Vakaras pas lordą Benediktą. Lizos ir kapitono vestuvės

Pagaliau Liza nutaikė progą išeiti į savo kambarį sakydama, kad nori pailsėti ir pagriežti. Visą dieną grafienė jaudinosi, ginčijosi su vyru ir dukra dėl įvairių rytdienos vestuvių smulkmenų. Liza norėjo eiti tuoktis su Florentiečio jai padovanota suknele, nenorėjo nei tradiciškai segamo nuometo, nei apelsino žiedų vainikėlio. Grafas, įsitikinęs, kad jam neteks Lizos vestuvių švęsti plačiai ir prabangiai, linko į visišką paprastumą ir pritarė Lizai, bet motina, kuriai Lizos elgesys buvo gana netikėtas ir nesuprantamas, nervinosi vis kartodama: “Viskas ne kaip pas žmones” ir reikalavo išlaikyti išorinį padorumą. Kam tada reikėjo išmesti tūkstantį rublių vestuvinei suknelei? Kam tada čia vežėsi prosenelės nuometą ir brangius nėrinius? Matydama, kad kiekvieną akimirką gali kilti scena, nuspėdama jos tikrąją priežastį, Liza nusišypsojo motinai ir tarė:
– Mama, mano drauge, mažiausiai noriu tave nuliūdinti paskutinę mūsų bendro gyvenimo dieną, jeigu tau bus malonu matyti mane panašią į sniego gumulą – aš džiaugsiuosi galėdama juo pabūti tas kelias ceremonijos valandas.
Nuraminusi abu tėvus, ji nuėjo į savo kambarį, pridūrusi, kad šiandien būtinai apsivilks lordo Benedikto suknelę, kurią ypač pamėgo. Ginčytis dėl šito – iš Lizos tono motina puikiai suprato – buvo beprasmiška. Likusi viena grafienė vėl ėmė mąstyti apie visus jai rūpimus klausimus, kurie vis susieidavo į vieną mintį: kaip ji auklėjo dukterį, kad galėjo įvykti tai, kas įvyko? Kieno čia kaltė? Kiek čia jos pačios kaltės? Ir iš viso, ar yra čia kaltė, jeigu jau taip greitai, rytoj, tai bus išpirkta bažnyčioje?
Rengdamasi vieną iš savo pačių geriausių suknelių, grafienė negalėjo nepastebėti, kad ji pati šiandien atrodė ypatingai jaunatviškai, kad jos plaukai krito ypač lengvomis garbanomis, kad Paryžiuje pirkta suknelė naujai išryškino jos gerai išsilaikiusią figūrą. “Greitai ir tam ateis pabaiga. Greitai iš viso nebereikės rinkti tualetų nei sau, nei dukrai”. Jos mintys peršoko prie lordo Benedikto šeimos, peržvelgė kiekvieną jos narį ir grįžo į savo pačios šeimą. Koks didžiulis skirtumas buvo tarp abiejų šeimų! Bet kur jis slypėjo? Grafienės širdyje sutvinksėjo žodis: “Darbas”. Iš paties lordo Benedikto ir iš Nikolajaus žodžių jai susidarė įspūdis, kad visi jie nuolat kuo nors užsiėmę. Jos vyras ir Liza taip pat visada buvo kuo nors užsiėmę. Vyras visada turėjo didžiulį ūkį, kurį nuolat gerino, bet jos ši veikla niekada nedomino. Liza turėjo savo dievą – muziką. Ji kėlė savo meistriškumą ir kartais dirbdavo kaip juodadarbis, kaip juokais tai vertindavo grafienė. Liza gyveno muzika, jos ilgėjosi, o grafienei atrodė, kad toks darbas – vergovė, bet ne malonumas. Ir dabar, vis dar tebegirdėdama atskrendančius Lizos dainavimo pasažus, grafienė ėmė jaudintis ir pasiuntė tarną pasakyti dukrai, kad laikas rengtis.
Nužvelgusi dukterį, kuri iš savo kambario išėjo tik tada, kai jai pranešė, kad atvyko sužadėtinis, grafienė nesusilaikė nepasakiusi, jog Liza pagal savo metus apsirengusi per daug suaugusiai. Dėl jos pastaba iššaukto juoko ji iš pradžių sumišo, po to norėjo supykti, bet pagaliau nuoširdžiai apkabino dukrą ir kartu su visais nusijuokė. Pačią grafienę šį vakarą buvo sunku palaikyti Lizos motina. Net Džeimsas nustebo, kiek žavesio jai teikė ir kaip ją pakeitė suknelė. Po keleto minučių visi jau sėdėjo karietoje, slėpdami vienas nuo kito savo jaudinimąsi, ir dar po pusvalandžio įžengė į lordo Benedikto namų holą. Vos spėjo nusivilkti apsiaustus ir šalius, o jų pasitikti jau ėjo Nikolajus ir pats namų šeimininkas. Lordas Benediktas padavė grafienei ranką ir visus nusivedė tiesiai į muzikinę svetainę, kur jau buvo susirinkę visi namiškiai ir naujieji draugai.
Buvodami visuose visuomenės sluoksniuose, pripratę visur jaustis lauktais ir svarbiais svečiais, čia grafas ir grafienė drovėjosi ir varžėsi. Lordas Benediktas lengvai ir juokaudamas pažindino juos su savo naujai atvykusiais draugais. Atrodė, kad kiekvienas pristatomas asmuo buvo nepriekaištingai mandagus ir mielas, bet grafienė ir jos vyras jautė, tarsi jie būtų pažvelgę grafams į pačią širdį, atvėrę ją iki galo ir pamatę visas užslėptas mintis.
– Pradėsime nuo muzikos, – kreipėsi lordas Benediktas į Alisą ir Lizą. – Mes geriau susipažinsime ir apsiprasime vieni su kitais, kai muzikos garsai ištrauks mus iš sąlyginio ir kiekvienam įprasto bendravimo įpročio į kiekvieną susitikimą žiūrėti kaip į etiketo nustatytą žodžių ir veiksmų tvarką. Šiandien tokia svarbi Lizos ir Džeimso gyvenimo diena, kad norisi pasveikinti juos, tokius jaunus ir tyrus, vyrą ir žmoną, nešabloniškoje aplinkoje. Norisi sukurti jiems tokį tiltą į naują gyvenimą, kuriame dvasinė jėga diktuotų visas išorines aplinkybes. Tegul šį vakarą muzika kiekviename iš mūsų atveria visą meilę ir geranoriškumą žmogui. Ir visą tą meilę šiandien mes skiriame jaunavedžiams.
Grafienė nustebusi pažiūrėjo į lordą Benediktą ir jos skruostai nuraudo. Grafas taip pat nustebo, bet nusprendė, kad, matyt, Anglijoje sužadėtinis ir sužadėtinė vestuvių išvakarėse jau vadinami vyru ir žmona. Liza ir Džeimsas taip pat pažvelgė vienas į kitą ir jų abiejų žvilgsniuose buvo vien begalinis atsidavimas. Atrodė, jie net nepastebėjo, kad atsidūrė visų dėmesio centre – priešingai, visų dėmesį ir šeimininko žodžius priėmė visai natūraliai, kaip jiems skirtus, kurie negali nei varžyti, nei sugėdinti.
Ananda priėjo prie jų, paėmė iš Džeimso rankų smuiką, nunešė jį prie rojalio, kur jau stovėjo Alisa.
– Jeigu jau griežti Jums girdint, tai būtinai tik prieš Jus, – tarė Liza imdama smuiką į rankas. – Aš dar negirdėjau Jūsų griežimo, bet manau, kad po Jūsų mano ranka jau nenulaikys stryko.
– Mano ir Jūsų meilės dainos, aišku skirsis, – atsakė Ananda, – bet bus jose ir kai kas bendra: jos bus džiaugsmingos ir triumfuojančios. Griežkite dabar taip, lyg stovėtumėte priešais savo Budą, – pridūrė jis taip tyliai, kad jį išgirdo vien tik Liza, – ir Jūs pakilsite į tą laimės viršūnę, kur kuriantis susitinka su Kūrėju.
Ananda paėmė Džeimsą už parankės, nusivedė į tolimiausią kambario kampą, kur jau sėdėjo kunigaikštis Sanžeras, ir pasisodino jį tarp savęs ir dėdės. Lordas Benediktas sėdėjo tarp grafų R., likę šeimos nariai susėdo erdvios svetainės pasieniais. Pati svetainė buvo beveik neapšviesta, tik viduryje, ryškioje šviesoje liko abi merginos. Kokios jos buvo skirtingos – Alisa balta suknele su juodais nėriniais, gedulo ženklu, ir Liza su žaliu, lelijom ataustu brokatu, su švytinčiu vainikėliu ant galvos, aistringa veido išraiška ir staigiais judesiais. Net ir nepapuošti Alisos plaukai nuo apšvietimo atrodė kaip švytinti aureolė, ir šalia savo motinos sėdėjęs Henris šnipštelėjo jai:
– Mama, aš gerai prisimenu Jus tokią, kokia dabar Alisa.
Smuiko ir rojalio garsai suskambo staiga, netikėtai. Niekas nespėjo pasiruošti, kad taip iš karto bus sudrumsta tyla. Kai grafienė pakėlė galvą ir pažvelgė į dukrą, ji vos susilaikė nesušukusi. Jau keletą kartų šiomis dienomis ji matė savo dukrą kažkaip pasikeitusią. Motinai atrodė, kad meilė pavertė dukterį beveik gražuole, bet tai, ką ji matė dabar, buvo visai kita, ne jos Liza iš Gurzufo. Tiesa, ranka buvo ta pati, bet kaip ji smuikavo! Niekada Liza neturėjo tokio rankos tvirtumo, tokio lengvumo ir lankstumo. Liza griežė visai lengvai. Dabar ji buvo kažkur ne čia. Lūpas kietai sučiaupė, staiga atleido, sušvito šypsena, galva ir kūnas elastingai išsitiesė ir kiek palinko. Ne, grafienė iš tikrųjų dar niekada nematė Lizos tokios pasikeitusios. “Bet juk ji šlovina Dievą”, – staiga dingtelėjo mintis ir motina pirmą kartą pamatė, kad dukra iš muzikos susikūrė ne stabą; kad Dievas joje, jos širdyje; kad Lizos viso gyvenimo Dievas buvo muzika; kad šiam Dievui niekas neprilygo; kad be muzikos nebūtų ir pačios Lizos, kaip be saulės nebūtų jos spindulių. Ką Liza griežė, kaip jai akompanavo Alisa, grafienė nežinojo. Ji dabar nesuprato ir neišskyrė jokių muzikinių frazių, ji girdėjo tik Lizos širdies dainą ir mąstė, kur ši mergaitė galėjo taip gerai pajusti gyvenimą, kad šitaip perneštų į stygas riksmą, maldą ir jos pačios širdies žaizdas. Liza nuleido smuiką žemyn. Jos nereginčios akys kurį laiką dar buvo sutelktos į vieną tašką. Pagaliau ji atsiduso, padėjo smuiką ant rojalio taip sunkiai, lyg jis būtų svėręs pūdą, ir tyliai tarė:
– Daugiau šiandien griežti negaliu.
Ananda priėjo prie jos, pasodino į savo vietą ir grįžo prie rojalio.
– Na, Alisa, drauge, dabar mano eilė, – imdamas violončelę tarė Ananda. – Ne taip seniai šiuos kūrinius atlikau Konstantinopolyje, tik ten man akompanavo brunetė. Kai kurie iš čia esančių ją pažįsta, kai kurie ir jos grojimą girdėjo. Reikia pripažinti, kad geresnės pianistės aš nežinau.
– Tu, Ananda, ypatingai drąsini Alisą, – nusijuokė lordas Benediktas. – Aš ir be tavo įžangos matau, kaip daužosi iš baimės Alisos širdis.
– O, jeigu bent dešimtadalis pasaulio moterų tik tiek tepažintų baimę kaip Alisa, pasaulyje neliktų vietos nei pykčiui, nei tamsai, – atsakė Ananda. – O svarbiausia, kad bebaimė Alisa tiesiog suaugusi su muzika į vieną būtybę. Jos harmonija tyra kaip pati gamta ir negali pakęsti netiesos. Jos harmonija su niekuo nesivaržo, nelenktyniauja, negali iširti nuo greta neteisingai nuskambėjusios gaidos. Ir į ją negali įsiterpti joks gūsis, išskyrus tyrą meilę. Ten, kur Alisa, ten kiekvienam lengva, jeigu jame nėra blogio aistrų. Blogis uždus ir negalės padaryti nieko pikto jai pačiai ar patraukti ją į savo pusę. Laimingas tas, kuris sukurs su ja šeimą.
– Žinai, Ananda, jeigu tu tęsi savo filosofiją, tai ant Alisos skruostų pražys ne tik rožės, bet ir bijūnai, – pasigirdo Sanžero balsas. – Jūs nesivaržykite, Alisa. Kai Ananda ruošiasi griežti, jo gyvenimo ratas iš karto pakelia jį į tokias aukštas eterio sferas, kad jam jau nebeegzistuoja kasdieninės kalbos, kasdieninio gyvenimo suvokimas. Jis mato deimantais nusagstytą dangų ir neša jį liūdinčiai žemei. Aš įsitikinęs, kad šiandien jis pasiims Jus kartu su savimi.
Švelnus, tylus, bet toks aiškus kunigaikščio Sanžero balsas, kad kiekvienas žodis girdėjosi visuose kampuose, nutilo ir įsiviešpatavusioje tyloje suskambo pirmieji rojalio garsai. Kai griežė Liza, grafienė negirdėjo Alisos. Ją buvo pavergusi dukra ir ji tegirdėjo tik smuiką. Dabar ją nustebino, kad rojalis skambėjo taip džiugiai ir taip galingai, bet grafienės mintis staiga nutrūko, kambaryje pasigirdo nauji garsai ir… Viskas suspurdėjo, viskas suvirpėjo. Tai buvo žmogaus balsu dainuojanti violončelė.
“Štai kokia muzika, kai kuriantis susitinka su Kūrėju”, – pagalvojo Liza. Jos veidu riedėjo ašaros, kumščiai buvo suspausti ir ji niekaip negalėjo atitraukti akių nuo Anandos. Greta jos sėdėjęs Džeimsas, Lizai griežiant skendęs meilėje, kurią ji šlovino, jautęs, kad jos stygose skamba pats gyvenimas, dabar pamiršo, kad jis jau girdėjo muziką. Jam atrodė, kad jis ir gyventi pradėjo tik tada, kai uždainavo Anandos violončelė. Vėl kaip Konstantinopolyje jis išgirdo visą žmonių kovą, visas aistras, visą jų skausmą. Anandos stryke susitelkė visos žmonių ašaros ir skundai. Bet koks skirtingas atspindys buvo ten ir čia! Čia viskas alsavo džiaugsmu, paguoda, nuraminimu. Čia prie rojalio švytėjo visiškai pasikeitusi Alisa, beveik jau niekuo neprimindama žemiškos būtybės. Čia, kaip ir ten, skriejo žmogaus įkvėpimo bangos, bet čia muzika rodė, ką gali pasiekti pasiaukojančios meilės jėga. Tuo tarpu ten ji išsakė tik visus asmeninius norus, visus aistrų ir svajonių gūsius, ten gyvenimas buvo suprantamas asmeniškai, kiekviena akimirka vertinama tik tiek, kiek žmogaus “aš” buvo ja suinteresuotas.
Visa tai šmėsčiojo Džeimso atmintyje. Jis pažiūrėjo į Florentietį, savo svajonių žmogų, įgijusį fizinį kūną. Šis realus fizinis žmogus buvo kur kas aukščiau, negu Džeimsas galėjo sukurti svajonėse. Visada žavus Florentiečio veidas dabar buvo virš žmogiško grožio suvokimo, virš visko, ką per savo gyvenimą Džeimsui pavyko pamatyti. Nuostabios žalios akys žvelgė į tolį su tokiu švelnumu ir užuojauta, tarsi jis siuntė į tą tolį Anandos dainas, stengdamasis apimti jomis kuo daugiau žmonių. Džeimsas matė Lizos ašaras, suprato jos dvasios ir širdies įtampą, suprato, kad ir Lizai atsivėrė naujas muzikos suvokimas. Grafienė sėdėjo užsidengusi veidą vėduokle ir iš jos krūpčiojančių pečių Džeimsas suprato, į kokią bedugnę pažvelgė moteris, kuriai iki šiol jos viso gyvenimo centras ir esmė tebuvo tik jos pačios šeima. Matyt, ir jos praeito, ir būsimo gyvenimo vertinime įvyko lūžis. Džeimsą nustebino ir grafas. Jo veidas buvo išblyškęs kaip ligonio, akys neatsitraukdamos žvelgė į Anandą. Jis buvo panašus į kaltinamąjį, prisipažįstantį kaltu už ne taip nugyventą gyvenimą. Garsai vis liejosi ir Džeimso būsena keitėsi. Jam atrodė, kad jis stovi prie Budos taurės, kur Ananda tada jį paėmė už rankų. Jis jautėsi vis lengviau, tarsi nuo jo gyvenimo būtų nuslinkusi kažkokia našta. Jis suprato, kodėl jo širdyje taip lengva ir ramu: jos jau nebevaldė jokios išorinės aplinkybės. Jame įvyko dvasinis perversmas. Anandos daina tarsi ištraukė jį iš kūno futliaro, kuriame jis dabar laikinai gyvena, ir parodė jam tą jo dvasios, jo Amžinybės gyvenimą, kuriame nėra nei laiko, nei erdvės.
