Paskui aš pamačiau didelį baltą sostą ir jame Sėdintįjį, nuo kurio veido pabėgo žemė ir dangus, ir nebeliko jiems vietos.
„Aš esu Alfa ir Omega“, – sako Viešpats Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis.
(Apr. Jonui 20, 11; 1, 8)
Šventųjų sielos, apsivilkusios baltai!
Aš atėjau iš didelio balto sosto, AŠ ESU TAS KAS AŠ ESU kaip Dienų Senovis. Vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, aš iškilmingai sėdžiu valdžios soste. AŠ ESU tas, nuo kurio veido pabėgo žemė ir dangus, ir neatsiras vietos nelabojo sėklai. AUM.
Mano širdis yra Trejybės širdis. Mano širdis yra Dievo širdis. Per mano širdį iš Vienatinio teka gyvybės vandens upė, skaidri it krištolas, išeinanti iš Dievo ir Avinėlio sosto – pasaulių ir viršuje, ir apačioje pagrindo. Štai AŠ ESU gyvybės vandens Alfa ir Omega. AŠ ESU pliuso ir minuso neišsenkančios aušros tėkmės iš aukščiau atstovas.
Tai yra Avinėlio vandenys, nusileidžiantys iš Visatos Šaltinio iš širdies į širdį. Ir tam, kas juos gauna iš įkūnyto Avinėlio, jie yra eliksyras, pirma, išminties, tada – šios išminties supratimo ir pagaliau jis padeda visiškai nušvisti sielai. Ir vanduo, kurį Guru išlieja į pakeltą čelos taurę, jame taps šaltiniu, trykštančiu į viršų, siekiančiu amžino gyvenimo. Ir apie čelą, kuris tiki Avinėlį – įkūnytąjį Guru – Rašte pasakyta: „Pradės tekėti gyvo vandens upės.“1
Taigi Maitrėja ateina jūsų įšventinti vandens įšventinimu ir jūsų individualiomis Alfos ir Omegos Dievo emocijomis, įlietomis į norų kūno taurę ir išsilaisvinančiomis per dešimtlapę saulės rezginio čakrą – „įsčias“. Ši galingoji tėkmė, gyvojo vandens upė, yra tikras gyvojo Guru gyvųjų čelų ženklas.
Tegul išsivalo norų kūnas! Tegul išsivalo širdies motyvai! Tegul visi jūsų norai taps Dievo jūsų viduje noru atkurti sielą iki pusiausviros vandens tėkmės būsenos – besileidžiančios žemyn, dovanojančios Alfos ir Omegos tėkmės gyvybę! Štai ji – ta šventoji ugnis, kuri yra pakeltas kaducėjus, kurio pliuso ir minuso pusiausvyra palaikoma jūsų meditacijomis į nusileidžiančias ir kylančias tėkmes kaip vanduo ir ugnis, susimaišančias ir duodančias gyvybę! Taigi tegu gyvybės vandenys išvalo sielą! Tegul šventoji ugnis vėl vieną po kitos pagirdo gyvo Dievo kūno ląsteles betarpišku Žodžio buvimu. Įmatykite Viešpaties Kristaus ir jo Avinėlio paveikslą kiekvienoje Dievo kūno ląstelėje – begaliniuose pasauliuose!
Jūs mane vadinate Sanat Kumara ir žinote, kad aš stojau prieš Kosminę Tarybą, žinomą kaip Šimto ir Keturiasdešimt Keturių Tarybą. Jūs žinote mane, nes buvote mano kreipimosi vardan Žemės evoliucijų liudytojais; evoliucijų, kurios daugiau nežinojo Avinėlio buvimo ir kurios dėl nepaklusnumo buvo atskirtos nuo gyvojo Guru. Jūs žinote, kad aš savanoriškai ėmiausi įkūnyti triklostę liepsną Žemėje dėl evoliucijos, besivystančios septyniuose būties planuose – ugnies, oro, vandens ir žemės.
