1. Gelbėtojo mokymas ir atskleidimas paslapčių, paslėptų tylėjime visų dalykų, kurių jis mokė Joną, savo mokinį.
5/ Tai atsitiko kartą, kai Jonas, Jokūbo brolis – jie Zabediejaus sūnūs – išėjo ir priėjo prie šventovės. Jį sutiko fariziejus – jo vardas Arimanas.
10/ Ir pasakė jam: „Kur tavo ponas, kuriuo tu pasekei?” O jis atsakė: „Jis grįžo ten, iš kur atėjo.” Fariziejus jam tarė: „Apgaule šis nazarietis jus suklaidino
15/ ir pripildė jūsų ausis melo, ir užvėrė jūsų širdis, ir pasuko jus nuo jūsų tėvų tradicijos.“ Kai aš, Jonas, šitą išgirdau, pasukau nuo šventovės į kalną, į negyvenamą vietą.
20/ Labai sielvartavau ir pasakiau: „Kodėl pasirinktas gelbėtojas? Ir kodėl jis siųstas į pasaulį savo tėvo? Ir kas jo tėvas, kuris jį siuntė? Ir koks
25/ tas eonas**, į kurį mes eisime? Nes ką jis turėjo omenyje, kai pasakė mums: „Šis eonas, į kurį jūs eisite, priėmė pavidalą to, kuris nesugriaunamas“? Bet jis nemokė mūsų apie tai, koks jis.“
30/ Tuo metu, kai aš galvojau apie tai savo širdyje, dangus atsivėrė, ir visa kūrinija, kas žemiau dangaus, buvo apšviesta, ir visas pasaulis sudrebėjo.
2. Aš išsigandau ir puoliau ant kelių, tada šviesoje pamačiau jaunuolį, kuris prieš mane stovėjo. Bet kai aš į jį pažiūrėjau, jis tapo panašus į senolį. Ir jis keitė savo išvaizdą, tapo kaip
5/ vaikas tuo pat metu prieš mane. Jis buvo daugelio formų šviesoje vienybė, ir formos rodėsi viena iš kitos. Būdamas vienas, jis buvo trijose formose. Jis pasakė man: „Jonai, Jonai,
10/ kodėl tu abejoji arba kodėl baiminiesi? Negi tau svetimas šis vaizdinys? Taigi nebūk silpnadvasis! Aš tas, kuris su jumis visą laiką. Aš – tėvas, aš – motina, aš – sūnus.
15/ Aš nesuteptasis ir neišniekintasis. Dabar atėjau pamokyti tave to, kas yra, kas bus ir kas turi įvykti, kad tu galėtum sužinoti dalykus, kurie neatskleisti, ir dalykus, kurie atskleisti, ir išmokyti tave…
20/ apie tobulą Žmogų. Dabar pakelk savo veidą, eik ir klausyk, kad tu sužinotum tuos dalykus, apie kuriuos aš šiandien pasakysiu, ir galėtum perduoti savo draugams pagal dvasią, tiems, kurie iš nepajudinamos, tobulos
25/ Žmogaus giminės.“ Ir aš jo paprašiau:
„Pasakyk, kad aš galėčiau šitai pasiekti.“ Jis pasakė: „Vienis – tai vienvaldystė, virš kurios nieko nėra. Tai tikrasis Dievas ir visa ko Tėvas, nematoma dvasia, kas
30/ virš visa ko, kas nesunaikinama, kas tyroje šviesoje, – tas, kurio jokia akies šviesa negalės išvysti.
Jis nematoma Dvasia. Nedera galvoti apie jį kaip apie dievus arba apie ką nors
35/ panašaus. Nes jis daugiau už dievą, juk nėra nieko už jį aukščiau, nėra nieko, kas būtų
3. jo šeimininkas. Jis niekam nepavaldus, nes viskas egzistuoja jame2 viename. Jis… todėl, kad jam nieko nereikia, nes jis visai tobulas.
5/ Jam nieko netrūksta, nėra to, kuo jis galėtų būti papildytas. Bet visą laiką jis visai tobulas šviesoje. Jis beribis, nes nėra nieko prieš jį, kad jį apribotų. Jis neišmatuojamas, nes nebuvo prieš jį nieko, kas jį išmatuotų. Jis nematomas,
nes niekas jo nemato. Jis amžinas, jis egzistuoja amžinai. Jis neišreiškiamas, nes
15/ niekas negali jo apimti, kad jį išreikštų. Jis nepavadinamas, nes nėra nieko prieš jį, kad jį pavadintų. Tai neišmatuojama šviesa, tyra, šventa, aiški. Jis neišreiškiamas, tobulas
20/ nesugriaunamas. Ne tobulybėje, ne palaimoje, ne dieviškume, bet kur kas išrankiau. Jis nekūniškas, ir ne nekūniškas. Jis ne didelis, ne mažas. Nėra
25/ galimybės pasakyti, koks jo kiekis… nes niekas negali suvokti. Jis ne iš tų, kurie egzistuoja, bet kur kas išrankiau. Ne taip, lyg jis būtų labiau išrinktasis palyginus su kitais, bet tai, kas jo, nesusiję nei su eonu,
30/ nei su laiku. Nes tai, kas priklauso eonui, buvo pradžioje sukurta. Jis nebuvo įkalintas laike. Jis negavo… nes… nėra nieko prieš
35/ jį, kad jis ką nors iš ko nors gautų. Nes jis save stebi mintimis
4. savo tyroje šviesoje.3
Nes jis – didybė. Neišmatuojama… didybė. Jis – Eonas, duodantis eoną. Gyvybė, duodanti gyvybę. Palaima, duodanti
5/ palaimą. Žinojimas, duodantis žinojimą. Gėris, duodantis gėrį. Malonė, duodanti malonę ir išsigelbėjimą, Palaima, duodanti palaimą ne todėl, kad turi, bet todėl, kad
duoda neišmatuojamą,
10/ nesugriaunamą malonę.
Ką aš tau apie jį pasakysiu? Jo eonas nesugriaunamas, jis nepajudinamas, jis būna tylėjime, jis ilsisi. Jis pasiekia visus daiktus. Jis visų eonų valdovas. Tai jis jiems duoda jėgą dėl
15/ savo labo. Nes ne mes, mes nepažinome… mes nepažinome tų dalykų, kurie neišmatuojami, išskyrus tai, kas jame gyveno, tai yra Tėvas. Tai jis papasakojo mums. Nes jis mato save
20/ patį šviesoje, jį supančioje. Tai gyvybės vandens šaltinis, jis duoda visiems eonams ir visose formose. Jis pažins savo atvaizdą, kai matys jį Dvasios šaltinyje. Jis nukreipia norą į savo
/25/ šviesą – vandenį, tai šviesos šaltinis – gryno jį supančio vandens. Ir jo Enoja įvykdė veiksmą, ir ji atsirado, ji iškilo, ji atsirado prieš jį jo šviesos švytėjime. Tai
30/ pirmoji jėga, buvusi iki visų eonų ir atsivėrusi jo mintyje, tai Pronoja Visko, jos šviesa, kuri šviečia, šviesos pavaizdinys, tobula jėga, tai yra nematomos,
35/ skaisčios, tobulos Dvasios vaizdinys. Ji – jėga, garbė, Barbelo.