Jis suprato, kad tose aukštose jėgose, apie kurias dainuoja Anandos violončelė, laiko nėra; ir kiekvienas gali patekti į tų aukštų kelių sferą ne todėl, kad jis tapo šventuoju ar tobulu, bet todėl, kad suvokė savyje visą Pradžių Pradžią ir gali vienai akimirkai palikti visus tuos sąlyginumus, kuriuos jam reikia nugalėti. Kapitonas suprato, kad tik nugalėjus savo sąlyginumus galima išeiti į tą kelią, kuriuo eidamas paprastas žmogus gali pasiekti Anandos, Florentiečio ir kitų, ne žemiau, o gal dar aukščiau einančių ir kuriančių žmonių, apie kuriuos jis, kapitonas, nieko nežino, iškilumą. Ananda baigė groti. Padėjo violončelę, apžvelgė visus savo švytinčiomis akimis ir priėjo prie tebesėdinčios Alisos. Jis nusilenkė jai dėkodamas už tokį puikų, tiesiog retai pasitaikantį akompanavimą ir padavęs jai keletą gaidų sąsiuvinių parodė, ką jis dabar dainuos. Jis tarsi nepastebėjo savo griežimo palikto įspūdžio. Nepastebėjo ne todėl, kad to reikalavo jo aukšta vidinė kultūra, bet jis kūrė dabar ne tik dėl jį čia supusių žmonių, – jis matė ir dar kažką, ko negalėjo įžvelgti Džeimsas ir visi tie, kurie gyveno tik vienos žemės planais ir polėkiais.
Ananda uždainavo ir patraukė žmones arčiau savęs. Ledi Cecilija atsistojo ir apsikabino Henrį, kuris taip pat daugiau nebegalėjo sėdėti. Jo akys žvelgė ne tik į Anandą, bet ir į Alisą. Ledi Cecilija taip pat įsmeigė akis į Alisą. Ji žinojo šią dainą, žinojo, kad nuo antro kupleto turi įsijungti Alisa, ir bijojo, kad mergina nesudrumstų to nuostabaus pasaulio, į kurį visus nusivedė dainininkas. Anandos balsas pavergė visas jos mintis, jai kilo noras melstis; ir kaip ji nustebo, kai išgirdo persipinant du balsus. Ji net nesuvokė, kada įsijungė moters balsas. Dabar ji girdėjo ne taip gerai žinomos, vaikystėje kartu su broliu dainuotos dainos frazes, o tik laimės himną, Gyvenimą šlovinantį himną.
Anandos muzikos klausėsi ir dar viena svečiams nematoma būtybė. Iš tolo išgirdusi muzikos garsus, pastorienė nulipo žemyn ir ėjo jų link. Ji sustojo prie svetainės durų kaip tik tada, kai pradėjo griežti Ananda. Iš prigimties nemuzikali, nekentusi dainavimo ir muzikos daugiau iš nuolatinio irzlumo ir pykimo ant vyro, o ne dėl pačios muzikos, pastorienė dabar nesuprato, kas su ja darosi. Jai atrodė, kad skamba ne instrumento garsai, o kažkoks jai asmeniškai skirtas kaltinimas. Garsuose jai vaidenosi kategoriškas įsakymas peržiūrėti visą savo gyvenimą. “Dženi, Dženi, mano vaikeli, ką aš padariau? Juk aš tave iš visos širdies mylėjau. Iš visos širdies norėjau, kad tu būtum laiminga.”
Kai Ananda uždainavo pastoriaus mėgiamą dainą ir Alisos balsas prisijungė prie jo, vargšė moteris suklupo ant kelių ir įsikniaubė veidu į sofą, kad nesigirdėtų jos raudos. Staiga kažkieno ranka švelniai palietė jos petį ir po visą jos kūną pasklido ramybė.
– Kelkitės, drauge, – tarė jai nepažįstamas švelnus balsas. – Sėskitės greta manęs ir pasistenkite gerai įsiklausyti į mano žodžius.
Kunigaikštis Sanžeras padėjo bejėgei moteriai atsistoti, paglostė jos išsitaršiusius plaukus ir pasisodino greta savęs ant sofos prie lango, pro kurį liejosi blyški mėnulio šviesa. Iš karto nurimusi toje šviesoje, ledi Katarina pamatė liekną vyrą, kurio manieros ir didingumas rodė, kad prieš ją ne šiaip sau aukštuomenės žmogus, bet pratęs įsakinėti, ir kažin ar įmanoma jam nepaklusti. Prie tokios blyškios šviesos ji negalėjo nuspręsti, kiek nepažįstamajam metų, ir suprato tik viena – jis atėjo čia visai ne teisti, kaip teisė ją Anandos daina.
– O ne, daina Jūsų neteisia. Daina Jus kviečia, šaukia į naują gyvenimą, į naują energiją. Kiek begyventų žmogus, jis visada gali dar ir dar vystytis; jame gali dar ir dar atsiverti naujos jėgos, kurių jis nepastebėjo savyje vakar ir galvojo, kad jų visai neturi. Jūs dabar galvojate, kad pražudėte savo dukrą tada, kai ją atidavėte Bondai ir jo kompanijai. Ne, mano drauge, Jūs ją pražudėte tada, kai pradėjote ją netiesoje, kai pagimdėte ją netiesoje, kai kiekvieną dieną jos lopšį, jos vaikystę skandinote savo irzlume, ir pagaliau kai suvedėte ją su jaunikiu, atsiųstu Jums to, kuris jaunystėje Jus apgavo ir pametė. Kas iki šiol Jus ir Dženi gynė nuo visiško žlugimo? Kas kiekvieną dieną saugojo Jus nuo nelaimės atsidurti ten, kur Jūs dabar atsidūrėte? Tik tie du – vyras ir Alisa; ir abu juos Jūs niekinote bei kankinote kaip įmanydama visą gyvenimą. Jūs dabar verkiate. Jus nušvietė grožio ir meilės suvokimas. Daina, kurią kažkada dainavo Jums artimi žmonės, įnešė dabar į Jūsų širdį troškimą patekti į kažkokį kitą gyvenimą, kuriame Jūs galėtumėte susijungti su žmonėmis grožio ir ištikimybės sferoje, išpirkti kaltę prieš Gyvenimo Jums dar paliktą Alisą.
– O, sinjore, aš dabar meldžiu Dievą tik dėl Dženi, nes žinau, kad Alisos negalima suvilioti malonumais ir turtais. Alisa pas lordą Benediktą gyvena ne todėl, kad jis ją neteisingai pasirinko, o todėl, kad ji tokia gera ir rami, tokia darbšti ir turėjo patekti į tokią aplinką, kuri ją už viską apdovanotų. Bet Dženi, Dženi! Kas bus su Dženi? Nejaugi aš negaliu jai niekuo padėti? Tegul viskas krenta ant manęs vienos. Aš suprantu savo nuodėmę prieš vyrą. Suprantu viską, ką dariau ne taip. Aš dabar pasiryžusi eiti pas Bondą ir duoti jam kokius nori pažadus, tegul tik paleidžia Dženi.
Pastorienė žiūrėjo į malonų nepažįstamojo veidą ir jai pasirodė, kad jame šmėstelėjo šypsena.
– Jeigu Jūs, drauge, duotumėte Bondai tūkstančius pažadų, dabar tai jau nieko nepadėtų. Jūsų Bonda, kaip ir Bracano, būtų bejėgis prieš Dženi, jeigu jos pačios nedegintų pavydo ir įniršio pragaro kančios. Viskas, kuo Jūs galite padėti Dženi – tai Jūsų darbas su pačia savimi. Kiekvienas ūmus susierzinimas, kurį Jūs savyje nugalėsite, ir yra Jūsų pagalba dukrai. Jūs norite ją apginti. Kaip galite būti jai naudinga, jeigu pati nesuvaldote nė vienos minties taip, kad ji būtų aiški, vientisa, visapusiškai apimtų tai, apie ką galvojate. Jūs įsikalėte sau, kad dukra bus išgelbėta tada, kai Jūs pati būsite greta Jos. Bet kaip, greta jos gyvendama, ją apsaugosite? Šimtą kartų per dieną besikeičiančiomis savo nuotaikomis? Šimtais bučinių ir glėbesčiavimų? Dar šimtu neapgalvotų, neprotingų žodžių ir pasiūlymų? Jūs vis norite išgirsti patarimą, kuris būtų labai protingas ir kurį įgyvendinusi atsidurtumėte kelyje į naują gyvenimą, į naują suvokimą, naujus reikalus. Visi nauji reikalai, nauji savo aukštesniu dvasinio tobulumo lygiu, atliekami ne pagal kieno nors patarimą, o iš paties žmogaus trykštančia energija. Jeigu Jūs negalite susilaikyti nuo ašarų, tai ką Jūs iš viso dėl kitų galite padaryti? Norint būti kažkam naudingam, reikalinga visa žmogaus valia ir tokia jo meilė, kurioje jis turi pamiršti save ir veikti, veikti, veikti, aiškiai matydamas prieš save tuos, dėl kurių jis trokšta veikti. Tačiau matyti, kaip reikia teisingai veikti, gali tik tos akys, kurios prarado sugebėjimą verkti. Kiekvienas, kuris verkia nuo savo gyvenimo smūgių, savo nepastovumu ardo aplink save visą atmosferą. Išardyti ją lengva, bet sukurti ramybę savyje ir aplink save labai sunku. Net tada, kai verkiantis jau nurimo, jis dar ilgai būna išbrauktas iš visatos dieną kuriančių jėgų sąrašo. Kiekvienas jo sutiktasis patenka į nuo jo irzlumo išpurtusią eterio erdvę. Žmogus ne tik negali niekam padėti, jeigu prieš valandą irzo ar dėl ko nors susinervino – kas yra vienas ir tas pats, – bet jis dar tampa ir šio užkrato, veikiančio ne lėčiau kaip maro bacila, nešiotoju. Supraskite mane. Supraskite, kad pirmiausia reikia išsiauklėti pačiai, išmokti savitvardos ir tik tada pradėti savas tikrosios motinos pareigas. Jūsų nelaimė ne tai, kad Jūs buvote bloga auklėtoja, bet tai, kad atėjus laikui veiksmais parodyti savo dukrai tikrąją meilę, Jūs nė valandos negalėjote išlaikyti pusiausvyrą, lygiai taip pat kaip negalėjote išlaikyti ją visą gyvenimą. Dabar būkite tvirta. Lipkite atgal į savo kambarį ir, užuot verkusi nuo dainų, paskaitykite šią nedidelę apysaką. Joje kalbama apie dviejų seserų ir jų dukrų gyvenimus. Iš šios paprastos istorijos Jums daug kas paaiškės ir daug kam rasite savyje jėgų, nors dabar Jums atrodo, kad aplink viskas beviltiška ir be išeities.
Jis padėjo pastorienei atsistoti, pavaišino saldainiu iš dėžutės, panašios į tabokinę, ir padavė nestorą knygelę. Ledi Katarina, iš silpnumo vos judėdama, kuo toliau ėjo, tuo stipriau jautė tvirtą nepažįstamojo žvilgsnį ir palankumą. Saldainis tirpo burnoje, žingsniai tvirtėjo, ir kai ji įžengė į savo kambarį, iš kurio prieš valandą išėjo visiškai paliegusi, jai atrodė, kad ji pabuvojo didelėje ir džiaugsmingoje kelionėje, kuri ją išgydė. Atsinaujinusi ji ėmė skaityti knygą, kuri pasirodė esanti itališka.
Tuo metu Ananda apačioje tebedainavo. Dabar jis dainavo vieną dainą po kitos; ir kuo jis ilgiau dainavo, tuo labiau šviesėjo klausytojų veidai. Jų ašaros išdžiūvo, iš visų svetainės kampų į jį buvo nukreiptos susižavėjimo kupinos akys. Beveik visi jau stovėjo, o kai kurie prislinko prie pat dainininko. Tik per išblyškusius Henrio skruostus tebetekėjo ašaros. Jaunuolis iš naujo pergyveno savo išsiskyrimą su Ananda ir negalėjo rasti savo elgesiui jokio pasiteisinimo. Jo veide atsispindėjo kančia ir ilgesys dėl būsimo išsiskyrimo su Ananda. Tik štai suskambo nuostabūs žodžiai, Ananda uždainavo rusiškai:

Aš tik klajūnas žemės šios.
Tarp darbo, aistros ir kančios
Likimas mano šitaip eina:
Vien šventam Grožiui savo dainą
Pinu iš meilės, valios ir jėgos.

Grafas ir grafienė, Liza ir Džeimsas, o po jų ir visi likusieji, mokėję šią kalbą ir nemokėję jos, glaudžiu ratu sustojo aplink dainininką. Nuskambėjo paskutinė gaida, įsivyravo tyla kaip šventykloje ir kiekvienas bijojo sutrukdyti palaimingą tylėjimą.
– Dėkoju, Ananda, – prieidamas prie dainininko ir apkabindamas jį tarė lordas Benediktas. – Savo dainomis tu išnešei mus už visų mus ribojančių įpročių rėmų. Kiekvienas iš mūsų aiškiau išvydo veiklos žmonių gerovei kelią. Kam vakar rūpėjo visuotinė gerovė ir veikla tik dėl jo paties, tas šiandien suarė savyje naujus dvasinius dirvonus. Kiekvienas iš mūsų, dėkodamas tau, pajuto, kiek daug jis gyvenime dar nepadarė, kiek daug laiko jis leido veltui; ir nė vienas iš mūsų iš čia neišeis neprisiekęs nė akimirkos neleisti veltui.
– O, Florentieti, kai tu sakai “mes” ir statai save ant vieno laiptelio su mumis – norisi ne dainuoti, o šaukti ir šokinėti iš laimės. Tik per savo begalinį gerumą tu pamiršti, kad nei vienas iš mūsų negalime padėti ant tavo altoriaus nieko, išskyrus dėkingumą, nieko, kuo galėtume tave įkvėpti. Tuo tarpu tu, kilęs iš paprastų žmonių, pakilęs virš visko, ką gali pasiekti paprastas žmogus, likai toks pats geras ir gailestingas, koks buvai tais tolimais laikais, kai pradėjai savo Šviesos kelią. Jeigu visi tie, kurie čia dabar aplink tave stovi, gali išsinešti po kruopelę džiaugsmo nuo mano dainų, jie turi būti dėkingi tau. Tu buvai tas pirmasis naujo gyvenimo, naujo suvokimo ir naujos Šviesos šauklys, kuris įkvėpė man grožį. Tu ištiesei man savo galingą, didžią ranką ir atvėrei prieš mane Amžinybės Šviesą. Aš grąžinu tau šimteriopai tavo padėkos žodį, Mokytojau.
Iš visų čia buvusių tik keletas suprato Anandos žodžių reikšmę. Iš likusių veidų matėsi, kad jie šeimininko ir svečio pasikeitimą maloniomis frazėmis laikė neišvengiamu rytietišku mandagumu. Grafienė, dėkodama dainininkui, tarė jam:
– Tai, ko anksčiau iš viso nesuprasdavau, supratau šiandien – kokia didi vertybė yra žmogus ir ko jis gali pasiekti, jeigu išmintingai iki galo pašvęs savo gyvenimą kokiam nors vienam tikslui. Visą savo gyvenimą aš praleidau nuolatiniuose kompromisuose ir dabar matau, kad kaip tik dėl to nieko nepasiekiau.
– O aš, – tarė grafas, – per šias valandas nugyvenau ne vieną, bet kelis gyvenimus. Man atrodė, kad aš klajoju paskui Jūsų balsą po visą žemę, po visas tautas ir visur matau vien nepasitenkinimą. Ir aš prisiminiau šimtą kartų girdėtus tėvo žodžius: “Vieną kartą pasigailėsi, kad veltui praleidai visą gyvenimą”. Tas “vienas kartas” atsitiko šiandien. Negana to, aš išsigydžiau iš nuolatinių rūpesčių dėl savo personos didybės. Supratau, kad atėjau į žemę ir išeisiu iš jos nuogas. Žvelgdamas į Jūsų akis aš pažadu pradėti dirbti dėl savo tautos, kaip tik sugebėsiu.
– Nemokėsiu išreikšti žodžiais, kaip tai padarė tėtė, viso to, ką man atvėrė Jūsų muzika ir dainos, – tarė greta tėvo stovėjusi Liza, – bet nuo dabar aš žinau viena: įvairiais keliais galima atverti žmogui, kad jis gyvena ne vien tik žemėje. Tas, kuris dainuoja taip kaip Jūs, tas veda žmones taip galingai kaip Buda ar kitas šventasis. Nežinau, ar gerai pasakiau, man trūksta žodžių, bet visas mano gyvenimas iki Jūsų dainų šiandien ir po jų – tikras mano Rubikonas.
Kiekvienas savaip dėkojo Anandai ir stengėsi paaiškinti, kaip jis praturtėjo nuo dainų. Vienas tik Henris sušnibždėjo:
– Visi praturtėjo, tik aš vienas nuskurdau. Aš viską šiandien praradau, nes supratau, kad grįžti dabar pas Jus negaliu, o išsiskyrimas su Jumis man daugiau negu skurdas.
