Galima sakyti, kad Blavatskaja rašė savo kūrinius diktuojant Valdovui El Morijai 1 ir Valdovui Kuthumi 2. Taip pat galima sakyti, kad šie kūriniai buvoparašyti kaip Šventosios Dvasios dovana. Tai buvo Rytų Mahatmų bandymas duoti dalį slaptų žinių, kurias Įšventintieji perduodavo iš kartos į kartą milijonų metų laikotarpiu.
Štai kaip El Morija ir Kuthumi patys per Blavatskają išdėsto įvykdyto darbo esmę:
Nebus per dažnas priminimas skaitytojui, kad šie mokymai, kaip šitai įrodoma gausiai išverstų įvairių ištraukų iš skirtingų senųjų Raštų, yra seni kaip pats pasaulis; ir kad šis darbas yra bandymas perduoti archajišką genezę ir istoriją, kaip ji dėstoma kai kuriuose Azijos Ezoterinių Žinių Centruose, bet šiuolaikine kalba, ta terminologija ir tais posakiais, su kuriais yra susipažinęs išsimokslinęs ir išsilavinęs skaitytojas. Jie turi būti priimti arba atmesti dalinai arba visiškai, remiantis jų tikrąja verte, bet tai turi įvykti ne anksčiau, kai jie bus kruopščiai palyginti su atitinkamomis dogmomis ir šiuolaikinėmis teorijomis bei išvadomis.
Reikia rimtai suabejoti, ar lemta mūsų intelektualioje ir rafinuotoje epochoje rasti kurioje nors Vakarų tautybėje nors po vieną neįšventintą mokslininką arba filosofą, visiškai gebantį suprasti Archajiškos Filosofijos dvasią? 3
E. F. Pisareva 4 paaiškina, kodėl buvo pasirinkta J. P. Blavatskaja:
Ji buvo betarpiška Rytų žinianešė, atėjusi apšviesti pasaulio žmonių sąmonės. Keturioliktame amžiuje didysis išminčius, švietėjas ir budizmo reformatorius Conkapa priminė Tibeto ir Himalajų išminčiams labai seno įstatymo paliepimą. Šis įstatymas nustatė visiškai skirtingų principų sugretinimo būtinybę: TIESA TURI BŪTI IŠSAUGOTA PASLAPTYJE, TIESA TURI BŪTI PASKELBTA. Nes neišmanančiam žmogui priešlaikinis žinojimas tiek pat fatališkas, kiek pražūtinga šviesa tam, kas yra tamsoje. Conkapa priminė, kad kiekvieno šimtmečio pabaigoje turi būti atliktas bandymas apšviesti Vakarų žmones, išimtinai besirūpinančius valdžia ir materialia gerove. Ir tada buvo padarytas bandymas išplėsti šviesą ir pasiųsti žinianešį.
Šis klausimas buvo svarstomas budistų vienuolyne Galaring Šo šalia Šigatsės, Kinijos ir Tibeto pasienyje. Buvo iškilęs klausimas, su kuo galima pasiųsti pranešimą nepatikliems ir išdidiems Vakarų žmonėms. Beveik vienbalsiai buvo nuspręsta šio bandymo atsisakyti, nes Vakarai prarado gebėjimą suvokti ir suprasti tikrąjį senąjį Mokymą.
Vis dėlto du sutiko įvykdyti Conkapos nurodymą. Tai buvo Morija, Pendžabo valdovų palikuonis, ir Kuthumi iš Kašmyro. Jie prisiėmė atsakomybę išrinkti žinianešį ir pasiųsti jį į Vakarus, kad šis ten išplatintų Rytų filosofiją ir atskleistų dalį paslapčių, liečiančių žmogaus prigimtį.
Morija
Kuthumi
Pasirinkta buvo J. P. Blavatskaja, kuri su Mokytoju Morija buvo karmiškai susijusi.
