Kaip Trečiosios Rasės viduje palaipsniui formavosi Ketvirtoji Rasė, Penktoji Rasė pradėjo formuotis atlantų Rasės viduje. Tai įvyko maždaug prieš milijoną metų, kai iki pagrindinio Atlantidos žemyno nuskendimo buvo likę 200 tūkstančių metų.
Dabar yra įsikūnijęs Penktosios Pagrindinės Rasės penktasis porasis ir pradeda įsikūnyti šeštasis porasis.
Kad situacija su rasėmis ir porasiais būtų aiškesnė, reikia turėti omenyje štai ką:
1. Kiekvienoje Manvantaroje monados įsikūnija kiekvienoje iš septynių rasių, pereidamos savo vystymusi septynis Ratus. … šis Ratas yra Penktas ir mes dabar esame Penktoji Pagrindinė Rasė.
2. Kiekviena Pagrindinė Rasė turi septynis porasius.
3. Kiekvienas porasis savo ruožtu turi septynis atsišakojimus, kurie gali būti pavadinti „šaka“ arba „gimininga“ rase.
4. Mažosios gentys, šakos ir jų atsišakojimai nesuskaičiuojami ir priklauso nuo Karmos poveikio.
Išnagrinėkite genealoginį medį, pateiktą čia, ir jūs tai suprasite. Neliks painiavos dėl terminų, skirtingais laikais vartotų skirstant žmoniją. Taip pat čia daromas bandymas išreikšti skaičiais – bet tik apytiksliai, dėl palyginimo – laiko tarpą, kuris skyrė vieną Rasę nuo kitos. Tačiau bandymai nusakyti laikotarpius tiksliau sukeltų beviltišką painiavą, nes rasės, porasiai ir t. t. – iki jų smulkiausių atsišakojimų – yra taip persipynę, kad beveik neįmanoma jų atskirti.
Žmonių Rasė lyginama su medžiu ir šis palyginimas yra puiki iliustracija.
Pagrindinis medžio kamienas gali būti palygintas su Pagrindine Rase [A].
Jo didelės šakos – su skirtingais porasiais, kurių yra septyni [B1 B2, B3 ir t. t.].
Kiekvienoje iš šių šakų septynios „šakelės“, arba „giminingos“ rasės [c].
Į kaktusą panašus augalas yra geriausia iliustracija, nes jo „mėsingi“ lapai padengti aštriomis adatomis, kurių kiekviena gali būti palyginta su viena tautybe arba žmonių gentimi.
Taigi mūsų Penktoji Pagrindinė Rasė jau visiškai savarankiškai egzistavo atskilusi nuo savo pagrindinio kamieno apie 1 000 000 metų; vertėtų pažymėti, kad kiekvienas iš keturių buvusių porasių gyveno maždaug 210 000 metų; o kiekviena gimininga rasė vidutiniškai egzistavo apie 30 000 metų, vadinasi, europietiška „giminingoji rasė“ gyvuos dar daug tūkstantmečių, nors tautos, arba nesuskaičiuojamos adatos ant medžio, keičiasi su kiekvienu kitu „sezonu“ kas trys ar keturi tūkstančiai metų. Ganėtinai įdomu pažymėti palyginamuosius apytikrius skaičiavimus trukmėje tarp „rasinės šeimos“ gyvenimų ir Žvaigždžių Metų.
… šie mokslai buvo dėstomi mokiniams ir perduodami vieno Hierofanto kitam.1
Kaip Trečiosios ir Ketvirtosios Rasių laikais, Dangiškieji Mokytojai nepaliko ir Penktosios Rasės be rūpesčio ir globos. Taip, pavyzdžiui, žinoma, kad po to, kai paliko atlantus žūti, jie grįžo, arba, tikriau, nusileido Penktosios Rasės trečiame porasyje, kad atskleistų išgelbėtai žmonijai jos gimimo vietos – Žvaigždžių dangaus – paslaptis.2
„Periodų“, Ketvirtąją Rasę erdvėje ir laike skiriančių nuo Penktosios, trukmė per daug ilga, kad mes galėtume net teosofui pateikti smulkesnį jų išdėstymą. Podeliuvialinių amžių periodu, kai vyko baisios katastrofos, per daug rasių ir tautybių gimė ir išnyko beveik be pėdsakų, kad kas nors galėtų visa tai patikimai aprašyti.
Ar turi Valdovai išsamią ir nuoseklią mūsų rasės istoriją nuo paties jos užgimimo ir iki mūsų laikų? Ar turi jie nepertraukiamą įrašą apie žmogų, pradedant nuo jo išsivystymo į užbaigtą fizinę būtybę, dėl ko jis tapo gyvūnų ir šios Žemės valdovu? Be abejo, jie visa tai turi, ir toks yra mūsų asmeninis įsitikinimas. Tačiau šios žinios skirtos tik aukščiausiesiems įšventintiesiems, kurie nepatiki jų savo mokiniams. Todėl autorė gali pateikti tik tai, kas jai buvo perduota pačiai, ir ne daugiau, tačiau ir tai neįšventintam skaitytojui pasirodys greičiau kaip pašėlęs ir fantastinis sapnas nei galima tikrovė.
Tai natūralu, taip ir turi būti, toks buvo įspūdis, per kelerius metus padarytas kukliai šių eilučių rašytojai. Gimusi bei auklėta materialistinėse ir civilizuotose Europos šalyse, ji labai sunkiai suvokė aukščiau išdėstytą medžiagą. Bet yra tam tikrų įrodymų, kurie laikui bėgant tampa nenuginčijami ir nepaneigiami kiekvienam rimtam ir neturinčiam išankstinės nuomonės protui. Daug metų tokie įrodymai buvo jai teikiami ir dabar ji visiškai įsitikinusi, kad ši mūsų Planeta ir jos žmonių Rasės gimė, augo ir vystėsi būtent taip ir ne kitaip.3
Žmonių Rasės gimsta viena po kitos, auga, vystosi, sensta ir miršta.
Jų porasiai ir tautos egzistuoja pagal tą pačią taisyklę.4
Tų abejojančių, kurie priima „Slaptąją doktriną“ kaip mistifikaciją, niekas neverčia ir netgi neprašo patikėti mūsų tvirtinimams…
Taip pat nėra būtinybės, kad kas nors patikėtų Okultiniais Mokslais ir Senaisiais Mokymais pirmiau, nei jis pažins savo Sielą ir patikės ja. Nė viena didžioji tiesa niekada nebuvo priimta a priori; paprastai praeidavo šimtmetis arba du, kol jos blyksniai pradėdavo žybčioti žmogaus sąmonėje kaip galima tiesa, išskyrus tuos atvejus, kai ją patvirtindavo koks nors patikimas atradimas. Mūsų dienų tiesos yra vakarykščių dienų melas ir paklydimai ir vice versa. Ir šis darbas bus išteisintas dalinai arba visiškai tik XX amžiuje.
„Mes sulauksime savo valandos!“5
Nuorodos:
1 „Slaptoji Doktrina“, 502 – 504 psl.
2 Ten pat, 504 psl.
3 Ten pat, 506 psl.
4 Ten pat, 513 psl.
5 Ten pat, 511 psl.
