Dženi gyvenimas ir jos bandymai pasimatyti su motina bei seseria.
Dženi laiškai. Motinos ir sesers jausmai juos skaitant

Grįžusi namo po siaubingų valandų, praleistų advokato kontoroje, sutriuškinta, sukrėsta, suprasdama, kad visi jos planai užvaldyti motiną ir seserį žlunga, Dženi buvo visiška ligonė. Dvi dienas ji pragulėjo lovoje beveik neatmerkdama akių. Ji vos teatsakinėjo taip pat ne visai sveikam vyrui ir kamavosi iš širdgėlos, pasiutusio pykčio ir visiško nesusigaudymo. Patrauklios turtų, prabangos ir didybės svajonės, kuriomis ją gundė motina, Bonda ir Armandas, – į ką tai pavirto jau pačioje naujo gyvenimo pradžioje! Sero Vomio žodžiai, kurių ji niekaip negalėjo suprasti, ją erzino. Lordo Benedikto jai parodytas atlaidumas, kurį ji išgyveno kaip patį didžiausią pažeminimą, neapykanta jam, motinai, Alisai – viskas iššaukė joje tokį keršto troškimą, kad Dženi tarsi pajuto visame kūne degančius nuodus, persisunkiančius į jos kraują. Pirmą kartą gyvenime ji niekaip negalėjo išlieti į aplinką savo įsiūčio. Viskas, kas joje degė, taip ir liko viduje. Ji neturėjo jėgų nei kuo nors svaidytis, nei rėkti. Tarsi apnuodyta Dženi tylėjo ir galvojo vieną ir tą patį – kaip atkeršyti, kaip įgauti galią lordui Benediktui ir jo draugams.
Iki negalavimo sutriuškinta Dženi vis vien galvojo tik apie kovą. Ji atkakliai ieškojo spragos priešininko stovykloje, norėdama rasti ten sau sąjungininką. Ji pagalvojo, kad naivus seras Vomis, pasirodęs jai labai geru ir neįžvalgiu žmogumi, kaip tik tiktų šiam tikslui. Ji svajojo įgyti jo palankumą ir pagalbą apsimesdama atgailaujančia ir norinčia susitaikyti su motina bei seseria. Visada pripratusi jas abi valdyti, Dženi net neabejojo nugalėsianti jas vien meilės laiškais.
“Kad tik pasisektų pasimatyti su jomis, – mąstė Dženi. – Aš priversiu tą mėlynakį naivuolį padėti man pasimatyti su jomis.”
Trečią dieną jos veiksmų planas subrendo. Ji, nustebindama tuo vyrą, iš karto atsikėlė iš lovos, ėmė gerti šokoladą ir net paklausė apie Bondą ir Martiną.
– Bonda tebekalba pašnibždomis ir sulinkęs kaip aštuoniasdešimtmetis senis, be jokios vilties išsitiesti. Jis dar, aišku, galėtų pasveikti, bet tas idiotas Martinas ne tik neatliko to, kas jam buvo pavesta, bet dar pametė visus vaistus, kuriuos nešiojo ant savo kūno; ir Bonda, neturėdamas jokių vaistų atsargų, pasmerktas laukti, kol pats laikas jį išgydys, o Martinas, matyt, išprotėjo. Jis pasikvietė vakar vakare pas save Bondą su Anri ir atliko prieš juos savo nuodėmių išpažintį, – tulžingai kvatojosi Armandas. – Kas įvyko lordo Benedikto kabinete, kur jam vis tik pasisekė patekti, niekas nežino, bet visas Martino kūnas nusėtas kruvinomis ir kraujuojančiomis žaizdomis ir opomis, tikriausiai jį ten kankino.
Dženi krūptelėjo ir iš siaubo išplėstomis akimis žiūrėjo į vyrą. Prie jos baimės ir neapykantos lordui Benediktui prisidėjo dar ir fizinių kankinimų baimė. Pamatęs siaubą žmonos akyse, Armandas kreivai šyptelėjo ir tęsė:
– Kai Bonda išėjo keikdamas Martiną, kad tas neatnešė kažkokio daikto, būtinai reikalingo Bracano, Martinas maldavo Anri pabėgti nuo mūsų. Jis aiškino jam, kad jo žaizdos atsirado visai ne nuo lordo Benedikto botago kirčių, o nuo per didelio tų vaistų, kuriuos Bonda vertė jį ant savęs nešioti, kiekio. Anri pakvietė gydytoją, bet tas paaiškino, kad Martino liga nepagydoma, kad jo mirtis čia pat.
Dženi jau visai apėmė siaubas. Ji negalėjo pakęsti Martino ir šią akimirką jo visai nesigailėjo, bet jo mirtį susiejo su milžiniška priešų jėga.
– Bonda sako, kad mums reikia iš čia išvažiuoti, nors mūsų susitikimas su Bracano, kai pasirodysime be Alisos, bus nė kiek ne geresnis už Martino susitikimą su Bonda, kai tas grįžo be reikalingų daiktų.
– Ką tu nori tuo pasakyti? Argi Jūs tarnaujate Bracano? Kas tas Bracano?
– Aš galvojau, kad tu nuovokesnė, Dženi. Geriausia tau būtų kreiptis į savo motiną ir gautum pačius išsamiausius duomenis. Ji tau viską apie jį paaiškintų, – sarkastiškai šaipėsi Armandas.
– Mama? Kokie niekai! Kuo čia dėta mama, niekada neišvykusi iš Londono toliau jūros maudyklių, ir Bracano, gyvenantis Konstantinopolyje?
– Juk tavo mama italė. Už tavo tėvo ji ištekėjo Italijoje, o prieš tai ji turėjo romaniuką su Bracano, kuris baigėsi kokiu nors fiasko.
– Žinai ką, nespręsk apie visus pagal save. Mama, aišku, ūmi, bet jos garbe prieš tėvą aš neabejoju. Jeigu tu būtum pažinojęs tėvą, tai suprastum, kad negarbingas žmogus tiesiog nebūtų galėjęs su juo gyventi.
Armandas kvatojosi dar garsiau ir įžūliau.
– O tu, žmonele, labai garbinga? Aš, aišku, galėčiau pažeisti Bracano draudimą ir kai ką tau papasakoti, bet man gaila atimti iš tavęs malonumą pajusti siurprizą, o iš savęs – malonumą stebėti tavo išraišką tuo momentu.
Šaltis perbėgo per Dženi nugarą. Ji niekada negalvojo, kad jos vyro fizionomija gali būti tokia atstumianti. Kažkas šėtoniška šmėstelėjo šiame gražiame veide. Dženi suprato, kad jeigu ji suklups, iš jo pasigailėjimo nesulauks. Prieš tris dienas jai atrodė, kad šis meilužis sugebės būti ir draugu. Dabar ji suprato, kad jis niekšas, kokių reta, ir jeigu jam tektų gelbėti savo kailį, paskandintų ją net nesusimąstęs.
– Ko tu į mane įsispoksojai? Tikėjaisi, kad aš būsiu Liūdnojo Vaizdo riteris, kaip tavo tariamas tėvas pastorius? Geriau pasuk smegenis ir pagalvok, kaip įvilioti čia Alisą. Bent įviliok, o jau išdumti su ja, patikėk, sugebėsime. Galime net tave pačią palikti motušei guosti, tik paduok mums sesutę. Nejaugi tu tokia kvaila ir taip nieko nesugebi, kad negali rasti jokių būdų ir galimybių pasimatyti su motina ir seseria? Tu gali pridaryti tam lordui daug nemalonumų. Paduok pareiškimą, kad żis jėga laiko pas save tavo gimines ir neleidžia pasimatyti su tavimi. Kol byla pateks į teismą, jam spės įkyrėti teisėjai ir advokatai, kuriuos papirkti nieko nereiškia.
Skaudžiau už botagą čaižė Dženi vyro žodžiai. Tai štai ko verta ji pati šio žmogaus akyse, kurio žmona tapo tik prieš tris dienas! Ji tebuvo tik priemonė pasiekti Alisą. Kam jiems reikalinga sesuo? Kas čia slypi? Dženi daugiau negalėjo pakęsti pašaipaus vyro balso ir atsistojo eiti į savo buduarą.
– Apgalvok viską, ką dabar pasakiau. Aš žodžių vėjais neleidžiu.
Įėjusi į buduarą Dženi sklende užšovė duris ir visai be jėgų krito ant sofos. Ji duso. Ji niekaip negalėjo suvokti, kas su ja atsitiko, kodėl ją taip išgąsdino pokalbis su vyru. Sunki nuojauta ją taip slėgė, kad ji visa drebėjo, kaukšėjo net dantys.
Dženi automatiškai paėmė papirosą, kas dabar jau buvo tapę įpročiu. Po truputėlį ji rimo. Trumpėjant papirosui jos nuotaika, dar nepripratus prie narkotikų, kuriuos vyras stengėsi visur palikinėti kaip gražius plonyčius papirosus, linksmėjo, baimė dingo ir ji ėmė kurti naują planą. Atsitiktinai jos vyro žodžiai sutapo su jos pačios noru kaip nors pasimatyti su motina ir seseria. Dabar ji galutinai patikėjo, kad seras Vomis naivuolis ir kad veikti reikia kaip tik per jį. Viską, kas buvo teismo kontoroje, Dženi visiškai pamiršo, narkotikai darė savo darbą, ji jautėsi stipri, apsukri, gudri ir tokia įžvalgi, kad jai atrodė, jog niekas nepajėgtų perskaityti jos tikrųjų minčių. Dženi sėdo rašyti laišką serui Vomiui.

“Gerbiamas sere Vomi, kartu su šiuo laišku Jums rašau motinai ir seseriai, taip žiauriai palikusioms mane likimo valiai. Negalvokite, kad aš Jums skundžiuosi. Ne. Aš per daug jas myliu, bet kartu žinau, kad šios man brangios būtybės nepaprastai silpnavalės ir visiškai lengva jas įtraukti į bet kokios įtakos sferą.
Taip dabar ir atsitiko. Abi vargšelės užkibo ant lordo Benedikto meškerės ir kabo kaip žuvys ant kabliuko. Jūsų užuojautos žodžiai, ištarti man teismo kontoroje, suteikė drąsos kreiptis į Jus pagalbos.
Lordas Benediktas, jo žentas Nikolajus ir Sandra – kiekvienas galėtų man padėti įgyvendinti teisėtą norą pasimatyti su motina ir seseria, bet jie tokie žiaurūs ir beširdžiai, kad abejingi mano kančioms. Man atrodo, kad tik Jūs vienas apdovanotas širdies šiluma ir užuojauta žmonių kančioms. Todėl Jūs suprasite, kokia sukrėsta ir nelaiminga aš jaučiuosi. Išmesta iš tylaus ir jaukaus savo tėvo namo, kur buvau pripratusi matyti brangius sesers ir motinos veidus, kur visą gyvenimą vyravo patriarchalinis dorumas, dabar aš jaučiuosi kaip svetimoje šalyje, o tuo tarpu man pačios brangiausios būtybės gyvena per pusvalandį kelio nuo manęs.
Padėkite man pasimatyti su giminėmis. Tegul Alisa ir mama atvažiuoja pas mane. Aš pati neturiu jėgų įžengti į tą baisų namą, kuriame vyrauja tokia prievarta tiek mano, tiek ir jų atžvilgiu.
Su geraširdžiams būdingu jautrumu Jūs suprasite mane. Jūsų atvaizdas įsirėžė man į atmintį, ir jeigu ši simpatija abipusė, aš labai norėčiau su Jumis pasimatyti. Tada aš turėčiau didesnę galimybę papasakoti Jums apie siaubingą lordo Benedikto elgesį su manimi ir tada Jūsų pagalba tikriausiai būtų aktyvesnė.
Neatsisakykite pranešti man pridedamu adresu, ar gavo mano laiškus motina ir sesuo. Aš net ir dėl šito nepasitikiu lordu Benediktu.”

Pasirašiusi savo mergautine ir vyro pavarde, Dženi liko labai patenkinta savo talentu ir ėmėsi laiško pastorienei.

“Mano brangioji mama, nors Jūs taip siaubingai mane išdavėte ir palikote vieną tarp svetimų žmonių, aš vis tiek tikiu, kad Jūs mane mylite ir veikėte tik svetimos, piktos valios įtakoje.
Niekaip nesuprantu, kodėl jūs abi su Alisa neatvažiuojate pas mane. Nejaugi Jums net neįdomu, kaip aš ištekėjusi gyvenu? Juk Jūs tiek daug man pasakojote apie savo draugų, tarp kurių aš gyvenu, turtus ir žavesį. Tiesa, aukso vonioje dar nesimaudau, bet dažnai girdžiu Bracano vardą, kuris, iš mano vyro žodžių sprendžiant, tikrai labai turtingas ir žymus. Sako, šalia jo ir prasidės mano tikrasis prabangus gyvenimas.
Šiame laiške aš neužduosiu Jums jokių klausimų. Kai pasimatysime, Jūs man papasakosite apie Bracano. Labai nustebau iš svetimų lūpų išgirdusi apie Jūsų jaunystės draugą.
Ak, mama, jeigu tėvas būtų gyvas, jis pareikalautų, kad Jūs su Alisa lankytumėte mane, o ne paliktumėte likimo valiai, kaip tai darote dabar, bet aš visgi atleidžiu Jums visas neteisybes. Esu įsitikinusi, kad lordas Benediktas laiko jus abi užrakinęs ir net neišleidžia pas mane; bet juk ir tėvas buvo griežtas, tačiau Jūs sugebėdavote aplankyti savo draugus, net ir visai jam nepatinkančius.
Prašau, ištrūkite ir aplankykite mane. Jūs suprantate, kad aš negaliu pas Jus atvažiuoti, jeigu Jūs gyvenate tuose namuose, kurių šeimininko aš nekenčiu. Jeigu jau mano prašymas Jums taip mažai tereiškia – aš prašau patenkinti mano prašymą ne tik dėl manęs vienos, bet prašau Jus ir Jūsų draugo Bracano vardu – atvažiuokite. Jeigu jis tikras Jūsų draugas, vadinasi, jis ir mano draugas, taip Jūs man visada kalbėdavote apie žmones.
Iki pasimatymo, brangi mamyte. Atvažiuokite su Alisa į muziejų. Aš parašysiu jai ir smulkiai paaiškinsiu kur ir kada. Ten mes su Jumis nuspręsime, kaip toliau gyventi. Viso to prašo

Jūsų Dženi”

Ir šiuo laišku Dženi liko patenkinta. Ji pagyrė save už jame parodyto takto subtilumą. Sunkiausia jai buvo rašyti Alisai. Ilgai mintyse rinko laiško stilių, formą, kuria jai kreiptis į seserį. Ypač ją varžė ta aplinkybė, kad Alisa, prieš atsakydama, aišku, nubėgs pas lordą Benediktą ir parodys jam laišką. Pagaliau Dženi nusprendė kreiptis į seserį vyresniosios, ištekėjusios sesers ir gyvenimo patirties daug ko išmokytos globėjos tonu.

“Mano brangi sesute, mano miela užsispyrėle Alisa, tu vis dar tebežiūri į pasaulį ir žmones vaikiškomis akimis, kai man tuo tarpu teko panirti į pačią gyvenimo gelmę. Todėl visai nekeista, kad mano akys dabar jau negali taip naiviai žiūrėti į pasaulį ir taip idealizuoti žmones, kaip tai darai tu, brangus, patiklus kūdiki.
Aš rašiau mamai, kad negaliu tavęs ir jos aplankyti tame man nelabai maloniame name, kuriame jūs abi dabar gyvenate, o pasimatyti su jumis abiem man labai reikia. Aš nekaltinu tavęs už tavo baisų egoizmą. Jeigu tėvas nebūtų susirgęs ta savo smegenų liga prieš pat mirtį, tai aišku, kad nei jo, nei tavęs nebūtų pavykę suvilioti tam tavo “geradariui”, kaip tu jį vadini, bet mano nuomone, kaip ir kiekvieno suaugusio žmogaus nuomone, lordui Benediktui šiuo atveju tiktų kiek kitoks epitetas, kaip, be abejo, ir daugeliu kitų atvejų. Visa tai tau paaiškins teismas. Kaip vyresnei seseriai, man su tavimi reikia aptarti tavo vedybas. Mano vyro pusbrolis, gražuolis, kurio tu negalėjai nepastebėti kontoroje, jau seniai svajoja su tavimi susitikti, norėdamas atskleisti tau savo jausmus. Pagalvok, kokia tai laimė būtų mums abiem! Mes išvažiuotume kartu ir nebejaustume vienatvės. Aš žinau tavo prieraišų charakterį, žinau, kaip tu mane visada dievinai ir be manęs liūdėdavai, ir gerai įsivaizduoju, kaip tu dabar kenti per prievartą su manimi išskirta. Todėl aš ir nesibaru už tokį savavališką išėjimą iš tėvo namų ir egoizmą, nes esu įsitikinusi, kad tave laiko tuose nuobodžiuose lordo Benedikto namuose užrakintą. Įsivaizduoju, kiek senų skudurų malonioji grafienė privertė tave persiūti. Ir kodėl jie verčia tave juodai rengtis? Kaip kvaila! Tai jau paseno ir nebemadinga viešai rodyti savo gedulą.