Pasirinkimo priežastis taip pat buvo jos mediumės talentas ir nepaprasti gebėjimai, kuriuos ji turėjo nuo vaikystės. Šie gebėjimai davė galimybę Mahatmoms Morijai ir Kuthumi su ja bendrauti mintimis per atstumą. Dar viena pasirinkimo priežastis buvo jos nesavanaudiškas tikėjimas, beribė meilė žinioms, užsidegimas, kuris skatina kai kurias būtybes vis aukščiau kelti gyvą savo proto fakelą ir netgi rizikuoti žūti tame rūke, kurio mes esame apsupti.
Pateiksiu dar kelias citatas, patvirtinančias, kad Blavatskaja nerašė savo kūrinių pati, ji buvo tik klusnus instrumentas, kuriuo naudojosi Valdovai. Štai citata iš Blavatskajos sesers Veros Želichovskajos prisiminimų; čia kalbama apie Blavatskajos darbą su „Izide be šydo“, kai ji buvo Amerikoje:
Jos laiškuose vis dažniau ir ryžtingiau atsiranda užuominų, kad ne jai priklauso tai, ką ji rašo; kad ji pati nesupranta, kas jai darosi. Bet jai visiškai akivaizdu, kad ji kalba ir rašo apie moksliškus ir abstrakčius dalykus ne pati (todėl, kad ji jų „visiškai nesupranta“). Juos jai įteigia ir „diktuoja kažin kas, kas viską žino“.
Šie nežinia iš kur atsiradę keisti pasireiškimai, kai jai buvo keturiasdešimt metų, nušvietusios ją mokslinės žinios, neįprasti nurodymai ir jaučiamas savyje „kažkieno įsikūnijimas“ labai jaudino J. P. Blavatskajos artimuosius…Vienu metu jie buvo sunerimę dėl jos sveiko proto.
Pasakyk man, mielas žmogau, – rašė ji savo tetai 5, – ar domiesi tu fiziologinėmis ir psichologinėmis paslaptimis? Vis dėlto kiekvienam fiziologui tai būtų nuostabi
užduotis. Mūsų visuomenėje yra labai išsimokslinusių narių (pavyzdžiui, profesorius Vailderis, archeologas orientalistas) ir visi jie ateina pas mane su klausimais, tikina, kad aš geriau už juos moku rytiečių kalbas, mokslus, dalykiškus ir abstrakčius. Tai faktas, o prieš faktą neisi, galvos į kilpą nekiši!.. Tai štai, pasakyk tu man, kaip galėjo atsitikti, kad aš iki brandaus amžiaus, kaip tau žinoma, absoliuti nemokša, staiga tapau moksliškumo fenomenu tikrai išsimokslinusių žmonių akyse?.. Juk tai nepraeinama misterija?.. Aš – psichologinis uždavinys,
kryžiažodis ir paslaptis ateinančioms kartoms, sfinksas… Tik pagalvok, kad aš, kuri nieko gyvenime nestudijavau, kuri nei apie chemiją, nei apie fiziką, nei apie zoologiją, kaip sakoma, neturėjau supratimo, dabar apie visa tai rašau disertacijas. Diskutuoju su mokslininkais ir išeinu nugalėtoja… Aš nejuokauju, o rimtai kalbu: man baisu todėl, kad aš nesuprantu, kaip tai vyksta!.. Viskas, ką aš tik skaitau, man dabar atrodo žinoma. Randu klaidų mokslininkų straipsniuose, Tindalio, Gerberto Spenserio, Hakslio ir kitų paskaitose… Pas mane nuo ryto iki vakaro zuja profesoriai, mokslų daktarai, teologai. Susiginčija – ir aš pasirodau teisi… Iš kurgi visa tai? Pakeitė mane ar ką?
