„Kas sudaro mūsų Sielų dalį, amžina“, – sako Tekerėjus. Ir kas gali būti mūsų Sieloms arčiau, nei tai, kas atsitiko mūsų gyvenimų aušroje? Šie gyvenimai nesuskaičiuojami, bet Siela, arba Dvasia, nešanti mūsų gyvybę per miriadus įsikūnijimų, yra ta pati; nors fizinių smegenų „knyga“ gali pamiršti net vieno žemiško gyvenimo įvykius, bendra prisiminimų visuma Dieviškosios Sielos mūsų viduje neapleidžia niekada. Jos šnibždesys gali būti per daug švelnus, jos žodžių garsas – per tolimas nuo plano, kurį užčiuopia mūsų fiziniai jausmai, vis dėlto buvusiųjų įvykių šešėlis, taip pat ir būsimųjų, jos gali būti pažintas ir amžinai stovi prieš jos proto žvilgsnį.
Galbūt šis sielos balsas kalba tiems, kurie padavimais tiki labiau, nei parašyta istorija, tačiau viskas, kas žemiau parašyta, yra tiesa ir liečia ikiistorinius faktus. 1
Legenda apie Prometėją buvo užrašyta ir graikiškoje scenoje pastatyta Aischilo, kuris, būdamas Įšventintasis, gerai žinojo, ką rašė. Aischilas tik pakartojo dramos forma tai, kas atsiskleisdavo žyniams misterijų laikais. Manoma, kad už paslapčių atskleidimą Prometėjas buvo nuteistas mirti užmėtant akmenimis. Tačiau pats šis mitas senesnis už helenus ir priklauso žmogiškosios sąmonės aušrai.
Pusdievis pavagia iš Dievų (Elohimų) jų paslaptį – Kuriančiosios Ugnies paslaptį. Už šį šventvagišką bandymą jį Kronas 2 sugauna ir atiduoda Dzeusui, Tėvui ir žmonijos Sukūrėjui, kuris norėjo, kad žmonės liktų protiškai akli ir panašūs į gyvūnus. Dzeusas, įasmeninta Dievybė, nenori matyti žmogaus „panašaus į vieną iš mūsų“. Todėl Prometėjas, „Ugnies ir Šviesos nešėjas“, prikaustomas prie Kaukazo kalno ir pasmerkiamas kentėti.“3
Aišku, legenda kalba ne apie fizinę ugnį. Nes ugnis niekada nebuvo sukurta, bet egzistavo Žemėje nuo pat pradžios. 4
Kalbama apie Kuriančiąją ugnį, Proto ugnį, kuri padeda kurti meną ir gimdyti vaikus. Kalbama apie tą ugnį, kurią atnešė Žemei Išminties Valdovai. Nukryžiuotas Titanas yra kolektyvinio Logo, „Kariaunos“ ir „Išminties Valdovų“, arba Dangiškojo Žmogaus, įsikūnijusių į žmoniją, simbolis 5.
Mūsų išgelbėtojai, Agnišvata ir kiti „Išminties Liepsnos Sūnūs“ – graikų įasmeninti Prometėjuje 6 – dėl žmogaus širdies neteisingumo gali likti nepripažinti ir užmiršti. Dėl mūsų tiesos nežinojimo jie gali būti netiesiogiai prakeikti už Pandoros dovaną; tačiau būti dvasininkijos apšauktam Piktąja Būtybe yra per sunki Karma „Tam“, kuris, kai Dzeusas „aršiai norėjo“ pražudyti visą „žmonių rasę“, „išdrįso vienas“ šią „mirtingąją rasę“ nuo pražūties išgelbėti. 7
Jei dėmesingai perskaitysite šeštą paaiškinimą skyriaus pabaigoje, jūs pamatysite, kad buvo kilęs klausimas, ar reikia sunaikinti žmoniją kaip nenusisekusį kūrinį. Ar neprimena šitai to, apie ką kalbama Sanat Kumaros diktavime „Septintojo Antspaudo Atvėrimas“:
Šventovėse užgeso šviesa, ir tikslas, dėl kurio Dievas sukūrė žmogų, daugiau siekiamas nebuvo. Visi tapo gyvais numirėliais, materialiais indais be jiems gyvybę teikiančios šviesos. Nebeliko Žemėje paslapčių mokyklų nei čelų, nei Guru, nei Įšventintųjų Kristaus būties kelyje.
