Pamiršau pasakyti, kad kėdės visose valgyklose buvo vienodos – palmių ar bambukų kamienai, aptraukti buivolo oda. Jos lengvai susilankstydavo ir išsitiesdavo, buvo tvirtos, patogios bei žemos, kaip ir stalai, kurie buvo užtiesti baltomis švariomis staltiesėmis, ir ant visų jų stovėjo vazos su gėlėmis. Vazos buvo keraminės, vietinės gamybos, visos skirtingos ir man atrodė meniškos. Ant kiekvieno stalo stovėjo po kelis ąsočius su pienu, ir ąsočiai savo grožiu nenusileido vazoms.
Pietavo visi ramiai. Nors valgė daug žmonių, nesijautė jokio šurmulio. Tokio kiekio žmonių nemačiau nė už vieno tabldoto, ir tai visur būdavo triukšminga, tuo tarpu čia kiekvienas stalas turėjo savo padavėjus, o prie stalo apsitarnaudavo patys.
Mane dar kartą nustebino ypatinga šios žmonių minios atmosfera. Nors ne visų manieros buvo tokios elegantiškos kaip lenkų darbininko Sineckio, pati įvairiausia buvo ir jų išvaizda, bet kiekvienas veidas, kurį bepaliesdavo mano žvilgsnis, buvo paženklintas dvasingumu, nuo kiekvieno sklido gerumas ir ramybė. Tik keletas veidų, tarp jų ir puikiosios amerikietės ledi Berdran, buvo liūdni, gal net ne tiek liūdni, kiek kažkaip sielvartingai gražūs, ką dar labiau išryškino likusiųjų linksmumas.
Nespėjau net pats savęs paklausti, kodėl šie keletas veidų paženklinti tokiu ypatingai giliu ir įkvėpimo kupinu sielvartu, kai išgirdau į mane besikreipiantį nepakartojamą Andrejevos balsą ir jos savitą akcentą:
– Gerbiamas ir smalsus grafe, siūlau Jums neskubėti ir neužbėgti įvykiams už akių. Rytoj, jeigu pageidausite, aš atsakysiu į visus Jūsų “kodėl” labai išsamiai, o šiandien savo dėmesį nukreipkite į džiaugsmą. Jeigu norite, galite po pietų prisijungti prie mūsų ekskursijos į melionų lauką.
Iš karto sunerimau. Jau pripratau, kad į savo nebylius klausimus tuoj pat gaudavau I. arba Florentiečio, Anandos arba sero Vomio atsakymus, bet kad po mano kaukolę landžiotų dar ir šita moteris su savo elektriniais ratais, šito aš visai nenorėjau. Pažvelgiau į greta manęs sėdėjusį I., bet jis, atrodo, nepajuto ir nepastebėjo mano kreipimosi į jį.
– Mes su Jumis dar nebuvome vienas kitam pristatyti ir supažindinti, – šypsodamasis tarė man Oldenkotas. – Mano bičiulė Natalija Vladimirovna man pasakojo apie Jūsų talentus. Jūs nekreipkite dėmesio į jos išdaigas. Jai netinka jokios bendražmogiško supratimo ribos ir ji kartais šokiruoja žmones, bet iš tikrųjų ji gerų geriausia, jeigu nežiūrėsite į ją kaip į paprastą moterį, o pripažinsite jos antgamtiškumą. Tada šalia jos jausitės visiškai ramiai ir saugiai. Tiesa, ji nemėgsta gyvačių, bet su tuo reikia susitaikyti, – pridūrė jis apsimestinai dūsaudamas ir šelmiškai dirsčiodamas į savo kaimynę.
