Kol kas viena užduotis liko nebaigta – tai sugriovimas pačios pragaištingiausios iš visų teologinių dogmų, būtent prakeikimo dogmos, po kurios našta žmonija kenčia nuo tariamo Adomo ir Ievos nepaklusnumo jų prieglobstyje Edene1.
Aprašymas, esantis Biblijoje, pasak Slaptosios Doktrinos, buvo žydų pasiskolintas iš senesnių šaltinių – iš chaldėjų. Prisiminkime, kas parašyta Biblijoje apie Adomo ir Ievos Nuopuolį.
Ir pasakė žaltys žmonai: „Ar tikrai Dievas sakė: ‚Nevalgykite nuo jokio medžio sode!‘“ Moteris atsakė žalčiui: „Vaisius sodo medžių mes galime valgyti. Tik apie vaisių medį sodo viduryje Dievas sakė: ‚Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nenumirtumėte!‘ Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta.“ Kai moteris pamatė, kad tas medis buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims ir kad tas medis žadėjo duoti išminties, ji skynėsi jo vaisiaus ir valgė, davė jo ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir jis valgė. Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus.“2
Slaptoji Doktrina sako: „Aišku, „Medis“ yra pats žmogus, Žaltys gi, gyvenantis kiekviename medyje, sąmoningas Manasas, yra jungiamoji grandis tarp Dvasios ir Materijos, Dangaus ir Žemės.“3
Nuopuolis tapo žmogaus žinių rezultatu, nes „jo akys atsivėrė“. Iš tikrųjų jam buvo duota Išmintis ir Paslėptas Žinojimas „Puolusiu Angelu“, nes pastarasis nuo šios dienos tapo jo Manasu, Protu ir Savivoka 4.
… alegorinio „Žalčio“ reikšmė visai nesusijusi su fiziologiniu žmonių nuopuoliu, bet su jų Gėrio ir Blogio Žinių įgijimu; ir šios žinios atėjo jiems dar iki jų nuopuolio. Nereikėtų pamiršti, kad tiktai po išvijimo iš Edeno „Adomas pažino savo žmoną Ievą“.5
Dėl kažin kokios priežasties pavydūs Elohimai ir dievai – rojaus gyventojai – nenorėjo, kad žmogus taptų vienu iš jų. Aš ilgai negalėjau suprasti, kas gi tai per dievai, kurie nenori, kad jų sukurtas vaikas – žmogus – vystytųsi. Kaip visada, „atsitiktinai“ į mano rankas papuolė Jėzaus mokinio Jono Apokrifas, kuriame paaiškinta įvykio esmė.
Kadangi šis Apokrifas parašytas Jėzaus mokinio, tampa aišku, kad žinios, kurias Jėzus davė savo mokiniams, nesiskyrė nuo „Slaptosios Doktrinos“ mokymo. Kitaip ir negalėjo būti, nes Jėzus buvo Įšventintasis. Tiesa, toliau iš šių mokymų buvo visiškai pašalinta esmė, o daugelis dalykų bažnyčių tėvų traktuotėse įgijo tiesiog priešingą reikšmę. Žemiau mes turėsime galimybę susipažinti su šiuo Apokrifu. O kol kas aš tęsiu „Slaptosios Doktrinos“ aiškinimus apie žmogaus „nuopuolį“.
Taigi žmogus įgijo protą. Proto Ugnį. Intelektą. Tačiau kiekvieną iš šių savybių galima panaudoti tiek geriems tikslams, tiek ir blogiems.
Didis intelektas ir per daug didelis žinojimas yra dviašmenis ginklas; ginklas kaip gėrio, taip ir blogio. Susijungę su savastimi, jie iš visos žmonijos padarys pjedestalą išaukštinti tam, kas juos turi; jie taps jo tikslų siekimo priemonėmis; tokiu atveju jeigu būtų panaudoti altruistiniams ir humanitariniams tikslams, jie galėtų tapti daugelio žmonių išgelbėjimo priemone. Bet kuriuo atveju savimonės ir proto nebuvimas iš žmogaus padarys idiotą, žvėrį žmogiškojoje formoje.6
Proto turėjimas savaime įpareigoja žmogų sąmoningai rinktis tarp Gėrio ir Blogio. Dabar jis gali pasirinkti. Žmogaus protas iš esmės yra jo patikėtinis. Ir naudodamasis šiuo instrumentu, žmogus gali tapti arba Dievo bendrakūrėju, arba siekti visokių iliuzinių šio pasaulio tikslų.
