Kadangi šiuolaikinio žmogaus supratimas apie „mūšį danguje“ visų pirma susijęs su Numylėtinio Jono (Apaštalo) Apreiškimu, prisiminkime, kas ten apie šį mūšį sakoma.
Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius. Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo prieš moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė, kad ten ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.
Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiojo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai.“1
Yra žinoma, kaip šią ištrauką traktuoja krikščionybė. Lygiai taip pat ją traktuoja ir Pakylėtųjų Valdovų Mokymas. Puolę angelai, neišsaugoję savo gerų savybių, iš aukščiausių sferų išmesti į Žemę. Ir visos žmonijos problemos susijusios su šiais puolusiais angelais, kurie prasiskverbė į visas mūsų gyvenimo sferas. Būtų įdomu sužinoti, kaip šią pačią ištrauką traktuoja „Slaptoji Doktrina“ ir ar galima ją traktuoti kaip nors kitaip. Iš pradžių vertėtų prisiminti, kad Jono (Apaštalo)
Apreiškimas – ne vienintelis žinomas dokumentas, kuriame kalbama apie mūšį danguje. Praktiškai visų religijų Dievai nuolat kariauja tarpusavyje. Prisiminkime didingą mūšį tarp Dievų ir asurų indų „Mahabharatoje“.
Senajame Babilone Belas priešinasi Drakonui. Graikijoje Apolonas nužudo Pitoną. Krišna nukauna penkiagalvį Kaliją. Senajame Egipte Tifonas sukapoja Ozyrį į keturiolika dalių, o tada Tifoną įveikia Horas, o Apopis – drakoną.
Kad išsiaiškintume šių kovų prasmę, reikia gerai išstudijuoti senąsias įvairių šalių religijas. Bet neabejotina viena: visose šiose religijose atspindėti bendri įvykiai yra užmaskuoti po alegorijų skraiste.
Mes turime „Slaptąją Doktriną“, tad kartu paieškokime, kaip joje traktuojamas „mūšis danguje“.
Pradėkime nuo gyvatės ir drakono simbolio. „Apreiškimas Jonui“ mus išmokė su gyvate ir drakonu tapatinti Blogį. Puolusius angelus vadina gyvatėmis, o drakoną sieja su pačiu velniu.
Tačiau taip buvo ne visada. … Drakonas, kaip ir gyvatė, niekada senovėje nebuvo traktuojamas kaip Blogis. Metaforose, astronominėse, kosminėse, teogonistinėse ar paprasčiausiai fiziologinėse (ar falinėse), Gyvatė visada traktuojama kaip dieviškasis simbolis.2
Gyvatė visada buvo Adepto ir jo nemirtingų jėgų bei dieviškojo žinojimo simbolis…
Visos senovės tautos, neskaitant vienos išimties, gerbė šį simbolį; o ši išimtis yra krikščionys, kurie nusprendė užmiršti „varinę Mozės3 gyvatę“ ir netgi kupiną didžios išminties paties Jėzaus pasakymą apie „gyvatės“ atsargumą: „Būkite išmintingi kaip gyvatės ir baikštūs kaip balandžiai.“4
Kalbant apie Angelus, puolusius į užgimimą, tai juos metaforiškai vadina Gyvatėmis arba Išminties Drakonais.
…
Taigi pastaba, padaryta didžiojo Įšventintojo Luko Evangelijoje – alegoriškai nurodanti į praregėjimo ir proto spindulį, panašų į žaibą, krintantį iš dangaus į širdis ir protus žmonių, kurie kreipėsi į seną išminties Religiją, čia nauju aspektu pateiktą išmintingo Galilėjos adepto5 – buvo neatpažįstamai iškreipta, taip pat kaip ir Jo asmenybė, ir įsprausta į vieną iš pačių žiauriausių ir pražūtingiausių teologinių dogmų.6
Todėl, kai Jėzus sako „Aš mačiau šėtoną, nukritusį iš dangaus, kaip žaibą“7, šie žodžiai liečia Dieviškąją Išmintį, kuri krinta tarsi žaibai ir pažadina protus tų, kas kovoja su neišmanymo ir prietaringumo velniu.8
Jei kreipsimės į Pakylėtųjų Valdovų Mokymą, priverstą pavartoti kai kuriuos senuosius simbolius, mes su nuostaba aptiksime ar gyvačių apipintą Serapio Bėjaus vaizdinį, ar Guan In, įskriejančią ant Drakono į šio Mokymo erdvę.