5. Tobula garbė eonuose, apreiškimo garbė, skaisčios Dvasios garbė. Ir ji pašlovina jį už tai, kad atsivėrė. Tai pirmoji mintis,
5/ jo vaizdinys. Ji tapo motiniškomis įsčiomis visko, nes ji anksčiau, nei jie visi: Metropatoras, pirmasis Žmogus, šventoji Dvasia, triskart vyriškas, triskart stiprus, androginas ir
10/ amžinas eonas tarp nematomų, pirmas pasirodęs.
Ji paprašė nematomos skaisčios Dvasios, tai yra Barbelo, suteikti jai numatymą. Ir Dvasia sutiko. Ir kai ji sutiko,
15/ numatymas atsirado, ir jis iškilo arti Pronojos; jis – iš nematomos skaisčios Dvasios minties. Ji pašlovino jį ir jo tobulą jėgą, Barbelo, nes
20/ jis pradėjo egzistuoti iš jos. Ir vėl ji paprašė duoti jai nesugriaunamumą, ir jis sutiko. Kai ji sutiko, nesugriaunamumas atsirado, jis iškilo šalia minties ir numatymo. Jiepašlovino
25/ nematomąjį ir Barbelo, iš kurios jie pradėjo egzistuoti.
Ir Barbelo paprašė duoti jai amžinąjį gyvenimą. Ir nematoma Dvasia sutiko. Ir kai ji sutiko, amžinas gyvenimas
30/ atsirado ir jie iškilo, ir jie pašlovino nematomą dvasią ir Barbelo, iš kurios jie pradėjo egzistuoti.
Ir vėl ji paprašė duoti jai tiesą. Ir nematoma Dvasia sutiko. Tiesa atsirado,
35/ ir jie stojo, ir jie pašlovino nematomą
6. Dvasią… Barbelo, iš kurios jie pradėjo egzistuoti.
Šis penketas Tėvo eonų: ir mintis, ir numatymas, ir nesugriaunamumas, ir amžinas gyvenimas, ir tiesa. Šis penketas androgininių eonų, tai yra eonų dešimtinė, tai yra
10/ Tėvas. Ir pažvelgė jis į Barbelo tyra šviesa, kuri supa nematomą Dvasią, ir jos spindesiu, ir ji nuo jo pasileido. Ir jis palaimintuoju vaizdiniu pagimdė kibirkštį. Bet tai nebuvo lygu
15/ jo didybei. Tai buvo Metropatoriaus viengimis, tas, kuris atsivėrė, tai jo vienintelis gimimas, Tėvo viengimis, tyra šviesa. Nematoma skaisti Dvasia pasirodė veidu
20/ virš šviesos, kuri pradėjo egzistuoti, kuri buvo pirma atskleista pirmos jo Pronojos jėgos, tai yra Barbelo. Ir ji patepė jį savo gerove, kol jis tapo tobulas, nereikalaujantis
25/ jokios gerovės, nes ji patepė jį nematomos Dvasios gerove. Ir jis stojo prieš ją, kai ji išliejo (tai) ant jo. Kai jis gavo (tai) nuo Dvasios, jis pašlovino šventąją Dvasią
30/ ir tobulą Pronoją… iš kurios jis atsirado. Ir jis (sūnus) paprašė duoti jam draugą darbui, tai yra protą, ir ji (Dvasia) sutiko.
35/ Kada gi nematoma Dvasia sutiko,
7. protas atsirado ir iškilo šalia Kristaus (arba gerovės ir pašlovino ją ir Barbelo. Visi jie pradėjo egzistuoti tylėjime. Ir protas panoro
5/ įvykdyti poelgį per nematomos Dvasios žodį. Ir jo valia tapo poelgiu, ir ji atsirado šalia proto; ir šviesa ją pašlovino. Ir žodis pasekė paskui valią.
10/ Nes žodžiu Kristus, dieviškasis Gimdytojas, sukūrė visus daiktus. Ir amžinas gyvenimas, ir jo valia, ir protas, ir numatymas iškilo ir pašlovino nematomą Dvasią ir Barbelo,
15/ nes iš jos visi jie pradėjo egzistuoti.
Ir Šventoji Dvasia davė tobulybę dieviškajam Gimdytojui, jo ir Barbelo sūnui, nes tas iškilo prieš galingąją ir nematomą skaisčią Dvasią kaip
20/ dieviškasis Gimdytojas Kristus, kuriam ji (Dvasia) davė garbę garsiu balsu. Jis (sūnus) atsivėrė per Pronoją, ir nematoma skaisti Dvasia pastatė dieviškąjį tiesos Gimdytoją virš visų daiktų.
25/ Ir jis pajungė jam visokią valdžią ir tiesą, kuri yra jame, kad jis galėtų žinoti viską, kas pavadinta vardu, išaukštintu virš bet kokio vardo. Nes tuo vardu jį pavadins tie,
30/ kas jo verti. Iš šviesos, kuri yra Kristus, ir nesugriaunamumo per Dvasios dovaną (atsirado) keturios šviesos iš dieviškojo Gimdytojo. Jis žiūrėjo, kad jie iškiltų
8. prieš jį. Ir trys – tai valia, Enoja ir gyvenimas. Ir keturios jėgos – tai išmintis, palaima, jautrumas, supratingumas. Palaima yra
5/ Armocelio, kuris pirmasis angelas, šviesos eone. Kartu su šiuo eonu yra trys kiti eonai: malonė, tiesa ir forma. Antra šviesa – tai Orielis, kuris rado vietą
10/ antrame eone. Kartu su juo yra trys kiti eonai: mintis, jautrumas ir atmintis. Trečioji šviesa – tai Daveitai, kuri saugoma trečiame eone, kartu su juo yra
15/ trys kiti eonai: išmintis, meilė ir forma. Ketvirtas eonas patalpintas ketvirtojoje šviesoje Elelet. Kartu su ja yra trys kiti eonai: tobulybė,
20/ taika ir Sofija. Tai keturi eonai, kurie stojo prieš dieviškąjį Gimdytoją. Tai dvylika eonų, kurie stojo prieš sūnų, didingąjį Gimdytoją Kristų, pagal nematomos
25/ Dvasios valią ir dovaną. Ir dvylika eonų priklausė sūnui, Gimdytojui. Ir visi dalykai buvo pastatyti šventosios Dvasios valia per Gimdytoją. Ir iš tobulo proto numatymo
30/ per nematomos Dvasios valios ir Gimdytojo valios apreiškimą atsirado tobulas Žmogus, pirmasis apreiškimas ir tiesa. Tai jis, ką skaisti Dvasia pavadino Pigeradamanu
35/ ir patalpino jį
9. pirmame eone su didinguoju Gimdytoju Kristumi prie pirmosios Armocelio šviesos. Ir jo jėgos – kartu su juo. Ir nematomasis davė jam protingą
5/ nenugalimą šlovę. Ir prakalbo jis, ir pašlovino, ir pagarbino nematomą Dvasią, sakydamas: „Visi daiktai pradėjo egzistuoti iš tavęs ir visi daiktai į tave sugrįš. Aš gi, aš šlovinu ir garbinu tave ir
10/ Gimdytoją, ir eonus, kurių trys: tėvas, motina ir sūnus, tobula jėga.“ Ir jis (Žmogus) patalpino savo sūnų Sifą į antrą eoną prie antros Orielio šviesos. Į trečią eoną –
15/ į trečią šviesą Daveitai buvo patalpinta Sifo sėkla. Ir šventųjų sielos (ten) buvo patalpintos. Į ketvirtą eoną buvo patalpintos sielos tų, kurie nepažino
20/ Pleromos ir iš karto neatgailavo, bet laikinai priešinosi ir tada atgailavo; jie – prie ketvirtojo Eleleto šviesos. Tai būtybės, kurios šlovina nematomą Dvasią.