Ta pati kūrybinė ugnis žmogaus panaudojama palikuonims sukurti dabar jau lytiniu būdu.
Lyčių atskyrimas įėjo į Gamtos ir natūralios evoliucijos programą; kūrybinis vyro ir moters gebėjimas buvo Dieviškosios Išminties dovana.7
Vyro ir moters ėjimas į lytinius santykius nebuvo nuodėmė. Tai mitas. Tačiau mūsų dualistiniame pasaulyje ši savybė buvo iškreipta, paskelbta nuodėme. Pateiksiu čia ilgą „Slaptosios Doktrinos“ citatą, nes geriau, nei apie tai ten pasakyta, aš vis tiek pasakyti negalėsiu.
Žmogaus kūrybinės jėgos buvo Dieviškosios Išminties dovanos, bet ne nuodėmės rezultatas. Tai aiškiai įrodyta paradoksaliu Jehovos elgesiu, kuris iš pradžių Adomą ir Ievą (arba žmoniją) prakeikia už tariamos nuodėmės padarymą, o tada laimina savo „išrinktąją tautą“ sakydamas: „Veiskitės ir dauginkitės, ir pripildykite žemę.“8 Ketvirtoji Rasė neužtraukė prakeiksmo žmonijai, nes palyginti nenuodėminga Trečioji Rasė, prieštvaniniai dar didesnių apimčių gigantai, žuvo tokiu pat būdu; vadinasi, Tvanas nebuvo bausmė, bet paprasčiausias periodinio ir geologinio dėsnio rezultatas. Taip pat Karmos prakeiksmas užgriuvo ant jų ne dėl jų bandymo natūraliai susijungti, kaip šitai daroma viso gyvūnijos pasaulio, kuris neturi proto, tam priklausančiu metų laiku; tai įvyko už piktnaudžiavimą kūrybine galia, už dieviškosios dovanos išniekinimą ir gyvybinės substancijos išeikvojimą be jokio kito tikslo, išskyrus žvėrišką asmeninį pasitenkinimą. Kai trečias „Pradžios knygos“ skyrius bus suprastas, tai [žmonės] pamatys, kad jis liečia Trečiosios Rasės pabaigos ir Ketvirtosios Rasės pradžios Adomą ir Ievą. Iš pradžių gimdymas moteriai buvo toks pat lengvas, kaip ir visiems gyvūnų sutvėrimams. Niekada neįėjo į Gamtos planus, kad moteris gimdytų „kančiose“. Tačiau po šio periodo, po Ketvirtosios Rasės išsivystymo, kilo nesantaika tarp jos sėklos ir „Žalčio“ sėklos, arba Karmos ir Dieviškosios Išminties sėklos. Nes moters, arba gašlumo, sėkla sutrypė išminties ir žinių vaisiaus pagrindo sėklą, tad šventoji dauginimosi paslaptis virto į gyvūnišką pasitenkinimą; todėl Karmos Įstatymas „sutraiškė“ Atlantų Rasę, palaipsniui pakeitęs fiziologiškai, moraliai, fiziškai ir protiškai visą Ketvirtosios žmonijos Rasės prigimtį9, ir žmogus iš galingo Trečiosios Rasės gyvūnų valdovo Penktoje, mūsų Rasėje, tapo apgailėtina būtybe, turtingiausiu mūsų žemiškame gaublyje ligų (kūniškų ir įgimtų) paveldėtoju bei sąmoningiausiu žvėrimi iš visų gyvūnų.10
Toks tikrasis Prakeikimas iš fiziologinio požiūrio taško yra beveik vienintelis, apie kurį užuominų randame kabalistinėje Ezoterikoje. Šiuo aspektu nagrinėjamas Prakeikimas neabejotinas, nes jis akivaizdus.11
Įgijusi Protą, žmonija priversta nuolat kovoti, ir ta kova vyksta proto viduje; suprantama, ji atsispindi ir pasaulyje. Mes, skatinami iliuzijos, priversti degti aistrų, norų ugnyje ir vis labiau į šią iliuziją pasinerti. Sukurta karma kelia kančią, o kančia verčia mus keistis, prisiminti Dievą ir paklusti Jo Įstatymui.