Bendras visų juokas ir kelių kaimynų prašymai pasiimti juos kartu į melionų lauką padėjo man išsisukti nuo atsakymo. Dirstelėjau į Alverą, kuris taip pat juokėsi ir šnipštelėjo man:
– Sutikite eiti rinkti melionų. Tai netoli, eiti reikia parku, laukas beveik greta. Melionai puikūs, nepaprasto aromato, o svarbiausia – kaip ji juos išrenka. Ji pati sėdi pavėsyje, beveik nežiūri į lauką ir nurodinėja, kuriuos melionus skinti. Pats vyriausiasis sodininkas ir daržininkai stebisi, kaip ji tai daro, tarsi kiaurai matytų kiekvieną melioną.
Pagalvojau, kad ši mano nauja pažįstama taip galėtų ir kiaurai žemę matyti. Staiga I. atsigręžė į mane ir visiškai rimtai paklausė:
– O tu, Liovuška, galvoji, kad matyti kiaurai žemę neįmanoma?
Sumišau ir net nežinojau, kaip reaguoti ir suprasti jo klausimą. Visi pradėjo kilti iš savo vietų ir suglaudę savo kėdes statyti jas prie sienų. Įsikibau į I., nenorėjau niekur eiti, man reikėjo pabūti tyloje su savo brangiu draugu arba bent vienam, kad nurimtų sujudusios mintys.
– Aš manau, Liovuška, kad mes su tavimi neisime melionų, geriau aš tau parodysiu mėgstamiausią Ali kambarį. Kai Ali čia atvažiuoja, jis visada ten gyvena. Be jo, ten niekas negali įeiti, bet Kastanda gavo Ali įsakymą leisti tau jo kambaryje būti tiek ir tada, kiek ir kada tu panorėsi. Štai, ateina Kastanda, matyt, atneša tau raktą.
– Liovuška, iš savo mylimo Mokytojo ir šių namų šeimininko gavau įsakymą antrą Jūsų atvykimo dieną įteikti Jums raktą nuo jo kambario. Jūs galite ten būti tiek, kiek Jums reikės. Per visą mano gyvenimą čia – greitai bus dvidešimt metų – tik antras asmuo gauna teisę laisvai įeiti į tą kambarį per pirmąjį atvykimą į Bendruomenę. Pirmasis buvo jaunasis Ali – antrasis esate Jūs. Matyt, Mokytojas turi svarbių priežasčių suteikdamas Jums tokią didelę garbę. Priimkite mano pasveikinimą bei pagarbą ir laikykite mane uoliu ir laimingu Jūsų tarnu. Pasiruošęs tarnauti Jums taip, kaip tarnaučiau Jam pačiam.
Kastanda žemai nusilenkė, o aš visiškai sumišau ir susijaudinęs šūktelėjau:
– Ali ne man rodo šią garbę, o daro tai tik kaip didelę malonę man ir iš meilės mano broliui. Aš dar niekuo negalėjau užsitarnauti tokio išimtinio Ali gerumo. Jeigu man dabar rodomas toks nepaprastas išimtinis dėmesys, tai, matyt, mano didis draugas Florentietis paprašė Ali. Man būtų skaudu, jeigu Jūs pagalvotumėte, kad šios garbės vertas aš pats. Aš čia tik kaip kuklus savo brolio, paties Ali ir mano globėjo I. tarnas. Paimkite, I., raktą, naudosiuosi kambariu tiktai Jums leidus.
Ištiesiau raktą I., bet šis jo neėmė, o, atvirkščiai, apkabino mane ir tarė:
– Drįsk, Liovuška, mokykis nešti laimės ir nelaimės naštą vienodai lengvai.
Atėjome ne prie didelio namo, o prie mažo dviaukščio kotedžo su bokšteliu ir balkonu, stovėjusio tarp galingų palmių tarsi atskiroje salelėje, į kurią patekti reikėjo tilteliu per upelį, juosusį visą salelę ratu. Vieta buvo nuostabi, nuošali ir poetiška. Balto namo sienos buvo iš kažkokio ypatingo akmens, lygaus, blizgančio ir panašaus į baltą koralą. Aplink viešpatavo ramybė ir tyrumas; aukštuose kedruose šokinėjo voverės, čiulbėjo paukščiai. Tarsi norėdamas su mumis pasisveikinti atbėgo baltas povas.
