Iki šiol mūsų pasakojimas rutuliojosi tiksliai pagal „Slaptosios Doktrinos“ tekstą. Skaitytojas galėtų pastebėti, kad viskas, kas buvo pateikta, yra paprasčiausiai citatų, tarpusavyje surištų bendra Gėrio ir Blogio tema bei atskirų skyrių temomis, rinkinys. Dabar pirmąkart reikės truputį atsitraukti nuo įprastos „Slaptosios Doktrinos“ temos – todėl, kad „Jono Apokrifas“ joje nekomentuojamas. Pabandysime atkreipti dėmesį į atskirus šio dokumento momentus, remdamiesi „Slaptosios Doktrinos“ dvasia.
Taigi Jonas, Jėzaus mokinys, nuoširdžiai nusprendė išsiaiškinti kai kuriuos klausimus, susijusius su Jėzaus Mokymu. Ir Dangus atėjo jam į pagalbą. „Dangus atsivėrė“ ir jis pamatė jaunuolį, kuris tapo panašus į senolį, paskui šis vėl keitė savo išvaizdą – tapo kaip vaikas. Tai buvo „nesuteptasis ir neišniekintasis“, tas, kuris yra su mumis visą laiką.
Toliau Jis kalba apie save, kad tai Jis „atsiskleidė erelio pavidalu žinių medyje, tai yra Epinoja nuo Pronojos tyros šviesos“. Remiantis įprasta terminologija, šią Būtybę galima sutapatinti su Aukščiausiu Logu, kurio atvaizdas neregimai esti mūsų Kristaus AŠ.
Toliau ši Būtybė labai glaustai išdėsto visus įvykius nuo šios Visatos sukūrimo momento, iš esmės – trumpą Biblijos turinį.
Bet įvykių traktavimas atrodo visiškai kitaip. Tad suprantama, kodėl šis Apokrifas buvo patikimai išimtas bažnyčios tėvų, o daugelis jam panašių ir sunaikinti. Kam
bandai pažinti Tiesą? Juk kiekviena bažnyčia laikosi ant trijų banginių: dogmos, bažnytinės hierarchijos valdžios troškimo ir masių neišmanymo. „Slaptoji Doktrina“, tuo pavidalu, kokiu ji pateikta Blavatskajos, ir tuo pavidalu, kokiu ji buvo teikiama visais visų Įšventintųjų laikais, taip pat teikiama ir Jėzaus, griauna dogmą, kuria remiasi bažnyčia. O su savo valdžios troškimu ir neišmanymu žmonės turi išsiskirti patys.
Kad išsaugotų ir išlaikytų savo trūkumus, žmonės susigalvoja daugybę dalykų. Kam reikėjo taip meistriškai ir neatpažįstamai pakeisti Mokymą, duotą Jėzaus, sumaišyti Šviesą su Tamsa ir apjungti neapjungiama. Juk Krikščionių bažnyčia įsigudrino apjungti Kristaus Mokymą su fariziejišku Jehovos mokymu. Ir du tūkstančius metų viso pasaulio krikščionys seka šiuo mokymu, įbridę iki kelių į kraują. Ko verti Kryžiaus žygiai, inkvizicija, netinkamų žmonių deginimai laužuose, prisidengiant kova su velnio tarnais? O mitas apie asmeninį Velnią, Šėtoną, Liuciferį, su kuriuo reikia kovoti, yra tas pagrindas, ant kurio laikosi Krikščionių bažnyčia.
Ir tai tęsiasi. Tik metodai pasikeitė. Dabar netinkami žmonės vadinami bepročiais, juos žudo, sodina į kalėjimus arba jie paprasčiausiai dingsta be pėdsakų. Tai, aišku, labiau civilizuota.
Tačiau grįžkime prie Gėrio ir Blogio temos. „Jono Apokrife“ nuo 4 iki 9 punkto pasakojama apie aukščiausių sferų sukūrimą ir Dieviškojo žmogaus prototipą. Kai įvyko pirma diferenciacija erdvėje ir atsirado Mintis – Epinoja, tai buvo dvilypumo visatoje pradžia. Mintis linkusi eksperimentuoti, ji nesugaunama, savavalė, klastinga. Todėl atėjo laikas, kai ji dėl nežinojimo panoro sukurti savo kūrinį be aukščiausios valios sutikimo. Nors aš, pavyzdžiui, iki galo neįsitikinusi, kad materialios Visatos sukūrimas neįėjo į pradinį Kūrėjo sumanymą. Kas galėtų pakeisti sieloms tą gigantišką sceną, kurioje jos gali vaidinti savo vaidmenis, patirdamos kančias, skausmą vystytis, tobulėti ir siekti aukščiausios būsenos?