Jeigu dabar aptarinėsiu visus tuos klausimus, apie kuriuos norėjau su tavimi pasikalbėti, tai niekada nebaigsiu laiško. Susitarkime taip: ateik po trijų dienų. Tokį ilgą laiką pasirenku tik todėl, kad įsivaizduoju, kaip tau teks gudrauti ir meluoti, kad patyliukais ištrūktum į muziejų prie T-o skvero. Rytų skyriuje, prie mumijos, ir susitiksime. Ten mes ir nuspręsime, kur važiuosime paplepėti. Ateik dvyliktą valandą, nevėluodama ir apsirengusi ne juodai. Lauksiu tavęs.

Tavo Dženi”

Kol Dženi gyveno tokį neramų ir apniukusį savo gyvenimo tarpsnį, lordo Benedikto namuose gijo paskutinės pastorienės žaizdos, o ją pačią gaivinančiai veikė Alisos, Dorijos, Anandos meilės srautai ir nuolatinis ne tik šeimininko, bet ir jo svečių rūpinimasis.
Netikėtai pačiai pastorienei, ledi Cecilija ir Henris tapo jos gerais draugais ir pagalbininkais mokantis perimti iš Dorijos vadovavimą namų ūkiui. Henris, nors ir nieko nesuprato šioje srityje, bet labai juokingai įtikinėjo pastorienę, kad jam skubiai reikia išmokti namų ūkio tvarkymo paslapčių. Kadangi jis nieko daugiau nemoka, Amerikoje galės būti tik vyresniuoju liokajumi, kitaip jam paaiškins, kad jis netinka tai bendruomenei, kurioje kiekvienas turi įnešti savo darbo indėlį.
Taip juokaudamas Henris padėjo tetai išmokti skaičiuoti skaitytuvais ir kantriai mokė tvarkingai vesti sąskaitas, užrašus, tvarkingai laikyti raktus. Ledi Cecilija stebėjosi savo sūnumi, kuris dabar buvo toks nepanašus į tą ankstesnį pasipūtusį Henrį. Kasdien keitėsi jaunuolio išvaizda ir jis vis dažniau šypsodavosi. Dažnai jie su Alisa versdavo ledi Katariną rašyti angliškus tekstus, ko ji anksčiau nepakęsdavo, o dabar stengėsi iš visų jėgų. Taip bedirbančius juos vieną lietingą dieną ir rado Ananda, atėjęs kviesti Alisą pas lordą Benediktą.
Kai Alisa įėjo į savo brangaus globėjo kabinetą, kur įžengti jai visada buvo laimė, ji pamatė ne tik jį, bet ir serą Vomį bei kunigaikštį Sanžerą. Visi trys pasitiko ją kaip ir visada maloniai, bet mergina iš karto pajuto kažkokią ypatingai rimtą jų nuotaiką. Alisa nebūtų galėjusi paaiškinti, kodėl jai staiga suspaudė širdį, kodėl kažkokia sielvarto, lyg liūdno, lyg baisaus, nuojauta privertė ją neryžtingai stabtelėti prie slenksčio. Lengvai, jaunatviškai pakilęs jos pasitikti kunigaikštis Sanžeras ypač elegantiškai nusilenkė ir paėmęs jos ranką tyliu, muzikaliu balsu tarė:
– Kodėl tu, vaikeli, iš anksto jaudiniesi? Argi gali tave kuo nors išgąsdinti pokalbis su Florentiečiu? Dabar jis tau ne lordas Benediktas, o artimiausias tavo tėvo draugas ir dar didesnis tavo pačios draugas. Tu nepraradai tėvo, o tik radai antrą. Ir ką beveiktum per savo darbo dieną, tu visą laiką veiki kartu su juo, nors abu iš pažiūros užsiėmę visai skirtingu darbu. Jeigu mes norime pasikalbėti su tavimi, tai tik todėl, kad tu pati savo širdies tyrumu pasiekei naują žinių pakopą. Matai, mokinystėje nestovima vietoje. Tiksliau, tie, kurie plūkiasi ieškodami ryšio su mumis ir apie tai daug kalba, o kartais tarnavimui visų gerovei, mūsų ir darbo su mumis ieškojimui lyg ir atiduoda visą savo gyvenimą, visiems gerai matomą, – dažnai taip ir lieka su savo pradiniais ieškojimais, nors ir pačiam žmogui, ir jo aplinkiniams atrodo, kad jie eina į priekį kartu su savo Mokytojais ir dalinasi su jais veikla. Tu, kaip nedaugelis iš daugybės žmonių, kuriems mes nuolat siunčiame šaukimą, eini paskui mus, eini kasdien, nesirinkdama darbo, kuris tau patiktų, bet priimdama viską, kur tik reikia įnešti savo ramybę ir meilę. Dabar atėjo momentas, kai tu tyra meile gali padėti motinai ir seseriai. Ir priklausomai nuo to, apie ką tu galvosi, apie save ar apie jas, tu pastūmėsi į jų gyvenimus – didžiulės širdgėlos kupinus gyvenimus – naują galimybę džiaugtis, o kartu ir pati pasistūmėsi tolyn ir aukštyn į galimybę dalintis veikla su Florentiečiu. Nusiramink ir išklausyk savo draugą. Pirmą kartą baimė suspaudė tavo narsią širdį, ir aš tikiuosi, kad daugiau gyvenime tau neteks pajusti šio jausmo.
Jis privedė Alisą prie Florentiečio ir pasodino į fotelį greta jo. Smulkutė Alisa atrodė kaip kūdikis, palyginus su didingu gražuoliu globėju. Dabar jos širdyje nebeliko baimės, tačiau ją visą apėmė jaudulys ir laukimas kažko nepaprasto, didžiulio, ko ji nesuprato, bet ką vos galima atlaikyti.
– Alisa, – tarė jai Florentietis, – prieš Amžinybę, ant kurios slenksčio visi mes stovime, nėra nei tėvų, nei motinų, nei seserų, nei brolių, su kuriais mes surišti kraujo ryšiais. Ir kai aš dabar kalbėsiu apie tau brangius ir artimus žmones, atmink tik viena: visi žmonės tėra tik visatos dalelės, einančios savo visuotinės evoliucijos keliu. Kiekviena iš jų, nešdama savyje Gyvenimo gyvybės kibirkštį, yra ten, kur jos dvasia, eidama sunkiu išsilaisvinimo keliu, galėjo priartėti prie didesnio ar mažesnio tobulumo taško. Tau, jeigu nori priartėti prie manęs, reikia nesmerkti jų, nesigraužti dėl jų likimų, nesikankinti asmeniškai dėl savęs, kitaip sakant, nereaguoti į jų likimus asmeniškai. Tau reikia atminti, kad kiekvienas gyveno, gyvena ir gyvens tik taip, kaip pajėgė suvokti gyvenimą, kaip pajėgė pajusti jį, jo jėgą savyje ir kaip pajėgė atverti savo širdį kūrybai jame, nors vienam jo aspektui. Nė vieno negalima pakelti į aukštesnę pakopą. Galima tik suteikti kiekvienam galimybes kilti aukštyn tarnaujant jam gyvu pavyzdžiu; bet jeigu jis neras savyje meilės, jis nesuvoks susitikimo su aukštesne būtybe ir skųsis, kad jam nedavė pakankamai meilės ir dėmesio, nors pats stovi greta jų ir nemato jam ištiestų rankų. To, ko jis negalėjo pamatyti dėl savo nepastovumo ir širdies užterštumo – jam duodamos meilės pagalbos, – jis nesupras. Iš čia ir kyla jo nepasitenkinimas, priekaištai ir skundai. Vienas iš tokio gyvenimo pavyzdžių tau dabar atsiskleis. Tu gerai prisimeni savo šeimos gyvenimą. Kad ir kokia buvai jauna, kai numirė tavo tėvas, tu jau daug metų buvai jam draugė, pagalbininkė, ramstis. Ar turėjai, Alisa, vaikystę? Vos paaugai ir iš karto teko suprasti tėvo širdies kančią ir visą pragarą. Kad ir kaip jį mylėjai, tu nė karto nesmerkei motinos, nors žinojai, kad tėvo kančia ėjo iš jos. Dabar tu sužinosi savo artimųjų širdgėlos ir nesantarvės priežastį. Tavo motina ištekėjo už tavo tėvo mylėdama kitą žmogų ir jau nešiodama po širdimi tos meilės vaisių. Tavo tėvas, supratęs viską nuo pat pirmų vedybinio gyvenimo dienų, niekada nė vienu žodžiu neprasitarė, kad viską suprato. Jis sulaukė tavo gimimo ir visam laikui paliko žmonos miegamąjį teisindamasis sunkia liga. Dženi tėvas, žmogus, pametęs tavo motiną ir privertęs ją ištekėti už tavo tėvo, jau tada buvo nepataisomas vagis ir plėšikas, visur ieškojęs panašių į save ir turėjęs nešvarių ryšių visame plačiame pasaulyje. Kol buvo gyvas tavo tėvas, jis nedrįso net prisiminti tavo motinos, nes žinojo, kad pastorius garbės ir teisingumo klausimais tikras titnagas. Į jo apskaičiavimus nebuvo įtraukta kova už dukrą, jis puikiai viską žinojo apie Dženi ir ledi Katarinos gyvenimą; tik štai niekšą ištiko nesėkmė ir dėl jo pačių niekšingiausių tikslų jam prireikė tyros būtybės. Tokios tyros, kad jokios gyvenimo pagundos nebūtų galėję paliesti tos būtybės širdies. Tada niekšo mintis pasiekė pastoriaus namus ir tave, Alisa. Visa šlykšti Dženi vestuvių scena buvo suvaidinta vien tam, kad bet kokiais būdais gautų tave. Tėvo jau nėra, Alisa. Vietoje jo greta tavęs esu aš.
– Aš tūkstantį kartų dėkoju dangui, kad tėtės jau nėra gyvo ir jis nebekenčia nuo viso to siaubo, – Alisa parpuolė ant kelių prieš Florentietį. – Tegul tėtė eina kaip galima aukščiau, kad joks žemės rūpestis nejaudintų jo išmintingo gyvenimo. Aš čia likau vietoje jo, tėve Florentieti. Maldauju tave, padėk man gyventi su visiška savitvarda ir ramybe, kad tavo jėga eitų per mane neiššvaistoma ir visa tavo pagalba persiduotų mano brangioms, nelaimingoms mamai ir Dženi.
– Taip, mano dukra, aš iš tavęs nieko kito ir nesitikėjau, bet tavęs laukia dar vienas išbandymas. Tu girdėjai, kaip Nikolajus pasakojo apie savo brolį Liovušką ir Bracano. Bracano – Dženi tėvas.
Vargšė Alisa neatitraukdama akių žiūrėjo į Florentietį ir tik sušnibždėjo:
– Ir tu, tėve Florentieti, įsileidai į savo namus mane, moters, pažinojusios Bracano, dukterį! Būk man amžiams gailestingumo, kuris nežino nei ribų, nei neigiamo atsakymo, pavyzdžiu. Padėk įsitvirtinti manyje dvigubai savitvardai, kad mamai ir seseriai būtų lengviau kovoti ir nugalėti.
Florentietis uždėjo Alisai ant galvos dešinę ranką, seras Vomis ir Sanžeras uždėjo virš jo rankos savo dešines rankas.
– Tegul mano kelias persipina su tavo orbita ir tegul visa tavo Meilė kartu su mano Meile įsipina į apsauginį tinklą aplink tave, – pasakė seras Vomis.
– Tegul tavo gyvenimas nuo šiol virsta grožiu ir tegul blogio ritualas negali prie tavęs priartėti. Visi blogio užkeikimai subyrės nepasiekę tavęs, nes tave saugo mano apsauginis tinklas, – ištarė Sanžeras.
– Amen. Šviesa kelyje be kliūčių tekės tavo kanalu. Eik, drauge, ir lauk manęs po valandos pas savo motiną, – tarė Florentietis.
Išėjusi iš kabineto Alisa jautė tokį džiaugsmą, tokį lengvumą, kokių seniai jau nebuvo patyrusi. Ji dabar nenorėjo nieko matyti, greitai nuėjo į savo kambarį ir atsisėdo prie tėvo portreto. Prispaudusi prie savęs brangų atvaizdą ji galvojo tik viena: būti vertai savo tėvo ir sukurti tokią šeimą, kurioje nebūtų vietos melui. Dabar jos širdyje, ten, kur nuo vaikystės visada jautė kaip įkaitusia geležimi ją deginusią kančią, buvo ramu. Florentiečio žodžiai nušvietė jai visą žmonių santykių su Amžinybe esmę. Ir dar aiškiau suvokė, kaip ji, duktė, taps motina tam, kuris buvo jos tėvas.
“Kad tik sugebėčiau būti verta viso to man parodyto pasitikėjimo. Diena po dienos vis tvirčiau galvosiu, kaip mano didžių draugų valia liejasi per mane. Tėve, tėve! Aš net neįsivaizdavau, kad galima pakilti į tokį garbės ir gailestingumo žmogui aukštį, kuriame tu gyvenai. Dabar aš eisiu pas motiną ir nunešiu jai visą tavo atleidimą, visą tavo pagalbą.”
Taip galvojo Alisa, jausdama savyje nenugalimą jėgą ir pasitikėjimą. Nė akimirkos ji nesvyravo ir nesibaimino sutrikti per susitikimą su motina. Ne apie jos gėdą ji galvojo, o apie realią pagalbą, kurią galėtų suteikti. Alisa persirengė. Jai atrodė negalima išeiti iš kambario su tuo rūbu, kuriuo apsivilkusią ją laimino jos didžių draugų nuostabios rankos. Su palaimos jausmu nusivilkusi savo juodą suknelę, pati nesuvokdama kodėl, išsirinko vieną pačių geriausių, baltą su juodu, ir nuėjo pas ledi Katariną.
Čia rado tik Anandą, kuris atnešė jos motinai naują itališką žurnalą rekomenduodamas atkreipti dėmesį į kai kuriuos straipsnius. Alisą, žinojusią, kaip ledi Katarina nekentė bet kokio skaitymo, nustebino jos susidomėjimas žurnalu. Stebino ją ir motinos išvaizda.
– Kas tau, Alisa? Tu šiandien kuo nors ypatingai džiaugiesi? – savo ruožtu paklausė dukters išvaizdos nustebinta motina.
– Aš Jus nustebinau savo puošnumu, o pati ką tik norėjau klausti, kodėl Jūs taip puikiai atrodote. Jūs tiesiog gražuolė, nors jau pražilote.
– Kaip aš kalta prieš tave, dukrele, juk aš net nemačiau, kokia tu gražuolė ir kokia širdis tavyje plaka.
– Apie Alisos širdį šlovė sklinda, apie rankeles ir juoką pasakas seka, jos balsas – pats angelas dainuoja, ant Alisos skruostų rožės žydi, – staiga uždainavo Ananda įstatydamas Alisos vardą į anglų liaudies dainą.
Anandos balsas, visada žavėjęs Alisą frazės lankstumu ir tonacija, šiandien ypač stipriai prasiskverbė į širdį. Kiek dar daug jai reikia dirbti, norint pasiekti bent pusę to išraiškingumo, kuris taip lengvai liejosi iš Anandos lūpų. Humoras, su kuriuo į ją žvelgė dainininkas, privertė kuo linksmiausiai juoktis ir motiną, ir dukterį. Per tą juoką nepastebėtas įėjo Florentietis.
– Kaip gerai, Ananda, kad tu linksmini savo ligonę. Kaip jaučiatės, ledi Katarina?
– Jeigu man prieš savaitę būtų pasakę, kad aš pajėgsiu taip linksmai juoktis, nebūčiau patikėjusi, o dabar nenoriu liūdėti – taip mane veikia dukters grožis. Ir negaliu suprasti kodėl. Ar aš iki šiol buvau akla, ar Alisa taip nepaprastai išgražėjo?
– Gal Jūsų širdyje atsirado daugiau vietos Alisai, ir čia visas atsakymas, – tarė Ananda.
– Kažin. Jeigu Alisa gražėtų kartu su mano širdyje augančia jos užimama vieta, ji užtemdytų visas pasaulio gražuoles, bet šiandien ji kažkuo ypatinga, tik nežinau kuo.
– Tikiuosi, kad kada nors sužinosite. O dabar aš atėjau pas Jus pakalbėti apie Dženi, – tarė Florentietis.
Ledi Katarina krūptelėjo ir išblyško.
– Ledi Katarina, ar Dženi, Jūsų nuomone, laiminga? Ar galite įsivaizduoti jos dabartinį gyvenimą?
– Dženi negali būti laiminga, lorde Benediktai. Ją apgavo tie, kurie dabar greta jos ir… aš. Aš norėjau bėgti pas savo vyresniąją dukterį, kad išgelbėčiau ją, bet Jūsų namuose supratau, koks tai sunkus ir man dabar dar neįvykdomas uždavinys. Supratau, kad pirma turiu išauklėti pati save, ką aš ir stengiuosi daryti.
