Mokykloje Denisas, kaip visada, ėmė pravardžiuotis, bet aš, prisimindamas Iriuso pamokymus, kad reikia save mylėti ir ugdyti pasitikėjimą savimi, ramiai praėjau pro šalį. Tiesą sakant delnai niežtėjo, taip norėjosi trenkti, bet aš susilaikiau. Denisas dar šūktelėjo kažką įžeidžiančio man pavymui, bet, matydamas, kad aš nekreipiu dėmesio, atstojo.
Treniruotėje, užsirišęs pačiūžų raištelius, iščiuožiau ant ledo. Petia ir Stiopa nuošalėje jau lūkuriavo manęs. Prisimindamas, ką man kalbėjo Iriusas, kad puola tiktai tuos, kuriuose yra baimė, aš nusprendžiau ją pakeisti meile sau, o tuo pačiu ir jiems. Tikriausiai pavyko, todėl kad jie nusižiovavo, pažiūrėjo į mane kažkaip keistai, numojo ranka – kam, girdi, jis mums reikalingas ir nučiuožė prie grupės treniruotis.
Atėjęs namo, aš vėl pradėjau dirbti mintimis ir įsivaizdavau save pūkuotu, baltu, švelniu kačiuku. Mama švelniai paglostė mano galvą.
Be priminimų ir šauksmų, kad aš nenoriu ir nesimokysiu, paruošiau pamokas, pavalgiau, išsimaudžiau po dušu ir kaip paprastai, dešimtą valandą atsiguliau. Vos tik spėjau padėti galvą ant pagalvės, kaip atsidūriau pas savo draugą Iriusą, kuris laukė manęs įprastoje vietoje.
– Šaunuolis, Vladai, puikūs tavo pasiekimai! Nesitikėjau tokio spartumo iš žemiečio.
Aš dar norėjau paklausti, ką jis turi mintyje ir iš kur viską žino? Kokiu būdu jam pavyksta slapčia žvilgčioti į tai, ką aš darau ir į mano mintis? Bet jis mane aplenkė:
– O, tai labai paprasta, Vladai. Kiekviena planeta ir kiekviena būtybė kosmose turi savo vibracijas. Aš susiderinu su tavimi, su tuo dažniu, kuriuo tu vibruoji ir nuskaitau tavo mintis. Lygiai taip pat, kada tu būni Žemėje, aš savo kūną palieku miegoti, o pats, išskridęs iš jo, keliauju švelnesniame, lengvame ir paprasta akimi nematomame kūne pas tave, todėl visuomet žinau, kas su tavimi vyksta.
– Reiškia tavęs matyti aš negaliu. O kalbėtis su tavimi galiu?
– Gali, bet tiktai mintimis, telepatiškai, iš anksto prisiderinęs prie manęs.
– Tai šaunu! Tai tu man per pamokas gali pasakinėti, o kiti nieko nepastebės?
– Ir kam gi man, Vladai, pasakinėti tau? Argi tu nežinai, kad egzistuoja energetinis-informacinis Žemės duomenų bankas, kur yra visos žinios. Susiderink su juo ir bet kurią informaciją iš ten gausi.
– Kaip puiku! Geriau, negu Internetas! Gautųsi, kad man mokytis nereikia? Aš ir taip viską žinosiu?
– Jei sugebėsi susiderinti. Pas jus Žemėje tie, kurie semiasi informacijos iš šio banko, vadinami genijais. Tai jūsų žymūs poetai, rašytojai, kompozitoriai.
– Ir Puškinas tai pat, Aleksandras Sergejevičius?- Puškinas taip pat. Dabar daugelis jūsų mokslininkų savo atradimus daro, informacijos semdamiesi iš ten.
– Na jau tikrai!
Ir aš ėmiau įsivaizduoti, kaip aš, 10-metis berniukas, darau mokslinius atradimus…kokioje srityje geriau padaryti? Vis tik ne, aš žymus poetas, rašytojas, žodžiu, genijus. Visa klasė man ploja ir visa mokykla manimi žavisi. Aš įžymus! Paskui mane bėgioja mergaitės, prašo autografų. Ir netgi mūsų klasės pati geriausia mergaitė Ksiuša atkreipė dėmesį į mane ir ėmė ieškoti progų susitikti. Aš turtingas! Aš dovanoju jai patį geriausią dviratį ir mes važinėjamės kartu dviračiais kaimo keliukais mūsų vasarvietėj.