25/ Sofija, ar Epinoja***, esanti eonas, sukūrė mintį savo mintimi (pritariant) nematomos Dvasios pamąstymams ir numatymams. Ji panoro atskleisti savyje pačioje vaizdinį be Dvasios valios –
30/ ji nepritarė – ir be savo pritarimo, be jos minties. Ir nors jos vyriškumo veidas nepritarė ir ji nerado savo sutikimo, ir sumanė be Dvasios valios
35/ ir savo sutikimo žinios, ji išvedė tai į paviršių.
10. Ir dėl nenugalimos jėgos, kuri yra joje, jos mintis pasiliko bevaisė, ir atsiskleidė joje darbas neatliktas ir besiskiriantis nuo jos išorės,
5/ nes ji sukūrė tai be savo draugo sutikimo. Ir buvo
tai nepanašu į jo motinos atvaizdą, nes buvo jis kitos formos.
Kada gi ji pamatė savo valią, tai šitai įgavo keistą išraišką – gyvatės su liūto snukiu. Jo akys
10/ buvo panašios į spindinčias žaibų ugnis. Ji numetė jį nuo savęs už tos vietos ribų, kad niekas iš nemirtingųjų jo nepamatytų, nes ji jį sukūrė per nežinojimą. Ir ji apsupo jį
15/ šviesiu debesimi ir pažymėjo sostą debesies viduje, kad niekas jo nepamatytų, išskyrus Šventąją Dvasią, kuri vadinama gyvųjų motina. Ir pavadino jinai jį vardu Jaltabaofas****.
Tai
20/ pirmasis archontas, kuris paėmė didelę jėgą iš savo motinos. Ir jis nuo jos pasišalino ir patraukė toliau nuo vietų, kur buvo pagimdytas. Jis tapo stiprus ir sukūrė sau kitus eonus
25/ šviesios ugnies liepsnoje, (kur) jis ir dabar būna. Ir jis susijungė su savo beprotiškumu, kuris jame yra, ir pagimdė sau valdžias. Pirmoji – jos vardas Afofa, kurią kartos vadina
30/… Antroji – Charmas, kas reiškia pavyduliavimo akis. Trečioji – Kalila-Umbri. Ketvirtoji – Jabelė. Penktoji – Adonaju, kuri vadinama Savaofa. Šeštoji – Kainas,
35/ ką žmonijos kartos vadina Saule. Septintoji – Abelis. Aštuntoji – Abrizena. Devintoji – Jobelė.
11. Dešimtoji – Armupielė. Vienuoliktoji – Melcheir- Adoneinė. Dvyliktoji – Belias, kas virš pragaro bedugnės. Ir pristatė jis septynis carus –
5/ atitinkamai pagal dangiškąjį tvirtumą – virš septynių debesų ir penkis – pragaro vietoje be žmonių, nes jie galėjo karaliauti. Ir atskyrė jis jiems nuo savo ugnies, bet nedavė nuo jėgos šviesos, kurią buvo paėmęs iš savo motinos,
10/ nes jis – nežinoma tamsa. Ir kai šviesa susimaišė su tamsa, jis paragino tamsą šviesti. O kai tamsa susimaišė su šviesa, ji užtemdė šviesą ir tapo nei šviesa, nei tamsa, bet
15/ liga. Taigi Archontas, kuris ligotas, turi tris vardus. Pirmas vardas – Jaltabaofas, antrasis – Sakliasas, trečias – Samuelis. Jis netyras savo beprotybėje, kuri yra jame. Nes jis pasakė:
20/ „Aš – Dievas, ir nėra kito dievo, išskyrus mane“, – nežinodamas apie savo jėgą, apie vietą, iš kur jis atsirado. Ir archontai sukūrė septynias jėgas sau, ir jėgos – kiekviena sukūrė sau šešis angelus,
25/ kol tapo 365 angelai. Tai – vardų kūnai: pirmas – Afofas su avies snukiu, antras – Eloaju su asilo snukiu, trečias – Astafajas su hienos snukiu, ketvirtas – Jao su septyngalvės gyvatės snukiais, penktas – Sanvaofas su drakono snukiu, šeštas – Adoninas su beždžionės snukiu, septintas – Sabede, su spindinčios ugnies veidu. Tai –
30/ savaitės septynetas. Jaltabaofas turėjo daugybę
12. kaukių, būdamas virš jų visų, todėl jis gali perimti kaukę iš jų visų savo valia. Būdamas tarp serafimų, jis atskyrė
5/ jiems nuo savo ugnies. Dėl šito jis tapo jų šeimininku – dėl garbės jėgos, kurią turėjo iš savo motinos šviesos. Dėl šito jis pasivadino dievu. Bet jis
10/ nebuvo paklusnus vietai, iš kurios atsirado. Ir jis sumaišė su valdžia, kurią turėjo, septynias savo minties jėgas, ir kai jis pasakė, tai įvyko. Ir jis kiekvienai jėgai davė vardą. Jis pradėjo
15/ nuo aukščiausio. Pirma – gerovė, skirta pirmajam, Afofui. Antroji – numatymas, antrajai, Eloaju. Treti – dieviškumas, trečiajam, Astafajui, ketvirta
20/ viešpatystė, ketvirtajai, Jao. Penkta – karalystė, penktajam, Sanvoafui. Šešta – pavyduliavimas, šeštajam, Adoninui. Septinta – išmintis, septintajam,
25/ Sabaetonui. Ir yra juose tvirtumas, atitinkamai eonui – dangui. Vardai buvo duoti jiems pagal garbę, kuri priklauso dangui, kad sugriautų jėgas. Varduose, kurie buvo jiems duoti jų Progimdytojo,
30/ buvo jėga. Bet vardai, kurie buvo jiems duoti pagal garbę, priklausančą dangui, reiškia jiems griovimą ir bejėgiškumą. Tad jie turi du vardus. Ir visokį daiktą jis sutvarkė pagal pirmųjų
35/ eonų pavyzdį, kurie pradėjo egzistuoti taip, kad
13. sukurtų juos pagal nesugriaunamųjų paveikslą ne todėl, kad jis matė nesugriaunamus, bet jėga, kurią jis paėmė iš savo motinos, išreiškė jame
5/ tvarkos pavyzdį. Ir kada jis pamatė kūrinį, jį apsupo daugelis angelų, kurie pradėjo egzistuoti per jį; jis jiems pasakė: „Aš, aš – dievas pavyduliautojas, ir nėra kito dievo, išskyrus mane.“ Bet
10/ tai paskelbęs, jis parodė angelams, kurie buvo šalia jo, kad yra kitas dievas. Nes jeigu kito nebūtų, kam jis tada galėtų pavydėti? Tada motina pradėjo mėtytis (judėti) šen ir ten. Ji sužinojo apie trūkumą, kai
15/ jos šviesos švytėjimas sumažėjo. Ir ji patamsėjo, nes jos draugas nesutiko su ja. Aš pasakiau: „Viešpatie, ką šitai reiškia: ji lakstė šen ir ten?“ Bet jis nusišypsojo (ir) pasakė: „Nemanyk, kad tai yra taip, kaip
20/ Mozė pasakė „virš vandenų“. Ne, bet kada ji pamatė piktadarybę, kuri įvyko, ir užgrobimą, kurį įvykdė jos sūnus, ji atgailavo ir užmarštis užvaldė ją