– Vargšas mano berniuk, – atsakė jam Ananda pasivesdamas jį truputį į šoną, – tu vis dar toks pats nepastovus savo noruose. Kiekvienas tavo aistringas noras sudirgina visą organizmą, išveda tave iš pusiausvyros ir tu negali aiškiai įžiūrėti tų, kurie tave supa. Ar seniai tu suvokei, kad tave išgelbėjo Florentietis? Ar seniai įsitikinai, kad tik jo dvasinė galia padėjo ištraukti tave iš pasimetimo ir ilgesio maišo, į kurį pats buvai įlindęs? Argi visos tos pamokos nieko tavęs neišmokė? Nejaugi į tave taip liejama meilė neiššaukė tavyje atsakomojo dėkingumo?
– O, Ananda, Jūs per daug blogai apie mane galvojate. Aš ne tik vertinu Florentietį ir lenkiuosi prieš jį, ne tik jam dėkingas, aš žinau, kad galbūt tik greta jo vieno pajėgsiu rasti jėgų tapti vertu Jūsų. Aš jaučiu didelę pagarbą Florentiečio išminčiai, bet mano laimė, kurios vienintelės trokštu gyvenime – būti prie Jūsų. Žinau, kiekvienas žmogus turi savus įsikūnijimo uždavinius, savas kliūtis. Dabar gerai suprantu, kad niekas man neatsivers, kol mano charakteris netaps pastovus, kol būsiu toks paniuręs. O, kad aš galėčiau būti toks linksmuolis kaip Liovuška!
Jų pokalbį pertraukė šeimininkas, pasiūlęs visiems pereiti į valgomąjį. Vakaras baigėsi lengva vakariene, kuri visiems pralėkė kaip vienas mirksnis. Kunigaikštis Sanžeras ir seras Vomis stebino grafų R. šeimyną savo žiniomis ir kelionėmis. Grafas ir kapitonas, kuriems atrodė, kad jie matė nepaprastai daug šalių, tautų ir papročių, pajuto, kad jie nieko nežino, kai seras Vomis ėmė pasakoti apie Indiją, jos paslaptingus, ne kiekvienam prieinamus kampelius, jos religines sektas, apie jos tauteles, neprarandančias vilčių išsilaisvinti.
Sąmojingas kunigaikščio Sanžero pasakojimas, jo subtilus įžvalgumas, įvairiapusiškai pastebėti įvairiausių tautų ypatumai, mokslo ir technikos žinios privertė visus ir juoktis, ir susimąstyti, kaip vienoje galvoje galėjo tilpti toks universalus išsimokslinimas. Niekas nenorėjo išeiti iš šių namų, kuriuose per vieną vakarą kiekvienas tiek daug visko gavo. Pačiam šeimininkui teko priminti, kad rytojus jau prasidėjo, o dvyliktą valandą – Lizos vestuvės rusų cerkvėje.
Sunkiai atsitraukdami nuo lordo Benedikto šeimos ir jo žavingų draugų, grafai R. ir kapitonas išvažiavo namo. Ir vėl visi keturi vienas kitam patys artimiausi žmonės sėdėjo karietoje, ir niekas neištarė nė vieno žodžio iki pat viešbučio. Tik atsisveikindama grafienė tarė:
– Ačiū, Džeimsai. Šiandien aš radau atsakymą, kas yra gyvenimas. Jūsų draugai be žodžių man įrodė, kad savo dukrai aš jau atidaviau viską. Toliau aš jai kol kas negaliu būti naudinga. Keliaukite vieni. Liza dabar Jūsų. Neabejoju, kad Jūs būsite puikus jos draugas ir mokytojas naujame gyvenime, o Jūsų draugai nepaliks Jūsų abiejų.
Nuoširdžiai apkabinusi Džeimsą, ji greitai nuėjo į savo kambarį, norėdama paslėpti besitvenkiančias ašaras. Grafienė norėjo likti viena, kad bent truputį susigaudytų savo pergyvenimų maišatyje, bet Liza neleido jai susitelkti tik į save.
– Mamyte, mano mieloji drauge, neverk šią naktį, paskutinę naktį, kai mes abi kartu. Mes tik ką matėme tikrus žmones. Ar tu gali įsivaizduoti, kad jie verktų išsiskirdami? Išsiskirsime mes visai trumpam. Padėk man nusirengti, kaip kartais man padedi, ir grįšime pas tėtę. Jis buvo toks liūdnas, kai važiavome namo.
– Aš, vaikeli, neliūdnas, – įeidamas tarė grafas išgirdęs dukters žodžius. – Aš labai ryžtingas. Viską, ką dar suspėsiu, padarysiu, kad nepriekaištaučiau sau dėl veltui pragyvento gyvenimo, jog niekam nebuvau naudingas. Siūlau tau, mano brangi mergaite, eiti į savo kambarį vienai ir gultis greičiau miegoti. Negerai, jeigu rytoj nebūsi gaivesnė už rožę. Gerai išsimiegok, būk tvirta žengdama į naują gyvenimo etapą ir leisk mums su mama kartu praleisti šią daug ką mūsų gyvenime sprendžiančią naktį. Mums jau ne kartą gyvenime teko vienas kitam teikti pagalbą ir paguodą. Iš visos širdies linkiu tau rasti savo vyro asmenyje tikrą, amžiną draugą. Maža santuokoje mylėti vyrą ir šeimą. Reikalingas dar ir begalinis taktas, didžiulis džiaugsmas, kad neapsunkintum savo meile ir reiklumu vardan jos.
Jis apkabino dukrą, palydėjo ją iki jos kambario, pabučiavo abi jos rankas ir grįžo pas žmoną.
– Rytas už vakarą protingesnis, brangioji. Išgerk mikstūros ir pabandykime ramiai užmigti. Dabar ir iki pat išsiskyrimo su Liza galvokime tik apie jos laimę, apie jos gyvenimą ir džiaugsmą. Jeigu ir tu nusprendei grįžti į Gurzufą, mes ten važiuosime ne į savo kapą, ne tyliai baigti paskutinių nenaudingo gyvenimo dienų, bet laimingi, nuo daug ko išsilaisvinę, ir pradėsime dirbti dėl svetimų vaikų. Tu seniai norėjai įsteigti vaikų namus. Aš vis ruošiausi statyti ligoninę. Dabar abu pabandysime tas svajones įgyvendinti.
Keliais meiliais žodžiais ir juokingomis pastabomis grafas padėjo savo pavargusiai ir liūdinčiai žmonai grįžti į pusiausvyrą. Greitai visuose jų kambariuose užgeso šviesa, bet kaip šios trys per ilgą bendrą gyvenimą suaugę širdys miegojo ir ar iš viso miegojo, težino tik jų pagalvės.
Kiekvieno širdį draskė išsiskyrimo kančios, nors nevilties nė vienas nejautė. Jeigu likę vieni tėvai kiekvienas pats sau būtų norėję išsiaiškinti, kas įvyko jų viduje ir kodėl ten nurimo nepakenčiamas, įkyrus skausmas, tai nė vienas iš jų nebūtų turėjęs ką pasakyti.
Grafienė, kuriai grįžimas į Gurzufą be dukters prilygo mirties nuosprendžiui, staiga su džiaugsmu ėmė galvoti apie sodą ir gėlynus. Duktė jau nebebuvo jos skaudžiausia vieta, tai tebuvo tik viena iš gyvenimo grožio sudedamųjų dalių. Kokiu būdu, kada prasidėjo ir įvyko šis posūkis jos mintyse, ji net nesusimąstė. Ji tik viena aiškiai žinojo, kad lordas Benediktas, jo nuolatinės veiklos, rūpinimosi ir dėmesio žmonėms pavyzdys atskleidė jai pačiai jos inertiškumą ir nuolatines mintis vien apie save pačią bei saviškius. Joje prabudo naujas noras rasti kažkokią gilią temą, bendrą šio žmogaus interesams. Dabar ji norėjo veikti – ir veikti nesavanaudiškai dėl kitų, kad užsikariautų jo dėmesį ir draugystę, kuriuos ji pradėjo vertinti.
Grafo širdis nurimo iš karto, kai tik jis perskaitė tėvo laišką. Jis iš karto nusprendė grįžti į Gurzufą ir duoti dukrai laisvę tvarkyti savo gyvenimą savarankiškai. Kuo ilgiau jis stebėjo lordą Benediktą bei jo draugus, klausėsi jų kalbų, tuo labiau stebėjosi. Ilgai gyvendamas su savo tėvu, jis už labai daug ką jį gerbė, stipriai mylėjo ir dabar dažnai prisimindavo jo žodžius. Kartais lordas Benediktas išsakydavo mintis, kurias ne kartą ir ne du jam dėstė tėvas. Tik tada, kai taip kalbėdavo tėvas – o jis ir gyveno, ir elgėsi taip, kaip kalbėjo, – grafui atrodydavo, kad jo tėvas – vienintelis keistuolis žemėje; o dabar, kai grafas tas pačias mintis kartas nuo karto išgirsdavo lordo Benedikto kalbose, jis jas priėmė vien kaip savo būsimos veiklos privalomą programą.
Jis jau nekantravo greičiau grįžti į namus nešvaistydamas laiko veltui. Dar taip neseniai atrodė svarbu užmegzti kuo daugiau naujų aristokratiškų ryšių, o dabar tapo svarbu tik kuo greičiau pastatyti ligoninę ir įnešti savo naują indėlį į žmonių kančių palengvinimą.
Su šia nuotaika ir su šiais norais dirbti kitų gerovei ir prabudo abu sutuoktiniai – nuščiuvę, ramūs, beveik laimingi. Jau pats pirmas žvilgsnis, kuriuo jie pasikeitė, jiems iš pat ryto pasakė, kad abiejų veidai per naktį paseno, bet jų sielos atjaunėjo ir jie rado vienas kitame tai, ko nerasdavo iki šiol – draugą ir bendradarbį.
Abu pajuto, kad jų ryšys sustiprėjo, kad ištikimybė vienas kitam išaugo. Visą gyvenimą tarpusavio rišančia grandimi jie tematė tik dukterį. Atrodė, išvyks duktė – ir viskas žus. Dabar duktė išeina, o ryšys tik prasideda.
Grafienė lengvai atsikėlė ir nuėjo žadinti dukters, bet Liza jau sėdėjo prie lango ir jos veidas buvo liūdnas. Įėjusi su šypsena lūpose, motina atidžiai pažiūrėjo į dukrą ir tarė:
– Pažvelk, dukrele, į mane. Argi taip atrodo nelaimingos motinos, apraudančios jas paliekančias dukteris? Aš visiškai rami. Neaiškinsiu tau dabar, kodėl manyje įvyko toks perversmas. Kai tu grįši į Gurzufą, aš tau viską papasakosiu, o gal tu ir be žodžių suprasi. Tik žinok – nereikia savo meilės plėšyti per pusę. Tekėk drąsiai už vyro ir užkariauk sau vietą žavėdama visus savo griežimu. Tu turi iš ko mokytis ir gyventi, ir griežti; o mes abu su tėte supratome, kad turime mokytis naujai gyventi savo gimtajame Gurzufe. Einame, brangioji, išgersime paskutinį kartą kavos ir reikia skubėti rengtis.
Lizos veidas prašviesėjo ir – kaip visada laimės akimirkomis – pagražėjo. Lengvai prabėgo pusryčiai, kurių ji bijojo, ir dar lengviau, netgi linksmai, pradėjo rengtis sutuoktuvėms.
Grafas neprileido kirpėjo ir pats darė jai šukuoseną. Nežinia iš kur atsinešęs šį talentą, grafas visą gyvenimą pats šukavo žmoną, kai norėjo, kad ji atrodytų ypatingai graži ir elegantiška.
Su prabangiu nuometu ir niekada iki šiol nematytomis, Džeimso atsiųstomis baltomis gėlėmis Lizos galva buvo tikras grožio stebuklas.
– Ir iš kur Džeimsas galėjo jų gauti? – kalbėjo grafas dėliodamas gėles. – Aišku, kad tai gyvos gėlės, bet tikriausiai jis jų vyko į mėnulį, – murmėjo tėvas apžiūrinėdamas dukrą. – Žmona, kodėl tu šiandien nesakai, kad viskas ne kaip pas žmones? Juk tai ne apelsinų žiedai, o gėlės tiesiog iš oro ir šviesos.
Besprendžiant šį klausimą ir užklupo juos lordas Benediktas sušukęs:
– Kaipgi taip, grafiene! Jūs dar neapsirengusi? Atleiskite, Džeimsas man pasakė, kad pagal rusų paprotį nuotaka į cerkvę važiuoja su svotu. Štai aš ir atvažiavau nuotakos. Pabroliai, pamergės ir jaunasis jau nuvyko į cerkvę.
Grafienė tik su chalatu, o grafas su specialiai šukavimui užsivilkta palaidine sumišo, bet juokdamiesi nuskubėjo rengtis užtikrinę, kad susiruoš per keletą minučių.
Likęs tik su nuotaka, lordas Benediktas prisivedė ją prie lango ir rodydamas pirmyn atgal zujančią triukšmingą žmonių ir ekipažų minią tarė:
– Štai, Liza, žmonių gyvenimų jūra, kuria Jūs plaukiate. Meno kelias – vienas iš sunkiausių žemėje. Nedaugelis pajėgia taip išsakyti savo sielą, kad išvystų savyje tą Dievą, kurį jie turi lieti kaip kūrybinę ugnį į savo meną. Amatininkai visada ieško, ką apkaltinti dėl savo nesėkmių. Tikrasis menininkas savo sėkmes ir nesėkmes supranta kaip jo paties vystymosi pamokas. Jis supranta, kad visa sėkmė ir šlovė negali jam padėti pernešti į žemę tų didžių vaizdų, garsų, spalvų, kuriuos jis matė ir girdėjo savo svajonėse. Asmeniškai Jūsų kelias skirtas žmonėms, miniai, visada būti šurmulyje. Visas Jūsų gyvenimas prabėgs nuolatiniame šurmulyje, Jūs visur ir visada į jį pateksite. Neieškokite vienatvės ir atvangos. Negalvokite, kad menininko-mąstytojo – o tikrasis menininkas visada toks – dvasia priklauso nuo fizinės ar materialinės gerovės. Ne kūno ir žemės gėrybių syvai maitina kuriančiojo dvasią. Tik prasiskverbęs į didžią Meilės paslaptį, žmogus gali suvokti, kaip jo dvasioje atsiveria tas ar kitas šios jame esančios Meilės aspektas. Meilė – liepsna. Kuo daugiau atidavei, tuo ryškesnė ir didesnė liepsna. Meilė žmoguje-kūrėjuje negęsta; bet tam, kad suprastumėte, kas yra meilė, turite iki galo mylėti meną, kuriam tarnaujate. Tik tada, kai pamiršta save ir atsiduoda menui, menininkas gali suprasti, iš kur žmonės-kūrėjai semiasi naujų jėgų. Tik tada žmogus peržengia amato ribą ir prasiskverbia į tikrąją kūrybą, į intuiciją. Toks žmogus labai laimingas. Savo darbui jėgų jis semiasi ne iš žemės, o su kiekvienu kūrybiniu įkvėpimu atsinaujindamas pats dalyvauja visuose žemės reikaluose ir nelaimėse. Atsiminkite šį mūsų pokalbį ir kiekvieną kartą, kai kursite ir mokysitės, mokykitės atiduoti prabėgančiai akimirkai visą savo sielą, visą savo širdį, visą meilę. Jei bus tokių akimirkų, kai negalėsite griežti taip, kad lietumėte garsus tiesiai į tyrą Budos taurę – atidėkite smuiką, kol vėl atgausite pusiausvyrą; bet jeigu galvosite, kad žmogaus pusiausvyra priklauso nuo išorinių priežasčių, niekada nepasieksite kūrybos. Į ją kelias eina per savęs išlaisvinimą iš aistrų ir autoritetų vergovės; o tam, kad radusi šį kelią jį suformuotumėte, reikia išsiugdyti savitvardą. Siekite visiškos savitvardos ir sulauksite naujo susitikimo su manimi, apie kurį svajojate.
Įėjo tėvai, ir po keleto minučių lordas Benediktas savo karieta jau vežė nuotaką tuoktis, o iš paskos, pažeisdami seną rusų paprotį, važiavo tėvas su motina. Grafui, užsakiusiam tik cerkvės papuošimą ir apšvietimą, buvo staigmena išvysti visą prieangį, vestibiulį ir išorinį fasadą išpuoštus prabangiomis girliandomis, vazonais su gėlėmis ir medžiais.
Prie įėjimo į cerkvę, iki kurios Lizą atvedė lordas Benediktas, ją pasitiko Džeimsas ir nusivedė prie altoriaus. Be Džeimso giminių ir artimųjų bei grafo draugų, o taip pat ir lordo Benedikto šeimos, niekas nebuvo kviestas, bet cerkvė buvo pilna žmonių. Daug ką iš aukštosios visuomenės pritraukė smalsumas pamatyti vestuves, kurios vyko, matyt, pagal naują madą, be atskirų kvietimų. Kai kurie žinojo, kad ceremonijoje dalyvauja lordas Benediktas, ir norėdami jį pamatyti iš arčiau atėjo į sutuoktuves; kiti tiesiog džiaugėsi galimybe paspoksoti į gražų, nieko nekainuojantį reginį.
Kai lordas Benediktas vedė nuotaką, jos tualetas iššaukė visuotinį pasigėrėjimą, bet nukreipę akis į jaunąjį, kuriuo visi jį palaikė, žmonės negalėjo susilaikyti nuo pastabų.
– Dieve mano, tai jaunasis! Jis nuotaką tiesiog ant delno nešasi! Dievulėliau, iš kur rusai ištraukė tokį gražuolį?
