Daugelis žmonių, kurie skaitė Konkordijos Antarovos knygą „Du gyvenimai“ liko sužavėti joje glūdinčia išmintimi ir minčių raiškos paprastumu. Praėjus daugeliui metų po knygos pasirodymo, internete (www.obretenie.info ir kt.) paskelbti rasti autorės rankraščiai, tarp jų ir knygos „Du gyvenimai“ pradėtas rašyti tęsinys, t.y. ketvirtos knygos I skyrius (šiuo metu patalpinta tik dalis pirmojo skyriaus pavadinimu „Venecijiečio sąsiuvinis“), knyga „Mokslas apie džiaugsmą“. Rankraščių autentiškumu galima abejoti, galima neabejoti. Vėl gi – pasirinkimo reikalas. Tie, kurie skaitys širdimi, priims ir atsirinks tai, kas būtent jiems reikalingiausia. Šį kartą siūlome dar kartelį pasinerti į knygos „Du gyvenimai“ veikėjų gyvenimą. Taigi, malonaus skaitymo!

IV dalis, I skyrius

Lordo Benedikto ir jo palydovų kelionė jūra kapitono Retedli garlaiviu. Nau?jos Londono kotedžo gyventojų pažintys su pirmos klasės keleiviais. Alisos apmąstymai ir jos pokalbis su lordu Benediktu apie susitikimus. Razumovas ir lordo Benedikto pokalbiai su jo grupe. Alisa skaito Venecijiečio sąsiuvinį.

Nors plaukimo sąlygos buvo sunkios ir daugelis keleivių persirgo jūros liga, Retedli laivas sėkmingai atplukdė visus žmones ir krovinius į Niujorką. Liza ir Alisa kelionės metu jautėsi puikiai. Paties kapitono budėjimo valandomis, jos nemažai laiko praleido ant kapitono tiltelio, kur kaip jis juokaudamas sakė, mokė jas laivybos meno.
Lordo Benedikto ir kapitono dėka, visa laivo dalis, skirta pirmos klasės keleiviams, buvo paties lordo, jo draugų ir jų skaitlingos palydos žinioje. Alisos ir Lizos – pačių sveikiausių, pačių judriausių ir smalsiausių iš visų lordo Benedikto palydovų nuostabai – visos pirmos klasės kajutės, daugybė – skirtų dviem ir trims žmonėms, pasirodė užimtos žmonių, ne tik pažįstamų lordui Benediktui, bet ir jam artimų ir keliaujančių kartu su juo statyti naują Bendruomenę.
Jau antrą kelionės dieną lordas Benediktas surinko visus sveikus pirmos klasės keleivius garlaivio muzikinėje salėje, kur – po nedidelio Lizos ir Alisos koncerto – visus dalyvaujančius supažindino tarpusavyje.
Nuolatinis lordo žavesys, jo sugebėjimas visus pastatyti ant vieno laiptelio greta savęs, padarė ir pirmą kartą gyvenime susitikusių žmonių pačią pažintį ir po koncerto sekusią vakarienę, reikšmingomis ir maloniomis. Kiekvienas jautėsi žymiai tvirčiau, suvokdamas, kad staiga labai pagausėjo jo draugų pasaulyje skaičius.
Lordo Benedikto kotedžo gyventojai priprato prie pačios margiausios žmonių minios, besikeičiančios aplink jį, jo paprastų darbo dienų reikaluose ir susitikimuose. Gyvenimo su juo metu, visi jie dalyvaudavo daugybėje jo reikalų, vykdė jo užduotis ir todėl visai nebuvo nustebę įvairaus plauko publika, pasirodžiusia lordo kvietimu pasiklausyti muzikos.
Ir vis tik ir Alisą ir Lizą ir net patį kapitoną nustebino keletas figūrų rytietiškais rūbais, nekalbėjusių jokia kalba, išskyrus savo šalies šnektą. Juos suprasti galėjo tik pats lordas Benediktas, Nikolajus, Nal, dar labai sunkiai Henris, kuris, atrodė, mėgino įvaldyti tą svetimą kalbą pirmą kartą ir ne be vargo.
O tie žmonės, naiviais, atvirais veidais, įdegę, sugrubusiomis rankomis, susižavėję žiūrėjo į lordą Benediktą.. Atsakinėdami į jo klausimus, jie tarytum meldėsi, atsakymus lydėdami giliu rytietišku nusilenkimu, rankas sudėję prie širdies.
Nal, kuri tą dieną jautėsi geriau, kaip magnetas traukė prie savęs visą rytietišką grupę. Su ja šie žmonės jautėsi lengvai ir paprastai. Ji vertė jiems Alisos dainų žodžius, o taip pat klausimus ir atsakymus, kai su jais imdavo šnekėtis kaimynai, nežinantys jų kalbos.
Alisai atrodė, kad visų dalyvaujančių žmonių išorinio išsiauklėjimo, manierų ir socialinės padėties skirtumas visiškai išsitrynė nuo vieno didelio visus juos įkvepiančio džiaugsmo: gyventi ir darbuotis žmonių laimei. Jai buvo keista – jai, pergyvenusiai tiek audrų ir nesutarimų gimtoje šeimoje, nežinojusiai savo namuose nei vienos taikios dienos – matyti čia ištisas šeimas žmonių, stipriai mylinčių vieni kitus, skleidžiančių aplink save stiprios, ištikimos draugystės, gilios taikos ir pagarbos vienas kitam bangas.
Dar niekada Alisa nedalyvavo tokioje margoje bendrijoje. Čia buvo ir paprasti darbininkai su savo žmonomis ir vaikais, pačiais kukliausiais ir netgi varganais rūbais bei manieromis, atitinkamomis jų aprangą. Buvo ir miestiečių, vargingų siuvėjų ir smulkių prekeivių tipo. Buvo ir studentai, ir smulkūs tarnautojai, ir aukšto išsilavinimo žmonės, blyksintys aštriu humoru, kurių kultūra tarytum skverbėsi per visus jų žodžius ir manieras.
Bet po visa šia išorine įvairove, Alisa lengvai skaitė visų šių žmonių bendrus bruožus: jų gerumą ir nepaperkamą garbę. Džiaugsmingumas buvo bendras lordo Benedikto surinktų žmonių požymis.
Alisa tyliai sėdėjo sofos kampe, stebėdama ankstyvą vakarienę baigusius keliautojus. Žmonės, laisvai pasirinkę sau kompaniją, susiskirstė į grupes ir peržiūrinėjo ant stalų išmėtytą daugybę žurnalų, iliustruotų albumų ir tos šalies, į kurią jie važiavo, nuotraukas.
Mergina atidžiai stebėjo savo palydovų veidus ir mėgino atspėti, kas privertė pajudėti iš gyvenamų vietų visą šią minią žmonių. Jai atrodė, kad pagrindiniu šio persikėlimo stimulu buvo asmeninės žmonių nelaimės, privertusios juos ieškoti naujos gyvenimo vietos. Bet kiek ji beįsižiūrėjo į veidus, nei viename jų ji nerado nei širdgėlos, nei nusivylimo arba ilgesio išraiškos. Nuo daugelio žmonių. liejosi didžiulė energija. Kiti buvo ramūs, tačiau beveik visų veidai buvo linksmi, džiugūs, taikūs.
– Ir prasta gi tu psichologė, mano brangi mergaite, – išgirdo Alisa virš savęs besijuokiančio lordo Benedikto, vis mėgusio ją netikėtai užtikti savo apmąstymuose, balsą. – Tu čia ieškai žmonių, dar gyvenančių asmeninės širdgėlos pinklėse? Arba dar turinčių sieloje nepakeliamą susidvejinimą? Žmonės, važiuojantys tiesti naujus bėgius kitiems, gali būti tik išsilaisvinę nuo savo asmeninio „aš slėgimo, – tęsė jis, sėsdamas šalia jos ant kampinės sofutės. – Ir kodėl tu, visada tokia svetinga ir turinti būti visų dėmesio centre, šiandien įsispraudei į kampą ir leidi žibėti Nal ir Lizai ? Ar nevilioja tavęs jūra, prie kurios tave traukia visą dieną? Ar nesinori tau palikti žmones, kad pasigrožėti vandenynu ir dangumi nakties tamsoje? – šypsodamasis tęsė lordas Benediktas.
– Jūs galėtumėte mane sukompromituoti, tėve, jeigu mano mintys iš tikrųjų klajotų kažkur už šio kambario, – atsakė Alisa. – Bet tai, ką aš taip norėjau suprasti, jūs man iš karto nušvietėte savo pirmaisiais žodžiais. Žinoma, čia gali būti tik žmonės, užbaigę savo asmenines dramas ir reikalus. Dabar aš tai supratau. Bet mane taip stebina… kaip man čia išsireiškus? – susimąstė Alisa. – Na, aš pasakysiu juokingai, bet jūs mane suprasite. Man atrodo, kad visi čia jūsų surinkti žmonės jau perėjo dvasinio vystymosi stadiją, kai jie galvojo apie kokią tai juos traukiančią idėją. Kada žmonėse dirba mintis ir nurodydama jiems sako : „Vienykitės su savo artimaisiais grožyje ir gerume, nes tai kelias į Dievą“.
Visi jūsų naujieji bendradarbiai, man atrodo, vienijasi vienas su kitu paprasčiausiai iš meilės energijos pertekliaus savo širdyje. Sakytum kiekvienam iš jų jau ankšta savame kiaute ir jis, nepaisant savo asmeninio noro, išmeta savo širdies meilės spindulį kiekvienai gyvasčiai, kurią tik mato jo akys.
– Valio, Alisa, tu pradedi kalbėti ir pastebėti tiksliai. Bet ko tu neįžiūrėjai tave supančiuose žmonėse, tai didžiulio džiaugsmo rato, kuriame juda kiekvienas iš jų. Ar tu žinai, kodėl visi čia dalyvaujantieji tokie džiaugsmingi? Todėl, kad kiekvienas iš jų mirtinai kentėjo ir turėjo vyriškumo nesulinkti ir nesudužti širdgėloje, bet užgrūdino tame savo ištikimybę, savo pilnatvę ir atsidavimą Šviesai. Kiekvienas iš tavo čia matomų žmonių suprato, kad žmogaus jėga ne jo gigantiškoje arba silpnoje valioje, bet jo ištikimybėje vieninteliam Gyvenimo įstatymui žemėje: Meilei. Meilė žmogui visus šiuos žmones atvedė susitikimui su manimi, po to čia, toliau juos ves į naują bendruomenės statybą ir pagaliau nuves prie Baltosios Brolijos. Aš dabar prisėdau prie tavęs, kad nuo pat pirmųjų tavo gyvenimo naujo etapo žingsnių paaiškinčiau tau kai kuriuos dalykus. Tu, kaip ir Liza, kaip ir Nal su Nikolajumi, kaip ir Henris, nepriklausai tiems, kas gyvens Bendruomenėje, nors jūs visi labai daug kur dalyvausite jos gimimo pradžioje. Tau prisieis gyventi ne atsiskyrus, o tirštose žmonių miniose, triukšminguose miestuose. Tu būsi stipriu taikos ir meilės stulpu visose galimuose žmonių aistrų audrose ir bangavimuose. Tu tarnausi žmonėms, teikdama jiems Šviesą per meną. Žmonės aplink tave bus patys įvairiausi. Bus didingi susitikimai, paverčiantys per minutę visą gyvenimą rojumi. Bus susitikimai svarbūs, patvirtinantys žmoguje visą ką jame geriausią. Bus pilki susitikimai, kur neįmanoma pažadinti širdies sąžinės, ir, pagaliau bus žmonės, su kuriais susitikimo tau reikia vengti. Tavo veide nustebimas. Tau atrodo: jei žmogus pareiškė norą tave matyti, o tuo labiau pasakyti tau, kad jis nelaimingas, jam draudimo nėra, jis gali ateiti pas tave. Jam reikia paguodos, reikia patarimo, tu gi sakai, kad nori gyventi žmonių laimei ir džiaugsmui, taigi kada, kas ir iš kur pas tave beateitų, tavo durys jam atvertos.
– Taip, tėve, aš taip manau..
– Be reikalo, vaikeli, tu taip galvoji. Toli gražu ne taip tu turi elgtis, jei eini vis savo ištikimybe paskui Mokytoją, jei tokiu laikai ir vadini mane. Argi iš tikrųjų tu neturėjai jau atvejo, kai, atsisakydama pasimatymo, pergyvenai visą širdgėlos sunkumą? Argi tu užmiršai, kai vargšė Dženi rašė tau – ir daugeliui iš tau artimų žmonių – laiškus? Prašė pasimatymo? Siuntė tau užuojautos prašančius žodžius? Tavo širdis plyšo iš širdgėlos dėl sesers, tu visomis jėgomis norėjai jai padėti, nueiti į pasimatymą, parašyti. Bet aš tau pasakiau: „Ne“. Atsimink gi, Alisa. Jeigu tu nori visa širdies ištikimyb eiti paskui Mokytoją, jeigu nori prieiti iki didžiojo, džiaugsmingo, esančio prieš tave tikslo: tapti Baltosios Brolijos bendradarbiu, – toli gražu ne visi susitikimai tau leidžiami. Bus žmonių, trokštančių su tavimi susitikti, kalbančių tau apie savo nekaltumą ir nelaimę, ieškantys tavo patarimo, žodžiais tikintys tavo dvasiniu aukštumu, – ir vis tik mano „ne“ stovės prieš tave kliūtimi susitikimui. Tave keiks dėl tavo atsisakymo, kaltins egoizmu ir bailumu, bet tu žinosi, kad ten buvo mano „ne“. Ir priešingai, bus susitikimai – išoriškai – žmonėms smerktini. O aš pasakysiu „Taip“. Ir tu priimsi ir palaiminsi susitikimą. Ir ką bekalbėtų tuo atveju žmonės, širdis susitikusiojo suvirpės, atgis, priims skaisčios meilės spindulį iš tavo širdies į savąją ir tu užtvirtinsi jame Jo asmeninę jėgą ir pažadinsi jame Šviesą. Atmink, drauge, šį mano nurodymą. Kūrk jo pagrindu visą savo tolesnį gyvenimą ir prieš kiekvieną susitikimą galvok apie mano “taip“ ir „ne“.
Lordas Benediktas pakilo, pasiūlė Alisai ranką ir priėjo su ja prie gana didelės grupės žmonių. Jos centre, su albumu rankose, stovėjo žmogus ir savo klausytojams pasakojo apie Kalifornijos dirvos savybes, augmeniją ir klimato ypatumus.
Šis žmogus buvo panašus į mokslininką. Jo išvaizda, manieros ir švari angliška tarmė, aiški ir tiksli, išieškota, rodė, kad tai žmogus aukšto išsilavinimo ir išsiauklėjęs. Apsirengęs jis buvo labai tvarkingai, bet paprastai, matyt jis neskyrė daug dėmesio kostiumo elegancijai. Tuo momentu, kai Alisa ir lordas Benediktas priėjo prie grupės, mokslininkas baiginėjo savo pokalbį.
– Tai rusas, – tyliai pasakė lordas Benediktas Alisai. – Jis jau trečią kartą keliauja į Kaliforniją. Mano nurodymu, kartu su kitais mano draugais, jis ieškojo vietos Bendruomenei. Jis vienas iš nedaugelio, keliaujančių su mumis, tiksliai žino vietą, kur mes važiuojame ir visus jos ypatumus. Jis taip pat žino visą mūsų maršrutą. Žino kiekvienos iš daugybės valstijų, per kurias mes važiuosime, įstatymus ir papročius. Mums reiks kirsti skersai visą šalį. Aš specialiai užsakiau daugybę vežimų su arkliais, kad kiekvienas iš važiuojančiųjų galėtų susipažinti su visais naujos šalies, į kurią jis papuolė, ypatumais. Šis rusas vardu Piotras Ivanovičius Razumovas. Bet kol kas paliksim šią grupę, jie turi nemažai reikalų. Kiekvieną dieną Razumovas savo palydovams pasakojimų forma dėstys viską, ką jiems būtina žinoti pirmais gyvenimo naujoje tėvynėje mėnesiais. Grįšime prie tavęs. Tu, savitoje tau sferoje, lengva koncertų forma lavinsi tavo būsimų bendradarbių Bendruomenės statyboje skonį ir papildysi jų žinias muzikoje. Kai kada viena, kai kada su Liza, kai kada su manimi; tu pradėsi nuo klasikų ir baigsi – jau įsikūrus Kalifornijoje – visų tautų šiuolaikine muzika. Pradėk jau nuo rytdienos. Susidaryk sau konspektą ir pateik kiekvieną kūrinį, aiškindama jo stilių ir epochą. Nesuprantantiems, tavo žodžius vers Nikolajus, Nal ir Henris. Žvilgtelk į patį didžiausią lagaminą savo kajutėje. Aš prašiau Sandrą ir Tedli surinkti tau į jį natas ir knygeles, kurios būtinos tavo koncertų pradžiai. Kadangi Amanda peržiūrėjo jų sudarytą sąrašą, tai aš neabejoju, kad tavo lagamine bus surinkta visa kas geriausia, kas egzistuoja muzikoje ir ko tau gali prireikti tavo populiarioms paskaitoms. Be to, tu matai, kaip vaikai linksta prie tavęs ir žiūri į tave, lyg tu būtum pasakų princesė. Pasinaudok šia meile, stipriai užmegzk čia, garlaivyje, savo pirmą draugystės mazgą su jais. Kai nuvažiuosime į vietą, tu imsi vadovauti muzikos mokyklai. Kaip mes mokysime mažus žmones muzikos, apie tai aš tau pasakysiu vėliau. Mokysime visus vaikus, visai nepriklausomai ar jie turi muzikinių gabumų ar jų neturi. Bet, žinoma, dėstymo metodas, forma ir būdai bus tampriai susiję su vaikų gabumais arba jų neturėjimu. Muzika – vienas iš pačių pirmųjų fenomenų, žadinančių gėrio jausmą žmogaus širdyje. Todėl visos Bendruomenės gyventojų pažindinimas su ja, sudarys vieną iš pagrindinių tavo užduočių mūsų naujame gyvenime. Smulkiau apie tai aš dar ne kartą kalbėsiu su tavimi ir Liza. Eik dabar, drauge, pas save ir pasiruošk rytdienos koncertui. O aš grįšiu pas Razumovą ir padėsiu jam surinkti aplink save visus keleivius, o ne vieną grupę.