Be to, Egipto Hierofantai, taip pat ir Babilono, per Misterijas vadindavo save „Gyvačių Dievo Sūnumis“ arba „Drakono Sūnumis“.9
Gyvatės simbolis kartais būdavo taikomas kairiosios rankos adeptams, tačiau drakonas niekada nebuvo niekas kitas, kaip didžiai išmintingos Dievybės simbolis.10
Drakono simbolis turi septyneriopą reikšmę ir iš šių septynių reikšmių gali būti paimtos aukščiausia ir žemiausia. Aukščiausia tapati „Savagimiam“, Logui, hinduistų Adžai. Tarp krikščioniškų gnostikų, vadinamų Gyvatės gerbėjais, jis buvo Antras Trejybės Veidas, Sūnus. Jo simbolis buvo Drakono11 žvaigždynas. Jo Septynios „Žvaigždės“ yra septynių žvaigždžių esmė „Alfos ir Omegos“ rankoje Apokalipsėje. Žemiškiausiai šis terminas taikomas „Išmintingiems“ žmonėms.
Ši senovinė religinio simbolizmo dalis labai atsieta ir paslaptinga, todėl gali likti nesuprasta profanų. Mūsų dienomis ji tiek erzina krikščionių ausis, kad nors giriamės savo civilizacija, ji vos gali išvengti to, kad ją palaikytų tiesioginiu pasikėsinimu į pačią mylimiausią iš krikščioniškų dogmų.12
Tas faktas, kad senovės žmonės taip gerai traktavo gyvates ir ypač – drakonus, verčia susimąstyti, kodėl gi Arkangelas Mykolas vis dėlto Drakoną nukauna? O jeigu prisiminsime, ką „Slaptoji Doktrina“ rašo apie Mykolą kaip apie Jehovos pavaduotoją (… be to, Mykolas yra ne kas kita, kaip pats Jehova, geriausiu atveju viena iš pavaldžių Dvasių.13), tai prasmė apskritai išsisklaido. Kokį gi „mūšio danguje“ traktavimą pateikia „Slaptoji Doktrina“?
Prisiminkime, kad kiekvienas įvykis ir kiekvienas simbolis gali būti perskaityti pasitelkus septynis raktus. Pabandykime rasti kai kuriuos iš šių raktų „Slaptojoje Doktrinoje“. Visų pirma reikia atkreipti dėmesį, kad kalbama apie tris skirtingus karus.
Pirmasis karas įvyko prieš daugybę amžių tarp Dievų ir (A) surų ir truko vienų Dieviškųjų metų periodą14.15
Prisiminkime, kad visata, iš pradžių kuriama Kosminių Jėgų, išsiskleidžia, o paskui susitraukia. Todėl … „Moteris su kūdikiu“ Apokalipsėje buvo Ajma, Didingoji Motina, arba Bina, trečioji Sefira, „kurios vardas Jehova“; ir „Drakonas“, siekiantis suryti jos gimstantį kūdikį (Visatą), yra Absoliučios Išminties Drakonas – tos Išminties, kuri, pripažindama Visatos ir visko, kas joje, neatskiriamumą nuo Absoliutaus VISKO, mato joje tik didelę iliuziją, Mahamają, tai yra kančių ir sielvarto priežastį.16
Kitas karas įvyko Žemėje „sukuriant žmogų“. Vėl prisiminkime, kad Išminties Valdovai pradžioje atsisakė kurti, nors kūrimo laikas atėjo. Tai gali būti traktuojama kaip kova su Įstatymu ir tais Elohimais, kurie laikėsi Įstatymo. Tai, ką Išminties Valdovai būdami Žemėje daro nuolatos, nepriklausomai nuo to, ar Šambaloje, ar kaip mūsų KristausAŠ „dalies dalis“17, jie žadina mūsų sąmonę ir per tą pabudimą verčia ją keistis. O per mūsų sąmonės permainą keičiasi šis pasaulis, palaipsniui subtilėdamas ir grįždamas įVienatinį. Ir jie vėlgi pradeda kovoti su tomis jėgomis, kurios gina materialumą. Todėl kai Arkangelas Mykolas nukauna drakoną, tai gali būti traktuojama kaip Išminties Valdovų kritimas iš dangiškųjų sferų į materiją daugeliui įsikūnijimų ciklų žmonių kūnuose.
