Truputį patylėjęs, lyg kažką apgalvodamas, jis pridūrė:
– Turiu tik vieną galimybę Jums padėti. Jaltoje perduosiu garlaivį padėjėjui ir jis nuplukdys jį į Sevastopolį remontui. Tą mėnesį aš gyvensiu Gurzufe. Ten Jūsų pasiimti negaliu, bet siūlau Jums likti gyventi mano garlaivyje ir įsidarbinti prie remonto. Tokiu būdu aš pasistengsiu Jus pristatyti Jūsų motinai į Londoną. Tačiau dirbti Jums teks sunkiai, paprastu darbininku, ir jokios kitos išeities aš Jums dabar pasiūlyti negaliu. Jeigu Jūs sutinkate, aš pasistengsiu įgyvendinti šį planą.
Aš pamačiau priešais save, mama, ne tik nepaprastai tvirtos valios žmogų, bet ir nepaprastos garbės ir kilnumo. Supratau, kad jis iškėlė man griežtas sąlygas, bet išlaikys savo žodį ir aš pasieksiu Londoną. Iš kitos pusės, ne prasčiau supratau, kad šis geras ir valdingas žmogus net nesusimąstydamas išlaipins mane į negyvenamą salą, jeigu aš nors kiek pažeisiu mūsų sutartį. Laikydamas žodį pats, jis to reikalavo ir iš visų kitų. Neturėjau pasirinkimo. Priėmiau pasiūlymą.
Nepasakosiu, kaip plaukiau ir kaip gyvenau. Visos mano fizinės kančios, darbas, neįprasta aplinka ir žmonės – viskas niekai, palyginus su tomis dvasinėmis kančiomis, kuriose aš degiau prisimindamas Anandą ir viską, ką aš praradau per savo kaltę. Aš kasdien vis labiau ir labiau suvokdavau Anandos didingumą, jo gerumą ir kantrumą bei savo nepaklusnumą ir maištą. Aš pasižadėjau sau išpirkti visus prasižengimus prieš jį. Nesitikėjau, kad kas iš šalies ištiestų man pagalbos ranką, bet Jumis tikėjau. Tik kai pamatęs Jus išvydau Jūsų veide siaubą ir nusivylimą, visai nusiminiau. Mano įsitikinimas liko vis toks pats tvirtas. Mano širdyje viskas buvo ir tebėra ramu, bet savo manierų aš vėl negalėjau pakeisti ir negalėjau tapti Jums švelnus, atidus ir meilus, kaip buvau sau pažadėjęs. Dabar aš kažką sugrioviau tarp savęs ir Jūsų, griuvo kažkokia pertvara, ir aš galiu išsakyti, kaip Jus dievinu ir gerbiu.
Henris apkabino motiną ir pirmą kartą pasijuto jos gynėju ir globėju. Motina su sūnumi dar ilgai kalbėjosi jausdami nepaprastą laimę dėl atsiradusios tarpusavio draugystės ir visiško pasitikėjimo. Labai nenorėdamas išsiskyrė Henris su motina, tvirtinusia, kad Henriui būtinai reikia greičiau užmigti ir pasisemti jėgų prieš pasimatymą su Tendliu.
Kitą rytą, vos spėjo Henris prabusti, kai jam atnešė laišką, kurio braižo jis niekada nebuvo matęs. Atplėšęs voką jis pamatė parašą: “Džeimsas Retedlis” ir labai nustebo, o perskaitęs laišką ir pakėlęs iškritusį iš jo čekį stambiai pinigų sumai buvo ir sujaudintas, ir apstulbęs. Kapitonas visą kelionę nedarė jokio skirtumo tarp Henrio ir likusių savo garlaivio jūreivių, jis, atrodė, pamiršo, kad pažinojo kitokį Henrį, kad Henris buvo gydytojas, kad jis šioje garlaivio karalystėje galėjo užimti ir kitokią padėtį. Henris, iš pradžių apstulbęs dėl tokio jam netikėto kapitono elgesio, po truputį ėmė laikyti jį normaliu, o į kelionės pabaigą galvojo, kad jis nieko kito ir nenusipelnė. Savo pareigas jis atliko taip, lyg šalia jo kiekvieną akimirką būtų stovėjęs Ananda.
Kapitonas neišsidavė Henriui, kaip atidžiai ir su kokiu dėmesiu jį stebėjo bei sekė. Ir kada tik jis bepažvelgdavo į Henrį, šis dirbo taip stropiai, ramiai ir santūriai, kad kapitonas vis labiau gailėjosi savo pavaldinio ir vis labiau stebėjosi juo. Jis negalėjo suvokti, ar šis Henrio santūrumas ir jo ramybė buvo naujai įgytos jo valios ir charakterio savybės, ar jos jam buvo būdingos. “Kaip atsitiko, kad Henris išsiskyrė su Ananda, jeigu jo širdyje tokia gili ramybė?” – vis klausė savęs kapitonas. Jis nusprendė padėti Henriui viskuo, kuo tik galės. Atsiskaitęs Henris pasistengė dingti kapitonui iš akių ir tepaliko jam mažą raštelį dėkodamas už pristatymą į Londoną.
“Labai mielas ir labai gerbiamas misteri Obersvoudai, – rašė kapitonas laiške, kurį Henris dabar skaitė. – Pačiu netikėčiausiu būdu pasisuka žmonių keliai. Būsiu lakoniškas. To, kuris mums abiem brangus, vardu prašau Jus priimti šį čekį. Tai visai ne mano asmeninė ir ne asmeniškai Jums pagalba. Tai džiaugsmas visiškai pasikliauti Jumis ir Jūsų jėgomis, tuo, kad Jūs grąžinsite visą mano Jums siūlomą sumą, kai tik Jūsų aplinkybės Jums tai leis.