Sulig tais žodžiais Venecijietis privedė Alisą iki koridoriaus, vedančio į jos kajutę ir grįžo prie minėtos grupės. Kaip ir reikėjo tikėtis, vos tik lordas Benediktas prisėdo prie Razumovo grupės, visos galvos pakilo ir visų akys palankiai nukrypo į jo nusileidusią į krėslą didingą figūrą. Įsitikinę, kad lordas Benediktas įdėmiai klausosi mokslininko žodžių ir kad šalia nėra nieko, su kuo jis asmeniškai kalbėtųsi, žmonės nustojo bijoti sutrikdyti jį savo nedelikatumu ir iš visų pusių patraukė link jo. Kiekvieno akyse galima buvo išskaityti prašymą leisti prisijungti prie grupės, į ką lordas Benediktas švelniai šypsojosi ir gestu kvietė prisitraukti savo krėslą arčiau jo.
Razumovas, baigęs aiškinti dirvos ir klimato ypatumus, pasisuko į lordą Benediktą, sakydamas:
– Koks jūs buvote teisus, Mokytojau, nurodydamas mums sudaryti maršrutą per pačią plačiausią šalies dalį. Mano klausytojai apstulbę gamtos nepaprastumu ir visiškai negirdėtais klimato ir dirvos ypatumais. Aš tik dabar suprantu savo klaidą. Juk ir aš, kaip kiti, ginčijausi su jumis ir mėginau įrodyti beprasmiškumą, gaištant laiką kelionei arkliais per daugybę valstijų. Dabar aš matau, koks būtinas visiems važiuojantiems susipažinimas su šalimi ir jos papročiais.
– Ne tik pažintis su gamta ir liaudies papročiais mums visiems būtini. Labiausiai mums reikia suprasti, priimti ir laiminti gyvenimą mums nežinomos tautos, kuri taps mūsų tauta, mūsų naujos tėvynės tauta, kaip mes priėmėme ir laiminome gyvenimą visų tų tautų, tarp kurių iki šiol gyveno kiekvienas iš mūsų. Ilgoje kelionėje, kurioje mes galėsime matyti žmones ir gamtą ne pro vagonų langus, mums būtina dar ir dar kartą įsisąmoninti, ką mes ruošiamės daryti. Mes nesiruošiame statyti kažką išskirtinio, niekam, išskyrus mus, nereikalingo. Mes nesiruošiame ženklinti nusikaltėlių ir demonstruoti mūsų dorybes. Mes norime atverti, atverti per savo Bendruomenę žmonėms naujus vartus, vienijimosi paprastame gerume vartus. Kada mes važiuosime per apgyvendintus punktus, ieškokite visokiausių galimybių susipažinti su žmonėmis, bet kiekviename jūsų susitikime bendraukite ne su žmogaus asmenybe, lieskitės ne prie į akis krentančių sąlyginių savybių komplekso rėmų, o kiekvienam drąsiai ir ryžtingai pateikite jūsų gerumo žiedą. Dėkite jį po sutiktojo kojomis, jei jis nepriims jo kitaip. Ar yra jums draudžiamų susitikimų mūsų kelionės metu? Ne, visi jūsų susitikimai, kokie jie bebūtų, geri ir būtini. Jūs girdėjote, kad kai kuriems žmonėms ne tik ne visi susitikimai leidžiami, bet dauguma net draudžiami. Jums gi ne tik visi susitikimai leidžiami, bet kaip jau aš sakiau, būtini. Niekada nesistebėkite tuo, kad kitam kas tai duota ar uždrausta jo kelyje. Nesilyginkite kelyje su kitu ir nesmalsaukite svetimame dvasiniame kelyje. Įkurti vienijimosi su žmonėmis meilėje ir grožyje vietą galima visur. Ir tam reikia tik dviejų sąlygų: tyros, aistromis nepažeidžiamos savos širdies ir valios išlieti iš šios širdies kūrybinės meilės polėkį į sutiktąją širdį. Ir yra žmonės, nešantys savyje ne tik tyrą širdį ir kūrybinį polėkį, bet turintys dar ir Baltosios Brolijos užduotį, prisiimtą jų su didžiule savo ir savo artimiausių Mokytojų tsakomybe. Šie žmonės visada eina tvirto ir nenukrypstamo paklusnumo įstatymu ir jų susitikimai griežtai riboti ir patikrinti. Jūs, žmonės, – pirmojo tipo mokiniai. Jūs – visur ir visada statybos pirmos būtinybės keliai. Jūs dvasiniai žibintai, apšviečiantys gyvenimo tamsą ir sklaidantys jos vulgarumą. Per jus, kaip per korytų kempinių filtrą, Baltoji Brolija masei žmonių valo kelią į aukštesnių dorovinių problemų supratimą. Jūs, pilkos dienos veikimu, turite pažadinti žmonėse norą gyventi aukščiau, nei jie gyvena dabar. Ir visa jūsų užduotis -įdiegti į žmonių sąmonę supratimą, kad tokios jėgos, kaip garbė ir sąžiningumas, gerumas ir atjauta, esmėje yra visai ne paties žmogaus savybės, bet to Dievo, kurį jis nešioja savyje, aspektai. Jums, paprastos dienos pavyzdžiu, reikia atvesti žmones į supratimą, kad jokia išorinė laimė ir gerbūvis negali būti pasiekti mirusiu vidiniu mechanizmu, kur širdis ir mintis vadovaujasi asmeniškai „pasirinkdamos“ sau malonius dalykus, nei kiek nesiskaitant, ar tie dalykai bus kenksmingi ar palankūs, neverti dėmesio ar naudingi, žiaurūs ar džiaugsmingi aplinkiniams. Negudraukite. Nesipuikuokite kažkokiomis tai ypatingomis, prisigalvotomis dangaus užduotimis. Supraskite aiškiai, kad viskas, ką gali žmogus padaryti naudingo ir aukšto jo aplinkiniams, jis daro lengvai ir paprastai. Lengvai ir paprastai – jo mastu, tai žmonėms vertingas bet kuris to žmogaus darbas, kuriame išsiliejo jo didelė jėga, bet ne tas, kuriam reikėjo „didelių pastangų“. Priimkite šiandien šiuos mano žodžius ne kaip nurodymą, ne kaip formalų receptą: “Kaip įnešti į vulgarų žmonių gyvenimą Šviesą“, bet kaip mano širdies pasveikinimą jums visiems, pagarbos pasveikinimą jėgai kiekviename jūsų. Aš matau gerumą ir džiaugsmingumą. Aš suprantu jūsų norus ir nekantrumą greičiau pritaikyti jūsų meilės polėkius darbe. Priimkite ir mano meilę, kaip džiaugsmo jėgą susilieti su jumis į vieną bendrą energijos laužą, kur be perstojo ir nesulaikomai liejasi Vienatinio Šviesa, jeigu tik jūs atsimenate, kas ta yra jūsų pilka diena, kur ji prasideda ir baigiasi.
Dar kurį laiką pakalbėjęs su atskirais asmenimis, lordas Benediktas suskirstė visus savo klausytojus dešimtukais, kiekvienam dešimtukui, iš labiausiai patyrusių, išsilavinusių ir dvasiškai pažengusių žmonių, paskirdamas seniūną. Po to jis pats asmeniškai juos nuvedė į erdvią laivo biblioteką, kurioje knygų supirkimu nemažai pasirūpino Sandra ir lordas Amadėjus. Čia Venecijietis supažindino tik ką išrinktus seniūnus su dviem, kaip dvynukės panašiomis, žavingomis merginomis, bibliotekos vedėjomis. Viena jų buvo visiškai žila, kita- tamsiaplaukė.
– Lalija ir Nina, – kreipėsi jis į merginas. – Aš jūsų prašiau padėti man nuvežti garlaiviu knygų krovinį būsimai Bendruomenei. Jūs gi viršijote mano pageidavimus ir, panaudojus dalį knygų, įrengėte laikiną biblioteką. Ačiū jums už stropumą. Kaip matote, jūsų meilė šią minutę pritraukė pas jus nemažai skaitytojų, kuriuos jums ir pristatau. Jūs gi, mano brangieji skaitytojai, galite čia ne tik skaityti viską, ką norite, bet ir pasiimti tas knygas, kurios jums labiausiai patiks, su savimi į kajutes. Netgi baigę jūrinę kelionę, jūs galite neatiduoti atgal knygų, kurias jums užrašė bibliotekininkės. Merginos plaukia tik kaip mano padėjėjos jūroje. Jos grįš su kapitonu Retedli atgal. Knygos gi važiuos su mumis toliau, kaip ir jūsų įrašai. Jeigu tarp jūsų yra mėgstančių bibliotekininkystę, jūs galite jos nedelsiant išmokti pas mano patyrusias padėjėjas Laliją ir Niną.
Iš karto atsirado apie dešimt žmonių, panorėjusių pasišvęsti būsimos bibliotekos Bendruomenėje įrengimui.
Palikęs visus atvestus žmones bibliotekoje, lordas Benediktas nusiuntė Razumovą pas Nikolajų ir Henrį, prašydamas perduoti jiems, kad po ketvirčio valandos jis su jais pradės pirmos klasės kajučių vizitaciją. Abu, Henris ir Nikolajus su savomis vaistinėlėmis turi būti muzikinėje salėje, pats gi Razumovas turi ateiti į Venecijiečio kajutę, kur paims asmeninę Mokytojo vaistinėlę ir visos vizitacijos metu turės būti betarpiškai šalia jo.
Taip ėjo „plaukiantis“ gyvenimas žmonių, pašventusių savo dienas tarnystei artimam. Važiavusiųjų širdys buvo pripildytos ne negyva idėja „padėti ateityje“, bet kiekviena tekančio „dabar“ minutė buvo darbo energija, nepasimetant tuštumoje.
Razumovas, ne kartą turėjęs ilgesnius ar trumpesnius pasimatymus su Mokytoju, bet niekada negyvenęs šalia jo, negalėjo sau net įsivaizduoti „buitinio“ gyvenimo greta Mokytojo. Jis buvo sukrėstas, sužavėtas jo paprastumu, jo neišsenkančia energija, o svarbiausia – lengvumu, su kuriuo viską darė tas, kurį dabar aplinkiniai žinojo, kaip lordą Benediktą, bet kurį jis seniai turėjo laimės pažinoti kaip Venecijietį.
Atitrauktas nuo rytietiškų tarmių studijavimo, kas jam pirmą kartą gyvenime sekėsi taip sunkiai, Henris buvo sužavėtas Razumovo jam perduotu Venecijiečio įsakymu laukti jo muzikinėje salėje.
Henris ne todėl džiaugėsi, kad buvo tingus ir taip sunkiai plaukiojo masėje rytietiškų knygų, kurias jam davė Nikolajus, bet todėl, kad Didžioji ranka, kaip iki šiol vis dar vadino ledi Cecilija Venecijietį asmeniniuose pokalbiuose su sūnumi, dabar buvo visų jo minčių, viso jo dvasinio gyvenimo centru.
Henrio meilė Anandai, kaip jis pats sau sakė, buvo kažkas daugiau, nei jis pats, nei visa jo veikla ir netgi visas jo žemiškasis gyvenimas. Ananda prasidėdavo jo rytas. Šalia Anandos judėjo jo mintys ir kūnas dieną. Ananda užbaigdavo pragyventą dieną. Jo link Henris nešė visą savo energiją ir džiaugsmą gyventi. Bet…būti greta Anandos, jo padėjėju ir draugu, kaip Henris pats jautė, jis dar negali. Jis meldėsi į Anandą ir tuo pačiu vis kažko iš jo norėjo. Kažkur širdies gilumoje gyveno užsislėpęs reikalavimas Anandai, troškimas būti jam pirmuoju ir vieninteliu. Kaip Henris nešiojo Anandą vieninteliu širdyje, taip jis irgi norėjo būti savo aukštojo draugo vieninteliu mylimu.
Šalia lordo Benedikto Henris tarytum dingdavo, tirpdavo ir prarasdavo bet kokį savo asmenybės jausmą. Šio žmogaus didybė taip jį slopino, kad jis tarytum visiškai nustodavo egzistuoti kaip kažkoks „aš“ ir gyveno džiaugsmu matyti šį dvasios gigantą, dalyvauti jo darbe ir būti, jam bendraujant su žmonėmis.
Henris pats stebėjosi, kaip jam lengva tapo gyventi šalia Venecijiečio. Jis negalėjo įminti, kodėl jam taip lengva kvėpuoti? Taip lengvai galvoje sukasi mintys? Kodėl, kai tik būna šalia savo naujojo Mokytojo, jis mato visą pasaulį, o ne vien tik save ir Anandą? Ir kodėl visas pasaulis jam atrodo vientisu džiaugsmu ir audringa laime gyventi, jei šalia jo lordas Benediktas?
Henris suvokė, kad ne Mokytojo savybės prasiskverbia į jį, bet, kai tik jis ima bendrauti ir bendradarbiauti su Venecijiečiu, jame pačiame pradeda busti ir veikti kokia tai nauja jėga.
Greitai sudėjęs visas savo knygas, užsimetęs savo gydytojo chalatą ir pasiėmęs vaistinėlę, Henris žvilgtelėjo į gretimai esančią motinos kajutę. Greitomis pabučiavęs jos žavingą rankutę, gudriai nusišypsojęs, Henris tarė:
– Einu pas pačiausią. Liepė laukti su vaistinėle prie muzikinės salės. Pagaliau aš būsiu gydytojas, o ne rytietiškas aiškintojas.
– Och, Henri, Henri, – juokėsi ledi Cecilija. – tave visiškai sugadino Sandros draugija. Tu prisirinkai iš jo sąmojingumo ir pastovaus noro juoktis.
– Sugadino, motute? Aš norėčiau, kad visą gyvenimą mane taip gadintų. Bet iki pasimatymo. O tai ko gero sūnaus meilė sugadins mano santykius su tavo Didžiąją ranka. Tu juk žinai, kaip jis visame kame yra tikslus, – ir, nelaukdamas sekančios motinos replikos, Henris nubėgo į muzikinę salę. Jau iš tolo jis pamatė augalotą gražuolio Nikolajaus, stovinčio prie salės durų, figūrą. Ne taip seniai Henris ėmė aiškiai suprasti, koks Nikolajus yra gražus ir stotingas. Ir dar naujesnis buvo Henrio įsitikinimas Nikolajaus milžiniška dvasine aukštuma. Kaip bebūtų keista, bet šio gražuolio nieks ir niekada nematė pirmoje vietoje. Jis nevaidino, atrodo, jokios žymios rolės nei lordo Benedikto kotedže, nei kaime, nei čia, garlaivyje. O tuo pačiu Henris gerai prisiminė, kad asmeniškai jam, visomis jo sunkiausiomis arba neramiomis minutėmis, visada su nepaprastu taktu į pagalbą ateidavo Nikolajus. Jis matė, kaip ir visus kitus, jų nesutarimo periodais, palaikė vis tas pats Nikolajus.
Kodėl ir jis pats, Henris, ir visi aplink, esant šiam žmogui, nutildavo, susitaikydavo ir rasdavo išeitį iš savo liūdesio ir maištavimo? Kur jo jėga? Juk jis ne Mokytojas, o mokinys, kaip ir visi kiti. Gyvena jis su žmona, buitis jo pati paprasčiausia. Ir nieko stebuklingo, nieko pribloškiančio, kaip pavyzdžiui I. arba Anandos žvilgsnis, kuris taip ir prikausto tave vietoje, Nikolajus neturi. Ir netgi tai, kad jis gražuolis, gražuolis tikrąja to žodžio prasme, tarytum romėnų gladiatorius arba rusų karžygys, netgi ir tai nekrenta į akis, o lyg „taip ir turi būti“, kaip dažnai sakydavo ledi Cecilija.
Užmatęs iš tolo Nikolajų, tarytum sargyboje stovintį karį, Henris ėmė bėgti greičiau. Jaunystė, jėga ir tamprus bėgimas suteikė jam dar didesnį linksmumą, jo širdį užpildė naujos meilės pajutimas ir, berniokiškai juokdamasis, rimtasis Henris netikėtai puolė Nikolajui ant kaklo.
– Ar žinote, sere Nikolajau, kokį nuostabų atradimą aš neseniai padariau? Jūs tikras gražuolis, nors truputį ir aukštokas. O be to jumyse tokia gausybė žavesio, kad jei aš būčiau dama, kasdien ums siųsčiau pusės tonos svorio puokštę.
– Jūsų atradimas, mielasis Henri, kas dėl mano grožio ir, tarp kitko, aukštumo jau seniai padarytas Nal ir Alisos. Bet va, aš turiu vieną atradimą, liečiantį jus, kurį jūs pats savyje, ko gero,dar nespėjote pastebėti, va čia tai tikrai rimtas atradimas, – švelnia šypsena į Henrio apkabinimą atsakydamas paprieštaravo Nikolajus.
– Na? Nejaugi? – juokingai atšokdamas nuo Nikolajaus ir vaikiškai sudėdamas rankas prie širdies, tarytum bijodamas, kad būtent ten žvilgčioja Nikolajaus akys, nustebęs ir sutrikęs pratęsė Henris.
– O čia tai bent! Tu ką, Henri, susiruošei būti akrobatu? Ar tave Nikolajus taip išgąsdino, kad tu šokinėji, kaip rytų žmogus, pamatęs kobrą?- už Henrio nugaros pasigirdo besijuokiančio lordo Benedikto balsas, kuriam antrijo Razumovo bosas.
Galutinai sutrikęs, Henris nežinojo kur dėtis. Jį išgelbėjo Nikolajus, paaiškindamas lordui Benediktui, kad Henris manė, jog padarė didelį atradimą, kuris jau, pasirodo, padarytas kitų ir negana to dar ir moterų.