Replikos pylėsi ant tariamo jaunojo iš visų pusių, ir tik humoro ugnelės jo akyse terodė, kad jis jas girdi.
Liza buvo tarsi užburta. Jos mažutė, siaura ranka, uždėta ant svoto rankos, pirmą kartą gyvenime virpėjo. Jai atrodė, kad lordas Benediktas veda ją į kažkokią nepasiekiamą didybę, kad ši didybė įsiterpė į jos gyvenimą būtent per jį ir veda jis ją kaip tik tam, jog išvestų į tą kelią, apie kurį kalbėjo jai prie lango.
Liza kilte kilo į viršų. Ji pamiršo, kur ir dėl ko čia atvažiavo, ir atsipeikėjo tik tarpduryje, kai Florentietis paėmė jos kairę ranką, spustelėjo ir sušnibždėjo:
– Būk dora žmona ir nešiok tą gyvybę, kuri dabar tavyje plaka, kaip patį švenčiausią ištikimybės vyrui ir šeimai laidą. Šeima – ne kančia ir ne pančiai, bet tavo tarnavimo pasauliui vieta. Eik, mano ranka su tavimi. Priimk žmoną, – užleisdamas vietą Džeimsui tyliai tarė Florentietis, – ir vesk ją taip pat šventai, kaip vedei savo garlaivį siaubingą audros naktį Juodojoje jūroje. Ten mano ranka išgelbėjo visas tau patikėtas gyvybes. Būk toks pat tyras šeimoje, ir mano ranka visada bus su tavimi.
Ceremoniją lydėjo pamergių bei pabrolių surinkto choro giesmės, ir Liza tebesijautė atitrūkusi nuo žemės ir esanti kažkokiame svajų pasaulyje, kaip dažnai jausdavosi vaikystėje grieždama. Liza atsipeikėjo tik tada, kai kažkas valdingai suspaudė jos ranką, ir ji išvydo priešais save Anandos dėdės, kunigaikščio Sanžero, veidą. Jis šypsojosi jai sveikindamas:
– Žmonos tvirtumas ir jos ramybė – tai dvi savybės, kuriomis grindžiama šeima. Radusi jas Jūs sugebėsite padaryti laimingus visus, kurie įžengs į Jūsų namus. Grįžusi iš cerkvės paieškokite prie Budos kojų mano sveikinimo.
Seras Vomis padavė Lizai mažą futliarą.
– Tai mano sveikinimas Jūsų pirmagimiui. Aš džiaugiuosi galėdamas jus abu su vyru pasveikinti šią akimirką. Kuo aiškiau matysite vienas kito trūkumus, tuo švenčiau saugokite kiekvienas savo širdyje šį žavų, šiandien įstrigusį vienas kito portretą. Stenkitės gyvenime ne teisti vienas kitą, o ugdyti savyje tokį delikatumą ir ištvermę, kad neparodytumėte kitam, koks sunkus jums jo trūkumas.
Pasipylė sveikinimai, kurių Liza jau nebesuvokė. Ji ėjo paskui Džeimsą jo vedama prie išėjimo ir pagaliau atsidūrė dviese su juo karietoje. Dešinėje rankoje ji nešėsi puokštę iš tokių pačių gėlių kaip ir prisegtosios prie nuometo. Sveikindamas puokštę įteikė Ananda; ir jo atlape, ir pamergių rankose, ir pabrolių bei jaunojo atlapuose – visur buvo tos pačios gėlės. Lizos kairę ranką stipriai spaudė Džeimso ranka.
– Mes su tavimi, žmona, dabar kaip parodoje. Visi praeiviai spokso į mus. Priekyje važiuoja lordas Benediktas ir jo gražuoliai draugai, užpakalyje – gražuolės pamergės ir pabroliai, ir nejučiomis visiems kyla noras pažvelgti į tą nuotaką, kurią lydi tokio grožio kortežas. Ak, jeigu mes su tavimi, mano mažyte žmona, sugebėtume per visą gyvenimą nepamiršti, kad mus iš cerkvės išlydėjo ne tik fizinis, su niekuo nepalyginamas grožis, bet ir ta dvasinė jėga, kuri iš pačių paprasčiausių fizinių žmonių širdžių išaugo iki tokio aukščio, kad jau beveik siekia antžmogiškas ribas. Šią akimirką prieš visus tuos žmones prisiekime: kiekvieną rytą sutikti prie tavo mylimo Išminčiaus kojų, prie jo taurės žadėdami ištikimybę jo gailestingumo priesakams. Stenkimės per savo pilką kasdienybę eiti su jo ramybe širdyje, o baigdami dieną vėl užsukime pas jį, kad prie jo apžvelgtume, kaip pragyvenome tą dieną. Niekada neikime miegoti būdami vienas kitu bent kiek nepatenkinti ir pasitraukime nuo savo Išminčiaus tik tada, kai rasime širdyje Jo visa atleidžiančią meilę, kad užmigtume ramiai, išmintingai suvokdami, ar teisingai pragyvenome dieną, ar buvo tyros mūsų širdys. Ir jeigu mes kažką įžeidėme nesulaikydami savo aštraus, žeidžiančio žodžio, tai pasistenkime pasiruošti kitai dienai taip, kad galėtume žmonėms perduoti daugiau džiaugsmo.
Karieta sustojo prie jaunavedžių vilos, kur visa palyda išsirikiavo dviem eilėmis ir džiugiai, linksmai juokaudami mėtė į jaunuosius gėles, kol jie įėjo į savo namo holą.
Tematydami tik vienas kitą, jaunieji Retedliai nepastebėjo, kaip kelyje juos lenkė ekipažai, kaip jie atsidūrė kortežo gale, todėl labai stebėjosi tokiu sutikimu. Gėlių lietus lydėjo juos iki pat valgomojo, kur prie jų lėkščių po gėlę padėję Ananda ir lordas Benediktas taip ir atsisėdo greta jaunųjų ant gražių senoviškų kėdžių, Džeimso ištrauktų iš palėpės. Baigiantis pietums, lordas Benediktas pasiūlė jauniesiems važiuoti į jo kaimą ir ten praleisti paskutines tris Džeimso atostogų dienas. Jaunieji labai apsidžiaugė šiuo pasiūlymu. Jiems teko skubiai persirengti ir iš karto važiuoti į stotį.
Nepaisant didelio Džeimso motinos ir sesers nepasitenkinimo, nes joms ne tik neteko suvaidinti jokio vaidmens nei per ceremoniją, nei per pietus, bet nepasisekė net apžiūrėti Džeimso namų, visa didelė kompanija išlydėjo jaunuosius į stotį, ir greitai jų laimingi veidai ištirpo rūke. Kai nutilo ratų bildesys, replikos ir kalbos, grafienė pajuto tokią tuštumą širdyje, kad iš jos akių pasipylė ašaros, užgoždamos visą pasaulį.
– Neverkite, grafiene, – išgirdo ji lordo Benedikto balsą. – Vieną vaiką Jūs jau išlydėjote iš namų, bet argi tai viskas, ką galite padaryti dėl šimtų žmonių? Važiuokime pas mane. Amedėjus dabar pradėjo mokytis statybininko profesijos. Jis menininkas ir architektas mėgėjas, bet turi didelį talentą ir skonį; o Sandra tik iš pažiūros išsiblaškęs. Jie abu su Nikolajumi puikūs matematikai. Jie visi trys padarys Jums kokius tik panorėsite planus, brėžinius ir apskaičiavimus, ir jeigu Jūs su vyru panorėsite grįžę papuošti gimtąsias vietas statiniais, Jūs galėsite išsivežti iš čia jau paruoštus pastatų projektus, o aš aplink juos galėčiau suplanuoti parkus, nes visi laiko mane šios srities specialistu.
– O, lorde Benediktai! Kas dar, be Jūsų, su tokiu taktu ir gerumu galėtų pasiūlyti žmogui savo pagalbą? Negana, kad mums laimė vien praleisti su Jumis šį vakarą, kuris iš liūdno virsta džiugiu – jis tampa mums dar ir šventu, nes padės pamatus visam mūsų naujam, darbingam gyvenimui, apie kurį mes su vyru be perstojo galvojame.
Greitai jie atvažiavo į vaišingus lordo Benedikto namus ir jo kabinete prie arbatos aptarinėjo ligoninės bei vaikų namų projektus.
Kiekvienas dalyvavo šiame aptarime, neretai juoku ar sąmojumi palydėdami kurį nors pasiūlymą. Dažniausiai vis tik kliūdavo vargšui Sandrai.

Toliau

Valgykla. Įvykiai po vakarienės. Mano naujas žmonių gyvenimo kelių suvokimas

Vos spėjau atsisėsti ant prieangio laiptelių ir paglostyti baltas kaip sniegas Etos plunksnas, kaip išgirdau greitus žingsnius ir pamačiau tarpduryje Nataliją Vladimirovną. Ji visada buvo viena iš tų, kurių tekdavo laukti, jeigu tik jos kas nors ypatingai nesudomindavo, tačiau dabar ji mane nustebino ne tik savo skubėjimu, bet ir judesių bei eisenos lengvumu. Tiesiog nebepažinau šios moters nuo to laiko, kai mes išjojome iš Dartrano oazės.
? Šį kartą, Liovuška, ? tarė ji man be jokios ironijos ar humoro, ? aš norėjau visus aplenkti ir vis tik atėjau vėliau už Jus, nors mačiau, kaip Jūs su Eta kažkur skubėjote alėja. Labai norėčiau Jums padėti ir kaip nors išreikšti savo didžiulį dėkingumą už džentelmenišką elgesį ne tik mano, bet ir visų likusių atžvilgiu. Aš dar nė karto nemačiau Jūsų veide nepasitenkinimo ir neišgirdau nė vieno ką nors smerkiančio žodžio. Rengdamasi ir ruošdamasi sunkiam momentui bendroje valgykloje, ypatingai aiškiai suvokiau tai, ką pasiekėte Jūs, berniukas, ir susigėdau savo atsilikimo tam tikrais klausimais.
? Kodėl Jūs, Natalija Vladimirovna, galvojate, kad pasimatymas su naujais žmonėmis valgykloje ? toks sunkus momentas? ? paklausiau jos, nes man šis pirmas pasimatymas atrodė malonus ir nepaprastai įdomus.
Natalija Vladimirovna nespėjo man atsakyti. Tarpduryje pasirodė I. Dažnai matydavau jį žavų, bet niekaip negalėjau priprasti prie jo veido. Kiekvieną kartą jis man atrodė kitoks. Šį kartą aš staiga supratau, kad keitėsi ne I. veidas, o mano akims atsiverdavo vis nauja galimybė matyti šiame veide kažką daugiau, ko negalėjau jame įžvelgti anksčiau. Lygiai taip pat visai neseniai supratau, kad aš nežinau nė tūkstantosios I. veiklos dalies ir tegaliu matyti tik tai, su kuo betarpiškai susiduriu, o ir tą dalį aprėpiu toli gražu ne visą.
Beveik akimirksniu išgyvenau savo atmintyje visą gyvenimo etapą nuo pat puotos pas Ali. Savo ašaras vagone ir I. pokalbį su manimi. Išsiskyrimą su Florentiečiu Maskvoje. Pirmųjų akimirkų neviltį. Audrą jūroje… Ir aš žemai nusilenkiau I., neturėdamas kito būdo išreikšti jam savo begalinį dėkingumą ir didžiulę pagarbą už visą man parodytą tikrai nežmogiškai aukštą gailestingumą. Iš tikrųjų tik aukštesnė būtybė galėjo elgtis taip kaip jis su mažu padarėliu, koks buvau aš. Kai atsitiesiau po savo žemo nusilenkimo, išvydau nuoširdžią šypseną ir išgirdau nepakartojamo gerumo balsą:
? Visi susirinko, labai gerai. Baltumu tviskantys mūsų apsivilkti rūbai turi atitikti tuos ramybę ir džiaugsmą jūsų širdyse, su kuriais mes įžengsime į liūdesio namus. Gal niekas iš jūsų nepastebės jokių išorinių liūdesio pėdsakų žmonių veiduose. Gal kai kurie iš jūsų nepajėgs prasiskverbti į begalinį vidinį atskirų žmonių širdies liūdesį. Bet kiekvienas, be abejo, pajus, į kokią sunkią atmosferą jis įžengė, ir kiekvienam bus net fiziškai sunku kvėpuoti valgyklos atmosferoje. Taigi eikite ten, didvyriškai nešdami džiaugsmą vargšams kankiniams, ir neškite jiems į pagalbą kiekvienas savo Mokytojo valią-Meilę. Dar kartą primenu jums: pagal šios Bendruomenės gyvenimo taisykles valgykloje privaloma visiškai tylėti. Kalbėti joje gali tik vyresnysis arba tas, kuriam jis pasiūlys kalbėti.
I. nužvelgė mus visus, visiems nusišypsojo, pažvelgė į Etą ? man jau atrodė, kad lieps palikti Etą čia, bet jis pasakė:
? Paimk paukštį ant rankų. Tu paliksi jį vartininkui prie įėjimo į vyresniojo namą, kur mes prieš tai užsuksime.
Pasiėmiau Etą, kaip man įsakė I., kuo paukštis buvo labai patenkintas, ir mes nuėjome plačia alėja, jau besileidžiančiose sutemose kvėpuodami nuostabiu gėlių aromatu. Po kokių penkiolikos minučių priėjome salelę, atitvertą nuo viso parko didžiuliu, pilnu vandens kanalu, kaip man pasirodė iš pradžių. Po to sužinojau, kad salelę suformavo upelis, ištekantis iš gana toli, parko aukštumose, esančio ežero. Mes perėjome tiltelį ir sustojome pievelėje priešais nedidelį, senovišką, balto akmens namą.
I. ėjo pirmas, paskui jį ? aš, Andrejeva, Igoras ir Bronskis bei prie mūsų prisijungę ledi Berdran, Nikita, Lalija ir Nina. Paskutiniai ėjo Jasa ir Terezita. Daugiau nieko nemačiau iš mūsų karavano. Dar pagalvojau apie seserį Karlotą, apie įšėlusį vienuolį ir apie visus tuos, kuriuos pasiėmė I. ir kurie vyko ne su mūsų būriu. Ar ir jie ateis į valgyklą, o gal jų gyvenimas čia prasidės kitaip? Laiku prisiminiau minčių “pipirus”, sutelkiau savo dėmesį ir susikoncentravau į prabėgantį “dabar”.
I. vienas įėjo į Bendruomenės vyresniojo Radandos namą, o mes tylėdami likome stovėti pievelėje. Pažvelgęs į savo bendrakeleivių veidus supratau, kaip giliai visi jie buvo susitelkę ir kaip stengėsi būti veiksmingai geri širdies gilumoje. Susigėdau savo išsiblaškymo ir pasekiau jų pavyzdžiu. Po keleto minučių duryse pasirodė I., laikydamas vyresnįjį už parankės.
Abu jie trumpam sustojo, apžvelgė mus visus. Nustebau, kad vyresnysis nieko man nepasakė dėl Etos. Ir vėl Radanda man atrodė kaip vaivorykštinis rutulys, bet negaliu pasakyti, ar tai buvo patekėjusio mėnulio šviesos žaismas, ar vandenyje atsispindėjusių didžiulių žvaigždžių šviesos iliuzija. Man pasirodė, kad ir I. ėjo švytinčiame rutulyje, įtraukęs į savo švytėjimą visą Radandos rutulį, dabar blausų ir sumažėjusį palyginus su I. švytėjimu. Negalėjau atitraukti akių nuo šio naujo, man nesuvokiamo reiškinio. Ir ne tik išoriniu regėjimu negalėjau atsiplėšti nuo šio nuostabaus vaizdo, aš visas paskendau, tarsi ištirpau laimėje, džiaugsme gyventi. Gerumas ir jėga tiesiog pildyte pildė mane. Man atrodė, kad gerumas ir jėga liejasi į mane iš I. rutulio ir užlieja visą mano sąmonę. Džiugiai šypsodamasis Radanda pakėlė ranką ir palaimino mus visus. Mes, laimingi, žvalūs, bebaimiai ir trokštantys veiksmingai mylėti bei tarnauti savo artimui, nuėjome paskui savo vyresniuosius. Sakau “mes”, o ne “aš”, nes šią akimirką nė viename iš mūsų neliko asmeninių barjerų ? mes visi susiliejome į vieną visumą šioje harmonijoje, kurią mums spinduliavo mūsų aukštieji broliai.
Nepaprasta ramybė nužengė į mano sielą, tokia pati ramybė, rimtis ir šviesa, kokie užpildė mane perskaičius įrašus savo žalioje knygoje, surastoje ant savo altoriaus…
Valgykla buvo ne taip toli. Priėjus vartininko namelį, vyresnysis sustojo, atsigręžė ir nusišypsojęs pamojo man pirštu.
Kai priėjau prie jo, jis tarė man:
? Perduok, drauge, savo paukštį šiam vartininkui. Nors jis čia paskirtas visai neseniai ir dar nespėjo sužinoti visų mūsų Bendruomenės taisyklių, bet žmogus jis ? geras. Be to, pažįstamas tau ir tavo paukščiui.
Vėl nustebau. Ką aš galėjau pažinoti šioje Bendruomenėje? Ir dar tokį žmogų, kurį pažįsta ir mano paukštis? Tamsoje negalėjau įžiūrėti vartininko veido. Kai šviesa nuo I. ir vyresniojo nušvietė iš savo namelio išėjusį vartininką, nejučiom šūktelėjau: “Mulga!”