– Ar tikite tuo, ką apie save kalba Dženi?
– Ne, lorde Benediktai, per daug gerai pažįstu Dženi, žinau, kad dabar ji niekam nepasakys teisybės apie save, o ypač man.
– Kodėl ypač Jums, ledi Katarina?
– Dženi man neatleis mano pabėgimo pas Jus, lorde Benediktai, bet aš to nebijau. Aš bijau tik tos akimirkos, kai ji sužinos… siaubingą tiesą. Nebijau jos prakeikimo – jį išpirksiu maldomis; aš bijau, kad mano išdidi duktė nepajėgs to ištverti…
– Neverkite, ledi Katarina, išklausykite mane. Greitai, daug greičiau, nei Jūs galvojate, aš ir visa mano šeima išvyksime į Ameriką. Su Jumis liks Ananda, seras Vomis, Dorija, Sandra, Amedėjus ir Tendlis. Visi šie draugai visą laiką bus su Jumis ir padės Jums atmušti dešimtis išpuolių iš Dženi ir jos bičiulių pusės. Nei Dženi, nei jos bendrai nežinos, kad Alisa išvyko su mumis. Norėdami Jus turėti kaip papildomą pretekstą Alisos gundymui ir jos kančioms, jie gaudys Jus kaip reikalingą jauką. Jeigu Jūs nebūsite tvirta, jeigu Jūsų mintyse ir širdyje nevyraus Dženi ir vienintelis tikslas – išgelbėti ją, – Jūs nepajudėsite iš vietos ir nieko nepadarysite dėl tikrosios pagalbos savo vargšei dukrai. Supraskite mane taip, kaip turi suprasti motina, giliai ir iš tikrųjų galvodama apie visą savo dukters gyvenimą. Tai visiškai nereiškia, kad Jums reikia šią akimirką bėgti pas Dženi ir stengtis jai kuo nors padėti. Vietoj pagalbos į jos ir be to liūdną gyvenimą Jūs įnešite tik maišatį. Savo dvasios akimis bandykite aprėpti visą Dženi gyvenimą. Kaupkite savyje naujas jėgas, kad išaugtumėte ir turėtumėte galimybę padėti dukrai tuo momentu, kai ji pati panorės santarvės su Jumis ir mumis, užuot kovojusi ir norėjusi mus valdyti, ko ji siekia dabar. Jeigu motina neturi takto, ji iš savo širdies nenuties tvirto tilto nei į vieną žmogų, o ypač į savo vaikus. Kokia plati bebūtų meilė, netaktiškas žmogus neras kelio į vienybę per grožį. Pastorius visą laiką stengėsi, kad Jūs į savo gyvenimą įsileistumėte šį mažą žodelį “taktas”. Yra žmonių, kuriems specialiai duodamas ilgaamžiškumas, kad jie suprastų šią Meilės savybę, kad išmoktų atpažinti sutikto žmogaus dvasinio brandumo lygį ir nelįstų prie jo su savo supratimais, ginčais, skundais ir pamokymais, manydami, kad jeigu jiems kas nors atrodo, vadinasi, taip yra iš tikrųjų ir reikia bėgti ir išpilti iš savo puodo viską, kas jame verda. Apgalvokite kiekvieną žodį. Visada įsižiūrėkite į tuos, kurie Jus supa, ir tvirtai atminkite, kad yra situacijų, kai geriau patylėti. Visiems matoma tariama išorinė žmogaus inercija dažnai yra pati aktyviausia pagalba tam, kuris Jums dėl tos inercijos guodžiasi. Tylėjimu žmogus stato savyje ramybės ir meilės tvirtovę, apie kurią aukšta siena išsirikiuoja nematomi gynėjai. Visi jie mato kenčiančiojo atvaizdą, kurį žmogus nešiojasi toje tvirtovėje, ir nė vienas iš jų nepaliks kenčiančiojo, už kurį Jūs meldžiatės, be pagalbos. Tie žmonės, kurie laksto per dieną savo aistrų genami ir su išorine energija visiems paskubomis dalina tariamą pagalbą – tie stovi vietoje tikrosios pagalbos žmonėms prasme ir, užuot nešę naudą, tik kenkia, nes tikroji pagalba – tai tvirtumas, gal kartais ir griežtesnis žodis, kuris nepatiks sutiktajam, bet tik ne verkiančiojo glostymas. Norint rasti jėgų parodyti šią narsą ir įlieti ją į sutiktojo širdį, reikia pačiai pakilti dvasia, išsiugdyti bebaimiškumą ir taktą. Matau, kad mano žodžiai Jumyse neiššaukia maišto kaip anksčiau. Atminkite, mano drauge, viską, ką Jums pasakiau. Neabejoju, kad greitai Dženi atsiųs Jums laišką. Pasistenkite pati susigaudyti jos laiško mele, o to, kuo Dženi galėjo Jus savo laiške sužeisti, jau seniai nėra. Aš ir Ananda jau seniai išardėme Jūsų siaubingą ryšį su Bracano. Vienintelis žmogus, kuris turėjo teisę smerkti Jūsų elgesį – Jūsų vyras – Jums viską seniai atleido.
– Bet Alisa, Alisa? – sušnibždėjo pastorienė.
– Alisa? Alisa Jums ne teisėja. Ji tas mažasis talismanas, kurį Jums skyrė Gailestingumas.
Florentietis atsisveikino su pastoriene ir nulipo žemyn. Ananda dar kurį laiką pasėdėjo su abiem moterimis, buvo labai nuoširdus, guodė motiną, liūdėjusią dėl greito išsiskyrimo su Alisa. Pastorienei atrodė, kad gyvenimas ją baudžia už tai, kad anksčiau nemylėjo Alisos, ir išskiria ją su dukra kaip tik tada, kai sugebėjo ją įvertinti ir pamilti. Ananda kantriai klausė jos pagraudenimų ir prašė galvoti apie Florentiečio žodžius, galvoti ne apie save, o apie savo pagrindinį uždavinį – Dženi gyvenimą. Kai Ananda išėjo, pastorienė apsikabino Alisą ir tylėdama verkė. Alisa jai netrukdė, bet iš savo širdies liejo tokį meilės džiaugsmą, tokį meilės triumfą, kad motina nurimo ir tarė:
– Jeigu aš galėčiau perimti nors dalelę tavo savitvardos, dukrele, aš galėčiau greičiau grąžinti Dženi į namus.
– Ak, mamyte, visada atrodo, kad jeigu mes sulauktume to ar ano, tai tada galėtume daugiau padaryti, o iš tikrųjų ką nors padaryti galime tik savo pačių aplinkybėmis, tomis, kurios mus supa, o ne tomis, kuriomis gyvena kiti. Jūs kalbate apie mano savitvardą, bet jeigu mano aplinkybės būtų buvę kitokios, jeigu nuo pat vaikystės gyvenimas nebūtų manęs išmokęs valdytis, argi aš būčiau radusi tokią laimę, kokioje dabar gyvenu?
Įėjęs tarnas padavė joms laiškus, tarp kurių abi rado po laišką nuo Dženi. Alisos veidas, kai ji paėmė sesers laišką, išliko rausvas, bet motinos taip išblyško ir pasikeitė, kad Alisa jau norėjo griebtis vaistų.
– Nesirūpink, vaikeli, blogiau už tai, ką aš pergyvenau, jau negali būti. Ką berašytų Dženi – tegul bus palaiminta. Viską priimsiu iš jos be priekaištų ir pažadu tau amžinai prisiminti tik Dženi išgelbėjimą ir viską daryti dėl to tikslo. Ir nieko nesiimsiu be sinjoro Anandos patarimo bei leidimo.
Kai perskaitė laiškus, abi susižvalgė. Ledi Katarinos skruostais riedėjo ašaros, ir ji be žodžių ištiesė savo laišką Alisai. Alisa paėmė laišką, pabučiavo motinos ranką ir įdėjo į ją savo laišką. Ir vėl susitiko jų žvilgsniai, jos apsikabino.
– Nėra, mamyte, tokios jėgos, kuri dabar priverstų Jus eiti pas Dženi; ji dabar kaip akla, nemato jokio šviesos taškelio. Ji net neįsivaizduoja, kaip lengvai ir nuostabiai gali gyventi žmogus žemėje. Imkime, brangioji, ir sudeginkime tuos laiškus; gal, kai sudegs jų nuodai, palengvės ir pačiai Dženi, neliks jos mums siųsto pykčio.
– Aš norėčiau, Alisa, iš kiekvienos raidės iščiulpti tuos nuodus, kad tik Dženi būtų lengviau. Jeigu mano bučinys galėtų pas ją nuskrieti, aš sutikčiau pasikeisti su ja net krauju, kad tik palengvinčiau jos dabartinę būseną.
– Ir visas šis Jūsų pasiaukojimo gūsis, – tarė įėjęs seras Vomis, – dabar kenkia ne tik Jums pačiai, ledi Katarina, bet ir Alisai, ir Dženi.
Jis švelniai paėmė iš jos rankų laiškus, įmetė juos abu į židinį ir grįžo pas liūdnai parimusią pastorienę.
– Ne tik Jūs, bet ir niekas iš mūsų šiomis nelaimingomis dienomis negali padėti Dženi. Visu savo elgesiu ji šaukiasi savo tikrą tėvą ir jis nepaliks jos be dėmesio ir pagalbos. Jis tikisi turėti Dženi kaip tikrą pagalbininkę, bet jis neįvertino, kad jo dukrą išaugino pastorius, kurio nepriekaištinga garbė ir meilė paliko Dženi organizme ir jos atmintyje niekuo nenuplaunamus pėdsakus. Aš tapau Anandos pagalbininku ir prisiėmiau atsakomybę už amžiną Dženi gyvenimą. Nebijokite dėl jos. Gyvenkite, o ne laukite kažko. Dirbkite, stebėkite save, kad visą laiką būtumėte šviesiame mūsų bendradarbių rate. Ar gerai mane supratote ir ar norite dabar įžengti į dukros išgelbėjimo kelią?
– Taip, noriu, iš visos širdies noriu, bet aš bijau. Juk visą gyvenimą gyvenau šuorais, širdies polėkiais ir visiškai nemoku paklusti proto balsui. Kaip man pradėti veikti? Aš nemoku ramiai išgyventi net menkiausios nesėkmės, ne tik rimtai galvoti. Aš Jums, sere Vomi, pažadėjau, bet tikriausiai neprabėgs nė valanda, o aš suklupsiu.
– Ledi Katarina, svarbu pačiam suvokti, ko nori. Svarbu nebūti tuščiam, nesvyruoti pradedant savo naują kūrybinę dieną. Svarbu savo dieną baigti su dar labiau išaugusia ištikimybe tam, ką pasirinkai kaip savo gyvenimo kelią. Baigiant ją, reikia visiškai aiškiai suvokti, kur buvai tvirtas, kur atsitraukei nuo savo širdies idėjos, dėl kurios gyveni ir dirbi. Svarbu kiekvieną dieną gyventi dirbant taip lengvai ir sąžiningai, lyg tai būtų paskutinė tavo gyvenimo diena. Jeigu žmogus suvokia, kad visa išorė tėra kintantis apvalkalas, kad svarbu ne ji, o niekam žmoguje nematoma jėga, jo įsitikinimas, tikėjimas ir ištikimybė, tada neprireiks jokio heroizmo. Meilė ves žmogų linksmai ir džiaugsmingai. Dėl ko verkti ir skųstis ištikimai žmonai ar mylinčiai motinai? Mylinčiai, ištikimai ir atsidavusiai motinai tėra tik laimė būti naudingai savo artimiesiems jų nelaimės valandą ar ant savo pečių išnešti visą jų skausmą. Verkiama tik dėl savęs. Mylint artimuosius, nugalimas skausmas, ir tėra džiaugsmas būti jiems naudingam. Apmąstykite šiuos mano žodžius. Tik tas, kuris virš visko iškelia save, savo talentus, pasiekimus, tik tas negali įžengti į šviesiosios brolijos, kurios atstovai Jus dabar supa, gyvenimo ratą. Visai nesvarbu, kaip Jūs iki šiol gyvenote, kokie buvo Jūsų interesai. Dar mažiau svarbu, kaip Jus vertina Jūsų draugai ir bičiuliai. Kas pats neišbandė, kaip kančia pakeičia žmogų, kaip per akimirką jis gali peržengti lemtingą ribą ir atsidurti ant visiškai kitos gyvenimo pakopos, kitoje sąmonės būsenoje, kurioje atkris net daug ankstesnių sąvokų, – tas ir toliau neigia žmoguje atgyjančių gyvenimo aspektų stebuklą. Visgi tikrasis pasikeitimas žmonėse įvyksta visada staiga. Staiga todėl, kad širdyje greičiau už žaibą atsiveria naujas Meilės aspektas. Jeigu žmogus nepastovus, šis jo vidinis pasikeitimas, įvykstantis per akimirką, pareikalauja tokio ilgo ir nuobodaus senos asmenybės sunykimo periodo, kad jis suplaka šį kančių periodą su jo paties pasikeitimo akimirkos laime. Jeigu Jumyse gyvena viena mintis – tapti Meilės jėga, kad prisijungtumėte prie mūsų veiklos ir išgelbėtumėte dukrą, paklauskite pati savęs tik vieno: ar Jūs tikite manimi ir Ananda visiškai, iki galo? Ar Jūs tikite mūsų meile, garbe, pasiaukojančiu gailestingumu? Ar Jūs tikite mūsų ištikimybe tiems, kurie tobulesni už mus, kurie mums vadovauja ir paskui kuriuos mes einame su ištikimu atsidavimu ir nepalaužiamu, savanorišku paklusnumu?
– Sere Vomi, kažkada būdama pikta, neprotinga, nieko, be savęs, nemylėjusi moteris, įsimylėjusi Bracano, aš ištariau jam siaubingą, žūtbūtinę priesaiką. Tik dabar pirmą kartą išmokau mylėti. Pirmą kartą atsivėrė mano širdis. Ir pirmiausia aš laiminu tą, kuris man tapo šviesa ir įstatymu – pastorių. Jam dabar prisiekiu ištikimybę. Jį laiminu. Eisiu dabar paskui Jus ir Anandą. Be kelio paskui Jus – daugiau nieko neturiu. Aš paklūstu Jums ne kaip vergas. Mano vienintelė laimė – paklusti Jums. Tai mano malda.
Pastorienė atsiklaupė prieš serą Vomį. Tuo metu į kambarį įėjo Ananda. Seras Vomis pakėlė ledi Katariną, kurios veidas švytėjo ir akyse sustingo ašaros, uždėjo rankas ant jos galvos, Ananda paėmė į savo rankas abi pastorienės rankas ir sujungė jas su Alisos rankomis sakydamas:
– Naujoje šeimoje, supdama anūkus, Jūs baigsite savo dienas. Atsiminkite šią valandą. Ruoškitės ne aukai, ne kovai, bet vieninteliam savo uždaviniui – mylėti ir būti ištikimai savo meilės reikalui iki galo. Dženi Jūs galite išgelbėti ne savo meilės įkarščiu, bet aukščiausia savitvarda; o aukščiausia savitvarda – tai dvasios pastovumas, esant bet kokioms išorinėms aplinkybėms. Negudraukite. Vykdykite tik tai, ką mes Jums pasakysime, bet atminkite, kad vykdydama tik pusę to Jūs sustingsite vietoje ir gyvenimas praeis pro šalį. Veikdama pusiau Jūs nė per žingsnį nepasistūmėsite į tikrą tobulumą, nors visą dieną plušėtumėte kaip voverė rate. Nė viena širdis neatsiskleis ir nenurims greta Jūsų, jeigu Jūsų dvasia neramiai plazdės. Džiaukitės ir verkite ne todėl, kad šiandien padarėte ką nors gerai ar blogai, bet neškitės širdyje galutinį tikslą – tą Amžinąjį, kuriame tik ir gali gyventi šviesiosios Bendruomenės žmonės.
Abu didieji draugai, seras Vomis ir Ananda, atsisėdo greta pastorienės ir Alisos, ir seras Vomis pasakė, kad jis taip pat gavo laišką iš Dženi, bet apie jį neverta kalbėti, nes jis tik rodo, kaip Dženi toli nuo tiesos ir nuo bet kokio teisingo žmonių bei daiktų suvokimo. Dabar su ja nepavyktų pakalbėti net apie pačius paprasčiausius šeimos reikalus, ne tik apie tuos reikšmingus uždavinius, kurie iškyla kiekvienam pastoriaus šeimos nariui.
