Brangūs draugai,
2009 metų balandžio mėn. mes jus informavome apie 2009.04.22 d. Omsko apskrities teismo sprendimą
Tačiau galbūt ne visi iš jūsų suprato šio įvykusio fakto tikrąją reikšmę.
Aš laikau savo pareiga informuoti jus smulkiau. Aš nesu juristė, todėl remsiuosi tais juristų komentarais, kuriuos gavau raštu ir žodžiu.
Pagal Omsko apskrities teismo sprendimą visi 92 ha žemės, kuriuose mes planavome šiais metais pradėti gyvenamąją statybą, kur planavome sutalpinti vaikų darželio pastatą, Motinystės ir Vaikystės centrą ir kitus objektus, perėjo Andrejaus Gavriušenko nuosavybėn. Tame tarpe ir žemė, kurioje pastatytas Mokymo Centras, dabar priklauso A. Gavriušenko.
Ką tai reikškia?
Pats blogiausias variantas, kuris mums gresia, yra tai, kad Mokymo Centro pastatą naujas savininkas nugriaus, nes pagal RF įstatymą, tai, kas pastatyta ant žemės, yra žemės savininkui priklausantis objektas. Tačiau kadangi mūsų atveju pastato vertė daug viršija žemės vertę, tai greičiausiai, tolesnė pastato naudojimo tvarka bus sprendžiama teismo keliu.
Mes galime sudaryti nuomos sutartį su nauju savininku dėl žemės naudojimosi, arba išnaudoti privažiavimo kelius ir prie pastato esančius keletą metrų pagal susitarimą su Gavriušenko.
Dar yra variantas parduoti Mokymo centrą naujam žemės savininkui. Tačiau šį variantą Andrejus Gavriušenko atmetė, nes neturi reikiamos pinigų sumos.
Parduodant namą be žemės sklypo po juo kam nors kitam mes negalėsime susigrąžinti visų išlaidų, kurias turėjome statydami, nes namo be žemės vertė rinkoje žymiai mažesnė.
Per šias išeigines susitikau su Andrejumi Gavriušenko Mokymo centre jo iniciatyva. Daugelį valandų trukusių pokalbių metu mes bandėme rasti bendrus sąlyčio taškus ir išeitį iš susidariusios situacijos. Andrejus Gavriušenka paneigė, kad jį veda pinigų troškimas. Jis pasakė, jog greičiau teisingumo troškimas, nes jis nori dalyvauti tolesniame ašramo žemių įsisavinime, bet jam, jo nuomone, neleidžia.
Išeitį iš situacijos jis mato taip: mes surandame 13 milijonų rublių, jam sumokame, o jis sugrąžina mums lygiavertes žemes iš tų, kurios jam priklauso ir yra šalia ašramo. Tuo pačiu jo nuosavybėje likusias 200 ha žemes jis pasiruošęs kartu įsisavinti ir netgi apiforminti jų dalinę nuosavybę.
Į šiuos pasiūlymus aš atsakiau, jog kaip Didžiosios Baltosios Brolijos pasiuntinys aš negaliu su juo derėtis. Jei jis nori tolesnių pasitikėjimo vertų santykių, tai kaip pirmas žingsnis – kaip geros valios gestas – mums būtina grąžinti viską, ką jis prisiteisė. Be to, aš pabrėžiau, jog tam, kad daryti Valdovų darbus, būtina užsitarnauti tai: įrodyti per tam tikrą laiką savo pasiruošimą Tarnauti, pereinant atitinkamus įšventinimus ir atsisakius prisirišimų.
Pabaigai noriu pabrėžti, kad jeigu balandžio 22 d. teismo posėdžio metu iš mūsų pusės būtų buvęs toks palaikymas, kaip pirmos instancijos teisme, kuris vyko kovo 19 d., tai teisėjams būtų buvę sunkiau priimti tą sprendimą, kuris buvo priimtas, iš esmės, tiesiog priešingas pirmos instancijos sprendimui.
Aš nekaltinsiu teisėjų dėl suinteresuotumo ar dėl kompetencijos stokos. Žinau, kad sprendimas galėjo būti kitoks, jeigu jėgų persvara būtų mūsų pusėje nors subtiliajame plane.
Labai liūdna ir tai, jog Rusijos teismų sistema nepraėjo testo. Priminsiu, jog tam, kad Valdovai imtųsi tolesnių žingsnių Rusijoje, savo testus turi pereiti visi valstybinės valdžios organai, tame tarpe ir teismai. O tam teismų valdžia turi pajusti mūsų nuoširdų palaikymą ir Meilę!
Tatjana Mikušina
Šviesa ir Meilė!