– Na, nebent moterų, tokiu atveju galima surizikuoti nukentėti nuo tavo temperamentingų šuolių, Henri. O tai būtų apmaudu likti sutriuškinta koja, dėl to, kad nusiminei dėl nepavykusio atradimo,- tęsė juokdamasis Venecijietis. – Pralinksmėk, – pridūrė jis jau rimtai, atidžiai žiūrėdamas į nusiminusį Henrio veidą, – nors dar niekas nepadarė tavo grožio atradimo, tačiau nuo tam tikro laiko jis pradeda skleistis viduje ir išorėje ir visas tu daraisi harmoningas. O apie tai, kodėl man esant, tau lengva gyventi, patariu tau pasikalbėti su Nikolajumi. Dabar pakanka keleto jo žodžių, kad daug kas tavo pasenusioje, lyginant su tavąja „dabar,“ sąmonėje pasikeistų, mano mielasis Henri. Einam draugai, pradžioje mes apeisim pirmos klasės kajutes, kuriose plaukia sergantys būsimieji mūsų Bendruomenės gyventojai, o po to nusileisime į visus kitus garlaivio skyrius, – kreipėsi lordas Benediktas į pakviestus jaunus žmones. – Kapitonas Džeimsas ne veltui nerimauja dėl besiartinančios nakties. Audra ne audra, bet didelis bangavimas jūroje mūsų tikrai laukia.
Sulig šiais žodžiais lordas Benediktas leidosi į ilgą laivo apėjimo kelią, paskui save patraukdamas savo palydovus. Besiartinanti naktis ir kas valandą stiprėjantis supimas, blogai veikė garlaivio keleivius
ir visur lordo Benedikto ir jo palydovų pagalba ateidavo laiku, atnešdama nusiraminimą ir miegą.
Alisa, įnikusi į knygas ir natas, aplamai neserganti jūros liga, užmiršo apie viską pasaulyje,išskyrus Venecijiečio jai duotą užduotį . Jos darbas jau artinosi į pabaigą, kai ji išgirdo pažįstamą beldimą į savo kajutės duris. Nei viena pasaulyje ranka, atrodė jai, negalėjo taip belstis, kaip beldėsi Venecijiečio ranka. Šiame beldime jai akimirksniu dingdavo durys ir sienos, rankos beldimas buvo artimas širdžiai ir tarytum sakė: “Aš čia. Ar tu pasiruošęs, mano mokiny?“. Ir, džiūgaudama, Alisos širdis atsakydavo: Pasiruošęs, įeik, Mokytojau“.
– Drauge mano, aš tave sutrukdžiau, – pasakė įėjęs Venecijietis. – bet matai, Nikolajui šiandien naktį reikia būti kartu su manimi prie vairo, kapitono dispozicijoje. Garlaivio ligonius lankys Henris. Ledi Cecilija slaugo nesveikuojančią Lizą, o su Nal nėra kam pabūti. Ar tu nenueitum pas ją kol viskas praeis ir mes išeisim iš supimo juostos? Tuomet Nikolajus bus laisvas, o tu grįši pas save.
– O, tėve, kiek daug žodžių, – ėmė juoktis Alisa, humoristiškai kartodama Venecijiečio frazę,neretai girdėtą savo ir kitų adresu. – Aš pasiruošusi, atleiskit akiplėšai, – priglusdama prie nuostabios Mokytojo rankos, užsimetus ant pečių šalį, pridūrė mergina.
– Eik, drauguže. Žiūrėk, nepapulk į daugiažodžiavimą Nal kajutėje. Aš rytoj paklausiu tavęs apie tai, nors tu dabar ir stengiesi parodyti, kad gerai atsimeni mano žodžius, – šypsodamasis ir glostydamas Alisos lengvus banguotus plaukus, į merginos toną atsakė Venecijietis, išeidamas kartu su ja iš kajutės.
Atsisveikinusi su Venecijiečiu, kylančiu į denį, Alisa tiesiai nuėjo pas Nal. Vargšė Nal, aplamai blogai besijaučianti jūroje, ypatingai aštriai jautė bet kurį artėjantį supimą. Ji taip jaudinančiai apsidžiaugė Alisa, kad keletą minučių neišleido jos iš glėbio.
– Och, kaip aš džiaugiuosi, sesute Alisa, taip džiaugiuosi. Jūra manyje iššaukia pasibjaurėjimą ir pasipiktinimą. Ji, atrodo, tik tam ir atsirado mano kelyje, kad gerokai labiau suprasčiau man tuos mažai pažįstamus jausmus, – juokėsi Nal ir pavargusi nusileido ant pagalvių.
– Aš galvoju, Nal, kad yra dar daug žmogiškųjų jausmų, kurių tu nesupranti ir jokios jūros pasaulyje nepadės tau juos suprasti, – sėsdama prie Nal sofos, linksmai atsakė Alisa.
– Štai kaip? Tu mane laikai tokia buka?
– Nešmaikštauk, sesute Nal. Reikalas čia visai ne bukume. Reikalas tame, kad pajusti vulgarius jausmus tu negalėsi, kaip juos stipriai bereikštų šalia tavęs žmogus. Suprasti priešiškumo, kraujo troškimo, veidmainiškumo arba melo tu negalėsi, nes tavo širdyje jų nėra. Ir kiek tu befantazuotum tomis temomis, tu jų nesuprasi tiktai todėl, kad pačios tos sampratos tau yra negyvos. Tu praeini pro
visas strėles, kurias tau siunčia pavyduoliai, nes pavydas negali sužadinti jokios užuominos tavo širdyje į tave pačią. Ten nėra kartėlio ir į pavyduolio strėlę nėra kuo atsakyti.
– Gal būt tu ir teisi, Alisa. Aš neanalizavau savo širdies. Jai visada buvo tiek daug darbo meilei, kurios ji nespėdavo išlieti visiems sutiktiems, kad nebuvo laiko aiškintis, kas joje pačioje dar gyvena ir ko ten nėra. Tik vieną tau galiu pasakyti, kad ten gyvena visa kas žmogiška tiek, kad be fantazijų suprastų aukščiausią artimojo gyvenime – jo kančias.
– Suprasti kiekvieno kančias? O, tai iš tikrųjų aukščiausioji jėga iš visų žmogaus talentų. Viską suprasti – viską atleisti, sako prancūzai. Bet aš dabar galvoju visai ne apie tai. Galima suprasti, kad žmogus kenčia, atjausti jį, stengtis sudaužyti jo prietaringumą arba išankstinį nusistatymą, kliudančius
jam gyventi laimingai. Bet taip suprasti, kad pasidalinti jo kančiomis – tam reikia bent jau vieną kartą pačiam patirti tuos jausmus, nuo kurių tavo pašnekovui plyšta širdis. Aš manau, kad žodis „suprasti“aukščiausia suvokimo prasme – tai iššaukti besiskundžiančiame tau žmoguje norą veikti, kovoti, numesti nuo savęs liūdesio kančias ir išvaduoti dvasią grožiui, džiaugsmui. Bet kaip padėti žmogui išsivaduoti ir ar visada, ir ar kiekvienas gali tai padaryti – štai čia ir yra visas sunkumas. Tu žinai, tėvas Venecijietis dabar mane siaubingai apstulbino. Jis pasakė man, kad toli gražu ne visi susitikimai, kurių bus manęs prašoma, man leidžiami. Aš negalėjau iš karto to suprasti. Man atrodė, kad gailestingumas ir gerumas – tai ir yra sutikti išskėstomis rankomis visus. Dabar aš pradedu suprasti, kad galima ne tik sutikti žmogų išskėstomis rankomis, bet taip pat galima ir netekti jėgų, dedant didžiules pastangas, kad jį paguosti jo kančiose ir…nieko nepasiekti.„Pastangos“ išsilies, o „jėga“ nebus parinkta žmogui. Ir kuo sunkiau vyks susitikimas, kuo daugiau tu pats neteksi jėgų nuo „pastangų“ padėti, tuo nenaudingesnis bus susitikimas. Todėl, kad jėga iš širdies gali išeiti tiktai tada, kada pats žmogus veikia lengvai,džiaugsmingai, ramiai.
– Nežinau, Alisa, mano dėdė Ali visada man sakydavo, kad tokių išorinių aplinkybių, kurios žmogų sugniuždytų, neegzistuoja. Kad kiekvienas žmogus yra tose aplinkybėse, kurios yra jo jėgoms. Ir todėl kiekvienam žmogui jo aplinkybės pagal jo jėgas, kadangi jis pats jas sukūrė. Nėra aplinkybių, „duotų“ žmogui, o yra tik didelė dalis jo nuosavų amžinų veiksmų, iškritusi iš karminės grandies šiame jo įsikūnijime. Ir kiek žmogus belauktų, kad kas nors kitas išmėtytų ir nugalėtų jo nuosavą amžiną energiją, stojusią prieš jį tame „dabar“, kaip eilė dabartinį įsikūnijimą lydinčių sunkių išorinių aplinkybių, jis taip ir gyvens jose iki to laiko, kol pats jų nenugalės meilės energija, didžiule džiaugsmo jėga. Taip man ne kartą kalbėjo mano dėdė Ali. Aš manau, kad didžioji dalis sunkiųjų susitikimų vyksta būtent todėl, kad kenčiantis nesupranta, kad tiktai jo nuosava meilės energija ir žvalumas gali jam padėti išeiti iš slegiančių aplinkybių žiedo. O padedantysis nesiekia, kad pažadinti nusiminusio kenčiančiojo energiją, o stengiasi palengvinti fizinį jo išorinių aplinkybių sunkumą. Tu sielvartavai ir verkei, kai buvai bejėgė padėti savo seseriai Dženi. Tu nei karto nepasiskundei savo gyvenimo namuose sunkumu. Tu nurinkdavai Dženi kelyje visas kliūtis ir nepatogumus. Tu padėjai jai blizgėti, rengdama ir siūdama jai ir motinai, mėginai jas paguosti ir nuraminti. Tu suardei savo sveikatą, tarnaudama joms, stengdamasi atnešti taiką. Ir tuo tu nieko nepasiekei, nors nenaudingomis pastangomis ir iššvaistei savo sveikatą. Tu gynei tėvą ir stengeisi sukurti jam nors lašelį jaukumo namuose. Ir čia tau pavyko. Kodėl? Kodėl tu iš tikrųjų gynei tėvą ir negalėjai padėti nei motinai, nei seseriai? Todėl. kad tavo meilės jėga tėvui liejosi iš tavęs lengvai ir džiaugsmingai. Todėl, kad tavo vienijimasis su juo, neskaitant kraujo ryšio, buvo Amžinojo grožyje. Jis, kaip ir tu, stovėjo šioje Šviesoje ir tavo meilės jėga padvigubėdavo susitikus su jo meile ir padvigubindavo jo energiją. O visos tavo pastangos pagražinti gyvenimą seseriai ir motinai nueidavo,kaip vanduo į grindų plyšius. Todėl, kad tau nepavyko išugdyti jose netgi pirmosios elementarios dorovinės jėgos: skonio. Į klausimą, kas patinka joms, tu galėjai išgirsti atsakymą apie tūkstančius vulgarių egoistinio buitinio gyvenimo reikalų, apie išorinį blizgesį ir malonumus, bet Džiaugsmas – Amžinojo Šviesa neturėjo vietos jų sąmonėje. Tu vadini Venecijietį tėvu. Niekas geriau už mane nesidalija to tavo jausmo, kada lūpos pačios savaime taria: “Tėve“. Ir vis tik, nei jo gyvas pavyzdys, nei jo dažni pokalbiai negali atskleisti nei viename iš mūsų trijų savybių, kuriomis nusakomas mažutis žodelytis „taktas“, jei jumyse neišvystytas skonis. Kad žmoguje prasidėtų jo subtiliausių dvasinių jėgų, savimi sudarančių taktą, vystymasis, būtina , kad visiems – nuo laukinio iki aukšto kultūros laipsnio žmogaus – būdingas pirmykštis skonio jausmas pereitų į subtilų dorovinį jausmą. Ir kuo aukščiau nuo pat pradžių pasireiškia žmogaus skonis, kuo realesnės brangenybės, kurias jis pradeda mylėti, tuo toliau jis lipa dvasinės kultūros laiptais, tuo arčiau jis mato, jaučia Dievą ir, pagaliau, gyvena Jame ir su Juo.
Pokalbį pertraukė Henris, kuris beldėsi į duris, prašydamas leidimo įeiti.
– Aš atnešiau jums abiems, vidurnaktinės, piliules – tai ne aš, o lordas Benediktas taip jus pavadino,žaviosios damos. Jo šviesybė perspėja jus, kad dabar mes įeisime į stipraus supimo juostą. Nal turi miegoti, o savaime suprantama ir tylėti, o Alisa – budėti ir…taip pat tylėti. Bet tai, Alisėle, jau nuo manęs gydytojiškas nurodymas, – juokdamasis užbaigė Henris savo tiradą, kurią išdrožė,
pamėgdžiodamas Sandrą humoristiniais pabrėžimais ir greitakalbe.
– Oho kaip? Ar tai tu, pusbroli Henri? – sušuko Alisa, nustebusi apžiūrinėdama, dabar tokio pakylėto, o paprastai išblyškusio ir šalto veido Henrio su ramių melsvų ežerų akimis, rausvus skruostus ir degančias akis.
– Na, klausimai po to, sese. Dabar gi tučtuojau – piliulės, – griežto gydytojo balsu pasakė Henris,paduodamas vaistus pradžioje Nal, po to Alisai. – Lordas Benediktas prašė perduoti tau, Alisa, šį sąsiuvinį, liepė tau pasilikti prie Nal, nors ji ir užmigs, iki to laiko, kol Nikolajus nepakeis tavęs kajutėje. Štai matai, Nal jau miega, lyg ir nebūtų kalbėjus prieš dvi minutes. Iki pasimatymo, užbėgsiu dar pas mamą ir Lizą ir vėl lėksiu per garlaivį, – jau uždarydamas duris, užbaigė Henris ir dingo koridoriuje.
Užklojus Nal, užgesinus viršutinį apšvietimą kajutėje, Alisa įsitaisė prie stalelio ir jau pasiruošė skaityti jai atsiųstą sąsiuvinį, kai pajuto, kad garlaivio bortas išlėkė į viršų, po to visas garlaivis stipriai krestelėjo, viskas sudrebėjo, sugirgždėjo ir bortas iš viršaus čiuožtelėjo žemyn. Nesitikėjusi tokio
staigaus supimo, Alisa nuo krėslo nuvirto ant grindų, išmesdama iš rankų sąsiuvinį. Linksmai nusijuokus iš savo nesekmės, ji paėmė sąsiuvinį, pasitaisė nuslydusį batą ir nutarė gultis ant sofos, kurios porankiai turėjo saugoti ją nuo tolesnių kritimų.
„Vargšai, vargšai visi tie, kuriuos audra užklupo jūroje žvejybiniuose barkasuose arba prastuose laiveliuose, – pagalvojo mergina, mintimis siųsdama palaiminimą visiems tiems, kam jūra dabar grasino pavojumi arba mirtimi. Pati Alisa ne tik nejautė audros baimės, ne tik jos tikėjimas Venecijiečiu, stovėjusiu prie vairo, pripildė ją saugumo jausmu už visus tuos, ką jis vedė šią sunkią naktį, bet ji netgi širdyje jautė kažką panašaus į nuoskaudą, kad jai neleista būti šalia didžiojo vairininko ir prisidėti savo mažomis jėgomis prie jo gigantiškos šios audringos nakties pamokos.
„Na, nėra ko man veltui gaišti laiko svajonėmis apie vietą šalia Mokytojo. Mano vieta ten, kur jis ją nurodė. Į tai, ką jis man nurodė, aš turiu dėti visas savo jėgas ir stropumą“, – užbaigė savo mintis Alisa.
Žvilgtelėjusi į Nal, įsitikinusi, kad Venecijiečio piliulė panardino ją į tokį gilų miegą, kad ji nejuto nei supimo, nei smūgių, Alisa atsistojo, aukščiau užtempė apsauginį tinklą virš Nal , kad ta negalėtų nukristi nuo sofos, jei būtų ypatingai stiprūs smūgiai į garlaivį, su dideliu vargu perėjo siaurą siūbuojančios kajutės erdvę ir atsigulė ant savo sofos, užtempė ir ant savęs tinklą, ir vėl paėmė į rankas sąsiuvinį.
Nepaprasta šiluma dvelktelėjo į Alisą, kai tik ji atvertė nuostabų žalios odos viršelį ir perskaitė užrašą, parašytą lygiu ir aiškiu Venecijiečio braižu:
Nurodymai mokiniui tą minutę, kada jis sąmoningai pasirinko žemiškojo gyvenimo kelią, matydamas jame vienintelį sau įmanomą būdą gyventi: darbuotis bendram labui, dalijantis Didžiosios Šviesiosios Brolijos darbu.
Ką reiškia žodis „mokinys“? Ką reiškia žodis „sąmoningai“? Mokinys – tai visai ne tas žmogus, kuris sako sau ir visiems: Aš einu paskui Mokytoją, einu jo taku, kurį Jis rodo žmonėms. Noriu pasiekti tikslą ir pasimatyti su Juo, o todėl aš ir esu mokinys“.
Mokinys – tai tas žmogus, kuris suprato, kad kelias, kuriuo eina Mokytojas, tai visų pirma kelias be jokio vulgarumo.
Mokinys – tai tas žmogus, kurio sąmonėje nustojo egzistuoti kai kurios sampratos, kaip atgyvenę įvaizdžiai, daugiau nebereiškiantys tariamų vertybių. Jie atsivėrė naujai mokinio sąmonei, kaip prietarai, atgal tempiantys dieną.Tokias sutartines žemiškas sampratas, kaip praeinantis išorinis blizgesys, turtai, pavydas, lenktyniavimas, garbės troškimas, aukštos padėties ieškojimas, mokinys ėmė suprasti kaip aplinkybes, apsunkinančias jam kelią į išsilaisvinimą, jo nuosavas, dar neišgyvendintas asmenybės savybes.
Mokinys – tai tas žmogus, kurio širdyje sugriuvo perskyra tarp „mano“ ir „svetimi“, kaip tariama Kraujo ryšio siena, ir kur jam ėmė ryškiai šviesti gyvas Gyvenimas kiekviename žmoguje todėl – būtent todėl, – kad jame pačiame pastoviai užsižiebė Gyvenimas, jis galėjo Jo ieškoti sutiktajame, Juo bendrauti ir į Jį jame kviesti.
Tai nereiškia, kad pačiame savyje užsidegusiu Gyvenimu nušvitęs mokinys užsiims žodinėmis tiradomis su kiekvienu sutiktuoju, norėdamas jame iššaukti tam tikrą „nuotaiką“.