Eta burkuodamas pats peršoko Mulgai ant rankų. Visa burna šypsodamasis ir glostydamas Etos nugarą, Mulga maloniai linktelėjo man, tarsi norėdamas pasakyti, kad nesijaudinčiau dėl paukščio.
? Kol vakarieniausime, palaikyk paukštį pas save ir vykdyk vartininko pareigas griežtai bei kategoriškai tiksliai. Aš įsakau tau šiandien daugiau nieko, nė vienos dvasios neįleisti į valgyklą. Pagal mūsų vidinio gyvenimo taisykles niekas neturi teisės vėluoti valgyti ar trukdyti ką nors, kviesdamas iš už stalo. Tų, kurie dabar pavėlavo, kaip jie tavęs beprašytų, kokius argumentus bepateiktų, jokiu būdu neleisk. Net jeigu kas nors iš jų tau sakytų, kad žmogus miršta ir kviečia ką nors iš esančių valgykloje, atsimink mano įsakymą ir kategoriškai vykdyk jį. Kad tau būtų lengviau ir širdies nespaustų abejonės, žinok: mano akims niekas netrukdo nuolat matyti visą savo Bendruomenę ir viską, kas joje dedasi. Jeigu iškils reikalas, aš pats pirmas išeisiu arba ką nors atsiųsiu į pagalbą. Atmink tai, drauge, ir stovėk kaip sargybinis poste, saugok valgančių ramybę bei rimtį.
I. pažvelgė į mane:
? Aš perspėjau tave, Liovuška, kad reikės tylėti. Dar stipriau sutelk visą savo dėmesį, mano berniuk. Tarp savęs bei visų, kuriuos čia matysi, statyk Florentiečio atvaizdą ir veik, veik, veik, mylėdamas ir nugalėdamas visiška kūrybine savitvarda. Atminkite visi, mano draugai, kas yra “geras”, ? pridūrė I. švelniu, minkštu balsu, tarsi įliedamas į mus gerumo srautą tiesiai iš savo didžios širdies.
Mes apėjome aukštą, storą sieną, įėjome į vidinį kiemą, nušviestą aukštų žibintų bei pro didelius langus sklindančios šviesos, ir priėjome dideles kaip šventyklos duris.
Pro duris patekome į platų koridorių, puikiai apšviestą, nors aš nesupratau, kas ir kaip jį apšviečia iš viršaus. Man atrodė, kad viršuje taip pat švietė langai, bet bijojau išsiblaškyti išoriniais stebėjimais, stengdamasis išlaikyti širdyje didžiojo globėjo Florentiečio atvaizdą. Kažkas paėmė mane už parankės. Išvydau greta savęs Nataliją Vladimirovną. Ji vėl man atrodė, kaip tada dykumoje, tūkstančiu sviedinių užtaisyta patranka.
? Liovuška, aš greta Jūsų. Nepamirškite įjungti mane į savo apsauginį tinklą, ? šnipštelėjo ji man.
? Aš nežinau, kaip tai padaryti, ? atsakiau jai, paspausdamas jos karštą nervingą ranką.
? Tarp manęs ir savęs pastatykite Florentiečio atvaizdą ir į kiekvieną savo minties bei širdies veiksmą įjunkite ir mane, galvodamas “mes”, o ne “aš”, ? atsakė ji, tebelaikydama mane savo karšta ranka ir tarsi suliedama savo jėgą su visa mano būtybe.
Taip susikibę mes ir įėjome į valgyklą. Dabar aš jaučiau ją kaip pačią artimiausią seserį, kaip motiną, globėją ir gynėją, ko man neteko gyvenime patirti.
Mano širdis plakė stipriai, džiaugsmingai, tarsi būčiau ėjęs ne į kančios namus, apie kuriuos kalbėjo Franciskas, bet į Gyvenimo ir Šviesos puotą. Du seniai baltais rūbais priešais I. ir Radandą atidarė aukštas, plačias valgyklos duris, ir mes įėjome į didžiulę salę, pilną ilgų, siaurų stalų, už kurių sėdėję žmonės atsistojo mums įėjus ir sveikino mus žemai nusilenkdami.
Prie įėjimo stovėjęs stalas buvo pusiau tuščias. Sustojęs prie jo vyresnysis nusilenkė I., kviesdamas jį užimti pirmą vietą iš dešinės. Mus su Andrejeva jis pasodino greta I., kitų vietas išdėstė taip, kad Nikita su Jasa sėdėjo paskutiniai iš mūsų, prie pat Bendruomenės narių, ir atitvėrė mus nuo jų tarsi barjeru. Kol mes susėdome, visi tebestovėjo.
Vyresnysis pakėlė dešinę ranką, palaimino visus, savo lazdą atidavė broliukui ir atsisėdo į savo vietą siauro stalo gale, iš kur galėjo matyti visus čia esančius.
Kai I. ir Radanda atsisėdo, visi dar kartą nusilenkė jiems, ir tik tada atsisėdo. Keletas brolių vienu metu pradėjo nešioti valgį iš karto ant visų stalų. Kaip čia viskas skyrėsi nuo Ali Bendruomenės! Ten girdėjosi juokas ir linksmos šnekos, čia viešpatavo iškilminga, kapų tyla. Ten prie baltutėlėmis staltiesėmis uždengtų, gėlėmis išpuoštų stalų atveždavo įvairų maistą, kurio kiekvienas ėmė, kiek ir kokio norėjo. Čia stalai taip pat buvo balti, iš baltos palmės medienos, švarūs, nupoliruoti, bet niekuo neuždengti. Priešais kiekvieną žmogų stovėjo medinė lėkštelė su panašia kaip Dartrano oazėje duona, gulėjo medinis šaukštas ir nedidelė popierinė servetėlė. Patarnaujantys broliai kiekvienam nešė po nelabai didelį molinį dubenėlį sriubos.
Kol vyresnysis nepaėmė šaukšto į ranką ir nepradėjo valgyti, niekas net neprisilietė prie valgio. Bijodamas padaryti ką nors ne taip, dirsčiojau į greta sėdintį I. ir valgiau tik tada, kai mačiau, kad ir jis valgo. Prisipažinsiu, kai įėjome į valgyklą, pajutau alkį, bet dabar, pamatęs tokią neįprastą aplinką, buvau linkęs nesutelkti dėmesio į valgį. Man atrodė, kad aš visai nenoriu valgyti, taip paveikė mane ši keistų žmonių jūra, kurioje atsidūriau.
Už stalų sėdėję žmonės stebino mane dvejopu savo elgesiu: vieni įdėmiai žiūrėjo į mus, tarsi norėtų kiekvieną iš mūsų įsiminti, kiti sėdėjo nuleidę galvas, nepakeldami akių, lyg protestuodami prieš mūsų įsibrovimą į jų karalystę. Pajutau lengvą stuktelėjimą iš Andrejevos pusės, susigriebiau, kad aš ne tik nerezgiau apsauginio tinklo, bet kad vėl tik stebėjau. Pažvelgiau į ją ir vos neištariau “ačiū”, tik staiga pajutau smūgį į kaktą, atėjusį į mane nuo Radandos. Automatiškai pakėliau akis į jį ir staiga ? nė pats nežinau ir nemoku pasakyti kaip ? supratau, kad jis liepia man įsidėmėti viską, ką čia matau, ir ypatingą dėmesį atkreipti į gretimą stalą iš kairės pusės.
Ir vėl negaliu paaiškinti, kaip aš supratau, kad už šio stalo sėdi būtent tie užsispyrėliai, kuriems turiu dovanas nuo Dartrano. Pirmą kartą gyvenime supratau nebylią kalbą ir mačiau, kaip iš Radandos rutulio į mane skrido jo mintys, jo šviesos vaivorykštės gabalėliai, tiksliai ir aiškiai susiliedami su mano sąmone, tapdami joje vaizdais.
Negana to, aš jaučiau jėgą, kurią liejo į mane Andrejeva, padėdama man koncentruoti mintis. Dabar sutelkiau visą dėmesį į Radandos man nurodytą stalą. Ten sėdėjo įvairaus amžiaus vyrai ir moterys, nuo jaunų iki visiškų senių. Mane ypač nustebino viena figūra. Tai buvo ypatingai aukštas vyras, ūgiu ir tamsia oda panašus į Dartraną, bet įžūlia, maištinga ir iššaukiančia veido išraiška priminė man vienuolį Leonorę, kuris užpuolė mane tą atmintiną naktį, kai kartu su Francisku ėjau pas profesorių ir Terezitą.
Šį kartą nemąsčiau apie šio žmogaus charakterį ir tipą. Meldžiau Florentietį padėti man išlaikyti visą širdies tyrumą, kad pakaktų jėgų atlikti man pavestą Dartrano užduotį. Netikėtai pajutau drovumą nuo minties, kad aš atsakingas už visus būsimus susitikimus, kurių tiek sėkmė, tiek ir nesėkmė priklauso vien tik nuo mano širdies tyrumo bei meilės.
Patarnaujantys broliai atnešė ant stalų košę, tačiau vyresnysis vis dar neėmė šaukšto į rankas, ir vakarieniaujantys sėdėjo visiškoje tyloje. Bet štai jis paėmė šaukštą, nurijo kąsnelį, ir visų rankos pakilo su šaukštais.
Man atrodė, kad Radanda tik dėl akių kilnoja šaukštą, nes iš tikrųjų jo lėkštėje, niekuo nesiskiriančioje nuo kitų, košės teįžiūrėjau visai menką kiekį. Suvalgęs dar vieną kąsnį, jis padėjo šaukštą ir prakalbo:
? Praėjusį kartą aš kalbėjau jums, broliai ir seserys, apie tai, kas yra kantrybė, kam ji reikalinga kiekvienam žmogui ir kaip be jos niekas negali pasiekti savitvardos. Kalbėjau jums ir apie svetingumą, ir apie geranoriškumą, su kuriuo kiekvienas žmogus turi sutikti svečius. Ypač tuos svečius, kurie atvyksta į mūsų Bendruomenę, įveikdami sunkų, varginantį dykumų kelią. Tegul kiekvienas iš jūsų atsako pats sau, ar jis buvo dabar svetingas šeimininkas, ar liejo meilę sveikindamas ir sutikdamas svečią. Su mumis dabar yra didis Mokytojas. Didžioji mūsų dalis yra jo paties surinkta, jo gailestingumo čia atlydėta, jo išgelbėta ir… išskyrus keletą pagarbiai, iš visos širdies jį sveikinančių, dauguma iš jūsų užimti dabar tik kritišku jo bendrakeleivių apžiūrinėjimu arba beprasmišku maištu už tariamai sudrumstą jūsų gyvenimo ramybę. Vargšai jūs, vargšai mano užsispyrėliai! Daug metų mano širdis talpina jus, mano ramybė gaubia jus, mano džiaugsmas veda jus pirmyn, ir vis tiek iš jūsų dvasinių bangų pirmasis ritasi neigimas. Jūsų neigimas, tiek daug kartų jūsų jau suprastas kaip beprasmiškas klydimas, kaip jūsų akis dengianti sąlyginumų drobulė, šiandien ir vėl toks pat atkaklus ir trukdo jums rasti savitvardą. Mūsų aukštas svečias, Mokytojas I., kalbės jums apie savitvardą. Iš jo žodžių jūs dar kartą suprasite, kad tik tas, kuris rado savyje jėgų subrandinti visos savo energetinės struktūros, savo laidininko, savitvardą, gali rasti kelią į kūrybą. O Jūs ? tik su maža išimtimi ? visi didžiuojatės savo kūrybiniais talentais, net nesuvokdami, kad žmogaus kūryba prasideda tik nuo to momento, kai jis gali patekti į harmonijos vagą bent trumpai akimirkai. Išklausykite, mano brangieji, mano mylimi vaikai, didžiojo Mokytojo žodžius. Negreitai, oi kaip negreitai teks vėl išgirsti jo šaukimą. Nepraleiskite prabėgančios akimirkos, kai Gailestingumas siunčia jums savo šviesą. Ne tai svarbu, kad išlydėję Mokytoją nuolat prisiminsite jo žodžius, apmąstysite juos ir gailėsitės. Svarbu šią akimirką sugebėti nugalėti savyje sąlyginumų smulkmenas ir suvokti pas jus nusileidusios Didybės žodį ? pas jus, vis tebeieškančius, vis tebebandančius įrodyti patiems sau, kad jūsų nelaimės ? ne jumyse, o išorėje ir kad gyvenimas, kokį dabar gyvenate, ne jūsų pačių sukurtas, bet iš išorės į jus įėjusi liūdesio banga. Neatsisakyk, didysis Mokytojau, tarti mums savo stebuklingą žodį.