– Alisa išvažiuos, bet šalia Jūsų liks Dorija, ledi Katarina; ir aš liksiu su Jumis, ir Ananda, ir Sanžeras. Visi mes Jums artimi, mums brangūs ir Jūsų reikalai, ir Jūsų gyvenimas. Gal pirmą kartą suprasite, kad ne tik kraujo ryšiais surišti žmonės nušviečia žemišką gyvenimą, suteikia jam prasmę. Nebijokite mūsų. Negalvokite, kad mūsų koks nors žinių ar jėgų pranašumas duoda mums teisę laikyti save už ką nors aukštesniais. Kuo daugiau žmogus žino, tuo geriau supranta kiekvieno sutiktojo kančią. Ne mums Jus teisti, mums skirta Jums padėti. O Jums? Jums reikia vien tik suprasti, kad kažkada kiekvienas iš mūsų buvo pats paprasčiausias, eilinis žmogus, gyveno patį paprasčiausią gyvenimą, kaip ir Jūs dabar. Jeigu Jūs tai suprasite, jeigu patikėsite, kad viską, ką mes pasiekėme, galėjome pasiekti tik todėl, kad Meilė mokė mus savitvardos, – Jūs rasite tą patį kelią. Tik rasite savaip, taip, kaip Jums nurodys Jūsų nuolanki ir atsivėrusi širdis. Kai žmogus pasiekia išmintį, pirmiausia jis atranda savyje nuolankumą ir pastovumą. Vidinis maištas ir bet koks nuolatinis aistrų spurdėjimas, bet koks noras vis aiškintis su žmonėmis ir vis aiškinti jiems apie save – viskas išnyksta žmoguje, kaip ir bet kokia būsimų įvykių baimė. Jums reikia atprasti matyti savo dienas kaip menkas atkarpas : “vakar”, “šiandien”, “rytoj”. Visos Jūsų dienos – amžinybės akimirkų virtinė, kurioje visada reikia regėti galutinį tikslą. Kaip paukščių takas, kai žiūrite į žvaigždėmis nusėtą dangų, neturi nei pradžios, nei pabaigos, taip ir dienų virtinė neapsiriboja mūsų jutimų ir jėgų stadijomis, bet visa, iki galo vientisa jų įtampa sudaro mūsų dienas, mūsų kančias ir džiaugsmus, mūsų žengimą pirmyn. Dabar Jūs matote Dženi gyvenime sunkių dienų virtinę. Argi tai jau viskas, ką ji gali atlikti? Jūs norite pulti jai į pagalbą. Argi Jūs turite jėgų pasukti Dženi gyvenimo faktų tėkmę, jeigu juos sukūrė ji, o ne Jūs? Jus abi sieja bendri reikalai, kai Jūs viena kitą smukdėte ar gelbėjote, bet ir čia Jūsų pagalbos dukrai dalis gali pasiekti ją tik tuo atveju, kai Jūsų savitvarda bus tokia tvirta, kad Jūs nebeturėsite nei baimės, nei ašarų, nei minčių apie save pačią. Negalvokite, kad tai taip toli ir nepasiekiama, jog Jūs, ko gero, spėsite numirti anksčiau, nei pasieksite tokią savitvardą. Jeigu Jūs pajėgsite nuolat atminti, kad kiekviena Jūsų gyvenimo valanda, pragyventa vien su mintimis apie pagalbą dukrai, tik tada ties jai pagalbos tiltą, kai Jūs pati būsite narsi, tada Jūs diena iš dienos stiprėsite ir gyvensite tol, kol to reikės šiam Jūsų ir Dženi reikalui. Apie Alisą ir išsiskyrimą su ja negalvokite. Bet koks išsiskyrimas – kančia tik tol, kol subręsta žmogaus dvasios jėga siųsti kūrybinį meilės srautą mylimam asmeniui su tokia energija, kuri visą laiką austų vieną bendrą tarpusavio atsidavimo vienas kitam tinklą. Ši dvasios galia auga kaip ir bet kokia kita žmogaus savybė. Neužgriozdinkite savo dienų įvairiais “super” uždaviniais. Gyvenkite paprastai. Taip paprastai, tarsi ir nebuvo jokios praeities, o kiekviena auštanti diena – naujai kuriamas gyvenimas. Ir nesikankinkite dėl ateities. Jos nėra. Jūsų dabartis ją dar tik audžia. Todėl kiekvieną akimirką gyvenkite visa savo jausmų ir minčių pilnatve, visiems laikams atsisakiusi abejonių.
Seras Vomis ir Ananda išsivedė Alisą, patarę ledi Katarinai visai neatsakyti į Dženi laišką. Likusi viena pastorienė paėmė į rankas puikaus darbo Dženi portretą. Jos mintys niekaip nenorėjo sutikti, kad daugiau nebėra Dženi Vodsvord, kad gyvena tik Dženi Sedelani. Ledi Katarina, laikydama save pagrindine Dženi nelaimės kaltininke, negalėjo susitaikyti, kad šiuo momentu dukrai niekuo negali padėti, ir tuo pačiu suprato, kad Dženi dabar nekenčia jos taip, kaip moka nekęsti vien tik kerštingoji Dženi. Ir neapkęs dar daugiau, kai sužinos savo gimimo paslaptį. Bemąstant šias liūdnas mintis, ją ir užklupo Dorija. Iš karto supratusi pastorienės nuotaiką, ji prasitarė, kad ledi Cecilija serga, o Henriui reikia važiuoti į stotį sutikti jaunuosius Retedlius, kur važiuoja visa lordo Benedikto šeima. Pastorienė tuoj pat pasiūlė savo paslaugas.
– Bet juk Jūs pati ligonė. Jūs išblyškusi ir išsikankinusi.
– Ne, aš visiškai sveika. Labai džiaugsiuosi, kad nors kaip galėsiu atsidėkoti savo mieliems giminaičiams, kuriems aš taip nusikaltusi.
Ir ledi Katarina nuskubėjo pas ledi Ceciliją. Henris, nenorėjęs palikti motinos, tetai atėjus labai apsidžiaugė ir ramiai išvažiavo į stotį.
Visi džiugiai, triukšmingai, linksmai sutiko Lizą ir kapitoną. Draugai palydėjo juos iki namų, kuriuose jų laukė laimingi tėvai. Atsitiktinumas ir čia pasiuntė Dženi kartėlio lašą. Išeidama iš parduotuvės ji pamatė Alisą karietoje kartu su lordu Benediktu, Liza ir kapitonu, o už jų – ištisą ekipažų virtinę su linksmais žmonėmis. Ir be to niūri, Dženi grįžo namo juodesnė už debesį ir surengė vyrui sceną, kuri neprisidėjo prie jos šeimyninės laimės.

Toliau

Pirmieji pusryčiai. Mokykla. Perduodu Francisko laišką sergančio berniuko motinai. I. padeda man susipažinti su sunkiausių užsispyrėlių sektoriumi. Senis Staranda ir susitikimas su juo

Nors sąmonę atgavau dar ant I. rankų, neprisiminiau, kaip užmigau, kaip prabėgo naktis. Iš ryto prabudau nuo kažkokių man neįprastų garsų ir tampymo.
Keletą minučių nieko negalėjau suprasti ir nustebęs dairiausi po visiškai nepažįstamą kambarį. Pagaliau susivokiau, kad aš ? tolimojoje Bendruomenėje, kad man neįprasti garsai ? aidintys didelio varpo dūžiai, o mane be perstojo tampo mano brangusis Eta.
Paukštis buvo susirūpinęs, lakstė nuo mano lovos ? siauručio, stora drobe aptraukto medinio gulto be čiužinio ? prie I. kambario durų lyg norėdamas pasakyti, kad man jau laikas ten dirstelėti. Greitai pašokau, akimirksniu aiškiai prisiminiau visus vakarykštės nakties įvykius. Matyt, mano fizinis organizmas buvo dar nepakankamai užgrūdintas, nes tebejaučiau silpnumą, pusiausvyros stoką ir netgi truputį pykino. Kaip man dabar trūko geros ir švelnios auklės, mano puikiojo Jasos, kuris su savo nepamainomu povandeniniu masažu per pusvalandį, be abejo, būtų mane išgydęs.
Sutelkęs dėmesį ėmiau mąstyti, ką pirmiausia turėčiau daryti, ir prisiminiau, kad aš ? I. pasiuntinys bei sekretorius. Nesiryždamas įeiti pas I. nesiprausęs ir netvarkingai apsirengęs, pagriebiau rankšluostį ir norėjau bėgti į dušą, bet I. kambario durys atsidarė ir pasirodė jis pats, švytintis, galingas, baltais rūbais, kurie, kaip ir jis pats, man atrodė spinduliuojantys. Jo veide nebuvo nei jokių nuovargio pėdsakų, nei liguistumo. Jis buvo kaip visada jaunas, žavus ir malonus.
? Tai ką, mano drauge, negaluoji?
? Kad aš negaluoju, ? tai faktas, mano brangusis I., bet tai niekis, ? atsakiau jam. ? O tai, kad aš, Jūsų pasiuntinys bei sekretorius, pramiegojau ir atsikėliau vėliau už jus ? mano pražanga. Atleiskite, Mokytojau, ateityje aš pasistengsiu būti uolus tarnas. Šį rytą aš vos suvokiau, kur esu. O ką reiškia varpo gaudimas? Ar tai turi kokį nors ryšį su mano pareigomis?
? Varpas sugaus trisdešimt kartų ir tai atitiks pusę valandos. Per šį pusvalandį visi Bendruomenės gyventojai privalo susitvarkyti patys bei sutvarkyti savo celes ir su paskutiniu dūžiu eiti į valgyklą bendrų pusryčių. Bet ne į tą valgyklą, kurioje mes vakar vakarieniavome. Ten renkasi tik pietums ir vakarienei. Pusryčiai ir priešpiečiai valgomi keliose valgyklose. Visa Bendruomenė padalyta į daug atskirų sektorių ir kiekvienas iš jų turi savo rytinę valgyklą. Skubėk į dušą, grįžk atgal, sutvarkyk abu mūsų kambarius, švariai apsirenk ir tada apeik visus mūsiškius šiame name. Kiekvienam pranešk, kad po dešimties minučių visi susirinktų prieangyje. Aš pats vesiuosi jus į mūsų sektoriaus valgyklą ir ten supažindinsiu su mūsų sektoriaus viršininku.
I. grįžo į savo kambarį, o aš su Eta nubėgau į vonią. Vos atsispyriau pagundai šiek tiek pakeisti man patikėtų reikalų tvarką. Nerimavau, kad visi mano draugai, kaip ir aš pats, nežino čia galiojančios darbotvarkės ir gali nespėti viską atlikti iki skirto laiko. Bet I. nurodymai man buvo tapę meilės dėsniu ir aš nesiryžau savo nuožiūra jų keisti.
Grįždamas iš vonios ir skubėdamas į savo kambarį, susidūriau su Andrejeva ir ledi Berdran, kurios su puokštėmis gėlių grįžo iš rytinio pasivaikščiojimo. Mane nustebino gaivi jų išvaizda, be jokių nuovargio žymių veiduose. Pasisveikinęs pasistengiau kuo greičiau sprukti nuo jų, bet man atrodė, kad įžvalgios, visados tiek daug pastebinčios Natalijos Vladimirovnos akys pastebėjo ir mano nuovargį, ir negalavimą.
Kai grįžau į savo kambarį ir jį sutvarkęs pasibeldžiau pas I., išvydau jį prie rašomojo stalo, įsigilinusį į kažkokį darbą. Stengdamasis vaikščioti kaip galima tyliau, sutvarkiau jo kambarį, kuriame, tiesą sakant, nebuvo ką tvarkyti, viskas ir taip buvo tvarkoje. Mane stebino, kad čia visiškai nebuvo dulkių, kurių aš nekenčiau ir ypatingai nemėgau šluostyti. Baigęs tvarkyti, rūpestingai apsirengiau ir nuskubėjau pranešti visiems susirinkimo laiką bei vietą.
Kaip ir tikėjausi, kai kurie mano draugai dar tebemiegojo ir I. įsakymas jiems buvo kaip perkūnas su visais žaibais. Ypač susisielojo Bronskis, niekada ir niekur nemokėjęs skubėti. Igoras visaip jam padėjo ir įtikinėjo, kad jie suspės laiku ateiti į prieangį.
Apibėgęs abu aukštus, koridoriuje dar kartą sušukavęs savo nepaklusnias garbanas priešais nedidelį veidrodį, pasitikrinau rūbus ir pirmas išėjau į prieangį laukti visų likusių namo gyventojų. Jaučiausi esąs atsakingas už savo draugų vėlavimą, bet tuo pačiu nežinojau, kaip ir kuo jiems padėti. Ačiū Dievui, Bronskis su Igoru viesulu išlėkė iš vonios, ir mano širdžiai palengvėjo. Staiga Eta ištrūko iš mano glėbio ir su džiaugsmingu riksmu puolė už namo kampo. Nesupratau, nei kur, nei ko jis ten nubėgo, bet po valandėlės pamačiau jį ant ateinančio Nikitos peties, o jiems iš paskos ėjo Lalija, Nina ir Terezita. Apsidžiaugęs šiuo netikėtu susitikimu, nepastebėjau kokia eilės tvarka rinkosi visi mūsų būrio draugai, bet sulig paskutiniu varpo dūžiu, kai duryse pasirodė I., visi jau buvo susirinkę.
? Valgykloje, į kurią mes dabar eisime, kalbėtis negalima, kaip ir didžiojoje valgykloje. Ženkite į ją džiugiai galvodami apie kiekvieną iš jus supančių žmonių. Nesineškite širdyse jaudinančios užuojautos. Neškitės teigimo džiaugsmą, kad Gyvenimas saugo čia gyvenančius žmones, suteikdamas jiems galimybę siekti tobulumo tokiomis aplinkybėmis, kokios jiems reikalingos. Kokios sunkios ir varginančios jums beatrodytų šios aplinkybės, spręskite ne pagal save, bet pagal savo širdies meilę stenkitės suvokti amžinus žmonių kelius. Šios išorinės sąlygos ir yra viso Amžinojo Gailestingumo bendradarbių rūpinimosi kiekvienu žmogumi rezultatas. Stenkitės ne protu rūšiuoti, kurias iš šių aplinkybių norėtumėte palengvinti, atmesti, pakeisti, bet giliau apmąstykite Francisko žodžius, kas yra geras žmogus, ir veikite mylėdami bei nugalėdami atitinkamai su šia sąvoka. Gyvenkite nematomoje Amžinybėje ir neškite Jai širdies pasveikinimą per prieš jus šmėsčiojančio “dabar” matomas formas.
Vos tik I. baigė kalbėti, prie mūsų prieangio priėjo pagyvenęs, baltai apsirengęs brolis ir nusilenkė ranka paliesdamas žemę.
? Mano vyresnysis sveikina tave, Mokytojau, ir siunčia tau savo meilę bei ramybę. Malonėk sekti paskui mane kartu su savo draugais pusryčių, kuriuos žadėjai, suteikdamas mums garbę, valgyti kartu su mumis.
Mane sudomino šio brolio veidas bei balsas. Jis šypsojosi, o man atrodė, kad jam norisi verkti. Jis kalbėjo apie patį paprasčiausią dalyką, norėjo būti malonus, o jo tariamuose žodžiuose girdėjosi kažkokia tragedija, tarsi jo širdį būtų draskęs skausmas. Pažvelgiau į Bronskį ir pamačiau jo veide ne tik sutelktą dėmesį bei nuostabą, bet net visišką užsimiršimą, taip visa širdimi ir akimis įsisiurbė jis į kalbantį brolį. I. žvilgsnis nuslydo artisto figūra, ir jis dar kartą garsiai pasakė:
? Atsiminkite, ką aš jums tik ką sakiau.
I. nusilenkė atsiųstam broliui.
? Ačiū, drauge, už sveikinimą. Ačiū, kad tu taip rūpiniesi mumis ir atėjai mūsų pakviesti. Vesk, mes eisime paskui tave.
Brolis dar kartą mums nusilenkė ir pirmas nuėjo tiesiai alėja. Mes ėjome ilgokai. Mane vis labiau stebino Bendruomenės apimtys. Ji iš tikrųjų buvo didžiulė, o parkas labiau panašėjo į mišką, nors jame buvo daug gėlynų. Mes ėjome tankiomis alėjomis, per dažnai pasitaikančius lenktus tiltelius virš mažų upelių, nesutikdami nė vieno žmogaus.
Bet štai pamatėme laukymę ir už jos ? vienaaukštį namą, kuris man pasirodė visai be sienų. Kai priėjome arčiau, įsitikinau, kad sienos buvo, bet iš labai plono ir skaidraus stiklo, įstatyto į siauras medines juostas, sudariusias savotišką rėmą. Niekaip nesupratau, kaip gali laikytis tiek stiklo tokiuose siauruose rėmuose, bet nebuvo kada mąstyti. Priėjęs dar arčiau, pamačiau iš visų pusių į valgyklą skubančias figūras. Kai priėjome prie pat namo, mūsų pasitikti išėjo aukštas vyras juodais vienuolio rūbais, su dideliu sidabriniu kryžiumi ant krūtinės. Jis buvo jaunas, lieknas. Kaštoniniai, kiek rausvi plaukai gražiomis garbanomis krito ant pečių. Eidamas šlubčiojo, nes viena koja buvo trumpesnė už kitą. Jis visa burna šypsojosi I., atidengdamas gražius baltus dantis. Žemai nusilenkęs I., jis tarė:
? Kokia laimė mums, brangus Mokytojau, kad tu atvykai pas mus ir kaip tik šią dieną įžengsi į mano sektoriaus valgyklą. Būk palaimintas. Tu, be abejo, negali prisiminti visų datų ir aplinkybių, kada, kur ir kaip gelbėjai žmones, nes tokią begalę esi jų išgelbėjęs, bet aš, kaip ir kiekvienas, prisimenu savo išgelbėjimo dieną, laiminu susitikimą su tavimi ir esu laimingas, galėdamas pasveikinti tave ten, kur tu pavedei man atlikti pareigas. Sveiki atvykę, ? kreipėsi jis į mus, nužvelgdamas visus geranorišku žvilgsniu ir nusilenkdamas mums.