Tuo pat metu ji siuntė įvairių laikraščių iškarpas, kurios patvirtino jos žodines ir spausdintas pergales prieš visokius autoritetus, be to, skelbdavo pasauliui tokių neįtikėtinų faktų apie okultines, fenomenalias Teosofijos draugijos įkūrėjos savybes ir gebėjimus, kad blaiviai mąstantiems žmonėms neįmanoma buvo patikėti. 6
Dar viena citata, praskleidžianti paslaptį, kaip buvo parašyta „Slaptoji Doktrina“:
Spalyje ji rašė Sinnettui: „Aš labai užsiėmusi „Slaptąja Doktrina“. Tai, kas buvo Niujorke (ji turėjo omenyje psichografinės aiškiaregystės – „įtikinimo“ – kaip ji juos vadindavo, vaizdinius), kartojasi nepalyginamai aiškiau ir geriau!.. Prieš mane tokie vaizdiniai, panoramos, scenos, prieštvaninės dramos!.. Dar niekada geriau aš negirdėjau ir nemačiau. 7
Ir paskutinė citata, kuri parodys, kaip aš bandau atkurti Tiesą. Istoriškai žinomas faktas, kad gyvenimo pabaigoje Londone Blavatskaja leido žurnalą, pavadinimu „Liuciferis“, dėl to prieš ją kildavo išpuoliai ir jai būdavo metami kaltinimai.
J. P. Blavatskaja pasiteisindama rašė:
Ko jūs užsipuolėte mane už tai, kad savo žurnalą aš pavadinau „Liuciferiu“?.. Tai puikus pavadinimas!.. Lux, Lucis – šviesa; ferre – nešti: „Šviesos nešėjas“ – kaip dar geriau?..Tik dėl Miltono „Prarastojo rojaus“ 8 žodis „Lucifer“ tapo puolusios dvasios sinonimu. Pirmas sąžiningas mano žurnalo darbas bus nuvalyti nesusipratimų šmeižtą nuo šio vardo, kuriuo senovės krikščionys vadino Kristų. Easforos – graikų, Liuciferis – romėnų, juk tai ryto žvaigždės pavadinimas, ryškios Saulės šviesos skelbėjas. Argi pats Kristus nepasakė apie save: „Aš esu … žėrinti aušrinė žvaigždė.“ (Apr. 22, 16). Tegul ir mūsų žurnalas bus kaip balkšva, tyra aušros žvaigždė, skelbianti ryškią tiesos aušrą – visų aiškinimų susijungimą į vientisą pagal dvasią tiesos šviesą.“ 9
TIESA TURI BŪTI PASKELBTA
Nuorodos:
1 El Morija Chanas. Radžputo kunigaikštis. 1875 metais kartu su Kuthumi, Džvalu Kulu, Serapiu Bėjumi, Sen Žermenu ir kitais dirbo įkuriant Teosofų draugiją.
2 Kuthumi. Taip pat žinomas kaip K. H. Kut Humi Lal Singhas, Kašmiro Brahmanas (braminas) Šigadzė, Tibetas.
3 Čia ir toliau citatos iš „Slaptosios Doktrinos“ (pajuodintas kursyvas) pateikiamos pagal E. P Blavatskajos „Slaptosios Doktrinos“ leidimą, II tomas, „Eksmo-Press“, Maskva, „Folio“, Charkovas, 2001 m., 519 psl.
4 Citata pateikta iš knygos „Mahatmų laiškai“ pratarmės ir cituojama pagal leidimą „Mahatmų laiškai“, Samara, 1993 m.
5 Nadieždai Andrejevnai Fadejevai, savo motinos seseriai.
6 V. P. Želichovskaja „RADA-BAI“ (tiesa apie Blavatskają). Su visu šiuo straipsniu galima susipažinti http://www.theosophy.ru/lib/raddabai.htm
7 Ten pat.
8 Džonas Miltonas ( John Milton, 1608 –1674) – anglų poetas, politinis veikėjas. Poemose „Prarastas rojus“ (1667) ir „Sugrąžintas rojus“ (1671) bibliniais vaizdiniais alegoriškai išreiškė revoliucines idėjas, kėlė klausimą apie žmogaus teisę peržengti Dievo vardu skelbiamą moralę.
9 V. P. Želichovskaja „RADA-BAI“