Radanda atsistojo ir žemai nusilenkė I., I. atsakė jam nusilenkdamas, nusilenkė visiems čia esantiems ir stovėdamas pradėjo savo kalbą:
? Mano brangūs draugai, mano artimi broliai ir seserys. Daug metų aš jūsų nemačiau. Daug metų nesiskyriau su jumis savo mintyse. Nebuvo dienos, kad pamirščiau pasiųsti jums savo meilės sveikinimą, kaip nebuvo ir tokio atvejo, kad kuris nors iš jūsų, besikreipiantis į mane visu savo tikėjimu bei ištikimybe, nebūtų gavęs mano atsako bei pagalbos. Mes dar turėsime laiko pasikalbėti su kiekvienu atskirai apie jo reikalus. Šią pirmojo pasimatymo valandą iššaukime kiekvienas iš savo išlaisvintos širdies gelmių visą ten užsislėpusį džiaugsmą. Tegul ši akimirka, kaip ir kiekviena kuriančios Meilės akimirka, sutrauko visas sąlyginumų grandines, trukdančias bendrauti ugnimi ir dvasia. Ramybė, kurią jums šiandien atnešiau, ne vien tik mano širdies ramybė, bet visos Šviesiosios Brolijos, kuri pavedė man perduoti jums savo sveikinimą, meilę, pripažinimą ir pagalbą. Didžiausios jūsų kančios, atvedusios jus į maištininkų, užsispyrėlių ir neigėjų gretas, kilo iš to, kad jūs likote nepripažinti savo laikmečio, savo aplinkos, savo tėvynainių arba žmonių kitose valstybėse, kur ieškojote populiarumo bei pripažinimo. Bet argi t. y. iškilaus žmogaus gyvenimo žemėje tikslas? Gyvenimui, t. y. kūrybai prabudusio žmogaus vienintelis tikslas ? savo veikla vystyti ir įgyvendinti Dievišką planą žemėje. Kiekvienas iš jūsų ne tik žino, bet netgi per daug gerai žino, kaip klostosi visuotinės žmogaus evoliucijos keliai. Kas gi išmušdavo jus iš tų kelių, kuriais eina tarnaujantys Šviesiajai Brolijai, padėdami Jai atlikti pasaulinius uždavinius žmonijos pagalbai ir augimui? Jeigu jūs įdėmiai pažvelgsite į savo širdį, pamatysite, kad ne meilės stoka, ne pasiaukojimo ar energijos trūkumas privertė jus pasukti iš tiesos bei gerumo kelio, bet vien tik džiaugsmo ir savitvardos stygius. Pagalvokime, kas yra savitvarda? Ar tai sugebėjimas valdyti visus savo kūnus, jausmus, mintis, žodžius? Ne. Nors daugeliui eilinių piliečių net tokia savitvarda nepasiekiama ir yra jų idealas bei svajonė. Bet mokiniui ? žmogui, trokštančiam tapti Šviesiosios Brolijos nariu ? tokia savitvarda nėra net pradinė kelio ieškojimų dalis. Ji tėra tik kūdikystės periodas ruošiantis susitikimui su Tais, prieš Kuriuos negalima stovėti apimtam aistrų bei maišto… Kuo gi pasireiškia pirmasis savitvardos bruožas žmogui, ieškančiam kelio į Šviesiosios Brolijos Bendruomenę? Pirmoji mokinio savitvardos pakopa ? paprastas savęs ir kiekvieno pripažinimas lygiateisiais visatos dydžiais. Lygiateisiais į visą visatą savo Jėgą, Šviesą bei Ramybę liejančios Vienatinės Būtybės nešėjais. Jeigu žmogaus širdis laisva nuo nelygybės prietaro, jis neteikia jokios reikšmės tam, kad jis talentingesnis už savo sutiktąjį. Jis nejaučia savo talentų. Jis skuba per savo dieną, išliedamas į visus reikalus ir susitikimus jame atgijusias Vienatinio jėgas. Ir todėl jis ne tik nelaukia jokių apdovanojimų ar pagyrimų, bet žeria iš savęs Šviesos pluoštą ir įtraukia į jį kiekvieną prie jo priartėjantį. Todėl jis neša savyje nepajudinamą ramybę ? Vienatinio aspektą. Jam nereikia visą laiką rūpintis mirksinčiu šviestuvu, valios pastangomis, protu įkalbinėti patį save vėl ir vėl likti ramiam, išmintingai kantriam ir lengvai gyventi savo dieną. Jūs patys suprantate, kad su tokia nepastovia savitvarda, kai visuose nervuose kaupiasi skausmingi, spazmiški mazgai, žmogus neturi galimybės galvoti apie tai, ką jis sutiko, nes jo paties mirksinčio šviestuvo šiukšlės susiplakė į kietą pertvarą tarp jo ir sutiktojo. Pripažinimą, kurio jūs taip siekėte iš savo amžininkų, kurio taip ir nepasiekėte ir dėl ko daugeliui iš jūsų atsivėrė kraujuojančios žaizdos, siunčia jums Šviesioji Brolija. Ji pripažįsta jus lygiais sau. Ji suteikia jums savo apsaugą. Ji siunčia jums savo Meilę, savo energiją, savo džiaugsmingumą, kad jūsų širdyse atsivertų gerumas. Pats paprasčiausias gerumas žmonėms, kuriuos jūs pripažįstate lygiateisiais sau, kaip Šviesioji Brolija pripažįsta jus lygiateisiais sau ir vertais pagarbos. Nuo tos akimirkos, kai žmogus vieną kartą supras, kad jis yra susitikimo centras, kad jis skleidžia tą akordą, kuriuo skamba visa jo diena, jo savitvardai atsivers nauja jėga ir naujas, iš visų pusių sustiprintas kelias, nes savo gerumo ir atsidavimo emanacijomis jis šaukiasi Šviesiųjų Brolių vibruojančių spindulių kelių ir susilieja su jais. Nuo tos akimirkos jis gali priimti juos kaip savo apsauginį žiedą, kuriame vyks visi jo tolimesni veiksmai ir susitikimai. Mintis, kad sutiktas žmogus dar toli nuo žinių, kurias turite jūs, nuo jausmų bei minčių subtilumo, su kokiu gyvenate jūs, nesuteikia jums nei teisės atsiskirti nuo jo, nei pateisinti savo veiklos, kokia aukšta jūs ją belaikytumėte savo esamu “dabar”. Jeigu Šviesioji Brolija, iki pat savo hierarchijos viršūnės, taip galvotų, tai žmonija nieko ir niekur nebūtų pasiekusi savo visuotinėje evoliucijoje. Bet atvirkščiai, jūs matote, kad niekam netrūksta Šviesiosios Brolijos dėmesio, niekas nepaliktas be Jos pagalbos. O kokia šios pagalbos jėga ir džiaugsmingumas, jūs, visi čia esantys, galite spręsti iš savo pavyzdžio, iš tos Šviesiosios Brolijos pagalbos, kuri buvo suteikta gelbstint jus, vienaip ar kitaip nukentėjusius ar susipainiojusius savo gyvenime. Genialūs atskiro žmogaus bruožai niekada negali patekti į tą organizmą, kuriame Meilės gelmė nesukūrė švenčių švenčiausios buveinės širdyje. Tik iš šios gelmės liejasi kūrybinės jėgos srovės, ir tik iš jos mato bei girdi žmogus aukštas Kūrėjo, per milijonus kanalų siunčiančio Savo jėgą į žemę, emanacijas. Įsakyti sau kurti lygiai taip pat neįmanoma, kaip neįmanoma išmokyti kitą žmogų perimti jūsų kūrybos sistemą. Kad bet kuris mokytojas iš viso galėtų mokyti mokinį, reikia, kad pats, per savo patirtį, suvoktų šaltinį, iš kurio liejasi kūrybinė banga. Be to, mokytojui reikia sugebėti prisitaikyti prie mokinio mąstymo bei prabėgančio gyvenimo suvokimo būdo. Tik tada jis galės suprasti mokinį ir pabandyti rasti jam tokią mokymo sistemą, per kurią pats mokinys galėtų sužinoti, kaip jam išlaisvinti savo valią bei jėgą nuo asmeninio smulkių ir žemų aistrų bei šmėkščiojančių, sudarkytų minčių spaudimo. Peržiūrėję savo gyvenimą iki pat atėjimo į šią Bendruomenę, pirmuosius savo gyvenimo metus joje ir visus likusius, iki pačios paskutinės akimirkos čia, šiame kambaryje, ar galite pasakyti, kad pirmu ir svarbiausiu reikalu laikėte ir tebelaikote vienijimąsi su žmonėmis? Ar galite pasakyti, kad prabudę pirmiausia auštančiai dienai audėte mintį: dalintis darbą su Šviesiąja Brolija, įnešti mažą savo pasiaukojimo dalį į bendrą Šviesiųjų Brolių darbo planą? Turėdami žinias jūs tesižavėjote vien asmeniniu gyvenimu. Jūs kalbėdavote, kaip jūs domitės bendro švietimo veikla ? ir išoriškai tarsi taip ir veikdavote. Bet iš tikrųjų tuo domėjotės tik tiek, kiek toje veikloje plėtėsi ir vystėsi jūsų pačių asmenybė. Išmušė valanda ? visiems, be išimties ? pajudėti pirmyn į daug aukštesnę savitvardą ir atverti savyje kelią į vienijimąsi, į glaudų bei džiaugsmingą bendradarbiavimą su visa Šviesiąja Brolija. Nejaugi iki šiol fizinės uždangos taip stipriai dengia jūsų akis, kad jūs dar vis aiškiai nesuprantate, kame, iš kur ir kaip atsiveria kelias į šį aukštą bei šviesų bendradarbiavimą? Nejaugi jums dar reikia kartoti abėcėlines tiesas, kad kelias į Mokytoją veda per pilką kasdienybę, per veiksmingą vienijimąsi su aplinkiniais žmonėmis, per dėmesį ir gailestingumą jiems? Įdėmiai apsižvalgykite aplink save. Kodėl pusė iš jūsų dar ir dabar neprarado aštraus protesto vienas prieš kitą? Kodėl dalis iš jūsų pavydžiai atsitveria nuo kartu su jais gyvenančių Bendruomenėje? Kodėl tik pavieniai žmonės vaikšto su draugiška šypsena artimui? Tik todėl, kad kai kuriems iš jūsų savitvarda atrodo teesanti tik asmeninis jų reikalas, t. y.: “Niekam, be manęs paties, neturi rūpėti, kaip aš elgiuosi, jeigu aš niekam nekliudau”. O ne, draugai! Jūs ne tik neteisūs darydami tokias išvadas, bet ir tokiais pagrindais sukurta jūsų pasaulėžiūra ? muilo burbulas. Nes pradinis pagrindas, ant kurio jūs ją kūrėte, jūsų “aš”, jūsų asmenybė, negali įsilieti į Amžinybės veiklą. Kol jūsų atvertos Dvasios jėga nesujungs jūsų darbo žemės labui su Gyvenimo ugnimi, tol jūs nepateksite į Šviesiosios Brolijos bendradarbius. O šį ryšį audžia pats žmogus, audžia tomis širdies ir sąmonės dalimis, kuriose nekunkuliuoja aistros, bet viešpatauja džiaugsmas. Kai aš buvau čia paskutinį kartą, o tai buvo palyginti seniai, aš pasakiau jums: “Būkite čia budrūs kiekvieną savo dieną, kad nebūtų per vėlu, kai mes susitiksime kitą kartą, kad jūsų akys turėtų jėgų žiūrėti linksmai ir džiaugsmingai į jus supantį Gyvenimą, kad jūsų širdys pradėtų jausti save Jo dalele”. Pusė iš jūsų ir toliau sėdi vis taip pat niūriai susiraukę ir nudelbę akis į žemę. Argi mažai meilės jums išeikvojo jūsų vyresnysis? Argi mažai dėmesio skiria jums tie broliai, kuriems buvo pavesta stebėti jūsų poreikius? Argi išdrįs kuris nors iš jūsų apkaltinti šios Bendruomenės patarnautojus per mažu gerumu jums? Argi egzistuoja čia bausmių ar nuobaudų sistema? Tuo tarpu kiek kartų kiekvienas iš jūsų buvo grubus su daugeliu šios Bendruomenės brolių, taip pasiaukojančiai patarnaujančių jums. Prieš išeidami iš šio kambario pakelkite galvas ir pažvelkite man į akis.
Kai tik I. ištarė šiuos žodžius, beveik visų galvos pakilo ir žmonių žvilgsniai įsmigo į I. Aš krūptelėjau ? kiek sarkazmo, pykčio ir net neapykantos perskaičiau šiose staiga į viršų pakeltose akyse. I. savo žvilgsniu stabtelėdavo prie kiekvieno veido. Ir skvarbus jo žvilgsnis tarsi stebuklinga malonė trynė nuo šių veidų jų įsiaistrinimą. Išraiškos keitėsi, minkštėjo, rimo, kai kurių veidais net ritosi ašaros, visiškai pasikeitė žmonių išvaizda.
Akys tų, kurie vos mums įžengus į valgyklą iš karto įsmeigė žvilgsnius į I. veidą, ir tų, kurie sutiko mus draugiškai iš pat pradžių, dabar buvo kupinos susižavėjimo ir ramybės.
Bet trys žmonės tebeliko palinkę prie savo stalų, ir atrodė, kad jokia jėga neprivers jų išsitiesti, tokį užsispyrimą rodė jų figūros. Nustebau atpažinęs, kad vienas iš žemai palinkusių buvo žmogus, pasirodęs man panašus į Dartraną. Iki šiol jis visą laiką sėdėjo tiesiai ir akylai stebėjo kiekvieną I. judesį ir mus visus. Bet kai tik I. atsistojo ir pradėjo kalbėti, jis nunarino galvą ir linko vis žemiau prie stalo, kas su jo milžinišku ūgiu jam sunkai sekėsi.
Kitos dvi galvų nepakėlusios figūros sėdėjo ne per toliausiai ir ryškiai išsiskyrė juodais rūbais tarp visų baltai apsirengusių. Mane jau seniai stebino, kad tarp baltai vilkinčių už šių dviejų stalų sėdėjo po juodą figūrą. Į Dartraną panašus žmogus vilkėjo dulsvai mėlynos spalvos pravoslavų šventikų sutaną primenantį rūbą. Ant jo krūtinės kabojo iš opalo išskobta sfinkso galva ant tokio paties darbo grandinėlės iš smulkių sfinksų galvučių kaip man Dartrano padovanota, tik jo grandinėlės sfinksai buvo opaliniai, nuostabiai mainėsi melsvomis, dulsvomis, kraujo raudonumo ugnimis, labai gražiai derėjusiomis prie jo raibuliuojančių spalvų sutanos.
Dabar aš supratau, kad kupini neapykantos ir iššaukiantys žvilgsniai, kuriais jis keletą kartų nužvelgė mane, buvo skirti ne man, o mano nešiojamai grandinėlei ir plokštelei. Trumpą akimirką manyje vėl šmėstelėjo būgštavimas dėl savo bejėgiškumo atlikti Dartrano pavedimą, bet Natalijos Vladimirovnos kumštelėjimas laiku grąžino mano koncentraciją. Nežinau kodėl, bet atmintyje iškilo pietūs pas Stroganovus Konstantinopolyje, Bracano, jo kova su seru Vomiu ir visi po to sekę įvykiai. Man atrodė, kad šis momentas ne tik toks pat svarbus, bet net kur kas svarbesnis tiek I., tiek ir trims palinkusioms figūroms. Ryžtingai susikoncentravęs į maldą, šaukiausi Florentiečio ir pajutau žaibišką jo atsakymą. Negana to, supratau, kad Andrejeva šiuo metu žino daugiau už mane, kad ji šaukiasi Ali, ir aš išvydau jo galingą figūrą greta I. ir vyresniojo, kuris jau atsistojo iš savo vietos ir pagarbiai sukryžiavo rankas ant krūtinės. Ryškiai mačiau nuostabų Ali veidą, jo kiaurai deginančias akis, jutau nepaprastą jėgą, sklindančią nuo jo ir užpildančią visą salę jo ypatingu magnetizmu. Nebuvau įsitikinęs, kad visi mato jo figūrą, ir tuo pačiu neabejojau, kad visi jautė ypatingos jėgos buvimą, nes ryžtingai išsitempė kaip stygos, atrodė sutelkę dėmesį, kupini entuziazmo bei įkvėpimo, kurių tikrai prieš tai neturėjo.
Trys palinkusios figūros, kurioms, atrodė, jau neįmanoma dar labiau sulinkti, dabar visiškai susitraukė į kamuolius kaip didžiuliai, išsigimę grybai ir užsidengė galvas rūbų skvernais.
Nusišypsojęs visiems į jį žiūrėjusiems, dabar laimingiems ir džiaugsmingiems žmonėms, I. tarė:
? Mano brangūs broliai ir seserys, mano mylimi draugai, kažkada Šviesiosios Brolijos išgelbėti per susitikimą su manimi. Šią didžią valandą įvyko jūsų išorinių likimų posūkis, lygia greta su jūsų vidinio gyvenimo posūkiu. Jūs ilgai kovojote su tamsiomis jėgomis, kurioms kažkada pasitarnavote, ilgai negalėjote ištrūkti iš jų valdžios. Ir ne todėl, kad tamsi jėga būtų galėjusi patekti čia. Ne, čia, į šią apsaugotą vietą, ji patekti negalėjo. Bet jūs nešiojotės prisiminimą apie ją kaip jūsų širdyse išdeginto antspaudo pėdsaką. Jūs negalėjote iki galo atleisti tiems veidmainiams, kurie, prisidengdami draugyste ir atsidavimu jums, naudojo jūsų patiklumą savo žemiems ir netgi siaubingiems tikslams. Šią valandą, aukštų Šviesiųjų Brolių meilės apsupti, jūs radote jėgų ne tik atleisti savo priešams, bet ir palaiminti juos, įsidėti jų nelaimę į savo gerą širdį kaip savo pamoką, pasimelsti už juos, ir šis akimirkos nušvitimas padarė stebuklą: jūs tapote džiaugsmingi, o tapę džiaugsmingi radote ir naują kelią į išsilaisvinimą ? savo širdies kūrybą. Šią valandą nė vienas iš jūsų nesėdi, jūs atsistojote, nes jūsų džiaugsmingos harmonijos jėga pakėlė jus. Jūs jaučiate, kaip kiekvieno iš jūsų visa būtybė sugeria naujos, iki šiol buvusios jums neprieinamos jėgos vibracijas. Jūs jaučiate laimę gyventi, jaučiate patį didžiausią iš visų žmogaus jausmų: nematomą Dvasios vienijimąsi su matomomis aplinkinių žmonių formomis. Jūs daug metų kovojote ir ieškojote tako ? kiekvienas savo nuosavo, individualiai nepakartojamo ? į kūrybos arba išsilaisvinimo kelią. Ir štai vienu akimirksniu įvyko jūsų likimų posūkis: jūs radote taką ir žengėte į jį. Visiems laikams įsiminkite šią rimtį, šią maloningą ramybę, kurios liejasi į jus šią valandą. Ši laimės valanda yra visiškos savitvardos valanda, t. y. jumyse atsivėrė ir pajudėjo veiksmų link jūsų Meilė. Dabar jūs laisvi Dvasia. O todėl laisvi ir kūnais. Jums daugiau jau nereikės tų išorinių aplinkybių, kuriose čia gyvenote. Jūsų jau nebereikia saugoti, dabar jūs saugosite visur savo sutiktuosius. Jūs laisvi. Kiekvienas iš jūsų gali pasirinkti bet kokią išorinio gyvenimo formą bet kurioje visatos vietoje arba likti čia. Jums bus suteikta bet kokia darbo forma ir būsite pristatyti į bet kurią žemės vietą, kur tik pageidausite. Paskutinis mano priesakas jums: kur begyventumėte, kokia veikla beužsiimtumėte, kokius žmones besutiktumėte, niekada negalvokite, kad sunkios išorinės aplinkybės slegia ir žudo žmones. Įrėžkite į savo sąmonę, į savo širdį, į savo amžiną amžių atmintį, kad visos išorinės kiekvieno žmogaus aplinkybės, kokios jos bebūtų, kokios sunkios jos beatrodytų jums ir pačiam jose gyvenančiam žmogui, visos ? kartoju ? visos jo aplinkybės gina jo amžiną gyvenimą, o ne gniuždo ar žlugdo jį. Atminkite amžiams apie žmonių kelių didybę ir siaubą, palaiminkite juos visus be jokio skirstymo. Nes ir vienokie, ir kitokie nuo šiol jums vienodai šventi. Priimkite visiems jums siunčiamą Šviesiosios Brolijos Meilės palaiminimą, priimkite jos ramybę, džiaugsmą bei pagalbą kaip jūsų naujo gyvenimo pasveikinimą ir nepamirškite: ji pripažino jus lygiais sau, ir tegul jūsų daugiau neslegia joks jūsų pasiekimų ir talentų neigimas, joks jūsų nepripažinimas iš kitų žmonių pusės tegul nepažeidžia jūsų stabilios harmonijos. Būkite palaiminti Šviesiosios Brolijos vardu ? ramybė jums.
I. palaimino visus ir nusilenkė visiems žemai, ranka paliesdamas žemę.
? Eikite, draugai ir broliai, džiaukitės laime grąžinti Gyvenimui tas dovanas bei talentus, kuriuos Jis davė jums per ilgus amžius ir, išreikšdami ne save per talentus, bet talentus per save, neškite juos nuskaidrintus į visus reikalus bei susitikimus.
Stovinčių žmonių akys švytėjo. Atrodė, kad jiems buvo gaila atitraukti žvilgsnius nuo grožiu ir galia spinduliavusio I. veido. Pagaliau jie nusilenkė jam ir pradėjo išeidinėti iš valgyklos. Tik dabar supratau, kad durys valgykloje tebuvo vienerios, tos aukštos ir plačios, pro kurias mes įėjome.