Tai reiškia, kad jis pats veiks, nors jo lūpos tylėtų, vystant visą jam pasiekiamą kundalinę galią, išliejant iš savo širdies į susitikimą aukščiausią kilnumą ir džiaugsmą, kokius jis suprato kaip neatskiriamus Mokytojo bruožus, jam bendraujant su žmonėmis.
Mokinys – tai tas, kas tapo paprastu ir geru su savo sutiktaisiais, todėl, kad jo širdyje dingo visos asmenybės kliūtys. Ir jis galėjo joje išlaisvinti tuščia erdvę Gyvenimo Šviesai. Gyvenimas užėmė tą mokinio širdies tuštumą, kur anksčiau gyveno asmeniniai jausmai, ir Jis užpildė tas tuštumas Savo džiaugsmo gaudesiu.
Mokinys negalvoja kas minutę apie dienos darbą, kaip apie nepakeliamą jungą. Jis supranta, kad jo darbas visada yra džiaugsmas. Jeigu sunkiu darbu jis išgyvendina savo aistras, iškaldamas tokias svarbiausias jėgas, kaip ištvermė, savitvarda, rūpestingumas, punktualumas, tvarkingumas, tikslumas, be kurių jis blogų auklėtojų buvo išleistas į pasaulį, tuomet jo darbas atneša jam džiaugsmą, kaip pirminę išsilaisvinimo galimybę. Jeigu jis jau išauklėtas našiam, vaisingam darbui, tai jis savo darbe mato laimę būti ir tapti veikiančiu vienetu dabar jamduotoje vietoje, laike ir tautoje, kur jis gali suprasti aukščiausią darbo žemėje impulsą – bendram labui – ir būti jo laidininku.
Mokinys – tai tas žmogus, kurio veiksmuose ir poelgiuose dingo visas banalumas ir vulgarumas tiktai todėl, kad Gyvenimo jėga jame tapo pirmuoju stimulu kiekviename veiksme žemės arenoje.
Mokinio darbo dienos gyvenimas – tai Vieningojo Gyvenimo šlovinimas visose nesuskaičiuojamose jo asmeninės darbo dienos formose.
Ką reiškia, prisitaikant prie tokio būdo gyventi, žodis „sąmoningai”?
Sąmoningas mokinio poelgis – tai yra vientisas, be kompromisų sprendimas. Sprendimas, kuriame abu žmogaus kūrybiniai elementai – jo mintis ir jausmas – gyvena harmonijoje, susilieję į vieną jėgą: veikimo džiaugsmą, kuriant, gyventi.
Kaip suprasti veikimo džiaugsmą, kuriant, gyventi? Gyventi judančiuose ir besivystančiuose aspektuose to Dievo, kurį suprato, kaip Nepailstančios meilės judėjimo Jėgą. Jei mokinys nors minutei iškristų iš supratimo, kad Dieviškoji meilė lekia Savo kuriamojo visatos kvėpavimo amžinajame judėjime – jis pats sustotų, džiaugsmas jame aptemtų ir jo diena taptų jau ne lengvu Šviesos judėjimu, bet sunkiu žygdarbiu. Meilės žygdarbiu su atodūsiu, liūdesiu, neramumu ir baime.
„Sąmoningai“ – tai ta pati , išreikšta vienu žodžiu, turinti tūkstančius formų, mokinio ištikimybė.
Ištikimybė, kaip tokia, yra Vienatinio minties pradinis principas.
Meilė yra Vienatinio jausmo pradinis principas.
Mokinio sąmoningas pasirinkimas tada, kada šie du Amžinybės principai jame sueina į harmoniją ne kaip šviesios būtybės idėja, o kaip vienintelė kūrybos, kiekvieną dieną jo išliejamos į visą darbą ir į visus susitikimus, forma.
Erdvė ir laikas, ribojantys paprasto žmogaus mintį ir jausmą, neegzistuoja atsivėrusiai mokinio sąmonei, kaip ribojantys principai. Jo sąmonė tampa kosmine. Jei jis žmogus vidutinis ir jame nėra ypatingų gabumų, jis lengvai vykdo visus savo paprastus reikalus. Jo pilka diena džiaugsmingai teka vidutinių žmoniškųjų gabumų orbitoje. Visos jo dvasinės jėgos nukreiptos ne į tolimus horizontus, o į paprastus, čia pat esančius reikalus, kur jo gerumas šviečia visiems aplinkiniams ir šildo juos.
Toks mokinys visiems šviečia ir šildo be specialių minčių apie tai. Šviečia ir šildo todėl, kad jis savo gerumą neša ne iš ankštų ir tvankių kambarių, kuriuose rausėsi tarp mažų ir menkų gyventojo minčių šlamšto. Minčių, tarytum užgyventų, per savo siaurą gyvenimą. Gyventojai, paprastai darydami gerą, galvoja kiek daug naudos atneša jų poelgiai žmonėms. Arba kaip naudingai jie padovanojo savo senus daiktus savo artimiesiems, tuo pačiu apsunkindami savo naudos supratimu ir tuos, kuriems jie duoda, ir tuos, per kuriuos davė savo menkavertes dovanėles.
Mokinys gi neša savo šviesą ir gerumą į visus reikalus ir susitikimus, gyvendamas tuose be laiko ir erdvės Dievo principuose, Kurio aspektai skamba jame pačiomis įvairiausiomis džiaugsmo natomis. Jis jas sėmėsi savyje, susiliedamas su Amžinojo meile, kurią suprato, kaip skiriamąjį požymį kiekvieno Mokytojo, kurio kilniu elgesiu jis norėtų kūrybiškai sekti visa savo ištikimybe.
O jeigu mokinys neša savyje didžią tikrojo talento jėgą – aš neturiu mintyje už plaukų pritraukto taip vadinamo talento, – jis juda kosmoso keliu ne tik savo įkvėpimo minutėmis. Jis stovi visada, visomis gyvenimo minutėmis greta Mokytojo. Jis neieško, kaip mėgdžioti aukštą Mokytojo kilnumą, jis žino jį savyje kaip pradinį, visų savo gyvenimiškų emocijų išvykimo punktą.
„Pasirinkti“ sau aukštą kelią pagal polinkius, dar nereiškia į jį stoti. Nereti yra senų žmonių, turinčių laisvo laiko, gyvenančių nedirbant ir užgrūdintų Gyvenimo visų sąlyginių žemiškųjų prisirišimų ir įsipareigojimų, pasireiškimai. Arba, atvirkščiai, apsuptų artimųjų, besinaudojančių jų nemokamomis paslaugomis, rūpesčiais, meile. Ir tie ir kiti seneliai visą gyvenimą ieškojo galimybės prieiti prie Mokytojo. Ir senatvėje jie liko gyvybiškai stovintys savo ieškojimų prasmėje, kadangi visa jų minčių jėga nukreipta tiktai į patį save.
Taigi, vieną iš Amžinybės principų, gyvenančių žmoguje, jie uždarė savyje pastovia mintimi – „aš darau“, „mano asmenybė“, „mano darbas“, „mano fantazija“, „mano jėga“ ir t.t. Šiuose žmonėse „aš“ ir „mano“ nepraleidžia eterinės visatos meilės į jų tvankius, kartais nevalyvus kambarius.
Stoti į kelią – tai nereiškia ieškoti, kaip susitikti su Mokytoju. Tai reiškia gyventi tyliame ir taikiame bėgančios dienos šlovinime, kokia ji bebūtų išorėje. Ir tas, kas gyvena tokiame pasaulyje savo viduje, negali turėti netaikios aplinkos aplink save. Nes visą kas gyva – nuo vulgaraus žmogaus iki aukštos kilnios jėgos – lenkiasi prieš pasaulio gėrį, besiliejantį iš tokios širdies. Ir tada įvyksta tas stebuklas, apie kurį kalbama mokiniui: „Pasiruošęs mokinys – paruoštas jam ir Mokytojas“.
Sąsiuvinis Alisai iškrito iš rankų ir mintys ją nunešė į gimtuosius namus, pas dievinamą tėvą. Labai, labai daug ką iš savo praeito gyvenimo dabar ji suprato kitaip. Bet nekintamai vienodai ji suprato nuostabų tėvo paveikslą. Visų geriausiai tiko pastoriui paskutinieji jos perskaityti žodžiai. Visas jo vidinis įvaizdis tiksliai jais buvo apibūdintas. Esant tėvui, netgi pastorienė nesiryždavo duoti valią savo suirzimui. O Dženi viduje prabusdavo visa kas geriausia, kas glūdėjo joje ir jos lūpose šmėkščiojo linksma šypsenėlė. Šypsenos, ne veidmainiškos, lengvos, kokia šypsodavosi Dženi tėvo draugijoje, Alisa niekada nematė sesers veide, kai jo nebūdavo.
Pastoriui atėjo susitikimo su Mokytoju stebuklas, o per jį ir pačiai Alisai. Alisos mintyse, diena po dienos, iškilo pastarieji gyvenimo mėnesiai, ir mergina nepastebėjo nei stiprėjančio supimo, nei vėjo gausmo, nei bangų dūžių puolančių kovojantį su jomis garlaivį.
Ryškiau už kitus naujus susitikimus prieš ją iškildavo lordas Mildrėjus, kurio gerumui ji nebuvo sutikus lygių, nors žinojo, taip pat su niekuo nepalyginamą, tėvo gerumą.
Tik dabar Alisa suprato, kaip giliai mylėjo ji šį žmogų ir kokią milžinišką vietą – jai nepastebint – jis užėmė jos gyvenime. Ji negalėjo sau pasakyti, nuo kurio būtent momento ji pamilo Amadėjų. Su visoms moterims būdingu instinktu ji iš karto suprato tylų dievinimą, su kuriuo žiūrėjo į ją Amadėjus. Dabar ji stovėjo prieš įvykusį faktą: ji mylėjo Amadėjų ta meile, kai nei laikas, nei išsiskyrimas, nei erdvė negesina liepsnojančio paveikslo širdyje, bet kur dvi širdys susilieja į vieną, kur negalima nubrėžti ribų tarp „mano“ ir „tavo“ ir kur džiaugsmai ir liūdesiai vieno, neatskiriamai užlieja abu .
Netikėtas posūkis pačios Alisos likime, motina ir dar labiau netikėtas perversmas joje, Dženi ir jos siaubingas, niūrus likimas, – viskas iškilo prieš Alisą, kaip gyvenimų, kuriuose ji suvokė save, lyg kažkieno stebuklingos rankos ištrauktą iš futliaro, panorama.
Kiek meilės, kiek veiksmo išliejo aplink save šviesi Mokytojo Venecijiečio figūra ir į kokį valymo žiedą papuldavo visi, prisilietę prie jo !
„Nei minutės tuštumoje“, – staiga prisiminė Alisa dažnai girdimus brangaus Mokytojo žodžius.“ O aš šią minutę gyvenu būtent tuštumoje, atsidaviau svajonėms, bevaisėms ir juokingoms. Priimk, Mokytojau, … ir mano dėkingumą tau. Jeigu būtų galima, aš sugiedočiau himną Kūrėjui, šlovindama šią Tavo darbo minutę žmonių gelbėjimui“, – užbaigė savo mintis Alisa ir vėl atsivertė sąsiuvinį.
Bet pasigirdo beldimas į duris, ir Nikolajaus klausimas leidimui užeiti. Greitai nušokus nuo sofos, Alisa įleido Nikolajų ir tik dabar, pamačius nugairintą veidą ir blizgančius nuo drėgmės guminius Nikolajaus rūbus, suprato, kad aplink jau nėra vėtros kaukimo, kad bangų riaumojimas nutilo, kad garlaivis plaukia lygiai pasisiūbuodamas ant lengvų bangų.
– Dabar aš prižiūrėsiu Nal, – pasakė Nikolajus. – O tau, Alisa, nors jau šviesi diena, lordas Benediktas prisakė eiti miegoti.
– Kaip miegoti? Taigi aš vos pradėjau skaityti šį sąsiuvinį, kurį man liepta perskaityti.
– Kodėl tiek mažai perskaitei? Juk visa naktis pralėkė.
– Tai kad aš ir nepastebėjau, kad naktis jau praėjo. Kai pradedi apie ką nors galvoti, taip ir nesupranti, kur dingsta laikas, – kaltai atsakė Alisa.
– O, nedėkingoji, – juokais atsakė Nikolajus. – Mes viršuje stengėmės, kiek tik galėjom, sukaupę jėgas ir Mokytojo nurodymus, kad tave aprūpinti maksimalia ramybe tavo pamokos atlikimui, o tu, matai, svajojai.
– O, Nikolajau, nors ir juokais pasakytas, bet priekaištas dėl nedėkingumo labai vietoje. Kiek aš begyvenčiau pasaulyje, niekada nesugebėsiu išreikšti viso reikiamo dėkingumo Mokytojui Venecijiečiui.
Sujaudintas Alisos sumišimo, Nikolajus užtikrino ją, kad ne tik ji, visi tokioje pat padėtyje ir visi vienodai dar neišmoko atlikti tiksliai….ir nedelsiant tų užduočių, kurias gauna iš Mokytojo.
Palydėjęs merginą, Nikolajus įdėmiai apžiūrėjo tyliai miegančios Nal veidą., persirengė ir prisėdo prie stalelio šalia žmonos guolio, pasiruošęs skaityti storą knygą, iš kurios darėsi išrašus.
Taip, nepertraukiamame darbe, ėjo žmonių, kuriuos lordas Benediktas atsirinko į bendradarbius, gyvenimas. Visada jį supantis grožis, lengvumas, su kuriuo jis viską darė, drąsino žmones ir jie siekė veikti pagal jo gyvą pavyzdį.
Atmosferą garlaivyje, kurį kapitonas Retedli, kaip dar Londone išpranašavo Mokytojas, nepaisant visų jam kelyje grėsusių pavojų, sėkmingai atplukdė į Niujorką, sudarė džiaugsmingumas.

Atvykstame į Ali dvarą. Pirmieji įspūdžiai ir susitikimai

Ilgai, labai ilgai keliavome su I., kol pasiekėme Indiją. I. dažnai ilgam kur nors apsistodavo ne tik dėl poilsio, bet ir norėdamas duoti man galimybę stebėti tautų gyvenimą, jų papročius ir prigimtį.
Lankstas po lanksto, iš dalies ir dėl savo reikalų, o dažniausiai plėsdamas mano “universitetus”, jis atvežė mane į Bagdadą ir juokaudamas įtikinėjo, kad būtinai turiu pajusti realaus Bagdado žavesį, o ne spręsti apie jį tik iš saldžių pyragaičių skonio.
Mūsų kelionė, trukusi keletą mėnesių, kasdieninio I. rūpesčio ir įtakos dėka ne tik užgrūdino mano organizmą, bet pakeitė ir visą mano charakterį. Aš jau beveik atpratau “gaudyti varnas”, mano dėmesys pakluso disciplinai, ir – nė pats nežinau, kaip tai atsitiko ? jau nebesuirzdavau.
Papasakoti apie visus pamatytus stebuklus neįmanoma, kaip vienoje skulptūroje neįmanoma pavaizduoti viso sudėtingo šiuolaikinės epochos tautų gyvenimo. Galiu pasakyti tik tiek: kad ir kaip mane I. ruošė tam, ką pamatysiu Indijoje, ji mane nustebino labiau už visus stebuklus, kuriuos teko išvysti per visą ilgą kelionę. Žinojau, kad mes vykstame į Himalajų papėdę, kad Ali dvaras yra nuostabiame, vaizdingame slėnyje, bet niekaip nesitikėjau patekti į tokį užburiantį grožį.
Spręsdamas pagal tuos I. draugų namelius, kuriuose mes apsistodavome, tikėjausi ir Ali dvare išvysti tokį patį nedidelį švarutėlį namą su žemės sklypu, teturintį vienintelį ugniakurą ir tik pačius būtiniausius namų apyvokos daiktus. Kaip daug kur, taip ir čia visiškai prašoviau pro šalį. Namas Ali dvare buvo puikus, iš balto, į marmurą panašaus akmens, su daugybe kolonų ir atskirų kambarių.
Mūsų su I. laukė du puikūs kambariai antrame aukšte su balkonais. Kai tik išėjau į savo balkoną, iš jo atsivėręs vaizdas taip mane pakerėjo, kad aš viską pamiršau, pavirtau ankstesniuoju Liovuška ir “gaudžiau varnas”, kol saulė pasislėpė už kalno, o aš vis dar stovėjau viską pamiršęs.
Atsipeikėjau nuo lengvai petį palietusios I. rankos. Ak, koks jis buvo žavus! Dar niekada nebuvau matęs jo tokio nepaprastai gražaus, koks jis dabar stovėjo priešais mane. Jis buvo apsivilkęs oranžinį chitoną, jau ataugę plaukai garbanojosi, o topazinės akys nenusileido Anandos žvaigždėms.
Norėjau sušukti jam: “Koks Jūs nuostabiai gražus, I.!” – bet negalėjau ištarti nė žodžio. Pirmą kartą pajutau, koks didis mano draugas, kaip jis pranoksta visa, kas kasdieniška ir žmogiška. Mane apėmė šventos pagarbos, dėkingumo už viską, ką jis dėl manęs padarė, atsidavimo ir ištikimybės jam jausmas. Tylėdamas žiūrėjau į jį. Jis suprato mano jausmus ir švelniai nusišypsojęs tarė:
– Netrukdžiau tavęs, Liovuška, nes žinojau, kaip veikia žmogų šis namas ir šis vaizdas, kai jį pamato pirmą kartą, bet jau artėja vakaras, ir sutemsta čia iš karto. Mes turime laiku suspėti į valgyklą vakarienės. Eikime, parodysiu tau, kur yra vonia ir dušas, supažindinsiu su namų valdytoju ir su tarnu, kuris bus mūsų abiejų. Tu galėsi apsirengti indiškais drabužiais, kuriais čia visi vilki, arba likti su savo europietiškais, jeigu jie tau labiau patinka, bet laiku ateiti į valgyklą – tai vienintelė taisyklė, kurios čia visi labai griežtai laikosi. Nesirūpink, dar suspėsi, – nusišypsojo I. pamatęs mano susirūpinimą nepavėluoti.