25/ nežinojimo tamsoje. Ir ji pradėjo gėdintis judėdama. Blaškėsi šen ir ten. Pasitikintys savimi paėmė jėgą iš savo motinos. Nes jis buvo nežinantis, manė, kad nėra nieko kito, jeigu tiktai
30/ ne jo viena motina. Kada gi jis pamatė daugybę angelų, jo sukurtų, jis save virš jų pakylėjo. O motina tada, kai pažino tamsos skraistę, suprato, kad jis nebuvo tobulas, ji suprato,
35/ kad jos draugas su ja nesutiko. Ji
14. atgailavo gausiomis ašaromis. Ir visa Pleroma***** klausė jos atgailos maldos, ir jie pašlovino dėl jos nematomą skaisčią
5/ Dvasią. Šventoji Dvasia išliejo ant jos iš visos jų Pleromos. Nes jos draugas pas ją neatėjo, bet jis pas ją (tada) atėjo per Pleromą, kad ištaisytų jos trūkumą. Ir ji nebuvo paimta
10/ į asmeninį eoną, bet į jos sūnaus dangų, kad galėtų būti devintame iki to laiko, kol ištaisys savo trūkumą. Ir balsas nusileido iš dangaus – pakylėtojo eono: „Žmogus egzistuoja ir
15/ Žmogaus sūnus.“ Protoarchontas Jaltabaofas išgirdo(tai) ir pagalvojo, kad balsas – nusileidžia iš jo motinos, ir nepažino, iš kur jis leidosi. Ir mokė juos Metropatoras
20/ šventas ir tobulas. Pronoja tobula, nematomojo vaizdinys, kuris yra visa ko tėvas, nuo kurio visi daiktai pradėjo egzistuoti, pirmas žmogus, nes jis atskleidė savo pavidalą žmogiškojoje formoje.
25/ Visas Protoarchonto eonas sudrebėjo, ir pragaro pamatai pajudėjo. Ir vandenyse, kurie ant medžiagos, žemutinė pusė apsišvietė pasirodžius jo vaizdiniui,
30/ kuris atsiskleidė. Ir kai visa valdžia ir Protoarchontas pažvelgė, jie pamatė visą žemutinės pusės dalį, kuri buvo apšviesta, ir dėl šviesos jie pamatė ant vandens vaizdinio reginį.
15. Ir jis (Jaltabaofas) pasakė valdžioms, kurios buvo su juo: „Eikime, sukurkime žmogų pagal Dievo paveikslą ir pagal mūsų panašumą, kad jo paveikslas galėtų tapti šviesa mums.“
5/ Ir jie sukūrė bendromis jėgomis pagal ženklus, kurie buvo jiems duoti. Ir kiekviena iš valdžių įnešė (davė) ženklą ir išvaizdą vaizdinio, pamatyto savo sieloje. Jis (Jaltabaofas) sukūrė būtybę
10/ pagal pirmojo, tobulo Žmogaus panašumą. Ir pasakė jie: „Pavadinsime jį Adomu, kad jo vardas taptų mums šviesos jėga.“ Ir jėgos pradėjo: pirmoji, gerovė, sukūrė
15/ kaulo sielą, antra, numatymas, sukūrė sausgyslių (nervų?) sielą, trečia, dieviškumas, sukūrė kūno sielą, ketvirta, viešpatystė, sukūrė kaulų smegenų sielą, penkta, karalystė,
20/ sukūrė kraujo sielą, šešta, pavyduliavimas, sukūrė odos sielą, septinta, išmintis, sukūrė akies voko sielą. Ir daugybė angelų prisiartino prie jo (Jaltabaofo) ir jie gavo
25/ iš valdžių septynias dvasines būtybes, kad sukurtų narių sutikimą ir organų sutikimą ir sutvarkytų kiekvieno iš narių ryšį. Pirmas pradėjo kurti
30/ galvą: Eterafaopė Abronas sukūrė jo galvą. Meniges – troefas sukūrė jo galvos smegenis. Asterechmenas – dešinę akį. Faspomochamas – kairę akį. Jeropumosas – dešinę ausį. Bisumas –
35/ kairę ausį. Akioreimas – nosį.
16. Banenas-Efroumas – lūpas, Amenas – burną, Ibikanas – krūminius dantis. Basiliademė – gomurio liaukas. Achanas – liežuvėlį. Abadanas – kaklą. Chamanas – stuburą.
5/ Dearcho – gerklas. Tebaras – dešinį petį ir kairį petį. Mniarchonas – kairę alkūnę. Abitrionas – dešinį dilbį. Evanfenas – kairį dilbį. Krisas – dešinę ranką, Beluajus – kairę ranką.
10/ Treneu sukūrė dešinės rankos pirštus, Balbelas – kairės rankos pirštus, Krima – rankų nagus. Astroposas – dešinę krūtį, Barofas – kairę krūtį, Baumas – dešinę pažastį, Ararimas – kairę pažastį. Arechė –
15/ pilvą, Ftchauė – bambą. Senafimas sukūrė pilvo ertmę, Arachefonis – dešinį šoną, Zabedo – kairį šoną. Barias – dešinę šlaunį, Fnutas – kairę šlaunį. Abenlenarchejas – kaulų smegenis, Chnumeninorinas – kaulus,
20/ Gezolė – skrandį, Agromauma – širdį, Bano – plaučius, Sostrapalas – kepenis. Anesimalaras – blužnį, Fopifro – žarnas, Biblo – kepenis, Roeroras – sausgysles (nervus?). Tafreo –
25/ kūno stuburą. Ipusposoba – venas, Bineborinas – arterijas, Latoimenpsefėjus – jų kvėpavimą visuose nariuose, Enfolė – visą kūną, Bedu…, Arabėjus – penį iš kairės,
30/ Eilo – sėklides, Sorma – genitalijas, Gormakajochlabaras – dešinį klubą, Nebrifas – kairį klubą, Pseremas – dešinės kojos sujungimą. Asaklas – kairį sujungimą, Ormaofas – dešinį kelį, Emenunas – kairį kelį, Kniksas –
17. dešinį blauzdikaulį. Tupelonas – kairį blauzdikaulį. Achižlis sukūrė dešinę blauzdą, Fnemė – kairę blauzdą, Fiufromas – dešinę pėdą, Boabelis – jos pirštus, Trachunas –
5/ kairę pėdą, Fikna – jos pirštus. Miamai – pėdų nagus, Laberiumas. Ir tie, kas pastatyti virš šių visų – (jų) septyni: Afofas, Armasas, Kalila, Jabelis, Savaofas, Kainas, Abelis. Ir tie, kas dalinai dirba nariuose;
10/ galvoje – Diolimodraza, kakle – Jameksas, dešiniame petyje – Jokūbas, kairiame petyje – Uertonas, dešinėje rankoje – Udidi, kairėje – Arbao, dešinės rankos pirštuose – Lampno, kairės rankos pirštuose –
15/ Lekafaras, dešinėje krūtyje – Babaras, kairėje – Imaė, krūtinės ląstoje – Pisandriantesas, dešinėje pažastyje – Koadė, kairėje – Odeoras, dešiniame šone – Asfiksiksas, kairiame šone – Sinoghuta, pilve – Arufas,