Prie namo prieangio mus pasitiko senas bedantis tarnas rytietiškais rūbais. Pamatęs mano rankoje raktą, žemai lenkdamasis atidarė prieangio duris. Mes įėjome į prieangį, tokiais pačiais kaip sienos akmeniniais laiptais užlipome į viršutinę aikštelę ir atsidūrėme priešais duris, kurias I. paliepė atrakinti atsineštu raktu.
Nerandu žodžių aprašyti jausmams, užplūdusiems mane rakinant duris. Tarsi stovėjau prie karštai trokštamo tikslo ir aiškiai mačiau gyvas, deginančias Ali akis, tarsi girdėjau jo balsą, kalbėjusį man:
– Yra juodi perlai – tai mokiniai, einantys liūdesio keliu ir nešantys jį visiems sutiktiesiems. Tai ne tavo kelias. Yra mokiniai, nešantys visiems rausvus džiaugsmo perlus, – šis kelias skirtas tau. Eik, mano sūnau, sveikinu tave, būk ištikimas ir tyras.
Pagalvojau, kad vėl kliedžiu, bet geriau įsiklausęs aiškiai girdėjau valdingą, savito tembro vyresniojo Ali balsą:
– Jeigu sutiksi sielvartingo veido mokinį, einantį liūdesio keliu, pamilk jį dvigubai ir ištiesk jam į pagalbą visą savo žvalumo ir energijos jėgą, nes jo kelias pats sunkiausias iš visų Meilės žygdarbių žemėje.
Kiek žodžių man teko dabar ištarti, kad perduočiau tai, ką tada supratau ir išgirdau, o iš tikrųjų visa tai praskriejo per mane kaip žaibiškas sūkurys, suvirpindamas visą mano organizmą, panaikindamas bet kokį atstumą tarp manęs ir Ali, suliedamas mane su jo mintimis kažkokiu nepaprastu, man tada nesuprantamu būdu.
Pagaliau sunkios durys atsidarė, ir mes išvydome kambarį. Iš karto priešais įėjimą buvo plačiai atidarytos durys į balkoną ir iš abiejų šonų iki galo atverti langai. Jų rėmai buvo tokie siauri, kad susidarė įspūdis, tarsi žiūrėtum vientisą panoramą. Atsivėrė plačiausias horizontas į slėnį, kalnus, išsibarsčiusias gyvenvietes, mečetes, sodus, besiganančias gyvulių bandas. Visur virė gyvenimas, visur žvilgsniui atsiverdavo grožis, nuo kurio buvo neįmanoma atsitraukti. Ilgai tylėdami stovėjome su I. balkone.
– Apžiūrėk, Liovuška, kambarį, ir aš išversiu tau užrašus, kuriuos tu pamatysi ant sienų.
Grįžome į kambarį. Nepaisant dienos karščio, čia nebuvo tvanku, nes rytinė saulė jau buvo nusisukusi, o nuo pietinės ir vakarinės jį dengė laiptai ir bokštelis. Lygios baltos vidinės sienos, tokios pačios grindys ? tikras koralinis namelis! Tai, ką aš palaikiau sienų apvadais, pasirodė esą užrašai iš tokių pačių akmens gabalėlių kaip sienos, grindys ir visas namas.
– Gerai įsimink, Liovuška, pirmąjį, pagrindinį užrašą virš balkono durų ir langų. Čia parašyta:
“Žmogaus jėga – Meilė. Ji neša jį iš amžiaus į amžių. Jėga-Meilė gimdo žmogų ir gimsta jame tada, kada subręsta jo harmonija.
Meilė – harmonija, ir žmogui į ją – septyni keliai.”
– Kol kas žinok tik šį užrašą. Tu prisiekei išmokti Rytų kalbas. Be jų, tu dar turi išmokti pali kalbą, kuria išrašyti šie užrašai. Ši kalba atveria duris į pažinimą tiems, kurie į jas beldžiasi.