Nuėjome pas namų valdytoją, vilkėjusį, kaip ir visi, baltus indiškus rūbus ir, sprendžiant iš išvaizdos, tipišką čiabuvį. Jis buvo gražus, dar jaunas, lieknas ir mitrus, pailgo, nuo įdegimo tamsaus veido, su tamsia ispaniška barzdele, tamsių akių ir su baltu turbanu ant galvos. Į mano pasisveikinimą jis atsakė angliškai, bet su stipriu akcentu ir dainingai. Jo balsas buvo melodingas ir minkštas, žvilgsnis – geras, bet įdėmus ir sutelktas, lyg jis būtų stengęsis mane įsiminti, kažką manyje įžvelgti ar suprasti. Neturėjau laiko apie tai galvoti, tik įsiminiau, kad jo vardas – Kastanda. Mane labai nustebino šis vardas, bet tuoj prisiminiau vonią ir nuskuodžiau į ją su vienintele mintimi: greičiau grįžti pas I.
Manęs laukė staigmena po staigmenos. Tikėjausi išvysti paprastą praustuvą, panašų į tuos, matytus pakeliui į čia – dažniausiai nuošaliame sodo kampelyje įrengtą dušą su saulės tešildomu vandeniu, o patekau į puikų vonios kambarį su plytelių grindimis ir sienomis, su iš vandentiekio kranų tekančiu karštu ir šaltu vandeniu. Ir negana to, tik spėjau nusirengti, kai į vonios kambarį įėjo tarnas… kinas. Geranoriškai šypsodamasis, jis pareiškė, kad Kastanda atsiuntė jį man padėti. Neleidęs net atsipeikėti, iš karto apliejo mane iš ąsočio kažkuo šiltu ir skystu – pasirodo, skystu, kvepiančiu muilu. Akimirksniu išmuilino mane visą minkšta plaušine, pastatė po dušu, o po to taip ėmė trinkti galvą, kad man beliko tik užsidengti veidą rankomis.
Išsiprunkščiojęs ir nesiryždamas atsimerkti jaučiau, kad tarnas kažkur atsargiai veda mane iš dušo.
– Dabar sėskitės į vonią, mesjė Leon, – išgirdau prancūziškai.
Buvau viskam pasiruošęs, bet, išgirdęs iš kino, kuris tik ką vos graibėsi angliškai, prancūzų kalbą, neišlaikiau ir taip nusikvatojau, kad į akis pribėgo muilo.
Įšokęs į puikią, tokio paties balto akmens kaip ir namas vonią, tryniau akis ir springau juoku.
– Ir jaunasis Ali taip sakė, kad mesjė Leon labai linksmas, – vėl išgirdau tarno balsą.
– Argi Jūs pažįstate jaunąjį Ali? – nustebau aš.
– Kaip galiu nepažinti? Aš išauginau jaunąjį Ali. Jis ir atsiuntė mane čia pas Jus ir pas brolį I. Ir pats čia atvažiuos. Tada turėsiu tris ponus, – juokingai tardamas žodžius atsakė tarnas.
Iššokęs iš vonios nusišluosčiau ir greitai apsivilkau man jau pažįstamą indišką kostiumą. Nuoširdžiai padėkojęs kinui už pagalbą paklausiau, kuo jis vardu. Jis truputį patylėjo ir atsakė:
– Kuo vardu – tai kitas reikalas. Jūs vadinkite mane Jasa – taip mane vadina jaunasis Ali ir visi čia esantys.
– Aš vadinsiu Jus Jasa tik tada, kai Jūs pradėsite mane vadinti Liovuška, kaip mane vadina jaunasis Ali ir kaip vadins visi čia esantys.
Kinas nusijuokė ir tarė:
– Gerai, jeigu taip palieps I.
– Palieps, palieps, galite būti ramus.
Ir puoliau bėgti pas I., bet pasukau į priešingą pusę ir vėl tik su to paties Jasos pagalba radau I. savo kambaryje besikalbantį su Kastanda.
– Ar nepavėlavau, I.? – linksmai sušukau įbėgdamas į kambarį.
– Gongas dar tik už penkiolikos minučių, – atsakė man Kastanda. – Prašau nenustebti, jeigu Jūsų ir I. vietos valgykloje bus papuoštos gėlėmis. Mūsų brangus šeimininkas Ali Mahometas mus perspėjo apie jo draugų atvykimą, ir kiekvienas čia gyvenantis tuoj pat panoro kaip nors išreikšti savo pasveikinimą atvykstantiems svečiams, o pats vyresnysis Ali sveikina Jus su dovanomis, kurias taip pat rasite savo vietose ant stalo.
Kastanda išėjo, o I. man paaiškino:
– Valgykloje, kaip ir čia, vyrauja paprastumas, Liovuška, bet tai nereiškia, kad žmogus neteko komforto. Dabar tu apakai, išsiblaškei ir nežinai, nei į ką, nei kur žiūrėti. Rytoj tu geriau suvoksi aplinką. Dabar eikime vakarieniauti, nesutrik nuo daugybės tau nepažįstamų žmonių. Ten bus ir daug moterų.
Man suspaudė širdį. Lyg gyva šmėstelėjo prieš mano akis Anna. O, kaip ryškiai pajutau dabar jos skausmą. Ji galėjo būti čia, su mumis. Ananda pats galėjo ją čia atvežti, tačiau viena abejonių bei pavydo akimirka – ir viskas dingo.
– Anna nedingo negrįžtamai, – tyliai ir švelniai tarė man I. – Ji sustiprės ir atvyks. Daugiau jau nebekils joje pavydo audros, bet čia ji bus tik tada, kai čia atvažiuos ir Ali duktė Nal su savo vyru, tavo broliu. Tada Ali pats atveš Anną. Neliūdėk dėl jos. Padėk jai džiaugsmingos meilės mintimis. Siųsk jai kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą žvalumo ir drąsos pagalbą. Niekuo aktyvesniu šiuo momentu tu jai nepadėsi, bet negalvok, kad tai jau taip mažai. Tai labai didelė pagalba. Kasdieninė džiaugsmo mintis apie žmogų prilygsta tiesimui žaibiško tilto, ant kurio galima išmokti mintimis susitikti su tuo žmogumi, apie kurį su džiaugsmu, tyrai, įdėmiai ir nuolat galvosi.
Nuaidėjo gongas. I., kaip ir visada atspėjęs mano sumišimą, paėmė mane už parankės ir mes nulipome laiptais žemyn.
Buvo jau beveik tamsu, labai šilta, beveik karšta. Valgyklos salę, mano nuostabai, ryškiai apšvietė elektra. Visos durys joje buvo atdaros, langai uždangstyti drėgna medžiaga, palubėje sukosi dešimtys didelių ventiliatorių, kėlusių vėsų vėjelį, tačiau vis tiek buvo tvanku.
Supratau, kaip aš sustiprėjau. Anksčiau iš viso nebūčiau atlaikęs tokio karščio, prieš kurį Konstantinopolio tvankumas atrodė juokingai menkas. Prieš keletą mėnesių čia iš karto būčiau apalpęs, o dabar man tebuvo tik tvanku. Indiškas kostiumas ir sandalai ant basų kojų labai padėjo.
Mes įėjome vieni iš pirmųjų. Kastanda tuoj pat priėjo prie mūsų ir palydėjo į mums skirtas vietas. Jos buvo prie kraštinio stalo, kuris, kaip ir visi kiti, jau buvo serviruotas. Daugelis įeinančių sveikinosi su I. kaip su senu pažįstamu, kiti linkčiojo mums abiem iš tolo kaip vėl sugrįžusiems draugams. Matyt, čia visi vieni kitus pažinojo ir nesivaržė. Kai visi susėdo į savo vietas, stalus pradėjo labai savotiškai aptarnauti. Ant nedidelių, labai gražių, stumdomų stalelių rikiavosi dubenys ir dubenėliai, iš kurių kiekvienas ėmė tai, ko norėjo, ir tiek, kiek norėjo. Mes sėdėjome iš krašto prie lango ir maistas prie mūsų atriedėjo nuo lango pusės.
I. pasiūlė man įdėti jam ir sau, o aš negalėjau nuspręsti, ką ir kaip čia valgo. Pastebėjęs pomidorų salotas, bulves, žiedinius kopūstus, ėmiau dėti į mūsų lėkštes, tik staiga pamačiau nuostabų melioną. Prisiminęs, kad “išminčius be meliono – ne išminčius”, jau norėjau imti ir jį, bet I. nusijuokęs sulaikė:
– Liovuška, kai tik mes suvalgysime daržoves, stalelis netrukus vėl atriedės, geriau atkreipk dėmesį į tau skirtas gėles ir į dar kai ką. Gal Ali pasveikinimas sujaudins tave.
Nukreipiau žvilgsnį į gėles ir pamačiau, kad priešais mane aukštoje žalioje vazoje buvo pamerkta balta lelija. Matyt, Ali ir čia turėjo savo oranžeriją; bet aš visiškai negalėjau į nieką sutelkti savo dėmesio. Kiek priešais mane buvo veidų – vyrų, moterų, jaunų, pagyvenusių, senų – ir kokių veidų! Norėjau nors prabėgomis juos visus nužvelgti, bet kiekvienas veidas, į kurį nukreipdavau žvilgsnį, man atrodė nepaprastas ir vos atplėšdavau nuo jo akis.
– Ne, Liovuška, net nebandyk visų ir visko iš karto aprėpti, – išgirdau I. balsą. – Čia daugiau kaip šimtas žmonių ir tu su jais po truputį susipažinsi. Valgyk, apsidairyk apie lėkštes ir apžvelk bent tuos, kurie sėdi prie mūsų stalo.
Atsidusau supratęs, kaip man dar toli iki I., kuris iš karto galėjo aprėpti šimtą žmonių ir per keletą minučių nusakyti kiekvieno pilną charakteristiką, kiekvienam pasakyti kaip tik tai, kas jam svarbu, ir palaikyti kiekviename energiją vienu žodžiu ar žvilgsniu.
Manęs jau nestebino šios I. savybės. Aš jau prisižiūrėjau tokių Florentiečio ir Anandos savybių. Mane stebino kažkas pačioje žmonių pilnoje salėje. Žmonių pastaruoju metu aš mačiau taip pat labai daug, bet šioje salėje buvo kažkas ypatinga, ko aš dar niekur nemačiau. Ir tas “kažkas” lietė ne pačią salę, o žmones joje, jų vidinę pusę, akimis neužčiuopiamą, bet aiškiai juntamą dvasinę kultūrą. Dabar šią žmonių minią jutau visai kitaip. Čia buvo neįmanoma įsivaizduoti, kad staiga kuriame nors salės kampe pasigirstų aštrus šūksnis, sarkastiškas juokas, pikta frazė…
I. vėl atitraukė mano dėmesį ir privertė valgyti, sakydamas, kad stalelis greitai atvažiuos, o aš atsilieku. Ėmiau valgyti nesuvokdamas, ką valgau, žvilgtelėjau į servetėlę ir nustėrau. Servetėlė buvo įverta į nuostabų žiedą su Ali vardu, išdėliotu iš smulkių žalių brangakmenių ir baltų perlų.
– Aš juk sakiau tau, apsižvalgyk aplink save, – tarė I., nusišypsodamas mano stulbinančiam išsiblaškymui.
Norėjau sužinoti, koks I. žiedas ir… dar kartą nustėrau. Jo servetėlės žiedas buvo iš balto medžio, ant kurio baltu koralu buvo išrašyta: “Ali”. Toliau ėjo užrašas man nežinoma kalba.
– Kai važiavau su Florentiečiu iš K., – tariau I., – nesupratau nė žodžio, ką jis kalbėjo su čiabuviais. Visą laiką buvau suirzęs ir nusiminęs. Tada prisiekiau sau išmokti tą kalbą, kurios nemokėjimas vedė mane į įsiūtį. Dar nepradėjau vykdyti savo pirmosios priesaikos, tačiau, nepaisant to, prisiekiu antrą kartą: išmokti tą kalbą, kuria išrašytas užrašas ant Jūsų žiedo. Jau nebeirztu, manęs nebeslegia mano nemokšiškumas. Su savo dabartine savitvarda netgi dar geriau jį įžiūriu. Ar padėsite man, I., įvykdyti šias abi mano priesaikas?
– Mielai, drauguži, tik prašau, nedaryk daugiau skubotų įžadų, o tai čia, Ali Bendruomenėje, tau teks pragyventi metų metus, o aš tave atsivežiau čia tik trumpam laikui, kad tu galėtum pasiruošti tolesniam gyvenimui greta Florentiečio.
– Ali Bendruomenė? – visiškai nustebęs paklausiau I.
– Taip, bet viską papasakosiu tau vėliau. Dabar valgyk, žvalgykis, atsakinėk į klausimus, nors, manau, niekas tavęs neklausinės.
Taip, įsiklausydamas į pokalbį prie mūsų stalo, pradėjau įdėmiai apžiūrinėti savo kaimynus. Paliečiau gėles prie savo lėkštės ir staiga tarp jų pastebėjau du nedidelius vokus. Ant kiekvieno buvo mano vardas. Iš karto pažinau stambų, aiškų vyresniojo Ali braižą ir tokį patį aiškų, bet kur kas smulkesnį ir moterišką jaunojo Ali braižą.
Kartu su didžiuliu džiaugsmu į mane plūstelėjo ištisas prisiminimų debesis. Vėl iš naujo išgyvenau puotą pas Ali, išsiskyrimą su broliu, susitikimą su Florentiečiu ir atskirus kelionės su juo epizodus. Meilė broliui mano širdyje buvo vis tokia pati stipri, tik dabar mano atmintyje skambiausia styga skambėjo ne išsiskyrimo su juo skausmas, o džiaugsmas už jį, džiaugsmas, kad jis laimingas, saugus ir gyvena greta Florentiečio. Galvojau apie vyresnįjį Ali su dideliu dėkingumu ne tik už tai, kad dabar sėdžiu po jo stogu, bet ir už tai, kiek daug jis padarė mano broliui, ir kad iš tikrųjų mes abu skolingi jam už viską.
Staiga vėl pajutau jau pažįstamą viso organizmo virpėjimą. Man pasirodė, kad matau Ali, stovintį tolumoje prie apvalaus lango, matau jo degančias akis ir girdžiu stiprų, aiškų balsą: “Mokykis, Liovuška. Pirmas tavo uždavinys – išmokti savitvardos, antras – bebaimiškumo, trečias – takto. Įgijęs šias savybes, galėsi vėl eiti į pasaulį dirbti ir tarnauti žmonėms. I. padės tau, o aš priimsiu tave į savo bendradarbių ratą”.
Ali dingo, man pasirodė, kad valgykloje tapo kur kas tamsiau. Atsipeikėjau, nes I. paslaugiai padėjo man atsistoti. Jau seniai nebesikartojo liguista iliuzinių reginių būsena, maniau esąs visiškai nuo jų pasveikęs ir dabar susikrimtau supratęs, kad dar per mažai sustiprėjau.
Visi kilo iš savo vietų, matyt, vakarienė baigėsi. Paklusdamas I. rankai, aš taip pat atsistojau ir pamačiau šalia savęs Kastandą.
– Jūs, Liovuška, tikriausiai labai pavargote nuo kelionės ir karščio, Jūsų gėles paliepsiu nunešti Jums į balkoną, o laiškus gal panorėsite pasiimti dabar iš karto, – paduodamas man juos tarė Kastanda.
Padėkojau, paėmiau abu laiškus, norėjau paimti ir žiedą, bet I. pasakė, kad mes jį apžiūrėsime rytoj, dienos šviesoje. Jis supažindino mane su keliais prie jo priėjusiais draugais, bet aš tebebuvau kaip rūke ir vos mačiau veidus, kurie dar taip neseniai atrodė man tokie reikšmingi. Mes išėjome į parką. Pirmą kartą galėjau stebėti dangų tokioje didžiulėje erdvėje, bet jėgų turėjau tiek mažai, kad paprašiau I. atsisėsti ant pirmo pasitaikiusio suolo. Prigludau prie I. Nuo jo į mane tekėjo gyvybinė energija. Po truputį rimau ir pajutau, kad širdis plaka jau normaliai. Pasakiau I., kad noriu eiti į savo kambarį ir perskaityti abiejų Ali laiškus.
– Greitai, kur kas greičiau, negu tau atrodo, Liovuška, tu išmoksi valdytis ir girdėti draugų balsus per didžiulius atstumus be jokios įtampos, ? švelniai kalbėjo I., lydėdamas mane namo.
Iš visos dabar mane supusios aplinkos galėjau suvokti tik viena: nakties tyla atitiko tylą manyje. Parkų takeliais judėjo tamsūs šešėliai grupėmis, poromis, po vieną. Ir vėl, prasilenkdamas su vaikščiojančiais žmonėmis, pajutau, kaip ir valgykloje, koks nuo jų sklinda palankumas. Kuo jis pasireiškė ir kaip galėjau jį jausti ? aš nežinojau, bet buvau visiškai įsitikinęs, kad niekas čia manęs nepasmerks, nenarstys po kaulelį, o labai lengvai ir su meile priims į savo bendriją.
I. vedė mane aplinkiniais takais, ir aš supratau, kad jis nori duoti man galimybę visiškai nurimti. Man staiga pasirodė net juokinga: nejaugi I. galvoja, kad aš ? ankstesnysis Liovuška, kad dar kokiame nors mano būtybės plyšelyje galėjo išlikti suirzimas?
– Mano brangusis I., aš jau seniai pasiruošęs skaityti savo laiškus, su mano galva jau viskas gerai. Nejaugi Jūs galėjote įtarti, kad aš šiandien buvau suirzęs? Aš jau pamiršau, kaip tai daroma, ? linksmai pažvelgiau į I. veidą ryškiai šviečiančių žvaigždžių šviesoje.
– Žinau, Liovuška, kad tu jau nebegali irzti, ir jeigu taip ilgai vedžiojuosi tave po parką, tai tik tam, kad jau pačią pirmą naktį, kai įžengsi į Ali namą, tu įeitum į jį su visiška jėgų ir jausmų pusiausvyra. Mes esame Ali Bendruomenėje. Kiekvienas iš mūsų, ateidamas čia, jau praėjo savo gyvenimo kryžiaus kelią, bet ne kiekvienas, praėjęs jį, galėjo prieiti šį namą. Čia tu pamatysi tik tuos, kurie prašviesėjo savo kančioje, kurie suprato, priėmė ir palaimino savo aplinkybes, kurie panorėjo gyventi tarnaudami žmonijai, galvodami apie bendrą gerovę. Įeidamas šiandien į šį namą, pagalvok, mano brangus berniuk, apie visus, paliktus Konstantinopolyje, apie visus, kurie dabar greta Anandos ir Florentiečio, o taip pat prisimink serą Vomį ir visus, kurie buvo su mumis ir išėjo paguosti bei nudžiuginti. Abu Ali kalbės su tavimi per laiškus; padėkok gyvenimui už susitikimus su jais. Nusimesk nuo savęs visą ankstesnio skausmo ir nesusipratimų sunkį. Įženk po Ali stogu laisvas, lengvas ir džiugus. Negalvok, ką tau ruošia rytojus, bet užbaik savo šiandieną tokia jausmų pilnatve, kad visas tavo organizmas galėtų suimti į save tau parašytus vyresniojo Ali žodžius.