Atėjo teismo valanda, ir sėdintis soste dvylika kartų po dvylika šviesos hierarchijų centre tarė žodį, kuris buvo vienbalsis visų sprendimas: „Tegul Žemė ir jos evoliucijos bus suvyniota kaip ritinys ir sudegs šventojoje ugnyje, panašioje, kokią skleidžia plona žvakė. Tegul visos iškreiptos energijos bus grąžintos į Didžiąją Centrinę Saulę ir perpoliarizuotos. Tegul negerai panaudota energija bus vėl suderinta su Alfos ir Omegos šviesa ir perkrauta, idant Kūrėjas vėl ją nukreiptų į
nenutrūkstamą begalinių pasaulių kūrimą.“
Koks gi buvo Įstatymo reikalavimas Terai išgelbėti? Įstatymas reikalavo, kad kas nors dalyvautų fizinėje oktavoje kaip įkūnytas Guru, kaip Avinėlis, išlaikytų pusiausvyrą ir saugotų triklostę Gyvybės liepsną kiekvienos gyvos sielos gerovei. Vienatinio Įstatymas toks: vieno meditacija į Amžinąjį Kristų gali užsiskaityti daugeliui, ir taip bus iki to laiko, kol šie „daugelis“ vėl prisiims atsakomybę už savo žodžius bei darbus ir sugebės patys nešti savo šviesos naštą ir gėrio bei blogio karmą.
Aš nusprendžiau būti tas vienas. Dėl Žemės ir jos evoliucijų aš pasisiūliau būti liepsningas teisuoliškumo sūnus.
Štai taip iš skirtingų šaltinių susidėlioja vadinamojo „angelų maišto“ paveikslas. „Maišto“, kuris visiškai derėjo su Kosminiu Įstatymu. Už viską materialioje Visatoje reikia mokėti. Už žmonijos išgelbėjimą – taip pat. Kas nors turėjo pasiaukoti.
Todėl gana žiauru, kad žmonija daugel amžių drabsto savo Išgelbėtoją purvu. Situacija labiau nei neteisinga. Gavusi galimybę tęsti gyvenimą, gavusi Protą ir Kūrybos Ugnį, žmonija amžinai iškreipia savo kūrybinį gebėjimą ir dėl visų nuodėmių bei nelaimių kaltina savo Išgelbėtoją. Ir pirma nuodėmė, kuria žmonija kaltina savo Išgelbėtoją – išdidumas. Kiekvienas linkęs kitame matyti savo asmeninius trūkumus. Tik regėdamas pasaulį per savo iškreiptos ir netobulos sąmonės prizmę, žmogus gali kaltinti, pavyzdžiui, Jėzų, esą Jis, norėdamas išgarsėti, leidosi nukryžiuojamas.
O Išgelbėtojas nuolankiai priima nukryžiavimą už žmonijos nuodėmes ir neša šią naštą milijonus metų. Ir jeigu, kaip sakė Šekspyras, „iširo laikų ryšys“, jis turi būti atstatytas. Anksčiau ar vėliau teisingumas triumfuos.
Bet kartu su menais gauta „ugnis“ pavirto į didingiausią prakeikimą; gyvūniškas pradas ir jo sąmonė pakeitė laikiną instinktą į chronišką animalizmą ir jausmingumą. 8 Tai kabo virš žmonijos panašiai į sunkų laidotuvių apdangalą. Tokiu būdu atsirado atsakomybė už valios laisvę – titaniškos aistros, vaizduojančios žmoniją jos pačiu niūriausiu aspektu:
„Maištingas žemiausių aistrų ir geismų nepasotinamumas, kai jie, išpuikę ir suįžūlėję, metė iššūkį įstatymo suvaržymams.“9
Platono kūrinyje „Protagoras“ Prometėjas apdovanoja žmogų ta „išmintimi, kuri duoda fizinę gerovę“, bet kadangi žemiausias Manaso gyvūniškasis (Kama) aspektas liko nepakitęs, tai vietoj „nesuteptojo proto, pirmos dangaus dovanos“, buvo sukurtas amžinas nuolat nepatenkinto noro, apgailestavimo ir nevilties peslys [plėšrusis paukštis], sujungtas su „svajinga silpnybe, kaustančia aklą mirtingųjų rasę“– ir taip iki tos dienos, kai Prometėjas bus išlaisvintas Heraklio, Dangaus jam skirto išgelbėtojo.10
Tai, kaip sako braminų ir budistų legendos, suskambėjusios ir Zoroastro mokyme ir dabar krikščionybėje (tik kartais), įvyks Kali Jugos pabaigoje. Ir tik po Kalki Avataro, arba Sošiocho, pasirodymo žmogus gims iš moters be nuodėmės. Tada Brahma, indų Dievybė, Ahura Mazda (Ormazd) – zoroastrų, Dzeusas, graikų ir olimpiečių Don Žuanas, Jehova, pavydus ir žiaurus izraeliečių genties Dievas bei visos jų panašybės pasauliniame žmogiškosios fantazijos Panteone išnyks ir ištirps ore. Su jais drauge išnyks ir jų šešėliai, tamsūs visų šių Dievybių aspektai, ekzoterinių legendų visada vaizduojami jų brolių „dvynių“ ir įvairių padarų pavidalu – ir jų asmeniniai atspindžiai EzoterinėjeŽemės Filosofijoje. Arimanai ir tifonai, samaeliai ir šėtonai – visi jie bus nuversti nuo sostų tą dieną, kai bus sutramdytos tamsios, piktos aistros.
