Paskutinės lordo Benedikto ir jo draugų dienos Londone. Tendlis. Martino išpažintis ir mirtis. Dar kartą muzika. Atsisveikinimo pokalbiai su liekančiais

Grįžęs iš kaimo, jau kitą dieną kapitonas išskubėjo į darbą ir pradėjo savo garlaivio apžiūrą, ruošdamasis tolimam reisui. Vakare, palikęs Lizą pas tėvus, kapitonas nuvažiavo pas lordą Benediktą gauti nurodymus, kiek ir kokių kajučių jiems iš anksto užrašyti. Baigęs kalbėti apie reikalus, lordas Benediktas paklausė Džeimsą, ko jis susirūpinęs ir visai neatrodo švytįs iš laimės.
Kapitonas nusišypsojo ir atsakė, kad jau priprato ir gerai žino, jog nuo Florentiečio negalima nuslėpti savo minčių, bet dabar jį jaudina kelionė, nes pastarosiomis dienomis vandenyne prasiautė audros ir įvyko keletas katastrofų. Drąsaus kapitono vaizduotėje vis iškildavo prisiminimai apie siaubingą audrą, pergyventą Juodojoje jūroje, ir baugino jį, atsakingą už tiek jam brangių žmonių, kurie plauks jo garlaiviu.
– Aš ir pats nesuprantu, kodėl man taip neramu. Tiesa, paskutinė audra pranoko viską, ką kada nors buvau patyręs. Tiesa ir tai, kad niekada dar neteko plaukti su tiek man artimų žmonių, bet aš vis tiek nesuprantu, kodėl kaip tik šis reisas verčia mane taip jaudintis.
– Matyt, nesate įsitikinęs, kad jeigu aš greta Jūsų, tai nieko negali atsitikti. Jeigu Jūsų širdyje tebūtų tik visiška ištikimybė tam, kurį Jūs pavadinote savo svajonių žmogumi, Jūsų širdyje neliktų vietos baimei ir negalėtų kilti net mintis ar nerimas dėl mūsų visų ir apskritai dėl būsimos dienos, Džeimsai. Tada Jūs būtumėte užimtas tik vienu – su visiška savitvarda ir ramybe ruošti laivą kelionei. Reikia, kad jokios dvasios šiukšlės, jokie, net patys smulkiausi, asmeniniai rūpesčiai nedrumstų tos savitvardos, su kuria tik ir tegali būti sėkmingai atlikta žmogaus užduotis. Toks vientisas dėmesys, vientisa savitvarda būtinai reikalinga kiekvieno paprasto žmogaus kūrybai. Bet juk Jūs, Džeimsai, norite žengti toliau? Jūs norite išsiveržti iš ramaus ir pareigingo piliečio gyvenimo, tekančio įprastine vaga. Jūs norite, kaip man kalbėjote, sekti paskui mane. Kur tas džiaugsmas, kuris trykšta iš Jūsų širdies, jeigu jau suvokėte šį kelią? Mano drauge, jeigu Jūs įžengėte į Gyvenimo kelią, reikia atmesti įprotį rūpintis, pasireiškiantį baime, nerimu dėl kažko; kad ir kaip Jūs įtikinėtumėte save ir kitus, kad verkiate, būkštaujate, abejojate ir kenčiate dėl kitų – Jūs visa tai išgyvenate asmeninės kančios forma tik dėl to, kad galvojate apie save. Jeigu sąžiningai išanalizuosite, tai suprasite, kad už Jūsų skausmo dėl žmonių slypi kančia dėl savęs. Jeigu Jūs iš tikrųjų galvosite tik apie žmones, Jūs visada būsite tvirtai ištikimas, visada prisiminsite, kad žmogus – Amžinybės dalelė, kad vienintelis žmogaus tikslas ir laimė – veikla dėl Amžinumo. Ir dabar galvokite ne apie šiuos laikinus mūsų kūnus, bet ugdykite savo narsą, visą Meilės jėgą, visą amžiną atmintį, kad su didžiausiu džiaugsmu ruoštumėte savo laivą kelionei. Žmogus kartais sako: “Mane slegia bloga nuojauta. Žinau, kad žūsiu.” Iš tikrųjų jis nieko nežino, bet jo dvasia per silpna ir per menka tiems išbandymams, kuriuos jis pats – savo veikla per ištisus amžius – dabar išsišaukė. Jeigu jis savo dvasios akimis visą laiką būtų regėjęs savo amžino kelio didybę, jis, be abejo, būtų nugalėjęs ir šį kartą.
Florentietis priėjo prie kapitono, uždėjo rankas jam ant pečių ir pažvelgė į jo akis taip meiliai ir švelniai, kad šis pajuto, kaip į jį prasiskverbė tarsi saulės spindulių šiluma, apgaubusi savo Šviesa ir jo širdį. Šioje Šviesoje ištirpo visas Džeimso nerimas.
– Eik, mano sūnau. Ir tą džiaugsmą, kurį dabar pajutai, liek į visus reikalus bei susitikimus. Su tau būdingu taktu, tu netapsi turgaus šaukliu, tu niekam nepirši savo tikėjimo, įkyriai skelbdamas jį vienintele tiesa, bet tavo širdies ryžtas, tavo tvirtas žinojimas, kad aš su tavimi, vadinasi, tu – apsauginiame žiede, persiduos kiekvienam, kuris plauks tavo garlaiviu. Eik ir atmink, kad mano apsaugos tinklas gaubia tave ir tavo garlaivis sėkmingai pasieks tikslą, nors aplink jį siaustų audros ir katastrofos. Savo darbo dieną reikia pragyventi džiaugsmingai.
Iš savo didžio draugo kabineto kapitonas išėjo visas pasikeitęs ir jam atrodė, kad nuo jo nukrito kažkokie jį nepatogiai varžę pančiai.
Tuo metu motinos kambaryje sėdėjusi Alisa stengėsi nuraminti vargšę ledi Katariną, vis dar sunkiai tebepergyvenusią tokias baisias Dženi vestuves ir jos dabartinį gyvenimą. Tereikėdavo jai ką nors išgirsti apie Lizos vestuves ar gyvenimą, kaip jos atmintyje iš karto atgydavo paskutinių Dženi mergautinių dienų vaizdai, jos vestuvės ir scenos teismo kontoroje ir ją apimdavo kartėlis, palyginus šių dviejų jaunų moterų gyvenimus. Išgirdusi, kad pas lordą Benediktą atvyko Džeimsas, pastorienė vėl pravirko prigludusi prie Alisos.
– Vaikeli, nejaugi gyvenimas neapdovanos tavęs dviguba laime ir už visas Dženi tekusias kančias?
– Mamyte, na kam gi man dviguba laimė? Aš noriu būti verta tos laimės, kuri mane dabar užgriuvo. Man kartais atrodo, kad aš ne taip jau ir verta tos sėkmės, kuri byra ant manęs lyg iš gausybės rago, kaip Jūs norėtumėte tai matyti. Net neabejoju, kad labiau to vertas žmogus mano vietoje pajėgtų kur kas aktyviau išvystyti savo energiją.
Prie jų priėjo švytintis kapitonas ir jų pokalbis nutrūko. Maloniai pasisveikinęs jis perdavė Alisai Florentiečio prašymą nulipti žemyn pas jį, jeigu ji neužsiėmusi, devintą valandą vakaro, o dabar atsiųsti Sandrą, kurio jis, Džeimsas, niekur neranda.
– Jeigu Alisa neužsiėmusi? Manau, jeigu Alisai reikėtų skubėti pas Patį Dievą, tai net tada ji atidėtų savo pasimatymą ir nubėgtų pas lordą Benediktą. Bėk, vaikeli, greičiau ieškok Sandros. Kur jis galėjo taip dingti?
– Aš žinau, kur ieškoti Sandros, jeigu jis taip dingo, – nusijuokė Alisa. – Jam šovė į galvą, kad jis savo matematiniais apskaičiavimais rado naują žvaigždę. Paslapčiomis nuo visų kairiojo bokšto palėpėje jis įsiruošė astronomijos kabinetą. Tikriausiai ir dabar ten ką nors meistrauja. Vargšelis vos tvardosi, taip jam sunku, kad neplaukia kartu su mumis.
– Kaip aš jį suprantu! Aš jo vietoje nė kiek ne mažiau liūdėčiau, nors puikiai žinau, kad negalima įsiprašyti ar įsisiūlyti jėga į jokius, net pačius paprasčiausius reikalus. Negalima pačiam rinktis nei veiklos, nei likimo, jeigu tu jau greta Mokytojo.
Alisa nubėgo ieškoti Sandros ir rado jį, kaip ir tikėjosi, jo paties observatorijoje. Sandra buvo taip įsitraukęs į savo stebėjimus, kad ne tik nepastebėjo Alisos, bet neišgirdo net jos balso. Tik kai mergina palietė jo petį, Sandra išsigandęs pašoko ir niekaip negalėjo suprasti, kad prieš jį stovi Alisa.
– Kaip Jūs galėjote čia įeiti? Juk aš užrakinau duris. Ir iš kur Jūs galėjote žinoti, kad aš čia?
– Nesunku buvo įeiti pro atdaras duris. Dar lengviau sužinoti, kad čia Jūsų… dirbtuvės, – tarė Alisa apžvelgdama palėpę. – Juk Jūs viską tempėte visai pro pat mane per galeriją į šią savo observatoriją, kurią teisingiau būtų vadinti burtininko landa. Kas čia per kankinimo prietaisai? – rodydama į kažkokius stovus, iškištus per langelį, klausinėjo ji.
– Burtininko landa! Malonėkite džiaugtis, – norėjo atsikirsti Sandra, bet apžvelgęs savo būstą, kurį dabar nušvietė Alisos atėjimas, užverstą dėžėmis, vamzdžiais, brėžiniais, prisijungė prie jos juoko.
– Aš neabejoju, miela dama, kad Jūs atėjote pas burtininką užsisakyti savo horoskopo. Likite senmerge ir nesvajokite apie nuometą, – kvatojosi Sandra.
– O aš neabejoju, kad šie Jūsų žodžiai apie mano ateitį prilygsta Jūsų astronomo aiškiaregystei. Eikite greičiau pas lordą Benediktą ir prisipažinkite, kad sugadinote dalį jo namo palėpės.
– Bijokite Dievo, Alisa! Nejaugi Jūs išplepėjote apie mano dirbtuves lordui Benediktui? Kas dabar bus? Prieš lenktynes jis sakė, kad man išaugs keturios kojos, ką gi jis dabar pasakys?
– Tikriausiai, kad į pagalbą Jūs pasitelkėte savo keturias akis. Eikite greičiau, jis Jus kviečia, o tai dar užlips čia.
Sandra sugriebė merginą už rankos, išbėgo su ja iš ankštos palėpės ir užtrenkė duris.
– Dar to betrūko, kad visi pradėtų iš manęs juoktis, – sunerimęs kalbėjo vargšas mokslininkas, lipdamas kartu su Alisa žemyn.
– Sandra, į ką Jūs panašus! Na, argi galima eiti pas lordą Benediktą su tokiais nešvariais marškiniais? O rankos? Juk Jūs visas suodinas.
– Dieve mano! Ką man daryti, Alisa? Negali…
Prieš Alisą ir Sandrą išdygo pats Florentietis.
– Pora suokalbininkų mano namuose? Kur jūs buvote? Kodėl tu, Alisa, panaši į dryžuotą zebrą? O tu koks? Tu, Sandra, kartu su Alisa mokaisi kalvio amato?