Bet mano svajones nutraukė Iriusas:
– Vladai, Vladai, palauk. Kol kas tu neturtingas ir ne žymus. Kad patektum į tą duomenų banką, tavyje turi įvykti proveržis, tu turi atsikratyti trūkumų, nuolat būti aukštose vibracijose. Va, tuomet galima nuskaityti bet kokią informaciją.
– Oi, ir vėl tie trūkumai, kad juos kur!
– Taip, Vladai, ne tik blogų savybių reikia atsikratyti, bet ir blogų minčių taip pat.
„Na jau, kur užlenkė! – pagalvojau aš. – Dar ir mintis sekti! Ar mažai jų per dieną mano galvoje prabėga. Ką, dabar gaudyti kiekvieną blogą, ar ką? Va per dieną kiek jų būna! Mokytoja tiek neteisingų pastabų padaro. Mašos ir Vitaliko mamos man vis moralus skaito. Auklėtoja vis bambsi apie papildomus užsiėmimus. Mano giminaitė Oksana vis išmintingumo moko, pamokslus skaito, pastabas daro. Kaip apie jas visas gerai galvoti, kai man nuo jų taip kliūva? Žino, kad aš dabar pereinamojo amžiaus. Aš iš vienos būsenos greitai pereinu į kitą. Tai kam gi mane piktinti?“
– Taip, broleli,- išgirdau Iriuso balsą, – darbo tau devynios galybės. Ilgai tau reiks iš trūkumų vaduotis. Bet tu, mažyli, gabus. Reikia tave nuvežti į „Pavydo ir Pykčio“ vietovę, akivaizdžiai pažiūrėti, prie ko tokie apmąstymai ir poelgiai priveda.
Tik Iriusas ištarė šiuos žodžius… girdžiu, mama į mokyklą žadina.
Klasėje Denisas, kaip paprastai, pravardžiavosi. Atsimindamas, kaip Iriusas mokė kantrybės ir pakantumo, meilės aplinkiniams, vidinio pasitikėjimo savimi, aš nereagavau į jį ir netgi prapuolė noras muštis.
Per treniruotę Petia su Stiopa nekibo prie manęs, o ir man nebuvo noro su jais prasidėti.
Ėmiau sekti savo mintis. Oi, sunkus tai užsiėmimas, juk taip visi aplinkui užveda! Taip, žinau, kad mano auklėtoja nori man gero, kad aš gerai mokyčiausi, kultūringai kalbėčiau. Bet kai kada taip norisi protestuoti: “ką noriu, tą ir darau,- nenurodinėkite man!”
Ak, jau tas mano elgesys! Kaip sunku su savimi susitvarkyti, turėtų gi tai visi suprasti! Ir čia Iriusas ėmė kai kada patarinėti, įsiterpti į mano mintis.
Kartą Oksana siurbė dulkes ir padarė man pastabą. Na ir nusibodo! Užviriau ir jau norėjau išdrožti: “Atstok! Įgriso! Ko pristojai!!!“ O Iriusas kur buvęs nebuvęs, dar net žodžio nespėjau pasakyti, man mintyse tarė: „Vladai, tu toks puikus berniukas ir toks šaunuolis, kad nori atsikratyti savo trūkumų“.
Pyktį, kaip ranka nuėmė. Ir aš atsakiau:
– Gerai, sekantį kartą atkreipsiu dėmesį.
Ji nustebusi taip į mane pažiūrėjo.
Taip, draugai, pasakysiu jums, sunkus darbas – atsikratyti savo trūkumų. Iriusas drąsina ir tvirtina, kad aš gabus ir man pasiseks.
Su trūkumais gyventi žymiai blogiau, negu be jų. Tik atsikratyti trūkumų turi panorėti kiekvienas pats.