Taigi Mintis sukūrė Jildą Baofą (Jaltabaofą). Slaptoji Doktrina jį tapatina su Binos sfera, ar Jehova.
Aišku, kalbama apie mūsų supratimui nepasiekiamus dalykus, ir todėl Apokrife viskas aiškinama paprastais žodžiais, tačiau bet koks supaprastinimas visada linksta link iškraipymo. Todėl aš labiausiai bijau, kad šis Jehova užims jūsų žmogiškojoje sąmonėje Liuciferio vietą. Viskas ne taip paprasta. Dėl labai tankios uždangos, skiriančios mūsų fizinį pasaulį nuo aukščiausių sferų, atsitinka taip, kad pranašas ar aiškiaregys girdi tai, ką jis nori išgirsti, o ne tai, kas pasakyta. Nereikia užmiršti, kad Jonas gyveno prieš 2000 metų, o Dievai „pasišalino“ Trečiosios Pagrindinės Rasės laikais. Tiesa, paskui buvo Dieviškosios Dinastijos Ketvirtosios Pagrindinės Rasės laikas, bet vis tiek ryški aiškiaregystė ir aiškiagirdystė buvo įgimtos žmonijos savybės tik prieš keletą šimtų tūkstančių metų. Galbūt Jonas per daug sužmogino Elohimus, įskaitant ir Jehovą. Ir jo priešiškumo šiai Dievybių kategorijai priežastis yra siekis įtvirtinti naują, pažangesnę religiją. O sena, savaime suprantama, turi būti sugriauta.
Mūsų religinės sistemos ir įsitikinimai atitinka mūsų sąmonės lygį. Esant netobulai sąmonei, negali atsirasti tobula religinė sistema ar tobulas Mokymas. Jo niekas nesupras ir nepriims. Todėl Dievai mūsų laikais įsikūnyti negali. Jų niekas rimtai nepriims. Mūsų sąmonės lygis ir mūsų virpesiai atitinka tas religines sistemas, kurias mes turime. Tobulesni dalykai praslysta mums pro akis. Mes nesuprantame, apie ką kalbama. Pavyzdžiui, „Slaptoji Doktrina“, duota per Blavatskają, išreiškia pasaulėžiūros sistemą, žmonijai žinomą nuo neatmenamų laikų, ji kur kas senesnė nei šiuolaikinės religijos. Kas iš skaitytojų sugeba nors 20 procentų suprasti visų trijų „Slaptosios Doktrinos“ tomų turinį? Ši knyga bus visiškai suprasta tik po daugelio šimtmečių. Galbūt kaip tik dėl to ir įsikūnijo Išminties Vadovai iš Šambalos El Morija ir Kuthumi.
Vėliau atsirado giminingų Mokymų, žinomiausi iš kurių yra Agni Joga, judėjimas AŠ ESU, Laisvės Tiltas, Aukščiausiasis Švyturys. Šių Mokymų įkūrėjai pateikia tą pačią Tiesą, bet paprasčiau. Tai atitinka kur kas didesnio žmonių kiekio sąmonės lygį ir randa milijonus šalininkų visame pasaulyje.
Analogiškas procesas vyko po Jėzaus mirties, kai jo duotą Mokymą bandė priderinti prie masių supratimo. Galų gale susiformavo ta krikščionybė, kurią mes turime dabar; joje labai mažai tikrojo Jėzaus Mokymo, užtat ji suprantama milijonams.
Norėčiau pažymėti dar vieną dalyką. Kažkodėl nauji mokymai arba religijos linkę į save priimti senų mokymų intarpus. Taip atsitiko su Jėzaus Mokymu, kai po visiško naujos religijos (krikščionybės) įsitvirtinimo į ją įėjo ir Senasis Testamentas, ir Naujasis Testamentas su visais savo prieštaravimais bei nesusipratimais. Įdomu, kad Pakylėtųjų Valdovų Mokymas, duotas per Profetus, be naujų Vakarų krikščionybės sąmonei reinkarnacijos ir karmos sampratų, priėmė į saveVakarų krikščionybės dogmą apie Liuciferį ir puolusius angelus kaip vieną iš savo pagrindų. Drauge su nuostabiu mokymu apie slenksčio sargą, apie Kosmines Valandas, svarbiausiaspriešas vis dėlto lieka Liuciferis, Velnias, esantis kažinkur ne žmonijoje, tačiau jis – pagrindinis žmonijos priešas, su kuriuo reikia kovoti. Valdovai negali duoti per Pasiuntinį informacijos, su kuria nesutinka Pasiuntinio sąmonė. Todėl Išminties Valdovai buvo priversti paskelbti apie antrą Liuciferio ir Šėtono mirtį.1 Tačiau šio Mokymo atstovai su puolusiais angelais tęsia kovą iki šiol. Dievo užduotis yra atskirti grūdus nuo pelų žmogiškosiose monadose. Mūsų užduotis – atskirti grūdus nuo pelų savo viduje.
