Pažiūrėkime dabar, ką „Slaptoji Doktrina“ mums praneša apie Ketvirtąją Pagrindinę Rasę, kitaip vadinamą atlantų rase.
Atlantinė Lemūrijos dalis buvo geologinis pagrindas tos žemės, kuri apskritai žinoma kaip Atlantida, tačiau ji greičiau yra atlantinės Lemūrijos dalies tęsinys, nei visiškai nauja sausumos masė, pakelta ir tenkinanti atitinkamus Ketvirtosios Pagrindinės Rasės poreikius. Kaip ir Rasės evoliucijos atveju, taip ir įvykus žemyno masių persislinkimui, negalima nubrėžti tvirtos ir aiškios linijos, kuri parodytų senos tvarkos pabaigos ir naujos tvarkos pradžios ribą. Natūralių procesų nuoseklumas niekada nepažeidžiamas. Taigi Ketvirtosios Rasės atlantai kilo iš nedidelio Trečiosios Rasės žmonių kiekio, šiaurės lemūriečių, surinktų, trumpai sakant, žemės ruože, esančiame maždaug ten, kur dabar yra Atlanto vandenyno vidurys. Jų žemynas buvo sudarytas iš daugelio salų ir pusiasalių sankaupos, kuri laikui bėgant pakilo ir galų gale tapo tikra didžiosios Rasės, atlantų, gyvenamąja vieta. Po to, kai šis formavimasis baigėsi, visiškai akivaizdu, kad (šitai tvirtinama ir remiantis aukščiausiu okultiniu Autoritetu)1:
Lemūrija taip pat neturi būti painiojama su Atlantidos žemynu, kaip Europa – su Amerika. 2
Atlantai gimdavo su aiškiaregystės gebėjimais, apimančiais visus paslėptus dalykus, jų regėjimas buvo neribotas ir jie pažindavo akimirksniu. 3
Iš pat pradžių atlantų rasė pasidalijo į dvi skirtingas rases, kurios skyrėsi fiziškai ir ypač – moraliai, be to, abi jos turėjo pirminę išmintį, buvo pažinusios Gamtos paslaptis ir savo dvejopoje evoliucioje kovojo tarpusavyje.“4
Tai buvo kairiosios rankos Adeptai, magai ir burtininkai, kurie panaudojo įgimtus gebėjimus savo asmeniniams tikslams patenkinti, ir dešiniosios rankos Adeptai, kurie visada sudarė visų kada nors Žemėje egzistavusių Įšventinimų Mokyklų pagrindą.
Taigi pirmosios atlantų rasės, pagimdytos Lemūrijos žemyne, atsiskyrė, pradedant nuo savo pačių anksčiausiųjų genčių, į teisuolius ir neteisuolius; į tuos, kurie garbino vientisą nematomą Gamtos Dvasią, kurios Spindulį žmogus savyje jaučia, arba panteistus, ir į tuos, kurie fanatiškai garbino Žemės dvasias, tamsias, kosmines, antropomorfines Jėgas, su kuriomis jie sudarydavo sąjungą.“5
Šie pastarieji padėjo būsimų ekzoterinių, išorinių, religijų, grįstų kultais ritualais ir dogmomis, pagrindus.
Atlantai savo ūgiu žymiai lenkė šiandieninę žmoniją. Daugelio šalių padavimuose yra likę užuominų apie milžinus. Netgi rusų liaudies pasakose sutiksime senovinių karžygių. Šie galingi ir šlovingi žmonės egiptiečių ir finikiečių buvo vadinami Kabirais, graikų – Titanais, indijos tautų – Rakšais ir Daitjomis.
Atlantų laikais valdė dieviškosios dinastijos – aukštųjų dvasių įsikūnijimai. Tačiau kadangi tai buvo fiziniai įsikūnijimai, šiems carams buvo būdingas dvilypumas. Į jų
dievišką prigimtį įsimaišydavo žmonėms būdingi trūkumai. Prisiminkime, kaip „Slaptoji Doktrina“ apie tai kalba: Tik vienąkart prisilietę prie šios planetos tankios Materijos, net aukščiausio Angelo sniego baltumo sparnai negali daugiau likti nesutepti arba Avataras (įsikūnijimas) būti tobulas, nes kiekvienas toks Avataras yra Dievo nuopuolis į gimimą.“6
… jie buvo lemūroatlantai, pirmieji, kurie turėjo Dvasinių Carų Dinastiją ne iš Manasų, arba „Vaiduoklių“, kaip kai kurie mano, bet tikrųjų gyvųjų Deivių arba Pusdievių ir Angelų, įsikūnijusių, kad valdytų šią Rasę, ir kurie savo ruožtu mokė juos menų ir mokslų. Bet kadangi šie Dhjani buvo Rupos, arba Materialios Dvasios, tai jos ne visada buvo geros. Jų Valdovas Tchevetatas buvo būtent iš pastarųjų ir dėl blogos šio caro demono įtakos Atlantų Rasė tapo piktų „burtininkų“ tauta.
