Grįžkime prie Trečiosios Pagrindinės Rasės


 

Kaip tapo suprantama iš praėjusio pasakojimo, žmogus savo evoliucijos stadijas pereina palaipsniui. Kažkada mes Žemėje buvome mineralai, paskui – augalai, gyvūnai * ir pagaliau tapome žmonėmis. Ir kaip žmonės, mes priimame įsikūnijimą kiekvienoje iš septynių Rasių **. Todėl „Slaptosios Doktrinos“ informacija, pateikta remiantis uždarais šaltiniais, pasiekiamais tik Įšventintiesiems, ir liečianti Pirmąją, Antrąją, Trečiąją ir kitas Rases, turi būti traktuojama kaip mūsų su jumis istorija. Tai mes su jumis buvome įkūnyti Lemūrijos žemyne prieš milijonus metų.
Taigi grįžkime prie Trečiosios Pagrindinės Rasės. Šią Rasę mes palikome tuo momentu, kai ji buvo apdovanota protu. Be to, kai kurie iš Valdovų įėjo į žmonių kūnus, kai kurie nukreipė kibirkštį ir kai kurie nusprendė palaukti iki Ketvirtosios Rasės.
Pažiūrėkime, kaip paskutinės Trečiosios Pagrindinės Rasės porasiai aprašyti „Slaptojoje Doktrinoje“. Kokie buvo religija, mokslas, kultūra, valdymo sistema.

Kokia buvo Trečiosios ir Ketvirtosios Rasės religija? Paprasta šio žodžio prasme nei lemūriečiai, nei jų palikuonys lemūroatlantai neturėjo religijos; arba jie nežinojo dogmų ir neturėjo įsitikinimų, grįstų tikėjimu. Kaip tiktai mentalinė žmogaus akis atsivėrė pažinimui, Trečioji Rasė pajuto savo vienybę su amžinai esančiu, bet taip pat su amžinai nepasiekiamu ir nematomu Visa Kuo, Vienatine Visapasauline Dievybe. Kiekvienas, būdamas apdovanotas Dieviškosiomis jėgomis ir jausdamas pačiame savyje savo vidinį Dievą, suvokė, kad pagal prigimtį jis yra Dievasžmogus, nors savo fizine savastimi ir gyvūnas. Kova tarp šių dviejų savasčių prasidėjo nuo pačios Išminties Medžio vaisiaus paragavimo dienos; kova dėl gyvybės tarp dvasinio ir psichinio, psichinio ir fizinio pradų. Tie, kurie įveikė žemuosius „principus“, nuraminę savo kūną, prisijungė prie „Šviesos Sūnų“; tie gi, kurie tapo savo žemos prigimties aukomis, tapo materijos vergais. Iš „Šviesos ir Proto Sūnų“ jie tapo „Tamsos Sūnumis“. Jie krito mirtingojo gyvenimo kovoje su Nemirtingu Gyvenimu, ir visi, taip puolusieji, tapo būsimų atlantų1 kartų sėkla.

Savo sąmonės aušroje Trečiosios Pagrindinės Rasės žmogus neturėjo tikėjimų, kuriuos galima būtų pavadinti religija. Tai yra jis ne tik nieko nežinojo „apie pilnas spindesio ir aukso religijas“, bet netgi apskritai nenutuokė apie kokią nors tikėjimo sistemą arba išorinį garbinimą. Bet jei žiūrėsime į šį terminą pagal jo reikšmę kaip į ką nors, kas apjungia mases į vieną garbinimo formą, kas parodo, ką mes jaučiame esant virš savęs ir didžiai dieviname – panašiai į jausmą, vaiko išreikštą savo mylimam tėvui – tai netgi patys anksčiausi lemūriečiai nuo pat savo protingo gyvenimo pradžios turėjo religiją ir ganėtinai nuostabią. Ar neturėjo jie aplink save šviesių Stichijų Dievų, ar nebuvo jų tarp jų pačių?2 Ar neprabėgdavo jų vaikystė šalia tų, kas davė jiems gimimą, kas gaubė juos savo rūpesčiais ir kėlė juos sąmoningam protingam gyvenimui? Mums sako, kad taip ir buvo, ir mes tikime. Antraip Dvasios evoliucija Materijoje niekada nebūtų buvusi pasiekta, taip pat ji nebūtų gavusi savo pirmojo impulso, jeigu šitos šviesios dvasios nebūtų paaukojusios savo asmeninių viršeterinių savasčių, idant atgaivintų žmogų iš pelenų, apdovanojusios kiekvieną iš septynių jo „principų“ dalimi, arba, tiksliau, šios savasties atspindžiu.3