Grįžkime prie „Jono Apokrifo“. Ir štai Jehova, Jaltabaofas, paskelbė: „Aš – Dievas, ir nėra kito dievo, išskyrus mane.“
Ir jis sukūrė savo kūrinį, kuris buvo su trūkumu. Jaltabaofo motina Epinoja suprato, kad padarė klaidą ir atgailavo. Ji buvo perkelta į devintą dangų iki to laiko, kol ištaisys savo trūkumą. Kaip turi įvykti trūkumo ištaisymas?
Atėjo momentas, kai Jaltabaofas nusprendė sukurti žmogų „pagal Dievo paveikslą ir savo panašumą“. Tai labai smulkiai aprašoma „Apokrife“. Tačiau Jaltabaofo kūrinys buvo nesėkmingas. Darbas jų buvo neužbaigtas ir nejudantis ilgam laikui. Prireikė įsikišti Būtybei iš aukščiausių sferų, kad žmogus atgytų.
Ir jis
15/ per savo gėrį kuriančią Dvasią ir savo didingą malonę pasiuntė pagalbą Adomui: šviesos Epinoją, tą, kuri buvo pavadintaGyvybe. Ir ji padeda visai kūrinijai,
20/ dirbdama kartu su jais (jį užjausdama), jį nukreipdama į jo pilnybę, mokydama jį jam leidžiantis į sėklą, mokydama jį pakilimo kelio, kuriuo ji nusileido žemyn.
25/ Ir Epinojos šviesa paslėpta Adome (ne tik todėl), idant archontai negalėtų jos pažinti, bet kad Epinoja galėtų būti motinos trūkumo ištaisymas. Ir žmogus atsiskleidė dėlšešėlio šviesos,
30/ kuri yra jame. Ir jo mintis pakilo virš visų tų, kas jį sukūrė. Kai jie iš apačios žvilgtelėjo į viršų, jie pamatė, kad jo mintis pakylėta.
Kitais žodžiais, žmogus gavo savo protą, savo Logą, savo Išgelbėtoją, kuris suteikia jam galimybę drąsiai siekti ir pasiekti Dieviškosios Tobulybės viršūnę.
Štai čia „Kūrėjai“ ir pradėjo pavydėti, nes pamatė, kad žmogus už juos kur kas labiau pakylėtas. Ir toliau prasideda išvijimo iš rojaus scena.
„Slaptoji Doktrina“ padeda suprasti pasakojimą apie Kaino, Abelio ir Sifo gimimą.
Tai nurodo į ezoterinę prasmę. Belytė Rasė buvo pirmas jų pačių kūrinys ir jų pokytis: tai ir buvo Adomas solus. Iš čia atsirado Antroji Rasė: Adomas – Ieva, arba Jod – Heva, neveiksmingi Androginai; ir pagaliau – Trečioji, arba Hermafroditai Kainas ir Abelis, kurie pagimdė Ketvirtąją – Sifą ir Enochą ir t. t. Būtent ši Trečioji, paskutinė pusiau dvasinga Rasė, taip pat buvo paskutinė dieviškosios ir įgimtos Išminties nešėja, Išminties, taip pat įgimtos Enochams, tos žmonijos Aiškiaregiams. Ketvirtoji, paragavusi Gėrio ir Blogio Medžio vaisių – Išmintį, jau sujungtą su žemišku protu ir todėl nešvarią – turėjo vėl įgyti šią Išmintį per Įšventinimą ir didingą kovą.2
Eilės „Pradžios knygoje“ nuo I skyriaus iki V sumaišytos specialiai, kabalistiniais sumetimais. Po „Žmogaus“ „Pradžios knygoje“, I, 26 ir Enocho, Žmogaus Sūnaus IV, 26; po Adomo, pirmo Androgino; po Adomo ir Kadmono belyčio (pirmojo) Logo – po Adomo ir Ievos atskyrimo seka pagaliau Jehovah – Eve3 ir Cain – Jehovah4. Visi jie atstovauja atitinkamoms Pagrindinėms Rasėms, nes jas skiria milijonai metų.5
Kai Kainas nužudo Abelį, tai šitai nurodo ne ką kitą, kaip lytinio kraujo išliejimą, … nes Habel (Abelis) yra moteriškasis pradas; taip pat ir vaikams gimdyti – procesas, nurodytas kaip prasidėjęs Trečioje Rasėje, arba su trečiu Adomo sūnumi Sifu; pradedant Enochu, Sifo sūnumi, žmonija ėmė save vadinti Jehova, arba Jah-hovah, Jod vyriškos, ir Havah, arba Ieva, tai yra vyriškos ir moteriškos lyties būtybėmis.6