Su šventa pagarba žiūrėjau į paslaptingus užrašų simbolius ir galvojau: ar rasiu raktą pažinimo durims?
Palei kambario sienas stovėjo žemos baltos sofos. Prie plataus lango, kaip ir prie židinio, stovėjo po krėslą. Krėslas prie židinio nustebino mane savo forma. Jis buvo labai meniškas, labai senoviškas, iš stambių, kažkokio tamsaus, beveik juodo medžio kamienų. Tik jis vienas juoda dėme išsiskyrė šiame skaisčiai baltame kambaryje. Kamienai buvo aptraukti kailiu, matyt, taip pat labai senu. Jo plaukai buvo jau beveik išsišėrę ir švietėsi nepaprasto storumo oda.
Prie lango kairėje pusėje stovėjo balto medžio rašomasis stalas, uždengtas gražiu, į palmės lapą panašiu dangčiu, atsiverčiančiu per vidurį į abi puses. Nesijaučiau čia visai lengvai. Mane varžė šventas pagarbumas, lyg būčiau stovėjęs šventykloje. Nė už ką nebūčiau sutikęs čia kur nors atsisėsti, toks nepasiekiamai didis atrodė man dabar šio kambario šeimininkas. Nesiryžau net kalbėti, tik truktelėjau I. už rankovės ir akimis parodžiau į duris, tylomis kviesdamas iš čia išeiti.
Jis nusišypsojo, nužvelgė dar kartą visą kambarį, lyg atsisveikindamas su visais man dar nesuprantamais užrašais ant sienų, ir mes išėjome. Tylėdami uždarėme duris, taip pat tylėdami perėjome visą salelę, parką ir parėjome namo.
Baltas povas ir rytietiškas tarnas palydėjo mus iki tiltelio, o povas atsisveikinimui išskleidė savo nuostabią uodegą, švytinčią auksu ir mėliu, ir nulenkė savo galvą su kuodeliu.
Kai įžengėme į savo kambarius, I. tarė man:
– Prigulk pailsėti iki arbatos. Čia tau kol kas negalima pervargti. Prie šio krašto klimato reikia pratintis po truputį.
Nė žodžio nepaprieštaravau, nors visai nenorėjau nei gulti, nei miegoti. Iš pradžių mane vargino karštis, bet aš net nepajutau, kaip užmigau ir prabudau tik nuo Jasos žadinimo. Pasivijau I. laiptų apačioje einantį kartu su dviem man dar nematytais vyrais. Vienas jų, Osvaldas Rastenas, buvo šviesus blondinas, tipiškas švedas, ką aš ir atspėjau. Iš pažiūros jis atrodė jaunuolis, ir aš nustebau, kai sužinojau, kad jis jau antrą kartą Bendruomenėje. Antrasis pašnekovas buvo brunetas, prancūzas Žeromas Maniulė. Jeigu pirmojo kalba, manieros, eisena buvo ritmingai ramūs, tai antrasis buvo judrus kaip gyvsidabris. Eisena, judesiai, kalba – viskas rodė jo didžiulį temperamentą, bet jame nebuvo jokio blaškymosi: jautėsi palankumas, linksmumas ir lengvumas. Akys buvo tamsios, nelabai didelės, bet gražios formos, švytėjo protu, dažnai ir įdėmiai įsižiūrėdavo. Jis man atrodė rašytojas, vėliau tai pasitvirtino.
Švedas buvo iš pirklių šeimos, prieš giminių norą pasirinko mokslinę karjerą ir jau vadovavo istorijos katedrai viename Vokietijos universitete. Kai I. mane su jais supažindino, abu kartu sušuko:
– Kaip? Kapitonas T.?
– Ne, ? atsakiau. – Aš esu jo brolis.
– Jūs greitai galėsite perskaityti Liovuškos apsakymą ir džiaugsitės priimdami į savo draugų tarpą dar vieną jauną rašytoją ir būsimą mokslininką, – šypsodamasis pasakė jiems I.