Jeigu vertinsime šį įvykį kitu aspektu (raktu), jis gali būti traktuojamas kaip išorinių ekzoterinių religijų, grįstų dogma ir kultu, pergalė prieš Slaptąją Išmintį.
„Nuopuolis“ yra visapasaulinė alegorija. Ji viename Evoliucijos laiptų gale įtvirtina „sukilimą“, tai yra sąmonės, ar supratimo, atsiradimo vyksmą, kuris diferencijuojasi įvairiuose planuose, ieškodamas dermės su Materija; ir kitame, žemiausiame gale – Materijos sukilimą prieš dvasią, arba veiksmą prieš dvasinę inerciją. Čia yra užuomazga paklydimo, kuris daugiau nei 1800 metų pražūtingai veikė civilizuotų visuomenių mąstymą. Originalioje alegorijoje Materija – vadinasi, materialesni Angelai – buvo traktuojama kaip Dvasios arba Arkangelų, kurie „puolė“ į šį planą, nugalėtoja.
„Tie su degančiais kalavijais [arba turintys gyvūniškų aistrų] privertė trauktis Tamsos Dvasias.“
Tarp kitko, kaip tik pastarieji kovojo dėl sąmoningo ir dieviškojo dvasingumo Žemėje ir patyrė nesėkmę, patekę į Materijos valdžią. Bet teologinėje dogmoje mes matome atvirkščiai. Būtent Mykolas, „kuris panašus į Dievą“, Jehovos atstovas ir Dangiškųjų Kariaunų Vedlys.. . nugali kovoje su Šėtonu. Tiesa, kad Mykolo prigimtis priklauso nuo jo Kūrėjo ir Valdovo prigimties.18
Keista pasakyti, bet okultinis Mokymas šiuos vaidmenis stato atvirkštine tvarka: antropomorfinis krikščionių Arkangelas ir į Dievą panašus indų žmogus šiuo atveju išreiškia materiją; o drakonas, arba Gyvatė, yra Dvasia. Okultinis simbolizmas duoda šios paslapties raktą, o teologinis simbolizmas dar labiau ją paslepia. Nes pirmasis paaiškina daugelį Biblijos ir netgi Naujojo Testamento sakymų, iki šiol nesuprastų, o pastarasis dėl savo dogmos apie Šėtoną ir jo maištą sumenkino lyg ir begalinio, absoliutaus bei tobulo Dievo charakterį bei prigimtį ir sukūrė didingiausią blogį ir prakeiksmą Žemėje – tikėjimą asmeniniu Velniu. Ši paslaptis jau iš dalies atskleista. Jos metafizinio traktavimo raktas dabar atstatytas, o teologinis aiškinimas parodo Dievus ir Arkangelus kaip dogmatinių religijų simbolius, grįstus negyva raide ir sukilusius prieš tyras Dvasios tiesas, apnuogintas ir nepagražintas pramanais.
Daug užuominų apie tai pažerta „Izidėje be šydo“ ir dar daugiau nuorodų į šią paslaptį gali būti rasta išbarstyta šiuose tomuose. Paaiškinsime šį klausimą vienąkart ir visam laikui: tas, į kurį visa visų dogmatinių religijų, ypač krikščioniškų, dvasininkija nurodo kaip į Šėtoną ir Dievo priešą, iš tikro yra aukščiausioji dieviškoji Dvasia – Okultinė išmintis Žemėje, – kuri, savaime aišku, nepritaria jokiai žemiškai, praeinančiai iliuzijai, įskaitant ir dogmatines, arba bažnytines, religijas.19
Trečioji Rasė iš pradžių visų pirma buvo šviesus „Šešėlis“ Dievų, kuriuos padavimas išvijo į Žemę po alegorinio Karo Danguje. Karas tapo dar labiau alegoriškas
Žemėje, nes tai buvo karas tarp Dvasios ir Materijos. Šis karas tęsis, kol Vidinis ir Dieviškasis Žmogus subalansuos išorinę žemiškąją savastį su savo dvasine prigimtimi. Iki to laiko tamsios ir nuožmios šios savasties aistros be paliovos kovos su savo Valdovu, Dieviškuoju Žmogumi. Bet kada nors gyvūniškumas bus numaldytas, jo prigimtis – pakeista ir dar kartą įsiviešpataus harmonija, kaip tai buvo iki „Nuopuolio“, kai netgi mirtingasis žmogus „Buvo kuriamas“ stichijų ir nebuvo gimdomas.20
Trečias karas minimas kaip Ketvirtosios Rasės pabaigoje įvykęs tarp jos Adeptų ir Penktosios Rasės Adeptų, tai yra tarp „Šventosios Salos“ Įšventintųjų ir Atlantidos burtininkų.