Šį kartą aš ilgai varčiausi prieš užmigdamas. Vis galvojau ar reikia man tos sunkenybės, kaip išsivaduoti iš savo trūkumų. Tikriausiai pagal kokį nors Kosminį įstatymą aš gi turiu teisę rinktis: noriu – atsikratau, noriu – ne. Štai panorėsiu ir nesivaduosiu! Ir niekas manęs neprivers! Bet aš iš karto atsiminiau tas bjauriąsias vietoves. Iriusas kalbėjo apie kokius tai evoliucinius trukdžius vystantis. Sakė, kad jei neatsikratysi blogų charakterio bruožų, tai ir sėdėsi tame mėšle, o kiti galės pakliūti ten, kur Meilė ir Džiaugsmas.
Na ne, ne toks jau aš bukas! Visi išskris į gerus dvarus, o aš bloguose turėsiu sėdėti? Iriusas sakė, kad man sekasi dirbti su savimi. Juk jam tai pavyko! Turi ir man pavykti.
Iriuso įprastoje vietoje nebuvo. Pasirodė mano pažįstamas apvalutis su viena akimi ir iš kart dingo.
Netrukus nuo kažkurios voratinklio gijelės nusileido Iriusas, kreipdamasis į mane:
– Kažkodėl tai ilgai, Vladai, negalėjai apsispręsti, ką pasirinkti. Aš jau pagalvojau, kad daugiau tau esu nereikalingas.
– Ne, ką tu, Iriusai, – tariau aš, -juk aš neturiu tikrų draugų, tokių, kaip tu, kad man padėtų, galvotų apie mane.
– O tu pats, Vladai, apie ką nors galvoji? Gal būt kam nors reikia tavo pagalbos arba dėmesio?
– Nežinau…nepagalvojau.
– O tu pagalvok. Jei tu visą laiką galvoji tik apie save, bet kurioje situacijoje ieškai naudos tik sau, tai vadinama egoizmu ir yra didžiulis trūkumas.
– Na va! Ir vėl tie trūkumai! Tai ką dabar, negalima apie save galvoti ir savimi rūpintis?
– Ką tu, būtinai reikia savimi rūpintis, bet nepamirštant tuo pačiu ir apie kitus.
– O kaip tai daryti?
– Nagi pasiaiškinkim. Jeigu tu ką nors skanaus valgai ir šalia tavęs yra vaikai, kurie taip pat norėtų to paragauti, – ar tu visada su jais pasidalini?
– Kartais.
– Tai yra – ne visada. O kai suaugusieji neša tavo sunkų treniruočių krepšį, tu visada jiems atidarai duris? Ar įleki, o prieš jų nosį durys užsidaro? Apie ką tu šioje situacijoje galvoji? Tik apie save. O kai mėgini viską ant kitų pečių perkelti, kad visi aplink būtų užimti tik tavo norų tenkinimu? Kada tavo brolis namuose mokosi, o tau visa gerkle rėkti norisi, – tu galvoji apie jį?
– Tai jau! Bet kiek reikia jėgų, kad visą tą pastebėti.
– Žinai, Vladai, jei visa tai taps įpročiu, tai ir stebėti nieko nereiks, viskas gausis automatiškai.
– Na, tai jau žymiai geriau.
– Bet tai reikia pasiekti – pradžioje gerokai padirbėti.
– Gerai, Iriusai. O kokią vietovę šiandien norėjai man parodyti?
– “Pavydo ir Pykčio“, sėskis ant manęs.
Mes greitai sliuogėme voratinklio gijele. Po ryškių, linksmų spalvinių tonų pasirodė tamsiai žali, net oras tapo nemalonus. Namai čia buvo įvairių formų – dideli, maži. Kai kurie – kubiniai, kiti piramidiniai, kupoliniai. Apačioje, po mumis, nuo namo iki namo šmėžavo žalios būtybės.
– Šioje vietovėje kultivuojami pavydas ir pyktis. Pažiūrėk, kaip jie žvilgčioja vienas į kitą, pyksta ir pavydi ir nuo to darosi dar žalesni ir nemalonesni. Jiems nuo tų savybių patiems bloga. Bet jie privalo išmokti šią pamoką ir suprasti, kaip nusikratyti šių trūkumų.
Pojūtis, būnant čia, buvo nemalonus, ore tvyrojo kažkokia įtampa.