20/ kūno ertmėse – Sabalo, dešinėje šlaunyje – Chacharbas, kairėje šlaunyje – Chfaonas, visose genitalijose – Bafinofas, dešinėje kojoje – Chnuksas, kairėje kojoje – Charcha, dešiniame blauzdikaulyje – Aroeras, kairiame blauzdikaulyje –
25/ Toechėja, dešiniame kelyje – Aolas, kairiame kelyje – Charaneras, dešinėje pėdoje – Bastanas, jos pirštuose – Archentechfa, kairėje pėdoje – Marefnufas, jos pirštuose – Abrana. Tų, kas pastatyti virš
30/ visų šių – (jų) septyni: Michaelis, Urielis, Asmenadas, Safasatoelis, Armuriamas, Richramas, Amiorpsas. Ir tie, kas virš jausmų, Archendekta; ir štai, kas virš suvokimo, Deifarbas; ir tas, kas virš visos vaizduotės, Uma; ir tas, kas virš sutarimo,
18. Acharamas, ir tas, kuris virš viso polėkio, Riramnacho. Demonų, kurie visame kūne, šaltinis suvedamas į keturis: karštį, šaltį, drėgmę
5/ ir sausumą. Ir visų jų motina yra medžiaga. Ir tas, kas valdo karštį, Floksora; ir tas, kas valdo šaltį, Ororofosas, ir tas, kas vado tai, kas sausa, Erimacho; ir tas, kas valdo
10/ drėgmę, Afiro. Visų šitų motina patalpinama į jų vidurį, Onorfochrsėj, būdama neapibrėžta ir sumaišyta su jais visais. Ir ji iš tiesų medžiaga, nes jie ja maitinasi. Keturi
15/ svarbiausi demonai yra Efememfis, priklausantis malonumui, Joko, priklausantis norui, Nenetofis, priklausantis liūdesiui, Blaomenas, priklausantis baimei. Ir visų jų motina yra Estenis-uch-epiptojė. Ir iš keturių
20/ demonų įvyksta aistros. Ir nuo liūdesio – pavydas, pavyduliavimas, sielvartas, nerimas, skausmas, beširdiškumas, rūpestis, nelaimė ir kiti. Ir nuo malonumo
25/ įvyksta daug piktadarybių, ir tuščias gyrimasis, ir panašūs dalykai.
30/ Ir nuo baimės – nuostaba, meilikavimas, susijaudinimas, gėda. Visi jie to pobūdžio, kad (ir) naudingi ir kenksmingi. Bet jų tiesos Enoja – tai Anaro, kuri yra daiktinės sielos valdytoja.
19. Jinai – kartu su Estesis-uch-epiptojė. Toks angelų skaičius, viso jų 365. Visi jie pasidarbavo su juo iki to laiko,
5/ narys po nario, kol sielos ir daiktinis kūnas buvo jų užbaigtas. Yra ir kitų virš pasilikusių aistrų, apie ką aš tau nepasakiau, bet jeigu tu nori juos žinoti – tai užrašyta
10/ „Zoroastro knygoje“. Ir visi angelai ir demonai dirbo iki to laiko, kol sutvarkė sielos kūną. Ir jų darbas buvo neužbaigtas ir nejudinamas ilgą
15/ laiką. Ir kai motina panoro paimti jėgą, kurią ji atidavė pirmajam archontui, ji paprašė Metropatoro, nes jam būdinga didi malonė. Jis pasiuntė per šventą tarybą penkias šviesas į
20/ protoarchonto angelų vietą. Jos (šviesos) patarė jam, kad išvestų motinos jėgą. Ir jie pasakė Jaltabaofui : „Papūsk į jo veidą iš tavo sielos, ir jo kūnas stos.“ Ir jis papūtė į veidą savo dvasia, kuri yra jo motinos jėga; ir jis nepažino (šito), nes buvo apimtas nežinojimo. Ir motinos jėga išėjo iš
25/ Jaltabaofo (sic!) į sielos kūną, kurį jie sukūrė pagal to, kas egzistuoja nuo pradžios, paveikslą. Kūnas pajudėjo ir gavo jėgą, ir sušvito. Ir tada pradėjo pavydėti
20. likusios jėgos, nes jis ėmė egzistuoti dėl jų visų, ir jie atidavė savo jėgą žmogui, ir išmintis jo labiau sustiprėjo, nei tų, kas jį sukūrė, ir
5/ daugiau, nei pirmojo archonto. Ir kai jie sužinojo, kad jis švyti ir mąsto geriau už juos ir yra laisvas nuo piktadarybių, jie sugavo jį ir įmetė į žemutinę visos medžiagos dalį. Bet palaimintasis Metropatoras,
10/ kuriantis gera ir gailestingas, buvo geranoriškas motinos jėgai, išvestai iš protoarchonto. Nes jie (archontai) galėjo duoti jėgų sielos ir jaučiančiam kūnui.
Ir jis
15/ per savo gėrį kuriančią Dvasią ir savo didingą malonę pasiuntė pagalbą Adomui: šviesos Epinoją, tą, kuri buvo pavadinta Gyvybe. Ir ji padeda visai kūrinijai,
20/ dirbdama kartu su jais (jį užjausdama), jį nukreipdama į jo pilnybę, mokydama jį jam leidžiantis į sėklą, mokydama jį pakilimo kelio, kuriuo ji nusileido žemyn.
25/ Ir Epinojos šviesa paslėpta Adome (ne tik todėl), idant archontai negalėtų jos pažinti, bet kad Epinoja galėtų būti motinos trūkumo ištaisymas. Ir žmogus atsiskleidė dėl šešėlio šviesos,
30/ kuri yra jame. Ir jo mintis pakilo virš visų tų, kas jį sukūrė. Kai jie iš apačios žvilgtelėjo į viršų, jie pamatė, kad jo mintis pakylėta. Ir jie sukvietė tarybą su archontija ir su visa angelija. Ir jie paėmė ugnį ir žemę,
21. ir vandenį, sumaišė vieną su kitu (ir) su keturiais ugniniais vėjais. Ir jie sujungė juos kartu ir sukėlė didelį jaudulį. Ir jie atnešė jį (Adomą) prie
5/ mirties šešėlio, kad sulipdytų jį iš naujo iš žemės, vandens, ugnies ir dvasios, kuri iš medžiagos – tai yra tamsos nežinojimo, ir norų, ir jų apgaulingos dvasios, – tai
10/ kapas vėl apakinto kūno, kuriuo plėšikai aprengė žmogų, užmaršties pančiais; ir tapo mirtingu žmogumi. Tai – pirmas, kuris nusileido, ir pirmas atskyrimas. Bet
15/ šviesos Epinoja, ta, kuri jame, ji turi pažadinti jo mintį. Ir archontai paėmė jį ir patalpino rojuje. Ir jie pasakė jam: „Valgyk, – tai yra neskubėdamas”. Iš tikrųjų
20/ jų pasimėgavimas kartus ir jų grožis ydingas. Ir jų pasimėgavimas – apgaulė, ir jų medžiai – negarbingumas, ir jų vaisiai – mirtini nuodai, ir jų pažadai – mirtis. Medį savo
25/ gyvybės jie pasodino rojaus viduryje. Bet aš jus išmokysiu, kokia yra jų gyvenimo paslaptis, kuri yra susitarimas, kurį jie priima tarpusavyje, kuri yra jų dvasios forma.