Lordas Benediktas linksmai juokėsi iš savo pasimetusių jaunųjų draugų. Alisa nustebusi pamatė ant savo suknelės tamsias juostas, matyt, palėpėje viskas buvo dulkėta ir suodina, o prietemoje mergina nepamatė ir išsitepė.
– Na, prisipažink, ką tu ten bokšte sumeistravai?
– Aš ten tik sukaliau į mūrą vinis ir neįsivaizdavau, kad pakils tiek dulkių.
– Gerai, kad tu mūsų nesudeginai, – toliau juokavo Florentietis. – Jeigu būtum man pasakęs, kad tau reikalingas bokštas observatorijai, aš tau būčiau pasiūlęs dirbti dešiniajame bokšte, kur Nikolajus ir Nal turi puikias dirbtuves. Na, gerai, nesijaudink. Bėk į savo kambarį ir susitvarkyk. Po vakarienės užeik pas mane. Aš kol kas pakalbėsiu su Alisa.
Florentietis su Alisa nuėjo į muzikinę svetainę. Čia degė tik viena lempa. Kambaryje buvo prietema, ir lordas Benediktas atsisėdo prie lango, pasisodindamas šalia savęs Alisą.
– Ar jauti, kūdiki, kokia ypatingai tyra šio kambario atmosfera?
– Kiekvieną kartą, kai čia įeinu, aš kažkaip ypatingai džiaugiuosi. Man pasidaro lengviau gyventi, pajuntu tarsi naują laimę, bet po to, kai čia griežė ir dainavo Ananda, šis kambarys man tapo šventove. Aš jame vieną kartą – po to, kai dainavote Jūs – supratau, kas iš viso yra daina, bet Jūsų daina buvo tokia didinga, taip nepasiekiamai dieviškai aukšta, kad ji manyje teiššaukė tik maldos ir pagarbos ekstazę. Nekilo net drąsi viltis kada nors pasiekti galimybę priartėti prie šio tobulumo. Kai griežė ir dainavo Ananda, aš taip pat garbinau jo meną, bet iš karto pajutau, kad šį lygį žmogus gali pasiekti. Ir dabar, įžengusi čia, aš patenku tarsi į savo svajonių šventovę. Aš tarsi suprantu, kad mano žemiškame kelyje man teks daug groti ne dėl asmeninio džiaugsmo, bet todėl, kad toks man skirtas tarnavimo kelias. Negalvokite, kad aš noriu pasakyti, jog tikiuosi groti ir dainuoti kaip Ananda. Aš tik žinau, kad Ananda parodė tai, ką galima pasiekti atiduodant viską savo nesavanaudiškai meilei menui.
– Taip tai taip, Alisa, bet šį tavo gyvenimą prieš tave yra keletas sudėtingų uždavinių ir negalima pasakyti, kuris iš jų yra svarbesnis. Šeima, kurios giliausius uždavinius tu jau žinai; muzika, kurios reikšmę tu suvokei; sesuo ir motina, dėl kurių išgelbėjimo dabar prieš tave atsiveria visos jų nelaimės iki pat dugno, – viskas tau dabar vienodai svarbu, ruošiantis tam visuomeninės veiklos ir tarnavimo žmonėms vaidmeniui, dėl kurio tu patekai į mano namus ir susipažinai čia su grupe žmonių, skirtų kurti naujo žmonių vienijimosi tipo bendruomenę. Tu jau matei dvi šeimas – Nal šeimą ir Lizos šeimą. Prieš tave driekiasi dviejų būsimų motinų kelias, ir tau reikia stebėti jų nuolatinį augimą, jų klaidas, nerimą, nesutarimus, džiaugsmus ir laimę. Į motinystę tu įžengsi tik tada, kai apsiprasi su ja per svetimą, greta esantį pavyzdį, kai suprasi visą jos svarbą, atsakomybę ir pati sugebėsi ją pakelti lengvai, linksmai, paprastai. Bet kada tu jau galėsi, mano drauge, būti tokia dvasiškai laisva, kad sukurtum lengvą ir džiaugsmingą gyvenimą šeimai, kurioje be jokių trukdymų, visiškai laisvai galėtų vystytis neeilinės psichikos, gabūs žmonės? Kada tu jau būsi pasiruošusi kurti tokią šeimą, kuri iš pagrindų pakeistų buitį, lyginant su visomis tomis išsigimusiomis ir slogiomis šeimomis, kurios žūsta nuo savo pačių dusinančių aistrų, vadindamos tai meile? Siaubinga prievarta, visiems ir kiekvienam primetami savi įsitikinimai ir įsivaizdavimai, pagal savo skonį, o ne pagal jų gabumų vystymąsi vaikams parenkama draugija – visa tai miesčioniškose šeimose vadinama meile, rūpesčiu, globa. Tik tada tu tapsi tikra motina auklėtoja, kai iš savo gyvenimo kelio išmesi tris suvokimus. Pirmas – baimė, antras – asmeninis prabėgančio gyvenimo suvokimas ir trečias – sielvartas.
Pagalvok, kas yra baimė. Tai pats sudėtingiausias iš visų žmogaus jausmų. Ji niekada žmoguje nepasireiškia viena, ją visada supa daugybė bjaurybių, ne mažiau už pačią baimę ardančių žmogaus dvasinio gyvenimo vertybes. Baimė užkrečia ne tik patį žmogų, bet pripildo visą jį supančią atmosferą skvarbiausiomis vibracijomis, nuodingesnėmis ir už kobros nuodus. Tas, kurį apėmė baimė, jau nuslopintas kaip aktyvus, protingas ir laisvai mąstantis žmogus. Mintis tik tada gali kurti teisingai suprasdama intuiciją, kai žmogaus organizmas veikia harmoningai, kai nusistovi visų jėgų pusiausvyra. Tik tada tu patenki – per sąmoningą veiksmą – į tą aukštesnę sąmonę, kurioje gyvena tavo kuriančios būtybės dieviškoji dalis. Jeigu tavo mintis sustingsta iš baimės – tu negali atitrūkti nuo savo organizmo gyvuliškos dalies, tavo dvasia neatsiveria. Žmonės, įsivaizduojantys save dvasiškai praregėjusiais, o iš tikrųjų tik retkarčiais nusimetantys nuo savęs kaustančią baimę, iš visų klystančių yra labiausiai verti pasigailėjimo. Jų amžinos ašaros ir skundai dėl artimųjų iš tikrųjų tėra tik apgailėtinos egoizmo ir fizinio prisirišimo prie turimo kūno nuotrupos be jokio tikrojo pasiaukojimo protrūkių. Baimės per gyvenimą varomi žmonės – nepilnaverčiai. Jie negali būti gyvenimo kūrėjai, negali sukurti didžių dalykų. Jie gyvena tik laikinų kūnų pasaulyje, o visi, kurie sugeba kurti, gyvena dviejuose pasauliuose – triūsiančios žemės ir triūsiančio dangaus pasauliuose. Tokių kūrėjų dvasia neša į žemę švytėjimą tų Amžinojo formų, kurias jie regėjo, kurios įstrigo į jų atmintį ir kurias savo kūryba iš ten pernešė savo amžininkų laimei ir jų žengimui į priekį.
Antras suvokimas, iš kurio tau reikia išlaisvinti savo dvasią – asmeninis gyvenimo suvokimas. Ką tai reiškia? Kaip tau, Alisa, jaunai merginai, kuriai skirtas pilnavertis gyvenimas, kuri kiekvieną akimirką kiekvienam darbui turi iki galo atiduoti visą savo jausmų ir minčių pilnatvę, kaip tau suprasti šį išsilaisvinimą nuo savo žemojo “Aš”, priklausančio vien šiai žemei, spaudimo? Viskas, mano drauge, žmoguje taip tvirtai vienas su kitu susiję, jog negalima iš savęs išrauti kokios nors vienos savybės, kad visas organizmas neatsilieptų aidu į tą ar kitą dvasios žingsnį. Jeigu tu šiandien, šią akimirką išsigandai – visas tavo organizmas susirgo. Jeigu tu ėjai su džiaugsmu, su didžiulėmis pastangomis – tu į visą savo organizmą įpynei pergalės laidą, kuris, laikui bėgant, pereis į viso tavo gyvenimo veiksmus. Jeigu tu nugalėjai baimę todėl, kad žinai savo širdyje esant dievišką šventovę, tu jau išmokai savo pirmąją pamoką, žengei pirmąjį žingsnį į gyvenimą Amžinume. Jeigu tu gyveni Amžinume, tu žinai, kad tau negali būti tokio atsiskyrimo, kai tavo žemiškas gyvenimas šiame kūne gali eiti savarankiškai, be tavyje esančios Amžinybės. Ir tu eini, kiekvieną savo žemiško gyvenimo akimirką nešdama tą Amžinybę visiems žmonėms, nešdama ją į visus reikalus. Kiekviena gyvenimo žemėje akimirka tau tėra tik Amžinybės akimirka. Kai tu tvirtai žinai šį visuotinį Gyvenimo dėsnį, tau nėra sąlyginių, formalių jausmų ir aistrų, sąlyginio, formalaus savo likimo lyginimo su kitų žmonių likimais, o tuo pačiu nėra ir pavydo, vertinimo, smerkimo, kylančių težinant tik vieną fizinę meilę. Išnyksta sąvokos: mano namai, mano šeima, mano vaikai, mano draugai… Tu su džiaugsmu suvoki, kad visi, gyvenantys žemėje, kaip ir tu pati, atlieka vien tik savo amžinus uždavinius.
Iš to savaime kyla trečias suvokimas, kuris kankina tave ir apsunkina kiekvieną žmogaus gyvenimo momentą, ir ne tik apsunkina, bet ir neleidžia pamatyti viso savo Gyvenimo, tiksliau, gyvenimo dviejuose pasauliuose. Aš kalbu apie sielvartą. Tu gerai žinai liaudies posakį: “Verkiančios akys negali aiškiai matyti”. Jeigu tu bebaimiškumą supratai ne protu, o meilei atsivėrusia širdimi – tu supratai Amžinumo Kelią, o jeigu tu supratai Amžinumo Kelią – tu supratai, kad tavo gyvenimas žemėje yra dviejų pasaulių veikla. Ir tu jau nesirenki, kas tau patogiau ir naudingiau, tu visa širdies pilnatve kuri savo darbo dieną, su džiaugsmu sutikdama visas savo aplinkybes kaip būtent tas, kuriomis tu greičiau, lengviau ir paprasčiau išgyveni šią akimirką. Tu matai joje vien savo tarnavimą Gyvenimui ta forma, toje vietoje ir tuo laiku, kurių Gyvenimui reikia žmonių laimei. Ne tavo asmeninis “Aš”, bet tai, kas eina per tave, sudaro tavo kasdieninės kūrybos sėkmę. Jeigu tu jau suvokei pirmas dvi sąvokas, iš to išplaukia logiška išvada kaip paprasčiausia pasekmė: sielvarto nėra. Jeigu matai sielvartaujantį, neverk dėl jo, nes ašaromis nepadėsi. Pagalba – tai tavo aiškus Amžinumo matymas žmoguje, aiškus suvokimas, kurioje savo Amžino Gyvenimo evoliucijos vietoje dabar yra šis žmogus. Tik tada, kai tu pati stovi šalia žmogaus tvirtai ir su visiška savitvarda, tu gali pamatyti po jo sąlyginės, formalios kančios ašaromis paslėptą amžiną žmogaus laimę. Gali pamatyti ir suprasti jo laimę pakelti iškritusią grandį iš jį kausčiusios siaubingos ankstesnių jo aistrų ir nusikaltimų grandinės. Tu gali pamatyti, kad žmogui atėjo laikas pakelti, džiaugsmingai išgyventi ir ant savo pečių išnešti ne tik šią grandį, bet ir visus tuos žmones, kurie padėjo sukaustyti jį tomis slegiančiomis tarpusavio įžeidinėjimų, įskaudinimų, ginčų, išdavysčių ir neištikimybės grandinėmis. Bet koks raudančių žmonių sielvartas – tai neišmanymo sielvartas, tai sielvartas dėl savęs, dėl asmeninio to fakto suvokimo. Atmink, brangioji, kad sielvartas – tai mintys apie save. Tai sąlyginė ryšio forma, pamiršus žmogaus gyvenimo amžinumą, pamiršus jo švytinčią laisvę, kurios niekas negali suvaržyti, pamiršus jo vidinę šviesą, kurios niekas, be paties žmogaus, negali užtemdyti. Dukra mano, norėdama atlikti šio įsikūnijimo uždavinį, tu turi rasti tiek daug džiaugsmo ir meilės, kad pakiltum laipteliu aukščiau, kur šių sąvokų jau nėra žmonių psichikoje. Nesigraužk, kad tau dar taip toli iki tos pakopos, tu prie jos arčiau, negu galvoji. Dabar eik, persirenk ir ateik vakarieniauti. Aš jau girdžiu gongą. Beje, rytoj mes nuvažiuosime prie tavo tėvo kapo. Pranešk apie tai Artūrui ir motinai. Paliepk sodininkui nuskinti pačių gražiausių gėlių. Tai bus mūsų atsisveikinimo su tėvu vizitas. Užsuksime ir į tavo namą, kur mes apgyvendinsime Dorijos giminių šeimą.