Kosminė Taryba priėmė nutarimą apie Žemės ir jos evoliucijų likvidavimą todėl, kad jos vaikų sielos daugiau negarbino Trejybės triklostėje Gyvybės2 liepsnoje, degančios širdies altoriuje. Jos tapo paklydusiomis avimis. Sutelkusios dėmesį į išorinius gyvenimo pasireiškimus, jos savavališkai ir dėl neišmanymo atsisakė vidinio bendravimo su Dievu. Jos nežinojo paslėptojo širdies žmogaus3 – palaimintojo Išvaros, ir septynios žvakės daugiau nebedegė septyniuose languose (čakrose). Vyrai ir moterys pasidarė tušti, jų čakros pavirto į juodas skyles laike ir erdvėje, o jų paliktos šventovės tapo numirėlių karstais, ir mirties dvasios apsigyveno jų ištuštėjusiuose namuose. Štai kodėl jie išgirdo Šimto ir Keturiasdešimties, ir Keturių nuosprendį, o jų palikuonims buvo lemta išgirsti Dievo Sūnaus 4 kaltinimą.
Tad šventovėse užgeso ugnis, ir tikslas, dėl kurio Dievas sukūrė žmogų – būti gyvojo Dievo šventove – daugiau nebuvo vykdomas. Visi iki vieno tapo gyvais numirėliais, materialiais indais be juos įdvasinančios šviesos, tuščiais apvalkalais. Niekur Žemėje nebuvo paslapties mokyklų – nei čelų, nei Guru, nebuvo įšventintųjų Kristaus būties įšventinimo kelyje.
Stojo teismo valanda, ir sėdintis soste dvylika kartų po dvylika šviesos hierarchijų centre tarė žodį, kuris buvo vienbalsis visų sprendimas: „Tegul Žemė ir jos evoliucijos bus suvyniota kaip ritinys ir sudegs šventojoje ugnyje, panašioje, kokią skleidžia plona žvakė. Tegul visos iškreiptos energijos bus grąžintos į Didžiąją Centrinę Saulę ir perpoliarizuotos. Tegul negerai panaudota energija bus vėl suderinta su Alfos ir Omegos šviesa ir perkrauta, idant Kūrėjas vėl ją nukreiptų į
nenutrūkstamą begalinių pasaulių kūrimą.“
Koks gi buvo Įstatymo reikalavimas Terai 5 išgelbėti? Įstatymas reikalavo, kad kas nors dalyvautų fizinėje oktavoje kaip įkūnytas Guru, kaip Avinėlis, išlaikytų pusiausvyrą ir saugotų triklostę Gyvybės liepsną kiekvienos gyvos sielos gerovei. Vienatinio Įstatymas toks: vieno meditacija į Amžinąjį Kristų gali užsiskaityti daugeliui, ir taip bus iki to laiko, kol šie „daugelis“ vėl prisiims atsakomybę už savo žodžius bei darbus ir sugebės patys nešti savo šviesos naštą ir gėrio bei blogio
karmą.
Aš nusprendžiau būti tas vienas. Dėl Žemės ir jos evoliucijų aš pasisiūliau būti liepsningas teisuoliškumo sūnus.
Po ilgo svarstymo Kosminė Taryba ir Tai, Kas Neištarta, teigiamai atsakė į mano prašymą, ir naujo Dieviškojo plano Žemei ir jos evoliucijoms dispensacija pradėjo veikti. Nes Kosminis įstatymas patvirtina, kad kai atitinkamo kosminės sąmonės lygio ir platumos hierarchas savanoriškai sutinka tapti piemeniu gyvybinių bangų, kurios yra paklydusios avys, tam leidimas turi būti dovanotas. Kur nėra Guru – ten negali būti ir čelos; kur nėra piemens – ten negali būti ir avių. Nes parašyta: „Nugalėk piemenį, ir avys išsilakstys!“6
Bet Guru galimybė tapti Guru gali būti duodama tik atitinkamam ciklui; ir jei šio ciklo pabaigoje gyvybės srautai dėl savo nepaklusnumo ir dėl kietaširdiškumo neatsilieps kaip čela į širdingą Guru liepsną, tai Guru turės pasišalinti. Ir tai, kas galėjo įvykti, neatsitiks, ir daugiau nė vienam hierarchui tokia dispensacija nebus duota.