Mes įėjome į namą, užlipome laiptais ir aš atsisveikinau su I., kad vienumoje perskaityčiau laišką nuo Ali, kurio nuostabų veidą taip neseniai mačiau žiūrintį į mane iš eterio per apvalų langą.

“Drauge, broli ir mielas sūnau!
Nėra nei atstumo, nei sąlyginio išsiskyrimo tiems, kurių širdys dega neužgesinama meile. Nėra mirties tiems, kurių sąmonė suvokė jų gyvą Amžinybę, kurią jie turi savyje.
Šiandien tu įžengei į mano namus Rytuose. Ženk į juos ne kaip svečias, ne kaip šeimos draugas, bet kaip lygiateisis mano šeimos narys. Visi, kuriuos tu ten sutiksi, ? visi tavo broliai ir seserys, einantys darbo ir tobulėjimo keliu.
Tau duota daugiau už daugelį iš jų. Tu turi jėgą bet kuriuo metu matyti bei girdėti ir mane, ir Florentietį, ir Anandą, ir serą Vomį. I. ves tave, nuolat padėdamas vystytis tavo psichinėms jėgoms, į aukščiausius pažinimo lygius. Tu valdysi savo vidines ir išorines jėgas.
Ko reikia iš tavęs, kad viskas vyktų sėkmingai ir išskleistų tavyje visas kūrybinės dvasios jėgas?
Reikalinga tavo ištikimybė. Kas yra mokinio ištikimybė savo Mokytojui? Tai amžina vienovė su Jo darbais ir keliais. Jeigu tu įžiebsi herojinę jėgų ir minčių įtampą, tu susijungsi su intensyvia savo Mokytojų kūrybos liepsna ir Amžinybė atvers tavyje visus tavo talentus, bet tavo ištikimybė ? vienintelis raktas visoms žinioms.
Gyvenk lengvai, be baimės ir laisvai. Kurie negali gyventi taip kiekvieną savo dieną, tiems žinios uždarytos, net jei jie ir peržengė Bendruomenės slenkstį. Galima gyventi tarp tobulų žmonių ir visgi matyti tik jų išorines manieras. Galima gyventi tarp tokių pačių žmonių kaip ir tu, netobulų, bet siekiančių pažinimo džiaugsmo, ir matyti juose Amžinybės ugnies kibirkštį. Ir tada tu stengsiesi nesutrikdyti šios ugnies kibirkšties žmoguje ir stengsiesi padėti jam, kad jis lengviau, paprasčiau, aukščiau ir linksmiau iš kibirkšties virstų laužu. Kartoju, rakto į tokį kelią nei Bendruomenė, nei žmonės, nei gamta su jos grožybėmis niekam nepaduos. Raktas ? tavyje pačiame, tavo ištikimybėje.
Nėra jokių “ypatingų” žinių, kurios atsiveria žmogui valios pastangomis kažkokiose ypatingose vietose pagal ypatingus ritualus. Šiais reikalais užsiima juodieji okultistai. Jų žinios, įgytos tokiu būdu, menkos, ir tu jau turėjai galimybę tuo įsitikinti. Bet pagunda, kurią jie įneša į pasaulį, žaizdos, kurias jie palieka, baisios ir ardo tamsius nemokšiškus žmones. Veikdami per egoistines aistras, juodieji okultistai verbuoja savo armiją, blogio hipnoze sudegindami žmoguje valią gėriui.
Ta Bendruomenė, kurioje tu dabar gyveni – tai gelbėjimo tinklas, kur ugdomi kariai kovai su blogiu, su prisiplėšimu, su deginančiomis aistromis. Čia užsigrūdina širdys tų, kurie nori gyventi dėl bendros gerovės, dėl žmonių ramybės ir džiaugsmo.
Žinios – gyvenimo variklis, o džiaugsmas – tepalas jam. Nuo šio momento, kai tu įžengei po mano Bendruomenės stogu, suvok naują daiktų tvarką ir įžvelk naują dovaną, kurią tau duoda Didysis Gyvenimas.
Prieš tave visiško išlaisvinimo iš visų praktinio gyvenimo rūpesčių ištisų septynerių metų periodas. Visiškai išlaisvintas nuo buitinės naštos, suvok savo didžią vidinę laisvę. Suvok, kad tavasis aš, išlaisvintas iš aistrų, gali versti kalnus, jeigu tavo ištikimybė tikrai vientisa ir jokios abejonės ar baimės negali pramušti joje nė plyšelio.
Priimk, drauge, energingą mano rankos paspaudimą ir eik per gyvenimą su paprastu gerumu. Kai tik tavo gerumas taps kasdieniniu, įprastu tavo gyvenimo varikliu – tu kiekvieną savo susitikimą sugebėsi pradėti ir baigti ramiai bei džiugiai.
Patikėk manimi – viskas, ko turi pasiekti žmogus savo susitikimuose, tai pradėti ir baigti kiekvieną iš jų ramybėje, su gailesčiu ir gerumu.
Laikas, apie kurį užsiminiau ? septyneri metai, kurie tau dabar atrodo amžinybė, – prabėgs kaip viena akimirka. Palikdamas svetingą Bendruomenės pastogę, tu pats save įtikinėsi, kad dar nejauti savyje jėgų eiti į praktinį gyvenimą ir kurti žmonėms kelius į bendrą gerovę bei ramybę.
Bet… kiekvienam savas laikmetis, sava kūrybos valanda, savas herojinių jėgų vystymo ir veiksmų laikas.
Kas skuba – nepasiekia. Kas atsilieka ir delsia – teranda mirtį. Neprarask drąsos, drauge. Tu gerai pradėjai savo kelią – tęsk jį taip ir toliau. Jeigu disharmonijos akimirką tau reikės mano pagalbos, stipriai ir tvirtai galvok apie mane, šauk mane vardu “Ali”, ir aš tau nedelsdamas atsiliepsiu. Priimk mano linkėjimus ir ramybę,

tavo draugas Ali Mahometas”

Užgesinau šviesą, pasiėmiau laišką ir išėjau į balkoną. Mane apsupo tyli, tamsi naktis su žvaigždėmis nusėtu dangumi. Didžiulių palmių kerintys kontūrai buvo vos įžiūrimi. Man nepažįstami šios nakties garsai, kažkokie šnaresiai, lyg atodūsiai, labai tolimas dūdelės balsas, rožių ir gvazdikų aromatas – viskas susiliejo į dar nepatirtą ramybę bei palaimą. Šioje naktyje viešpatavusi harmonija užvaldė ir mane. Nustojau jaustis atskira būtybe, pajutau būties džiaugsmą, laimę gyventi šioje nuostabioje visatoje, kurios gyva dalele suvokiau save.
Prispaudęs laišką prie lūpų, dėkojau Ali už visą geradarystę man ir broliui. Perskaičiau laišką dar kartą ne akimis ir protu, bet širdimi. Mano meilė jam išsiliejo karšta banga, atverdama man didžiulę Ali jėgą. Aš įžvelgiau dar vieną savo didžiojo draugo aspektą ? meilės aspektą. Aš panorau priartėti prie žinių, kad priartėčiau ir prie jo. Taip ilgai stovėjau balkone, kad žvaigždės jau pradėjo blėsti ir ėmė rausvėti rytai. Prisiminiau jaunojo Ali laišką ir nuskubėjau į kambarį. Nuostabus prabundančio gyvenimo vaizdas privertė mane atitraukti užuolaidas. Vieną po kito atvėriau visus langus ir ėmiau stebėti, kaip iš už kalnų viršūnės išplaukianti raudona juosta platėja, ryškėja. Staiga išsprūdo kraštelis saulės ir aš vos susilaikiau nesušukęs iš žavesio. Tolimame horizonte atsivėrė kalnų grupė snieguotomis viršūnėmis, nušviestomis rausva šviesa. Iki kalnų papėdės driekėsi platus slėnis su vaizdingomis gyvenvietėmis, besimainančiais sodais, laukymėmis, miškais. Atsitraukiau nuo lango tik tada, kai pamačiau iš tolimųjų Bendruomenės pastatų išeinančius sodininkus. Iš karto daug kur pradėjo busti gyvenimas. Mačiau, kaip baltai apsirengę žmonės su frotiniais rankšluosčiais ant pečių ėjo maudytis į kalnų upelį. Atsisėdau ant kėdės ir pradėjau skaityti antrąjį laišką.
“Mano brangus Liovuška, mano mielas broli”, – savo smulkiu ir nepaprastai gražiu braižu rašė jaunasis Ali. Žiūrėdamas į šią valingą rašyseną aš jį įsivaizdavau ypač ryškiai. Prisiminiau pirmąsias mūsų susitikimo akimirkas, kai jis, nematydamas mūsų, išsodino iš vežimo niurzgančią tetą ir vogčiomis šypsojosi Nal. Prisiminiau jį tuo momentu, kai Nal atidavė gėlę broliui Nikolajui… Regėjau jį vilkintį indiškais rūbais dėdės Ali dvare. Kaip turėjo tada kentėti šis žmogus, kurio net rašto raidės vingiavo lygia linija kaip harmoningai išnerti nėriniai. Kokia valios ir meilės ištvermė turi gyventi šioje harmoningoje būtybėje, kad po mirtino smūgio vėl gyventų pilnavertį gyvenimą, šypsotųsi ir džiaugtųsi. Dabar man buvo aišku, kad kaip tik tada, kai Nal padavė gėlę ne jam, o broliui Nikolajui, Ali mirė. Mirė nerūpestingas, įsimylėjęs Ali, mirė jaunikis, svajojęs apie meilę bei šeimą, ir liko gyventi naujas žmogus, karys, gyvenimo kūrėjas, greta vyresniojo Ali jau amžinai pamiršęs save.
Dabar jau neklausiau savęs: “Kodėl pasaulyje tiek skausmo?” Dabar jau žinojau, kam jo reikia, žinojau, kad tik per skausmą žmonės eina į pažinimą ir tik nugalėdami kliūtis auga bei grūdinasi. Vėl ėmiau skaityti laišką:

“Prieš mane iškyla visas neramus tavo pastarųjų mėnesių gyvenimas. Ne vieną kartą kančia spaudė man širdį ir aš norėjau apsikeisti su tavimi vaidmenimis bei prisiimti visą tavo žygdarbį, atiduodamas tau ramų gyvenimą greta dėdės Ali. Bet… kelio sau nepasirinksi. Kelias tiesiasi ten ir taip, kaip pats žmogus jį išgrindė.
Laiške neišsakysi visko, ką norėtųsi išlieti iš širdies, o ir mūsų žodžiai per maži tam, kuo norėčiau pasidalinti su tavimi. Viena turiu tau būtinai pasakyti: nesirūpink nei manimi, nei savo broliu.
Matai, gyvenimas žemėje – išsilaisvinimas per darbą. Mes taip sukurti, kad ateidami į žemę atsinešame ir auginame savyje daugybę aistrų ir prietarų, kurie apraizgo mus kaip kibios lianos. Kuo gražesni mūsų lianų žiedai, tuo stipriau mes prie jų prisirišame, tuo stipriau jų vaikomės. Kai ateina mūsų vidinės brandos laikas, mums tenka traukyti iliuzijų grandines, ir jeigu grandinės giliai įaugo į mūsų širdį, tai tuo momentu, kai jas ištraukiame, mes mirštame. Mirštame kartais ištisomis savo būtybės dalimis, kad mus pančiojusių aistrų vietoje išaugtų išsilaisvinimo džiaugsmas.
Negaliu tau tvirtinti, kad aš savo augimo ir išsilaisvinimo pakopas užkariavau lengvai ir paprastai. Jau daug kartų miriau nuo įsikibusių į mane aistrų lianų ir daug kartų vėl atgijau, visada dėkodamas Gyvenimui už jo atsiųstą išsilaisvinimo pamoką.
Matau, kaip ant tavęs iš karto užgriuvo dešimtys pamokų. Matau, kaip stoiškai tu jas atlaikai, mano brangusis drauge Liovuška. Tau atrodo, kad aplink per daug kančios, kad Gyvenimo Gailestingumas galėjo labiau pasirūpinti žmonių džiaugsmais. Ne, Liovuška, ne Gyvenimas dalija apdovanojimus, sėkmes arba bausmes, o žmogus susirenka per savo dienas tai, ką jis pats savo kūryba per amžius aplink save išbarstė.
Išdžiovinti ar ąsočiu išsemti drumstą vandenį, kurį pats į gyvenimą išpylei, neįmanoma. Jį reikia perleisti per savo paties sąmonę ir darbą. Tik tada vanduo, perėjęs per savo paties gerumo filtrus, susigers į žemę, jos paviršiuje aplink žmogų palikdamas grynos Meilės kristalus. Šie švytintys kristalai jau negali nei susidrumsti, nei sudužti. Tai gabalėliai tavo amžinos Meilės, esančios tavyje ir kiekviename. Jie lengvi, tyri ir byra nuo mūsų kaip deimantų lietus, jeigu mes savo žemės darbinėje kasdienybėje galvojame ne apie save, o apie sutiktuosius.
Kuo daugiau meilės išlaisvintoje ir išvalytoje širdyje, tuo švaresnis ir platesnis aplink mus švytintis meilės kilimas, ant kurio sutinkame savo artimuosius. Dar tik artėdamas prie žmogaus, jau iš tolo jauti jo meilės kilimo atmosferos aromatą. Tas žmogus, kurio atmosfera sužavi švelnumu ir jėgos energija, visada yra daug daug kartų miręs savo aistromis, prieš joms tampant išlaisvintos Meilės kristalais.
Tau, Liovuška, teko daug iškentėti, bet prieš tave dar didžiulis, ilgas gyvenimas. Visko tu dar patirsi savo kelyje, bet žinok viena: nėra tokių tobulėjimo pakopų, kurios nukristų ant žmogaus pečių iš dangaus pačios savaime, kaip iš gausybės rago, kurį laiko kažkieno ranka, barstydama kelią gėlėmis. Kiekviena gėlė – paties žmogaus triūsas. Kiekviena sėkmė ? tavo pergalė prieš save patį.
“Sėkmė”, kurią tu pavadinsi šiuo vardu ? tai tik tavo žinios, tavo pasiekimai išsilaisvinimo kelyje. Tai bus vidinė jėga ir pergalė, o ne ta išorinė gerovė, kurią žmonės vadina sėkme, stengdamiesi svetimomis rankomis ir darbu sukrauti sau kuo daugiau gėrybių.
Jeigu tau kada nors bus ypatingai sunku ir negera, žinok tvirtai, kad jau baigi praeiti vieną iš savo išsilaisvinimo pakopų, kad tavyje miršta kažkokia iliuzijų dalis. Jų mirimą visada labai sunkiai atlaiko žemės organizmas, turintis savyje abiejų pasaulių – dangaus ir žemės – sąmonę, jėgas bei jausmus.
Tai žinodamas, kai skausmas jau apsivys tave, prisimink ir remkis tada į tokius žmones kaip I., kurių švytintis meilės kilimas išaugo į didžiulę sferą, apimančią jį patį ir visus, kurie prie jo prieina. Dėdė Ali sakė, kad pasiųs mane pas tave į Bendruomenę. Aš ten jau buvau du kartus ir džiaugsiuosi, jei susitiksiu joje su tavimi.
Brangus drauge, priimk mano nuoširdžius linkėjimus. Neverta ir kalbėti, kaip aš džiaugsiuosi, jeigu tu neatsakysi man savo draugystės ir rašysi man. O aš visada su tavimi mintyse ir drįstu vadinti save tavo ištikimu draugu.

Ali Machmedas”

Tai buvo antras laiškas, gautas iš jaunojo Ali. Savaime išplaukė iš atminties, kaip aš saugojau Florentiečio miegą ir vagono tvankumoje skaičiau pirmąjį jo laišką.
Kiek palyginti nedaug tepraėjo laiko, dar neprabėgo nė metai nuo mūsų pirmojo susitikimo su Ali, o kiek jau buvo įvykių. Ir tokių įvykių, kurie palaidojo po savimi berniuką, atvažiavusį pas brolį į K. Nusišypsojau pats sau, kai prisiminiau tą naivų, nuolat suirzusį Liovušką, kuris ėjo į puotą pas Ali ir įsivaizdavo esąs maskarado herojus. Man pasirodė, kad dabar net nebūčiau galėjęs taip ekspansyviai jausti kaip tada. Prisiminiau savo nusivylimą, vienatvę, pamestos būtybės ašaras, kėlusias manyje kapinių pojūtį, ir aiškiai supratau, kad jau peržengiau kažkokią sąmonės pakopą ir daugiau nebeieškosiu laimės gyvenime ta ar kita išorinio gyvenimo forma.
Tikriausiai dar ilgai būčiau mąstęs įvairiais gyvenimo klausimais, kurie kilo iš prisiminimų asociacijų, bet mano dėmesį atitraukė pro langą įmesta gėlė. Pakėliau ją, išėjau į balkoną ir pamačiau I., kviečiantį mane maudytis kalnų upelyje.
– Liovuška, betgi tu nemiegojai? Taip negalima, – dirbtinai rūsčiu tonu pasakė mano draugas ir globėjas. ? Šiandien žadu supažindinti tave su daugeliu savo draugų, tarp jų bus ir nemažai žavių damų, ir visai nenoriu, kad jiems padarytum per pusryčius snaudžiančio, nuobodaus Liovuškos įspūdį.
Užtikrinau, kad gėdos jam nepadarysiu, paslėpiau laiškus, pagriebiau rankšluostį ir greitai pasivijau I.