I. apkabino vienuolį. Pastebėjau, kad šio rankos gražios formos, bet sugrubę nuo fizinio darbo ir nusėtos nuospaudomis bei įdrėskimais.
? Ramybė tau, mano broli Vsevolodai. Šviesioji Brolija atsiuntė mane pasveikinti tave ir įpareigojo pasakyti, kad tavo buvimo čia laikas baigėsi. Tu išvyksi iš čia kartu su manimi. Pasauliui trūksta džiaugsmingų tarnų. Tu subrendai veiklai. Laikas tau pasitarnauti žmonijai tarp aistrų ir šurmulio.
Vsevolodo veidą tarsi nušvietė vidinė šviesa, jo akys sušvito, ir jis tyliai atsakė:
? Eisiu taip, kaip vesi. Bet neslėpsiu, kad jaučiu šiokį tokį liūdesį, išsiskirdamas su tais nelaimingais tavo vaikais, kuriuos tu man čia pavedei. Iš pradžių mane vargino sunkus darbas, bet aš jau seniai viską supratau, priėmiau ir palaiminau. Aš tikėjausi čia baigti savo dienas, bet tebūnie tavo ir tave pasiuntusių valia.
Jis dar kartą nusilenkė ir įvedė mus į salę ? stiklinę galeriją. Pasodinęs mus už stalo, kurio garbingiausia vieta teko I., jis prisėdo greta, ir tik tada anksčiau už mus į valgyklą atėję žmonės susėdo į savo vietas ant suolų. Vsevolodui davus ženklą, dešimt šiame sektoriuje budėjusių brolių ir seserų ėmė nešti valgį iš karto ant visų stalų. Suskaičiavau, kad tokių pačių siaurų kaip didžiojoje valgykloje stalų čia buvo penki. Mūsų stalas, už kurio mes sėdėjome kartu su Vsevolodu, buvo pirmas prie įėjimo, kaip ir Radandos stalas. Iš čia visi buvusieji valgykloje matėsi taip pat gerai, kaip ir iš Radandos vietos. Šioje salėje, kaip jau minėjau, labiau panašioje į galeriją, buvo daug stiklo. Siauri rėmai kėlė iliuziją, kad sėdi garlaivio denyje, toks skaidrus buvo stiklas ir tokia plati atsiverianti panorama.
Kai tik praėjo pirmasis naujumo įspūdis, mane apėmė džiaugsmingumas. Be jokios įtampos, lengvai, paprastai, linksmai susiliejau su patalpą užpildžiusiomis emanacijomis ir iš karto pajutau, kaip iš mano širdies liejasi ir į ją grįžta gerumo bei veiksmingos energijos banga. Aš taip ir norėjau visus čia sėdinčius apkabinti ir padėkoti jiems už tą geranoriškumą, su kokiu jie mus sutiko. Su niekuo negalėjau palyginti šio priėmimo. Visi tylėjo, bet kiekvienas iš mūsų buvo laimingas ir jautėsi esąs visiems čia susirinkusiems žmonėms brangus ir artimas brolis.
Buvo čia ir jaunų, ir senų. Buvo ir vaikų ? aštuonių-dvylikos metų paauglių, sėdėjusių greta savo motinų. Visų veidai buvo linksmi ir geri, akys spinduliavo džiaugsmu ir ramybe. Pažvelgiau į mums valgį atnešusį brolį. Tai buvo tas pats mus aplankęs Vsevolodo pasiuntinys. Jo veide tebesijautė širdgėlos pėdsakai, bet kažkokios buvusios, seniai išgyventos. Jis man priminė tuos beduinus, kuriems I. patikėjo nugabenti dykumoje sutiktą maištingąjį raitelį.
Visi tylėdami pradėjo valgyti košę, bet tik po to, kai šaukštą į rankas paėmė jų vyresnysis. Pastebėjau, kad pats Vsevolodas valgė ne daugiau už Radandą, bet stengėsi atrodyti valgantis, kad nesugadintų valgančių apetito ir paskatintų jo neturinčius. Nors košė buvo skani, saldi ? iš ko ji buvo pagaminta, negalėjau suprasti, nes tokios niekada nebuvau valgęs, ? turėjau prisipažinti, kad mano visada geras apetitas dingo. Sunkai nurijau keletą mažų duonos kąsnelių bei porą šaukštų košės ir tai tik dėl įdėmaus I. žvilgsnio. Man buvo sunku net ryti, ir į paskutinį I. žvilgsnį mintyse atsakiau jam: “Kelionėje nereikia daug valgyti”. Jis mane suprato, nusišypsojo ir padėjo savo šaukštą ant stalo, leisdamas man pasekti jo pavyzdžiu. Po košės atnešė ragu iš morkų ir žiedinių kopūstų su bulvėmis, patiektą riebiai, su sviestu. Bet šio patiekalo neprisiverčiau net paragauti ir stebėjausi, su kokiu malonumu jį valgė visi, išskyrus sėdinčius prie mūsų stalo. Greta manęs sėdėjusi Andrejeva taip pat kaip ir aš beveik nieko nevalgė, kas man atrodė gan keista, nes ji ne kartą kalbėjo juokdamasi iš manęs Ali Bendruomenėje, kad vienintelis mūsų abiejų panašumas ? rajumas.
Nuėmę tuščius indus, atnešė puikios kavos, norintiems ? arbatos ir dar pastatė didelius ąsočius pieno. Nors mus aptarnavusio brolio rankos buvo sužalotos ? dešinei trūko mažojo piršto, o kairei ? vidurinių pirštų, jis viską darė greitai bei vikriai, be jokio skubėjimo ir netgi aplenkdavo kitus stalus, kur dirbo po du padavėjus. Nejučia pažvelgęs į man paduotą kavos puodelį, susižavėjau paprasta ir gražia jo forma. Aukštas, iš plono porceliano, kaip man iš pradžių atrodė, puodelis iš tikrųjų buvo stiklinis ir mainėsi geltonai žydra, rausva ir violetine spalvomis. Ant jo buvo nupiešta rožė ir keletas našlaičių. Pažvelgęs į kaimynų puodelius, pamačiau, kad visų jų forma vienoda, bet piešiniai skiriasi. Žavėjausi talentu, kuris dykumoje galėjo pasiekti tokio meniškumo.
Pusryčiai baigėsi, Vsevolodas atsistojo, nusilenkė I., nusilenkė mums visiems ir, pasisukęs į kitus stalus, nusilenkė visiems už jų sėdintiems.
? Draugai ir broliai! Šiandien pas mus yra tas brangus Mokytojas, visų mūsų draugas bei gelbėtojas, kurio atvykimui aš jus ruošiau. Jo atvykimas daugeliui iš jūsų ? ne tik džiaugsmas ir laimė pasimatyti su žmogumi, kuris beveik visiems mums išgelbėjo gyvybes. Tai taip pat ir šaukimas į naują gyvenimą, į naują išorinio darbo formą. Daugeliui iš mūsų atėjo laikas per veiksmus išlieti tuos dvasios turtus, kuriuos mes čia išugdėme ir sukaupėme savo širdyse. Čia mes užsigrūdinome, laikas eiti dirbti tarp kasdieninių rūpesčių visuotinei žmonių gerovei. Ne sielvartu dėl išsiskyrimo su tais, prie kurių mes čia pripratome, kuriuos pamilome kaip artimiausius draugus bei bendradarbius, turime atsakyti Mokytojui, kviečiančiam mus į naujas darbo formas ir į naujas gyvenimo vietas, bet širdies gerumu bei veiksminga meile, džiaugsmu, kad galime jo, o per jį visos Šviesiosios Brolijos pakviesti naujose vietose pradėti naują vienijimosi su artimaisiais per grožį gyvenimą. Sutelkę dėmesį ir su visiška ramybe klausykitės dabar mūsų brangaus, didžio draugo, brolio ir Mokytojo žodžio.
Vsevolodas dar kartą nusilenkė I. ir atsisėdo į savo vietą. I. atsistojo, nužvelgė visus, neišskirdamas ir mūsų, ir nuo šio žvilgsnio aš vėl pajutau tą nepaprastą būseną, kai atrodo, kad kalba skirta tik tau vienam. Pažvelgęs į aplinkinių veidus supratau, kad kiekvienas išgyvena lygiai tokius pačius jausmus ? tarsi I. dėmesys nukreiptas tik į jį vieną.
? Mano brangūs draugai, mano ištikimi bendradarbiai. Seniai, labai seniai susitikome su kiekvienu iš jūsų pirmą kartą. Su vienais anksčiau, su kitais vėliau, bet su visais, be išimties, pirmąjį kartą susitikome labai seniai. Kiekvienas iš jūsų pats žino, kaip sunkai jis kentėjo iki susitikimo su manimi. Kiekvienas gerai prisimena, iš kokių pragaro kančių aš jį išplėšiau ir suteikiau prieglobstį čia. Bet, mano draugai, mano brangūs vaikai, taip karštai dabar siunčiantys ir visą tą laiką siuntę man savo dėkingumą bei meilę, argi aš ? jūsų dabartinių pasiekimų priežastis, argi ne jūs patys, savo darbu, radote jėgų bei sugebėjimų išvaduoti savo širdis, išlaisvinti savo protus nuo prietarų ir tuo padėti įsižiebti savo dvasiai bei sudeginti visus sąlyginumus, visas iliuzijas, trukdžiusius kaip varžtai bendrauti ugnimi ir dvasia? Ne aš, bet jūs patys, mano draugai, esate savo išsilaisvinimo priežastis. Jūs patys esate aukso ieškotojai, atradę savyje brangenybių klodus, iš kurių svarbiausia ? nesudrumsčiama ramybė, kylanti kaip pasekmė iš jūsų sugebėjimo gyventi Amžinume, nešant Jį savo laikinoje formoje ir Jį sveikinant kiekvienoje sutiktoje būtybėje. Dabar daugeliui iš jūsų atėjo naujas džiaugsmas: pasidalinti atrastomis brangenybėmis su tais nelaimingais žemės vaikais, kurie neturėjo nei jėgų, nei galimybių ? nes jų valia tylėjo ? nukreipti žvilgsnį į savo vidų. Jūsų naujas uždavinys ? per kiekvieną susitikimą su naujais žmonėmis, kur ir kokiomis aplinkybėmis tas susitikimas bevyktų ? įtraukti juos į savo aurą, nešti jų kančiai palengvinimą ir vystyti jų savarankiškumą kasdieniniuose darbuose, vientisą savarankiškumą. Kuo turi būti grindžiamas šis savarankiškumas? Aš kviečiu žadinti ir grūdinti žmonių savarankiškumą, pagrįstą absoliučia garbe ir dorumu, kurių pavyzdžiu būti jūs jau turite jėgų. Pagrįstą teisingumu, kurį galite įnešti į savo naujus santykius su žmonėmis. Pagrįstą visišku bebaimiškumu, kuris išsivystė jumyse kaip įpročio gyventi Amžinume rezultatas ir šį įprotį stenkitės juose ugdyti bei stiprinti. Prieš jus atsiveria gigantų kelias, Amžinumo kelias, šaukiantis jus į darbą bei veiksmus su Juo. Nepasiduokite jausmų menkumui. Neleiskite širdžiai apaugti laikinumo kūnu bei krauju, bet veikite tomis savo laidininkų dalimis, kur kiekviena ląstelė prisodrinta ir prisigėrusi spindulingos saulės materijos, kur kūnas ir kraujas tapo vien jos baze, o ne jūsų pačių energijų ašimi. Kiekvienam žmogui ateina jo išbandymų metas. Ir kiekvienai visatos materijai yra išbandymų metas, kai bandomi jos atsparumas bei pasipriešinimas, tiriant jos tinkamumą vienokiai ar kitokiai visuotinei statybai. Visuotinio visatos dėsnio išimtimi negali būti Žemės žmonija, kaip ir bet kuri kita, įdvasinta ar dar tik laukianti įdvasinimo materija. Mokinio išbandymo metas ? tai didžiausio džiaugsmo metas. Jo pasiaukojimas ? tai ne viena ar kita išsižadėjimo forma, tai Gyvenimo teigimas, Jo jėgų įtvirtinimas per kiekvieną susitikimą. Pasiekęs tokį pasiaukojimą visur neša džiaugsmą, nes jau praėjo visas tas stadijas, kai asmeninis momento suvokimas galėjo suteikti kartėlį. Jums jau nebeegzistuoja nei laikas, nei erdvė ? jums tėra per žemę einančio Gyvenimo stebuklas, ir jūs pašaukti šlovinti šį Gyvenimą, kurstyti bei gryninti Jo kibirkštis kiekviename sutiktajame. Aš sveikinu jus šią jūsų gyvenimo akimirką, didžią posūkio akimirką, kai mano rankomis Šviesioji Brolija įteikia jums raktą nuo naujų durų. Juo galėsite atverti sutiktojo širdies duris, padėdami jam išeiti iš siauro gyvenimo ? vykstančio vien pagal sąlyginius Žemės dėsnius ? ir įžengti į platų visos visatos gyvenimą, į vienijimąsi su visos žmonijos dangaus bei žemės veikla, žmonijos, gyvenančios visatos dėsniais ? tikslingumo ir dėsningumo dėsniais. Nuo šiol nesmerkite niekieno matomo gyvenimo. Jūs žinote, kad jūsų gyvenimo didybę sudarė ir tebesudaro tai, kas nematoma, nejuntama ir neapčiuopiama, bet kas privertė švytėti visa, kas materialu, matoma ir apčiuopiama jumyse ir aplink jus. Taigi, mano brangieji, eikite į šurmuliuojantį pasaulį. Eikite linksmai, paprastai, lengvai. Eikite, bebaimiai, pasitikintys, ir jūs visur bei viską nugalėsite, nes pergalės sieksite mylėdami ir žinodami. Šviesioji Brolija mano lūpomis linki jums ramybės. Būkite palaiminti.
I. aukštai iškėlė savo ranką ir palaimino visus, stovint klausiusius jo žodžių. Man pasirodė, kad į visas puses, kur tik krypo I. ranka, lėkė dideli ugnies pliūpsniai, priaugdami prie žmonių aurų ir sužibdami jose ugnine žvaigždute. Keletą minučių tęsėsi nuostabi tyla. Ji apėmė visus tarsi didingo, džiugesio kupino himno galia. Aš vėl pajutau nepamirštamą susiliejimo su visu Gyvenimu, su visomis jo matomomis ir nematomomis formomis momentą. Dar kartą suvokiau, kokią jėgą turėjo I., jeigu taip atverdavo žmones grožiui.
Vsevolodas paliepė atidaryti duris ir žmonės pradėjo skirstytis iš valgyklos, nusilenkdami I., Vsevolodui ir mums. Kai išėjo paskutinis brolis, Vsevolodas kreipėsi į I.:
? Brangus Mokytojau, gal norėtum apžiūrėti dirbtuves, siuvyklas, amatų ir bendrąją mokyklas, o taip pat ir mano sektoriaus ligoninę? Gal aš dar nepasiekiau reikiamai aukšto amatų bei išsilavinimo lygio, nors ir stengiausi laikytis tavo nurodytų pavyzdžių bei metodų. Kai kuriuos cechus, pvz., stiklinių nedūžtančių indų ir langų stiklo, teko iškelti į tamsiaodžių oazę, kaip man liepė Radanda. Gal teiksiesi ten nujoti ir apžiūrėti juos?
? Būtinai, mano drauge, artimiausiu metu. Bet šiandien aš išskaidysiu savo grupę. Į tavo mokyklą eisiu aš pats ir kartu pasiimsiu tik savo pasiuntinį Liovušką bei artimą Ali mokinę Nataliją. Kiti mano draugai, tarp kurių leisk tau pristatyti pasaulinio garso artistą Bronskį, eis į tavo amatų dirbtuves ir gamyklėles. Jose Bronskis, Nikita bei visi kiti turės ką patarti tavo meistrams, pastūmėdami juos į dar didesnį grožio bei subtilumo suvokimą, ir patys šio to išmoks. Štai, pristatau tau dvi bibliotekininkystės specialistes, žinau, kad tu atsilieki šioje srityje. Jos padės sutvarkyti tas knygas, kurias Ali su karavanu jau išsiuntė tau. Nesibaisėk, jos viską sutvarkys, tik duok joms pagalbininkų, geriausiai iš vyresniųjų mokinių tarpo. Ir senas knygas peržiūrės, ir naujoms vietos ras. O šią seserį atsivežiau specialiai vaikų darželių ir vaikų namų steigimui. Reikės visiškai naujai organizuoti šią veiklą. Ji liks čia, gaus pagalbininkų ir nurodymų. Dabar duok jai palydovą, kad galėtų apeiti visas vaikų įstaigas.