Dėl to kilo karas, kurio istorija per daug ilga, kad ją išdėstytume…7
Be piktnaudžiavimo savo dieviškosiomis dovanomis nuodėmės, atlantai taip pat įvykdė visiškai žemišką nuodėmę.
Slaptasis Mokymas juos kaltina įvykdžius šlykštų (mums) nusikaltimą dėl sueities su vadinamaisiais „gyvūnais“ ir tokiu būdu pagimdžius dabar jau išnykusias pifekoidines rūšis.
Kruopštus „Komentarų“ peržiūrėjimas privers pamąstyti, kad Būtybė, su kuria naujasis „Įkūnytasis“ lytiškai suartėdavo, „gyvūnu“ vadindavosi ne todėl, kad ji nebuvo žmogiška būtybė, bet greičiausiai todėl, kad ji labai skyrėsi fiziškai ir protiškai nuo tobulesnių rasių, fiziologiškai išsivysčiusių ankstesniu periodu. Prisiminkime VII skiltį ir tai, kas pasakyta 24-oje eilėraščio eilutėje: kada „Išminties Sūnūs“ pirmą kartą atėjo į įsikūnijimą, kai kurie iš jų įsikūnijo visiškai, kiti į formas nukreipė tiktai kibirkštį, o dar kiti, iš Šešėlių, neturėjo šio papildymo ir patobulinimo iki Ketvirtosios Rasės. Todėl tos rasės, kurios pasiliko „be žinių“, arba tos, kurios buvo „paliktos be proto“, liko tokios pat, kokios jos buvo netgi po natūralaus lyčių išsiskyrimo. Būtent jos įvykdė pirmąjį susikryžminimą ir pagimdė pabaisas; būtent iš jų palikuonių atlantai pasirinko sau žmonas. 8
Štai kodėl sakoma, kad daugelis iš mūsų skina blogų karminių priežasčių pasekmes. Karmos dėsnis nepertraukiamai persipynęs su Persikūnijimo dėsniu.
Tik nuolatinių vienos Individualybės persikūnijimų žinojimas viso Gyvybinio Ciklo laikotarpiu; įsitikinimas, kad tos pačios Monados – tarp kurių daug Dhjan Koganų, arba pačių „Dievų“ – turi pereiti per „Būtinybės Ciklą“ ir būti apdovanotos arba nubaustos naujame įsikūnijime už jų patirtas kančias ar nusikaltimus, atliktus pereitame gyvenime; kad tos pačios Monados, kurios įėjo į tuščius, proto neturinčius apvalkalus arba į astralines Pirmosios Rasės formas, yra tie, kurie dabar tarp mūsų – ne, galbūt net mes patys; tik ši doktrina, mes tvirtiname, gali mums paaiškinti paslaptingą Gėrio ir Blogio problemą ir sutaikyti žmogų su baisiu ir, regis, neteisingu gyvenimu. Niekas kitas, išskyrus šį įsitikinimą, negali nuraminti mūsų teisingumo jausmo. Nes kai kas nors, nesusipažinęs su kilnia doktrina, aplink save mato ir pastebi gimimo, likimo, intelekto ir sugebėjimų nelygybę, kai jis mato pagarbą, reiškiamą kvailiams ir pasileidėliams, kuriems likimas žarsto savo malones tik dėl privilegijuoto gimimo, nors tuo metu jų artimiausias kaimynas su visu savo intelektu ir kilniomis dorybėmis yra kur kas vertesnis visais atžvilgiais, tačiau žūsta dėl skurdo ir užuojautos trūkumo; kai jis visa tai mato ir kai bejėgiškai negali padėti šiai nepelnytai kančiai, jis nusigręžia, o jo širdis apsipila krauju nuo klyksmų – štai tada tik palaimingas Karmos dėsnio pažinimas jį sustabdo nuo gyvenimo ir žmonių, taip pat ir jų tariamo Kūrėjo prakeiksmo.9
Stojo laikas, kai „Žemės kraštai atsivėrė“ ir Atlantida labai greitai paniro po vandeniu. Tai įvyko 850 000 – 700 000 metais, skaičiuojant atgal nuo šių dienų.