Abu naujieji pažįstami pavadino mane kolega ir pakeliui į valgyklą supažindino su dar dviem jaunom ir viena pagyvenusia damomis. Mane nustebino ne jaunos ir gražios damos, bet senoji žila dama. Pirma mintis, kai tik ją pamačiau, buvo: “O sako, kad senatvė negali būti graži, moteriška ir žavi”.
Jos aukštą, kiek pilnoką figūrą puošė, nerandu jokio kito žodžio, – graži žila galva.Taisyklingo veido negadino įdegimas, didelės juodos akys ir juodi antakiai pabrėžė žilumą. Raukšlių nebuvo, veidas atrodė jaunai. Tik akyse ir šypsenoje buvo tiek daug sielvarto, kad man iš karto atmintyje iškilo Ali žodžiai, išgirsti įeinant į jo kambarį: “Jeigu sutiksi sielvartingo veido mokinį, einantį liūdesio keliu, pamilk jį dvigubai ir ištiesk jam į pagalbą visą savo žvalumo ir energijos jėgą, nes jo kelias pats sunkiausias iš visų Meilės žygdarbių žemėje”.
Žemai nusilenkiau senajai damai ir nuoširdžiai pabučiavau jos man ištiestą ranką. Ši ranka, kaip ir Andrejevos, buvo subtili ir draugiška, bet jos forma buvo beveik tobula. Pirštai rodė, kad ji dailininkė. Ir čia mano spėjimas pasitvirtino. I. pavadino ją Beata Skalradi ir paaiškino, kad sinjora Beata – dailininkė, italė, laimėjusi ne vieną prizą pasaulinėse parodose, jos kūriniai kabo daugelio sostinių paveikslų galerijose. Kol mane pristatinėjo dar kelioms damoms, kurių vardų mano atmintis neišsaugojo greta dailininkės palikto įspūdžio, iš šoninės alėjos prie mūsų priėjo sulysęs nebejaunas vyras iškankintu asketo veidu. Jis, matyt, skubėjo pas I. Švedas Osvaldas Rastenas pašnibždėjo man, kad tai garsus pasaulyje pianistas ir kompozitorius, rusas Sergejus Aninovas. Kol mūsų grupės priešakyje abi įžymybės ėjo greta I., Žeromas Maniulė man paaiškino:
– Sergejus Aninovas gyvena ne Bendruomenėje, o viename mažame namelyje parke. Ali suteikia jam čia poilsį jau ne pirmą kartą. Jis labai nervingas, ateina čia labai retai, bet kai vakarais skambina, leidžia visiems norintiems ne tik pasiklausyti, bet ir užsakyti savo mėgstamas pjeses. O, kaip jis groja! Nieko geresnio ir įsivaizduoti neįmanoma.
Sinjora Skalradi ir Aninovas atsisėdo prie mūsų stalo. Pokalbyje nedalyvavau. Sėdėdamas šiek tiek nuošaliau įsižiūrėjau į naujų pažįstamų veidus. Dailininkė man vis labiau ir labiau patiko. Jos itališka daininga ir neskubi kalba priminė man vieną kartą Florentiečio pademonstruotą jo tautiečių šneką. Tai buvo ne ta tarški sinjorų Galdoni greitakalbė, kurią aš vos supratau. Sinjoros Beatos kalboje skyriau kiekvieną žodį, kas mane dar labiau traukė prie jos, bet Aninovas man liko mįslė. Jo asketiškas raukšlių išvagotas veidas, gyvos akys, staigūs judesiai, kažkoks protestas ar pasipiktinimas tuo, kas jį slėgė ? viskas man atrodė taip toli nuo harmonijos, kad aš vėl prisiminiau Ali žodžius, tik dabar mano atmintyje tarsi įsižiebė užrašai ant sienų: “Jėga-Meilė gimdo žmogų ir gimsta jame tada, kada subręsta jo harmonija”.