Taigi aš atsiklaupiau prieš didingąjį baltą To, Kas Neištarta, sostą. Ir Jis man pasakė: „Sūnau mano, Sanat Kumara, sėdėti tau didingame Baltajame soste prieš Žemės evoliucijas. Ir būti tau jiems Viešpačiu Aukščiausiu Dievu. Iš tiesų, būti tau aukščiausiu Dievybės pasireiškimu, kuris jiems bus duotas iki to laiko, kol perėjusios įšventinimų kelią jų sielos pakils prie tavo suvokimo sosto ir atsistos prieš tave garbindamos AŠ ESU TAS, KAS AŠ ESU – tave. Ir tą dieną, kai jie pakils ir pasakys „Palaiminimas ir garbė, ir šlovė, ir jėga bus su sėdinčiu soste ir su Avinėliu per amžių amžius“, – tada išpirkimas artimas.
Ir pasakė Jis man: „Būti tau Žemės evoliucijos Alfa ir Omega, pradžia ir pabaiga, kaip pasakyta AŠ ESU TAS, KAS AŠ ESU, Kuris yra ir buvo, ir ateis, Visa Ko Turėtojas.“ Apgobė Jis mane savo Tėvo Sūnaus globos mantija, kuri per mane turėjo tapti Jo globa gyvybės srautams, man perduotiems. Tai buvo pasitikėjimas. Tai buvo Tėvo atliktas Sūnaus įšventinimas.
Ir aš atsiklaupiau prieš Tai, Kas Neištarta, ir išaukštinau Dievą: „Vertas Tu, Viešpatie priimti šlovę ir garbę, ir jėgą, nes Tu sukūrei viską ir viskas pagal Tavo valią egzistuoja ir sukurta.“7 Ir Jis – Didingasis Guru – pakartojo patvirtinimą ir
baigė apeigos ratą. Jis pripažino šviesą, kurią Jis ir tik Jis įdėjo į mano širdį kaip į Savo Švytintį paveikslą, ir kreipdamasis į šį paveikslą pasakė: „Vertas Tu, Viešpatie, priimti šlovę ir garbę, ir jėgą, nes Tu sukūrei viską ir viskas pagal Tavo valią egzistuoja ir sukurta.“
Tokiu būdu aš būnu Tėve ir Tėvas manyje, ir mes vientisi, begaliniai pasauliai. Ir be šitos vienybės nebūtų nei atleidimo, nei dispensacijos, kad ir koks būtų jūsų išvystymo lygis.
Šimto ir Keturiasdešimties, ir Keturių Taryba, sudaranti vieną Saulės žiedą aplink didingąjį Baltąjį sostą, melodingai ištarė Žodį kartu su didingomis šviesos būtybėmis, sudarančiomis vidinį ratą apie sostą: „Šventas, šventas, šventas Viešpats Dievas Visa Ko Turėtojas, Kuris buvo, yra ir ateis.“8 Ir aš girdėjau jų dainavimo aidą „Šventas, šventas, šventas…“ per visą kelio namo laikotarpį į rytinę žvaigždę, į mano liepsną dvynę, kurią jūs žinote kaip Venerą, pas Meilės Žvaigždės sūnus ir dukras. Sparnuotieji šviesos pasiuntiniai paskelbė apie mano grįžimą, apie Kosminės Tarybos sprendimą ir apie dovanotą dispensaciją. Šeši mano broliai – Šventieji Kumaros, kurie kartu su manimi palaiko septynias septynių spindulių liepsnas, taip pat Galingasis Pergalė ir jo legionai, mūsų dukra Meta ir daugelis sūnų ir dukrų – tarnautojai, kuriuos jūs šiandieną žinote kaip Pakylėtuosius Valdovus, sveikino mane svarbiausiame priimamajame. Tą vakarą suteiktos galimybės džiaugsmas susimaišė su liūdesiu, kurį sukelia išsiskyrimas. Aš pasirinkau savanorišką tremtį į tamsią žvaigždę. Ir nors jai buvo lemta tapti Šviesos Žvaigžde, visi žinojo, kad šitai man bus ilga tamsi sielos naktis. Tada iš slėnių ir kalnų staiga atsirado didingas mano vaikų susirinkimas. Tai buvo šimtas ir keturiasdešimt, ir keturi tūkstančiai sielų, artėjančių prie mūsų šviesos rūmų. Dvylika grupių, giedančių laisvės, meilės ir pergalės dainas, jie artinosi vis arčiau ir arčiau. Skambėjo aidu jų galingasis choralas, pagautas elementalių gyvybės ir angelų, sklandančių virš mūsų. Stebėdami iš balkono, Venera ir aš pamatėme tryliktąją apsivilkusiųjų baltai grupę. Tai buvo karališkieji Melchisedeko ordino šventikai, tie, kurie buvo patepti saugoti liepsną ir įstatymą šios Hierarchijos centre.