– Sveikinu tave, Vladai, tu pats ėmei jausti energijas. Tu jau žinai, kad visa erdvė persmelkta energijomis. Nuo sunkių negatyvių energijų nuotaika prastėja, jautiesi suglebęs, sergantis. Nuo lengvų – priešingai – tampi džiaugsmingu, sieloje ir širdyje lengva ir smagu, net skraidyti ir dalintis džiaugsmu su visais norisi. Dabar, šioje vietovėje, tu pagavai griaunančias energijas: pavydo ir pykčio, dėl to tau pasidarė nejauku.
– O kaip jie čia atsikrato šių energijų?
– Kada šie gyventojai savo pavyde ir pyktyje prieina ribą, pas jus Žemėje tokiais atvejais sako –„sprogsta iš pykčio“, tai jie iš tikrųjų gali sprogti ir pavirsti akmenėliu. Kitu atveju, jei kuriam nors pavyksta nuoširdžiai pasidžiaugti kito pasiekimais, pavyzdžiui, savo draugo ar kaimyno, tai jis akimirksniu išsivadavęs iš pykčio ir pavydo, šauna į viršų ir išskrenda į kitą dvarą.
– Kodėl tas, kas sprogsta iš pykčio, pavirsta akmenėliu?
– Vladai, tu jau imi suprasti, kad mirties aplamai nėra, yra tik perėjimas iš vieno būvio į kitą, arba paprasčiau, iš vienos gyvenimo formos į kitą. Visoms būtybėms reikia pereiti visas savo vystymosi stadijas evoliuciniuose laiptuose: nuo akmens, medžio, gyvūno iki protingos būtybės. Yra tokių. kurie negali pereiti išbandymų, tada jie pradeda viską iš pradžių.
– Bet juk tai kaip ilgai, vėl viską iš pradžių pradėti
– Teisingai, sąlygos tokios, kad kiekvienas savarankiškai privalo laikyti egzaminus, pereiti išbandymus. Kitaip jis negalės judėti pirmyn savo kylančiame vystymesi. Aš manau, kad tu teisingai pasirinkai.
– Iriusai, kažkodėl visai nesinori daugiau po blogus dvarus važinėti, nuvežk mane į gerą.
– Nori, nuvažiuosim į „Rūpinimosi ir Švelnumo“ dvarą.
– Taip, greičiau važiuokime iš čia, man jau bloga.
Mes išsigavome iš tos tamsios žalumos ir pravažiavus gelsvutes pieveles, pakrypome į švelniai melsvą vietovę. Čia skrajojo melsvučiai vabzdžiai, truputį panašūs į mūsų drugelius, tik stambesni ir ryškesnių, gražesnių atspalvių. Žolynai buvo švelniai melsvų tonų, o medžiai su ilgais stiebais vietoje lapų, buvo sodriai mėlyni. Tarp melsvučių laukymėlių stovėjo neaukšti nameliai. Tarp jų vaikštinėjo gražios būtybės, panašios į mūsų povus. Medžiuose šokinėjo melsvos dviuodegės voveraitės. Vienos paskui kitas bėgiojo mažos, labai mielos būtybės. Matėsi, kad jiems visiems kartu čia yra gerai.
– Pažiūrėk, Vladai,- mano dėmesį atkreipė Iriusas, – vienų rūšių būtybės rūpinasi kitų rūšių būtybių vaikeliais. Su kokiu švelnumu ir rūpesčiu. Kaip jie pasitiki vieni kitais, žinodami, kad niekas jų nenuskriaus. Šioje vietovėje galima gyventi ilgai, kiek tik nori ir tik kiekvienas pats nusprendžia, kada jam išeiti. Ir tai yra todėl, kad būtina ir kitose vietovėse gauti įgūdžių. Blogų savybių šie gyventojai atsikratė žymiai anksčiau ir tik todėl pradėjo gyventi gerose vietovėse. Iš tikrųjų, čia buvo taip ramu ir nuoširdu, kad nesinorėjo išeiti ir energijos jautėsi malonios.
Bet suskambėjo žadintuvas, o tai reiškė, kad man metas ruoštis į mokyklą.