Kalbėjausi mintyse pats su savimi, kad jeigu jis garsus, visam pasauliui žinomas muzikas, tai jis turi kurti harmonijoje, kitaip nei jo kūriniai, nei jo atlikimas neužkariautų pasaulio, tik ar šis veidas gali būti bent jau ramus?
Aninovas staiga nutilo, jo žvilgsnis įsmigo kažkur į erdvę, raukšlės išsilygino. Veide išryškėjo išmintis, jis lyg įsiklausė į kažką, negirdimą kitiems, jo akys sublizgo, blyškūs skruostai paraudo. Jis staiga tapo visiškai neatpažįstamas ir gražus.
– Atleiskite, brangusis, iki rytojaus. Girdžiu, mane šaukia mano mūza. Jūs įkvėpėte mane, bėgu rašyti. Ateikite rytoj vakare ir atsiveskite savo draugus. Aš pagrosiu jums tai, ką man dabar pašnibždėjo mano mūza Harmonija.
Ir Aninovas, paskubomis ištaręs šiuos žodžius ir palikęs neišgertą arbatą, greitai išėjo iš valgyklos.
Sėdėjau giliausiai paniręs į “varnų gaudymą” ir negalėjau atitraukti akių nuo durų, pro kurias išėjo muzikas.
– Na ką, yla-grafe, ? išgirdau šalia, ir kažkieno švininė, kaip man pasirodė, ranka užgulė mano petį. ? Aš juk sakiau Jums, kad nereikia užbėgti įvykiams už akių. Geriau būtų buvę rinkti melionus, o ne savo ylomis gręžti subtilią materiją. Štai Jums melionas ? aukščiausios rūšies. Ir kiekvienas jo kąsnis prideda po svarą išminties.
Andrejeva tebelaikė ranką ant mano peties, man darėsi bloga nuo to svorio, net prakaitas išpylė kaktą. Dar akimirka, ir aš tikriausiai būčiau apalpęs. Jau pradėjau jausti pykinimą ir galvos svaigimą, bet I. atsidūrė šalia manęs, jo švelni ranka jau apkabino mane ir priglaudė prie lūpų puodelį.
? Natalija Vladimirovna, Liovuška dar ne visai sustiprėjo po sunkios ligos. Jis negali ir neturi pajusti Jūsų jėgos smūgių, o Jūs pati ne visada sugebate apsaugoti žmogų nuo savo vibracijų sunkio. Šiandien tai jau antras Jūsų neatsargumo atvejis. Ledi Berdran teko gulti į lovą.
I. balsas buvo tylus ir minkštas, bet man pasirodė, kad Andrejevą jis čaižė didesne jėga nei ta, kuria ji man tik ką spaudė petį. Man jos buvo taip gaila, kad aš sugriebiau I. ranką ir tariau jai:
– Man jau visai gerai, Natalija Vladimirovna. Kalta visai ne Jūsų ranka, o dervišo kepurė, kurią Ali vieną kartą užmaukšlino man ant galvos. Aš tada susirgau ir nuo to laiko dar nepasveikstu. Atleiskite man, prašau, už Jums suteiktą rūpestį. Džiaugsiuosi įgijęs proto nuo Jūsų meliono.
– Vaikeli mano, atleisk, brangusis, – tyliai ir švelniai tarė Andrejeva ir aš vėl vos nepradėjau “gaudyti varnų”.
Niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad valdingas, aštrokas, su liepiamosiomis intonacijomis šios moters balsas gali būti toks švelnus, melodingas ir neapsakomai geras.
Visgi dar ilgai negalėjau atsistoti, o pasiekti namus net ir su I. pagalba buvo nelengvas uždavinys.
Jasa mane ilgai laikė vonioje, nušluostė ir paguldė į lovą. Išgėriau I. duotų lašų ir buvau susikrimtęs, kad pirmoji mano gyvenimo Bendruomenėje diena baigėsi man gan liūdnai.