30/ Šaknis (šio medžio) karti ir šakos jo yra mirtis, jo šešėlis – neapykanta, ir apgaulė gyvena jo lapuose, ir jo žydėjimas – klastingumo patepimas, ir jo vaisius – mirtis, ir
35/ jo geismas yra jo sėkla, ir jis auga į tamsą.
22. Gyvenama vieta tų, kurie nuo jo paragaus, yra jų poilsio vieta. Bet tai, ką jie vadina gėrio ir
5/ blogio pažinimo medžiu, kuris yra šviesos Epinoja, – jie stovi priešais juos, kad jis (Adomas) negalėtų įžvelgti savo pilnatvės ir pažinti savo bjauraus nuogumo. Bet tai aš, kuris privertė juos valgyti.“ Ir
10/ aš pasakiau išgelbėtojui : „Ar ne žaltys išmokė Adomą valgyti?“ Išgelbėtojas nusišypsojo ir pasakė : „Žaltys išmokė juos valgyti iš pikto veiksmo, vaisiaus, noro, sunaikinimo, kad jis galėtų
15/ būti jam naudingas. Ir jis (Adomas) sužinojo, kad buvo nepaklusnus jam (pirmajam archontui) dėl Epinojos šviesos, kuri yra jame, kuri nukreipia jį jo mintyse būti
aukščiau už pirmąjį archontą. Ir jis (pirmasis archontas) panoro pasiimti jėgą, kurią jis pats jam atidavė.
20/ Ir jis atnešė Adomui užmarštį“. Ir aš pasakiau išgelbėtojui: „Kas tokia užmarštis?“ Ir jis pasakė: „Tai ne taip, kaip parašyta Mozės (ir) kaip tu girdėjai. Jis pasakė savo pirmoje knygoje:
„Jis privertė jį užmigti“, bet
25/ (tai buvo) jo pajautimas. Taip pat jis pasakė (pirmasis archontas) per pranašą: „Aš apsunkinsiu jų širdis, kad jie nesuprastų ir nepamatytų.“ Tada šviesos Epinoja atsivėrė jame (Adome). Ir protoarchontas palinkėjo
30/ išimti ją iš jo šonkaulio. Bet šviesos Epinoja nesugaunama. Nors tamsa persekiojo ją, ji jos nepagavo. Ir jis ištraukė dalį jo jėgos iš jo. Ir jis sukūrė kitą kopiją
35/ moters formoje pagal Epinojos paveikslą, kuris jam atsiskleidė. Ir jis įdėjo
23. dalį, kurią paėmė iš žmogaus jėgos, į moterišką kopiją, ir ne taip, kaip Mozė pasakė „jo šonkaulis“. Ir jis (Adomas) pamatė moterį šalia
5/ savęs. Ir tada šviesos Epinoja pasirodė, ir ji nuėmė apdangalą, kuris gulėjo ant jo širdies. Ir išblaivėjo jis nuo apgirtimo tamsa. Ir pažino jis savo išvaizdą, ir pasakė:
10/ „Taip, tai mano kaulo kaulas ir mano kūno kūnas.“ Ir todėl žmogus paliks tėvą savo ir motiną savo ir glausis prie savo žmonos, ir taps jie dviese vienu kūnu. Juk
15/ pasiųs jam draugą, ir jis paliks tėvą savo, motiną savo…
20/ Ir mūsų sesė Sofija (yra) ta, kuri nusileido be pykčio, kad ištaisytų savo trūkumą. Todėl ji buvo pavadinta Gyvybe, tai yra gyvųjų motina. Dėl Pronojos
25/ aukščiausios valdžios ir per ją jie paragavo tobulų Žinių. Aš atsiskleidžiau erelio pavidalu žinių medyje, kuris yra Epinoja, nuo Pronojos tyros šviesos,
30/ kad išmokyčiau juos ir pažadinčiau iš gilaus miego. Nes jie abu buvo nuopuolyje ir jie pažino savo nuogumą. Epinoja, būdama šviesa, atsiskleidė jiems ir ji pažadino
35/ jų mintį. Ir tada Jaltabaofas (sic) sužinojo, kad jie nuo jo nutolo, jis prakeikė savo žemę. Ir jis surado moterį, kuri
24. paruošė save savo vyrui. Jis buvo jos šeimininkas tuo laiku, kai jis nežinojo paslapties, įvykusios iš šventos tarybos. Jie bijojo jį koneveikti. Ir
5/ jis atskleidė angelams savo nežinojimą, kuris jame buvo. Ir jis išvijo juos iš rojaus, ir jis apsupo juos niūria tamsa. Ir protoarchontas pamatė mergelę, kuri stovėjo
10/ šalia Adomo ir kad šviesos Epinoja atsivėrė joje. Ir Jaltabaofas buvo pilnas nežinojimo. Ir kai visko Pronoja tai sužinojo, ji pasiuntė kai kuriuos ir jie pagrobė
15/ Ievos gyvybę. Ir protoarchontas ją išniekino, ir jis pagimdė su ja du sūnus: pirmas ir antras Eloimas ir Javė. Eloimas su meškos snukiu, Javė su katės snukiu. Vienas
20/ buvo teisuolis, kitas neteisuolis. Javę jis pastatė virš ugnies ir vėjo. Eloimą pastatė virš vandens ir žemės. Ir jis juos pavadino
25/ Kaino ir Abelio vardais iš gudrumo. Ir iki šiol pasiliko sueitis, einanti iš protoarchonto. Ir jis pasėjo vaisiaus troškulį toje, kuri priklausė Adomui. Ir jis pagamino per
30/ sueitį vaisių kūnų pavidalu, ir jis apdovanojo juos savo apgaulinga dvasia. Ir jis įsteigė virš valdžios du archontus taip, kad jie galėjo valdyti kapą.
35/ Ir kai Adomas pažino savo numatymo pavidalą, jis pagimdė
25. žmogaus sūnaus pavidalą. Jis pavadino jį Sifu, atitinkamai kūriniui eonuose. Panašiu būdu kita motina pasiuntė žemyn savo dvasią pavidalu, kuris į ją panašus, ir
5/ kaip atspindys tų, kurie Pleromoje, kad paruoštų gyvenamą vietą eonams, kurie nusileis. Ir jis davė jiems išgerti užmaršties vandens iš protoarchonto, kad jie negalėtų sužinoti, iš kur jie. Ir
10/ sėkla kurį laiką pasiliko, nors jis padėjo Dvasiai iš šventų eonų nusileisti, kad paskui galėtų ją pakelti ir išgydyti nuo trūkumo, ir visa Pleroma
15/ galėtų tapti šventa ir be trūkumo“. Ir aš pasakiau išgelbėtojui: „Viešpatie, ar visos sielos tada bus išgelbėtos tyroje šviesoje?“ Jis atsakė man: „Didingi dalykai
20/ pakilo tavo prote, nes sunku atskleisti juos kitiems, nei tiems, kurie iš nekilnojamos giminės. Tie ant kurių gyvybės Dvasia nusileis ir bus su jėga, bus
25/ išgelbėti, ir taps tobuli, ir bus verti didybės, ir bus išvalyti šioje vietoje nuo visų piktadarybių ir pasileidimo rūpesčio. Ir neturės jie kito rūpesčio, išskyrus
30/ nesugriaunamumą, kuriuo jie pradės rūpintis iš šios vietos be pykčio ar pavydo, ar pavyduliavimo, ar noro, ar godumo viskam. Jie nesirūpins niekuo, išskyrus vienu kūnu,
35/ kurį jie neša, laukdami laiko, kai bus sutikti
26. priimančiųjų. Tokia verta nesugriaunamo amžino gyvenimo ir šauksmo esmė. Jie nuneš viską ir viską išlaikys,
5/ nes jie įvykdys gera ir paveldės amžiną gyvenimą.“ Aš pasakiau jam: „Viešpatie, sielos tų, kas nepadarė šių dalykų, bet ant ko
10/ gyvybės Dvasios jėga, Dvasia4, nusileido5, jie bet kuriuo atveju bus išgelbėti ir atsivers. Nes jėga nusileis ant kiekvieno žmogaus, juk be šito niekas negalės pakilti.