Šis karas tęsis, kol Vidinis ir Dieviškasis žmogus nesubalansuos savo išorinės žemiškosios Savasties su savo dvasine prigimtimi. Iki to laiko tamsios ir žvėriškos šios Savasties aistros bus amžinoje kovoje su savo Valdovu, Dieviškuoju Žmogumi. Bet kada nors gyvūniška [prigimtis] bus sutramdyta ir pakeista, ir dar kartą įsivyraus harmonija tarp dviejų [Vidinio ir Dieviškojo žmogaus], kaip šitai buvo iki „Nuopuolio“, kada net mirtingas žmogus buvo ne gimdomas, o „kuriamas“ stichijos.12
Šio skirsnio pabaigoje norėčiau pateikti vieno Britų muziejuje saugomo chaldėjų paveikslo aprašymą, pateiktą „Slaptojoje Doktrinoje“:
Šiame Nuopuolio… įvykio paveiksle taip pat yra dvi figūros, sėdinčios abiejose „medžio“ pusėse su pakeltomis rankomis į „obuolį“, o už „medžio“ matome Drakoną-Žaltį. Ezoteriškai šios dvi figūros vaizduoja du „chaldėjus“13, pasiruošusius įšventinimui, be to, Žaltys simbolizuoja tą, kuris Įšventina; o pavydūs Dievai, šiuos tris prakeikiantys, išreiškia ekzoterinę nemokšišką dvasininkiją. Šitai nelabai panašu į „biblinį įvykį“ jo tiesiogine prasme, kaip gali įsitikinti kiekvienas okultistas.14
Nuorodos
1 „Slaptoji Doktrina“, 475 psl.
2 „Pradžios knyga“, 3, 1 – 7
3 „Slaptoji Doktrina“ 114 psl.
4 „Slaptoji Doktrina“, 595 psl.
5 Ten pat, 324 psl.
6 Ten pat, 190 psl.
7 Ten pat, 250 psl.
8 „Pradžios knyga“ 9, 1.
9 Kokie išmintingi ir didingi, kaip moraliai toliaregiški ir geroviški Manu įstatymai, liečiantys santuokinį gyvenimą, palyginus su pasileidimu, tyliai leidžiamu žmogui civilizuotose šalyse. Ta aplinkybė, kad šių įstatymų per paskutinius du tūkstančius metų nebuvo laikomasi, nė kiek netrukdo mums žavėtis jų įžvalgos gilumu. Braminas likdavo grihasta, šeimos žmogumi, iki atitinkamo savo gyvenimo periodo, tada, po sūnaus gimimo ir kai tas jau galėjo išlaikyti šeimą, jis baigdavo santuokinį gyvenimą ir tapdavo dievobaimingu Jogu. Jo santuokinis gyvenimas buvo reguliuojamas jo bramino-astrologo atitinkamai pagal jo prigimtį. Todėl tokiose šalyse kaip, pavyzdžiui, Pendžabas, kur musulmoniškas ir vėliau europietiškas pasileidimas vos palietė ortodoksalias arijų kastas, galima dar sutikti geriausių visos planetos žmogaus pavyzdžių – jei kalbėsime apie ūgį ir fizinę jėgą; o Dekane ir ypač Bengalijoje galingieji senųjų laikų žmonės pasikeitė žmonėmis, kurių palikuonys su kiekvienu šimtmečiu – ir beveik su kiekvienais metais – mažėja ūgiu ir jėga.
10 Ligos ir gyventojų prieaugio trūkumas yra faktai, kurie niekaip negali būti paneigti.
11 „Slaptoji Doktrina“, 475 psl.
12 Ten pat, 311 psl.
13 Chaldėjai – iš pradžių gentis, paskui mokslinių kabalistų sekta.
14 „Slaptoji Doktrina“, 411 psl.