Dabar mes ėjome per tą vaizdingą slėnį, kurį mačiau iš savo balkono. Takas staigiai pasuko į kairę, aplenkėme nedidelį sodą, ir mane vėl apstulbino atsivėręs vaizdas. Kalnų upelis atitekėjo iš toli, krito kriokliais, šniokštė ir putojo, bet prie smėlėtos seklumos, kur mane atvedė I., išsiliejo dideliu kaip taurė ežeru ir tolyn tekėjo vėl siauru, kriokliais garmančiu upeliu.
Aplink ežerą augo palmės ir buvo pristatyta maudyklių. Ežeras buvo gilus, vanduo šaltas, ir tik nedaugelis, geriausi plaukikai bei sportininkai, ryždavosi jį perplaukti. Kitoje jo pusėje taip pat matėsi daug maudyklių, įžiūrėjau judančius žmones.
Buvo jau karšta, svajojau kuo greičiau įlįsti į vandenį, bet I. nusivedė mane toliau, aukštupio link, prie kitos kalno terasos. Čia pamačiau tokį patį vaizdą, upė išsiliejo į ežerą ir tekėjo tolyn, bet šis ežeras buvo mažesnis ir seklesnis. I. paaiškino man, kad pirmą kartą atvykstantiems į Bendruomenę negalima iš karto maudytis žemutiniame ežere, nes per žema vandens temperatūra sukelia traukulius ir gali netgi mirtinai pakenkti visam organizmui, tačiau po truputį pratinantis prie aukštos oro temperatūros ir šalto vandens, turinčio daug gydomųjų savybių, galima ne tik išsigydyti gausybę fizinių ligų, bet ir atnaujinti visą organizmą. Daugelis, pragyvenę Bendruomenėje šešerius septynerius metus, išvažiuoja pajaunėję dešimtmečiais ir beveik nustoja sirgti.
I., nenorėdamas palikti manęs vieno, maudėsi kartu su manimi aukštutiniame ežere. Nežinau, kaip aš būčiau jautęsis žemutiniame, bet šio ežero vanduo mane tiesiog pakerėjo. Po jūros, kurioje mūsų ilgos kelionės metu dažnai maudydavausi, minkštas, visiškai skaidrus ir maloniai vėsus ežero vanduo, kuriame matėsi smulkiausi akmenukai, kurio dugnas buvo kaip aksomas ir kuriame nebuvo nė vienos medūzos, man atrodė tikra palaima. Niekaip negalėjau išlipti iš vandens ir tik I. pagrasinimas, kad artėja moterų maudymosi valanda ir aš užlaikau damas, privertė mane išlipti į krantą, nors aš dūsavau ir žadėjau I. rytoj pat susirasti sau dar vieną ežerą, kur būtų galima maudytis kiek nori, nebijant damų užklupimo.
I. juokėsi ir gąsdino mane, kad supažindins su viena amerikiete, labai turtinga dama, kuri nemėgsta atsiskyrėlių jaunuolių ir visus juos paverčia savo pažais. Aš pasipiktinau ir prašiau įsidėmėti, kad į Ameriką nė už ką nevažiuosiu ir susipažinti žadu tik su rusais. Vos spėjau užbaigti tiradą, kaip už maudyklių pasigirdo balsai ir juokas.
– Ką gi tai reiškia? – išgirdau linksmą, labai jauną moterišką balsą, kalbantį angliškai. – Lordai dar vis ežere? Argi neišmušė septynių?
– Ne, gerbiamosios ledi, – atsakė I., – lordai turi dar tris minutes. Be to, vienas tik ką atvykęs rusų grafas pavėlavo specialiai, kad galėtų susipažinti su amerikiete ledi. Jis tiek daug girdėjo apie jos protą ir auklėjimo talentą, kad svajoja patekti į jos pažų tarpą.
Visa tai I. kalbėjo kažkam ant maudyklės tiltelio ir taip juokingai mėgdžiojo moteriško balso intonaciją ir šiek tiek netaisyklingą akcentą, kad aš laikiausi, laikiausi, bet neištvėriau ir prapliupau savo ankstesniu berniokišku kvatojimu. I. atidarė maudyklės duris, ištraukė mane į krantą ir… aš sustingau, virtęs Liovuška Varnų Gaudytoju.
Priešais mane stovėjo dvi moterys. Viena buvo apkūni, vidutinio ūgio, stipriai besigarbanojančiais plaukais, negraži šatenė. Jos didžiulės, pilkos, išverstos, neramios, valdingos akys tarsi netilpo į šį stambų kūną. Atrodė, kad šioms akims reikia viską žinoti, visur kištis, visur dalyvauti. Iš pažiūros jai buvo apie trisdešimt metų.
Greta jos stovėjo mergina, jaunutė ir smulkutė, liguistos išvaizdos, tamsiaplaukė, dailutė, gerutė ir… gan liūdna. Nieko negalėjau suprasti. Matyt, balsas buvo jaunos? Bet štai prakalbo vyresnioji – ir tarsi šaltukas perbėgo per mane: balsas buvo jos. Kuriai gi I. žadėjo mane į pažus? Šiems elektriniams ratams, o ne moters akims, turbūt niekaip neįtiksi.
Vyresnioji dama nusišypsojo – tarsi skylutę pragręžė mano širdyje – ir vėl prakalbo:
– Jei būtų mano valia ir netrukdytų mano gili pagarba Jums, daktare I., aš uždrausčiau vaikams iki septyniolikos metų atvykti į Bendruomenę. Ypač tokiems nervingiems kaip Jūsų draugas.
– Nieko, Natalija Vladimirovna, mano draugas jau aplenkė daugelį, o svarbiausia – pradėti draudimą tektų nuo Jūsų. Juk Jūs pati atvažiavote čia dar neturėdama pilnų septyniolikos. Ir visgi Jus priėmė su džiaugsmu ir gyvenimas čia Jums nepakenkė.
I. pristatė mane abiem moterims, pavadinęs vieną Natalija Vladimirovna Andrejeva, o kitą – ledi Berdran.
– Po dienos kitos vis tiek vadinsite mane Natalija, tai tėvavardžio galite ir neįsidėmėti, – tarė Andrejeva tiesdama man ranką.
Kokia subtili ir maloni buvo ši ranka! Iš karto pajutau jai draugiškumą ir nustojau bijoti jos akių.
– Na ir ylos Jūsų, o ne akys!
– Dieve mano, o aš tik ką norėjau pasakyti Jums, kad Jūsų akys – elektriniai ratai! Tikriausiai net vinį jūros dugne surastų. Aš jau pajutau, kaip Jūs jomis mane kiaurai pragręžėte, Natalija Vladimirovna.
– O kas gi aš? ? nusijuokė ledi Berdran. – Neturiu nei ylų, nei ratų, ir skylučių nemoku gręžti. Kokiam mirtingųjų ratui priklausau aš?
– Jūs, ledi, Jūs sėkmės žvaigždė. Aš įsitikinęs, kad susitikimas su Jumis visiems neša sėkmę. Jūsų liūdesys kyla iš to, kad Jūs iš visų suimate širdgėlą ir duodate jiems mainais savo gerumą.
– Pasigailėkite, I., Jums reikėjo savo draugą iš karto išmaudyti žemutiniame ežere, – nusikvatojo Andrejeva.
I. paėmė mane už parankės, linksmai nužvelgė damas, dar linksmiau nusijuokė, paskyrė joms pasimatymą valgykloje ir nubėgo, tempdamas kartu ir mane, kaip bėgioja moksleiviai.
Vėl man teko nustebti. Tikrai, apsigyvenęs Bendruomenėje, nieko daugiau nesugebėjau, tik stebėtis. I., toks rimtas, toks solidus, taip retai besijuokiantis, visada tik su šypsena, čia buvo visai kitoks. Negalėjau įsivaizduoti, kad I. gali bėgti, išdykauti su manimi kaip vaikas.
Greitai ėmiau prašyti I. pereiti į patį lėčiausią žingsnį. Iš mano vėsaus maudymosi neliko nė žymės. Buvau šlapias, o sandalai – pilni dulkių. Tuo tarpu I. atrodė kaip ką tik išėjęs iš svetainės.
– Neliūdėk, Liovuška, priprasi prie klimato, išmoksi vaikščioti ir bėgioti nekeldamas dulkių. Eik, persirenk, nusiprausk po dušu, pasikviesk Jasą, jis tau padės. Aš tavęs čia palauksiu.
I. atsisėdo pavėsyje ant suolo prie prieangio, ir aš nespėjau dar užlipti laiptais, o jį jau apsupo didelis būrys žmonių.
Jasa patarė man nusiprausti po šaltu dušu, ką aš su malonumu padariau, davė man švarų chitoną bei sandalus ir paaiškino, kad rytais visi vaikšto su vienu lengvu chitonu ir tik pietums užsivelka du. Pietūs čia būna anksti, antrą valandą.
Stebėjausi, kaip galima valgyti tokiame karštyje, bet nieko nesakiau. Jasa, tarsi supratęs mano mintis, paaiškino, kad rytinė valgykla, į kurią dabar eisime, – vakaruose. Pietaujama pačiame parko gale, prie upelio, šiaurinėje atviroje valgykloje, apaugusioje lianomis ir vijokliais, o arbatinė – rytinėje parko dalyje, prie pačios uolos. Karščiausia ne per pietus, kur valgyklą apvijusią žalumą nuolat laisto vandeniu ir kur pučia ventiliatorių vėjas, bet arbatinėje. Čia uoloje net įrengta grota tiems, kurie nepakelia karščio. Grotoje visada vėsu ir daugelis ten dirba per vidudienio kaitrą.
Nulipau žemyn kartu su gongu. I. supažindino mane su kai kuriais savo pašnekovais, paėmė mane už parankės ir visi kartu nuėjome į valgyklą.
Apsidairiau nerimaudamas, nes galvojau, kad mano naujosios pažįstamos vėluoja pusryčių. Ir čia manęs laukė siurprizas. Iš priešingos parko pusės ėjo Andrejeva ir ledi Berdran. Matyt, buvo dar kitas, trumpesnis kelias nuo upės tiesiai į parką.
Dabar galėjau geriau apžiūrėti abi damas. Andrejeva ėjo sunkia apkūnių žmonių eisena. Jos akys iš tikrųjų buvo panašios į elektrinius rutulius. Man ji vėl sukėlė įmagnetinto žmogaus įspūdį. Man pasirodė, kad jos draugė sąmoningai laikosi nuo jos per atstumą. Ledi Berdran nusišypsojo mums ir atsisėdo už gretimo stalo, kur jau sėdėjo nebejaunas vyras, labai gražus, nusiskutęs, guvus, puikių manierų. Palaikiau jį prancūzu. Jis pasisveikino su savo kaimyne, vikriai atitraukė jai kėdę ir pats atsisėdo tik tada, kai ji patogiai įsitaisė prie stalo.
I. man paaiškino, kad tai lenkas, paprastas darbininkas, pats pasiekęs aukštąjį išsilavinimą ir ne kartą kovojęs prieš caro priespaudą. Jo vardas – Janas Sineckis, jis čia jau ne pirmą kartą.
Greta Andrejevos pamačiau neaukšto ūgio vyrą gražiomis, geromis ir vaikiškai naiviomis akimis. Vešli, pilkai žila barzda ir tokie patys garbanoti plaukai kartu su didelėmis trumparegėmis mėlynomis akimis, linksmomis ir komiškai šelmiškomis ? viskas buvo taip gražu ir miela, kad net akiniai negadino šio veido. Jo skruostai buvo rausvi, lūpos raudonos, dantys perlamutriniai – jis galėjo pasitarnauti skulptoriui geraširdžio žmogaus modeliu. Šypsena beveik neišnykdavo nuo jo lūpų, apsirengęs jis buvo lengvu, nepriekaištingai baltu plonutėlio šilko kostiumu. Nuo jo taip ir dvelkė švara bei tvarkingumu, kas dar ryškiau pabrėžė visišką kontrastą su jo kaimyne.
Grubūs valingo Andrejevos veido bruožai, nepaprastas akių žvitrumas ir įdėmus žvilgsnis, kažkokia nuo jos sklindanti rūsti jėga sudarė visišką priešingybę savo kaimynui. Viskas joje buvo nevalyva. Plaukus dengusi balta nėrinių skarelė buvo atmestinai bet kaip surišta, suknelė suglamžyta, rankoje laikoma knyga apdriskusi, iš skėčio kyšojo nuogi virbai. Abu jie, tokie kontrastingi, iš karto patraukė visą mano dėmesį. Kiekvienas iš jų atrodė savaip patrauklus ir aš pagalvojau, kad kaip skirtingai bemąstytų šie du žmonės, jie galėtų kartu spręsti kokį nors gyvenimo uždavinį ir susilieti į harmoniją papildydami vienas kitą.
Jau norėjau paklausti I., ar jie ne vyras ir žmona, kai išgirdau garsų ir linksmą Andrejevos juoką ir ji pati per visą stalą tarė:
– Aš gi sakiau Jums, I., kad tą Jūsų ylą-grafą reikėjo iš karto maudyti šaltajame ežere. Jis rado savo būsimam romanui temą ir vargšas misteris Oldenkotas pirmas pateko į jo herojus.
– Nemanau, Natalija Vladimirovna. Jūs taip išgąsdinote Liovušką, kad jis temos savo darbams tikriausiai ieškos kituose Bendruomenės sektoriuose, ? komiškai žybtelėjęs akimis atsakė I.
Nepaisant išorinio grubumo, nuo Andrejevos taip ir dvelkė palankumo galia, kai ji žiūrėjo į mane. Viduje iš karto su ja susidraugavau, kuo ir pats stebėjausi. Pirmą kartą aiškiai supratau, kad Andrejeva neturi išorinio takto; bet jos išmintis buvo didesnė už visų, kurie sėdėjo greta jos. Nusišypsojau ir jau nė trupučio nebebijodamas jos akių tariau:
– Nežinau, kas būtų buvę, jeigu I. būtų liepęs man maudytis šaltajame ežere, bet šiltasis sužadino manyje vienintelį norą: tapti Jūsų pažu.
Ne tik I., Oldenkotas, Sineckis bei ledi Berdran, bet ir sėdėję toliau nuo mūsų stalo negalėjo susilaikyti iš juoko. Kastanda, priėjęs prie I. paklausti, kokį dietinį stalą man paskirti, juokėsi iki ašarų. Natalija Vladimirovna palaukė, kol jos kaimynai nurimo, ir vėl prakalbo savo aiškiu, aštriu balsu, nepaprastai jaunu pagal jos amžių:
– Liovuška, gerai prisiminkite šią dieną ir šį juoką. Jis man bus didelis pasiteisinimas, kai Ali atvyks čia ir paklaus manęs, ką aš padariau dėl žmogaus, savanoriškai pageidavusio tapti mano pažu. Bendras mano draugų juokas kalba apie tai, kokioje tironijoje aš laikau savo jaunuosius bičiulius. Tik viskas visada baigiasi taip, kad aš patenku į savo jaunųjų bičiulių nagus ir tampu jų išdaigų ar pramogų objektu.
Nelabai supratau, kas slypėjo už šio bendro juoko ir kokia buvo Andrejevos žodžių esmė. I. linksmai žiūrėjo į mane, vertė valgyti žalumynų salotų, po to – labai skanios košės ir pagaliau išgerti puikios kavos, kurios pasiilgau per ilgą mūsų kelionės laiką, visur gaudamas tik kakavos arba šokolado.
Šalia manęs sėdėjo aukštas, lieknas, švariai nusiskutęs jaunuolis – misteris Čerdžistonas. Pagal išsilavinimą jis pasirodė esąs matematikas, bet šiuo metu studijavo istoriją. Jis Bendruomenėje buvo taip pat pirmą kartą ir atvyko čia tik prieš kelias savaites. Pajutau, kad jis čia dar neapsipratęs. Misteris Čerdžistonas turėjo laišką I., apie ką tuoj pat pasakiau savo draugui.
– Taip, aš žinau, misteri Čerdžistonai. Jūsų draugas rašė man dar į Konstantinopolį, kad siunčia Jus čia. Jis prašė manęs būti čia Jūsų vadovu, ką aš su dideliu džiaugsmu ir apsiimu. Ananda taip pat kalbėjo man apie Jus. Aš atvežiau Jums jo laišką ir nedidelį siuntinuką, – švelniai pasakė jis anglui.
Niekada nepamiršiu, kas įvyko su jaunuoliu, kai jis išgirdo, kad Ananda atsiuntė jam laišką ir siuntinį. Santūrus, griežtas anglas krūptelėjo, iš rankų iškrito šakutė ir servetėlė, jis paraudo ir ašarų pilnomis akimis pratarė:
– Nejaugi Ananda pats parašė man laišką?
– Taip, misteri Čerdžistonai, ir ne tik parašė, bet ir pilnai man nurodė, kaip paruošti Jus pasimatymui su juo. Kai jis čia atvažiuos, Jūs turite būti pasiruošęs lydėti jį į tolimą ir ilgą kelionę. Ananda prašė manęs perduoti Jums, kad Jūs pasistengtumėte nugalėti savo drovumą, nes Jums teks ilgai gyventi dideliuose, triukšminguose miestuose, tarp žmonių, nuolat bendraujant su jais.
– Matyt, man nelemta gyventi taip, kaip norėčiau, – atsiduso misteris Čerdžistonas. – Svajojau apie vienuolyną, o pateksiu į pasaulį, ir dargi į miesto šurmulį; bet tam, kad būčiau greta Anandos, su džiaugsmu eisiu bet kokiu keliu.
Pusryčiai baigėsi, atsisveikinome su kaimynais bei naujais pažįstamais ir kartu su anglu užlipome į mūsų kambarius.
– Labai prašau Jus, daktare I., ir Jus, Liovuška, vadinti mane Alveru, – tarė Čerdžistonas. – Taip mane vadina man patys brangiausi žmonės, ir aš norėčiau girdėti, kaip jūs abu į mane taip kreipiatės.
? Puiku, Alverai, mes taip ir padarysime, – paduodamas jam laišką ir siuntinuką tarė I. – Ir jeigu tai nesutrukdys Jūsų dienos programos, ateikite po pusės valandos į parką, prie tolimiausios kūdros ties šimtametėmis palmėmis. Aš noriu nusivesti Liovušką prie artimųjų, žaliųjų, kalnų papėdės ir truputį supažindinti jį su apylinkėmis, o kartu šiek tiek ir su botanika.