15/ Ir po to, kaip jie gimė, tada, kai gyvybės Dvasia tampa galinga ir jėga ateina ir sustiprina šią Sielą, niekas negalės nuvesti jos į paklydimą klastingais darbais.
20/ Bet tie, ant ko apgaulinga dvasia nusileidžia, tuos ji suvedžioja ir tie papuola į paklydimą.“ Aš pasakiau: „Viešpatie, o tos sielos, kai jos išeis iš
25/ kūno, kur jos keliaus?“ Ir jis nusišypsojo, ir pasakė man: „Siela, kurioje jėga taps didesnė nei apgaulinga dvasia, – ji stipri ir bėgs nuo apgaulės, ir bus
30/ nesunaikinamojo globa išgelbėta, ir paimta į eonų ramybę.“ Aš pasakiau: „Viešpatie, o tie, kas nepažino, kam jis priklauso, – kur bus jų sielos?“
35/ Ir jis pasakė man: „Tuose apgaulinga dvasia
27. įgijo jėgą, kai jie papuolė į paklydimą. Ir ji kamuoja sielą, ir suvedžioja ją apgaulingiems darbams, ir pameta ją užmarštyje. Ir tada, kai ji
5/ išeina (iš kūno), ją atiduoda valdžioms, tiems, kurie atsirado iš archonto, ir jie sukausto ją grandinėmis, ir meta ją į tamsiąją ir suks ją iki to laiko, kol ji prabus nuo užmaršties ir
10/ pasieks žinojimą. Tada ji taps tobula, ji bus išgelbėta.“ Ir aš pasakiau: „Viešpatie, kaip gali siela sumažėti ir sugrįžti į savo motinos savastį arba į žmogų?“ Čia jis
15/ apsidžiaugė, kai aš jo apie tai paklausiau, ir pasakė man: „Iš tiesų tu palaimintas, nes tu supratai! Ši siela turi sekti paskui kitą, kurioje yra gyvybės Dvasia. Ji išgelbėta per
20/ jį. Jos neįmeta į kitą kūną.“ Ir aš pasakiau: „Viešpatie, tie, kas pažino, bet nusisuko, – kur eis jų sielos?“ Tada jis pasakė man: „Vieta,
25/ kur ateis vargingumo angelai, – ten jos bus paimtos. Ši vieta, kur nėra atgailos. Ir jos bus laikomos ten iki dienos, kurioje tos, kas piktžodžiavo apie
Dvasią, bus maitinamos
30/ ir nubaustos amžinai.“ Ir aš pasakiau: „Viešpatie, iš kur atėjo apgaulinga dvasia?“ Tada jis man pasakė: „Metropatoras, tas, kuris turtingas savo malone,
Šventa Dvasia
35/ kiekvienoje formoje, kas gailestingas ir
28. kas jus užjaučia, tai yra šviesos Epinoja, – jis pažadino tobulos giminės sėklą, ir jos mintis, ir amžina
5/ žmogaus šviesa. Kai pirmasis archontas sužinojo, kad jie labiau pakylėti nei jis ir geriau galvoja nei jis, tai jis panoro sugauti jų mintį, nežinodamas, kad jie aukščiau
10/ jo minties ir kad jis negali jų sugauti. Jis sukvietė tarybą su savo valdžiomis, tais, kurie jo jėgos, ir jie kartu svetimavo su Sofija, ir jie pagimdė gėdingą likimą,
15/ tai yra paskutinę iš nepastovių grandinių: ji tokia, kad (joje) viskas nepastovu. Ir ji sunki ir stipri, ta, su kuria sujungti dievai ir angelai, ir demonai,
20/ ir visos giminės iki šios dienos. Nes nuo šio likimo įvyksta visokia nešlovė ir prievarta, ir piktžodžiavimas, ir užmaršties grandinės, ir nežinojimas, ir visokie
25/ sunkūs įsakymai, ir sunkios nuodėmės, ir didžiulės baimės. Ir tokiu būdu visa kūrinija tapo akla, kad ji negalėtų pažinti Dievo, kuris virš jų visų. Dėl užmaršties pančių
30/ jų nuodėmės paslėptos. Juk jie surišti matais, laikais, aplinkybėmis, o jis (likimas) viešpatauja visiems. Ir jis atgailavo dėl visko, kas pradėjo egzistuoti per jį. Vėl
35/ nusprendė jis pasiųsti tvaną
29. ant žmogiško kūrinio. Bet Pronojos šviesos didybė pamokė Nojų, ir jis paskelbė (tai) visai sėklai, tai yra žmonių sūnums. Bet
5/ tie, kas buvo jam svetimi, jo neklausė. Ne taip, kaip Mozė pasakė „Jie pasislėpė arkoje“, bet jie pasislėpė drauge, ne tik Nojus, bet taip pat daug kitų žmonių
10/ iš nekilnojamos giminės. Jie įėjo į vietą ir pasislėpė šviesiame debesyje. Ir jis (Nojus) pažino savo vienvaldystę. Ir ta, kuri nuo šviesos, buvo su jais ir pradėjo šviesti ant jų, nes
15/ jis (pirmasis archontas) atnešė į žemę tamsą. Ir jis (pirmasis archontas) kvietė tarybą su savo jėgomis. Jis pasiuntė savo angelus pas žmonių dukteris, kad jie galėtų paimti kai kurias iš jų sau ir pažadinti sėklą
20/ jų malonumui. Ir iš pradžių jiems nepavyko. Kada jiems nepavyko, jie vėl susirinko kartu ir tarėsi. Jie sukūrė apgaulingą dvasią, turinčią panašumo su Dvasia, kuri nusileido,
25/ idant išniekintų per jį sielas. Ir angelai pasikeitė savo išvaizdą pagal jų (žmonių dukras), porininkus, pripildę juos tamsos dvasia, kurią jie prijungė prie jų, ir apgaule.
30/ Jie nešė auksą ir sidabrą, ir dovanas, ir varį, ir geležį, ir metalą, ir visokius daiktus. Ir jie suvedžiojo žmones, kurie jais sekė,
30. dideliais rūpesčiais, išmušė juos iš kelio daugeliu apgavysčių. Jie seno, neturėdami laisvalaikio. Jie mirė, neradę tiesos ir nepažinę tiesos Dievo.