… pirminė Enocho, Sifo sūnaus, reikšmė buvo Pirmoji Rasė, pagimdyta įprastu mums būdu – iš moters ir vyro – nes Sifas nėra žmogus, o rasė. Iki jo žmonija buvo sudaryta iš hermafroditų. Sifas, būdamas pirmasis rezultatas (fiziologiškai), sekęs paskui „Nuopuolį“, taip pat yra pirmasis žmogus. Todėl ir jo sūnus Enochas vadinamas
„Žmogaus Sūnumi“. Sifas žymi vėliausiąją Trečiąją Rasę.7
Jehova išreiškia taip pat žmonių rasės progimdytojus, Pitri, atėjusius iš Mėnulio. Todėl jis yra Mėnulio Dvasia, tapusi Žemiškąja Dvasia.
Tik savo Mėnulio genijaus pavidalu – beje, paskutinėje senojoje Kosmogonijoje Mėnulis parodytas kaip mūsų Žemės motina – Jehova galėjo būti traktuojamas kaip mūsų Žemės rutulio ir jo Dangaus, tai yra dangiškojo kietumo, Kūrėjas.8
Dėmesingai perskaičiau šią Apokrifo ištrauką:
… jis9 (pirmasis archontas) atnešė į Žemę tamsą. Ir jis (pirmasis archontas) kvietė tarybą su savo jėgomis. Jis pasiuntė savo angelus pas žmonių dukteris, kad jie galėtų paimti kai kurias iš jų sau ir pažadinti sėklą
20/ jų malonumui. Ir iš pradžių jiems nepavyko. Kada jiems nepavyko, jie vėl susirinko kartu ir tarėsi. Jie sukūrė apgaulingą dvasią, turinčią panašumo su Dvasia, kuri nusileido,
25/ idant išniekintų per jį sielas. Ir angelai pasikeitė savo išvaizda pagal jų (žmonių dukras), porininkus, pripildę juos tamsos dvasia, kurią jie prijungė prie jų, ir apgaule.
30/ Jie nešė auksą ir sidabrą, ir dovanas, ir varį, ir geležį, ir metalą, ir visokius daiktus. Ir jie suvedžiojo žmones, kurie jais sekė,
30. dideliais rūpesčiais, išmušė juos iš kelio daugeliu apgavysčių. Jie seno, neturėdami laisvalaikio. Jie mirė, neradę tiesos ir nepažinę tiesos Dievo. Taigi visa kūrinija buvo pavergta amžiams, nuo pasaulio sukūrimo iki šiol. Ir jie ėmė moteris, ir gimdė vaikus tamsoje pagal jų dvasios panašumą. Ir jie uždarė savo širdis,
10/ ir jie sustingo apgaulingu dvasios kietumu, ir yra sustingę iki šiol.
Ar yra tai tikrojo angelų nuopuolio aprašymas? „Slaptoji Doktrina“ apie tai nieko nesako. Ji apskritai nutyli visus momentus, kurie gali sukelti norą su kuo nors kovoti, kad ir kas tai būtų. Vienintelė frazė „Slaptojoje Doktrinoje“, su kuria aš galiu sugretinti šią Apokrifo ištrauką, skamba taip:
„Ji [žmonija] pasidalijo. Dvi trečiosios jos tapo valdomos žemųjų Dinastijos, materialių Žemės Dvasių, jos užvaldė lengvai pasiekiamus kūnus; viena trečioji pasiliko ištikima ir susijungė su užgimstančia Penktąja Rase – Dieviškaisiais Įsikūnijimais.10
Manau, kad ir vienoje, ir kitoje ištraukoje kalbama ne apie tai, kad „puolę angelai“ užėmė žmonių šventoves. Kalbama ir apie tai, kad žmonių dauguma šoko pagal savo žemosios prigimties, Mėnulio, astralinės dalies, savo žemiausio AŠ, dūdelę. O tai visiškai neleidžia mums susisiekti su Dieviškąja mūsų pačių dalimi. Mes savo noru pasirenkame šio pasaulio iliuziją, puolame į paklydimą, aptemimą, į valdžią tų jėgų, kurios valdys sielą iki to laiko, kol ji prabus iš užmaršties. Šios dvi trečiosios žmonijos prieš akis turi pakankamai milijonų metų, kad pažintų Tiesą. O tie, kurie priešinasi, palaipsniui pavirsta į atsilikusias evoliucijas, panašias į australų aborigenų, ir išnyksta nuo Žemės paviršiaus. Dievas ir Gamta turi pakankamai būdų, kad koreguotų mūsų vystymąsi ir pamokytų mus kovoti su mūsų žemuoju Ego, arba, kalbant Pakylėtųjų Valdovų Mokymo terminais – slenksčio sargu.