Gamtoje egzistuoja vienas Amžinas Dėsnis, vienas, kuris visada siekia subalansuoti prieštaravimus ir sukurti galutinę harmoniją. Kaip tik ši dvasinė raida pakeis fizinį ir grynai protinį vystymąsi, tada žmonija išsilaisvins nuo melagingų Dievų ir pamatys save pagaliau Išsipirkusią.
Savo svarbiausia prasme senasis Prometėjo mitas, kurio prototipų ir antipodų galima sutikti visose senovės Teogonijose, yra kiekvienoje iš jų užgimstant fiziniam blogiui, nes jis stovi ant žmogiškosios gyvybės slenksčio. Kronas yra „Laikas“, kurio pirmas dėsnis reikalauja, kad evoliucijos procesas vyktų harmoningai ir palaipsniui, o už nenormalų augimą gresia bausmės. Į natūralaus vystymosi programą neįėjo, kad žmogus – nors jis ir yra aukščiausias iš gyvūnų – iš karto protiškai, dvasiškai ir psichiškai taptų tuo Pusdieviu, koks jis yra Žemėje, o jo fizinė sandara liktų silpna, bejėgė ir eteriška, panaši į beveik kiekvieno stambaus žinduolio. Kontrastas per daug absurdiškas ir kvailas; šventovė pernelyg neverta Dievo, joje gyvenančio. Todėl Prometėjo dovana tapo Prakeiksmu – nors tai buvo žinoma iš anksto ir numatyta Kariaunos, įasmenintos šiame paveiksle, kaip aiškiai parodo jo pavadinimas. 11 Štai čia vienu metu yra jo nuodėmė ir jo išpirka. Nes Kariauna, kuri įsikūnijo į dalį žmonijos, nors ir buvo nukreipta į tai Karmos, arba Nemezidės, vietoj pasyvios vergystės pasirinko valios laisvę, protingą ir sąmoningą kančią „per miriadus laikų“ vietoj įgimtos beprasmiškos, instinktyvios palaimos. Žinodama, kad toks įsikūnijimas buvo priešlaikinis ir neįėjo į Gamtos programą, Dangaus Kariauna, „Prometėjas“, vis dėlto pasiaukojo, kad padėtų nors daliai žmonijos.12 Tačiau gelbėdami žmogų nuo proto tamsos, jie užkrovė jam atsakomybės suvokimo kančias – jo laisvos valios rezultatą – be visų kitų kančių, sudarančias kiekvieno mirtingo kūniško žmogaus palikimą. Šią kančią Prometėjas prisiėmė sau, nes nuo šio laiko Kariauna susijungė su šventove, paruošta jai ir kuri dar nebuvo užbaigta šiuo kūrimosi periodu.
Ir kadangi dvasinė evoliucija nebuvo pajėgi žengti vienu ritmu su fizine, nes jos grynumas buvo pažeistas priemaišos, tai ši dovana tapo pagrindine arba net ir vienintele Blogio pradžios priežastimi…13
Prometėjo atveju Dzeusas įasmenina Pirminių Progimdytojų Kariauną, Pitarą, „Tėvus“, kurie sukūrė žmogų bejausmį ir be proto, o Dieviškasis Titanas išreiškia Dvasinius Kūrėjus, Deives, kurios „puolė“ į gimimą. Pirmieji dvasiškai žemesni, bet fiziškai stipresni nei „Prometėjiečiai“, todėl pastarieji vaizduojami nugalėtaisiais.