Alisa vos spėjo persirengti ir įėjo į valgomąjį paskutinė.
– Aš tavęs niekur negalėjau rasti, Alisa. Mes su Nikolajumi sugalvojome paprašyti tave pagroti mums po vakarienės, – tarė Nal.
– Puiki idėja, – palaikė Ananda. – Aš taip pat prisidėsiu prie muzikos. Anna atsiuntė man naujų gaidų. Ji susižavėjusi rašo apie naują kompozitoriaus B. koncertą violončelei. Alisa, ar Jūs neatsisakysite kartu su manimi jį atlikti?
– Bijau, kad iš karto nesugebėsiu akompanuoti taip, kaip Jums reikia, bet jeigu Jūs duosite man valandą laiko, aš pagrosiu partitūrą viena, tada atsiras daugiau drąsos ir pasitikėjimo nesugadinti Jums kūrinio.
Nal protestavo, Sandra, kurį plėšė du norai – eiti pas lordą Benediktą ir išgirsti naują koncertą, – siūlė leisti Alisai peržiūrėti gaidas; Amedėjui reikėjo kažkur valandai išvykti, todėl jis prisijungė prie Sandros prašymo. Namų šeimininkas visus sutaikė pasiūlęs nusiųsti karietą Lizai su Džeimsu, o kartu ir grafams R., ir visiems suteikti galimybę pasiklausyti naujo kūrinio. Taip nusprendę visi pakilo nuo stalo. Prie Anandos ir Alisos, ėjusių repetuoti, prisijungė seras Vomis ir Sanžeras, o Florentietis ir Sandra nuėjo į šeimininko kabinetą.
– Ar tau vis dar atrodo didelė nelaimė išsiskirti su manimi, Sandra? Tu dar negali ramiai galvoti, kad Henris važiuoja su manimi, o tu lieki?
Sandra giliai atsiduso ir atsakė ne iš karto:
– Pasakyti, kad kaip ir anksčiau išsiskyrimą su Jumis, brangus Mokytojau, vertinu kaip katastrofą, jau negaliu. Dabar žinau, kad per tuos dvejus metus turiu tiek daug išmokti, jog bus užimtos ir dienos, ir naktys. Iš kitos pusės, Henris taip tobulėja, taip sugeba priimti išsiskyrimą su Ananda, taip riteriškai elgiasi su teta, motina, Alisa, kad aš jau seniai nelaikau savęs labiau vertu Jūsų draugijos. Aš stengiuosi įvykdyti ir net viršyti Jūsų man duotą programą.
– Todėl tu ir nusprendei patyliukais įsirengti observatoriją, – šyptelėjo lordas Benediktas.
– Ne, aš ne toks naivus, kad galvočiau, jog nuo Jūsų žvilgsnio ką nors galima nuslėpti, – nusijuokė Sandra. – Aš tiesiog tikėjausi spėti padaryti daug daugiau prieš Jūsų žvilgsniui mane aptinkant. Nikolajaus laboratorija aš nepasinaudojau ne dėl lenktyniavimo, o norėdamas pats nusišlifuoti naujuosius stiklus, už kuriuos tik dabar galiu garantuoti, kad jie geri. Mano dirbtuvės tik atrodo baisiai, bet mano paties naujai apskaičiuoti ir dabar jau išbandyti teleskopo vamzdžiai – geri. Be to, Nikolajaus ir mano metodai visiškai skiriasi. Jeigu mes abu teisūs – mes rasime naująją žvaigždę. Aš kalbu trumpai, nes žinau, kad Jūs viską suprantate iš pusės žodžio. Kalbant apie mano išsiskyrimo su Jumis sielvartą, mano drauge, mano tėve, nors aš ir pasakiau, kad tai – ne katastrofa, bet… dabar aš jau nebegaliu antrą kartą būti silpnesnis už moterį. Dabar aš gyvenu darbu ir visada jaučiu Jus taip arti, lyg Jūs šalia manęs. Jeigu būčiau išlydėjęs Jus prieš mėnesį, būčiau verkęs dieną naktį, būčiau ilgai sirgęs ir negalėjęs dirbti, o mano sielvartui nebūtų buvę nei galo, nei krašto. Dabar aš radau Jus darbe. Tereikia man pradėti dirbti ir pagalvoti: ”Dėl Bendruomenės”, ir iš karto visos mano mintys nustoja suktis kaip sunkios girnos, aš išvystu Jus greta savęs, tariuosi su Jumis, man net atrodo, kad aš girdžiu, ką ir kaip Jūs man patariate. Tokia nepaprastai ryški iliuzija buvo ir mano palėpėje, kurią šaipūnė Alisa pavadino burtininko landa. Jūsų tylaus balso – ne tokio kaip iš tikrųjų, bet kažkokio keisto, lyg girdėčiau jį iš savęs, iš vidaus, lyg kažkur iš tolo – iliuzija tokia aiški, aš jį taip gerai girdžiu, kad džiaugiuosi bendravimu su Jumis lygiai taip pat, kaip džiaugiuosi dabar. Mano reziumė: mano dvasiai neegzistuoja išsiskyrimas su Jumis, o kūnas… Kūnas gyvens darbu, viltimi tapti vertam Jūsų ir dėkingumu, kad Jūs palikote mane prie Anandos. Išsiskyrimas su Jumis, mylimas tėve ir drauge, tai tas mano išbandymas, kuriuo aš turiu užgrūdinti savo valią. Aš toks naivus visais gyvenimo klausimais, kad jeigu ne Amedėjus, visada mane gelbstintis savo rūpesčiu, aš pamirščiau pačius elementariausius dalykus, vaikščiočiau nudriskęs ir panašiai. Turiu išmokti būti naudingas dar ir Amedėjui, kuris – nė akimirką tuo neabejoju – kenčia labiau už mane išsiskirdamas su Jumis ir Alisa.
– Sandra, vargše ir kartu turtuoli Sandra! Tavo džiaugsmas, tavo lengvumas, su kuriuo tu priėmei didžiulį darbą, kurį aš užkroviau, tas paprastumas, su kuriuo tu jį atlieki, tai, kad tu nė karto ir niekaip neneigei gyvenimo aplinkybių, kurios vis iškildavo prieš tave, išvedė tave į tokią išmintį, į kurią būtum ėjęs ilgus mokinystės metus, jeigu būtum tik gudravęs ir laukęs, kol tavo viduje viskas subręs aktyviam darbui tarp tau nurodytų žmonių. Aš negaliu tau atskleisti tos laimingos karmos su visais žmonėmis, kurie tave dabar supa, bet galiu pasveikinti, kad šiandien ištraukei paskutines rakštis iš tarpusavio santykių su Henriu ir iš tarpusavio santykių su Amedėjumi. Matai, mano drauge, yra daug žmonių, ieškančių gyvenime Dievo ir jo darbo. Visą gyvenimą jie svajoja apie Mokytoją, apie Kelią su Juo ir gyvenimą greta Jo, o kai tuo ar kitu būdu nematomų dangaus pagalbininkų rūpesčiu jie išeina į taką, kuriame gali sutikti Mokytoją, jie pradeda neigti šį taką, mato tik jo žemišką formą, nematydami amžinybės, į kurią jis veda. Vadinasi, jiems buvo svarbi ne juos pasiekusi žinia, o ją atnešusi skruzdėlė. Jų dėmesys koncentruojasi į skruzdėlę ir į jų pačių dvasinį gudravimą, kuris prilygsta išsigimimui. Tavyje nėra smulkmeniškumo. Tu regi Gyvenimo didybę visuose jo keliuose ir formose. Nuo šio momento, kai išsiskyrimą su manimi tu priėmei iki galo, be ašarų, be neigimo, be silpnumo, kai tu visiškai narsiai ir ištikimai pradėjai dirbti dėl Bendruomenės, tu savo uždavinį atliksi anksčiau ir anksčiau nei už dvejų metų įsijungsi su mumis į Bendruomenės kūrimą. Sandra, tu nerimauji dėl Dženi. Tau niežti rankos jai padėti. Čia tu turi šaukti į pagalbą visą savo mokinio ištikimybę man. Aš uždraudžiu tau bet kokiais būdais susisiekti su Dženi, kaip ir su visa jos kompanija. Šiuo metu nei tu, nei Alisa, nei aš, nei Ananda jai padėti negalime. Aš numatau, kad nieko apie mūsų ir Alisos išvažiavimą neįtarianti Dženi būtinai bandys pulti ir tave, ir Tendlį, laikydama jus abu visiškais mulkiais, ir rašys jums širdį veriančius laiškus. Netikėk nė vienu jos žodžiu. Dženi kupina ne širdgėlos, o pykčio. Ją drasko ne išsiskyrimo skausmas, ne atstumtosios kančia, kaip ji tau rašys, o pavydas, ją drasko pavyduliavimas, Dženi galvoja tik apie kerštą. Ir taip – mano meilės veto Dženi atžvilgiu tau ištartas. Dabar eik, dėkoju tau už ištikimą tarnavimą, tikiuosi, kad nuo šiol paskui mano ištikimybę tu visada eisi vien tik arčiau, tvirčiau ir bebaimiškiau.
Florentietis apkabino jaunuolį, palydėjo jį iki durų, už kurių jo laukė nepaprastai susijaudinęs misteris Tendlis. Florentietis įleido jį į savo kabinetą ir tarė Sandrai:
– Paprašyk Anandos nepradėti be manęs.
– Na ką, mano šaunus kapitone?