Šis paskutinis karas tęsiasi, mano supratimu, ir mūsų dienomis. Tai karas tarp Dvasios atstovų, Įšventintųjų, ir visų Bažnyčių atstovų. Ir jis visada pasibaigia matoma oficialiosios religijos pergale. Tačiau ji matoma tik šiame žemiškame plane. O dvasiniame plane visada laimi Įšventintieji. Pakanka prisiminti Jėzaus pavyzdį. Evangelistas Jonas pastebėjo, kad nukryžiuotas Jėzus dar buvo persmeigtas ietimi („Vienas iš karių ietimi persmeigė Jam šoną.“21) Ir jis parašė apie tai galbūt todėl, kad ši scena būtų panašesnė į tą, kurioje Arkangelas Mykolas nukauna
Drakoną. Išminties Drakonai nekovoja. Jie įtvirtina Tiesą ir visada laimi! Nes fizinio kūno mirtis neturi jokios reikšmės. Pasiaukojimas, nesavanaudiškumas yra tie požymiai, kurie leidžia atskirti tikrąją tarnystę nuo jos iškraipymų – melagingo, veidmainiško, parodomojo tarnavimo dogmai ir netikriems dievams, užėmusiems Vienatinio, Nepažiniojo, Absoliuto vietą.
Be to, čia parodyta viena „Karo Danguje“ reikšmė – tai yra ta baisi kova, kuri laukė kiekvieno kandidato į Adeptus, kova (pasitelkus magiją) tarp jo paties ir jo įkūnijusių aistrų, kai įšventintas Vidinis Žmogus turėjo arba jas įveikti, arba kristi. Pirmuoju atveju jis tapdavo laiminguoju „Drakono nugalėtoju“ ir „Gyvatės Sūnumi“, ir pačia Gyvate, numetusia savo seną odą ir atgimusia naujame kūne, Išminties ir Nemirtingumo Sūnumi Amžinybėje.22
Grįžusi prie „Apreiškimo Jonui“, aš pateiksiu „Slaptosios Doktrinos“ citatą, kuri padės suprasti kai kuriuos šio dokumento momentus.
Kad ir kaip neišmanėliai mistikai aiškintų įžymųjį XVII „Apreiškimo Jonui“ skyrių, kur kalbama apie paslaptį moters, apsivilkusios purpuru ir škarlatu – ar protestantai linkčios galva į katalikus, skaitydami žodžius „… ištvirkėlių ir žemės šlykštybių Motina“, ar katalikai rodys į protestantus– okultistai bešališkai pareiškia, kad šie žodžiai lietė iš pradžių visas ir kiekvieną ekzoterinę bažnyčią – senovinę„ceremoninę magiją“ ir jos baisias pasekmes bei dabar jau nekenksmingą, nes iškreiptą, ritualinio garbinimo farsą. Moters ir žvėries „paslapties“ esmė yra dvasią žudančio bažnytiškumo ir prietaringumo simboliai.
„Žvėris, kuris… buvo ir jo nėra… ir vis dėlto jis yra. Ir čia protas, turintis išmintį. Septynių galvų esmė yra septyni kalnai [Septyni Žemynai ir septynios Rasės],
ant kurių sėdi moteris.“
… visų ekzoterinių, barbariškų, stabmeldystės tikėjimų simbolis, aplaistęs šį simbolį „krauju šventųjų ir krauju kankinių“, kurie protestavo ir protestuoja.„Ir septyni karaliai [septynios Rasės], iš kurių penki žlugo [mūsų Penktoji įskaičiuota], vienas tebėra [penktoji Rasė tęsiasi], o vienas [Šeštoji ir Septintoji rasės]; kai jis ateis [Rasė „karalius“], turės trumpam pasilikti.“
Daug [yra] tokių apokaliptinių užuominų, bet tyrinėtojas turi pats jas surasti.23
Nuorodos:
1 Apr. 12, 1 – 9.
2 „Slaptoji Doktrina“, 585 psl.