Žmonės išeidinėjo po vieną, ir kiekvienas nusilenkdavo du kartus: vyresniajam bei mums visiems, ir mes paskui I. atsakydavome jiems nusilenkimu. Mačiau, kaip Ali ranka laimino kiekvieną išeinantį, girdėjau, kaip kiekvienam jis ištardavo vieną ar kelis žodžius. Supratau, kad šiais žodžiais Ali kiekvienam nurodo būsimo naujo gyvenimo veiklą ir vietą. Bet aš tai supratau dvasia, o ne savo fizine forma. Man atrodė, kad Florentietis duoda man šį suvokimą ir liepia kiekvienam perduoti jo palaiminimą, jo taktą bei ramybę.
Valgykla tuštėjo. Sulinkusios figūros tebesėdėjo. Patarnaujantys broliai tyliai rinko indus, perduodami juos per kairėje pusėje esantį langelį į virtuvę, ir stalai greitai buvo sutvarkyti, nušluostyti ir sutvisko baltumu bei švara. Už šių baltų stalų, beveik jau tuščioje valgykloje, ryškiai apšviestoje salėje degusių lempų ir šviesos iš viršuje esančių langų, kur, kaip aš supratau, buvo Bendruomenės brolių bei seserų celės, liko tik trys figūros.
Su pagarba bei meile nusilenkęs, išėjo paskutinis laime ir džiaugsmu švytintis brolis. Dabar pamačiau, kad trys figūros visai ne savo noru liko sėdėti, kad jos bando išsitiesti, nori eiti paskui išėjusius, bet negali pajudėti, kaip nelaimingasis neūžauga negalėjo pakilti nuo grindų ir pasipriešinti Franciskui mažoje Ali Bendruomenės vaikų valgykloje.
? Stokitės, nelaimingieji, mano mylimi vaikai, kurių mano širdis negalėjo ir nesugebėjo išnešioti, ir tai mano kaltė, o ne jūsų, ? pasigirdo vyresniojo balsas.
Šis balsas buvo toks švelnus bei mielas, jame buvo tiek meilės bei jaudinančio rūpesčio, kad ašaros pačios nuriedėjo mano skruostu, ir aš iš visų jėgų ėmiau šauktis Florentiečio dieviško gailestingumo. “Išlik tvirtas ir kurk veiksmingą Meilę, tik taip aš galiu per tave padėti”, ? išgirdau nuostabų jo balsą ir susigėdau savo silpnumo. Akimirksniu susitvardžiau.
? Mano Meilė neapsaugojo ir neatvėrė jūsų širdžių, ir tai mano kaltė, o ne jūsų. Mano pastangos neįtraukė jūsų į bendrą bei džiaugsmingą veiklą, ir tai mano kaltė, o ne jūsų. Aš nesugebėjau rasti kelių ir būdų jums išsilaisvinti, aš tebuvau jums silpnas ir menkas pavyzdys, tegul dangus baudžia mane ir išlieka jums geras bei gailestingas. Atleiskite man, mano brangūs, mylimi vaikai, kad aš negalėjau, nesugebėjau jūsų, man pavestų, apsaugoti. Teišlieka mano širdis amžių amžius jums tokios apsaugos bei nusiraminimo vieta, kokia jėga teisingas ir tyras dangus gali sutvirtinti mūsų ryšį.
Vyresniojo balsas, visa jo išvaizda, visas Šviesos rutulys, dabar jį gaubęs kaip didžiulis ugnies kamuolys, tiesiog drebino mano organizmą, per kurį, kaip aš tai aiškiai jaučiau, tekėjo milžiniška Florentiečio jėga, įsiliejanti į Radandos rutulį.
Aš ryškiai mačiau, kaip į jo rutulį liejosi Ali jėga ir dar keletas srovių, ugninių, raudonų bei mėlynų, suformuodamos didžiulę penkiakampę žvaigždę. Šis reginys buvo didingas bei iškilmingas, jaučiausi esąs ne tik didžioje šventykloje, bet taip, tarsi čia būtų įžengę Paties Gyvenimo jėgos.
Netikėtai Radanda, vis tebelaikydamas sukryžiuotas rankas ant krūtinės, atsiklaupė ir iki žemės nusilenkė trims sėdinčioms figūroms. Pamiršau viską, tarsi išėjau iš kūno ir susiliejau su Florentiečio ugnimi. Mačiau ne tik tų figūrų kūnus, mačiau jų karštas auras ir suvokiau jų virpančių ugnių skirtumus.
Nuo milžino su opalais įnirtingai, zigzagais plieskė purpuriniai, juodi ir purvinai pilkai žali žaibai, kuriuos jis kreipė tiesiai į Radandos rutulio centrą. Bet ugnys, nepasiekdamos rutulio, su dviguba jėga ritosi atgal į milžino širdį ir smegenis.
Antroji, juoda figūra siuntė ištisinį srautą gyvačių, žaibų, tokių pačių purpurinių ir juodų, taikydama į Radandos kojas. Bet ir šios srovės grįždavo atgal, apsivydamos žiedais visą nelaimingojo, matyt, stipriai nuo jų kenčiančio ir dūstančio, figūrą.
Paskutinė, tolesnioji figūra siuntė švelnią maldą atleisti. Nuo jos sklidusias ugnines linijas vagojo juodi bei purpuriniai žiedai ir dėmės. Mačiau, kad nelaiminga būtybė stengėsi išspausti iš širdies paskutinius savo tyrumo likučius, laimino vyresnįjį, dėkojo jam už meilę bei rūpesčius ir stengėsi atsistoti. Bet nuo kitų dviejų figūrų į ją skriejo purpuriniai prakeikimų ir įsakymų, grasinimų ir baisių keiksmų žaibai, trukdę jai išsilaisvinti ir sutraukyti sunkius blogio ryšius su savo pavergėjais.
? Stokis, mano drauge, ? pasigirdo I. balsas.
Jis ištiesė ranką kovojančios figūros link, ir aš pamačiau, kaip purvini žaibai grįžo juos siuntusiems, privertę juos suvirpėti, o staiga išsilaisvinusi trečioji figūra sušvytėjo melsvais bei rausvais tonais ir lengvai atsistojo. Visa susisupusi, ji išėjo iš už stalo ir pasuko Radandos link, ištiestos I. rankos saugoma nuo priešų ugnies.
Kai figūra priėjo prie Radandos, nuo jos veido nusmuko apsiaustas ir priešais mus stovėjo reto grožio vidutinio amžiaus moteris. Kažkuo, kažkokiu nesugaunamu panašumu ji man priminė Laliją. Ir tą pačią akimirką išgirdau prislopintą aimaną bei išvydau priešais Radandą ant žemės sukniubusią gražuolės figūrą. Visas jos kūnas krūpčiojo nuo raudos, ji pasikūkčiodama kalbėjo:
? Atleisk, šventasis tėve, atleisk didžiai nusidėjėlei. Beprotiška meilė ir pavydas išvedė mane iš proto, ir aš pasidaviau šio baisaus žmogaus apžavams. Bet aš daugiau jau nesiunčiu jam prakeikimų. Tebus atleistos jam mano kančios, kaip tu atleidai mums visiems. Tu sakei, kad ant tavęs krenta mūsų nuodėmės. O ne, šventasis tėve, ant mūsų tavo šventumas, ant mūsų tavo Meilės antspaudas, suteikiantis mums vilties išsigelbėti. O prie tavęs, šventojo, negali prilipti joks blogis ar nuodėmė. Išgelbėtojau, gynėjau, padėk nelaimingajam, sukausčiusiam mane siaubinga priesaika. Tegul visas mano gyvenimas bus pašvęstas jo išgelbėjimui. Tegul mano meilė, iš kurios jis taip žiauriai tyčiojosi, bus jam tiltu į išsigelbėjimą. Neatstumk jo, ištiesk jam dar kartą, paskutinį kartą, šventą pagalbos ranką.
Moteris vėl palinko prie Radandos kojų. Tą akimirką pasigirdo siaubingas riaumojimas, didžiulė milžino figūra išsitiesė, jis nutraukė savo grandinę su sfinksu ir sviedė ją, bandydamas visą jos svorį nutaikyti moteriai į galvą. Iš oru skriejančios grandinės garso supratau, kad sfinksų galvutes jungiantis metalas sunkus ir kad moteris neišvengiamai žus.
I. ištiesė ranką į skriejančią grandinę, ore tvykstelėjo ugninis žaibas, kažkas žybtelėjo, ir aš pamačiau, kaip grandinė smogė į savo šeimininko galvą. Jis susmuko ant grindų, užkabindamas stalą ir užsiversdamas jį ant savęs. Ilgas stalas uždengė jo kūną.
Tą pačią akimirką, kai I. sustabdė grandinės kritimą, pajutau, kaip Florentiečio jėga iš man Dartrano dovanotos plokštelės išskėlė keletą žaibų, kurie nuskrido prie moters ir susijungė aplink jos galvą į vainiką.
Radanda pasilenkė, pakėlė moterį, apkabino ją, pasikvietė Laliją, Niną ir Nikitą.
? Išveskite ją. Pas vartininką jau laukia neštuvai. Padėkite nunešti ją į ligoninę ir likite prie jos, kol aš ateisiu. Ji bus be sąmonės, nesijaudinkite dėl to. Aš ateisiu.
Radanda apsidairė, nusišypsojo ledi Berdran, pamojo jai pirštu.
? Eik ir tu su jais, Baltuole. Dar ir jūs padėkite jiems, ? kreipėsi jis į Bronskį ir Igorą. ? Ten jūsų pagalba bus reikalingesnė ir svarbesnė.
Pirmą kartą per visą šį laiką pamačiau Gerdą. Ji buvo balta kaip lelija, nepaisant juodos plaukų spalvos, ir vardas Baltuolė jai labai tiko. Pagalvojau, kad ji nenueis ne tik iki ligoninės, bet ir iki slenksčio, tokia trapi atrodė, tokie silpni ir neryžtingi buvo jos judesiai. Kai ji susilygino su Ali, aš mačiau, kaip jis uždėjo jai ant galvos savo nuostabią ranką, bet žinojau, kad ji nematė jo. Nuo Ali rankos prisilietimo ji krūptelėjo, bet tuoj pat išsitiesė, visa nušvito, išblyškę skruostai paraudo, ir Gerda tapo nepaprastai graži.
Kai tik visi mūsų draugai išėjo, išsivesdami vos paeinančią gražuolę, kurios grožį tikriausiai buvo galima palyginti tik su Marijos Magdalietės grožiu, valgykloje trumpai valandėlei įsivyravo kapų tyla. Pajutau, kad Andrejeva sutelkia visą savo savitvardą bei visas jėgas, ir pasekiau jos pavyzdžiu. Susitelkiau maldai į Florentietį, prašydamas padėti nelaimingiesiems, nes jaučiau artėjantį grėsmingą jų gyvenimo momentą. Vėl atsirado toks pojūtis, lyg būčiau išėjęs iš kūno, kaip ir prieš tai. Bet nespėjau susiorientuoti, kai išvydau Rasulą, stovintį prie gulinčio ant grindų milžino. Norėjau įsitikinti, ar tai tikrai jis, bet greta jo išvydau dar vieną švytinčią figūrą ir atpažinau Franciską.
? Mano vargšas broli. Gailestingumas duoda man paskutinę galimybę dar kartą kreiptis į tave ir bandyti įtikinti, ? vėl pasigirdo vyresniojo balsas, tik šį kartą kupinas meldimo, kai jis kreipėsi į likusią sėdėti figūrą. ? Stokis, drauguži. Įsitikink pykčio ir veidmainystės bejėgiškumu. Tave prigąsdino tavo žiaurus draugas, bet tu matai, kur jį atvedė užsispyrimas. Po truputį ? nuo užsispyrimo prie išdidumo, nuo išdidumo prie pasipūtimo ir sarkazmo ? jis perėjo prie nuolatinio neigimo ir pykčio. Jis užvaldė tavo valią. Dabar jis bejėgis, guli ir nepavojingas tau. Prieik prie didžiojo Mokytojo, nebijok. Tau dar gali būti atleista, galėsi dirbti, per darbą išsivalyti ir prisidėti prie didžios Šviesiosios žmonijos. Tik paskubėk, mano nelaimingas vaike. Akimirkos lekia, tavo likimas dar tavo rankose. Bet tu jau prie paskutinės ribos, paskubėk.
Vos nuskambėjo vyresniojo balsas, juoda figūra staiga atsitiesė, gobtuvas nukrito nuo galvos ir atidengė veidą… Ar sugebėsiu aprašyti šį veidą? Jo bruožus buvo galima palaikyti netgi gražiais. Juodi, mėlynai juodi plaukai išryškino įžūlų, siaurą, išblyškusį veidą. Siaura, liekna, stipri figūra buvo nežmogiškai plona, susupta į kažkokį stipriai apgludusį rūbą ir labiau priminė gyvatę, o ne žmogų. Akys taip pat buvo kaip gyvatės, siauros ir ryškiai geltonos. Jos stulbino nemalonia išraiška, kupina slegiančio niūrumo, įžūlumo, melo ir baimės. Neabejojau, kad jis buvo bailys ir pavojingas piktadarys, veidmainis ir melagis, bet kodėl jie abu su milžinu buvo čia, to niekaip negalėjau suprasti. Žmogus stovėjo tylėdamas, jo akys lakstė nuo I. veido prie vyresniojo ir atgal, tarsi ieškodamos plyšelio, už kurio jis galėtų užsikabinti. Akimirkos bėgo visiškoje tyloje. Staiga pamačiau dar vieną švytinčią figūrą ir vos nesušukau nustebęs, kai atpažinau serą Vomį.
? Ateik čia, nelaimingas žmogau. Paskutinį kartą tavo vyresniojo lūpomis duodama galimybė pasitraukti iš melo ir apgavysčių rato, ? pasigirdo I. balsas.
Žmogus, matyt, labiau norėjo vėl atsisėsti, o ne eiti. Jo veidą perkreipė spazmas, jis rangėsi visu plonu savo kūnu, tuo dar labiau pabrėždamas savo panašumą su gyvate.
I. įdėmiai žiūrėjo į jį. Pagaliau pakėlė ranką ir rūsčiai pasakė:
? Paklusk.
Žmogus-gyvatė visas suvirpėjo nuo galvos iki kojų, norėjo užsimesti savo juodą sutaną, bet jo rankos taip virpėjo, kad jis niekaip negalėjo to padaryti. Sutana nukrito prie jo kojų, kurias jis šiaip taip išlaisvino, ir ėmė lėtai eiti mūsų link. Jo veide, jau ir anksčiau išblyškusiame, dabar neliko jokių gyvybės pėdsakų. Tai buvo numirėlio veidas, be jokios išraiškos, kaip skulptoriaus nulipinta, bet neįkvėpta kaukė. Jame neliko net taip neseniai atsispindėjusios baimės, jokių minčių ? nieko negalėjau užčiuopti šioje kaukėje. Jis ėjo kaip automatas, tarsi viskas, kas prieš akimirką sudarė visą jo gyvenimo esmę, dabar dingo, palikę tik šį apvalkalą. Kad ir kaip lėtai jis ėjo, bet visgi jam teko pagaliau prieiti prie I. ir atsistoti priešais jį.
Pamačiau, kaip švytinčios Francisko ir sero Vomio figūros atsistojo už nelaimingojo žmogaus, vyresnysis ir I. sustojo jam iš abiejų pusių, sudarydami puslankį, o jų vietoje atsirado didžiulė Ali figūra, nuo kurios tekėjo ugnis ir virto aukšta ugnies siena. Už visų aukštųjų brolių nugarų siena išsilenkė ratu ir grįžo prie Ali iš kitos pusės, tarsi būtų degusi už jo ir jame.
Supratau, kad žmogus mato Ali, mato ugninę sieną priešais save. Kai siena susiglaudė už Ali, žmogus tarsi prabudo. Jo veide pasirodė siaubas, jis keletą kartų bandė šastelėti į šoną, bet buvo tarsi nusviestas atgal.
? Stovėk ramiai, nes sudegsi, ? pasakė jam Radanda. ? Tu jau praradai galimybę išeiti iš čia. Aš siūliau tau, tiksliau, prieš keletą minučių perdaviau tau Gailestingumo šaukimą. Perspėjau tave, kad tai paskutinis šaukimas išsigelbėti. Bet tu atmetei mano pagalbą. Dabar, savo atpildo valandą, būk tvirtas ir stenkis rasti savyje bent pačią menkiausią gailestingumo grūdelį, kad Didysis Gailestingumas galėtų išlaikyti tavo žmogišką egzistavimo stadiją.
Žmogaus veidą perkreipė nepaprastas pyktis.
? Kodėl aš tavęs nepasmaugiau, kai tam turėjau tūkstantį galimybių, ? sušvokštė jis vietoje atsakymo Radandai. ? Tik pamanykite, ką padarė ta kvaila išdavikė, kurią tu nusiuntei į ligoninę, ji pavogė mano talismaną. Todėl aš ir patekau į tavo letenas, o galėjau turėti pagalbą iš visų pusių.
? Tavo talismanas tabaluoja prie tavo diržo, nelaimingasis, ? pasigirdo Ali balsas.
Jeigu nebūčiau matęs, kaip juda Ali lūpos, būčiau pagalvojęs, kad tai ne jis kalba. Dabar jo balsas labiau priminė perkūno trenksmą, o ne valdingą, bet švelnų balsą to nuostabaus Ali, kuris taip nepaprastai dėmesingai sveikindavosi su kiekvienu žmogumi, kad kiekvienam, į ką jis kreipdavosi, atrodydavo, jog būtent jo laukė Ali, jog būtent jam jis norėjo padėti.