– Ak, admirole, aš dar niekada gyvenime nebuvau taip sukrėstas, – atsakė Tendlis sunkiai sėsdamas į fotelį ir panarinęs galvą ant rankų. – Martinas numirė prieš pusvalandį, o šį siaubingą paketą jis paprašė perduoti tam žmogui, su kuriuo susitiko Jūsų kabinete tą dieną, kai įlindo čia pro langą. Niekaip negalėjau iš jo išgauti, kas tai per žmogus.
– Tai aš, – tarė nepastebimai įėjęs ir už Tendlio nugaros atsistojęs kunigaikštis Sanžeras.
Tendlis, kurio nervai buvo įtempti iki paskutinės stygos, stipriai krūptelėjo iš netikėtumo.
– Aš suprantu, kokie sudirgę turi būti Jūsų nervai, jeigu Jūs taip ilgai išbuvote su nelaiminguoju Martinu ir savo rankose nešėte šį jo daugybės nusikaltimų vaisių, – tęsė jis rodydamas į ryšulį, kurį Tendlis padėjo ant stalo. – Paimkite mano saldainį, jis sustiprins Jus labiau už bet kokius raminančius vaistus.
Tendlis automatiškai įsikišo saldainį į burną. Jis niekaip negalėjo surikiuoti savo minčių ir nežinojo, nuo ko pradėti pasakoti.
– Ir taip, kapitone, mano pavedimas pranoko Jūsų jėgas? – paklausė Florentietis.
– Ne, admirole. Ar tai kunigaikščio saldainis taip stebuklingai man padėjo, ar Martino paketas kėlė tokį pasišlykštėjimą, bet dabar aš jau suvaldžiau savo jausmus ir galiu viską suprantamai papasakoti. Tą dieną, kai Jūs man įsakėte, aš nuvykau pas Martiną. Radau jį visiškai apleistą, pamestą, sergantį. Užmokėjau už atskirą palatą vienoje iš privačių gydymo įstaigų, suradau slaugę ir patikėjau jį keliems gydytojams. Kiekvieną iš jų sudomino paciento liga, jie noriai ėmė pinigus už savo vizitus, bet visas gydymas ir pasireiškė tik šiais vizitais. Pagaliau vienas iš jų man pasakė, kad išgelbėti ligonį nėra jokios vilties, bet geras oras, maistas ir priežiūra gali padėti sugrįžti atminčiai ir kalbai bent kelioms dienoms. Aš paklausiau gydytojo, pervežiau Martiną į tylų namą miesto pakraštyje ir ten jis prieš tris dienas prabilo.
Tendlis truputį patylėjo, keletą kartų giliai įkvėpė lyg norėdamas išstumti iš savęs kažkokį sunkumą.
– Neprisimenu, kad kada nors gyvenime būčiau buvęs toks nelaimingas kaip tomis dienomis. Martinas suprato, kad miršta, ir visą pirmą dieną jo kalba tebuvo tik prakeiksmai Bracano ir Bondai iki pat septintos kartos. Teko čia ir Dženi, apie kurią jis kalbėjo tokius siaubingus dalykus, kuriuos galima paaiškinti tik jo pamišimu ir kurių nedrįstu kartoti. Antrą dieną nuo pietų jame įvyko lūžis. Jam ėmė rodytis, kad jis mato tą žmogų, kurį sutiko šiame kambaryje. Vietoj prakeiksmų jis šaukėsi gailestingumo ir prašė padovanoti jam našlaitę. Jis prisiekinėjo, kad niekada nevogė žiedo, kad žiedą su našlaitėmis iš ametistų, paskui kurį Bracano lakstė po visą pasaulį, pavogė papirktas liokajus, bet po to žiedas buvo perduotas vienam iš Bracano agentų ir dingo pačiu paslaptingiausiu būdu, kai šis grįžo namo į Konstantinopolį. Šio žiedo, su kuriuo Bracano siejo dalį savo valdžios prieš Jus, kunigaikšti Sanžerai, likimo niekas nežino. Dar daug beprotiškų ir nesuprantamų dalykų prikalbėjo Martinas. Savo įsivaizduojamuose pokalbiuose su Jumis jis atliko ir išpažintį. Negalėjau net įsivaizduoti, kad žmogus galėtų gyventi taip moraliai smukęs ir visiškai žlugęs. Aš bandžiau jį sustabdyti, įtikinti, kad kambaryje nieko, be manęs, nėra. Jis siusdavo ir mesdavo į mane kas pakliuvo, priekaištaudamas, kad aš jam trukdau apsivalyti paskutine išpažintimi bent tiek, kad Bracano netrukdytų jo dvasios, iššaukdamas ją po mirties ir priversdamas paklusti bei tarnauti jo niekšiškiems tikslams. Jis šaukė, kad Jūs, kunigaikšti Sanžerai, pažadėjote jam išsigelbėjimą ir apsaugą, jeigu jis atsisakys blogio ir grąžins dalį pavogtų gėrybių tiems niekuo nekaltiems, kuriuos jis pavertė elgetomis. Štai šiame siaubingame pakete, kaip jis įtikinėjo Jus savo vaizdinėje haliucinacijoje, Jūs rasite jo sesers, motinos, žmonos, sūnaus, kuriuos jis paleido elgetomis už jų nenorą prisidėti prie jo plėšikiško gyvenimo, dokumentus. Jis įtikinėjo, kad čia yra jo dėžutė, pilna brangakmenių, su kuriais jis norėjo pabėgti iš savo bendrų gaujos laukdamas tinkamos progos. Jis prašė Jus padalinti šias brangenybes tarp jo apvogtos šeimos ir… baisu net ištarti!… vaikų tos moters, kurią jis apgavo, pametė ir atvedė į kartuves, suvertęs jai visą savo nusikaltimą ir papirkęs teisėjus bei sargybą. Neturiu jėgų Jums perduoti visą siaubingą Martino pražudytų žmonių sąrašą, prisimenu tik jo kartuvėse, katorgose ir kalėjimuose pražudytų žmonių skaičių, šimtą keturiasdešimt, kurį jis kelis kartus man pakartojo, tiksliau, tvirtino Jūsų įsivaizduojamam atvaizdui. Nenutrūkstantis pokalbis su Jumis, išpažintis su nesuvokiamomis pasityčiojimo iš savo aukų smulkmenomis truko beveik iki vakaro. Jis nurimo tik prieš porą valandų, ėmė dėkoti Jums už gailestingumą, bet neapykanta Bracano liko vis tokia pati deginanti, ir jis kelis kartus prakeikė nelaimingąją Dženi primesdamas jai siaubingą giminystę. Nors ir netikiu nė vienu Martino žodžiu apie Dženi, mane vis tik ima siaubas nuo tos kompanijos, į kurią pateko nelaiminga mergina. Nepriklausomai nuo Martino žodžių, prisimindamas scenas kontoroje, aš kankinuosi iš bejėgiškumo padėti Dženi. Nieko nežinau apie dabartinį jos gyvenimą, bet šiomis dienomis, eidamas į muziejų aplankyti ten dirbantį savo draugą, Egipto skyriuje staiga pamačiau Dženi, kuri manęs nepastebėjo. O Dieve, aš turbūt ilgai nepamiršiu to veido, bent kol turėsiu atmintį. Didesnio nusivylimo, didesnio skausmo moters veide nepavaizdavo nė vienas dailininkas. Tik atstumta nuo rojaus vartų moteris galėjo taip žiūrėti laukdama, gal pro duris dar įžengs koks nors išgelbėtojas.
– Taip, brangus Tendli, – tarė Sanžeras, – Dženi iš tikrųjų laukė, bet laukė ne išgelbėtojo, o savo aukos – savo nekaltos sesers, kurią įsakė pavogti ir atvežti jo niekšiškiems tikslams Bracano. Ir kad Bracano – Dženi tėvas, deja, vienintelė tiesa, kurią Jums pasakė mirštantis niekšas. Jo išpažintis persisunkusi melu, kuriame jis įprato gyventi. Daug kur kas baisesnių dalykų jis nuslėpė, o daug ką iškreipė taip, kad neliko nė pėdsakų, jeigu tektų ieškoti jo niekšybės aukų pagal jo parodymus. Laimė, kai kuriuos iš jų man pavyko surasti. Aš sutikau Martino sūnų ir padėjau visai jo nuskurdintai ir elgetavusiai šeimai vėl atsistoti ant kojų. Dabar belieka dalį šio paketo perduoti nekaltai pakartos moters vaikams. Tai buvo reto grožio Vengrijos čigonė. Apsiimu atlikti šį nelengvą reikalą. Apie Dženi su Jumis, aišku, pasišnekės Jūsų ištikimas draugas Florentietis, o aš turiu tuoj pat važiuoti į miestą.
Sanžeras skubiai išėjo iš kabineto pasikeitęs su Florentiečiu reikšmingais žvilgsniais.
– Kas tas Florentietis, admirole, kodėl jis mano draugas, ir dar ištikimas?
– Tai aš, mano kapitone, o todėl visai nekeista, kad aš Jūsų ištikimas draugas. Aš iš tikrųjų kilęs iš Florencijos. Kažkada labai seniai turėjau priežasčių slėpti savo vardą. Buvau žinomas šia pravarde, kuri ilgainiui tapo mano vardu. Taip aš ir likau Florentiečiu. Bet apie tai mes dar kada nors pakalbėsime. Dabar aš norėčiau paaiškinti, kad Sanžeras visai ne žiaurus Dženi, kaip Jums pasirodė. Ar atmenate mūsų pirmąjį pokalbį kaime? Aš Jums kalbėjau apie žmogaus taktą, apie supratimą, kur, kaip ir kada galima eiti padėti. Šiandien Jums reikia suprasti, kad negalima įsibrauti į svetimą gyvenimą siūlant pagalbą, jeigu pats neturi pakankamai žinių, be savo ištvermės ir drąsos. Jeigu Jūs dabar pultumėte į pagalbą Dženi net nežinodamas, kaip apsisaugoti nuo smulkaus niekšo Bondos ir jo sūnėnų hipnozės, rezultatas būtų tik vienas: Bonda turėtų dar vieną tarną Martino vaidmeniui. Jam tai būtų labai vertingas radinys, Dženi tai būtų dar vienas liokajus be jokios garbės ir sąžinės, kurias ji su savo tėvo pagalba iš Jūsų išmuštų, o Jus – spręskite pats, mano kapitone, kokioje padėtyje aš Jus rasčiau atėjęs Jūsų gelbėti. Jeigu Jūs ir toliau norite būti mano bendradarbis, kapitone, štai Jums mano įsakymas: nekalbėti, nesimatyti ir nesusirašinėti su Dženi. Jūs turite saugoti Alisą ir neprileisti prie jos, kol mes Londone, nieko iš Dženi kompanijos, ne tik jos pačios. Jeigu Jūs nuoširdžiai užjaučiate Dženi ir branginate jos galimybę kada nors būti išplėštai iš blogio rato, į kurį ji dabar tvirtai pateko, norite iš tikrųjų, o ne žodžiais padėti amžinam Dženi išsivadavimui – nė žingsnio už tų ribų, kurias aš Jums dabar brėžiu. Aš pasakiau Dženi prie Jūsų, kad kaip tik tas, kurį ji įžeidė, galės būti jos išgelbėtoju ir savo ranka įves ją į sesers namus. Bet gali nereiškia bus. Kad tai įvyktų, reikia, kad Jūs būtumėte stiprus, kad pasiektumėte tokį žinių lygį, tokią ištikimybę ir savitvardą, jog nesuvirpėtumėte tą akimirką, kai prireiks Jūsų užuojautos iki galo. Tik tada Jūs pajėgsite ištiesti Dženi pagalbos ranką, kai Jūsų širdyje neliks vietos gailesčiui. Tai yra kai Jūs, užjausdamas Dženi, narsiai matysite ne vieną šį jos dabartinį egzistavimą, bet matysite ir amžinai atminsite visą jos gyvenimą, kai išmoksite suvokti, koks yra visas jos gyvenimo darbas, kai tiksliai žinosite ir aiškiai matysite, kaip vyksta žmogaus gyvenimas jo žemės orbitoje ir jo dangaus orbitoje. Nėra, Tendli, negyvo ir besiilsinčio dangaus; visatoje iš viso neegzistuoja nekuriantys, nieko neveikiantys taškai. Pūdymuojanti žemė – ir ta nesiilsi, ji kuria ir ruošia energiją būsimam derliui. Jūs, žmogau, matote daug milijonų judančių dvikojų padarų, bet Jūs todėl ir matote tarp jų tiek daug dykaduonių, kad tai dar ne žmonės-kūrėjai, ne visuotinės gerovės kūrėjai, o tik pusiau sąmoningos, besiruošiančios žmogaus stadijai būtybės, išgyvenančios žemiausią savo asmenybės raidos tarpsnį. Jums reikia daug suprasti, įgyti daug žinių. Ar norite? Jūs pažadėjote man ištikimai eiti paskui mane. Diena iš dienos turi stiprėti Jūsų ištikimybė, augti Jūsų bebaimiškumas, kad Jūs galėtumėte eiti paskui mane vis arčiau, aukščiau ir toliau. Aš nestoviu vietoje. Aš be paliovos einu paskui Tuos, Kurie ištiesė man savo užuojautos ir meilės ranką. Mano ištikimybė žengia paskui jų ištikimybę, kaip jų ištikimybė žengia paskui amžiną Šviesiausių Būtybių judėjimą. Šis amžinas ir nuolatinis žengimas į tobulumą – visas visos visatos pagrindas. Jeigu Jūsų širdis džiaugiasi įsiliedama į šį amžiną veiklos ratą, jeigu Jūsų mintis laiminga pažindama Šviesą – kartokite paskui mane savo laisvanoriško paklusnumo įžadą ir su visa savo ištikimybe eikite paskui mane iki galo.