Pateiksiu „Slaptosios Doktrinos“ ištrauką, kurioje aprašomos šio įvykio smulkmenos. „Slaptoji Doktrina“ daro prielaidą ar netgi greičiau tvirtina, kad izraeliečių bėgimas iš Egipto, aprašytas „Išėjimo knygoje“, išreiškia ne originalų istorinį įvykį, o tik įvykių, susijusių su Atlantidos žūtimi, perpasakojimą, paimtą iš senesnio šaltinio.
Daug kartų rašytoja užduodavo sau klausimą, ar „Išėjimo knygos“ pasakojimas – ar bent jo detalės – yra autentiškas. Arba jis, kaip pasakojimas apie Mozę ir daugelis kitų, yra paprasčiausiai dar viena legenda apie atlantus ar jos versija? Kas iš išgirdusių pasakojimą apie pastaruosius neįžvelgs didelio pagrindinių bruožų sutapimo? Prisiminkime „Dievo“ pyktį užsispyrus faraonui ir Jo įsakymą „išrinktiesiems“ prieš išeinant pavogti iš egiptiečių jų „brangenybes iš aukso ir brangenybes iš sidabro“10, ir pagaliau prisiminkime egiptiečių ir paties faraono nuskandinimą Raudonojoje jūroje. Tada „Komentaruose“ perskaitykime ištrauką iš ankstesnio pasakojimo:
Ir nuliūdo „Didingasis Spindinčio Veido Caras“, visų Geltonveidžių valdovas, matydamas Juodaveidžių nuodėmes.
Ir pasiuntė jis savo skraidančius vežimus [vimanas] su dievobaimingais žmonėmis juose visiems savo broliams [kitų tautų ir genčių] valdovams sakydamas: „Ruoškitės. Sukilkite jūs, Gerojo Įstatymo žmonės, ir persikelkite per žemę, kol ji [dar] sausa.“
Audros valdovai ateis. Jų kovos vežimai artėja prie žemės. Tik vieną naktį ir dvi dienas pragyvens Tamsiojo Veido Valdovai [Burtininkai] šioje kantrioje žemėje. Ji
nuteista ir jie turi nugarmėti kartu su ja. Gelmių Ugnių Valdovai [Gnomai ir stichinės Ugnies Dvasios] ruošia savo magiškąsias Agniastras [ugninius ginklus, pagamintus pasitelkus magiją]. Bet Tamsios Akies [Piktos Akies] Valdovai stipresni nei jie [Stichijų Dvasios], ir jie galingųjų vergai. Jie išmano Astrą (Vidja, aukščiausias magijos menas). Sukilkite ir pasitelkite savo [magiškąsias jėgas, kad pasipriešintumėte Burtininkų jėgoms]. Tegul kiekvienas Spindinčio Veido Valdovas [Baltosios Magijos Adeptas] privers kiekvieną Tamsiojo Veido Valdovą papulti į jo rankas [arba valdymą], kad nė vienas [iš Burtininkų] nesugebėtų išsigelbėti nuo vandenų, išvengti Keturių [Karminių Dievybių] Lazdos ir išgelbėti savo piktųjų [sekėjų, arba liaudies].
Tegul kiekvienas Geltonveidis pasiųs sapną [hipnotinį?] kiekvienam Juodaveidžiui. Tegul netgi jie [Burtininkai] išvengs skausmo ir kančių. Tegul kiekvienas
žmogus, ištikimas Saulės Dievams, suriš [paralyžiuos] kiekvieną žmogų, ištikimą Mėnulio Dievams, kad jis nekentėtų ir neišvengtų savo lemties.
Ir tegul kiekvienas Geltonveidis duos savo gyvybės vandens (kraujo) kalbantiems gyvūnams,11 priklausantiems Juodajam Veidui, kad šie nepažadintų savo šeimininko.
Laikas išmušė, Juodoji Naktis pasiruošusi.
… … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … …
Tegul išsipildo jų likimas. Mes Didingųjų Keturių Tarnai12. Lai grįžta Šviesos Carai.
Didysis Caras griuvo ant savo Spindinčio Veido ir ėmė raudoti…
Kai Carai susirinko, vandenys jau judėjo…
[Bet] tautos jau perėjo sausas žemes. Jie buvo jau už vandens lygio ribų. Carai juos pasivijo ir nuvedė juos į Ugnies ir Metalo (Rytai ir Vakarai) žemes.