? Jeigu aš tavęs tuoj pat neįvesiu į degančios apsauginės Šviesiųjų Jėgų sienos sudarytą ratą, tavo įsivaizduojami draugai, o iš tikrųjų pikčiausi ir negailestingiausi priešai pasieks tave. Ir tu amžiams atsidursi jų valdžioje. Ir joks tavo uolaus gynėjo Radandos pasiaukojimas ar maldos nepadės tau. Tu būsi išvestas už Bendruomenės sienų ir ten tavęs lauks amžinų kančių kelias tarp tamsių jėgų. Tavo kančias dešimteriopai didins prisiminimai apie gyvenimą čia, kur tau ? patikėjęs tavo prašymais ir priesaikomis, pamiršęs mano perspėjimus dėl tavęs ? Radanda suteikė galimybę išsigelbėti. Jis prisiėmė didžiulį meilės žygdarbį, jis buvo įsitikinęs, kad jo meilė padės tau prabusti Tiesai. Bet tu, veidmainiškai jį apgaudinėdamas, toliau tęsei savo nešvarų kiekvienos sielos, prie kurios tik prieidavai, ardymą. Tiek metų tave širdyje nešiojusio Radandos tyrumo dėka dabar tu turi paskutinį pasirinkimą, tu pasiekei paskutinę ribą. Didžios Meilės vienijami, mes atėjome čia tam, kad nenueitų perniek tavo globėjo žygdarbis. Mano lūpomis Gailestingumas tau siūlo: arba įeik, mano jėga ir valia įvestas, į apsauginį ratą ir tada, visiškai išpažinęs savo kaltes, visiems atleidęs ir pats gavęs visų atleidimą, tu mirsi kaip šis apgailėtinas apvalkalas ir Amžinybės išvalytas įžengsi į didį Gyvenimo srautą, pradėdamas savo naujus įsikūnijimus. Arba tu būsi išvestas už Bendruomenės sienų ir pateksi į seniai tavimi nepatenkintų savo bendrų rankas. Rinkis. Dar kelias akimirkas mes galime leisti tau rinktis, nes Radandos meilė nutiesė tau tiltą, kurio likučiai jau vos laikosi, bet dar išlaikys tas kelias akimirkas. Kai jos išseks, išvesime tave už Bendruomenės sienų ir ten spręsis tavo likimas.
Įžūlų įsiūtį, su kuriuo į gyvatę panašus žmogus klausėsi Ali žodžių, dabar pakeitė neapsakoma neviltis bei siaubas. Jo veidas vėl virto visiškai negyva kauke. Man atrodė, kad jį taip sukaustė siaubas, jog jame jau neliko nei minčių, nei jausmų, jog jis jau net negali priimti jokio sprendimo. Bet aš klydau. Žmogaus rankos ėmė karštligiškai ieškoti prie diržo, kur, kaip jam sakė Ali, tebekabojo jo talismanai. Pagaliau jis sučiupo vieną ? deja, negalėjau įžiūrėti, kas tai buvo, ? norėjo jį pakelti į viršų, bet ranka atsigniaužė ir talismanas nukrito ant akmeninių grindų, suduždamas į smulkius gabaliukus. Žmogus sudejavo, bet neapsisprendė.
? Akimirkos baigia ištirpti. Tavo priešai jau prie Bendruomenės vartų, o apsauginė siena taip išaugo į aukštį ir plotį, kad greitai nei aš vienas, nei mes visi kartu nepajėgsime tavęs pernešti per ją į rato vidų. Skubėk, rinkis. Nelauk trečio šaukimo, jo nebus.
Ali balsas skambėjo švelniai, bet tvirtai.
Pamačiau, kad ugninė siena jau pasiekė Ali ausis ir greitai aukštėjo. Visa savo meilės jėga, kokią tik buvo įmanoma, susitelkiau į Florentietį ir prašiau jį padėti nelaimingajam suvokti, kad sprendžiasi ne jo laikinų nelaimingų apvalkalų, kuriuose būdamas jis nusidėjo, o jo amžių likimas. Pamačiau, kad Radanda maldaudamas ištiesė rankas į Franciską, kad Franciskas atsisuko į nelaimingąjį, nušvietė jį savo akių meile, nusišypsojo jam savo dieviško gerumo šypsena ir ištiesė jam abi rankas.
Pasigirdo riksmas, kokio dar niekada gyvenime nebuvau girdėjęs, net neįsivaizdavau, kad taip gali rėkti žmogiška būtybė, ir duok Dieve niekam neišgirsti tokios aimanos. Tai buvo ne riksmas, o ištisa gama, ištisas žmogaus jausmų, minčių ir išgyvenimų akordas. Tai buvo ištisas gyvenimas, apie kurį buvo galima parašyti atskirą knygą. Iš šio riksmo suvokiau, kad Francisko žvilgsnis pirmą kartą pasiekė šio nelaimingo žmogaus širdį. Suvokiau, kad sprogo visas širdį gaubęs blogis, kad atgaila ir apgailestavimas veržliomis bangomis išsiveržė iš žmogaus širdies. Mačiau jau ne maldavimą, ne kovą, bet galutinai subrendusį supratimą, kad mirtis anapus ugninės sienos lieka vienintele apsauga.
Žmogus sugriebė Francisko rankas. Aš žinojau didžiulę šių rankų jėgą ir nustebau, kai nuo žmogaus svorio Franciskas sulinko ir nepajėgė jo pakelti bei įvesti į vidinį ratą. Nespėjau pulti į pagalbą, Ali žaibiškai atsidūrė greta jų ir taip pat žaibiškai permetė žmogų per sieną. Pagalvojau, kad žmogus nuo tokio stiprumo jėgos, kokią mačiau Ali judesiuose, turėjo nukristi ir ištikšti, bet iš tikrųjų Ali rankos atsargiai pastatė žmogų į rato centrą. Dabar jis kvėpavo garsiai ir dažnai, lyg bėgdamas laiptais. Jo veidas įgavo spalvą, lūpos šypsojosi, jis žiūrėjo į Radandą ir kalbėjo:
? Atleisk, aš nekenčiau ne tavęs, bet savo paties silpnumo. Aš norėjau būti geras, vertinau tavo šventumą, bet pavydas tau ginė mane nuo vieno blogio prie kito. Aš supratau tavo nuoširdumą, bet specialiai kursčiau save neigti tavo gerumą. O, kokią laimę, kokį lengvumą dabar jaučiu! Pirmą kartą sužinojau, kas yra džiaugsmas. Kokiais žodžiais dėkoti jums visiems už šį prašviesėjimą, su kuriuo dabar mirštu? Dėkoju jums. Atleidžiu savo priešams, kaip jūs atleidote man.
Jis dar norėjo kažką sakyti, bet stvėrėsi už širdies ir parkrito prie Radandos kojų. Vyresniojo veide švietė laimės šypsena, jo akys įdėmiai žiūrėjo į gulinčio žmogaus veidą su tokia meilės išraiška, tarsi tai būtų buvęs jo mylimiausias kūdikis.
Siena tebedegė ir buvo išaugusi iki pat lubų. Dabar ji buvo jau ne raudonai ugninė, o švytėjo visomis vaivorykštės spalvomis, kuriose vyravo žydri ir rausvi atspalviai.
? Liovuška, ? išgirdau I. balsą, ? Nueik pas vartininką ir pasakyk jam, kad įleistų brolius su neštuvais. Įsakymą perduok vyresniojo vardu.
Prieš valandėlę man atrodė, kad nepajėgiu valdyti savo kūno, kad negalėčiau net pajudėti iš vietos. O dabar, gavęs I. įsakymą, visiškai lengvai išėjau iš valgyklos. Priėjęs prie vartininko namelio, išgirdau Mulgą su kažkuo kalbant, kažko jis nenorėjo įleisti į kiemelį. Perdaviau Radandos įsakymą dėl neštuvų, jis nusilenkė man ir pasakė:
? Nesistebėk, broli, kad kalbu pakeltu tonu. Visą vakarą ėjo čia visokie žmonės, atbėgdavo net nuo vartų, reikalaudami įleisti kažkokius naujai atvykusius. Prisimindamas vyresniojo įsakymą, aš nieko neįleidau, nors kai kurie iš jų tik ką man grasino mirtimi. Išgirdę tavo žingsnius, jie greitai pasislėpė tamsoje, ir atėjo štai šie broliai su neštuvais, kurių tu prašai.
Jis atidarė vartus, ir keturi broliai baltais rūbais iš parko tamsos įėjo į apšviestą kiemelį. Aš nuvedžiau juos į valgyklą, kurioje radau jau visai kitą vaizdą. Radanda klūpojo prie mirusiojo galvos kalbėdamas kažkokią maldą, o greta jo klūpojo Andrejeva. Aplink juos jau nebuvo švytinčios ugninės sienos, bet prie nukritusio stalo, tarsi tanki rūko uždanga, švytėjo ir virpėjo įvairiaspalvis debesis. Radanda atsistojo, prikėlė Andrejevą ir kreipėsi į atėjusius brolius:
? Išneškite vargšą, staiga mirusį brolį. Nuprauskite, aprenkite baltais rūbais ir nuneškite į mano koplyčią. Melskitės už jį taip, kaip norėtumėte, kad melstųsi už jus.
Palaiminęs mirusiojo kūną ir jį nešančius, Radanda atsisuko į mus su Andrejeva:
? Mano vaikai, mano brangūs svečiai. Niekada negalvokite apie sutiktą žmogų kaip apie pašalinį. Bet atminkite tai, ką jūs čia jau matėte ir ką dar pamatysite. Tvirtai žinokite: iki paskutinio momento reikia tikėti ir turėti viltį pažadinti žmoguje jo švenčių švenčiausiąjį. Iš paskutinių širdies jėgų reikia melsti Gyvenimą padėti klystančiam, paklydusiam arba atsimetusiam broliui, nes kiekviename Jis gyvena, o Jo pažadinimui netinka nei žmogiškos logikos dėsniai, nei žmogiško laiko dėsniai. Visiškai pamiršę save, kaip tai darėte čia šiandien, ir toliau liekite savo meilę bei gerumą. Kokiais silpnais ir mažais jūs belaikytumėte save lyginant su didžiaisiais broliais, žinokite, kad Šviesiųjų Brolių darbui nepaprastai svarbi kiekviena, net ir pati mažiausia, gerumo dalelė, kurianti džiaugsmą ir pagalbą. Išlikite tvirti ir jūsų pagalba dabar bus dar reikalingesnė ir svarbesnė, nei buvo prieš valandą.
Jis nusišypsojo mums ypatinga, tik jam būdinga, nuolaidžiai švelnia šypsena, paėmė mus abu už rankų ir nusivedė prie rūko debesies. Debesis dabar taip pat pakeitė savo išvaizdą: tapo skaidrus ir jame visomis kryptimis skraidė rubino spalvos žvaigždutės. Jos susiliedavo į keistas figūras arba išsitempdavo į lygias eilutes. Reginys buvo nuostabus, bet aš supratau, kad tai ne tik reginys, kad tai užrašai, kurių, deja, nemokėjau skaityti, o Andrejeva skaitė juos lengvai, greitai ir tiksliai. Dabar mūsų vaidmenys pasikeitė ? ne aš jai skaičiau, o ji man.
Privedęs mus prie pat debesies, vyresnysis sustojo, dar kartą nusišypsojo mums, ir, kreipdamasis į Andrejevą, pasakė:
? Padėk jaunesniajam broliui perskaityti ugnies kalbą, kaip jis tau padėjo suturėti tavo širdies ugnį. Palaukite abu čia, kai bus galima jus pakvies.
Jis paliko mus ir dingo už debesies, kuris iš arti buvo daug tankesnis, nei atrodė iš tolo.
? Liovuška, dabar aš skaitysiu ugnies ženklus, ? tarė man Natalija Vladimirovna. ? Klausykitės:

“Didžiųjų gimimo ir mirties momentų negali valdyti niekas, išskyrus patį žmogų. Niekas iš išorės negali lemti jo mirties valandos. Nėra jėgos, galinčios išmesti žmogaus dvasią atgal į žemės pasaulį. Tik dėsninga paties žemėje ar kituose planuose gyvenančiojo veiksmų eiga vyksta įsikūnijimas arba išsikūnijimas.
Kiekvieno fizinės ar dvasinės materijų prigimtis sukasi tos veiklos ratais, kokią pats žmogus per amžius kūrė. Nėra staigių perėjimų, kaip žmonės suvokia žemės gyvenimo įvykius, vykstančius jų akyse. Viskas vyksta dėsningai ratais, o ne kreivomis linijomis. Bet tik žinančiam atsiveria pilna Šviesa, kurioje jis mato visas savo ir svetimų kelių grandis.
Gyvenimo ir mirties didybė bei prasmė ? ne fizinėmis akimis matomi faktai, bet jėga tų meilės prasiveržimų, kuriuos žmogus gali iš savęs išlieti arba į save suimti.”

Rubino spalvos žvaigždutės nurimo. Mes stovėjome tylėdami, kupini didžios pagarbos, galvodami apie tą žmogų, kuris gulėjo už debesies. Stengėmės lieti jam į pagalbą visą savo meilę, kokia tik mumyse buvo.
Laikas man tarsi nustojo egzistuoti. Vėl pajutau palaimos ir džiaugsmo kupiną būseną. Glaudus Florentiečio buvimas taip susiliejo su visa mano būtybe, kad nebeskyriau, kur esu “aš”, o kur “ne aš”. Visiškai susiliejau su savo dievinamu draugu. Mane apėmė lig šiol nė karto nepatirta narsa. Pasitikėjimas ir džiaugsmas, kad aš galėsiu padėti Florentiečiui taip, kaip jis norės, išvedė mane į visiškos ramybės ratą. Per šią patirtį supratau, ką reiškia žodžiai: “pamiršti apie save ir galvoti apie kitus”. Ir taip pat gerai supratau, kas yra “išsilaisvinimas”. Manęs neslėgė joks asmeniškumas. Aš buvau visiškai laisvas nuo bet kokio asmeninio dabartinių įvykių suvokimo, naujai mačiau ir supratau žmonijos gyvenimo kelius.
Nesistebėjau šios nakties įvykiais, nelyginau jų su anksčiau matytais. Jaučiau didžiulę pagarbą naujai man atsivėrusiems aukštų Šviesiųjų Brolių darbo puslapiams ir džiugiai nukreipiau visas savo jėgas prisijungti prie jų darbo.
I. priėjo prie mūsų. Debesis visiškai išsisklaidė. Vaizdas už jo buvo jau visai kitas. Aukštas, į Dartraną panašus žmogus jau nebegulėjo ant grindų, o stovėjo greta Rasulo, kurio buvimo čia aš niekaip nepajėgiau suvokti, nes dar taip neseniai atsisveikinau su juo dykumoje. Dartranas laikė rankose sunkią žmogaus grandinę ir įdėmiai žiūrėjo į akis savo antrininkui.
Matydamas juos abu kartu, dar kartą įsitikinau jų nepaprastu panašumu, tik antrasis buvo šiek tiek žemesnis ir jo plaukai buvo tamsūs. Bet aš supratau, kodėl iš pradžių man pasirodė, kad jis tik priminė Dartraną. Jo veido išraiška, visos figūros nervingumas, įnirtingas akių ir veido raumenų judėjimas ardė panašumą į Dartraną, kurio veidas mūsų pažinties pradžioje man atrodė akmeninis. Kai įsižiūrėjau į jį, tai pamačiau, kad jis nepaprastai ramus ir liūdnas. Iš Didžiųjų Brolių dabar temačiau tik Ali, Radandą ir Florentietį. I. privedė mus arčiau ir pasistatė tarp savęs ir Ali.
? Mano drauge, mano vargšas broli, ? vėl prakalbo Radanda. ? Iš visos širdies atleidžiu tau visus man čia pasakytus įžeidžiančius žodžius. Tu nekaltas, kad negali manęs matyti kitaip, nes aistros valdo tave ir dengia tavo dvasios akis. O argi gali žmogus ką nors suprasti, jeigu žiūri į veiksmus ir daiktus vien tik fizinėmis akimis? Viską, viską atleidžiu tau ir meldžiu Didžiąją Motiną bei visus Jos tarnus atleisti tau ir apsaugoti tave nuo visų liūdnų pasekmių, kurias tu sukėlei ir iššaukei į gyvenimą per visą buvimo čia laiką. Ne tu kaltas, kad aš buvau silpnas ir savo per dideliu gerumu tik skatinau tavo vidinę disharmoniją. Aš turėjau savo griežtumu apsaugoti tave ir padėti tau išorine drausme, matydamas, kaip tu nesugebi pasiekti vidinės savidrausmės. Tuo tarpu aš vis tikėjau ir vyliausi, kad turėdamas visišką laisvę, meilės ir ramybės atmosferoje, tu lengviau ir paprasčiau rasi kelią į savidrausmę. Aš suklydau ir neįvykdžiau Ali įsakymo būti griežtam su tavimi. Aš kaltas. Didžiojo Gyvenimo akivaizdoje tekrenta tavo nusidėjimas ant manęs. Aš atsakingas už tai, kad neradau tau reikiamo būdo prisitaikyti prie gyvenimo kasdienybės. Tu buvai man patikėtas, o aš nesugebėjau tau būti geras ganytojas. Atleisk, būk atlaidus ir gailestingas, mano sūnau.
Žmogaus veidas rodė jo vidinį sarkazmą, jis, matyt, netikėjo nė vienu vyresniojo žodžiu, tulžingai šypsojosi, bet tylėjo.