– Klausau, admirole, džiaugsmingai, lengvai kartoju Jums savo paklusnumo įžadą. Būsiu laimingas galėdamas, kur nesuprantu, besąlygiškai paklusti, o kur suprantu, džiaugsiuosi tarnaudamas dvigubai.
– Taigi, mano drauge, štai Jums mano pirmieji nurodymai: neatsakykite nė vienu žodžiu į Dženi laiškus. Jokio pasimatymo su ja, nors ji kreiptųsi į Jūsų džentelmeno garbę ir prašytų pagalbos kaip moteris. Grūdinkite valią. Nesmerkite jokių jos elgesio zigzagų ir siųskite jai tokią užuojautą, kuri gali nukreipti bent vieną jos kančių lašą, tai yra, žiūrėdamas į ją, šiandien taip puolusią, plačiau atverkite jai širdį. Savo paties meile tieskite jai tiltą; ir tuo tiltu, jo švariomis lentomis, kurias Jūs vieną po kitos sudėsite, Dženi kada nors galės įsikibti į Jūsų narsią ranką ir pereiti iš beviltiškos pražūties į laimingus Alisos namus. Tai kol kas viskas šiai Jūsų pamokai. Dabar eikime klausyti muzikos, mūsų laukia.
Florentietis paspaudė abi jam ištiestas Tendlio rankas ir nuėjo kartu su juo į muzikinę svetainę. Svetainė buvo ryškiai nušviesta ir švytėjo kaip šventykla per iškilmes. Visa šeima jau buvo čia. Grafas ir grafienė R., Liza ir kapitonas nuskubėjo prie įėjusio Florentiečio dėkodami už netikėtą muzikinio siurprizo džiaugsmą.
– Džiaugiuosi galėdamas suteikti sau malonumą – matyti jus visus savo namuose, tačiau tiek jūs, tiek aš už šios dienos džiaugsmą skolingi Anandai, kuris mus, aišku, išves į naują žavesį.
Visi norėjo būti arčiau Florentiečio ir todėl šalia jo susėdo pusračiu. Tuos, kuriems buvo lemta greitai su juo išsiskirti, Florentietis pasisodino arčiau savęs, o tuos, kurie plaukė su juo į Ameriką, siuntė pas serą Vomį, sėdėjusį kambario gale.
Ir šį kartą, kai tik Anandos strykas palietė stygas, visų galvos pakilo, visų akys įsisiurbė į muzikantą, kad neatitrūktų nuo jo švytinčio veido iki pat paskutinio garso. Ir šį kartą išvedė Ananda klausytojus iš laiko ir formų pasaulio; ir vėl kiekvienas pamiršo visus sąlyginumus, kiekvienas iki galo atvėrė savo širdies vartus ir išardė visas pertvaras tarp savęs ir savo aplinkos.
Iš klausytojų širdžių liejosi vien dieviškumas ir atrodė, kad jau nebeliko net atskiro asmeninio kvėpavimo, o tėra tik kerinčių Anandos garsų sujungta ir į monolitinę visumą sulydyta Vienovė. Kai tik nutilo paskutinis garsas, visi vėl pasijuto žemės žmonėmis, tarsi tik pastangų dėka įlįsdami į savo kūno futliarą; bet Ananda neleido jiems kiek ilgiau atsikvėpti, jis uždainavo pats sau akompanuodamas rojaliu.
Alisa, taip neseniai kalbėjusi Florentiečiui, kad Anandai dainuojant suprato žmogaus galimybes, dabar suvokė, kad ne kiekvienas nesavanaudiškas ir atsidavęs menui žmogus gali pasiekti tokį tobulumą, kokį pasiekė Ananda. Ji buvo sukrėsta. Jai atrodė, kad Ananda taip dar nė karto nedainavo, kad tai buvo ne žmogaus balsas. Tai buvo stichija, gimstanti visai ne žemėje, bet užgriūvanti žemę iš kažkokio kito pasaulio.
Alisa nesuprato tos kalbos, kuria Ananda dainavo, nesuvokė net žodžių prasmės, smegenys tarsi iš viso nustojo dirbti. Jai atrodė, kad ji paliko kūną. Viskas aplink ją suspindo nuostabiomis ryškiomis spalvomis. Alisa matė ne Anandą, kokį jį pažinojo, bet didžiulį, visomis perlamutro spalvomis besimainantį, permatomą, skaidrų rutulį. Neapsakomo grožio drugeliai kaip liepsnelės skraidė aplink rutulį, sukurdami vibruojančio oro iliuziją.
Garsai jai atrodė tarsi kaspinai, jie pynėsi į geometrines figūras, o Anandos rankos barstė ant klavišų šviesos ir kibirkščių spiečius. Alisai atrodė, kad ji tapo dar lengvesnė, kad ji kyla aukštyn, sukasi tarp visų tų liepsnų ir švytinčio rutulio, ir staiga ji šalia savęs išvydo tėvą.
– Alisa, akimirka – ir baigtas žemiškas gyvenimas; ir nėra galimybės perduoti į žemę nieko iš to, ką čia naujai suvoki. Atmink tai. Atmink, kad tie, kurie gali per meną pakelti žmonių širdis ir sąmones į aukštesnės sąmonės pasaulį, kuriame tu dabar esi, – tai ne žmonės, o pasiaukojančios Dieviškos Išminties dalelės. Jos sutinka turėti žmogaus kūną, kad pramintų žmonėms kelią į Šviesą. Reikia eiti paskui Juos. Reikia Jiems tarnauti, kad savo kūnu išneštum Jų energiją į tas nešvarias, šurmuliuojančias ir aistrų kupinas vietas, kur Jie patys jau negali vaikščioti. Atmink. Saugok tyrumą ir ženk drąsiai visur, kur Jie tave siunčia, bet jokiu būdu neik ten, kur Jie tau uždraudė.
Daina baigėsi. Alisa tarsi sunkiai nukrito. Ji apsižvalgė ir pamatė, kad sėdi fotelyje, o greta jos – seras Vomis ir laiko jos ranką.
– Tylėk, kūdiki. Tai, ką tu matei ir girdėjai, tik tau vienai, tik tavo. Tu matei, kaip kūrybos ugnis atveria dvasiai duris. Tas, kuris vieną kartą tai išvydo, kada nors galės pats patekti į tą kūrybos sferą. Niekam nė žodžio, – tarė seras Vomis.
– Mano draugai, – pakilo iš savo vietos Florentietis, – šiandien Ananda atliko mums atsisveikinimo koncertą. Jau labai labai greitai kapitono Retedlio laivu iškeliausime į Ameriką. Tegul šios šventos laimės gyventi be jokių sąlyginumų akimirkos, kurias dabar išgyvenome, kai kiekviename iš mūsų viena ar kita forma gimė nauja kūrybinė energija, naujas suvokimas, kaip reikia gyventi išsilaisvinusiems ir džiaugsmingiems, amžiams išlieka kiekvieno mūsų atmintyje. Būdami toli nuo čia, prisimindami vienas kitą, atsiminsime kaip tik šias vienijimosi per grožį akimirkas. Būsime dėkingi Anandai. Jis padėjo mums atverti savyje visas savo aukščiausios Meilės jėgas. Suvokę galimybę pakilti į tokį aukštą Šviesos kelią ir laimindami Anandą, perteiksime savo laimę gyventi kenčiantiems artimiesiems. Priimk, Ananda, brangus drauge ir broli, mano pagarbą kaip mūsų visų bendrą padėką tau. Kai tau akompanuoja žemės žmogus, eilinio išsivystymo lygio, tu siunti žemei dainas, išvalančias žmones nuo aistrų. Jie tada girdi tavo dainose visą žemės sielvartą ir visą jos džiaugsmą. Jie supranta, ko gali pasiekti žmogus, kurdamas savo broliams taką į grožio kelią. Šiandien tu nepasiėmei bendrakeleivio iš žemės, nesidalinai su juo savo dainomis. Šiandien tu pateikei mums visą savo būtybės harmoniją, visą tavo gerume ir užuojautoje ištirpusią, tavyje gyvenančią Išmintį. Tu atnešei gyvą dangų į kenčiančią, apsiverkusią žemę ir parodei mums jo švytintį lopinėlį. Per vieną tavo dainos akimirką mumyse sutvirtėjo gerumas. Kiekvienas iš mūsų savaip suprato, kaip jam dar toli iki tobulybės, bet kiekvienas neprarado vilties ją pasiekti ir suvokė savyje takto ir džiaugsmo jėgas, kaip ir jėgą kurti, – kurti, kaip moka ir sugeba, bet be ašarų, be irzlumo, be buko užsispyrimo, atmetus savo savimeilę ir išskaičiavimus, lengvai ir nesavanaudiškai. Nuo šio momento kiekvienas iš mūsų jau negalės gyventi ir negyvens viena tik žeme, bet visada žinos, kad jame ir su juo gyvena ir dirba gyvas dangus. Būk palaimintas, Ananda. Sveikinu tavo ugnį ir lenkiuosi jai, tegul dega ji taip ryškiai visą amžinybę, kad kiekvienas sutiktasis tavo atmosferoje apsiplautų džiaugsmu.
Neleidęs Anandai nieko atsakyti į jo kalbą, Florentietis apkabino jį ir pradėjo atsisveikinti su savo svečiais, sakydamas, kad jo laukia neatidėliotini reikalai.
