Kalkutos – stambiausio Indijos miesto ir Vakarų Bengalijos sostinės aerouoste – Žuravliovų šeimą pasitiko aukštas gražuolis indas europietišku kostiumu. Jo galvą puošė sniego baltumo čalma su stambiu mėlynu safyru. Ryškiausią įspūdį darė jo gyvos tamsiai vyšninės akys, skleidžiančios ramią, gerą jėgą.
– Mano vardas Ramajanas Lao-Sinhas,- prisistatė indas, tiksliai ir truputį pratęsiančiai tardamas rusiškus žodžius. – Aš būsiu jūsų gidas ir vertėjas.
Jūs puikiai kalbate rusiškai,- pasakė mama, kai šeima buvo pristatyta Ramajanui.
– Aš mokiausi Maskvoje, tautų Draugystės universitete, kur labai kropčiai mokiausi jūsų kalbos.
– Jūs norėjote pasakyti „kruopščiai“? – nusišypsojo mama.
– Vėl sumaišiau! – susigėdo Ramajanas ir suraukė nosį.
Visi linksmai nusijuokė, tuo pačiu išsklaidydami oficialią susitikimo atmosferą.
– Ir kurgi mes eisim? – paklausė Eliza, jau gerokai pavargusi nuo įvairiakalbio tarptautinio aerouosto triukšmo.
– Mes galėtume vykti į viešbutį, kur jums yra rezervuoti numeriai, – pranešė Ramajanas. – Bet aš nuolankiausiai prašau suteikti man didelę garbę ir pagyventi mano užmiesčio name. Ten tylu, švarus oras ir gražus sodas.
– Mūsų nereikia prašyti, mes sutinkame! – skubiai atsakė Eliza.
Tėtis krenkštelėjo, o Ramajanas plačiai nusišypsojo ir pridūrė, kreipdamasis į tėvus:
– Iki mano namo yra pusvalandis kelio nuo miesto. Vairuotojas pristatys poną Žuravliovą ryte į komandiruotės objektą, o vakare atveš atgal. O su abiem damom mes vyksime į kelias ekskusijas.
Mama su tėčiu susižvalgė ir pritariamai linktelėjo galvomis.
– Mes su malonumu pasinaudosime jūsų pakvietimu, Ramajanai, – pasakė tėtis. – Tikiuosi, mes jūsų neapsunkinsime?
– Priešingai, man bus labai malonu, -užtikrino indas.
– Tik mes turime jums vieną pasiūlymą,- tarė mama. Vadinkime mus tiesiog vardais: Aleksandras, Nadiežda ir Eliza.
– Su didžiausiu malonumu! – nusilenkė Ramajanas. – O dabar prašau jūsų eiti prie automobilio.
Netrukus didžiulis pasiuntinybės limuzinas, keldamas raudonas dulkes, lėkė, veždamas Žuravliovus kaimo keliuku tarp laukų ir retų krūmokšnių. Eliza nesiklausė apie ką kalbasi suaugusieji. Persipildžiusi naujais įspūdžiais, girdėdama jų pokalbį ir monotonišką kondencionieriaus gaudimą, ji nejučiom užsnūdo. O prabudo ji nuo mamos pabučiavimo:
– Atvažiavome, dukrele!
Jie išlipo iš limuzino ir atsidūrė pagrindinėje nuostabaus, prižiūrimo parko alėjoje. Eliza bėgiojo nuo vienos klombos prie kitos, gėrėdamasi didžiulėmis nuostabiomis gėlėmis. Bet kai ji už posūkio pavijo suaugusiuosius, tai nustėro iš susižavėjimo. Ramajano baltas namas priminė greičiau nedidelį dvarą, kurio įėjimas ir stogas buvo apipavidalinti nepaprastu mėlynų ir melsvų tonų ornamentu. Stovintis ant nedidelio paaukštinimo, namas atrodė lyg lengvas laivas veriančiai mėlyname indiškame danguje.
Viduje namas buvo ne mažiau gražus, nei išorėje. Žuravliovai pateko į erdvų holą. Jo interjere buvo panaudotos tradicinės indiškos spalvos: raudona, žalia ir auksinė. Kažkur iš už portjeros pasirodė jaunuolis šviesiais rūbais, panašiais į vienuolių sutaną be rankovių, sujuostą pinta virve. Charakteringas akių pjūvis ir šiek tiek išsišovę skruostikauliai rodė, kad iš kilęs iš mongolų rasės.
– Tai mano padėjėjas ir draugas Tenčing, jis iš Tibeto, – pristatė jaunuolį Ramajanas. – Tenčingas – vyriausias mano užmiesčio rezidencijos valdytojas. Jo žinioje ir virtuvė, ir oranžerija, ir jaukumo svečiams suteikimas.
– O vienuoliu jūs atsitiktinai nebuvote? – smalsiai paklausė Eliza Tenčingo.
– Eliza! – Nadiežda metė priekaištingą žvilgsnį į dukrelę.
– Aš buvau vienuoliu Potale nuo septynių iki dvylikos metų, – šypsodamasis atsakė tibetietis. – O dabar aš tarnauju šiame name.
– Nieko nesuprantu! – suraukė kaktą Eliza. – Ramajanas tave pavadino draugu, o tu save tarnu.
– Ramajanas mano globėjas ir aš jam tarnauju, kiek pajėgiu, – paaiškino jaunuolis.
– Neabejok, Eliza! Tenčingas tikrai mano draugas! – patikino Ramajanas. – Mes dar turėsime laiko pokalbiams. O dabar, jums leidus, aš norėčiau paprašyti Tenčingo paruošti Nadieždai ir Aleksandrui žaliąjį kambarį, o Elizai persikinį. Ten jūs galėsite nusiprausti ir persirengti vakarienei. O šeštą valandą aš lauksiu jūsų, draugai, vakarienei žydrojoje salėje.
Tibetietis nusilenkė ir dingo už portjeros taip pat nepastebimai, kaip ir pasirodė.
Nepraėjo nei dešimties minučių, o Eliza, lydima jaunutės indės, jau lipo į antrą aukštą. Mergina svetingai atvėrė duris ir Eliza atsidūrė tikroje pasakoje! Šiame nuostabiame kambaryje viskas, pradedant piešiniais ant sienų ir baigiant naktinėmis užuolaidomis bei lovos apdangalu, buvo švelniai rausvų – persikinių tonų. Netgi miniatiūrinės rožės grakščioje šviesios smėlio spalvos jašmos vazelėje buvo rausvai persikinės spalvos. Šalia lovos po baldachimu su lengvučiais nėriniais, jau stovėjo Elizos lagaminas. Indė lengvai prisilietė prie viešnios rankos, gestu kviesdama ją pereiti į sekantį kambarį. Jame pasirodė esantis nedidelis šilto vandens baseinas, kuriame Eliza su malonumu nusiplovė kelio dulkes ir nuovargį.
Grįžusi į kambarį, Eliza ant lovos aptiko trumpomis rankovėmis palaidinukę ir tvarkingai sulankstytą šviesų audinį – tikrą indišką sarį. Indė padėjo Elizai susišukuoti ir apsirengti ir gestu pakvietė eiti paskui ją.
Žydrojoje svetainėje jau buvo nuostabiai padengtas stalas. Tenčingas nusilenkdamas sutiko viešnią ir palydėjo į jai numatytą prie stalo vietą. Tik Eliza susiruošė paklausti kur gi visi kiti, kai tarpduryje pasirodė tėtis, kuris už parankės vedė nepažįstamą moterį ryškiai žaliu sariu. Moteris nusišypsojo mamos šypsena.
– Mamyte, tu visiškai kaip tikra indė ! – susižavėjusi sušuko Eliza. – Aš tavęs iš karto net
nepažinau !
– Aš ir pats nepažinau mamos, kai pamačiau ją, vilkinčią sarį, – linksmai atsiliepė tėtė. – Bet gi ir tu, dukrele, smarkiai pasikeitei. Kokios gi judvi abi gražios !
Tėtis ir toliau juokavo dėl moterų persimainymo, kai staiga durys atsivėrė ir į svetainę įėjo Ramajanas. Dėvintis dhoti (indiškas rišamas vyriškas kelnes) ir ilgus baltus marškinius, jis atrodė dar aukštesnis ir didingesnis.
Ramajanas atsisėdo stalo priekyje. Dešinėje pusėje buvo Nadiežda ir Aleksandras, kairėje – Eliza ir Tenčingas.
– Brangūs draugai! – iškilmingai tarė Ramajanas,- šiltu žvilgsniu apžvelgdamas dalyvaujančius, – Šiandien reikšminga diena ! Aš laimingas, galėdamas savo namuose priimti brangius svečius iš Rusijos ne tik todėl, kad mūsų šalys yra draugiškos viena kitos atžvilgiu, o dar ir todėl, kad jaučiu ypatingą seną ryšį su jūsų šeima. Sveikinu ir laiminu permainas, kurios įvyks, ryšium su jūsų atvažiavimu ir dėsiu visas pastangas, kad grąžinti skolas!
„Kokios permainos? Kokios skolos?“- šmėstelėjo Elizos galvoje, bet ji pratylėjo, nutarusi, kad bus nemandagu pertraukti namų šeimininko kalbą. O Ramajanas tęsė:
– Jūsų, Aleksandrai, pagrindinis laikas, aišku, bus skirtas jūsų vizito į Indiją tikslui. Bet aš tikiuosi, kad jūs galėsite skirti man keletą vakarų pokalbiui.
– Aš ir pats to norėjau jūsų prašyti, – atsiliepė tėtis.
– O su jumis, mielosios damos, po vakarienės mes galėsime aptarti jūsų ekskursijų planus.
– Tai nuostabu ! – apsidžiaugė mama.
– O ar bus galima apžiūrėti namą ir oranžeriją? – pasidomėjo Eliza.
– Žinoma ! Ir čia tau padės Tenčingas.
Tibetietis tylėdamas nusilenkė.
Vakarienei buvo paruošta keletas lengvų ir skanių patiekalų. Elizai ypatingai patiko nuo prieskonių geltoni, saldūs ryžiai. Iš pažiūros atrodantis lyg ir žinomas patiekalas, buvo nepakartojamo aromato, subtilaus prieskonių ir egzotinių vaisių skonio.
Baigus valgyti maistą, visi nuėjo į biblioteką, kurios sienos buvo apstatytos didžiulėmis medinėmis spintomis su begaliniu skaičiumi knygų įvairiomis kalbomis. Čia jau tėtis neištvėrė. Degančiomis akimis, užmiršęs viską pasaulyje, jis vaikščiojo šalia spintų, pirštais slysdamas per knygų nugarėles ir skaitydamas jų pavadinimus. Periodiškai pasigirsdavo tėčio susižavėjimo šūksniai, o po to jis vėl tęsė savo užsiėmimą. Nadiežda stebėjo vyrą suprantančia šypsena, gailėdamasi, kad nežino užsienio kalbų.
Eliza nusprendė netrukdyti tėvams užsiimti mėgiamu darbu. Ji tyliai išėjo iš bibliotekos ir ėmė ieškoti Tenčingo, kad kartu su juo apžiūrėtų namą. Bet tibetiečio niekur nesimatė ir mergaitė leidosi į kelionę po namą savarankiškai. Ji vis vaikščiojo iš vieno kambario į kitą, stebėdamasi jų meniniu apipavidalinimu ir nuostabiais baldais, kol neatsidūrė prieš aukštas siauras duris, pusiau pridengtas mėlyna su auksine apdaila uždanga. Čia Eliza kažkodėl nesiryždama sustojo. Kol ji mąstė, ar galima ten užeiti, už jos nugaros pasigirdo Tenčingo balsas:
– Tai Ramajano kambarys. Ten jis užsidaro darbui ir meditacijai.
– O ten galima žvilgtelėti? – paklausė Eliza.
– Tik pakvietus pačiam šeimininkui, – paaiškino Tenčingas. – O dabar jis kviečia tave į biblioteką.
Kai šeima jau buvo susirinkus, Ramajanas su visais aptarė sekančios dienos planą ir pasiūlė eiti ilsėtis.