Jų mokslas buvo jiems įgimtas. Lemūroatlantui nereikėjo atskleisti ir įtvirtinti savo atmintyje to, ko jo nukreipiantysis principas nebūtų žinojęs įsikūnijimo momentu. Tik laikas ir nuolatinis Materijos, kuria apsivilkdavo „principai“, pasipriešinimas (bukumas), galėjo, pirma, susilpninti jų žinių iki gimimo atmintį, kita, susilpninti ir netgi užgesinti visą jų dvasingumo ir dieviškumo kibirkštį. 4

Lemūriečiai buvo valdomi Dangiškųjų Valdytojų. Šitai nedavė galimybės atsirasti Blogiui, susijusiam su piktnaudžiavimu valdžia.
… Platonas mato šį blogį valdančiųjų ir valdomųjų prigimties tapatume ir vienodume, nes, sako jis, ilgai iki to, kai žmogus pradėjo statyti savo namus Aukso Amžiuje, Žemėje egzistavo tik palaima, nes nebuvo poreikių. Kodėl? Todėl, kad Saturnas, žinodamas, jog žmogus negali valdyti žmogaus be to, kad neteisingumas galų gale neužtvindytų viso pasaulio dėl jo įgeidžių ir pasipūtimo, nė vienam iš mirtingųjų neleido įgyti valdžios prieš sau panašius žmones. Kad šitai įvyktų, Dievas pasielgė taip pat, kaip mes elgiamės su savo kaimenėmis. Mes neskiriame jaučio ar avino mūsų jaučių ir avinų vadovais, bet duodame jiems vedlį, piemenį, tai yra būtybę, visiškai skirtingos nuo jų rūšies ir aukštesnės prigimties. Būtent taip pasielgė Saturnas. Jis mylėjo žmoniją ir į jos valdžią skyrė ne mirtingą carą ar valdytoją, bet „Dieviškosios prigimties, tobulesnės nei žmogaus prigimtis, Dvasias ir Genijus“. Tokiu būdu Dievas (Logas, Kariaunos Sintezė), vadovaujantis Genijams, tapo pirmu Piemeniu ir žmonių Vedliu 5. Kai Pasaulis nustojo būti taip valdomas ir Dievai pasišalino, baisūs žvėrys surijo dalį žmonijos. Tarp jų, paliktų savo asmeninėms jėgoms ir pastangoms, vėliau atsirado Išradėjai, jie išrado ugnį, kviečius ir vyną; ir žmonių pripažinimas juos sudievino.6
Kaip sako Komentarai:
„Vaisiai ir varpiniai augalai, iki tol nežinomi Žemėje, „Išminties Valdovų“ buvo atnešti iš kitų Lokų (sferų), idant jais naudotųsi tie, kuriuos jie valdė.“7
Lemūriečiai … vadovaujami savo Dieviškųjų Valdovų, statė erdvius miestus, kūrė menus ir mokslus ir tobulai išmanė astronomiją, architektūrą bei matematiką. Pirminė lemūriečių civilizacija negimė, kaip ir galima numanyti, staiga po jų fiziologinio virsmo. Tarp galutinės fiziologinės evoliucijos ir pirmo pastatyto miesto prabėgo daugelis šimtų tūkstantmečių. Tačiau mes matome, kad šeštojo porasio lemūriečiai jau stato pirmuosius uolinius miestus iš akmens ir lavos. Vienas iš tokių erdvių primityvių miestų buvo pastatytas visiškai iš lavos maždaug trisdešimt mylių į vakarus nuo tos vietos, kur Velykų sala išsidriekia plona nederlingo dirvožemio juosta; paskui šis miestas buvo visiškai sugriautas daugybės vulkaninių išsiveržimų. Visos seniausios ciklopinių statinių liekanos buvo paskutinių lemūriečių porasių kūriniai…