Visi paskubėjo išsiskirstyti, kad dar kartą vienumoje pajustų tai, ką suvokė šį vakarą. Atsisveikindami su Ananda, visi reiškė jam pagarbą ir dėkingumą, bet be žodžių, bijodami sudrumsti vidinės laimės žavesį, su kuriuo kiekvienas ėjo iš čia suprasdamas, kad tai jau paskutinis vakaras, praleistas su muzika. Nė vienos širdies nespaudė ilgesys, nė vienam jau nebeegzistavo sąvoka: “paskutinė” akimirka, kiekviename pulsavo didžiulė energija ir kiekvienas Amžinumą suvokė ne kaip principą ar idėją, bet kaip džiaugsmingą, tyrą darbą. Išnyko sąlyginis asmeninio nesavanaudiškumo supratimas, vietoje jo atsirado savyje nešamo atgijusio Gyvenimo aspekto pojūtis.
Grįždamas į savo kabinetą, Florentietis pasiuntė Artūrą pakviesti pas jį Amedėjų. Po pokalbio su lordu Benediktu kaime Amedėjus beveik visą savo laisvalaikį pašventė architektūrai ir inžinerijai. Niekam net nepastebint, bet Florentiečiui labai atidžiai vadovaujant, pasikeitė ne tik Amedėjaus vidus, bet ir išvaizda. Ankstesnis geraširdis, išsiblaškėlis, nemokėjęs nieko įtraukti į darbą, o, priešingai, gadinęs visus savo gerumu, dabar ėmė įdėmiai gilintis į žmonių reikalus, supratęs, kad be praktinės veiklos pamokų jis nesukurs tos šeimos, kurioje galėtų gyventi ir atlikti savo uždavinį Alisa. Iš prigimties pastabus ir protingas, jis stebėjosi lordo Benedikto gyvenimu. Jis nepajėgė net aprėpti visos įvairiapusės savo draugo ir namų šeimininko veiklos.
Plačiausias susirašinėjimas, nuolatinis bibliotekos papildymas, dėmesys, pro kurį niekas negalėjo praslysti, nuolatinė pastovi meilės ir gerumo kiekvienam jėga labai jaudino Amedėjų. Nė karto jis neišgirdo irzlios gaidos lordo Benedikto balse, kai šis balsas skambėdavo grėsmingai. Mačiusį, su kokia pagarba Ananda visada kalbėdavo su Florentiečiu, šiandien Amedėjų apstulbino didžiausias nuolankumas, nuskambėjęs Florentiečio padėkoje Anandai už dainas.
Florentietis nusilenkė taip nuolankiai, tarsi būtų lenkęsis pačiam Dievui, o ne Anandai. Nemokėjusio nieko daryti pusiau Amedėjaus sieloje ir širdyje vis dar negijo maža žaizdelė, iš kurios – kaip jam atrodė- visą laiką sunkėsi kraujas. Su didžiausiu viso savo gyvenimo laimės suvokimu jis dievino Alisą, užkeldamas ją ant pjedestalo ir… visada galvojo, kad jam greta jos ant to pjedestalo vietos nėra. Jeigu ne tikėjimas neklystančiu savo didžio draugo žinojimu, jis jau dešimtį kartų būtų prašęs Florentietį išlaisvinti jį iš santuokos su Alisa. Dievindamas merginą, greta jos lengvai ir paprastai jis jautėsi tik tada, kai įsivaizduodavo save jos broliu, gynėju, draugu. Kai tik jis pradėdavo galvoti apie Alisą kaip apie būsimą žmoną, jis prarasdavo visą žvalumą, tapdavo nedrąsus, tylus, atrodė sau nė kiek ne protingesnis už varną, svajojančią apie povo plunksnas.
Galiausiai dėl tokių savo kančių Amedėjus ėmė vengti Alisos ir bet kokios galimybės pabūti su ja dviese. Atrodė, kad mergina iš pradžių net nepastebėjo tokio jo elgesio, bet po kiek laiko jis ėmė jausti jos žvilgsnius, kupinus humoro – tokio aštraus, kokį tik ji teturėjo. Pastaruoju metu jis vis dažniau pastebėdavo jos akyse liūdesį, klausimą ir net ˙erimą, kai ji į jį žvelgdavo. Šiandien, kai Alisa grojo su Ananda, jis kaip ir visada atidžiai į ją žiūrėjo, žavėjosi ja sujungdamas ją ir muziką į vieną visumą ir viską pamiršęs; bet jis tebejautė fizinį planą, puikiai suvokė aplinką, žinojo, kad priešais jį sėdi Alisa, kurią jis dievina ir be kurios ne tik nėra džiaugsmo, bet ir paties gyvenimo.
Kas gi atsitiko, kai uždainavo Ananda vienas? Kodėl Amedėjus pamiršo Alisą, pamiršo savo asmeninę laimę, pamiršo laiką, pamiršo, ar prilygsta kas kam, ar neprilygsta? Jis dabar aiškiai ir tvirtai žinojo, kad gyvenimas – tai ir yra visiška laisvė, išsivadavimas iš galimybės kentėti ir bijoti; kad gyvenimas žemėje pilnavertis tik tada, kai laisvoje širdyje skamba iš jos skriejantis garsas, surenkantis aplink save viską į vieną nepertraukiamą džiaugsmo žiedą; kad kaip tik toks garsas sklinda iš Anandos lūpų.
Taip šiandien Amedėjaus pasąmonėje suskambo suvokimas, kas yra Meilė. Meilė nereikalauja, ji neprašo, kad jai duotų. Ji pati atiduoda; ir gyvena ji tik todėl, kad atiduoda. Kitaip ji užgestų nuo nepanaudotos alyvos, kuri dega jos laužo ugnyje ir palaiko jos degimą. Amedėjui atrodė, kad prie rojalio sėdėjo ne Ananda, o toje vietoje degė laužas; kad žmonių apsuptas sėdėjo ne Florentietis, o degė dar vienas laužas, nuo kurio į visas puses driekėsi plačiausios juostos, kiaurai pereidamos visus jį supusius žmones. Nuo sero Vomio taip pat sklido laužo liepsna ir kilo į viršų ugnies stulpais iki lubų, ten jungėsi ir sklandė kaip milžiniškos liepsnojančios gėlės.
Amedėjus atgaivino atmintyje visą šį jam pasirodžiusį grožį ir jam pasidarė lengva, jo kraujuojanti žaizda užsitraukė ir jo dvasiai atsivėrė nauja laimė gyventi – jis suprato ne tik savo vietą žemėje, bet ir visoje visatoje. Jis prisiminė Florentiečio žodžius, kad ramybė ateina į žmogaus širdį tada, kai jis supranta savo vietą visatoje.
Į duris kažkas pasibeldė, ir Artūras perdavė jam Florentiečio prašymą nulipti pas jį žemyn. Jau lipdamas laiptais Amedėjus jautėsi visai kitaip. Pirmą kartą jis galėjo taip lengvai ir paprastai eiti į Florentiečio kabinetą. Jam atrodė, kad jis visai kitaip supranta ir pačią naktį, ir Artūrą, ir ant laiptų sutiktą, jam nusišypsojusį Sandrą, – viskas ne taip kaip vakar. Kai Amedėjus įėjo, Florentietis stovėjo viduryje kambario vienas baltais auksu siuvinėtais rūbais. Dar niekada Amedėjus nebuvo matęs jo tokio žavaus.
– Ką, mano drauge, net naktį matai švytintį dangų? Štai, ką reiškia išsivaduoti iš vienos žaizdelės, kurią vis aitrina asmeninis sielvartas. Sėsk, Amedėjau, greta manęs. Šią akimirką tu ir pats supranti, kodėl aš taip ilgai su tavimi nesikalbėjau. Dar vakar būčiau turėjęs ilgai aiškinti ir kažin ar būčiau tave įtikinęs. Negalima užkelti žmogų ant kitos dvasinio išsivystymo pakopos, nors ir kaip stengtumeisi parodyti jam Išmintį, esančią jame pačiame ir greta jo. Kai ši Išmintis dėl įvairiausių priežasčių kiekviename savaip prabunda, jis akimirksniu gali atsidurti ne tik ant kitos sąmonės pakopos, bet ir perskristi į kitą jungiantį žiedą toje auksinėje grandinėje, kuri juosia kiekvieną žmogų kaip visatos jėga ir energija, nuolat kurianti ir žerianti į žemę savo kibirkštis. Galintis jas matyti ir girdėti jų skambesį, įpina jas į savo veiklą. Tada žmonės juos vadina genijais, praregėjusiais ir panašiai; tačiau viską lemia visai ne genialumas. Visa esmė – atgimusi dalelė, joje prabudęs Išminties aspektas, visiško išsilaisvinimo savo darbe suvokimas. Tavo širdis staiga atsivėrė. Tu pamiršai apie save. Ananda padėjo tavo gerumui ištrūkti į laisvę. Jis paaiškino tau, kad Gyvenimas – tai Šviesa žmogaus kelyje. Ši Šviesa negęsta, neįsižiebia, neplazda ir nesilpsta nuo niekieno prisilietimo tik tada, kai tu jos neužgoži mintimis apie save, abejonėmis, baime. Tu matei šiandien raudonas meilės juostas, kaip ištisus šviesos lynus, surišančius žmones vienus su kitais. Tu regėjai jas, nors kiti jų nematė, nes tu jau gali susieti save su žmonėmis vientisa ištikimybe, nereikalaudamas iš jų dėkingumo ar atpildo. Tai tavo kelias – meilės, gailestingumo ir gerumo kelias. Dabar tu eini paskui mane, nes tau reikia išmokti didžiulio takto, pasitikėjimo savimi, mokėjimo vadovauti žmonėms, prieš sukuriant tau šeimą su Alisa, prieš ateinant tiems, kuriems jūsų šeima turi tapti prieglobsčiu. Pirmiausia perprask taktą, suvok, kaip nešti gerumą ir gailestingumą, o po to nešk juos žmonėms. Šiandien man jau nereikia tau aiškinti, kad pakeistum savo elgesį su Alisa. Tavyje jau neliko išdidumo ir kartėlio, iš kurių sunkėsi kraujas. Tu vadinai ją nuolankumo žaizda, o iš tikrųjų tai buvo išdidumo žaizda. Šiandien tau paaiškėjo, kad visa gyvenimo prasmė – per meilę susilieti su tais, kurie eina per žemę kaip ir tu. Tu įsitikinai, kad tik susiliejus per meilę su žmonėmis galima pakilti dvasia aukščiau ir pasiekti ten karštą meilę tų, kurie savo tobulumu nuėjo toliau už mus. Eiti gerumo, meilės ir pasiaukojimo keliu visai nereiškia prarasti blaivų žemės protą ir pamiršti save taip, kaip tai suprato Diogenas, iš tikrųjų nė akimirkos nepamiršęs savęs. Tavo vaidmuo – būti ne tik Alisos vyru, bet ir bendruomenės statytoju, kūrėju, ir naujos visuomeninio gyvenimo idėjos skleidėju, ir auklėtoju tų, kuriuos pats šį įsikūnijimą laikei aukštesniais už save ir kurie gims tavo šeimoje. Visiems šiems vaidmenims būtinai reikalinga visiška savitvarda. Susimąstyk, kas tai yra visiška savitvarda? Tai toks išsilaisvinimas iš aistrų, kai nė viena į tave mesta susierzinimo kibirkštis negali iššaukti tavyje atsakomosios aistros, atsakomojo irzlumo. Tavo laisvoje nuo blogio širdyje aistroms nieko daugiau nelieka kaip tik užgesti. Tavo meilės ir gerumo laužo alyva gesina visas į tave svaidomas kibirkštis. Tai tie žemės stebuklai, kuriuos žmonės nešiojasi savyje…
Po dviejų dienų mes išplauksime. Rask būdą parodyti Alisai visą savo giliausią meilę ir džiaugsmą. Vargšė mergina, tiek daug gyvenime patyrusi išdavysčių ir neištikimybės, tyliai kenčia galvodama, kad ji tau mažai patinka. Neypatinga laimė žmonai galvoti, kad vyras ją veda tik kažkieno lieptas. Matau, jog tu nustebai, kad Alisa galėjo taip keistai pagalvoti. Štai tau ir pirmoji takto pamoka, kurią reikia užglaistyti. Nedalyvauk kovoje su Dženi ir jos kompanija. Visą mūsų išsiskyrimo laiką būk greta Anandos, o pirmosiomis dienomis, kol Sanžeras dar čia, būk greta jo. Jis didis technikos ir mechanikos mokslų žinovas. Tikiuosi, kad pasimatysime greičiau nei po dvejų metų. Lik sveikas, mano sūnau. Būk tvirtas ir dirbk taip, lyg aš visą laiką būčiau greta tavęs. Atsibudęs ryte stok į budėjimo postą prie Amžinybės slenksčio. Prieš užmigdamas raportuok jai apie atliktą budėjimą. Jeigu pajėgsi gerai įsivaizduoti, kad aš greta tavęs, mes abu visada budėsime kartu. Į kiekvieną darbą sutelk visą savo dėmesį, kiekvienam susitikimui atiduok visą savo jausmų ir minčių pilnatvę. Tada diena iš dienos tu stiprinsi mūsų ryšį.