Kitoje vietoje dar pasakyta:
Žvaigždės [meteorai] papliupo į Juodų veidų žemę, bet jie miegojo.
Kalbantys žvėrys [magiškieji sargai] buvo ramūs.
Gelmių Valdovai laukė įsakymų, bet jie neatėjo, nes jų valdovai miegojo.
Vandenys pakilo ir padengė slėnius nuo vieno iki kito Žemės krašto. Plokščiakalniai pasiliko, Žemės dugnas [antipodų žemės] liko sausas. Ten gyveno tie, kurie išsigelbėjo: Geltonojo Veido ir tiesios akies [atviri ir nuoširdūs] žmonės.
Kai Tamsiojo Veido Valdovai prabudo ir prisiminė apie savo vimanas, kad išsigelbėtų nuo kylančių vandenų, jie pamatė, jog tie dingę.
Toliau viena vieta nurodo, kad kai kurie iš galingiausių magų [Tamsiųjų Veidų], prabudę anksčiau už kitus, persekiojo tuos, kurie „juos apiplėšė“ ir kurie buvo paskutinėse eilėse, nes „išvedamos tautos buvo tokios gausios kaip Paukščių Tako žvaigždės“, sako vienas iš šiuolaikiškiausių komentarų, tik parašytas sanskrito kalba.
Panašiai kaip gyvatė-drakonas lėtai išplečia savo kūną, taip Žmonių Sūnūs, vedami Išminties Sūnų, išplėtė savo gretas; praplatėjo ir išsiplėtė panašiai į srūvančią gėlų vandenų tėkmę… daug jų išsigandusių žuvo kelyje. Bet dauguma buvo išgelbėta.
Tačiau persekiotojai, „kurių galva ir krūtinė aukštai pakilo virš vandens“, vijosi juos „trijų mėnulių laikotarpiu“, kol pagaliau pavijo juos kylantys vandenys ir jie iki paskutinio žmogaus žuvo; Žemė po jų kojomis ištuštėjo ir prarijo tuos, kurie ją išniekino.
Tai yra didelis sutapimas su pirmine medžiaga, kurios pagrindu daug tūkstančių metų vėliau buvo sukurtas panašus „Išėjimo Knygos“ pasakojimas. Mozės biografija, pasakojimas apie jo gimimą, vaikystę ir kaip jį faraono dukra išgelbėjo iš Nilo, kaip dabar įrodyta, buvo pasiskolinti iš chaldėjų padavimo apie Sargoną. O jeigu taip (tai įrodo asirų lentelės, esančios Britų muziejuje), kodėl gi to negalėtume pasakyti ir apie pasakojimą apie žydus, pavogusius iš egiptiečių jų brangenybes, faraono ir jo kariuomenės žūtį ir t. t.? Magai Gigantai iš Rutos ir Daitjos, „Tamsiojo Veido Valdovai“, šiuose pasakojimuose galėjo tapti egiptiečių magais, o geltonveidės Penktosios Rasės tautos – dorybingais Jokūbo sūnumis, „išrinktąja tauta“!13
Iš Atlantidos žemyno liko maža sala, aprašyta Platono ir jo pavadinta Poseidonio vardu. Tačiau ir ji nugrimzdo į vandenį maždaug prieš 10 tūkstančių metų.
Slaptingieji Mokymai liudija, kad Tvanas apėmė Ketvirtąją Gigantiškąją Rasę ne dėl jos moralinio nuosmukio ar dėl to, kad ji tapo „juoda nuo nuodėmės“, bet todėl, kad toks kiekvieno Žemyno likimas, kuris – panašiai į visą likusį po mūsų Saule – gimsta, gyvena, sensta ir miršta. Šitai įvyko, kai Penktoji Rasė buvo dar savo kūdikystėje. 14
Taigi Milžinai žuvo – „Magai ir Burtininkai“, priduria liaudies pasakų vaizduotė. Tačiau „visi šventieji išsigelbėjo“ ir žuvo tik „nuodėmingieji“. Tai įvyko ne tiek dėl „šventųjų“, regėjusių Trečiąja Akimi ir gebėjusių numatyti ateitį, kiek dėl Karmos ir Gamtos Dėsnio. O apie kitą Rasę, apie mūsų penktąją žmoniją, komentarai sako:
Tik saujelė iš Išrinktųjų, kurių Dieviškieji Mokytojai pasišalino į Šventąją Salą – „iš kur ateis paskutinis Išgelbėtojas“ – laikė dabar vieną žmonijos pusę, kad ji nesunaikintų kitos pusės [kaip žmonija elgiasi dabar – J. P. B.). Ji [žmonija] pasidalijo. Dvi trečiosios jos tapo valdomos žemųjų Dinastijų, materialių Žemės Dvasių, kurios užvaldė lengvai pasiekiamus kūnus; viena trečioji liko ištikima ir susiliejo su užgimstančia Penktąja Rase – Dieviškaisiais įsikūnijimais. Kai Ašigaliai pajudėjo [ketvirtą kartą], tai nepalietė tų, kurie buvo apsaugoti ir kurie atsiskyrė nuo Ketvirtosios Rasės. Panašiai kaip lemūriečiai – vien tik nelaimingieji Atlantai žuvo „ir daugiau jų niekas nematė“!..15
Žmonijos Mokytojai, aukštų būtybių hierarchija, rado prieglobstį didingoje Gobio dykumoje, kur jie yra ligi šiol, visiems nematomi ir apsaugoti nuo Karingųjų Dvasių.16
Ir vis dėlto – ką „Slaptoji Doktrina“ sako apie tai, ar yra likę dabar Žemėje Ketvirtosios Pagrindinės Rasės atstovų? Taip, aišku.