„Žemiausioji Kariauna, kurios darbą Titanas sugadino ir tokiu būdu sugriovė Dzeuso planus“, buvo šitoje Žemėje savo veiklos sferoje, o Aukščiausioji Kariauna buvo išvaryta iš Dangaus ir susipainiojusi Materijos pinklėse. Žemiausioji Kariauna turėjo visas kosmines ir žemąsias titaniškas galias, o aukščiausias Titanas turėjo tik Proto ir Dvasios Ugnį. Šią Prometėjo kovos su Olimpiniu Tironu ir despotu jausminguoju Dzeusu dramą regime kas dieną vaidinamą mūsų dabartinės žmonijos; žemosios aistros prikausto aukščiausius siekius prie Materijos uolos ir labai dažnai pagimdo sielvarto, kančių ir atgailos peslį.14
Žmogus vėl taps laisvu senų laikų Titanu, bet ne anksčiau, nei Ciklo evoliucija atstatys pažeistą harmoniją tarp dviejų savasčių – žemiškosios ir dieviškosios; tada jis pasidarys nepralaidus žemoms Titaniškoms Jėgoms, jo Asmenybė bus nepažeidžiama, Individualybė – nemirtinga, bet tai negali įvykti, kol nebus sunaikintas visoks jo prigimties gyvūniškas elementas. Kai žmogus supras, kad„Deus non fecit mortem“15, bet kad pats žmogus sukūrė tai, jis vėl taps Prometėju iki jo nuopuolio.16
Ir vis dėlto net jeigu būtų parašyti ištisi tomai, visa tai neturės prasmės tiems, kurie nenori nei matyti, nei girdėti kitaip, nei mato ir girdi jų autoritetų akys ir ausys.17
Nuorodos:
1 „Slaptoji Doktrina“, 491psl.
2 Kronas reiškia „Laiką“, todėl alegorija yra gana vaizdinga.
3 „Slaptoji Doktrina“, 479 psl.
4 Ten pat, 607 psl.
5 Ten pat, 479 psl.
6 Anos Suonuik knygoje „Aischilo Dramos“ apie „Sukaustytą Prometėją“ pasakyta (334 psl.), kad Prometėjas iš tiesų parodytas kaip „pasiaukojęs žmonijos geradarys, kurio padėtis be galo varginga… Dzeusas, kaip pasakyta, pasiūlė sunaikinti šias niekingas efemerines būtybes ir apgyvendinti Žemę nauja rase.“ Matome, kad Būties Valdovai elgėsi taip pat ir sunaikino pirmus Gamtos ir Jūros kūrinius. Prometėjas buvo šio sumanymo pažeidėjas ir dėl mirtingųjų išgelbėjimo jis turėjo prisiimti pačias baisiausias kančias, kurioms jį pasmerkė kategoriškas ir žiaurus Dzeusas. Mes matome Titaną, galutinį proto ir laisvos valios (žmogiškojo intelekto, arba aukščiausio Manaso aspekto) simbolį, pateiktą kaip didžiausią filantropą, oš tai Dzeusas, „Aukščiausioji Elados Dievybė“, pavaizduotas nepermaldaujamo despoto pavidalu – charakteris ypač nepriimtinas atėniečių jausmams. To priežastis aiškinama toliau. „Kiekvieno senovės Panteono – įskaitant ir žydų panteoną – Aukščiausioji Dievybė turi dvilypį charakterį, sudarytą iš Šviesos ir šešėlio. (Išnaša kopijuota iš „Slaptosios Doktrinos“.)
7 „Slaptoji Doktrina“, 477 psl.
8 Gyvūnų Pasaulis, valdomas tik instinkto, turi savo dauginimosi periodus, o likusį laiką lytis neutralizuojama. Todėl laisvas gyvūnas patiria ligą tik kartą savo gyvenimo laikotarpiu, būtent prieš mirtį.
9 Įvadas į „Prikaustytąjį Prometėją“, 340 psl.
10 „Slaptoji Doktrina“, 478 psl.
11 „… jo vardas (Pro-me-theus) reiškia „tą, kuris mato priešais save, arba ateitį“ – „Slaptoji Doktrina“ 479 psl.
12 Žmonija aiškiai dalijasi į Dievo įkvėptus žmones ir į žemesnes būtybes. Tik taip galima paaiškinti įvairių žmonių dvasinio išsivystymo skirtumus, kurių nesulygina joks auklėjimas ir jokia aplinka, kad ir kokia ji būtų civilizuota. Žemesnės būtybės neturi savyje „Dieviškosios Kibirkšties“ ir Gamta yra pasmerkusi jas išmirti. Žmonija yra „vieno kraujo“, bet ne vienos esybės.
13 Filosofinis hinduistinės metafizikos požiūrio taškas nustato Blogio Šaknį diferencijuodamas Vienodumą į Skirtingumą, Vieningumą – į Daugybiškumą.
14 „Slaptoji Doktrina“, 486 – 489 psl.
15 Dievas nesukūrė blogio.
16 „Slaptoji Doktrina“, 489 psl.
17 Ten pat, 474 psl.
