Liuciferio maištas

Pagrindiniai pasikeitimai planetoje įvyko dar senosios Lemūrijos laikais. Liuciferis – Aušros Sūnus, užėmęs aukštą padėtį dieviškojoje hierarchijoje, sukėlė maištą prieš Dievą. Jis buvo didingasis Angelas, žymi asmenybė su didinga įtikinimo jėga. Jis suabejojo Kosminiu Įstatymu, Šviesos Hierarchija ir sukėlė maištą prieš Visatos Planą.
Šio maišto esmė ta, kad Liuciferis pasirinko tarnystę savo ego, savo asmenybei, o ne Dievui. Savo žavesiu ir įtikinėjimo logika jis pritraukė daugelį, pasekusių paskui jį, „trečią žvaigždžių dalį“ (Apr. 12, 4) ir privertė juos šlovinti jį ir jam tarnauti. Štai kaip apie šį maištą parašyta „Apreiškime Jonui“:
„Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį.“ (Apr. 12, 7 – 9)
Arkangelo Mykolo ir arkangelo Gabrieliaus angelams pavyko išlaisvinti nuo maištininkų aukščiausias sferas. Liuciferis ir jo angelai prarado savo šviesą ir rado sau prieglobstį Žemės planetoje. Dabar Liuciferį pradėjo vadinti velniu, jo dešiniąją ranką ir padėjėją – šėtonu, o paskui jį sekusius angelus – puolusiais angelais.
Energijos, Šviesos šaltinis visatoje yra Dievas. Tie, kurie Dievo išsižada, praranda energiją. Bet norint egzistuoti, energija būtina. Ką daryti? Šviesą galima paimti iš tų, kas ją turi. Puolusiems angelams gauti energijos yra gyvenimo ir mirties klausimas.
Jeigu žmogus yra sąskambyje su Dievu, jis gauna Dieviškąją energiją Dievo tikslams vykdyti. Tais senaisiais laikais Žemėje gyvenusi žmonija daugiausia buvo užėmusi
Lemūrijos žemyną, kuris buvo toje vietoje, kur dabar yra Indijos ir Ramusis vandenynai. Žmonija žinojo Kosmoso paslaptis, kurios vėlesniais laikais buvo arba pamirštos, arba jas turėjo tik siauras įšventintųjų ratas.
Šaliai vadovavo caras, kuris taip pat turėjo aukščiausią dvasinį rangą. Lemūriečiai šlovino savo valdovą, tikėjo, kad jis atstovauja dievybei, bet garbino jie Vienatinį, neregimąjį.
Žemyne ir kolonijose, kurios buvo Amerikoje, Indijoje, Kinijoje, Dievą šlovino kaip Tėvą-Motiną. Senosios Indijos tikėjimai iš dalies išsaugojo šventąjį motinos kultą, išplitusį Lemūrijoje ir su žmonijos nuopuoliu palaipsniui užmirštą. Tarp mokslo ir religijos nebuvo prieštaravimų, mokslas padėdavo praktiškai pritaikyti religijos tiesas ir aprašydavo jas simboliais bei ženklais.
Kai puolę angelai buvo nublokšti į Žemę, nekalta, savivalės nežinojusi žmonija susidūrė su jai pirmiau negirdėtais teiginiais: kam garbinti tą, kurio mes nematome ir negirdime? Tikra tik tai, kas mus supa, tad ar ne geriau rūpintis, kaip iš gyvenimo sau gauti malonumą?

2014 © Sirijus