“Aš išvydau Dieviškąjį patvirtinimą,
nesuteptąją didingai – aiškią Pirminę
Priežastį, kuri prideda kiekvienai
atsilaisvinančiai monadai intensyvų,
panašų į Dieviškąjį, švytėjimą.
Kokia lygybės palaima, nieko
nenuskriaudžianti dalijant, kur nėra
vietos pavydui! Bet ugnis nepasiliko
mažytė ir apribota. Tai buvo auganti
idėjų spiralė. Iš taško atsirasdavo
ratai ir kaip laikrodžio rodyklė
susukdavo erdvėje kūgį, kuris
auksiniais laiptais kilo į viršų,
tirdamas gelmes, sujungdamas nesujungiamą.
Kame gi tada skirtumai tarp mūsų?
Jų nėra. Tam, kas skiria,
nėra vietos tarp mūsų.
Viskam, kas stengiasi pasėti nesantaiką,
nėra vietos tarp mūsų, nes mes pripildyti
Jo meile. Ir gėlės lapelio raudonis skaidrus,
nes jo šviesa sruvena visoje
substancijoje lyg dailios langų grotelės.
Gausiai apdovanota ir dosni prigimtis,
tavo spinduliai skleidžia spindėjimą
akivaizdžios tobulybės – aiškumo,
atsidarančios kaip pusiau permatomos,
kas suteikia paslaptingumo ir išpiešia
piešinį skirtingomis spalvomis prieš
džiaugsmingą vaiko žvilgsnį. AŠ ESU,
o kadangi AŠ ESU, – tu esi, mes esame,
jie yra, Šitai yra.
Viskas fokusuojasi į jaudinančią, pulsuojančią,
tikslingai nukreiptą darbo vienybę – į veiksmą,
kur nėra vietos priešinimuisi, nes viskas
nukreipta išreikšti individualybei, priežasties,
veiksmo, širdies plakimo, vienybės,
sumanymo ugnies ir nepertraukiamumo.
Nepertraukiamumas ir nemirtingumas – viena
ir viskas, kas išlaiko laiko išbandymus,
yra vertinga, o viskas, kas yra vertinga,
išlaiko laiko išbandymus, savo aukščiausios
garbės atnaujinimui už amžinai tolstančios
nežinomybės užsklandos.
Nėra nieko, išskyrus galutinio tikslo.
Jokios pabaigos, tik nauji siekiai.
Jokio nuopuolio, tik begaliniai apreiškimai.
Jaunystė ir naujoviškumas, draugystė ir šviesos
išplėtimas – taip Dievui matosi pasireiškimas,
o pasireiškimas Dieviškojo matymo pagalba
praplečia matymo ribas, darydamas jį pagalbininku
atgimimo kūryboje“
„Dosjė pakylėjimui“ Serapis Bėjus