… pirmieji dideli miestai buvo pastatyti toje žemyno vietoje, kuri dabar žinoma kaip Madagaskaro sala. Tomis dienomis, kaip ir dabar, egzistavo civilizuotos šalys ir laukiniai. Evoliucija baigė savo tobulinimo darbą tarp pirmųjų, o Karma – griaunamąjį darbą tarp pastarųjų. Australai 8 ir į juos panašios gentys yra palikuonys tų, kurie užuot sustiprinę Kibirkštį, mestą į juos „Liepsnų“, užgesino ją daug kartų, pasidavę gyvūniškoms aistroms9. O štai arijų tautos galėjo atsekti savo kilmę nuo atlantų iki dvasingesnių lemūriečių rasių, kuriose įsikūnijo patys „Išminties Sūnūs“.
Su dieviškųjų Dinastijų atėjimu prasidėjo pirmosios civilizacijos. Tada kai kuriose Žemės srityse dalis žmonijos buvo linkusi gyventi patriarchališkai, kitose gi laukinis žmogus vos buvo pradėjęs mokytis kurti ugnies židinį ir gintis nuo stichijų, o jo broliai dėl savo Karmos ir dieviškojo proto, įkvepiančio juos, buvo palankesnėje padėtyje nei jis ir statė miestus, užsiėmė menais ir mokslais. Be to, tuo metu, kai jų broliai piemenys pagal gimimo teisę naudojosi stebuklingomis jėgomis, „statytojai“, nors buvo civilizuoti, dabar galėjo įvaldyti savo jėgas tik palaipsniui; netgi tie, kurie įvaldė, paprastai jas naudojo fizinėms gamtos jėgoms įveikti ir labai savanaudiškiems bei nešvariems tikslams. Civilizacija visada skatino vystytis fizinį ir intelektualinį aspektą psichinio ir dvasinio sąskaita. Įvaldymas ir vadovavimas savo asmeninei psichinei prigimčiai, kurią bepročiai dabar sujungia su nepaprastomis, antgamtinėmis jėgomis, buvo ankstyvosios žmonijos įgimtos ir tokios pat natūralios savybės kaip vaikščiojimas ir mąstymas.10
Tai buvo tų senųjų laikų „Aukso Amžius“, Amžius, kai „Dievai vaikščiojo Žeme ir laisvai bendravo su mirtingaisiais“. Kai šis Amžius baigėsi, Dievai pasišalino – tai yra tapo nematomi – ir vėlesnės kartos pradėjo garbinti jų karalystes – Stichijas.11
Nuopuolis prasidėjo nuo pirmosios kiekvienam fiziniam žmogui būdingos savybės – puikybės: „Mes carai, mes Dievai!“ Viskas prasidėjo nuo žmogiškojo kūno kulto, kuris pasibaigė lyčių kultu.
Kadangi žmonių „odiniai apvalkalai“ sutankėjo ir jie vis labiau ir labiau puldavo į fizinę nuodėmę, tai bendravimas tarp fizinio ir eterinio Dieviškojo Žmogaus liovėsi. Materijos skraistė tarp dviejų planų pasidarė tokia tanki, kad netgi Vidinis žmogus negalėjo pro jį prasiskverbti. Dangaus ir Žemės paslaptys, atvertos Trečiojoje Rasėje jų Dieviškųjų Mokytojų anomis tyrumo dienomis, tapo didingu šviesos centru, nes jos išsisklaidė ir nukrito į joms nebūdingą dirvą – ji buvo per daug materiali. Tarp liaudies masių Paslaptys, arba šios Misterijos, išsigimė į burtus ir paskui įsiliejo į ekzoterines religijas, į stabų garbinimą, kupiną prietarų, ir į žmogaus, arba herojaus, kultą. Tik saujelė pirmųjų žmonių, kuriuose Dieviškosios Išminties kibirkštis ryškiai degė ir įtampa tik stiprėdavo, panašiai kibirkščiai su kiekvienu amžiumi tampant vis blankesnei tuose, kas ją nukreipė piktiems tikslams, – tik ji pasiliko išrinktuoju Paslapčių, žmogui atvertų Dieviškųjų Mokytojų, sargu.12