3 Žr. „Skaičių knygą“, 21, 8, 9. Dievas liepia Mozei padaryti Varinę Gyvatę (Saraph), kad žvelgdami į ją išgytų tie, kurie buvo Ugninių Gyvačių įkąsti.
4 „Slaptoji Doktrina“, 423 psl.
5 Dėl didesnio aiškumo pasakysime, kad tie, kurie perskaitys šią vietą Luko Evangelijoje, pamatys, kad pastaba padaryta po ataskaitos septyniasdešimties mokinių, besidžiaugiančių, kad „… net demonai [polemikos ir svarstymų dvasia, arba priešiška galia, nes Šėtonas reiškia paprasčiausiai „priešininkas“, arba „besipriešinantis“] mums paklūsta dėl tavo vardo.“ (Luko 10, 17). „Dėl tavo vardo“ reiškia, kad vardas „Kristus“, arba Logas, arba tikrosios Dieviškos Išminties Dvasia, kaip skirtingas nuo intelekto dvasios arba grynai materialinio svarstymo dalykas, yra, trumpiau kalbant, Aukščiausiasis AŠ. Ir kada Jėzus sako, kad jis pamatė Šėtoną kaip „Žaibą, krintantį iš dangaus“, tai yra tik jo aiškiaregystės patvirtinimas, kad jiems parodytų, jog jis jau žinojo apie tai, taip pat ir užuomina į Dieviškąjį Spindulį – Dievus ir Angelus – kurie krinta į užgimimą. Nes jokiu būdu ne visi žmonės gauna naudą iš šio įsikūnijimo ir kai kurių ši galia visą gyvenimą lieka latentinės būsenos, lyg negyva. Iš tiesų „… ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus“, kaip šitai buvo ne kartą pasakyta Jėzaus ( Luko, 10, 22) – ir „Kristaus bažnyčia“ mažesnė, nei kas nors kitas. Tik Įšventintieji suprato slaptą „Sūnaus“ ir „Tėvo“ terminų prasmę ir žinojo, kad tai liečia Dvasią ir Sielą Žemėje. Nes Jėzaus Mokymas buvo okultinis mokymas, kuris galėjo būti paaiškintas tik įšventinant. Jis niekada nebuvo skirtas minioms, nes Jėzus draudė dvylikai mokinių vaikščioti pas pagonis ir samariečius (Mato, 10, 5) ir jiems kartojo: „Jums duota žinoti Dievo karalystės paslaptis, o pašaliniams viskas sakoma palyginimais.“ (Morkaus 4, 11)
6 „Slaptoji Doktrina“, 267 psl.
7 Luko 10, 18
8 „Slaptoji Doktrina“, 266 psl.
9 Ten pat, 441 psl.
10 Ten pat, 449 psl.
11 Kaip šitai įrodo G. Lizerė savo veikale „Demaskuotoji Krikščionybės trejybė“ (Trinitè Chrètienne Devoilèe), Drakonas, būdamas tarp Nekintančio Tėvo (Ašigalis, nejudantis taškas) ir kintančios Materijos, pastarajai daro tą poveikį, kurį jis gauna iš pirmojo iš kur yra kilęs jo vardas (išnaša kopijuota iš „Slaptosios Doktrinos“).
12 „Slaptoji Doktrina“, 412 psl.
13 Ten pat, 589 psl.
14 Brahmos Diena trunka 4 320 000 000 metų – padauginkite tai iš 360! A-surai (ne Dievai ir ne Demonai) čia dar yra Surai, Dievai, ir Hierarchijoje jie aukščiau, nei tie antraeiliai Dievai, kurie net nepaminėti Vedose. Karo trukmė parodo jo reikšmę, taip pat – kad besikaunančių esmė yra tik Kosminės Jėgos personifikacija.
15 Ši citata duota iš pirmo „Slaptosios Doktrinos“ tomo, 517 psl. (Novosibirsko leidimas),1992 m.
16 „Slaptoji Doktrina“, 446 psl. pastaba
17 „Dalies dalis“ – šio termino paaiškinimą žr. „Slaptoji Doktrina“, 416
18 „Slaptoji Doktrina“, 74 psl.
19 „Slaptoji Doktrina“, 438 psl.
20 Ten pat, 311 psl.
21 Jono 19, 34
22 „Slaptoji Doktrina“, 442 psl.
23 „Slaptoji Doktrina“, 875 psl