Nuoširdžiai apkabinęs Amedėjų, Florentietis išleido jį ir sėdo prie savo rašomojo stalo. Seniai jau miegojo visas namas, o šeimininko kabinete vis dar virė darbas. Čia, palinkę prie žemėlapio, kažką aptarinėjo Florentietis, seras Vomis ir Sanžeras, o Ananda užrašinėjo jų sprendimus ant popieriaus lapų, kurių krūvelė vis augo. Taip ir užklupo juos aušra.

Toliau

Mano naujos pažintys Bendruomenėje. Pirmoji nesėkmė susitikus su išeiviais iš Dartrano oazės. Radanda. Džiaugsmo koplyčia. Su Radandos pagalba atlieku Dartrano pavedimą

Visi žmonės, kuriems išnešiojau Francisko laiškus, stebino mane gyvenimo džiaugsmu. Bet man įsiminė ne vien tik ši jų savybė. Kiekvienas adresatas aktyviai gaubė mane savo paprasto gerumo tinklu. Ir aš realiai įsitikinau, kaip žmogus pats kuria ryšio su savo aplinka tinklą. Mano sąmonėje gimė naujas veiksmingas suvokimas: gyventi ? reiškia lieti iš savęs Gyvenimo eliksyrą ? džiaugsmą.
Atidžiai įsižiūrėjau į mane lydintį brolį. Tai buvo iš pažiūros gal aštuoniolikos metų jaunuolis, lieknas ir gan gražus, nors atskiri veido bruožai buvo netaisyklingi. Jis buvo linksmas, gyvybingas ir pasitikintis savimi. Jis ėjo lengvai ir keletą kartų vis bandė niūniuoti dainelę, bet kiekvieną kartą, dirstelėjęs į mane, tarsi atsiprašydavo už tylos drumstimą, nusišypsodavo ir nutildavo. Paklausiau jo, ar seniai gyvena Bendruomenėje.
? Seniai, aš čia gimiau. Mano motina jau dešimt metų kaip išėjusi į vienatvės sektorių. Kai tik pamatė, kad gerai mokausi mokykloje ir jos priežiūros man jau nebereikia, tai ir išėjo.
? O ką Jūs čia veikiate?
? Dabar ruošiuosi valstybiniams egzaminams į kurį nors universitetą, kur mane nuveš Mokytojas I., jeigu pripažins, kad mano žinios pakankamos.
Taip ir sustojau kaip įkaltas ir akimirksniu virtau Liovuška Varnų Gaudytoju. Visko galėjau tikėtis, bet tokio atsakymo negalėjau susapnuoti net pačiame geriausiame sapne. Tokia mano išvaizda prajuokino brolį. Jis nusikvatojo, savo juoku užkrėtė ir mane ? aš kvatojausi kaip berniukas, pamiršęs viską pasaulyje.
? Dieve mano, ? ištariau pagaliau atsigavęs nuo juoko. ? Jūsų atsakymas sukrėtė mane, net visas nuovargis dingo. Aš dar kartą įsitikinau, kad visiškai nesugebu pažinti žmonių, nesugebu įžvelgti jų gelmėse slypinčių jėgų. Visko tikėjausi, tik ne tokio atsakymo. Prašau man atleisti: aš net nepaklausiau Jūsų vardo, laikydamas savo susitikimą su Jumis atsitiktiniu, akimirkai šmėstelėjusiu tarp Bendruomenės sienų. Aš tegalvojau tik apie Dartrano man duotą pavedimą ir… pamiršau pasveikinti Vienatinį Jumyse. Atleiskite man.
Brolis sustojo, jo veidas tapo labai rimtas, ir tai neatpažįstamai pakeitė jį.
? Jūsų nedėmesingumas mano atžvilgiu, visai natūralus, ? tarė jis švelniai, ir netgi jo balsas pasikeitė, tapo duslesnis ir šiltesnis. ? Kiekvienas iš mūsų neatkreipia dėmesio į šimtus susitikimų, nes neišsiugdė įpročio lanksčiai ir iki galo nukreipti savo dėmesį nuo vieno daikto į kitą. Nors nuo pat vaikystės mus čia auklėja ugdydami tikslų dėmesį, aš jo išmokau tik tada, kai Radanda ėmė mokyti mane senųjų kalbų. Ak, koks puikus jis mokytojas, koks malonumas dirbti su juo!
Brolio atsakymas dar labiau pribloškė mane. Aš galvojau, kad Radanda beveik šventasis. Bet kad jis dar ir mokslininkas, graikų ir lotynų specialistas, kad jis gali puikiai dėstyti!..
? Jūs čia jau daugelį aplankėte lydimas I. Aš kaip tik buvau pas senąjį grafą, kai Jūs įteikėte jam Francisko laišką. Grafas ? istorijos žinovas ir didis lingvistas. Jis man dėsto specialų visų tautų istorijos ir literatūros kursą. Jis man suteikė tiek daug žinių, kad aš net neabejoju dėl istorijos ir kalbotyros egzaminų.
? Sakykite, o kuo Jūs vardu?
? Mane vadina Slava. Mano vardas Viačeslavas, o pavardė Silko. Štai mes ir atėjome. Abi seserys čia laikomos geriausiomis matematikėmis. Esu girdėjęs, kad jos turi kažkokių universitetų diplomus, bet kadangi jos labai uždaro būdo ir nieko apie save nekalba, išskyrus to momento reikalą, tai nieko daugiau apie jas nežinau. Jos gyvena čia ne taip seniai, ne daugiau kaip dešimt metų.
Mes priėjome prie gražaus namo, pirmo oranžinės spalvos tarp visų baltų Bendruomenės namų. Balkone sėdėjo dvi dar visai nesenos moterys. Iš jų rūbų supratau, kad jos yra iš Dartrano oazės. Išgirdę žingsnius jos pakėlė galvas nuo knygų, prie kurių buvo palinkę, ir viena iš jų išėjo mūsų pasitikti.
? Ar tu, Slava, pas mus?
? Ne, aš tik atvedžiau Jums Mokytojo I. pasiuntinį ir sekretorių, ? atsakė Viačeslavas, nusilenkdamas seserims ir praleisdamas mane į priekį.
Moters veidą nuplieskė raudonis. Jos sesuo pribėgo prie balkono turėklų ir beveik sušuko:
? Mokytojas I. čia? Kada atvyko? Su kuo jis? Kur jis?
Slava nusišypsojo iš jos klausimų greičio.
? Štai šis brolis atsakys į visus Jūsų klausimus. Aš paliksiu jį pas Jus ir po valandos užeisiu pasiimti.
Seserys pakvietė mane į balkoną. Aš papasakojau joms, su kokia misija mane pas jas atsiuntė I., ir padaviau jo laišką. Kiekviena sesuo perskaitė laišką ir kiekviena visiškai skirtingai į jį reagavo. Vyresnioji, tyliai mane sutikusi, nušvito iš džiaugsmo. Jos veide atsispindėjo laimė, beveik ekstazė. O jaunesnioji, užpylusi mane klausimais, atrodė prislėgta ir nuliūdusi.
? Aš pagalvojau, kad jau ? viskas, ? sušnibždėjo ji vos girdimai sėsdama į krėslą prie stalo ir paniro į apatiją.
? Miela Runka, nustok būti vaikas. Argi tu nematai, kad Mokytojas duoda mums darbo? Nejaugi tu gali su liūdesiu priimti pirmąjį brangaus Mokytojo, išgelbėjusio mums gyvybes, pavedimą?
? Taip, aišku, tu teisi, Rolanda. Bet aš neturiu daugiau jėgų gyventi čia. Aš noriu namo, į oazę, o iš ten į platųjį pasaulį. Aš daugiau neturiu jėgų gyventi čia. Noriu mokytis ir pamatyti žmonių. Juk pagaliau mūsų galima pasigailėti, ? silpnu balsu, su ašaromis kalbėjo Runka, pereidama prie prancūzų kalbos.
Rolanda švelniai ją apsikabino, glostė jos puikius juodus plaukus ir švelniai, tyliai aiškino jai ta pačia kalba.
? Tu juk pati žinai, kad suirzimo priepuolis praeis. Juk tu, sesute, pati geriausia ir stropiausia. Prisimink savo būseną, kai Mokytojas I. atvežė mus čia. Tik čia tu sustiprėjai, daug kam buvai pagalba. Dabar nusiramink. Pažvelk, kaip švelniai ir draugiškai žiūri į tave jaunuolis. Jis duoda tau paketą. Paimk. Juk jis tikrai nesitikėjo rasti čia dramatišką sceną vietoje pagalbos, kurią jam žadėjo Mokytojas I.
Runka nusišluostė ašaras ir gailiai kaip kūdikis tarė man:
? Atleiskite, broli. Aš dešimt metų negaliu susitaikyti, kad atplėšta nuo visko, kas man brangu bei artima. Vis prisimenu išsiskyrimą su mylimais. Bet… pati esu kalta dėl to išsiskyrimo. Man labai gėda, kad priverčiau Jus tapti tokios nemalonios scenos liudininku. Aš iš visos širdies, su visa meile pasiruošusi atlikti tai, ko pageidauja Mokytojas I. Patikėkite, tai suteiks man vien tik džiaugsmą.
Padaviau jai Mokytojo I. paketą, skirtą seserims.