Palaipsniui žmonijos augimas sulėtėjo, nes netgi iki tikrojo Ketvirtosios, arba Atlantų, Rasės atėjimo, žmonijos dauguma puolė į moralinį nuosmukį ir nuodėmę, išskyrus tik Išrinktųjų, „Valios ir Jogos Sūnų“ sekėjų ir mokinių vėliau pavadintų „Ugninio Rūko Sūnumis“,13 „Hierarchiją“.


Nuorodos:

* Mes buvome mineralai, augalai ir gyvūnai A Gaublyje. Žr. skyrių „Atitikimai tarp žmogaus ir Žemės principų“
** Išdėstymas supaprastintas. Čia kalbama ne tik apie D Gaublio Ketvirtąjį Ratą.
1 Čia šis pavadinimas yra „būrėjų“ sinonimas. Atlantų Rasės buvo gausios ir jų evoliucija tęsėsi milijonus metų. Ne visi tarp jų buvo blogi, bet jie tokie tapo savo ciklo pabaigoje, kaip ir mes, Penktoji Rasė, irgi greitai tokie būsime.
2 „Stichijų Dievai“ jokiu būdu nėra elementaliai. Pastarieji geriausiu atveju yra jų naudojami kaip laidininkai ir medžiagos, kuriais jie apsivelka.
3 „Slaptoji Doktrina“, 316 psl.
4 Ten pat, 331 psl.
5 Slaptoji Doktrina paaiškina ir dėsto tai, ką sako Platonas, nes ji moko, kad tie „Išradėjai“ buvo Dievais ir pusdieviais (Deivės ir Riši); jie įsikūnijo į žmones, vieni savo valia, kiti gi prie to paskatinti Karmos.
6 Paminėtieji paragrafai surinkti iš Platono „Įstatymų“, I, IV, „Kritono“ ir „Politikos“, de Mirvilis, ten pat, 33 – 34 psl.
7 „Slaptoji Doktrina“, 443 psl.
8 Jie priklauso Trečiosios Rasės septintojo porasio pagrandukams.
9 Žr. II „Slaptosios Doktrinos“ skyrių. Tai paaiškina visus didelius atskirų individų, tautų ir rasių intelektualinių gebėjimų skirtingumus. Įsikūnydamos arba kitais atvejais tik įdvasindamos žmogiškąsias talpyklas, kurios buvo išvystytos Pirmosios („proto neturinčios“) Rasės, įsikūnijančios Jėgos ir Pradmenys turėjo rinktis tarp praėjusios monadų Karmos, tarp kurių ir jų kūnų jie turėjo tapti jungiamąja grandimi. Be to, kaip „Ezoteriniame Budizme“ (30 psl.) teisingai pasakyta, „penktasis principas, arba žmogiškoji (intelektuali) siela, daugeliu atvejų dar ir dabar nelabai išvystytas.“
10 „Slaptoji Doktrina“, 367 psl.
11 Ten pat, 317 psl.
12 Ten pat, 326 psl.
13 Ten pat, 370 psl.

2014 © Sirijus