Nes būtent šis Ego su jo įnirtinga savimyla ir gyvūnišku noru gyventi beprotišką gyvenimą (Tancha) yra „šventovės sukūrėjas“, kaip jis vadinamas Buda Džamapadoje11. Iš čia ir posakis „Žemės Dvasios apsivilko šešėliais ir juos išplatino.“ Šioms „Dvasioms“ laikinai priklauso žmogiškosios Astralinės Savastys, tai jos duoda ir sukuria žmogus fizinę šventovę, kad joje būtų Monados ir
jų sąmoningasis Manaso principas…
… Tiesą sakant, dabartiniu mūsų žmogiškosios evoliucijos periodu nedorybė ir pyktis yra nenormalūs, nenatūralūs dalykai – galų gale jie ir turėtų tokie būti. Tas faktas, kad žmonija niekada nebuvo labiau savimyliška ir nedora nei dabar – civilizuotos tautos sėkmingai iškėlė savimylą į etinį lygį, o nedorą į meną – yra dar vienas išskirtinės šio fenomeno prigimties įrodymas.12
Aš specialiai paaiškinu šį momentą su dviem trečiosiomis žmonijos, kad kam nors nekiltų noras su ta dalimi kovoti. Juk istorija žino daugybę pavyzdžių, kai neišmanėliai, remdamiesi geromis teorijomis, padaro pačias absurdiškiausias išvadas. Visai neseniai grynakraujai arijai, kovodami už savo rasės grynumą, sunaikino kelias dešimtis milijonų žmonių. Ir tai mena dabar gyvenančios kartos!
„Jono Apokrifas“ išdėstytas gana paprasta kalba ir tolesnius jo komentarus aš palieku skaitytojų intuicijai.
Leisiu sau išdėstyti savo supratimą, kokiu būdu įvyks mūsų Visatos trūkumo ištaisymas. Žmogus gavo Protą, Sąmonę, Kristaus AŠ. Ir šitai yra ta jėga, kurią jis turi atskleisti savyje po materialaus kūno apdangalu. Radęs Dievą savyje, nustatęs su juo ryšį, žmogus pakeis savo sąmonę. Pavyzdžiui, Australija turi praktiškai nekintamas faunos ir floros rūšis todėl, kad jos gyventojai ilgą laiką sudarė atsilikusias Trečios Pagrindinės Rasės evoliucijas, taigi mes matome, kad visas mus supantis pasaulis priklauso nuo mūsų sąmonės ir keičiasi, kaip keičiasi sąmonė. Kuo arčiau mūsų sąmonė prie Dieviškojo pavyzdžio, tuo subtilesnes formas įgauna pasaulis. Taip palaipsniui fizinė Visata traukiasi, tampa dvasingesnė ir galų gale grįžta į savo šaltinį, Kūrėją. Tik Dievas viską žino. Bet tai įvyks su mūsų
pagalba, su žmogaus pagalba, per mūsų sąmonės pokyčius.
Nuorodos:
1 Sen Žermeno knygos „ Alchemijos kursas“ paaiškinimuose nurodyta, kad Liuciferis patyrė antrąją mirtį 1975 metų balandžio 26 dieną, o Šėtonas savo antrąją mirtį patyrė 1982 metų sausio 27 dieną. Su elektronine knygos versija galima susipažinti adresu : http://prophet-rus.narod.ru
2 „Slaptoji Doktrina“, 157 psl.
3 Abelis.
4 Kainas.
5 „Slaptoji Doktrina“, 149 psl.
6 Ten pat, 543 psl.
7 Ten pat, 146 psl.
8 Ten pat, 549 psl.
9 Jaltabaofas, arba Jehova
10 „Slaptoji Doktrina“, 407 psl.
11 Eilės 153 – 154.
12 „Slaptoji Doktrina“, 128 –129 psl.