Mano linkėjimai Jums. Su mums abiem brangiu vardu abu eisime pirmyn. Kiekvienam iš mūsų atsiveria naujas gyvenimo posūkis, tebūnie jis pavadintas “Šviesa”. Pirmyn, drauge. Jūs turite daug jėgų. Jūs pasieksite tai, ko norite.
Jūsų nuolankus tarnas, Jus gerbiantis draugas
Džeimsas Retedlis”
Kapitonas pridėjo savo adresą ir kvietė Henrį aplankyti jį Londone. Kreipinys ir laiško pabaiga, du kartus pakartotas “gerbiamas”, pripildė Henrį vaikiško džiaugsmo. Jis puolė prie motinos, apkabino ją, parodė jai ir laišką, ir čekį.
– Ir visa tai, Henri, ne nuo Did˛iosios Rankos? Netikiu, kad Didžioji Ranka apie tai nežinotų, kaip ir apie misterį Tendlį. Beje, apsivilk šį kostiumą, aš daugmaž jį sutvarkiau.
Henriui buvo paduotas išvalytas ir išlaidytas, visiškai padorios išvaizdos kostiumas, kurį jis jau laikė galutinai žuvusiu.
– Dieve mano, mamyte, kada gi Jūs suspėjote visa tai padaryti? Ar bus man kada nors už Jus atleista? Jūsų anksčiau laiko pražilę plaukai bus man amžinas priekaištas.
– Ką tu, sūneli. Kiekvienas žmogus nusipelnė savo kelią. Nesvarbu, kaip kas gyvena, svarbu, ką jam atneša jo diena ir kaip jis tai išgyvena. Kas beatsitiktų su manimi ir tavimi, aš vis labiau tave mylėsiu ir tu neturėsi ištikimesnio draugo už mane. Tu turėsi – o ir turi – gailestingesnių, turtingesnių ir protingesnių draugų už mane, bet mano motiniška ištikimybė tave visur lydės. Greičiau renkis, sūneli, atvažiuos misteris Tendlis. Reikia sugebėti jam nusišypsoti ir parodyti, kaip tu jam dėkingas, – glostydama sūnaus garbanas stengėsi jį padrąsinti motina.
– Taip, mama, jeigu aš išmokčiau iš Jūsų šypsotis žmonėms, manyčiau, kad pusė mano saviauklos darbo jau būtų padaryta. Jeigu Jūs žinotumėte, mama, kaip aš bijau susitikti su Didžiąja Ranka, kaip Jūs jį vadinate. Aš taip mažai ir taip prastai težinau, kaip reikia elgtis kilmingo lordo namuose. Konstantinopolyje aš gyvenau pas vieną kunigaikštį, ten mačiau daug išauklėtų žmonių, bet tarp jų išsiskyrė Ananda ir daktaras I. Aš visada sieloje žavėjausi jais, ir visada man kažkas trukdė jais sekti ir įsiminti jų manieras bei elgesį. Tarsi mane visada būtų trikdęs kažkoks maištas. Dabar man atrodo, kad tas jausmas panašus į pavydą.
Henris atsiduso, pabučiavo motinos rankas ir tęsė:
– Aš pažadu, brangioji, kad įžengsiu į Florentiečio namus ir gyvensiu juose kitaip, negu visur iki šiol gyvenau. Aš būsiu nuolankiu mokiniu, prašytoju. Sutinku būti Florentiečio tarnu, kad tik išpirkčiau nors dalį savo nuodėmių prieš Anandą. Ananda – mano gyva ˛aizda. Tai mano irdies kraujas, kuris laa be perstojo.
– Liaukis, sūneli. Įsivaizduok akimirkai save sinjoro Anandos vietoje. Prisimink, koks jis geras. Na kaip jam jaustis esant kažkieno žaizda? Juk tavo ašaros ir kraujas taip ir srūva per jį. Jis negali jų nejausti. Palik šias karčias mintis. Galvok apie jį su dėkingumu, ir tai – kartu su tavo darbu ir meile – greičiau ir lengviau vėl atves tave pas jį. Būk žvalesnis, pasistenk dabar būti malonus su svečiu.
– Taip norėčiau, mama, visus pritraukti savo žavesiu, kaip tai darote Jūs, ir visiems patikti. Taip norėčiau, bet bijau, kad neišmoksiu to niekada.
Henris dar kartą pabučiavo motiną, apsirengė ir taip džiugiai sutiko misterį Tendlį, kad šis iš netikėtumo neteko žado. Jis jau buvo pasiruošęs susitikti ir vežtis kaprizingą, nepakenčiamą jaunuolį, didžiavosi vykdydamas sunkų savo admirolo įsakymą – ir staiga toks lengvas susitikimas.
Jaunuoliai atsisveikino su misis Obersvoud ir palydėti jos šypsenos nuvažiavo pas siuvėją. Siuvėjas, sužavėtas Henrio lieknumo ir grožio, be ypatingų įkalbinėjimų sutiko atlikti užsakymą, pažadėjęs pats pasirūpinti ir kitais pirkiniais, kaip baltiniai ir kaklaryiai.
Dienos pralėkė nepastebimai. Paskirtu laiku siuvėjas viską buvo paruošęs, ir naujieji draugai išvyko į kaimą. Ne be širdies jaudulio sėdo Henris į traukinį, dar ir dar kartą prisiekdamas sau įgyvendinti visą tą naują programą, apie kurią jis mąstė paskutinėmis dienomis ir naktimis.