Vsevolodas pasirūpino viską atlikti, kaip jam nurodė I., mes atsiskyrėme nuo mūsų draugų ir nusekėme paskui Vsevolodą. Ėjome visą laiką parku, kuris vis labiau panašėjo į mišką ir, matyt, kažkada juo iš tikrųjų buvo. Vienur kitur matėsi namai, žmonės, būreliai vaikų. Medžių rūšių įvairovė mane ne tik stebino, bet aš iki šiol net neįsivaizdavau, kad tokių iš viso gali būti. Mes priėjome ežerą ir čia gamtos bei žmonių gyvenimo vaizdai iš karto pasikeitė. Miškas virto krūmais, žalios žolės nebeliko. Krūmai augo klampiame, žėrinčiame, dykumą primenančiame smėlyje. Jame buvo praminti takeliai, kurie vedė į netoliese esančius namus, panašius į barakus ar į dirbtuves. Buvo girdėti kūjo kalimas, pjūklo čyravimas, žmonės, vilkintys lengvais darbiniais rūbais, obliavo lentas, nešiojo akmenis, darė stalus ir krėslus, tašė medį. Virė įvairių įvairiausias gyvenimas.
Mes pasukome, palikdami ežerą už nugaros, ir išėjome į nemažą salelę, kurioje augo jaunas kedrų miškas ir stovėjo keletas gražių namų. Į vieną iš šių pastatų, kaip pasirodė, mokyklą, įėjome kartu su gongu, ir iš daugybės plataus koridoriaus durų, lydimi triukšmo ir juoko, pasipylė aštuonerių-trylikos metų vaikai.
Pamatę Vsevolodą, jie tvarkingai išsirikiavo prie sienos, bet jų švytintys, linksmi veidai terodė norą sulaukti leidimo skirstytis ir pulti prie savo mylimo vyresniojo.
? Ne, ne, šį kartą “laisvai” neišgirsite, ? juokdamasis tarė Vsevolodas. ? Būkite malonūs šeimininkai, mandagūs ir geranoriški, susipažinkite su svečiais, kurie sunkiai keliavo per dykumą, norėdami jus aplankyti. Štai aš ir pamatysiu, ar sugebėjome mes jus išauklėti, ar jūs mandagūs kavalieriai bei damos, ? tebesijuokė Vsevolodas.
Vaikų veidukai nepaprastai surimtėjo. Jie tyliai ir greitai pasidalino į grupes, po dešimt kiekvienoje, ir kiekvieno dešimtuko priekyje stovėjo po berniuką ar mergaitę, kaip aš supratau, tai buvo dešimtuko seniūnas.
Viena mergaitė išėjo į priekį, sveikindamasi pakėlė ranką ir nusilenkė mums. Jos pavyzdžiu pasekė visi vaikai. Jų akutės degė ir smalsiai spoksojo į mus. Priekin išėjusi mergaitė tarė:
? Aš šiandien budžiu ir sveikinu Jus, brangus vyresnysis tėve, ir jus, mieli svečiai. Sveiki atvykę! Visų vaikų vardu sveikinu brangius svečius, savo apsilankymu suteikusius mums didelę garbę. Viską, ko mes išmokome, su džiaugsmu jums parodysime, bet, ? mergaitė truputį sumišo, ? mes dar maži ir mažai ką mokame. Bet mes mokame dainuoti, šokti, gimnastikuoti, vaidinti lėles ir gyvūnus.
Vsevolodas linksmai nusijuokė, paglostė mergaitės garbanas ir nusilenkimu atsakė į vaikų sveikinimą.
? Gerai, bet visus savo artistinius sugebėjimus jūs parodysite mieliems svečiams vėliau. Šį kartą pasistenkite parodyti savo žinias. O dabar ? tebūnie “laisvai!”
Kas čia prasidėjo! Vsevolodas akimirksniu dingo jį apkibusių vaikų būryje, primindamas man Franciską, lygiai taip dingdavusį po apkibusiais vaikais ir neūžaugomis. Aukštą Vsevolodo lazdą kaip neįkainojamą brangenybę laikė gal kokie dešimt vaikų, kiti nepaprastai atsargiai rankose laikė nuo galvos nuimtą aukštą apskritą vienuolio kepurę, o likusieji, pertraukdami vienas kitą, pasakojo jam pačias didžiausias savo vaikiško gyvenimo naujienas.
Prie I. priėjo grupė vaikų, įdėmiai ir atsargiai apžiūrinėdami jį, tarsi negalėdami atitraukti akių nuo jo veido. Jis švelniai glostė jų galvas, uždavė keletą klausimų ? ir rimtumo ledas kaipmat ištirpo.
? Ar su Jumis taip pat galima “laisvai”? ? paklausė labai mielas berniukas, baugščiai prisiglausdamas prie I.
I. nusijuokė taip linksmai ir užkrečiančiai, kad aš negalėjau nenusikvatoti ir pats tuoj pat praradau visą savo rimtumą.
? Laisvai, laisvai, ? tebesijuokė I. ir paėmė berniuką ant rankų. ? Bet aš jau senas dėdė, o štai mano pasiuntinys Liovuška labai mėgsta būti kupranugariu, sėskite ant jo ir jokite į kiemą, ? rodydamas į mane pasakė I. jį apsupusiems vaikams.
Nespėjau net susigaudyti, o ištisas būrys vaikų jau balnojo mane. Vsevolodas šiek tiek palengvino mano naštą ir vaikai išsitempė mane į sodą. Ten jie aprodė man savo mažąjį ūkį. Čia buvo triušidė ir voljerai, kuriuose gyveno keletas įdomios veislės, gražių, švelnaus plauko šuniukų. Greta buvo pastatytas šiltas namelis afrikietiškos veislės šuniukams. Jie buvo juodi ir visiškai be plaukų. Nepaisant karščio, jiems buvo šalta ir vaikai dangstė juos šiltomis vatinėmis gūniomis.
Pertrauka pralėkė labai greitai, pasigirdo gongas, ir vietoje triukšmingo pulko vaikų, kur vienas kitą nustumdami visi veržėsi į priekį papasakoti kažką ypatingą, ypač įdomų, dabar atsirado tvarkingas mažų žmonių būrys, darniai, tyliai grįžtantis į savo klases.
Niekur nemačiau Andrejevos ir nežinojau, kaip jai pasisekė susipažinti su vaikais, bet grįždamas atgal išvydau ją apsuptą būrio vaikų, kurių veideliai buvo ypač džiugūs. Nusistebėjau, kuo gi galėjo taip pritraukti vaikus visuomet aštri Natalija Vladimirovna? Pastebėjau jos rankose gražų palmės pluošto maišelį, į kurį aš taip uoliai stengiausi sukišti begalę jos daiktų Dartrano oazėje. Mergaitės susižavėjusios žiūrėjo į mažus veidrodukus, berniukai ne mažiau džiūgavo apžiūrinėdami savo dūdeles, būgnelius ir kitą turtą. Bet šiam džiaugsmui neliko laiko, gongas nuskambėjo antrą kartą, ir vaikai turėjo spėti susitvarkyti, nes sulig trečiu gongu jie jau turėjo sėdėti suoluose.
I. radau koridoriuje, apsuptą būrio mokytojų. Jis tebelaikė ant rankų tą patį mažylį. Kai geriau įsižiūrėjau į jį, tai atpažinau tą berniuką, kurio motinai turėjau perduoti Francisko laišką. Aš mačiau ją tada, kai Franciskas rašė savo laiškus ir sujungė mane su savo mintimis. Mažylis pasidėjo galvą ant I. peties, glostė jo skruostą ir kalbėjo:
? Dėde, mielas, malonus, pasakyk, kodėl tu toks visų visų gražiausias? Visai kaip angelas mamos paveikslėlyje. Žinai, aš tave dažnai sapnuodavau, ? lemeno berniukas tarsi užmigdamas.
I. švelniai priglaudė berniuką prie savęs.
? Liovuška, berniukas jau serga, bet dabar dar nelabai matyti. Liga greitai paūmės. Nunešk jį motinai. Ten atiduosi Francisko laišką ir pats atliksi jo nurodymą. Tu eisi pro mūsų namą ir užsuksi pasiimti laišką. Vsevolodai, prašau duoti Liovuškai palydovą, kol aš gėrėsiuosi tavo vaikų išmintimi bei mokytojų metodiniais talentais.
Paėmiau iš jo berniuką. Vsevolodas davė man palydove vieną iš seserų tvarkytojų, labai gero, dar jauno ir malonaus veido, apsirengusią gražia ruda suknele, su balta prijuoste ir baltu kyku. Sesuo išėjo kartu su manimi, paėmusi ir berniuko pusryčius. Nešti buvo sunku: karštis jau svilino, o berniuko kūnas man atrodė kaip ugninis. Mes užsukome į mano celę, paguldžiau berniuką ant savo lovos, paėmiau Francisko laiškus ir paklausiau mane lydinčios sesers:
? Kaip Jūs galvojate, ar pakenktų berniukui, jeigu aš truputį užtrukčiau ir nubėgčiau į dušą? Man atrodo, kad aš tiesiog degu nuo įkaitusio oro.
? Aišku, nepakenks, aš jį pasaugosiu ir vėdinsiu palmės lapu. Nepratusiems mūsų klimatas labai sunkus, todėl pas mus įrengta daug dušų netoli vienas kito. Jeigu norėsite, pakeliui dar kelis kartus galėsite atsigaivinti. Visi pas mus atvykstantys iš karto negali priprasti prie mūsų karščio, bet po truputį įpranta ir nebejaučia jo.
Nedelsdamas pagriebiau rankšluostį ir nubėgau į dušą, eilinį kartą prisimindamas savo brangų, mielą globėją, savo draugą Jasą. Kur Jasa? Kaip jam sekasi? Ar greitai grįš? Mano mylinčios ir laiminančios mintys skriejo paskui jį, o širdis didžiavosi jam parodytu didžiuliu pasitikėjimu, užjautė jį šioje nelengvoje kelionėje per dykumą…
Dušas mane atgaivino ir greitai mes jau ėjome ūksminga alėja. Dabar mano našta man jau neatrodė tokia sunki, nors berniuko kūnas buvo labai karštas. Sesuo keletą kartų rodė man dušo namelius, labai gražiai pastatytus iš balto akmens. Ji siūlė man atsigaivinti, bet aš dar nebuvau taip išsekęs, žengiau žvaliu žingsniu ir negalėjau suvokti, kada pagaliau baigsis ši kelionė. Miškas tapo tankesnis. Mes ėjome jau daugiau nei pusvalandį, kur ne kur namai stovėjo tai po vieną, tai grupėmis. Niekur nemačiau nei sienų, nei vartų, pro kuriuos mes įjojome į Bendruomenę. Nemačiau nei arklidžių, nei fermų, o juk jos turėjo čia būti. Sesuo pertraukė mano apmąstymus, rodydama nedidelį, atskirai stovintį namą.
Prie atdaro lango pamačiau moters figūrą, palinkusią prie kažkokio didelio balto siuvinio. Išgirdusi mano žingsnius ir palydovės balsą, moteris pakėlė galvą ir aš iš karto pažinau ją iš reginio Francisko mintyse.
Išvydusi sūnų ant mano rankų, ji skubiai metė darbą ir išėjo mūsų pasitikti, plačiai atidarydama savo didelio ir šviesaus kambario duris. Ji įsisiurbė akimis į sūnaus veidą. Tokio nerimo, aistringos meilės bei nusivylimo, kokius dabar mačiau, nebuvo tos moters veide, kuris išliko mano atmintyje. Nė akimirkai nepasiduodamas moters jaudinimuisi, aš iš visos širdies šaukiau Franciską. Prisiminiau jo nurodymą, kokioje būsenoje turiu būti aš pats, kad pakaktų jėgų bei drąsos prisiliesti prie vaiko veiduko tuo šventos medžiagos gabalėliu, kurį jis įdėjo į savo laišką.
Paguldęs berniuką ant lovos, padėkojau savo palydovei ir atleidau ją užtikrinęs, kad atgal kelią rasiu pats, kuo, deja, abejojau.
? Nustokite verkti ir jaudintis, brangi seserie, ? tariau motinai, klūpančiai sūnaus galvūgalyje. ? Aš atvežiau Jums linkėjimus nuo Francisko ir jo laišką.
Vos spėjau ištarti šio nuostabaus žmogaus vardą, ir moteris iš karto pasikeitė. Ašaros dar ritosi jos veidu, bet akys jau sušvito, lūpos jau šypsojosi.
? O, kokia laimė, vadinasi, viskas bus gerai ir mano brangus sūnelis pasveiks. Būkite dukart palaimintas: ir už tai, kad Jūs parnešėte mano brangų berniuką ? o aš gerai žinau, kokia sunki ši našta per tokį karštį, ? ir už tai, kad Jūs atnešėte man žinią, kurią aš laikau dievišku gailestingumu. Aš nesutikau ir nepažįstu nieko, gailestingesnio ir geresnio už didį Mokytoją I., išgelbėjusį man gyvybę, bei brolį Franciską, padėjusį man suvokti viso mano kančių kupino gyvenimo prasmę, savo gerumu išmokiusio mane susitaikyti su visomis nelaimėmis, laiminti jas ir išsivaduoti nuo slegiančios jų kančios. Susitikimas su jais ? visas mano gyvenimas. Aš ne tik patikėjau jų šventu gyvenimu ? aš panorau sekti jais visa savo širdies ištikimybe. Jų pagalba, jų gailestingumas, jų meilė ? tai visa mano šventovė, kurią turiu gyvenime. Sveikinu Jus, brangų pasiuntinį, dėkoju Jums už laimę, nes didesnio džiaugsmo už Francisko laišką Jūs negalėjote man atnešti.
Išėmiau iš savo didelės kišenės maišelį, į kurį Franciskas įdėjo raudoną skarelę su laiškais. Paėmiau šį man šventą paketą ir tylėdamas sutelkiau visas savo mintis į tą momentą, kai Franciskas, prieš sėsdamas rašyti laiškus, meldėsi prie raudonos taurės, prašydamas savo rankų tyrumo. Stengiausi mintimis susilieti su jo širdies gerumu, šaukiausi savo didį globėją Florentietį ir tik tada padaviau jai laišką su medžiagos skiaute.
? Franciskas liepė apšluostyti Jūsų sergančio sūnaus veiduką ta skiaute, kurią jis įdėjo į voką, jeigu tik turėsiu jėgų susilieti su jo gerumu bei meile. Aš visomis širdies jėgomis stengiuosi sujungti savo valią ir bebaimiškai šaukiu jo galią, melsdamas prisijungti prie mano silpnų jėgų. O, jeigu vietoje mano silpnos rankos Jūsų sūnų paliestų Mokytojo I. ranka, koks aš būčiau laimingas! Tada tvirtai žinočiau, kad Francisko misija bus atlikta, kad mielas Jūsų mažylis bus sveikas ne tik dabar, bet sveikas visada.
? Brangus broli, kam svajoti apie neįmanomą? Mano palaimintas išgelbėtojas, Mokytojas I., negali būti čia dabar. Jeigu jis čia būtų, visa širdimi tikiu, jis aplankytų mane. Kai jis atvežė mane čia prieš septynerius metus, jis įsakė man gyventi visiškai atsiskyrus ir net nevaikščioti į bendrą valgyklą. Aš taip ir darau. Ir visus tuos metus buvau laiminga, rami. Viskas buvo gerai. Bet štai paaugo sūnus ir dabar dažnai klausinėja, kodėl mes nevaikštome į valgyklą, kaip kiti jo bendraamžiai. Ir aš nežinau, ką jam atsakyti. Visus tuos čia nugyventus mano nesudrumstos laimės ir ramybės metus dabar pakeitė abejonių ir ašarų dienos. Nejaugi mano nuodėmės kris ant mano kūdikio? Nejaugi jo nekaltą vaikystę aptemdys atsiskyrimas nuo kitų? Jis toks jautrus įspūdžiams, toks švelnus berniukas. Jis dažnai būna tylus ir susimąstęs, liūdnai žiūri kažkur į tolį, tarsi savo vaikiška galva bando išspręsti nevaikiškus, kankinančius klausimus. Nesvajokime apie neįmanomą stebuklą. Imkimės darbo, mano brangus broli. Jeigu Franciskas pasirinko Jus savo pasiuntiniu, tai tyros Jūsų rankos, tyra Jūsų širdis. Sujunkime mūsų maldas, ir energingai, bebaimiškai, džiugiai apšluostykite mano sūnų. Nėra didesnės laimės už tą pagalbą, kurią vienas žmogus gali suteikti kitam, atėjęs pas jį džiaugsmo pasiuntiniu nuo didžios Šviesiosios Brolijos.