– Koks aš laimingas, kad Jūs pasiimsite kartu ir mane! Už pusvalandžio būsiu prie palmių.
Alveras išėjo išsinešdamas savo brangųjį laišką ir nedidelę, gan sunkią dėžutę.
– Alveras gyvenime labai daug iškentėjo, – pasakojo man I., kai apsiginklavę kastuvais, didžiulėmis veltinėmis skrybėlėmis, peiliais ir krepšiais išėjome į parką. – Jo gyvenimas iki šių dvejų paskutinių metų buvo ištisas siaubas pamotės ir jos vaikų šeimoje, kurią jis išlaikė dirbdamas be poilsio. Jaunuolis jau buvo bepuoląs į neviltį, kai jį sutiko vienas iš Anandos mokinių. Jis atvedė jį pas Anandą, kai tas buvo pakeliui užsukęs į Duvrą, ir nuo to laiko Alveras atgijo. Ananda padėjo jam ir čia atvykti.
– Ak, I., kaip sunku man čia sutelkti dėmesį. Aš norėčiau visus, kurie čia gyvena, bent aprėpti akimis, o dabar vos pažvelgiu į vieną – pasineriu į jį ir pamirštu visus likusius. Iki šiol sugebėdavau taip sutelkti dėmesį, kad ir žmogų – net labai nepaprastą – matydavau, ir aprėpdavau visą aplinką. Tuo tarpu čia mano dėmesio vos pakanka vienam asmeniui.
– Liovuška, tai ne todėl, kad tu išsiblaškęs, o tik todėl, kad tavo dėmesys susikoncentravo ir tu pats pradėjai subtiliau ir giliau jausti sutiktų žmonių emanacijas bei vibracijas. Tavo organizmas, jo psichinės ir fizinės savybės užsigrūdino, lyginant su ankstesnėmis, ir tu giliau matai žmogų. Jeigu prisiminsi savo pojūčius per susitikimus nuo pat išvykimo iš K., tu pastebėsi, kad tave nuolat ardė nuo žmonių sklindančios srovės. Netgi nuo bendravimo su tokiomis aukštomis ir šviesiomis jėgomis kaip Ali, Florentietis, Ananda tave visą laiką reikėdavo stiprinti žolių ir augalų syvais per saldainius, piliules, lašelius. Dabar tu pamiršai visas šias priemones net per tokį audringą susitikimą kaip susitikimas su Andrejeva. O, tarp kitko, kaip tik ji galėjo griaunančiai paveikti tavo ramybę, ir tai dar gali įvykti ateityje. Ar pastebėjai, kad amerikietė, jau seniai gyvenanti greta jos, stengiasi laikytis nuo Natalijos Vladimirovnos per atstumą? Šalia Andrejevos nuo pačios vaikystės visi aplinkiniai jautė nerimą, o daiktai šokinėdavo, kai tik ji prie jų artindavosi. Jos ir dabar neįleidžia į kabinetus su elektros gydomaisiais prietaisais. Elektros prietaisai vien nuo jos buvimo genda neišlaikę to milžiniško elektros stiprumo, kurį spinduliuoja jos organizmas. Joje apnuogintos visos jos psichinės jėgos. Ji iš tų staiga atnaujintų žmonių, kuriuose Amžinybė iš karto sugėrė jų gyvulinį pradą ir grąžino jiems visus ankstesnius talentus bei žinias, bet dieviškumo ugnies jėga joje neteka viena harmonija su žemės ugnimi, kuri išsprūsta iš jos liepsnos liežuviais, nors Šviesos ugnis visada ją pranoksta ir numalšina. Kadangi abi šios ugnys nesusilieja joje į harmoniją, be to, ji ir pati linkusi į suirzimą, todėl ir kitus ji gali užkrėsti nestabilumu. Ir visgi tu išlikai prieš ją pilnos savitvardos, nors ji pamatė ir perskaitė tavo auroje visus tavo ypatumus.
Prie mūsų priėjo Alveras, kurio mes jau keletą minučių laukėme stovėdami pasakiško grožio kampelyje po šimtametėmis palmėmis, supusiomis tvenkinį ir atsispindėjusiomis jo vandenyje savo milžiniškais, skėstais vainikais. Tvenkinyje plaukiojo baltosios ir juodosios gulbės, o tarp palmių rausvais būreliais stoviniavo flamingai ir dar kažkokie niekada nematyti paukščiai.
Toliau tankioje žalumoje matėsi keletas namelių ir oriai išskleidę nuostabias uodegas vaikštinėjo balti povai. Pro mus vis praeidavo žmonės baltais drabužiais. Visi jie, matyt, gerai pažinojo I., kaip ir jis juos. Stebėjausi jo atmintimi. Su kiekvienu jis pasisveikindavo pavadindamas jį vardu, kiekvienam užduodavo skirtingus klausimus, bet šių klausimų rezultatas visada būdavo vienas ir tas pats: žmonių veidai nušvisdavo, juose tarsi saulės spindulys sutviskėdavo džiaugsmas ir žvalumas.
Kol mes lėtai ėjome ūksmingu parku, mintyse dūsavau: koks milžiniškas atotrūkis tarp manęs ir I., lyginant mūsų žinias, jėgas, talentus, pagaliau, meilę! Iš kur galėjo imti I. tokį negęstantį šios meilės laužą, kad neišdžiovintų ir neištuštintų savo širdies tais dėmesio ir šilumos srautais, kuriais jis tiesiog užpildavo kiekvieną sutiktąjį.
– Na, Liovuška, Bendruomenėje neturi būti melancholiškų minčių. Čia patenka tik tie, kurie savyje nugalėjo visas galimybes neigti ir sielvartauti, liūdėti ir skųstis. Atmesk visas abejones ir ruoškis pirmajam dykumos išbandymui. Kai tik išeisime iš parko pavėsio, kaitra mus užklups iš visų pusių.
I. giliai užsmaukė man ant galvos didžiulę veltinę skrybėlę ir iš po jos ant pečių nuleido tinklelį, kurio iki šiol nebuvau pastebėjęs. Ir iš tikrųjų, vos tik žengęs už parko vartų, iš karto pasijutau kaip ugninėje krosnyje. Įvertinau Jasos rūpestį apavus mane aukštaauliais sandalais su storu padu. Smėlis, kurį netyčia paliečiau, buvo karštas kaip anglys. Prakaitas žliaugė nuo manęs upeliais, visi mano rūbai tuoj pat sušlapo ir iš karto džiūvo, čia pat vėl šlapdami; nuo manęs kilo garai. Taip apdujau, kad vos nukėblinau iki kalnų papėdės, kur sruvo upeliai, tryško šaltiniai, drėkindami vešlią augmeniją, žolę ir gėles. I. parodė man keletą krūmų laukinių gervuogių, didžiulių, prinokusių, nuo svorio nukarusių iki pat žemės. Puoliau prie jų sakydamas, kad nieko skanesnio gyvenime nevalgiau.
– O melionas? Argi tu ne išminčius? – juokėsi I.
Staiga sušukau vos neužlipęs ant iš po mano kojų iššliaužusios gyvatės.
– Tai ne gyvatė, – tarė Alveras ramiausiai imdamas į rankas bjauriai šnypščiantį šliužą. – Tai žaltys, Liovuška, jis nepavojingas. Štai neseniai mane iš tikrųjų sukrėtė klajojantis gyvačių kerėtojas, kurį Kastanda liepė pamaitinti, o jis atsidėkodamas parodė mums visą spektaklį su savo kobromis ir su didžiule barškuole. Gyvatės pakluso jo liūdnai, graudulingai dūdelės melodijai ir iš pradžių demonstravo lyg ir šokį, išsitiesdamos visu ilgiu ir siūbuodamos ant uodegų, kas man buvo šlykštu. Po to jos visos kartu pradėjo pulti savo šeimininką. Daugelis iš mūsų išsigando manydami, kad šeimininką uždusins jo paties gyvatės, bet jis puikiausia nuotaika toliau sau grojo, o gyvatės pakibo ant jo kaklo, rankų, kojų ir klubų kaip gyvi karoliai. Žiūrėjau lyg užburtas ir niekaip negalėjau suprasti, kaip žmogus valdo šias baidykles, kurių kiekvienos įkandimas būtų neišvengiama mirtis per keletą minučių. Pagaliau šeimininkas nusiuntė gyvates į pintines ir maišus, pasilikęs tik vieną, ir pasiūlė kam nors iš norinčių paimti ją į rankas. Jis įtikinėjo, kad tam, kuris nebijos, gyvatė nekąs. Oldenkotas jau tiesė ranką paimti gyvatę, bet Andrejeva staiga čiupo jį už rankos, dar staigiau griebė gyvatę ir metė ją šeimininkui. Visa tai įvyko taip greitai, kad niekas nespėjo net sureaguoti. “Argi Ali siuntė Jus čia mokytis šarlatanizmo?” – taip garsiai sušuko Andrejeva, tokiu valdingu balsu, iš jos akių taip pasipylė kibirkštys, kad daugelis iš mūsų pasitraukė atatupsti. Taip nepagarbiai nublokšta gyvatė pasiuto. Visos likusios ėmė grėsmingai rangytis savo maišuose, laimė, jau užrištuose. Šeimininkas kažką rėkė Kastandai man nesuprantama kalba, tikriausiai nelabai pagarbius žodžius. Kastanda išvertė Andrejevai, kad šeimininkas priekaištauja jai už gyvatėje pažadintą piktą dvasią ir kad dabar, jei ji pati jos nesutramdys, gyvatė būtinai kam nors įkas. Tik kaltės jis sau neprisiima, nes piktų dvasių nevaldo. Staiga Andrejeva ta pačia kalba ištarė jam keletą žodžių, kuriuos mums išvertė Kastanda: “Pasiimk kuo greičiau savo gyvatę ir tuoj pat nešdinkis iš čia pats; jei bent penkias minutes uždelsi, užsodinsiu tau ant galvos ragus to elnio, kuris jau atbėga čia.” Nė jokiais žodžiais neišeitų nusakyti, kas atsitiko su išdidžiu ir pasipūtusiu gyvačių kerėtoju. Akimirksniu sugriebęs įsiutusią gyvatę, įsikišo ją į užantį, čiupo savo maišus, pintines ir nuskuodė ne prasčiau už elnią. Jis vebleno kažkokius užkeikimus ir vis atsigręždavo į Andrejevos pusę.
– Alverai, labai prašau numesti šį nepakenčiamą žaltį, – graudžiai prašiau jo. – Aš ne Andrejeva, negaliu valdingai šaukti, bet tas Jūsų žaltys man taip nusibodo, kad aš, ko gero, nudumsiu kaip gyvačių kerėtojas.
Aš prajuokinau savo bendrakeleivius, bet lengviau atsidusau, kai anglas paleido žaltį į žolę.
Priėjęs prie I paklausiau, kodėl jis neperspėjo manęs, kad kalnuose daug gyvačių.
– Todėl, Liovuška, kad čia pamatysi ne tik gyvačių, bet ir tigrų, ir liūtų, ir taip pat priprasi jų nebijoti, o dabar imkime, draugai, ir nupjaukime šią žolę bei štai šias gėles ir surinkime lapus nuo štai tų tolimesnių krūmų. Šiandien paskutinė diena, kai juos galima rinkti gydymo tikslams.
I. mums parodė, kaip reikia atsargiai, neužkliudant žemės, nupjauti žolę, ir, atvirkščiai, kaip iš žemės su visomis šaknimis išrauti gėles, kaip atidžiai nuo krūmų nupjauti tik jaunus lapelius.
Atrodė, darbas bus lengvas, bet kol mes su Alveru pripildėme savo krepšius, visiškai nusikamavome. Jeigu nebūčiau bijojęs gyvačių, seniai būčiau atsigulęs į žolę. Tuo tarpu I. krepšys buvo pilnut pilnutėlis, vos užsidarė, o jis pats buvo gaivus ir žavus. Jis žvilgčiojo į mus su humoru akyse. Labai norėjau paklausti, ką jis galvoja apie Andrejevą, bet jis niūniavo dainelę, kalbėjo, kad man laikas mokytis groti ir dainuoti, o tai amžiams liksiu nemokša šioje srityje, ir, neleidęs mums net pailsėti, pasakė, kad laikas grįžti namo, nes pavėluosime pietų. Jokie mano prašymai leisti pailsėti nepadėjo. I., juokdamasis iš mano baimės grįžti atgal per karštį, sudrėkino mano skrybėlę upelyje, vėl užmaukšlino ją man ant galvos ir linksmai žiūrėjo į mano graudžią miną.
– Bet juk tai primena dervišo kepurę, o jeigu aš susirgsiu?
I. nusijuokė dar linksmiau, sugriebė mane už rankos ir pasileido bėgte žemyn. Tik dabar supratau, kodėl taip pavargau kopdamas žole aukštyn į kalną. Žolė buvo slidi ir visą jos slidumą suvokiau tik dabar, kai bėgau su I. žemyn. Aš net nebėgau, bėgo jis, o aš tik slydau kaip su slidėmis, įsikibęs į jo ranką bei petį. Taip leidomės tikriausiai tik kelias minutes, bet man jos pasirodė kaip Dantės pragaro valandos. Tik ir galvojau, kad užkliūsiu už kokio nors kupsto ir gulėsiu su sulaužyta ranka ar koja. Kai laimingai nusileidę sustojome papėdėje, I. buvo išraudęs, akys švytėjo ne prasčiau už saulę, jis buvo toks laimingas, taip džiaugėsi, kad negalėjau ištarti nė vieno priekaištaujančio žodžio, nors ruošiausi išberti visą šimtą ir pasakyti, kad taip daugiau nežaidžiu, kad skraidyti nuo kalnų nesiruošiu. I. pažiūrėjo atgal, pažiūrėjau ir aš. Viduryje kalno bejėgiškai įsikibęs į medį stovėjo Alveras. Didelis, plačiapetis, jis matyt sustingo iš nuostabos žiūrėdamas į mūsų valkirišką skrydį. Visa jo poza su plačiai pražiota burna buvo tokia juokinga, kad aš šoktelėjau į viršų ir kvatojausi pamiršęs viską pasaulyje.
I. kaip katė akimirksniu atsidūrė prie Alvero. Užsivertė jį ant peties ir nubėgo su juo žemyn lyg nešdamas paukštį. Taip nustebau, kad net nustojau juoktis, po to vėl prapliupau kvatotis, kol I. pasakė, kad lieps Alverui atnešti žaltį atstatyti mano pusiausvyrai.
Alveras pats buvo taip apstulbęs, kad negalėjo atsigauti, todėl nebijojau jokių šliužų. Įsikibau į I. ir beveik pusę kelio springau iš juoko. Matyt, įvykis ant kalno, visas jo komiškumas, atrasta iki šiol man nežinoma I. savybė, sukėlusi manyje tokį entuziazmą – jo vikrumas, ? taip užvaldė mane, kad aš visai pamiršau, jog eiti dar taip toli, jog mus alina kaitra ir pusto praeinančio karavano efektingų kupranugarių sujudintą smėlį. Kai pasiekėme parko paunksmę, I. nusivedė mus visai kitu keliu. Alveras nustebęs apsidairė ir tarė:
– Kaip keista, daktare I., aš čia jau antra savaitė, o iki šiol nemačiau nei šios parko dalies, nei tų gražių namelių tolumoje. Jie tarsi žaisliniai, balti, švytintys. Kokia ten gyvenvietė?
– Šios parko dalies Jūs nematėte todėl, kad su didžiuoju parku ją jungia tik siauras takelis per tarpeklį. Jūs tikriausiai prieidavote prie tarpeklio ir galvodavote, kad čia ir baigiasi visa Bendruomenė. Tuo tarpu iš tikrųjų kaip tik čia ir prasideda Bendruomenės veikla. Tie namai, apie kuriuos Jūs klausiate, tai pirmoji vaikų kolonija. Tokių kolonijų Bendruomenėje dešimtys. Jos išsidėstę aplink parką ir palei upę. Toliau matosi mokykla, o pačiame gyvenvietės pakraštyje, dešinėje, ligoninė. Kairėje – kurčnebylių prieglauda ir jų mokykla. Po kiek laiko, kai jūs abu su Liovuška priprasite prie klimato ir išmoksite joti ant kupranugarių, aš pasiimsiu jus į kelionę trims keturioms savaitėms, o gal ir ilgesniam laikui. Mes apjosime visą Bendruomenę. Susipažinsite su veikla tų, kurie čia nuolat gyvena, o ne atvyksta, kaip jūs, keletui metų.
Greitai priėjome tarpeklį ir man pasirodė, kad kelio toliau nebėra, bet I. apėjo didžiulį akmenį ir už jo pamačiau gražų takelį, primenantį išdžiūvusio upelio vagą. Eidami juo mes atsimušėme į kitą tarpeklio pusę, ištisinę monolito sieną. Staiga I. pasilenkė, įžengė į grotą, atsivėrusią mums iš kairės pusės, ir po valandėlės mes jau buvome prie tų šimtamečių palmių, nuo kurių pradėjome savo kelionę, tik visai iš kitos tvenkinio pusės. Atsigręžęs atgal negalėjau nuspręsti, iš kurio kalno plyšio mes išnėrėme. Už mūsų nugarų buvo daug olų, vienodai apipintų lianomis, rožėmis ir kitokiais vijokliais. Mąstyti nebuvo kada, nes, priėjęs prie vandens anksčiau už mus, I. atrišo mažą valtelę ir taip mes perplaukėme tvenkinį, o nei gulbės, nei flamingai net nesiruošė mūsų bijoti.
Labai laiku grįžome pietauti, nes dar suspėjome palįsti po dušu ir persirengti. Kai atsisėdome į savo vietas pietų valgykloje, kurią mačiau pirmą kartą, pastebėjau, kad visi stalai čia apvalūs, o mūsų kaimynai prie jų tie patys. Už gretimo stalo sutikau įdėmų Andrejevos žvilgsnį. Mano vaizduotėje ryškiai iškilo scena su gyvatėmis, ypač kai Oldenkotas paslaugiai prislinko savo kaimynei kėdę, rūpestingai rankiojo jos visur išmėtytus daiktus ir dėliojo juos į specialias, daiktams sudėti skirtas šonines lentynas. Pastebėjau, kad iš jos skėčio jau nebekyšo virbai, ir susigraudinau pagalvojęs, kad tai jis pats juos jai ir prisiuvo kaip rūpestinga auklė.