5/ Taigi visa kūrinija buvo pavergta amžiams, nuo pasaulio sukūrimo iki šiol. Ir jie ėmė moteris, ir gimdė vaikus tamsoje pagal jų dvasios panašumą. Ir jie uždarė savo širdis,
10/ ir jie sustingo apgaulingu dvasios kietumu, ir yra sustingę iki šiol. Aš, tobula visko Pronoja, pasikeičiau savo sėkloje. Juk buvau aš pradžioje, eidama visokiais keliais.
15/ Nes aš – šviesos turtai. Aš – Pleromos atmintis. Aš įėjau į tamsos didybę ir aš iškentėjau, kol nežengiau į tamsiosios vidurį. Ir chaoso pamatai
20/ pajudėjo. Ir aš, aš pasislėpiau nuo jų dėl apgavystės, ir jie nepažino manęs. Vėl grįžau aš antrą kartą. Ir aš ėjau ir išėjau iš priklausančio šviesai – aš, Pronojos atmintis, –
25/ aš įėjau į tamsos vidurį ir pragaro vidų, aš ieškojau savo namo. Ir chaoso pamatai pajudėjo taip, kad jie galėjo nukristi ant tų, kurie chaose, ir sunaikinti juos.
30/ Ir vėl bėgau aš pas savo šviesos šaknį, kad jie nebūtų sunaikinti iki laiko. Dar ėjau trečią kartą – aš, šviesa, kuri šviesoje, aš,
35/ Pronojos atmintis, kad įeičiau į tamsos vidurį ir pragaro vidų.
31. Ir aš pripildžiau savo veidą jų eono užbaigimo šviesa. Ir aš įėjau į jų tamsiosios vidurį, tai kūno tamsioji, ir
5/ aš pasakiau: „Tas, kuris girdi, tegul pakyla jis iš sunkaus sapno.“ Ir jis pravirko, ir jis išliejo ašaras. Sunkias ašaras nušluostė jis nuo savęs ir pasakė: „Kas tas, kuris taria mano vardą, ir iš kur ši viltis pas mane atėjo,
10/ kai aš tamsiosios grandinėse?“ Ir aš pasakiau: „ Aš tyros šviesos Pronoja. Aš skaisčios Dvasios, kuri pakėlė tave iki garbinamos vietos, mintis. Pakilk ir prisimink,
15/ nes tu tas, kuris išgirdo, ir sek savo šaknimi, kuri yra aš, gailestingumas, ir sustiprink save prieš skurdo angelus irchaoso demonus, ir prieš visus, kas tave apraizgė,
20/ ir atsistok, saugodamasis sunkaus sapno ir užtvaros pragaro viduje.“ Ir aš pažadinau jį, ir užantspaudavau jį vandens šviesoje penkiais antspaudais, kad
25/ nuo dabar mirtis neturėtų jam valdžios. Ir žiūrėk, dabar aš einu į tobulą eoną. Aš pripildžiau visais daiktais tavo ausis. Aš pasakiau tau visus dalykus, kad tu užrašytum juos
30/ ir slapta perduotum juos savo dvasios draugams. Nes yra ši paslaptis nekilnojamos giminės.“ Ir išgelbėtojas davė jam tai, kad jis tai užrašytų ir patikimai padėtų. Ir jis pasakė jam: „Tegul bus prakeiktas
35/ kiekvienas, kas apkeis šitai į dovaną arba į maistą, arba į gėrimą, arba į rūbą, arba į kokį nors kitą
32. panašų daiktą.“ Ir tai buvo jam duota slaptai, ir tuoj pat jis nuo jo pasislėpė. Ir jis nuėjo pas savo mokinius,
5/ ir paskelbė jiems tai, ką išgelbėtojas jam pasakė. Jėzus Kristus. Amen. Jono apokrifas.
Nuorodos:
* Tekstas spausdinamas pagal leidinį „Senųjų krikščionių Apokrifai“, Sankt Peterburgas, 1994. Išnašos pateiktos pagal šį leidinį (skaičiais) ir pagal J. P. Blavatskajos „Teosofijos žodyną“ (žvaigždutėmis).
1 Verčiant pirmi publikatoriai (žr. „Mokslas ir religija“, 1990, Nr. 5 – 8) vadovavosi koptiško teksto transkripcijomis leidiniuose Krause V., Pahor Labid. Die drei Virsion des Apokryphon des Johannes im Koptischen Museum zu Alt-Kairo. Weisbaden, 1962; taip pat Apocryphon Joannts // The Coptic Text of Apocryphon Joannts in the Nag-Hammadi Codex II with Translation, Introduction and Commentary by Giversen S. Coptnhaden, 1962. Ginčytinose vietose mes kreipėmės į faksimilinį leidinį: The Facsimile Edition of Nag Hammadi Codies/ Published under Auspices of the Departament of Antiquities of the Arab Republic of Egypt in Conjunction with UNESCO: Codex II. Leiden, 1074. Taip pat atsižvelgėme į vertimus The Nag Hammadi Library in English, Leiden, 1984; Tardieu M. Codex de Berlin P., 1984. Berlyno papiruso tekstas mūsų naudojamas pagal leidinį: Till W. Die Schriften des koptischen Paryrus Berolinensis 8502. 2. Aufl., bearb. Von H.-M. Schenke. B., 1972.
** Eonas arba eonai (graik.) Laiko periodai; emanacijos, išeinančios iš dieviškosios būtybės ir dangiškosios būtybės; gnostikų genijai ir angelai.
2 Toliau pagal Nag-Chamadi (IV. 1.4, 9 –10): Jis stovi.
3 „Nėra nieko, kas prieš jį. Jis tas, kuris tik pats savęs nori šviesos tobulybėje, jis pasiekia tyrą šviesą.“ (Berl. pap. 8502.25.8 –12 )
*** Epinoja (graik.). Mintis, išradimas, sumanymas. Vardas, gnostikų duotas pirmajam, pasyviam Eonui.
**** Jaltabaofas – pažodžiui „vaikas iš kiaušinio“; gnostikų terminas. Jis – mūsų fizinio (žemės) rutulio kūrėjas, pasak gnostikų „Nazariečių kodekse“ (nazariečių ir ebeonitų evangelijoje). Šioje knygoje jis tapatinamas su Jehova, žydų Dievu. Jaltabaofas yra „Tamsos sūnus“ blogąja prasme ir šešių žemiškų „Žvaigždėtų“, tamsių dvasių, šviesių Žvaigždžių dvasių antitezė. Jų atitinkamos buveinės septynių sferų esmė, iš kurių viršutinė prasideda „vidurinėje erdvėje“, jų motinos Sofijos Achamot sferoje, o žemutinė pasibaigia šioje žemėje – septintoje srityje. Jaltabaofas yra Saturno planetos genijus; arba, tiksliau – pikta jo šeimininko dvasia.
***** Pleroma (graik.) – „pilnumas“, gnostikų terminas, jis reiškia dieviškąjį pasaulį arba visapasaulinę sielą. Erdvė, išvystyta ir padalinta į eilę eonų. Nematomų dievų buveinė. Turi tris lygius.
4 Toliau pagal Nag-Chamadi (IV. 1.40, 26): Nusileido ant jų.
5 Toliau pagal Nag-Chamadi (IV. 1.40, 24-25): Ar juos atmes?