Mes atsiklaupėme prie sergančio berniuko galvūgalio. Stengiausi suvokti didžią motinos meilės jėgą, kai ji sugeba pamiršti baimę ir abejones, pamiršti absoliučiai viską ir žinoti tik išmušusios kūdikio gyvenimo valandos reikmes bei intuityviai prasiskverbti į Išmintį, rodančią kelią pagalbai.
Nugrimzdau į mintis apie Florentietį, šaukiau I., meldžiau jį išgirsti mano šaukimą. Nežinau, ar ilgai tęsėsi mano maldos ekstazė, bet iš karto atsipeikėjau, kai tik moteris sugriebė mano ranką ir išsigandusi sušuko:
? Kas tai? Ar gali būti? Gal aš kliedžiu?
Ji buvo išblyškusi, susijaudinusi, o ranka, kuria ji mane sugriebė, buvo šalta. Visa savo išvaizda, susijaudinusi, pasimetusi, net nelaiminga, ji priminė man vargšę, bejėgę Žaną, kai pirmą kartą išvydau ją su dviem mažais vaikais, kuriuos ji glaudė prie savęs, sėdėdama garlaivio denyje. Staigiai ištrauktas iš gilios ekstazės, tarsi nuo viršūnės nusviestas į pakalnę, iš karto nepajėgiau suvokti nei jos žodžių, nei jos susijaudinimo priežasties. Pasisukęs jos nejudančio žvilgsnio kryptimi, pamačiau I., stovintį tarpduryje ir besišypsantį mums.
? O, I., brangus mano drauge ir Mokytojau! Jūs išgirdote mano šaukimą, mano maldą, ? puoliau prie jo ir apsikabinau savo gailestingąjį globėją.
? Aš atėjau, Liovuška, kad visiems laikams paaiškinčiau tau pirmąją mokinio taisyklę: “Visada būk pasiruošęs”. Ji galioja per amžius, visuose Visatos pasauliuose ir visoms žmogiškoms sąmonėms, kokioje formoje ir kokioje atmosferoje, kokiame laikmetyje jos begyventų, jeigu jos eina mokinystės keliu. Visiškai bebaimiškai, su visišku pasitikėjimu reikia atlikti Mokytojo užduotį, kaip ir kas tau ją beperduotų. Sutelk savo mintis taip, kaip tave mokė Franciskas, paimk jo skiautę ir apšluostyk berniuką. Atliekant bet kurį Mokytojo pavedimą, jį reikia atlikti tik visiškai pamiršus save, savo asmenines savybes ir galvojant tik apie tą žmogų, pas kurį tave siuntė Mokytojo Meilė. Paimk į rankas laišką, suliek savo energiją su Francisko gerumu ir apšluostyk berniuką. Atsimink, kad tik džiaugsmas ir pasitikėjimas gali sukurti tą tyrą tiltą, per kurį liesis gydanti srovė tos jėgos, kuri siuntė tave savo pasiuntiniu.
Paėmiau laišką iš be žado stovinčios moters rankų, prispaudžiau jį prie lūpų ir širdies. Pajutau nuo laiško sklindančią nepaprastą šilumą bei aromatą, ir pats laiškas man atrodė švytintis. Išėmiau iš voko skiautę, kurią gerai įsiminiau, kai man ją rodė Franciskas, tada ji buvo raudonai oranžinė, o dabar liepsnojo, tarsi rankose būčiau laikęs gabalą ugnies. Bet savo ekstazės, aukščiausio įkvėpimo ir laimės būsenoje aš mažai tekreipiau į tai dėmesį.
Vėl atsiklaupiau prie ligonio galvos, apšluosčiau jo veiduką liepsnojančia skiaute ir peržegnojau jį ja tardamas: “Teapima tave Meilės Palaima, Ramybės Palaima, Džiaugsmo Palaima, Bebaimiškumo Palaima”. Paėmiau berniuko rankas ir apšluosčiau jo delnus, apšluosčiau jo kūną bei kojytes ir pastebėjau, kad ugnies gabalas vis mažėja, o kai šluosčiau antros kojytės paduką, liepsnojanti skiautė visiškai ištirpo mano rankose. Baigęs darbą atsistojau.
I. atsargiai pridengė berniuką plona medžiaga ir atsisukęs į motiną tarė:
? Kodėl tave taip labai nustebino, miela drauge Ariadna, mano atvykimas? Argi aš nepažadėjau tau, kad atvyksiu? Argi tu pamiršai, kad aš pažadėjau tau susitikimą, jeigu tu įvykdysi visas sąlygas, kurias tau iškėliau, ne kaip vergovę ar naštą, o kaip džiaugsmą, laikydama jas apsauga sau ir savo sūnui? Tu viską atlikai, net verkti buvai nustojusi, prisimindama šį malonų užsiėmimą tik pačiu paskutiniu metu.
I. švelniai šypsojosi ir jo akyse pastebėjau švysčiojant gerai pažįstamas humoro kibirkštėles. Ariadna vis dar stovėjo kaip stulpas, matyt, I. pasirodymą jos kambaryje priskirdama stebuklų stebuklui, kurio nepajėgė paaiškinti.
? Užteks, drauge, atsipeikėk. Nėra pasaulyje stebuklų, tėra tik žinių pakopos ir žmogaus dvasinio vystymosi pakopos. Kuo aukštesnė jo meilė, tuo toliau jis mato ir tuo stipriau jaučia savo tamprų ryšį su žmonėmis bei jų keliais. Per pirmąjį pasimatymą su manimi tu mūsų susitikimą taip pat palaikei stebuklu. O tuo tarpu jis, kaip ir šis, tebuvo tavo subrendusios dvasios, kuri sugebėjo tada ir gali dabar žengti į naują, aukštesnį atsivėrimo laipsnį, rezultatas. Atsipeikėk ir įdėmiai išklausyk viską, ką aš tau pasakysiu.
I. nusivedė moterį toliau nuo berniuko lovos, pasodino ant kėdės, pats atsisėdo ant suolo ir man paliepė atsisėsti greta.
? Šią akimirką, miela seserie, tu stovi kryžkelėje. Kiekvienam žemės žmogui būna laikas, kai jis prieina kelių išsišakojimą. Kuo žemesnė žmogaus sąmonė, tuo tų kelių daugiau, tuo ryškesnės iliuzijos spalvos ir tuo stipriau jį traukia. Jo dėmesys išsibarsto po tuos kelius ir jis neturi jėgų pasirinkti tą, kuriuo galėtų eiti jo aukščiausias dvasinis “Aš”. Kai prasideda vidinis širdies atsivėrimas, žmogaus norai nustoja būti tokie materialūs ir gausūs, atsiranda sugebėjimas pripažinti kito žmogaus gyvenimo vertę. Toliau jis galvoja jau apie savo lygybę su aplinkiniais, ir kelių skaičius vis mažėja. Pagaliau kiekvienas žmogus ?anksčiau ar vėliau, vienu ar kitu keliu ? prieina keturių kelių kryžkelę: laimės troškimo, džiaugsmo troškimo, šlovės troškimo, žinių troškimo. Bet visuose keliuose visos ugnys įžiebė vienintelį ryškų žodį: “Aš”. Čia gimsta pirmoji individuali žmogaus kūryba, tik jam vienam būdinga, retkarčiais išnešdama jį į harmonijos, t. y. įkvėpimo, akimirkas. Toliau kelias kiekvieną atveda į trijų kelių kryžkelę: Laimės, Žinių, Išminties. Į šį gyvenimo momentą kiekvieną atveda pasiaukojanti meilė. Ši meilės forma gali būti pati įvairiausia. Forma nesvarbu, svarbu žmogaus dvasia, pakilusi į pasiaukojimo aukštį ir išlieta į kasdieninį darbą. Ar tu motina, ar už Tėvynę gyvybę aukojantis didvyris, ar mylimos Tėvynės politiką kuriantis veikėjas, ar tautos vadas, gydytojas ar virėjas, siuvėja ar menininkas ? neturi reikšmės. Svarbi vien tik širdies pasiaukojančios kūrybos prasiveržimo esmė, nes tik ji išlieka žmogaus amžino darbo įrašuose. Vystydamasis toliau žmogus mato jau tik du kelius: Laimės ir Išminties. Ir kelio pabaigoje viskas, ko jis pasiekė, viskas, ką jis išsinešė iš savojo “Aš” kančių bei kovos laužo, susilieja į vienintelę laimę žinoti: Išmintį. Tavo kančios ir darbų kelias atvedė dabar tave į trijų kelių kryžkelę. Negalvok, kad kas nors iš išorės gali nurodyti tau, kuriame iš jų dega Šviesa. Patys keliai visi yra tamsūs. Juos nušviečia tik Šviesa, esanti tavyje. Ir ši Šviesa nėra požymis, pagal kurį tave pasirenka, ji yra jėga, atverianti duris, kurios negali atsilaikyti prieš tavo širdies srovių spaudimą. Tas kelias, į kurį kiekvienas žengia, turi nematomas duris, vedančias žmogaus dvasią į aukščiausią pakopą, ir visiems matomą jo išorinės gerovės žlugimą. Ką gi sako užrašas virš tavo durų, kurį aiškiai matau aš ir kurio nemato niekas kitas? Užrašas virš durų, dengiančių įėjimą į tavo aukštesnį kelią, skelbia: “Nueitas kryžiaus kelias, kur kiekviena pėda nušlakstyta širdies krauju. Ženk į bendravimą su žmonėmis, nes tavo dvasia įgavo tvirtumą ir tavo energija subrendo visuotiniam darbui bei gerovei, t. y. darbui visuotinei gerovei”. Dabar kelias dienas tavo sūnus sirgs. Tau teks sutelkti į jį visą dėmesį. Per šį rūpestį turi išgyventi paskutinę savo rakštį: baimę dėl sūnaus gyvybės. Šiomis dienomis suvoksi, kad bet kokia baimė ? tai ištikimybės Mokytojui trūkumas. Būk rami, berniukui nereikia jokių vaistų. Jis beveik visą laiką miegos. Ir kas su juo bevyktų, net jeigu tau atrodytų, kad jis miręs, kad jis nekvėpuoja, atmink viena: Mokytojas pasakė, kad tavo sūnus gyvens. Kol berniukas sirgs, tu manęs nematysi, bet kai jis pasveiks, aš ateisiu ir pats nuvesiu jus abu į valgyklą. Atmink, saugok ramybę ir būk bebaimė, nes nuo tavo būsenos didele dalimi priklauso tavo sūnaus dabar praeinama pamoka.
Prieš atsisveikinant su Ariadna I. man paliepė nueiti į artimiausią dušą ir grįžti čia atgal. Apsidžiaugiau, nes mane vargino karštis ir visą laiką srūvantis prakaitas. Duše išvydau brolį, nustebinusį mane tuo, kad tarsi specialiai manęs laukė. Jis, netardamas nė žodžio, paėmė mano rūbus, padavė man švarius, o kartu pakeitė ir sandalus. Aš tik dabar pastebėjau, kad ryte buvę švarūs mano sandalai net papilkėjo nuo dulkių. Man atrodė, kad aš jau išmokau vaikščioti nekeldamas kojomis dulkių, bet, matyt, su svoriu dar nemokėjau eiti lengvai.
Kai grįžau pas Ariadną, ji stovėjo tarpduryje ir švytinčiomis akimis žiūrėjo į I. Niekaip nebūčiau atpažinęs, kad ši jauna ir žavi moteris yra ta pati, kuriai atnešiau sūnų, jeigu I. nebūtų stovėjęs greta jos. I. atsisveikino su Ariadna, paėmė mane už parankės ir mes greitai nužingsniavome alėja.
? Reikia paskubėti, Liovuška, dabar mes eisime tiesiai pas Radandą, pas jį šiek tiek užtruksime ir kartu su juo eisime į valgyklą. Ten aš pakalbėsiu dar su kai kuriais broliais bei seserimis, o po pietų padėsiu tau išnešioti Francisko laiškus. Jeigu spėsime, nueisime ir pas senį Starandą.
Eiti greta I. buvo palaima. Aš ir anksčiau pastebėjau, kad jis niekada neprakaituoja, kad visada atrodo žavus, ir tokio bjaurumo, kaip srovėmis tekantis prakaitas, nuo kurio aš kentėjau, niekada ant jo nemačiau. Net šiandien, per šį svilinantį karštį, kai atrodė, kad medžiai degina, o ne teikia paunksnę, nuo I. tarsi nuo upelio į mane tekėjo vėsinanti srovė. Ruošiausi paklausti jo apie šį stebuklą, bet susitikome tą brolį padavėją, kuris buvo atėjęs pas mus pakviesti pirmą kartą į Radandos valgyklą.
? Tėvas-vyresnysis siunčia mane pas tave, Mokytojau, paklausti, ar tau nereikia mano pagalbos? Gal aš galiu pakeisti išvykusį tarną Jasą?
Aš įdėmiai pažvelgiau į jį ir manęs vėl laukė siurprizas: iš jo veido dingo visas tragiškumas. Jis šypsojosi švelniai ir linksmai, tarsi stebuklinga lazdelė būtų nunešusi nuo jo veido visą liūdesį. Aš pasitryniau akis, tuo prajuokindamas viską pastebintį I., ir buvau priverstas patikėti, kad liūdnojo brolio veidas tapo linksmu gero žmogaus veidu.
? Ačiū, drauge, kad tu atskubėjai atlikti tėvo-vyresniojo įsakymą. Mums su Liovuška šiuo metu nieko nereikia, bet aš tavęs paprašysiu užeiti į mūsų namą ir pranešti visiems, kad po dvidešimties minučių susirinktų prieangyje. Pasakyk jiems, kad manęs nelauktų, bet kartu su tavimi eitų pas vyresnįjį, kur aš jų lauksiu.
Brolis nusilenkė ir pasuko į šoninę alėją. Aš supratau, nors nežinojau kokiu būdu, kad šio brolio džiaugsmo ir permainos jame priežastis buvo I. Bet aš jau išmokau neuždavinėti klausimų, ėmiau galvoti, ar nepamiršau kokių nors savo pareigų, ir staiga… atsiminiau Etą.
? Dieve mano, kur gi mano vargšas paukščiukas? Nejaugi iki šiol alkanas? Ir kur jis dabar? I., brangusis, leiskite man bėgti jo paieškoti.
? Nusiramink, tavo Eta puikiai praleido naktį su Mulga, o ryte jį pasiėmė Radanda. Tavo nedėkingas paukštis dabar žavisi savo nauju draugu. Radanda gerai moka paukščių kalbą ir Etai tai labai patinka. Todėl jis ne tik neliūdi, bet net pamiršo tave.
I. juokėsi, akyse švietė humoras, o… mano širdyje sukirbėjo vos ne širdgėla.
? Kodėl gi tu staiga tapai panašus į liūdną šventeivą? Nejaugi tu sielvartauji, kad tavo paukščiukui be tavęs gerai ir linksma? Ar norėtum, kad jis lietų ašaras likęs be tavęs?
? Ne, I., mano brangus globėjau. Aš, aišku, nenorėčiau, kad jis dėl manęs ar per mane išlietų nors vieną ašarėlę, bet… bet… jeigu man tektų išsiskirti su Jumis, aš negarantuoju, kad man pakaktų jėgų neverkti, kaip kažkada verkiau išsiskirdamas su Florentiečiu.
? Tai būtų labai liūdna, mano sūneli, tai reikštų, kad tave tebevaldo fizinis laikas ir fizinė erdvė, o dvasinis artumas netapo tavo kvėpavimu, tavo kasdieniniu gyvenimu, tavo darbu jame. Tiems, kurie suliejo savo širdis ir sąmones su savo mylimaisiais, kurie mato ne į save patį fiziškai panašų atvaizdą, bet mylimo žmogaus amžiną kelią, jau neegzistuoja nei išsiskyrimas, nei atsiskyrimas. Jiems egzistuoja tik bendradarbiavimo džiaugsmas, visiškos harmonijos džiaugsmas, harmonijos, nepriklausančios nuo to, ar draugus mato fizinės akys, ar dvasinės akys, Meilės akys. Jeigu tu dar stovi toje kryžkelėje, kurioje yra matomos formos meilės iliuzija, tu nepajėgsi rasti stabilios ramybės. Nes širdies ramybė teturi vienintelį augimo pagrindą: viskas, visas Gyvenimas savyje. Ir kiekviename žmoguje, kas jis bebūtų ? vyras, žmona, brolis, vaikas, draugas, ? reikia išmokti garbinti šį Gyvenimą, gerbti Jį ir savo meile išlaisvinti kelią į Jį kiekvienoje mylimoje būtybėje. Ir nėra iš šios taisyklės išimties nė vienam žmogui, kokioje buitinių santykių formoje jis begyventų.
Klausiausi I. sutelkęs visą savo dėmesį, bet… pirmą kartą jo žodžiai man atrodė nepasiekiami žmogui, paprastam mirtingajam, tokiam kaip aš.