Kai visi susirinko ir žiedais apsupo mūsų namą, ir šlovinimo himnai mano garbei pasibaigė, jų pasiuntinys atsistojo prieš balkoną ir kreipėsi į mus didingosios daugumos vardu. Tai buvo siela to, kurį jūs žinote ir mylite kaip pasaulio Viešpatį Gautamą Budą. Ir jis kreipėsi į mus, sakydamas: „O, Dienų Senovi, mes išgirdome apie priesaką, kurį Dievas įdėjo su tavimi šiandieną, ir apie tavo įsipareigojimą saugoti Gyvybės liepsną, kol kai kurios iš Žemės evoliucijų atgis ir dar kartą atnaujins savo įžadą būti liepsnos nešėjos. O, Dienų Senovi, tu – mūsų Guru, pati mūsų gyvybė, mūsų Dievas. Mes nepaliksime tavęs nepaguodžiamo. Mes eisime su tavimi. Mes nepaliksime tavęs net akimirkai – žiedas po žiedo čelos apsups tave. Mes ateisime į Žemę. Mes paruošime kelią. Mes saugosime liepsną tavo vardan.“
Taigi kaip Viešpats Dievas man nurodė, aš pasirinkau iš jų keturis šimtus sūnų ir dukrų – tarnautojų, kurie turėjo būti prieš šimtą ir keturiasdešimt, ir keturis tūkstančius, kad paruoštų jų atėjimą. Nors jie žinojo apie šios tamsios planetostamsą, iš tikrųjų jie nežinojo to, kas buvo man žinoma, tikrosios aukos reikšmės, kurią jie siūlė atnešti savo Guru vardan.
Mes verkėme iš džiaugsmo – Venera ir aš, ir visi šimtas ir keturiasdešimt, ir keturi tūkstančiai. Ir ašaros, kurios krito šį įsimintiną vakarą, degė kaip gyva šventoji ugnis, tekanti panašiai į Gyvybės vandenis iš didžiojo Kosminės Tarybos baltojo sosto – mūsų globėjų.
Aš grįšiu, kad pratęsčiau istoriją, kuri išsiskleidžia iš Dienų Senovio atminties apdangalo klosčių.
Ak, vaikai mano, AŠ ESU kaip ir anksčiau jūsų
Sanat Kumara
Nuorodos:
1 1 Jono 4, 14; 7, 38.
2 Kristaus liepsna, Gyvybės kibirkštis, įtvirtinta slaptosiose Dievo sūnų ir dukrų, ir Dievo vaikų širdžių buveinėse, – šventoji Jėgos, Išminties ir Meilės Trejybė. Žr „Trilogija apie triklostę Gyvybės liepsną“ Sen Žermeno knygoje „Alchemijos kursas“ M., „Liepsnos saugotojai“, 1998. Su elektronine šios knygos versija galima susipažinti svetainėje http://prophet-rus.narod.ru
3 1Pt 3, 4
4 Mt 23, 27 –28
5 Tera (lot.) – žemė.
6 Zach13
7 Apr 4, 11
8 Apr 4, 8