Žmonijos dauguma priklauso Ketvirtosios Pagrindinės Rasės septintam porasiui – aukščiau paminėti kinai ir jų palikuonys bei atšakos (malajiečiai, mongolai, tibetiečiai, vengrai, suomiai ir netgi eskimai – visi jie šio paskutinio atsišakojimo liekanos).17
… tarp malajų rasės (Ketvirtosios Pagrindinės Rasės porasio) egzistuoja keista ūgio įvairovė; tokių Polinezijos salų kaip Taitis, Samoa ir Tonga gyventojai aukštesni ūgiu nei likusi žmonija; bet indų gentys ir indokinų šalių gyventojai neabejotinai žemesni nei bendras vidurkis. Šitai yra lengvai paaiškinama. Polineziečiai priklauso patiems anksčiausiems likusiems gyviems porasiams, kiti – pačiai vėlyviausiai masei. Kaip dabar visiškai išnyko Tasmanijos gyventojai ir kaip greitai išmiršta australai, taip greitai atsitiks ir kitoms senosioms rasėms.18
„Slaptojoje Doktrinoje“ pateikiamas dar vienas įdomus faktas. Pirmosios Egipto piramidės buvo pastatytos atlantų seniai iki egiptiečių genties atėjimo iš rytų (780 00 metų nuo šių dienų atgal yra orientacinis piramidžių statymo laikotarpis). Egiptiečiai ir arijų indai yra giminingos Penktosios Pagrindinės Rasės tautos.
Nuorodos:
1 „Slaptoji Doktrina“, 387 psl.
2 „Ezoterinis Budizmas, 58 psl. (išnaša kopijuota iš „Slaptosios Doktrinos“ knygos).
3 „Slaptoji Doktrina“, 357 psl.
4 „Slaptoji Doktrina“, 432 psl.
5 Ten pat, 317 psl.
6 Ten pat, 561 psl.
7 Ten pat, 257 psl.
8 „Slaptoji Doktrina“, 332 psl.
9 Ten pat, 352 psl.
10 „Išėjimo Knyga“ 11.
11 Nepaprastai puikiai padarytas žvėris, tam tikra prasme panašus į Frankenšteino kūrinį, kuris perspėdavo savo šeimininką apie kiekvieną artėjantį pavojų. Šeimininkas buvo magas ir mechaninis gyvūnas pagal aprašymus buvo įdvasinamas džino, elementalio. Tiktai švaraus žmogaus kraujas galėjo jį sunaikinti. Žr. II dalis, XX skyrius. „Skaičius 7 Astronomijoje, Moksle ir Magijoje“, (išnaša kopijuota iš „Slaptosios Doktrinos“ knygos).
12 Keturi Karminiai Dievai, vadinami Keturiais Maharadžomis (išnaša kopijuota iš „Slaptosios Doktrinos“ knygos).
13 „Slaptoji Doktrina“, 493 – 496 psl.
14 Iki pagrindinio Atlantidos žemyno nuskendimo likus 200 tūkstančių metų, tarp atlantų rasės atsirado naujos – Penktosios Pagrindinės Rasės – atstovų arijų.
15 „Slaptoji Doktrina“, 406 – 407 psl.
16 Ten pat, 432 psl.
17 „Slaptoji Doktrina“, 207 psl.
18 Ten pat, 385 psl.