I. švelniai pažiūrėjo į mane ir kaip visada iki dugno perskaitė visas mano mintis ir jausmus.
? Šis mastelis, Liovuška, kinta stiprėjant žmogaus dvasiai. Ir tai, kas mums atrodo nepasiekiama šiandien, tampa paprastu veiksmu rytojaus kasdienybėje. Šis “rytojus” kiekvienam žmogui išaušta skirtingu laiku. Jis lygiai taip pat individualiai savitas, kaip ir visas žmogaus kelias. Vienam ? akimirka, kitam ? amžiai. Ir per visą šį “rytojų” žmogaus gyvenimas dalijasi į jo dvasios herojinės įtampos etapus. Bet kiekvieno iš jų jėgą, kuri veda pirmyn jį patį ir per jį Mokytojo energiją į jo aplinką, žmogus pasiekia tik tada, kai bet kuri herojinė įtampa, sunki, suvokiama kaip žygdarbis, tampa lengva ir paprasta, virsta kasdieniniu darbu. Niekada neįsileisk, mano vaike, slegiančio kito žmogaus dvasios didybės “nepasiekiamumo” jausmo. Visada džiugiai laimink daugiau už tave pasiekusį ir liek jam savo džiaugsmą, kad jis dar lengviau siektų savo didžių viršūnių. Paprasčiau, lengviau, aukščiau, linksmiau. Šie Ali žodžiai ? kiekvienam ištisa programa. Įžvelk šiuose žodžiuose, kad dvasios aukštis ne našta, ne išsižadėjimas, ne žygdarbis, o tik visiška harmonija. Ji pasireiškia nuolatiniu, nė akimirkai nesusidrumsčiančiu džiaugsmingumu, kuris kyla būtent todėl, kad žmogus gyvena Amžinume. O gyvendamas Amžinume, jis mato šį Amžinumą visuose pasauliuose, kuriuose svečiuojasi vienu ar kitu savo dvasinio bei fizinio augimo momentu.
Mes priėjome prie Mulgos namelio, jis džiugiai pasisveikino su mumis ir iš karto pranešė man, kad Eta dabar gyvena pas vyresnįjį, laksto jam visur iš paskos, po kambarius, po valgyklą. Neįmanoma atskirti. Kai paklusdamas Radandos įsakymui turi likti namuose, tai atsisėda į jo krėslą, tuo papiktindamas visus broliukus, ir nieko prie savęs neprileidžia, rodydamas savo užsispyrusį charakterį. Įsivaizdavau Etos kovą su broliukais, drumsčiamą tylą solidžiuose vyresniojo kambariuose, ir tokiomis spalvomis nusipiešė man ši scena, kad nuo jos komizmo pradėjau juoktis, pats pamiršęs šios vietos solidumą. Šiaip taip suvaldžiau savo vaikėziškumą ir tai ne be priekaištingo I. žvilgsnio.
Tik spėjau surimtėti, kai išgirdau per kiemą pas mane skuodžiančio Etos džiugius riksmus. Per langus sužiuro žmonės, bet, mano laimei, maloniai šypsodamiesi. Niekas nepriekaištavo man nei už juoką, nei už mano balto draugo išdaigas. Laukiau, kada Eta užšoks man ant peties, bet, matyt, šios dienos siurprizų virtinė dar nebuvo išsekusi.
Išdykėlis sustojo per kelis žingsnius nuo manęs, išskleidė savo uodegą, ? reikia pasakyti, kad aš pirmą kartą pamačiau, kaip išaugo ir kokio karališko grožio tapo jo uodega, ? aukštai iškėlė savo žavingą galvą, po to žemai nusilenkė, kuodu beveik liesdamas žemę.
Šis nematytas mano draugo triukas taip mane nustebino, kad aš tuoj pat prisiminiau senus laikus ir pilna to žodžio prasme pavirtau Liovuška Varnų Gaudytoju. Eta pirma nusilenkė I., po to atsitiesė ir lygiai taip pat nusilenkė man. Tada jis nusprendė, kad jau pakankamai supažindino mane su savo nauju išsiauklėjimu, kurį įgijo šioje Bendruomenėje, čaižiai suriko ir tuoj pat išliejo visą susitikimo su manimi džiaugsmą. Jis puolė prie manęs, aš tuoj dingau po jo sparnais, jis laipiojo per mano pečius, rankas, snapu kedeno plaukus, ir greitai pasiekė norimą rezultatą: aš buvau suveltas, suprakaitavęs, rūbai šlapi ir suglamžyti, o aplink mane susirinko būrys besijuokiančių žmonių. Susigėdau, bet niekaip negalėjau sutramdyti Etos entuziazmo. Pagaliau pats atsidžiaugęs ir, matyt, pavargęs nuo tokio sporto, Eta atsisėdo ant mano peties. Stovėjau visas išraudęs, bet nespėjau pagalvoti apie tai, kaip aš atrodau, nes pamačiau nuoširdžiai iš Etos išdaigų besijuokiantį Radandą ir išgirdau jo žodžius:
? Na, broli Eta, ir padarei tu man gėdos. Aš norėjau pasigirti savo auklėjimo talentu, o tu štai kaip pasirodei! Kas gi dabar patikės, kad aš geras auklėtojas?
Radandos balsas skambėjo švelniai, nuo jo į visas puses sklido švytėjimas, ir jis vėl man buvo panašus į rutulį. Nežinau, ką iš Radandos žodžių suprato Eta, bet jis nušoko nuo mano peties, pribėgo prie Radandos ir žemai jam nusilenkė.
? Na, gerai, tai padėka man už tai, kad aš tave mokau gerų manierų. Bet reikia atsiprašyti savo šeimininko už tai, kad tu jį suvėlei, ? ištiesdamas virš Etos galvos ranką pasakė Radanda.
Eta atsisuko ir, gailiai žiūrėdamas į mane, neišskleisdamas uodegos, nusilenkė man, tarsi prašydamas atleidimo. Jo elgesys vėl prajuokino susirinkusius, o Radanda pasakė:
? Dabar eik ir parodyk savo šeimininkui kelią į vonią. O kai išgirsi gongą, eik pas Mulgą, gražiai elkis ir lauk, kol Liovuška ateis tavęs pasiimti, ? kalbėjo Radanda, glostydamas prie jo prigludusio Etos nugarą. ? Greitai bus gongas, paskubėk.
Man atrodė, kad aš matau, kaip iš po Radandos rankos laksto kibirkštys, ir pagalvojau, kad tai jo mintys, kurias Eta supranta. Atsisukęs į mane povas truktelėjo mane už rūbų ir nubėgo per kiemelį, dairydamasis, ar aš einu paskui jį.
Šiek tiek atsigavęs nuo sumišimo, nuėjau paskui Etą ir atsidūriau duše, tokiame pačiame, kaip ir matyti parke. Tik vanduo čia buvo ne toks šaltas ir aplinka komfortiškesnė. Radandos pasiuntinys padavė man švarius rūbus bei sandalus ir vis stebėjosi, kaip aš sugebu susitvarkyti su tokiu aikštingu paukščiu ir net išmokyti jį lankstytis. Nespėjau nieko jam atsakyti, nes jau nuaidėjo gongas. Eta suriko ir nubėgo pas Mulgą, atsidarė gretimo dušo durys ir iš jo išėjo I. Matyt, užsiėmęs savo pojūčiais net nepastebėjau, kada I. atėjo į dušą. Mes kartu išėjome ir pasukome į Radandos kambarius, į kuriuos ėjau pirmą kartą.
Kambarys, į kurį įėjome buvo didelis ir šviesus. Jame stovėjo aukštos įstiklintos knygų spintos, gal dešimt dailių baltutėlių staliukų, taip nupoliruotų, kad atrodė kauliniai. Ant kai kurių gulėjo krūvelės knygų, sąsiuvinių, tarsi prie jų tik ką kažkas sėdėjo ir greitai grįš toliau dirbti. Mano atmintyje šmėstelėjo profesoriaus Zalcmano atvaizdas, kaip jis norėjo vykti kartu su I. Supratau jo liūdesį dėl išsiskyrimo su I., nors gerai prisiminiau ir savo paskutinį pokalbį, grįžtant iš Ariadnos.
Nuaidėjo antras gongo dūžis. Kartu su juo visi mūsų būrio draugai ? ir tie, su kuriais išsiskyrėme ryte, ir tie, kurie liko mokykloje, ? įžengė į kambarį, lydimi to paties linksmu tapusio brolio. Bronskis su Igoru atėjo pastebimai susijaudinę. Pasisveikinę su Radanda, jie iš karto priėjo prie manęs, ir Bronskis tarė:
? Jeigu norėčiau papasakoti Jums, Liovuška, visa tai, ką mes su Igoru matėme, tai tektų prirašyti ištisą storą tomą. Kas galėjo įsivaizduoti, kad dykumoje gali būti šitoks gyvenimas, ne šiaip sau laukinių genčių, bet aukščiausios kultūros gyvenimas, kokio dar nepasiekė žmonija miestuose.
Prie mūsų priėjo Andrejeva, ir mes išgirdome I. balsą:
? Aš primenu jums, draugai, kad į valgyklą reikia įžengti susikaupus, o joje tylėti ir galvoti apie amžinus žmonių kelius. Stenkitės prasiskverbti į tą žmonių likimų esmę, kuri nematoma, ir neišblaškykite savo dėmesio stebėdami išorines formas. Nepavirskite “svetimų” gyvenimų stebėtojais. Sujunkite patį geriausią, ką tik sugebate, su tų, kuriuos matote, širdimis siekdami aukščiausios dvasinės kultūros pakopos.
Radanda priminė mums, kad mes susėstume taip kaip pirmąjį kartą.
? Liovuška, ? šnibžtelėjo man Andrejeva, ? per šį rytą taip stipriai ir visai naujai supratau Jūsų kelią, kad dar kartą turiu atsiprašyti Jūsų už savo ankstesnę ironiją Jūsų atžvilgiu.
? Brangi Natalija Vladimirovna, visų pirma aš jau seniai pamiršau viską, kas buvo, o antra, nuo to laiko Jūs buvote man tokia švelni ir dėmesinga, kad visa tai su kaupu viršijo tas nemalonias akimirkas, jeigu jos ir buvo. Dabar aš norėčiau tik vieno: pasiekti tokį pasiaukojimo aukštį, tokią dėmesingumo jėgą, kaip Jūs.
Pasigirdo trečias gongas, Radandai pasiuntinys padavė jo lazdą, ir mes nuėjome į valgyklą kaip ir pirmąjį kartą. Broliai atidarė plačias duris, mes įėjome į jau pilną žmonių salę ir susėdome į savo vietas. Aš iš karto pamačiau Vsevolodą ir pažinau daugelį iš tų, kuriuos mačiau ryte jo valgykloje. Man teko padėti nemažai pastangų, kad sutelkčiau savo mintis. Mano vaizduotėje vis atgydavo trys figūros, čia matytos jų kančios ir visi mano išgyvenimai. Tai padėjo man visiškai naujai suvokti ir pradėti gerbti žmonių kelių didybę bei siaubą. Teko pripažinti faktą, kad visas šis naujas suvokimas nepadėjo mano mintims tvirtai fiksuoti ką nors vieną. Mintys nuolat trūkinėjo kaip prasti siūlai. Natalija Vladimirovna pajuto mano pastangas, keletą kartų mane lengvai kumštelėjo ir sušnibždėjo:
? Pasistenkite netrukdyti I. susikaupti.
Ji buvo teisi. Aš iš karto suvokiau, kokioje egoizmo ir savianalizės bedugnėje dabar sukiojausi, užuot veikęs ir savo menkas jėgas nukreipęs į didį I. darbą. Pažvelgiau į savo brangų globėją ir nustebau: vėl mačiau visai kitokį I.
Jis buvo giliai susikaupęs. Jis tarsi meldėsi ar šaukė į pagalbą kažkokias aukštas jėgas. Nejučia dirstelėjau į Radandą, kurį mano atmintis paskutinį kartą užfiksavo besišypsantį. Dabar mano akys įsmigo į man nepažįstamą Radandos veidą, nors per trumpą mūsų pažinties laiką aš mačiau šiame veide nemažai įvairių jausmų.
Radanda sėdėjo nejudėdamas, jo spalvotos ugnies rutulys žėrėjo daug ryškiau, bet veidas buvo be jokios išraiškos, tarsi jis būtų įdėmiai klausęsis kažko, atsklindančio iš labai toli, ir taip sustingęs.
Kad ir kaip stengiausi atitraukti žvilgsnį nuo šių dviejų veidų, bet mano akys vis grįždavo prie jų. Staiga Radanda truputėlį krūptelėjo, jo veidas atgijo ir nušvito įprastu geru švelnumu, dar ryškiau sužėrėjo spalvota rutulio ugnis. Gilus susikaupimas nuslinko nuo I. veido, į visas puses nuo jo pasklido Šviesos srovės ir man atrodė, kad net visoje valgykloje tapo šviesiau.
Nė nepastebėjau, kad už stalų visi jau perėjo prie vaisių, kad pirmus du patiekalus nuo manęs nunešė net nepaliestus. Linksmo veido brolis pastūmė man arčiau lėkštelę su vaisiais, į kurią įdėjo dar ir keletą gabalėlių saldaus pyrago bei datulių, galvodamas, kad man nepatiko ankstesnis maistas. Jis atnešė man puodelį garuojančios kakavos ir nužvelgė tokiu maldaujančiu žvilgsniu, kad aš linktelėjau jam ir tuoj pat ėmiau valgyti. Akimirksniu ištuštinau lėkštę ir supratau, kad esu alkanas ir dabar su malonumu pradėčiau nuo košės. Kruopščiai surinkau visus pyrago trupinius ir susidūriau su Radandos žvilgsniu. Dieve mano, kaip aš susigėdau! Vyresniojo akyse pamačiau tiek švelnaus humoro, kad vos nepaspringau tais paskutiniais pyrago trupiniais. Jaučiausi tarsi nusikaltimo vietoje pagautas mokinukas, nuleidau akis ir nesiryžau jų pakelti.
Tuo pačiu metu valgykloje įsiviešpatavo mirtina tyla. Pajutau kaip sujudėjo I., pakėlęs akis išvydau jį stovintį.
? Ši diena, draugai, daugeliui iš jūsų paskutinė šioje Bendruomenėje. Nepasiduokite liūdesiui, kuris smelkiasi į kai kurias širdis. Vykite šalin baimę ir nuogąstavimus, kad nepajėgsite prisitaikyti prie gyvenimo pasaulyje, nuo kurio seniai atpratote. Atmeskite visus svyravimus bei būgštavimus ir išsineškite kartu su savimi tris priesakus. Pirmasis, kuris turi tapti kiekvienos jūsų dienos, kiekvieno jūsų darbo pagrindu, ? tai mintis apie Šviesiąją Broliją. Ko besiimtumėte, visada turite aiškiai ir tiksliai suvokti: ar jūs esate Šviesiųjų Brolių veiklos plano vykdymo pagalbininkai, ar jūsų paskata dirbti tėra tik jūsų pačių egoizmas. Antrasis ? visiškas vientisumas, visiška koncentracija į kiekvieną uždavinį, kurį jums nurodys Šviesioji Brolija. Egzistuoja milijonai kelių, kuriais ji gali atsiųsti jums savo uždavinius. Niekada nežiūrėkite į kelią, atlakinusį jums žinią, sutelkite dėmesį į žinią ir imkitės ją vykdyti. Ką reiškia, Šviesiosios Brolijos nuomone, vykdyti žinią? Patikėti, kad uždavinys nurodytas jums, ir metodiškai jį atlikti? Ne, tai reiškia atiduoti nurodytam uždaviniui tokią meilę, kad džiūgautų žmogaus dvasia, kad nebeliktų pilkos kasdienybės, kurioje su įtampa didvyriškai imtumėtės sunkaus darbo, visą laiką galvodami, kiek daug rūpesčių teko jūsų daliai. Tik tada jūs išliksite ištikimi Bendruomenei ir Šviesiajai Brolijai, kai dienos uždavinys bus jums lengvas kaip džiaugsmas, o ne vien nerimas ir rūpesčiai. Trečiasis priesakas, kurį išsinešite su savimi ? narsa ir taktas. Niekada neištarkite žodžio, kol savitvarda neatves jūsų prie minties: žmogus, kuris dabar man skundžiasi ir aimanuoja, yra tame savo evoliucijos taške, kuriame jam dar neatsivėrė, kad viskas ? savyje, kad jis pats kūrė savo žemišką gyvenimą iki šiol, kuria jį ir dabar. Ir tik tada ieškokite narsos savyje atsakyti jam į patį žemiausią klausimą, patį negarbingiausią skundą. Šiandien visi tie, kuriems vyresnysis pranešė, susirinkite penktą valandą jo namuose salelėje. O kai patekės mėnulis, jūs išjosite. Dartrano oazėje jums duos rūbus ir viską, ko reikės tolesnei kelionei. Dabar negaiškite laiko atsisveikinimams ir apgailestavimams dėl išsiskyrimo, pasiimkite su savimi patį mažiausią daiktų kiekį, kad netaptumėte jų vergais kelyje.
I. nusilenkė ir atsisėdo, o Radanda atsistojo, laimindamas plačiai peržegnojo visus esančius ir tarė: