Antra diena Bendruomenėje. Mes aplankome neūžaugą. Arabo dovanos. Franciskas

Iš vakaro sunkiai užmigęs, visą naktį taip kietai miegojau, kad nė karto neprabudau, kol Jasa mane pažadino pasakęs, kad I. jau laukia manęs eiti kartu maudytis.
Vos atmerkęs akis įsmeigiau jas į pasakišką peizažą ir sunkiai sekėsi suvokti, kur aš esu. Per ilgą kelionę, virtusią gyvenimo būdu, pripratau, kad kiekviena diena – tik savotiška žygio tąsa, o dabar staiga suvokiau, kad atvykau čia ilgam, kad aš pagaliau namuose. Greitai apsivilkęs savo nesudėtingus drabužius, aiškiai supratau, kad negaliu ir neturiu leisti laiko veltui, nieko neveikdamas, kad per visą vakarykščią dieną, neskaitant trupučio žinių iš botanikos, nieko daugiau nesužinojau ir nieko neatlikau iš savo įžadų mokytis Rytų kalbų.
Ali kambario užrašus aiškiai mačiau priešais save – tereikėdavo tik sutelkti į juos mintį ir visą mane apimdavo džiaugsmas, kad pali kalba taps man raktu, atveriančiu visa tai, ką Ali užrašė ant savo kambario sienų. Degdamas noru kuo greičiau mokytis, viesulu įsiveržiau pas I., kuris sėdėdamas už stalo kažką rašė, ir iš karto išpoškinau:
– I., brangusis, aš veltui praleidau visą vakarykščią dieną. Duokite man greičiau knygas, kad galėčiau mokytis man reikiamų kalbų. Visų pirma, aišku, pali, o po to likusių. Brolis Nikolajus sakydavo, kad aš gabus kalboms. Tiesa, tada aš dar tiek daug nesirgau, bet gal mano gabumai neatbuko. Tik duokite greičiau knygas.
I. ramiai padėjo plunksną ant stalo, šypsodamasis nužvelgė mano plaukus, kuriuos pamiršau susišukuoti, bet kaip užrištus sandalus ir atsakė:
– Labai pagirtinas tavo stropumas, Liovuška, bet kas tave atleido nuo žemėje šiuo metu vyraujančių pačių elementariausių buities pareigų? Plaukai susivėlę, mindai sandalų raištelius, ir kodėl turi nukentėti tavo sutiktų žmonių estetiniai jausmai, kai tokioje pasakiško grožio gamtoje jie netikėtai susitiks su tokiu nevalyvai apsirengusiu, nesusišukavusiu asmeniu. Tavo kambaryje didelis veidrodis stovi ne tam, kad pro jį praeitum, o tam, kad išeidamas iš savo kambario į žmones susitvarkytum išvaizdą. Tai pirmoji bendravimo sąlyga, nuo kurios tavęs niekas neatleido. Prieš veidrodį taisydamasis rūbų klostes tu turi galvoti ne apie save, bet apie žmones, kuriuos tavo išvaizda gali suerzinti, jeigu tavo nevalyvumas bado akis arba tu juokingai atrodai. Atmink, drauge, kad į skurdą dažniausiai klimpsta nevalyvieji. Ir net dvasiškai labai išsivysčiusiems jų nevalyvumas trukdo eiti tolyn dvasiniu keliu. Kiekvienas nesutvarkytas kambarys šlykštus labai išsivysčiusiam ir tyram žmogui. Antroji bendravimo sąlyga: “labas”, kurį žmonės sako vieni kitiems, ? kas tave atleido nuo šio visų priimto mandagumo Bendruomenėje? Čia tu dar giliau turi suvokti tą žodį, kaip meilės pasveikinimą, kaip pagarbą ugniai ir Šviesai žmoguje. Tau tai ne tik paprasta išorinio mandagumo sąlyga, bet tavo paties palankumo, kuriuo tu nušvieti visą žmogų jūsų susitikimo metu, pagrindas. Pradėk, mano brangus drauge, per visus žmonėms įprastų jų tarpusavio bendravimo sąlygų plyšelius nešti jiems savo didį kilnumą. Tapk dvasinio kanalo grandimi bendraudamas tokiomis formomis, kurios neatstumia žmonių ir neapsunkina jiems tavęs suvokimo, bet traukia juos prie tavęs.
Man buvo labai gėda dėl savo lengvabūdiškumo. Pažiūrėjau į save veidrodyje ir visai sumišau. Ataugusios, į visas puses styrančios garbanos, prastai sujuosti ir kreivai krentantys ilgi balti rūbai darė mane panašų į pamišėlį. Tik dabar supratau, kaip egoistinės mintys tik apie save patį taip užgožė viską, kas mane supo, kad aš viesulu įsiveržiau pas I. nepasibeldęs ir net nepaklausęs, ar nesutrukdysiu jam dirbti. Man kažko prireikė, aš puoliau įgyvendinti, o kas dėjosi aplink – nė motais. Visai pasimetęs, jau buvau pasiruošęs sprukti iš kambario, kai švelni I. ranka apkabino mane.
– Neskubėk, Liovuška, dabar krimstis, kaip prieš valandėlę, pamiršęs viską pasaulyje, skubėjai ieškoti knygos. Norint nugalėti ir šio to pasiekti, reikia kiekvieną akimirką viską aplink save pastebėti, o ne atsieti save nuo tave supančių bendravimo sąlygų, matant tik vieną siaurą savo veiksmų sektorių ir vertinant pasaulį tik iš savo varpinės aukščio, iš savo asmeninio “Aš”. Visi eina skirtingais keliais, bet dvasinio augimo pakopos visų tos pačios. Čia nuo pačių pirmųjų dienų atkreipk savo dėmesį į nuolatinį mandagumą. Tu čia sutiksi nemažai žmonių, kurie tau atrodys ir gruboki, ir keistuoliai, bet nesutelk į tai savo dėmesio, o atmink, kad dabar priešais tave – takto ir žavesio kelias. Tam, kad jį įveiktum, tau reikia išsiugdyti mandagumą ir ramumą, paversti juos savo kasdieniniais įpročiais. Eik, mano brangusis, pasigražink ir grįžk po dešimties minučių. Baigsiu laišką ir eisime maudytis.
Nubėgau į savo kambarį, bet dabar savo estetiniais sugebėjimais jau nedrįsau pasikliauti, todėl pasikviečiau Jasą ir paprašiau apžiūrėti mane nuo galvos iki kojų.
– Jasa, brangusis, aš esu žmogus be pusiausvyros. Neišleiskite manęs iš kambario prieš tai gerai neapžiūrėjęs. Aš vis dar nemoku užsirišti šitų sandalų, – maldavau savo gerąjį tarną.
Jasa padavė man kitus, uždarus sandalus, sakydamas, kad į juos pateks mažiau dulkių, o ir užsisegti tereikės tik dvi sagas. Jis pažadėjo pertvarkyti ir kitų mano sandalų užrišimą, akimirksniu sujuosė mane gražia virvele ir užtikrino, kad dabar aš susišukavęs ir apsirengęs kaip tikras kavalierius. Atsidusau, mintyse kažkam pasiguodžiau, kad vakar prastai baigiau, o šiandien lygiai taip pat prastai pradėjau savo naują dieną, – ir pasibeldžiau į I. duris.
Po valandėlės mes jau ėjome prie ežero, užsimetę ant galvų frotinius rankšluosčius. Nors vakar jau ėjau šiuo keliu, nors palmes, magnolijas, citrinų ir apelsinų medžius, bambukus ir nepaprasto dydžio tuopas, kedrus bei platanus jau buvau matęs, tačiau vis tiek niekaip negalėjau apsiprasti, kad tai gyva gamta, o ne milžiniška dekoracija. Nusimaudėme be jokių trukdymų ir susitikimų.
– Gal norėtum, Liovuška, kartu su manimi užsukti pas kelis ligonius, kuriuos Kastanda prašė manęs aplankyti? Tai netoli, be to, dar anksti ir mes suspėsime laiku grįžti pusryčių.
Aš, aišku, labai apsidžiaugiau ir buvau laimingas galėdamas eiti kartu su I. visur, kur tik jis panorės, be to, norėjau susipažinti su naujomis vietomis. Aukščiau ežero esančiu tiltu perėjome per upelį ir keliuku pasukome ne į parką, o į tikrą mišką. Tik šis miškas labai skyrėsi nuo to, ką iki šiol buvau pripratęs vadinti šiuo žodžiu. Didžiulių storiausių medžių kamienai, jų šakos, savo dydžiu prilygusios gerai rusiškai pušiai ar šimtametei eglei, sudarė tokią tankią lają, kad ant keliuko, kuriuo ėjome, buvo visai tamsu. Lianos vietomis buvo susipynusios į tokias tankias žydinčias girliandas, kad sudarė nepraeinamas sienas. Čia buvo vėsu kaip grotoje, net drėgna. Jau norėjau pasakyti I., kad čia tikriausiai pilni miškai tigrų ir šakalų, bet keliukas priešais mus prašviesėjo, praplatėjo ir virto didele apvalia laukyme. Joje stovėjo keletas baltų namelių, primenančių ukrainietiškas drėbtines trobas, bet priėjęs arčiau pamačiau, kad jie pastatyti iš gruoblėto, akyto, su blizgančiais, labai smulkiais kristalais akmens. Kai juos nušviesdavo saulės spindulys, jie būdavo panašūs į bertoleto druska nubertą vatą po kalėdine eglute.
Mūsų pasitikti išėjo vidutinio amžiaus moteris, stambi, gan jaunos išvaizdos, balta skarele, balta suknele, balta prijuoste, ant kurios buvo užsiūtas platus raudonas kryžius.
– Labas rytas, seserie Aleksandra, Kastanda prašė manęs aplankyti Jūsų ligonį, kurį pas Jus paguldė vakar. Ar davėte jam mano atsiųstų vaistų?
– Taip, daktare I. Antrą kartą išgėręs, vargšelis nurimo ir užsnūdo. Žaizdas aš jam truputį aptvarsčiau, kaip Jūs liepėte.
Sesuo Aleksandra palydėjo mus į patį nuošaliausią namelį. Švariame erdviame kambaryje stovėjo kelios baltutėlės vaikiškos lovelės, bet užimta buvo tik viena ir prie jos sėdėjo laibutėlė neaukšto ūgio mergina, apsirengusi taip kaip ir sesuo Aleksandra.
– Tai mūsų naujoji sesuo, tik ką baigusi gailestingųjų seserų kursus, – ir sesuo Aleksandra pristatė mums žavingą merginą. – Sesuo Aldaz – indė, ji savo sugebėjimais pavergė net mūsų niurgzlį kursų direktorių, ne tik visus dėstytojus.
Aldaz pakėlė į mus tamsias, dideles, švytinčias akis ir priminė man graikų karalienės Eupraksijos ikoną, kurią mačiau vienoje senoje cerkvėje ir ilgai ja grožėjausi.
Mes priėjome prie vaikiškos lovelės, kurioje tikėjausi pamatyti, sprendžiant iš girdėto pokalbio, šuns apkandžiotą vaiką.
Kaip nustebau, kai lovelėje pamačiau miegantį susiraukšlėjusį… neūžaugą. Jis buvo toks senas ir nelaimingas, kad aš, aišku, taip ir sustingau “gaudyti varnų”. Matyt, atrodžiau gana komiškai, nes netyčia žvilgtelėjusi į mane Aldaz negalėjo sulaikyti juoko ir jis nuskambėjo per visą kambarį. Sesuo Aleksandra griežtai pažvelgė į Aldaz, bet pamačiusi mane pati vos laikėsi iš juoko.
Aldaz juokas pažadino neūžaugą. Jis atmerkė mažas akutes, ir aš vėl virtau druskos stulpu. Neūžaugos akys buvo raudonos tarsi dvi degančios žarijos.
I., lyg nieko aplink, be savo ligonio, nematydamas, palinko prie baikščiai į jį žiūrinčio neūžaugos. I. ištarė jam keletą man labai keistai nuskambėjusių žodžių. Štai ir dar viena kalba, kurios nesuprantu ir kurią taip pat tikriausiai reikės išmokti. Jeigu čia gyvena kelios neūžaugų rūšys ir dar tiek pat indų sektų su skirtingomis kalbomis, matyt, kalbų mokėjimu nebepasivysiu I.
Užsiėmęs šia mintimi, atitraukiau dėmesį nuo ligonio, o kai vėl į jį pažiūrėjau, vos nesušukau iš siaubo. Mažame apnuogintame kūne žiojėjo trys žaizdos. Viena ėjo nuo klubo iki kelio, antra – nuo gerklės iki pilvo, o trečia ? nuo raktikaulio iki alkūnės. Žaizdos buvo plėštinės, lyg nagais išdraskytos. I. davė nelaimingajam piliulę ir lašų. Abi seserys prilaikė kenčiantį kūną, o man liepė prilaikyti jo galvą, kuri nesilaikė iš silpnumo. Užpylęs ant žaizdų kažkokio putojančio skysčio, I. vikriai jas tvarstė. Matyt, neūžaugai neskaudėjo nuo nuostabių I. rankų prisilietimų. Jam truputį pagerėjo ir jis draugiškai nusišypsojo savo gydytojui. Kai jį perkėlė į kitą lovelę prie lango, kad galėtų grožėtis laukyme, jis linksmai pakėlė sveikąją ranką ir parodęs ja į Aldaz kažką pasakė I. juokinga spragsinčia tarme. Šį kartą nesijaudinau dėl savo neišmanymo, nes abi seserys, kaip ir aš, nesuprato nė vieno žodžio ir nustebusios žiūrėjo į I.
I. paaiškino, kad ligonis prašo, jog linksmasis varpelis, kaip jis praminė Aldaz, nenueitų nuo jo. I. paliepė tuoj pat duoti ligoniui šilto pieno su sausainiais ir kreipėsi į mane:
– Ar sugebėsi rasti kelią, kad po pusryčių šiam vargšeliui atneštum vaistų? Tačiau, jeigu galvoji, kad tave suės tigrai, man reikia paieškoti kito būdo perduoti vaistus.
– Rasiu kelią ir jau supratau, kad tigrų čia nėra.
Viduje įsižeidžiau, kam I. juokiasi iš manęs prie žavingosios Aldaz. Tačiau Aldaz terūpėjo tik pralinksminti ligonį, ji jam čiauškėjo kažką, ko jis nesuprato, bet švelnios moteriškos užuojautos intonacija skverbėsi į jo širdį.
– Labai gerai, Liovuška. Po poros valandų, seserie Aleksandra, mano draugas Liovuška atneš Jums naujų vaistų. Jūs sumaišysite juos su pienu bei medumi ir duosite kas pusę valandos po ketvirtį mažos stiklinėlės. Be šokolado, sausainių, kisieliaus ir pieno – jokio kito maisto. Vakare aš vėl užeisiu. Jeigu skausmai paūmės, vėl duokite vakarykščių vaistų.
Mes priėjome prie neūžaugos, jis ištiesė mums savo mažutę, nuo temperatūros degančią rankutę, po to juokingai prisidėjo pirštuką sau prie kaktos ir tarė: “Maksa”. Jis klausiamai įbedė į mane savo raudonas gudrias akutes. I. paaiškino man šį jo judesį ir žodį. Jis klausė, kuo aš vardu, ir pasakė, kad jo vardas Maksa. I. paliepė man taip pat pridėti pirštą prie kaktos ir pasakyti jam savo vardą. Kai aš tiksliai tai atlikau ir neūžauga sužinojo, kad mano vardas Liovuška, jis vaikiškai nusijuokė, kažką suvebleno ir suspragsėjo, ką I. mums išvertė kaip jo draugystės ir pasitenkinimo išraišką.
Nors ir tikėjau, kad rasiu kelią, visgi eidamas atgal stengiausi įsidėmėti visus keliuko vingius.
– Čia užtrukau ilgiau, nei tikėjausi. Jau nespėsiu iki pusryčių aplankyti kitų ligonių. Ar norėtum, Liovuška, greitai papusryčiauti ir kartu su manimi nueiti pas likusius du ligonius? Po to nuneštum vaistus Maksai. Ar tą laiką labiau norėtum skirti knygoms?
– Mano mielas, brangusis I. Jeigu tik aš galiu būti šalia Jūsų, pasiimkite mane kartu. Labai mažai tegaliu Jums padėti, bet leiskite man būti Jūsų pasiuntiniu, Jūsų tarnu. Aš noriu eiti per savo gyvenimą čia taip, kaip Jūs matote ir žinote. Jeigu aš taip trokštu mokytis, tai tik todėl, kad greičiau tapčiau vertas Jūsų.
– Tu judi į priekį, Liovuška, labai sparčiai, sparčiau, nei galima tavo organizmui. Ir tik todėl aš tave prilaikau. Nors mes tik ką maudėmės, po šio ligonio reikia nusiprausti ir persirengti prieš einant į bendrą valgyklą. Aš dar šiandien papasakosiu tau, kas tas Maksa ir kas jam atsitiko.
Kol I. prausėsi po dušu, aš stovėjau savo balkone ir mačiau, kaip rankšluosčiais prisidengusios nuo svilinančios saulės moterys ėjo maudytis. Karštis man atrodė didesnis nei vakar ir su malonumu mąsčiau, kaip eisiu ūksmingu, gražiu mišku ir pamatysiu gražiąją Aldaz. Pagaliau po dušo ypač rūpestingai susitvarkęs ir pasirodęs Jasai pasiryžau nulipti žemyn, kur jau girdėjau I. balsą.
Kai įėjome į rytinę valgyklą, visi jau sėdėjo savo vietose. Prie mūsų atskubėjo Kastanda, paklausė apie Maksą ir pridūrė dar vieną prašymą: aplankyti Aninovą. Buvo atėjęs jo tarnas ir pasakė, kad jo šeimininkui naktį buvo stiprus širdies priepuolis.
Prie gretimo stalo vėl pamačiau Andrejevą ir Oldenkotą, o ledi Berdran vieta buvo tuščia. Greta mane sužavėjusios dailininkės Skalradi pamačiau naują veidą. Ir šis veidas iš karto užvaldė visą mano dėmesį. Greta dailininkės sėdėjęs vyras nebuvo gražuolis, bet kur jis bepatektų, kas jį besuptų, – jis visur būtų pastebėtas. Jis buvo tokio proporcingo kūno sudėjimo, kad aukštas ūgis nekrito į akis ir tik kai žvilgsnis nuslysdavo į greta sėdinčius, buvo galima įvertinti jo ūgį.
Žilstelėję plaukai, juodi antakiai, didelės mėlynos akys su ilgomis juodomis blakstienomis, graži burna ir nepriekaištingi dantys, gerai matomi jam dažnai šypsantis. Visuose jo judesiuose, jo manieroje klausytis pašnekovo, jo gražiose rankose – visur jautėsi subtilus kilnumas. Mane jame kažkas ypatingai stebino. Šis žmogus buvo paprastas, atviras, matyt, pripratęs traukti į save dėmesį ir nė kiek dėl to nesivaržantis, bet aš aiškiai mačiau, kad jis kuklus, geras, protingas ir visai neišdidus.
Keletą kartų jis dirstelėjo į I. Aš supratau, kad jis žino, kas yra I., bet su juo nepažįstamas. Greta manęs sėdėjęs Alveras man pašnibždėjo, kad tai vienas iš pačių įžymiausių aktorių, kurio vardą žino visas pasaulis, ? Stanislavas Bronskis, čekas.
Man atrodė, kad Bronskis, taip maloniai ir mandagiai besikalbantis su savo stalo kaimynais, vis dažniau žvilgčioja į I., ir baigiantis pusryčiams man net pasirodė, kad jo gyvame ir išraiškingame veide pastebėjau šmėstelėjusį nerimą. Ir aš nesuklydau. Kai baigėme pusryčiauti ir jau ėjome iš valgyklos, už nugaros pasigirdo skubūs Kastandos žingsniai ir jis paprašė I. valandėlei sustoti. Kastanda atsiprašė, kad tiek daug nuo vakar vakaro trukdo I.
– Jūs, aišku, negalėjote nepastebėti naujo veido, daktare I. Tai aktorius Bronskis, jį čia atsiuntė Florentietis. Jis turi laišką Jums ir iš anksto žinojo, kad Jūs šiomis dienomis atvyksite čia. Jis pas mus atvyko iš tolimųjų Bendruomenės namų, tiksliau, atjojo ant kupranugario su arabu vedliu ir su savo mokiniu, taip pat aktoriumi. Bronskis prašė mane supažindinti jį su Jumis. Aš pažadėjau tai padaryti tuoj pat po pusryčių, bet mane sutrukdė antras pranešimas nuo Aninovo. Aninovui naujas priepuolis. Ledi Berdran vis dar labai silpna. Andrejeva slaugo ją labai rūpestingai, bet ji negerėja. Prie viso to dar susirgo Bronskio mokinys, išsimaudęs žemutiniame ežere po kelionės per tokį karštį. Net nežinau, prie kurio Jus kviesti pirmiausia.
Kastanda atrodė pavargęs. Aš pagalvojau, kad jis dėl kažko labai sunerimęs ir, matyt, nemiegojęs visą naktį. Jis maldaudamas žiūrėjo į I. ir, tikriausiai kažką nutylėdamas, stengėsi neparodyti savo nerimo.
– Nesijaudinkite, Kastanda, pirmiausia supažindinkite mane su Bronskiu, nes jis labai nerimauja dėl savo draugo sveikatos. Po to aš nueisiu pas ledi Berdran, o jau tada pas Aninovą. Pianisto tarnui perduokite štai šiuos lašus, tegul Aninovas išgeria juos, sulašinęs ant cukraus, ir laukia manęs. Lašų čia kaip tik vienam kartui, nes su jo temperamentu jam negalima leisti pačiam gydytis, o tai išgers visus vaistus iš karto ir stebėsis, kad miršta.
I. padavė Kastandai tokį mažą flakonėlį, kad, palyginęs jį su muzikanto ūgiu ir jo stambia ranka, nejučia nusijuokiau.
Pasukome atgal ir prie lango pamatėme Bronskį su Skalradi, ir aš nustebau, koks liūdnas buvo aktoriaus veidas. Prieš valandėlę kupinas gyvybės ir energijos, dabar jis buvo išbalęs ir atspindėjo vidinę kančią. Jis vis taip pat maloniai klausėsi savo pašnekovės, bet jo žvilgsnis užgeso, lyg jis būtų patyręs nesėkmę.
Pamatęs, kad mes einame prie jo, Bronskis vėl atgijo, rausvumas grįžo į veidą, akys sublizgo, lūpose pasirodė šypsena. Jis žengė kelis žingsnius mūsų pasitikti, žemai nusilenkė I. ir tvirtai abiem rankomis paspaudė jam ištiestą I. ranką.
– Jūs be galo malonus, daktare I. Ar mano prašymas nesutrukdė Jūsų darbotvarkės? Aš toks laimingas susipažindamas su Jumis, bet mano laimė užtemtų, jeigu aš Jums būčiau kuo nors sutrukdęs.
Bronskio balsas buvo gan žemas, metalinis, tariant žvarbiuosius priebalsius šiek tiek jautėsi kažkoks pabrėžtinumas, kuris jo tariamiems žodžiams teikė nepakartojamo savitumo ir netrukdė nuostabiai jo kalbos manierai.
Žiūrėjau į jį ir stebėjausi, koks neišmatuojamas žavesys slypėjo šiame žmoguje! Jam labai tiko balti indiški drabužiai, aš taip ir įsivaizdavau jį su beduino apsiaustu, jojantį ant kupranugario. Tai būtų modelis dailininkui! Kaip visada užsižiopsojau ir atsipeikėjau tik nuo I. balso, kuris kalbėjo:
– Čia mano draugas Liovuška. Jis rašytojas. Jūs atleiskite jam išsiblaškymą. Galiu kirsti lažybų, kad jis savo vaizduotėje jau nupiešė Jūsų portretą, įtraukė Jus į kokį nors veiksmą ir pamiršo, kur jis ir kas greta jo.
Bronskis ištiesė man abi savo rankas, šypsodamasis pasakė, kad ir pats kenčia nuo tokios gyvos fantazijos, dažnai sudarančios jam keblias situacijas, nes jis tada praranda pokalbio giją. Su džiaugsmu paspaudžiau jo rankas ir juokdamasis atsakiau:
– Tai tiesa, aš įsivaizdavau Jus su beduino apsiaustu, jojantį ant kupranugario per dykumą, ir svajojau, kad Jus taip nupieštų. Tik Jūsų komplimentai, kai lyginate savo ir mano fantaziją, ne man skirti. Aš savo vaizduose klaidžioju bergždžiai, o Jūs perkeliate juos į gyvenimą ir leidžiate visam pasauliui per save suprasti grožį ir kilnumą. Aš gerbiu Jūsų energiją ir darbštumą, apie kuriuos man dabar pasakojo.
– Tas, greta kurio Jūs dabar gyvenate, nebūtų galėjęs pavadinti Jūsų savo draugu, jeigu nebūtų įžvelgęs Jūsų kūrybinės jėgos. Aš tokio amžiaus dar nebuvau nieko nuveikęs, o Jūsų apsakymą jau perskaičiau.
I. pasiuntė mane atnešti vaistinėlę ir paprašė Alvero palydėti mane į tą namelį, kuriame gyveno ledi Berdran. Kai mes su Alveru pasiėmę vaistinėlę įėjome į Andrejevos ir ledi Berdran namo holą, pamatėme ten I., Bronskį ir Kastandą besikalbančius su Natalija Vladimirovna.
– Ne, taip nieko gero nebus, Natalija Vladimirovna. Ledi Berdran tik todėl ir serga, kad Jūs greta jos ir ji negali pasipriešinti Jūsų vibracijoms. Jūs primenate šaltąjį ežerą ir prie Jūsų arčiau prieiti gali tik labai užsigrūdinę žmonės. Ne tik taikyti ledi Berdran savo gydymo metodus, bet net ir slaugyti jos Jūs dabar negalite.
I. kalbėjo su šypsena, bet jo žodžių rimtumu niekas negalėjo abejoti. Andrejeva atrodė susikrimtusi, tarsi nesuprantanti ir nepatenkinta.
– Nejaugi Jums, daktare I., atrodo, kad Oldenkotas, kuris laiko savo pareiga vos ne visą dieną nesitraukti nuo manęs, užsigrūdinęs prieš mano vibracijas? Tačiau jis juk neserga? ? atšovė Andrejeva nelabai santūriai, bet, matyt, prilaikydama savo temperamentą.
– O, taip, misterio Oldenkoto gerumo ir tyrumo šarvai taip užgrūdinti, kad jokios, net daug stipresnės už Jūsų vibracijos jam nebaisios.
Bronskis tylėdamas stebėjo viską, kas čia vyko. Man buvo visiškai aišku, kad jis nori paprašyti I. aplankyti jo draugą, bet nesiryžta, kai staiga pats I. kreipėsi į jį:
– Prašau palaukti manęs čia. Tada iš karto eisime pas Jūsų mokinį. O Jums, Natalija Vladimirovna, dešimt dienų uždraudžiu lankyti ledi Berdran.
I. parodė man sekti paskui jį, Kastandos lydimi nuėjome koridoriumi iki galo, užlipome įvijais laiptais į antrą aukštą ir pasibeldėme į kraštines duris, kurias mums atidarė jaunutė čiabuvė baltu gailestingųjų seserų rūbu, tik be skarelės ant galvos ir su labai nedideliu kryželiu ant prijuostės. Ji buvo gailestingųjų seserų kursų budinti mokinė.
Kai mes priėjome prie ledi Berdran, ji buvo labai nusilpusi ir vos galėjo atmerkti akis. Kastandai dar koridoriuje I. pasakė, kad toliau apsieis be jo.
Ligonė gulėjo ant sofos apsivilkusi baltą chalatą ir buvo tokia išblyškusi, kad atrodė kaip vaiduoklis. I. atsargiai ją pasodino ir kažką pasakė gailestingajai seseriai vietine kalba. Ji tuoj pat išėjo iš kambario. Man I. paliepė padaryti mišinį iš kelių flakonėlių ir dar pats įlašino į jį kažką iš Florentiečio vaistinėlės. Skystis užvirė, aš kilstelėjau ligonės galvą, o I. supylė jai į burną vaistus. Jie nepatiko ledi Berdran. Ji sudejavo, beveik šūktelėjo ir taip mane išgąsdino, kad aš vos nepaleidau iš rankų jos gražios galvutės.
– Būk atsargus, drauguži, mes laiku suspėjome. Dabar prasidės traukuliai, bet po šių vaistų jie nebus mirtini. Dabar tvirtai laikyk abi jos rankas, aš laikysiu kojas.
Vos galėjau išlaikyti ligonės rankas, kurias ji traukė iš manęs su tokia jėga, kokios buvo galima tikėtis tikriausiai tik iš vyro. Mane išpylė prakaitas ir jau atrodė, kad neišlaikysiu besistengiančių ištrūkti rankų, bet traukuliai aprimo ir I. liepė paleisti ligonės rankas. Sudribau ant kėdės, lyg kelias valandas būčiau kapojęs malkas. I. paėmė ledi Berdran ranką ir paklausė:
– Kaip jaučiatės?
Ledi Berdran atsimerkė, nustebusi pažiūrėjo į I., į mane, nusišypsojo ir atsakė:
– Dabar jaučiuosi labai gerai, bet prieš akimirką man atrodė, kad mirštu, o ir visas šias dienas buvo toks jausmas, lyg iš manęs išeidinėtų gyvybinės jėgos. Ypač, kai geroji Natalija Vladimirovna būdavo arti manęs, man svaigdavo galva ir vis atrodė, kad visos mano jėgos eina į ją. Žinau, kad tai tik mano fantazija, bet kitaip negaliu nusakyti savo būsenos.
– Jeigu pasiūlyčiau Jums laikinai persikelti į tą korpusą, kuriame gyvename mes su Liovuška? Ten yra puikus atskiras šiaurinis kambarys, ir man būtų patogu Jus stebėti. Ar sutiktumėte ten persikelti?
Jos veide, ir taip visada liūdname, pasirodė visiškas sumišimas. Ji atsakė ne iš karto, matyt, kovojo su kažkuo ir nesiryžo išsakyti.
– Aš labai norėčiau įvykdyti šį Jūsų norą, bet, manau, kad tai labai nuliūdins Nataliją Vladimirovną, kuri man tokia gera, tiek daug dėl manęs padarė ir padėjo man čia atvykti. Negaliu pasiryžti ją nuliūdinti. Ir taip visiems, kurie suartėja su manimi, aš atnešu vienas nelaimes.
Jos skruostais nusirito dvi stambios ašaros. Matydamas jos kančią, visa minties jėga kreipiausi į Florentietį, maldaudamas jį padėti ir atsiųsti man jėgų nepravirkti.
– Leiskite man pačiam viską sutvarkyti. Dar prieš ateidamas pas Jus paaiškinau Natalijai Vladimirovnai, kad Jus pirmiau reikia gerai užgrūdinti tam, kad bendravimas su kunkuliuojančiomis jos jėgomis neišsekintų Jūsų. Jūs tik atsakykite, ar norite pasikliauti manimi ir man stebint atlikti trumpą gydymo kursą?
– Ne tik noriu, aš maldauju Jus, daktare I., padėti man. Nuo pat pirmojo susitikimo su Natalija Vladimirovna supratau, kad su manimi kažkas negerai, bet pastaruoju metu ėmiau aiškiai suvokti, kad mirštu, – pro ašaras kalbėjo ledi Berdran.
– Na, iki to dar toli, o užgrūdinti Jūsų organizmą ir išvesti Jus į sistemingas žinias, kaip toliau pačiai grūdintis – būtina.
Grįžo gailestingoji sesuo ir pranešė I., kad neštuvai ir nešikai jau čia. Tai aš supratau iš jos rankų mostų į koridoriuje laukusį palankiną. I. pats pakėlė ligonę, įsodino ją į palankiną ir apkamšė pagalvėmis. Nešikai pernešė ligonę į mūsų namą. Tuoj buvo surastas Kastanda, ligonę įkūrė po mūsų kambariais ir I. nurodė jos dietą bei griežtai įsakė nieko pas ją neleisti. Mes nuskubėjome atgal į holą, kur šnekučiuodamasis su Oldenkotu mūsų laukė Bronskis. Namas, kuriame gyveno Bronskis, buvo tolokai, bet užtat greta Aninovo.
Įėję į Bronskio draugo ir mokinio kambarį išvydome, kaip man pasirodė, net nelabai jauną brunetą, panašų į gruziną, iš tikrųjų jis buvo rumunas. Geriau įsižiūrėjęs supratau, kad jis jaunas, tik visiškai išsekęs. Jis gulėjo kažką murmėdamas.
– Kodėl Jūs leidote savo draugui, sukaitusiam, saulės nusvilintam, šokti į šaltąjį ežerą? Juk Jūs pats ne tik to nedarėte, bet maudėtės šiltoje vonioje.
– Aš maldavau Igorą to nedaryti, bet rumunai labai užsispyrę ir galvoja, kad geriau pažįsta savo prigimtį. Be to, Igoro motina, vengrų čigonė, pripratino jį nuo vaikystės prie nuolatinės karščio ir šalčio kaitos. Per visą mūsų pažinties laiką jis niekada nesirgo. Kaip aš turėdavau visą laiką galvoti apie savo sveikatą, taip mano draugas galėjo švaistyti ją kuo lengvabūdiškiau be jokių pasekmių. Todėl dabar aš taip susirūpinau jo liga.
– Taip. Jis labai, labai sunkiai serga ir jeigu pasveiks, tai negreitai. Jums teks arba palikti jį čia man, arba likti pačiam kartu su juo ilgam laikui, ne mažiau kaip metams, ? apžiūrėdamas ligonį kalbėjo I. – Aš suprantu, kad Jums reikia grįžti prie savo darbo. Tikriausiai daugybė kontraktų šaukia Jus į įvairiausius pasaulio miestus. Draugo sveikata galite nesirūpinti, mes su Liovuška Jums jį išslaugysime, ir po metų jis sugrįš pas Jus.
– Aš nepaliksiu draugo nelaimėje, daktare I. Žinau, kad mažai kuo padėsiu, ir dar geriau žinau, kokia laimė mano draugui susitikimas su Jumis, bet ir man susitikimas su Jumis šiuo gyvenimo momentu svarbesnis už visus reikalus bei kontraktus, svarbesnis už patį meną, dėl kurio iki šiol gyvenau. Išvažiuosiu iš čia tik tuo atveju, jeigu Jūs mane išvarysite. Prašau Jus, neišsiųskite manęs iš čia, perskaitykite laišką nuo to žmogaus, kurį atsitiktinai sutikau Londone prieš keletą mėnesių. Jis po ilgo pokalbio mano rūbinėje teatre, kai aš vaidinau Otelą, davė man laišką, pasivadinęs Jums gerai pažįstamu Florentiečiu. Jis paaiškino man kelią į čia ir davė palydovu savo tarną, kai aš nė akimirkos neabejojęs nusprendžiau vykti pas Jus. Igoras neišleido manęs vieno. Kai supažindinau jį su Florentiečiu paaiškinęs, kad mano draugas nori mane lydėti, Florentietis ilgai į jį žiūrėjo ir tarė: “Tebūnie taip, bet atminkite, kad aš jo su Jumis nesiunčiau. Jūs galite pasiimti jį savo atsakomybe”. Labai nenorėjau, kad Igoras vyktų su manimi. Visaip bandžiau jį atkalbėti, bet nesugebėjau to pasiekti, kaip nesugebu iš viso niekur, išskyrus vien meną, parodyti savo valios. Tik mene esu harmoningas ir pilnai pasitikiu savimi. Jam tarnauju be kompromisų ir jame niekas niekaip negali išmušti manęs iš vieną kartą suprasto ir pasirinkto mano kelio. Neatstumkite manęs, – staiga atsiklaupdamas su ilgesiu ir kančia balse baigė savo žodžius Bronskis.
I. greitai priėjo prie jo, pakėlė jį, apkabino ir švelniai tarė:
– Kelkitės, mano drauge ir broli. Su džiaugsmu priimu Jus į savo mokinių tarpą. Nesirūpinkite dėl savo draugo. Jis gyvens, ir jo charakteris, taip Jus tironizavęs, labai pasikeis į gerą pusę. Tik jam dar teks nemažai pakentėti, nes uždegimo apimtos ne tik nervų šaknelės ? tas neleistinas temperatūrų skirtumas pažeidė visą nervų sistemą, nepaisant tariamo užsigrūdinimo, prie kurio jį buvo pripratinusi motina.
I. paruošė vaistus, su mano ir Bronskio pagalba sugirdė juos ligoniui, ištrynė jį kažkuo nepakenčiamai aštriai kvepiančiu ir vėl tarė aktoriui:
– Čia Jūsų pagalbos dabar visai nereikia. Ligonis ilgai miegos, o po to vis tiek nieko nepažins. Jo liga primena šiltinės karštinę, bet iš tikrųjų tai tik siaubingas viso organizmo sukrėtimas, kuris galėjo baigtis beprotyste, jeigu nebūtumėte sutikę manęs.
I. pasiuntė mane pakviesti budinčią medicinos seserį, o Bronskiui paliepė pasiimti iš savo kambario veltinę skrybėlę bei frotinį rankšluostį ir laukti mūsų prie išėjimo.
Grįžau pas ligonį su gailestinguoju broliu. I. gan stora adata suleido Igorui vaistų ir, nurodęs visą slaugymą, pažadėjo po poros valandų atsiųsti felčerę. Susidėjome vaistinėles, rūpestingai nusiplovėme rankas ir nulipome žemyn pas mūsų laukusį Bronskį.
Oras buvo jau labai įkaitęs. I. užmaukšlino man skrybėlę ir nuleido tinklelį, tą patį patarė padaryti savo naujajam mokiniui. Perėję keletą takelių, atsidūrėme pas Aninovą.
Viskas šiame name buvo kažkaip savotiška. Pirmiausia mane nustebino, kad iš nedidelio prieškambario durys atsidarė tiesiai į erdvią baltą svetainę, kurios viduryje stovėjo baltas rojalis, o pasieniais keletas sofų, – kietų ir taip pat baltų, o ant juodo marmuro postamento kažkokia nedidelė statula, pasirodžiusi man panaši į Dantę. Po to pamačiau, kad tai buvo Buda.
Tarnas nuvedė I. per visą svetainę į kitą kambarį, o mes su Bronskiu likome jo laukti čia. Aktorius ėmė pasakoti man apie Aninovą, apie jo genijų, pasisekimą, apie jo sielvartą. Muzikas seniai paliko tėvynę, labai kentėjo ilgėdamasis jos, bet niekada į ją negrįžo, važinėdamas po visą pasaulį. Bronskis nežinojo, kas privertė Aninovą palikti taip karštai mylimą tėvynę, bet sprendė, kad didžioji jo širdies ligos priežastis ? nuolatinis jos ilgesys.
I. gan ilgai negrįžo. Bronskis, matydamas mano susidomėjimą jo įspūdžiais iš susitikimo su Florentiečiu, o ir pats būdamas stipriai paveiktas mano didžio draugo grožio bei išminties, smulkiai papasakojo, kaip jis atvyko į Florentiečio namus Londone, matė ten mano brolį, iš jo gavo mano apsakymą. Jis matė Nal ir jos draugę Alisą, kurių grožis jį taip nustebino ir sužavėjo, kad iki šiol nežino, kuri iš jų gražesnė. Alisa ? tai Dezdemona, o Nal tokia jauna ir kartu tokia didinga, kad jai jis neranda vardo savo teatriniame žodyne. Tokios moters jis dar nebuvo regėjęs ir visus, kurie jam pasakotų apie Florentiečio namų gyventojus, įtartų perdedant.
– Kartais dar ir dabar klausiu savęs, ar tik ne sapne mačiau tuos žmones? Ar gali būti toks grožio ir gerumo kiekis vienoje Londono vietoje? – Bronskis susimąstė, tarsi nukeliavo kažkur mintimis, ir tyliai tęsė: – Kai pamačiau I. įeinantį į valgyklą, iš karto supratau, kad tai jis, nors niekas man to nepasakė. Be jo nepaprasto grožio, I. yra dar kažkas, ko aš nesugebu nustatyti, bet jis ypatingai primena Florentietį. Kas tai yra, aš dar nesuprantu, bet tas kažkas, be jų abiejų, niekam daugiau nebūdingas. Daug mačiau žmonių, ir iškilių žmonių, bet I. ir Florentietis mane nustebino ir krito į akį kažkuo dievišku – taip tai aukšta.
Prie durų pasigirdo balsai ir į svetainę įėjo I. ir Aninovas. Muziko skruostai degė, matyt, arba jis turėjo temperatūros, arba patyrė stiprų susijaudinimą. Jis maloniai pasisveikino su mumis, pasiūlė įvairių vaisių bei gaivinančių gėrimų, bet I. neleido mums nieko imti.
– Taigi baikite savo kūrinį, Sergejau Konstantinovičiau, ir atidėkite koncertą kelioms dienoms. Jums leidus, aš atsivesiu būrį žmonių, norinčių Jus išgirsti. Jūs visiškai sveikas. Ir ne tik sveikas, bet Jums teks padėti man savo muzika gydyti du ligonius. Be muzikos šiuo metu jie kitaip nepasveiks. Mes su Jumis paruošime programą ir, tikiuosi, grąžinsime jiems protą, – atsisveikindamas kalbėjo I.
Tai mane pribloškė iki visiško varnų gaudymo. Gydyti muzika? Taip ir išėjau nesusirinkęs minčių, ir jeigu ne karštis, tikriausiai būčiau stovėjęs vienoje vietoje. Tik saulė taip negailestingai svilino net per tinklelį, kad I. užmetė man ant galvos storą frotinį Bronskio rankšluostį, sudrėkinęs jį fontane, tuo šiek tiek palengvindamas mano būseną. Namie I. liepė man pagulėti, kol jis paruoš Maksai vaistus, o Bronskį paprašė surasti Kastandą.
Vos atsiguliau ir iš karto užmigau. Man atrodė, kad miegojau dievai žino kiek. Iš tikrųjų temiegojau kokias dvidešimt minučių, o pailsėjau puikiai. I. mane pažadino, davė išgerti skanaus gėrimo paaiškinęs, kad dabar gerti jau galima. Aš paėmiau mikstūrą Maksai, dar kažkokius vaistus perduoti seseriai Aleksandrai, o grįždamas turėjau atvesti gailestingąją seserį specialiai dėl Igoro. Džiaugiausi, kad dabar eisiu pasakišku mišku. I. gėrimas sumažino mano jautrumą karščiui. Norėjau pabūti vienas ir apmąstyti visus šių dienų įvykius, bet grįžo Bronskis ir sužinojęs, kad aš einu į jam nežinomą vietą, taip maldaujančiai pažiūrėjo į I., kad šis nusijuokė ir gudriai pažvelgęs į mane tarė:
– Ten Liovuškos širdies išrinktoji Aldaz! Jeigu jis pasiryš pasiaukoti ir pasiims Jus, aš apsidžiaugsiu. Jūs ten rasite, į ką pasižiūrėti.
– Liovuška, aš būsiu tylus kaip kelmas, paslaugus kaip vergas, dėkingas kaip kūdikis. Pasiimkite mane kartu.
Springau iš juoko, tokia netikėta išraiška, tiksliau, ištisa besimainančių išraiškų gama, nuvilnijo jo veidu. Jis išsitiesė ir griaudžiančiu balsu, lyg priesaiką, ištarė:
– Būsiu tylus kaip kelmas…
Po to sulinko, visas tarsi sumenko visai kaip pataikaujantis vergas ir saldžiu balsu ištarė:
– …Paslaugus kaip vergas…
Staiga, plačiai nusišypsojęs, išlygino visas veido raukšles nuo padlaižiavimo ir skaidriu, vaikišku balsu, naiviai žiūrėdamas man į akis, žavingai švepluodamas, tarė:
– …Dėkingas kaip vaikas.
Visa tai buvo taip nelaukta, kad aš, aišku, viską pamiršęs puoliau jam ant kaklo ir pareiškiau, kad dabar suprantu, kodėl jis pavergė pasaulį.
Vis dar juokdamiesi leidomės pas seserį Aleksandrą. Gerai prisiminiau kelią, ir nors Bronskis buvo toks įdomus pašnekovas, kad lengvai galėjau pasiduoti savo vaizduotei, jaučiausi dvigubai atsakingas ir prieš I., ir prieš savo naująjį pažįstamą, kuris mane daug kuo žavėjo. Visą kelią buvau įtempęs dėmesį ir nesumaišiau nė vieno posūkio.
Maksa dar miegojo, o sesuo Aldaz laužyta rusų kalba, kurią vos buvo galima suprasti, gestais ir savo žavaus veidelio mimika stengėsi man paaiškinti, kad vargšas Maksa labai kenčia. Pažadėjau perduoti tai I. ir ateiti pas ją dar kartą, jeigu I. paskirs raminančių vaistų.
Pasimatę su seseria Aleksandra, kartu su nauja Igoro slauge nuskubėjome atgal. Man kalbantis su Aldaz, Bronskis nenuleido nuo jos susižavėjusių akių. Pažiūrėjęs į jį dabar, kai ėjome per mišką, kur aš vėl tikėjausi jo įdomaus pasakojimo, pamačiau liūdną, įsigilinusio į save, visai kito žmogaus veidą. Jame įvyko visiška metamorfozė. Atsirado kažkokia išmintinga ramybė, primenanti tą išraišką, kurią dažnai matydavau brolio Nikolajaus veide, bet Bronskio veide ši išmintis dabar buvo paženklinta sielvartu.
Jo aukštą kaktą perkirto raukšlė, akys tarsi nieko aplink nematė, lūpos buvo stipriai sučiauptos, lyg jis būtų sprendęs naują, staiga iškilusį klausimą. Nedrįsau drumsti jo susikaupimo ir netgi stengiausi eiti lėčiau ir tyliau, kad netrukdyčiau jo mintims. Įsivaizdavau, kad štai toks išminčius būna Bronskis, kai vienumoje apmąsto savo vaidmenis. Jau beveik pamiškėje jis giliai atsiduso, perbraukė ranka per veidą, akis ir nusišypsojo man:
– Taip toli dabar buvau, Liovuška. Kartais mano fantazija išneša mane iš tikrovės, mane apima kažkokia gili būsena ir aš kuriu vaizduotėje tų personažų, kuriuos man teks suvaidinti scenoje, arba tų gyvų žmonių, kurie man paliko gilų įspūdį, praeitį. Teisus aš ar neteisus savo sceninėje kūryboje – tegul sprendžia žmonės, vienaip ar kitaip sutikdami mano sukurtus vaidmenis, bet keisčiausia mano vaizduotės žaisme yra tai, kad dėl tų gyvų žmonių, kurie mane labai sudomino, praeities aš iki šiol dar niekada nesuklydau. Nežinau pats kaip ir kodėl, bet matau jų praeitį labai aiškiai, kaip priešais mane šmėsčiojančių vaizdų seką.
Dabar visa Jūsų bičiulės Aldaz išvaizda ir mimika taip mane sužavėjo, kad mane apėmė ta gili būsena ir aš pamačiau daug daug vaizdų iš jos praeities. Iš pradžių pamačiau mažutę indę, miegančią maiše ant tamsiaodės indės nugaros. Greta jos ėjo tėvas su sunkia našta ant nugaros. Po to pamačiau tą pačią motiną jau su paaugle mergaite apverkiančias užmuštą tėvą. Toliau, aukštas, nepaprastai aukštas gražuolis ant žirgo priglaudė abi nevilties apimtas nelaimingąsias, sėdėjusias naktį prie laužo. Po to mačiau motiną ir dukterį su kupranugarių karavanu keliaujančias per dykumą, po to – lyg ir mokyklą, kurioje mačiau Aldaz jau vieną, gal trylikos metų, ir pagaliau ligoninę, kur Aldaz davė vaistus kažkokiam seniui.
Mane nustebino šis jaunas gyvenimas, toks be džiaugsmo, monotoniškas, prabėgantis miškų tankmėje, o juk ji turi didžiulį mimikos talentą. Sprendžiant iš jos judesių, nepaprastai plastiškos eisenos ir proporcingo kūno sudėjimo, ji turėtų šokti kaip deivė, žavėti žmones ir žadinti juose patį aukščiausią ir šviesiausią džiaugsmą, o ji skursta užkampyje. Net senovėje ji būtų turėjusi kur dėti savo talentą, būtų buvusi kokios nors šventyklos žynė, šokėja. Štai ką aš galvojau, ir kaip visada žmonių likimai ir jų nepaprastas pasakiškumas sukrėtė mane ir šį kartą. Ir atsitik tu man taip, kad džiunglių glūdumoje pasirodytų riteris ir išgelbėtų motiną ir dukterį, jau ramiai pasiruošusias būti sudraskytas laukinių žvėrių! Ir kam gi jis jas išgelbėjo? Kad genialus merginos talentas pražūtų tarp ligonių lovų!
Išsižiojęs stovėjau pamiškėje, žiūrėjau į Bronskį, sprendžiau, kuris iš mūsų pamišo, ir net nemačiau, kaip gailestingoji sesuo, taip pat čiabuvė, nemokanti rusų kalbos, kuria mes su Bronskiu kalbėjomės, labai nekantravo. Matyt, visiškai praradusi kantrybę, laužyta anglų kalba ji man tarė:
– Greitai, greitai, ponas, pirmyn. Daktaras laukia.
Atsiprašiau jos ir puoliau pirmyn taip greitai, kad mano pakeleiviai vos spėjo kartu. Palikęs gailestingąją seserį ir Bronskį Kastandai, nuskubėjau pas I. Aišku, aš vėl būčiau įsiveržęs pas jį su dar didesniu viesulu nei pirmąjį kartą, bet, laimei, sutikau jį laiptų aikštelėje, einantį manęs pasitikti. Jis, matyt, norėjo man pasakyti visai ką kita, bet, pamatęs mano veidą, paklausė:
– Kas tau atsitiko, drauguži?
– Einame, I., į Jūsų kambarį, turiu Jums pasakyti kai ką svarbaus. Ar Jūs žinote, kad Bronskis – raganius? Jis gali skaityti žmonių praeitį. I., brangusis, ar Jūs galite žinoti, kuo buvo žmogus iki susitikimo su Jumis?
Aš skubėjau, kalbėjau painiai ir labai rimtai ir visgi pastebėjau, koks humoras sužibo I. akyse. Iš karto atitokau ir papasakojau viską iš eilės, ką man sakė Bronskis ir kaip jis matė Aldaz praeitį.
– Kaip aš norėčiau sužinoti, ar tiesą matė Bronskis apie Aldaz gyvenimą. I., brangusis, ar Jūs galite tai sužinoti? – klausinėjau degdamas nekantrumu ir niekaip negalėjau suprasti, kaip I. gali taip ramiai sėdėti, kai aš jam pasakoju tokius stulbinančius dalykus.
– Manau, kad paprasčiausia būtų sužinoti pačiam, Liovuška, ar Bronskis teisingai matė sesers Aldaz praeitį.
– Kaipgi taip? Kiek aš besistengiau, dar nė karto nemačiau jokių vaizdų. Ar Jūs manote, kad turiu galvoti apie Florentietį ir paklausti jį? – išpoškinau vėl užsidegdamas azartu sužinoti tiesą arba įsitikinti, kad Bronskis ? tiesiog šios aistros apsėstas maniakas.
I. nusijuokė, paglostė mano galvą, kas man padėjo tuoj pat nurimti, ir tarė:
– Koks tu dar mažas vaikas, Liovuška. Nejaugi aš galėčiau tau patarti trukdyti savo didį draugą dėl tokių smulkmenų. Tai juk tas pats, kas klausti jį, kaip teisingai užsirišti sandalus arba kaip užlopyti jų padus. Aš galvojau apie patį paprasčiausią būdą, nė kiek nepranokstantį tavo jėgų, – vis taip pat švelniai glostydamas mano galvą ir šypsodamasis kalbėjo mano dievinamas, atlaidus draugas. – Tu pats paklausk Aldaz, kai vakare po arbatos mes eisime pakeisti Maksai tvarsčių. Beje, paimk šį krepšį, čia viskas, ko mums reikės vakariniams vizitams, o dabar eik, nusiprausk po dušu ir prigulk savo kambaryje. Tu taip bėgai, kad dabar tau reikia nurimti. Jeigu grįžęs čia už pusės valandos rasiu tave ramų, eisime į Ali kambarį ir aš tau duosiu knygas pirmai pažinčiai su pali kalba.
– O I., koks Jūs geras! Aš vėl prasikaltau, o Jūs net nesubarėte manęs. Galite neabejoti, rasite mane visiškai ramų.
? Žiūrėk, kad kaip tik dabar neprasikalstum, – pajuokavo atsisveikindamas I.
Net nepastebėjau, koks dulkėtas buvau, kokias pėdas palikau ant blizgančių grindų. Padedant Jasai nusiprausiau, sutvarkiau I. kambarį ir pradėjau laukti truputį užtrukusio draugo.
Vėl mano akyse iškilo Bronskis, ir jo pasakojimas atgimė mano fantazijoje. Aš labai gyvai įsivaizdavau aukštą riterį su juoda barzda, tamsiame, baisiame miške įsikeliantį į balną motiną ir kūdikį. Kadangi niekada nebuvau matęs gyvo riterio, o aukšto tamsiaplaukio vyro atvaizdas manyje buvo tik vienas, tai aš susiejau Bronskio matytus vaizdus su Ali asmenybe.
Kaip viskas toliau gerai klojosi mano poetiškoje fantazijoje! Ali priglaudė nelaimingas motiną ir dukrą ir su savo karavanu atsiuntė jas į Bendruomenę, kur Aldaz pradėjo lankyti mokyklą. Ali paveikslas užvaldė mane. Jau buvau pasiruošęs pasišaukti jį ir paklausti, ar nepriglaudė jis kelyje rastų našlaičių, kai durys atsidarė ir I. pašaukė mane.
– Jau žinau, kas buvo tas riteris, išgelbėjęs Aldaz. Tai, aišku, buvo Ali. Ir toliau viskas atitinka, – neleidęs I. net atsipeikėti, puoliau prie jo.
– Ali ar ne Ali išgelbėjo Aldaz – tai ne taip svarbu, bet kad tu visgi neatkreipei reikiamo dėmesio į mano žodžius ir dėl niekų norėjai trukdyti Ali, – jau negerai. Ir nutaisyti dabar tokią nelaimingą miną ir sielotis neverta, bet atkreipk dėmesį į du dalykus: neištark nė vieno bereikalingo žodžio, kol galutinai neapgalvosi visko, ką nori pasakyti ar paprašyti. Tai viena. Antra: jeigu daviau tau uždavinį, o aš tau pasakiau, kad eisime į Ali kambarį mokytis, reikėjo tam pasiruošti, sugrįžti į pusiausvyrą, kad tavo darbo vieta harmonizuotųsi su visais tavo kūrybiniais sugebėjimais. Mes eisime į didžio išminčiaus kambarį. Jo gailestingumas prilygsta jo išminčiai. Jo gailestingumas tau didžiulis. Tuo tarpu tavo dėmesys, iš viso labai ribotas, ar sutelktas dabar? Ar išvalei jį nuo menkų išorinių minčių? Ar suvoki tą didį džiaugsmą kada nors tarnauti žmonėms su tomis žiniomis, kurias tau atverti nusprendė Ali, atsiųsdamas tave čia? Tik tada galėsi susitikti su Ali bei Florentiečiu ir tapti jų veiklos bendradarbiu, kai išmoksi koncentruoti savo dėmesį. Tada tu persiimsi jų veikla ir būsi naudingas jų darbe visiems tiems, su kuriais teks susitikti. Tu suvoksi savo didžių draugų kūrybinį kelią tiek, kiek tavo ištikimybė jiems sies tave nuolat, lengvai ir paprastai su jais, su jų meilės žmogui keliu. Tu čia nesi svečias, atvykęs keliems metams atnaujinti savo organizmą ir vėl išeiti į darbą, kuriuo žarstytum savo genijaus perlus žmonių pagalbai ir paguodai. Tu čia ? Amžinybės svečias, Amžinybė tave čia sutiko, su Ja ir išeisi. Kiekviena tavo gyvenimo diena – budėjimo prie Amžinybės slenksčio diena. Ne Bendruomenėje tu “paviešėjai”, ir ne iš jos išeisi, – čia visa tavo egzistavimo prasmė. Tu iš Amžinybės atėjai, Joje gyveni laikina Liovuškos forma žemėje ir į Ją išeisi, bet išeisi praturtėjęs nauja patirtimi, atmerktomis akimis, išėjęs į tobulėjimo kelią ir žinodamas, kaip dirbti su savimi, kad pasiektum išsilaisvinimą. Tu pamatysi čia daug genijų, susipažinsi su jų ypatingu keliu žemėje. Dar daugiau čia pamatysi paprastų žmonių, kuriuose atsiveria tik kai kurie jų talentų bruožai. Sunkus ar lengvas jų kelias – priklauso nuo prietarų ir asmeninių silpnybių kiekio, kurį jiems pavyksta nuo savęs nusimesti, t. y. kaip jie sugeba išlaisvinti iš sąlyginumų jais supančiotą Amžinybę.
Visa tai I. kalbėjo man, kol mes ėjome į Ali salelę, kur mus vėl sutiko sargas ir baltas povas. Lipdamas laiptais į Ali kambarį buvau kupinas pagarbos ir dėkingumo savo brangiam globėjui. Kažkaip ypatingai aiškiai kiekvienas jo žodis šiandien krito į mano širdį. Ir pirmą kartą be jokių abejonių bei apgailestavimų dėl savo menkumo ir nesugebėjimų drąsiai, lengvai ir paprastai priėjau prie knygų spintų.
I. paspaudė kažkokią spyruoklę ir sienelė atsitraukė, atidengdama dar vieną kupiną knygų lentynų eilę. Ir kokių knygų čia tik nebuvo! I. ištraukė tris nedideles knygas, labai senoviškas, vėl paspaudė man nematomą mygtuką, sienelė grįžo į savo vietą ir negalėjau jos įžiūrėti.
Priėjęs prie Ali rašomojo stalo, I. atidengė jo kupolo pavidalo palmės medžio dangtį kaip du didelius latanijos lapus. Pasodino mane prie stalo ir pradėjo aiškinti pali kalbos raides bei tarimą. Man viskas atrodė labai sunku, nes aš nemokėjau jokios Rytų kalbos ir todėl mane vargino man visai svetimos žodžių šaknys bei priesagos.
Tačiau mano išmintingo Mokytojo dėstymo talentas padarė savo, ir kai nuskambėjo pirmas gongas pietums, aš jau laisvai skaičiau žodžius. I. parodė, kaip užsidengia ir atsidengia stalas, uždavė rytojui pamoką ir išskubėjome į pietų valgyklą.
Įėjęs į valgyklą pirmiausia atkreipiau dėmesį į Andrejevą, besikalbančią su kažkokiu seniu man nežinoma kalba. Iš intonacijos supratau, kad ji kažko reikalauja, o senis nepasiduoda ir savo ruožtu stengiasi ją dėl kažko įtikinti. Greta sėdėjęs Oldenkotas, matyt, taip pat nesuprato tos kalbos ir bejėgiškai pažvelgė į I., kai mes pro juos ėjome, tarsi prašydamas įsikišti į šį reikalą, bet I. paėmė mane už parankės, nusilenkė jiems ir nuėjo tiesiai į mūsų vietas.
Valgykla po truputį užsipildė, į savo vietas atėjo ir Bronskis su dailininke. Vėl pastebėjau keletą įspūdingų veidų, bet niekaip negalėjau aprėpti žvilgsniu visų čia sėdinčių.
– Neskubėk, Liovuška, aprėpti visko iš karto, po truputį susipažinsi su visais. Daugelį turėsi galimybę iš arčiau pamatyti rytoj pas Aninovą, o dabar – matau kaip tave tai domina – paaiškinsiu, ko ginčijasi Natalija Vladimirovna. Ji nori apžiūrėti vieno labai seno miesto griuvėsius. Su jai būdingu temperamentu ji nori iškeliauti tuoj pat, o senis vedlys atsisako dabar vykti, įtikinėdamas, kad šiuo metu tai pavojinga. Ten tektų keliauti aštuonias paras svilinančia bevandene dykuma arba per klampias gūdžias džiungles, kur pilna laukinių žvėrių ir gyvačių. Reikia palaukti. Po trijų savaičių ten eis karavanas ir prie jo prisijungus bus galima saugiai keliauti.
Andrejevos veidas man dabar atrodė kaip audringas uraganas. Oldenkotas keletą kartų atsisuko ir kažką tyliai pasakė savo kaimynei. Ta nusijuokė, pažiūrėjo į mane ir gana garsiai per visą stalą pareiškė man:
– Aš renku bebaimių, mėgstančių keliauti po dykumą žmonių kompaniją. Ar nenorėtumėte su mumis nukeliauti apžiūrėti vieną labai įdomų seną miestą, tiksliau, jo griuvėsius? Kalbama, kad dieną jie išmirę, bet nusileidus saulei iš griuvėsių išlenda tokia daugybė tigrų, liūtų, šakalų ir beždžionių, kad visi pastatai knibždėte knibžda.
Vos neišsigandau, bet paskui nusprendžiau, kad iš manęs šaiposi, ir atsakiau tuo pačiu tonu:
– Neturiu noro suanglėti, kol josime per dykumą, ir dar mažiau noriu praleisti naktį malonioje tigrų ir liūtų kompanijoje. Dar nespėjau susirasti sau kerėtojo, o be jo tokioje garbingoje kompanijoje, ko gero, neapsieisi.
Andrejeva nusijuokė ir kažką pasakė seniui vedliui. Šis rytietiškai pasisveikino su manimi. Prisiminiau puotą pas Ali. Pakilau ir taip pat rytietiškai nusilenkiau.
Vedlys iki juodumo saulės nugarintu veidu, su baltu turbanu ir burnusu buvo savotiškai gražus. Žila barzda teikė jam panašumo į pranašą. Pažiūrėjęs į mane veriančiomis juodomis akimis, jis kažką greitai pasakė I. Šis nusišypsojo, linktelėjo galva ir išvertė man į anglų kalbą arabo žodžius.
– Zeichedas-ogly prašo tave priimti jo nuoširdų pasveikinimą ir sako, kad mato tavo tolimą kelią, bet tas kelias bus dar negreitai ir visai ne į dykumą, o į žmones. Jis prašo tave priimti nuo jo dovanų mažą baltą povą, kurį jis rado jodamas pakeliui į čia pasiklydusį miške.
Buvau nepaprastai sužavėtas. Turėti nuosavą baltą povą! Bet ką man atsakyti, nežinojau, nes prisiminiau, kad Rytų papročiu už dovaną reikia atsidėkoti dovana, o aš nieko neturėjau.
– Padėkok ir sutik, – šnipštelėjo man I.
Su dideliu malonumu pasinaudojau šiuo I. patarimu ir jaučiausi laimingas kaip lobį gavęs, bet Andrejeva nusprendė neleisti man ramiai mėgautis savo nuosavybės instinktu.
– Ant Jūsų krūtinės kiaurai rūbus švyti brangakmenis. Ir neįkainojamas, ir pasakiško grožio, bet jo reikšmės Jūs net nesuprantate, – kirto ji man, lyg malkas kapodama, šį kartą rusiškai. – Nešiojate brangenybę, už kurią atiduota šimtai gyvybių; ir dar šimtai atgultų, kad tik ją gautų. Tačiau ja Jūs nesidžiaugiate, o džiaugiatės kvailu paukščiu.
Jos akys žaižaravo. Jų kibirkštys, man atrodė, pasiekė net patį brangakmenį ant mano krūtinės ir labai mane veikė. Stipriau suskliaudžiau rūbus, pridengiau brangenybę ranka ir prispaudžiau prie širdies, su šventa pagarba maldaudamas Florentietį išmokyti mane geriau saugoti jo brangakmenį ir sugebėti išlaikyti jį iki to momento, kai mes su juo pasimatysime ir aš grąžinsiu jam šį kažkada iš jo pavogtą daiktą. Ir staiga išgirdau nuostabų savo didžio draugo balsą:
– Būk tvirtas ir ramus. Visur, kur tu eini tyras, – einu ir aš su tavimi. Pajusk savo pulse mano širdies plakimą. Į žinias veda daug kelių, bet ištikimybė – visur vienoda. Išmok pažinti nematomą sutiktų žmonių didybę ir nespręsk apie juos iš matomų netobulų savybių. Saugok mano brangakmenį, nes jis ne vienam tau apsauga.
Akimirksniu ramybė grįžo į mano sielą, linksmai pažvelgiau į Andrejevą, su kuria atsitiko kažkas man nesuprantama. Ji išbalo, krūptelėjo, nulenkė galvą ant krūtinės ir tarsi sustingo atgailaujančios pozoje. Pažvelgiau į I. Jis buvo rimtas, netgi griežtas ir įdėmiai žiūrėjo į Andrejevą. Kai ji pagaliau pakėlė galvą, jis prabilo labai tyliai, bet aš manau, kad ji girdėjo kiekvieną jo žodį.
– Siekiant pažadinti kito energiją ir jėgą, reikia mokėti suvaldyti savo pačios jėgas. Net juokais negalima paliesti to, ko pats gerai nežinai. Atgalinis smūgis gali būti mirtinas. Ir jeigu jis dabar Jums toks nebuvo, tai tik todėl, kad aš jį priėmiau į save.
Aplink mus, bendrame pokalbio fone, niekas nepastebėjo šios mažos scenos, o ir iš viso visi taip priprato prie Natalijos Vladimirovnos ekscentriškos manieros kalbėti ir juokauti, kad jos žodžiams niekas neteikė ypatingos reikšmės. Aš, nors visko iki galo nesupratau, visgi suvokiau, kad I. žodžiuose slypėjo kažkas labai reikšminga Andrejevai.
Jos šiek tiek paniekinantis tonas, kai ji piktinosi mano vaikišku džiaugsmu dėl man padovanoto balto povo, nuliūdino mane. Pagalvojau, kad visai pats to nejausdamas iššaukiau jos suirzimą. Ir tuo pačiu metu prisiminiau sero Vomio žodžius, kad kiekvienas, žengiantis į žinių kelią, turi stengtis kalbėti taip, kad joks jo žodis neužgautų ir negeltų.
Dar kartą prispaudžiau prie krūtinės brangakmenį, prisiminiau Ali laiško žodžius: “Viskas, ko turi pasiekti žmogus savo susitikimuose, tai pradėti ir baigti kiekvieną iš jų ramybėje, su gailesčiu ir gerumu”, – ir nusprendžiau labai griežtai save stebėti, kad kitų man ištartas žodis – kokiu tonu jie jį beištartų ? neiššauktų manyje nei kartėlio, nei suirzimo.
Per pietus žilas vedlys keletą kartų pažiūrėjo į mane ir aš jo akyse mačiau didelį palankumą man. Andrejeva sėdėjo nuleidusi akis, buvo išblyškusi ir tylėdama klausėsi, ką kalba jos kaimynai, retkarčiais linkčiodama galva. Man atrodė, kad joje tebevyksta kažkas ypatingo, jai labai sunkaus, ką ji stengiasi nuslėpti.
Bronskis vėl buvo žavus pašnekovas, bet aš jo veide mačiau nerimą. Atrodė, kad tik ramus I. žvilgsnis įliedavo į jį pasitikėjimo kiekvieną kartą, kai tik jų akys susitikdavo.
Po pietų I. pasiūlė man nueiti į Ali kambarį ir paruošti rytojui užduotą pamoką, kuo aš apsidžiaugiau. Bronskiui I. leido iki arbatos pasėdėti prie sergančio draugo lovos, o Alverą Čerdžistoną pakvietė į savo kambarį, nuo ko jaunuolio veidas nušvito.
Senas arabas vedlys priėjo prie I. ir žiūrėdamas į mane kažką greitai kalbėjo, iš ko I. juokėsi. Dar kartą pažadėjau sau kuo stropiau mokytis Rytų kalbų. I. man pasakė tik tiek, kad po arbatos arabas atneš man pažadėtą mažąjį povą ir paaiškins, kaip jį prižiūrėti ir kuo maitinti.
Puikiai nusiteikęs nuėjau mokytis. Kaip paprastai ir sargas, ir jo povas sutiko mane sveikindamiesi nusilenkimais. Norėjau paklausti sargo, koks jo ir jo povo vardas, bet buvau panašus į tą tarną, kuris šluosto dulkes nuo brangių knygų, nesuprasdamas jų kalbos. Knygos tarnui negyvos, o čia priešais mane buvo gyvos būtybės, bet aš negalėjau ištarti nė vieno joms suprantamo žodžio.
Stovėjau prieš sargą visai pasimetęs. Jo veide pasirodė šypsena, jis paplojo man per petį, parodė į savo ausis bei burną, ir aš supratau, kad jis kurčnebylys. Dabar man buvo aišku, kodėl jis taip įdėmiai žiūri į kalbančio su juo žmogaus lūpas. Sargas nusišypsojo dar plačiau, paglostė gražų povo kaklą, po to pastukseno į savo kaktą, parodė į povo galvą, oriai palingavo galvą, skėstelėjo rankomis, ir aš supratau, kad jis man aiškina, koks nepaprastai protingas ir nuovokus jo povas.
Kol stengiausi suprasti man užduotą pamoką, viskas man atrodė nepaprastai sunku, bet kai tik įsisavinau ją, panorau mokytis toliau ir toliau. Kalba tapo maloni ir suprantama. Kuo ilgiau prie jos sėdėjau, tuo labiau džiaugiausi. Viską pamiršęs, praleidau gongą, net negirdėjau, kaip į kambarį įėjo I. Atsipeikėjau tik nuo jo rankos, palietusios mano petį.
– Taip ir žinojau, broliuk, kad man čia reikia užeiti, kitaip tu viską pamirši, – mano globėjas negailestingai užvertė knygą, uždengė stalą ir išsivedė mane iš kambario.
– Kad ir kaip skubi atlikti tau duotą ar prisiimtą užduotį, turi gerbti savo aplinką ir visa tai, kuo tu su ja susijęs. Valgis tavęs laukti negali, ir žmogus, pažadėjęs atnešti tau dovaną, turi tave rasti jo laukiantį. Sakoma: “Tikslumas – karalių mandagumas”. Mokiniui savidrausmė – didžiausias veiksmų ir žodžių tikslumas, didžiausias mandagumas tiems, su kuriais jis susitinka. Gyvas žmogus – visur tavo svarbiausias uždavinys. Jis tau pats svarbiausias dienoje, nes jis – tavo Mokytojų veiklos tikslas. Įsidėmėk, Liovuška, ir puoselėk savo išorinį tvarkingumą lygiai taip pat kaip ir vidinį.
Mes greitai perėjome parką, kuriame tvyrojo stiprus karštis, visai nejuntamas Ali kambaryje. Kai grotoje baigėme gerti arbatą, ant slenksčio pasirodė mano naujasis draugas arabas, nuo galvos iki kojų susisupęs į baltą burnusą, po kurio klostėmis nešė gražią pintinėlę iš palmės lapų su joje padarytu lizdu. Lizde tupėjo mažas ir labai nelaimingos išvaizdos baltas povas. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad šis ilgakaklis, dar beveik neapsiplunksnavęs jauniklis, apgailėtinas ir bjaurus, – tai būsimas paukščių grožio karaliaus.
Arabas nusilenkė man ir padavė pintinėlę. Susižavėjęs nepaprastai sudėtingu jos pynimo raštu, matyt, stipriai paverčiau pintinėlę. Paukščiukas gailiai cyptelėjo, ir šis garsas suspaudė mano širdį kažkokia man pačiam netikėta širdgėla. Pagailėjau vargšo poviuko, kurį taip neatsargiai išgąsdinau. Nežinojau, kaip jį paguosti ir kaip atitaisyti savo kaltę.
Jaučiausi bejėgis prieš manęs laukiantį jo auginimą, kaip jis buvo bejėgis prieš mane savo silpnumu. Jau buvau begrąžinąs arabui jo dovaną, kai jis pasibaisėtina, bet visiškai suprantama prancūzų kalba tarė man:
– Jūs nesijaudinkite, aga, kiekvienas dalykas atrodo sudėtingas, kol nesupranti, kaip jį atlikti. Aš ir maistą jam jau paruošiau, ir papasakosiu viską – kaip jį girdyti, kaip vedžioti pasivaikščioti ir kaip migdyti. Jis, matote, jau priprato prie manęs ir skundžiasi, kam jį Jums atiduodu. Šie paukščiai labai nuovokūs, ne kiekvienas žmogus jiems prilygs. Štai aš jam dabar paaiškinsiu, kad Jūs jo tikrasis šeimininkas, o Jūs duokite jam palesti štai šios košelės iš savo delno, ir jis pripažins Jus savo vieninteliu šeimininku.
Arabas atsargiai išėmė paukščiuką iš pintinės, patupdė ant savo didžiulio kairės rankos delno, o dešinės rankos pirštais kaip švelniausia motina glostė dar beveik pliką paukščiuko galvelę ir taip perdavė jį man, pasodinęs ant mano kairiojo delno, kur tas vos tilpo.
Juokingai, su kažkokiu orumu paukščiukas pažvelgė į arabą, po to palesė iš mano delno, kur arabas jau buvo įdėjęs košelės, pakėlė galvą, pažiūrėjo į mane, dar truputį palesė ir cyptelėjo. Šis cyptelėjimas jau buvo ne gailus, o linksmas, lyg jis būtų apsipratęs su naujuoju šeimininku.
Arabas patarė man įdėti paukščiuką atgal į pintinėlę ir pridengti pūkine skarele, kurią jis ištraukė iš savo burnuso, nes, nepaisant karščio, jaunikliui buvo šalta ir jis drebėjo. Nuoširdžiai padėkojau arabui už jo dovaną ir išreiškiau apgailestavimą, kad nežinau, kaip jam atsidėkoti.
– Tai niekur nedings. Štai, kitais metais keliausite apžiūrėti dykumą, pasiimkite mane vedliu ir užsukite į mano namus pailsėti. Mano namai oazėje, dvi dienos kelio nuo čia.
Dar kartą padėkojau, paspaudžiau jam ranką, ir kartu su Alveru, Bronskiu ir dailininke Skalradi, susižavėjusiais mano paukščiuku ne mažiau už mane patį, nusinešėme jį į mano kambarį. Po kurio laiko atėjo I. ir arabas, ir dabar jis man smulkiai paaiškino, kaip prižiūrėti jauniklį.
– Žinote, drauge,? tarė arabui Bronskis,- Jūsų pamokymai, aišku, puikūs ir rodo Jūsų meilę paukščiams, bet jie tokie sudėtingi, lyg liestų žmogaus, o ne paukščio vaiką. Manau, kad kol paukščiukas toks mažas, Liovuška vienas nesusitvarkys. Gal galėčiau prisidėti prie paukščiuko priežiūros? Man tai būtų labai malonu, o Liovušką truputį išlaisvintų.
Arabo veide pasirodė šypsena.
– Po valandėlės ir Jūs, ir Liovuška kai ką sužinosite apie šiuos paukščius. Tada Jūs abu suprasite, kodėl jie taip žmogiškai nuovokūs ir kodėl jų priežiūra tokia ypatingai rūpestinga. Manau, jeigu daktaras I. leis, Jums bus tikrai labai naudinga stebėti paukščiuko augimą. Jūs geras ir tyras ir poviukui būsite mielas. Šalia tokio draugo jis greičiau atskleis savo talentus.
Arabas dar kartą nusišypsojo, ištiesė Bronskiui ranką ir padavė jam nedidelį tamsų akmenuką, ištraukęs jį iš mažo odinio maišelio.
– Tai gyvatės akmuo. Tai amuletas nuo gyvatės įkandimo. Jis sustabdo žaizdų kraujavimą, greičiau jas užgydo ir išgelbsti nuo mirties įkandus kobrai. Jeigu jį naudosite nuo gyvatės įkandimo, jo jėgos užteks tik keturiems kartams. Po to jis praras bet kokią galią ir daugiau jokiems tikslams netiks. Paimkite jį prisiminimui apie mane. Jums jo greitai prireiks.
Bronskis savo bejėgišku sumišimu priminė mano silpnutį paukščiuką. Nusijuokiau, toks juokingas pasirodė man šis sugretinimas.