? Aš puikiai suprantu, kaip skaudu žmogaus širdžiai, kada jam tenka atsiplėšti nuo paties brangiausio gyvenime, nuo to, kas jam atrodo vienintelė prasmė ir grožis. Skausmas, patirtas dėl tokio išsiskyrimo, ilgam palieka pėdsakus. Net tada, kai asmeninio skausmo žaizdos jau užgiję, kai jau suvoki, kad visa Gyvenimo prasmė ?Amžinybė, kurią tu atradai žmoguje, o ne jo laikina forma, ir tada dar tebegyvena širdyje prisiminimas apie patirtą skausmą, nors pats skausmas jau atrodo tik kaip praeities aidas.
? Daug kartų per tuos čia nugyventus dešimt metų trumpam pasiekdavau šią išmintį, bet visada pakakdavo menkiausios kibirkštėlės, kad suvokčiau visą savo vidinės ramybės nestabilumą. Jūsų žodžiai dar labiau sugėdino mane. Kokia laimė, kad Mokytojas I. ne pats atėjo, o atsiuntė Jus. Aš dar turiu laiko susigrąžinti savitvardą. O, jeigu Jūs žinotumėte, koks gailestingas man buvo Gyvenimas, pasiuntęs man tokią švelnią ir rūpestingą draugę, mano seserį Rolandą. Rolanda savo noru paliko pasaulį ir mokslą, kuriam ji atsidavusi kaip vienintelei savo aistrai, paliko oazę ir išvyko kartu su manimi. Jeigu jos nebūtų buvę greta manęs, tai aš jau nebeegzistuočiau.
Runka galėjo man viso to ir nesakyti. Aš pats supratau ? tarsi knygoje perskaičiau ? seserų gyvenimą ir tarpusavio santykius.
? Gal mums neverta gaišti laiko? Jeigu norite, šiandien iš karto pradėkime pažintį ir nueikime pas ką nors iš oazės gyventojų, ? Rolanda stengėsi pasukti pokalbį kita kryptimi. ? Čia greta mūsų gyvena motina su sūnumi. Abu jie labai geri, bet neišlaikantys pusiausvyros žmonės. Pažintis su jais Jums bus maloni tuo, kad jų namuose nuolat renkasi daug draugų iš oazės. Jūs iš karto pateksite į jų būrį ir suprasite jų interesus bei nuotaikas, jų kultūros bei skonio lygį.
Su džiaugsmu priėmiau pasiūlymą aplankyti gretimą namą. Mes palikome ant stalo Slavai raštelį, prašydami užsukti pasiimti manęs į gretimą namą. Kai seserys privedė mane prie namo, tai jau iš tolo buvo girdėti triukšmingi balsai, labiau primenantys ginčą nei draugišką pokalbį. Kambarys, į kurį mes įėjome, labiau priminė rytietiško stiliaus svetainę, o ne tai, ką tikėjausi išvysti Bendruomenėje. Palei sienas stovėjo plačiausios sofos, ant sienų kabėjo kilimai, o viduryje kambario buvo pristatyta mažų apvalių stalelių su žemais krėslais ir visur buvo prisėdę garsiai besiginčijančių žmonių, kurie, pasidalinę į atskiras grupes, domėjosi tik savo artimiausiais kaimynais ir visai nekreipė jokio dėmesio į likusius.
? Dieve mano! Mūsų mokytosios atsiskyrėlės! ? pakildama iš savo vietos ir eidama prie mūsų tarė žila elegantiška moteris, gražiai apsirengusi Dartrano oazės stiliumi. ? Iš kurgi žemėje atsirado šis riteris, sugebėjęs ištraukti iš bokšto užburtas princeses? ? juokėsi moteris apkabindama seseris ir gudriai nužvelgdama mane.
? Šis riteris ? Mokytojo I. bendražygis, ? atsakė Rolanda.
Kai tik ji ištarė šiuos žodžius, kambaryje įsivyravo kapinių tyla. Visos kalbos nutilo per pusę žodžio, tarsi stebuklinga lazdele mostelėjus, figūros sustingo kaip gyvo teatro scenoje.
? Leiskite supažindinti Jus, seserie Leokadija, tai Mokytojo I. sekretorius, brolis Liovuška, kaip vadina jį Mokytojas savo laiške, ? sudrumstė kambaryje tvyrojusią tylą Rolanda.
Sesuo Leokadija pasirodė esanti namų šeimininkė. Ji maloniai pasisveikino su manimi, bet už išorinio mandagumo pajutau jos stiprų nerimą. Lygiai taip pat stipriai pajutau ir dabar ratu mane apsupusių žmonių sroves. Visi jie buvo sutrikę. Jų linksmumą tarsi vėjas nupūtė, kambaryje padvelkė kažkokiu slegiančiu liūdesiu.
? Demetrai, sūneli, kur tu? ? atsigręžusi į gretimo kambario duris garsiai pašaukė Leokadija.
Mane apžiūrinėjo daug porų akių. Jaučiau, kad galiu sutrikti, bet tuo metu duryse pasirodė aukštas gražus vyras. Tai buvo pilna to žodžio prasme nepriekaištingas gražuolis. Juodi kaip derva plaukai, juodos akys ir tiesūs suaugę antakiai, raudonos lūpos, patys taisyklingiausi veido bruožai. Ant pečių jis buvo užsimetęs gražiai drapiruotą ryškiai raudoną apsiaustą, tokio ryškumo ir spindesio, kad atrodė ugninis. Gražuolis priėjo prie mūsų grupės, labai mandagiai pasisveikino su seserimis ir su atviru sarkazmu nužvelgė mane. Jo žvilgsnis man kažkuo priminė Bracano, nors siaubingo, gyvuliško pykčio šiose juodose akyse nebuvo. Aš mačiau jose panieką viskam, kas neteikė jam asmeninio malonumo ir prieštaravo jo skoniui bei įsitikinimams.
? Tave, motin, taip pribloškė seserų-mokslininkių vizitas, kad net pamiršai mane supažindinti su jų kavalieriumi, ? šypsodamasis, bet šaltai ir iš aukšto pasakė jis motinai.
? Tai Mokytojo I. sekretorius, Demetrai, ? labai tyliai ištarė Leokadija. ? Leiskite supažindinti Jus su savo sūnumi, ? kreipėsi ji į mane, ir vėl už jos išorinio mandagumo pajutau nerimą. ? Mano sūnus dailininkas. Čia jis nedalyvauja bendruose darbuose, bet jo dirbtuvėse jau daug puikių paveikslų.
Aš supratau, kad moteris kalba pirmus jai į galvą atėjusius žodžius norėdama laimėti laiko ir susitvardyti. Demetras, išgirdęs motinos žodžius, nusijuokė gan dirbtiniu juoku ir sveikindamasis su manimi stengėsi atrodyti nesivaržantis.
? Atpažįstu Mokytoją I.! Visada pasirenka pačios netikėčiausios išvaizdos ir charakterio bendražygius, kas mane, kaip dailininką, ypatingai domina. Prašom pasakyti, ar visi, su juo šį kartą atvykę, tokie jauni kaip Jūs?
Jis įžūliai apžiūrinėjo mane, familiariai pastūmė kažkokį žmogų, šiek tiek trukdžiusį jo žvilgsniui, ir, demonstruodamas savo grožį, dailia ranka pasitaisė raudonąjį apsiaustą. Nespėjau nieko jam atsakyti, nes išgirdau Runkos balsą:
? Mes atvedėme čia Mokytojo I. pasiuntinį ne tam, kad Jūs puikuotumėtės prieš jį savo teatralinėmis pozomis, Demetrai. Jis jų tikriausiai daug matė, gyvendamas pasaulyje. Atvedėme vien tam, kad Jūsų motinos namuose jis galėtų geriau pamatyti visus išeivius iš mūsų oazės. Siaubas, bet aš matau, kad dešimt gyvenimo čia metų nė kiek Jūsų nepakeitė…
Runka kalbėjo sujaudintu, giliu balsu. Ją pertraukė Rolanda:
? Demetrai, svečias namuose ? svarbiausias žmogus, jam skiriamas visas dėmesys. Toks senelio Dartrano priesakas. O svečias, kaip Mokytojo I. pasiuntinys, ? šventas žmogus kiekvienam Bendruomenės gyventojui. Kodėl jūs norite atrodyti blogesnis, nei esate iš tikrųjų?
Demetras staigiai pasisuko į Rolandą, jo veidas nukaito, susilygindamas su apsiausto spalva, jis jau buvo pasiruošęs grubiai atkirsti mano kilniai užtarėjai. Mano galvoje praūžė susitikimo su Staranda vaizdai. Prisiminiau, kaip iš pasipiktinimo ir apmaudo daužėsi mano širdis, kai aš išgyvenau tariamą savo Mokytojo pažeminimą. Pasijutau esantis greta savo brangaus globėjo, per visą mano organizmą prabėgo man jau pažįstamų virpesių srovė ? iš karto tapau visiškai ramus ir švelniai tariau namų šeimininkei:
? Esu kaltas prieš Jus, kad atėjau taip netikėtai ir sutrukdžiau Jūsų draugams jų įdomius pokalbius. Iš pradžių man reikėjo sužinoti, ar Jūs ir Jūsų sūnus norite matyti mane, tokį kuklų Mokytojo tarną.
? Ak, ką Jūs! Mes nuoširdžiai džiaugiamės Jumis. Mes daug metų neturėjome jokių žinių nuo Mokytojo I. Bet mums ne taip seniai sakė, kad jis keliauja kažkur po Rusiją, todėl Jūsų atėjimas mus taip nustebino. Mes net nepajėgėme iš karto atsipeikėti. Prašom sėsti. Papasakokite, prašau, kaip Jūs keliavote? Ar neužsukote į oazę pas mūsų artimą giminaitį Rasulą Dartraną? Kur ir kada išsiskyrėte su Mokytoju?
Leokadija pylė klausimus vieną po kito, sodindama mane ir seseris prie vieno iš stalų, kad sūnus negalėtų prie manęs prieiti. Matyt, ji bijojo naujo jo išsišokimo ir nelabai pasitikėjo mano išsiauklėjimu.
? Nežinau, nuo kurio klausimo pradėti. Jeigu pradėsiu nuo Jūsų paskutinio klausimo, tai turiu pasakyti, kad su Mokytoju I. išsiskyriau prieš valandą.
Pasigirdo šauksmai: “Kaip tai?”, “Ką Jūs tuo norite pasakyti?”, “Kaip tai gali būti?”, “Neįtikėtina!” ? ir į juos panašūs “Ai” bei “Oi” sklido iš visų kambario kampų. Visus juos nustelbė stiprus Demetro balsas:
? Ar tik nenorite pasakyti, kad pats Mokytojas I. yra čia?
Aš apsidairiau aplink ir pamačiau svečių veiduose, dar prieš valandėlę tokiuose linksmuose, neapsakomą siaubą. Niekaip negalėjau suvokti šios panikos, nes per ilgą gyvenimo greta I. laiką pripratau matyti šypsenomis pražystančius žmonių veidus vien paminėjus mano brangaus draugo ir Mokytojo vardą.
? Taip, Mokytojas I. čia.
Visi šauksmai kambaryje susiliejo į aimaną: “Kaipgi taip!”, “Argi jau baigėsi terminas?”, “Ką mums daryti?” ? ir kartu su šiais šauksmais kambarys ištuštėjo, jame likome tik mes ir šeimininkai. Dabar vėl kambaryje įsivyravo mirtina tyla, kurią dar labiau išryškino sunkus Demetro kvėpavimas. Jis stovėjo vis ta pačia poza prie stalo, bet nuleidęs galvą, visiškai išblyškęs ir niūrus, su savo raudonu apsiaustu panašus į puolusį angelą.
Pirmoji šią sunkią ir man nesuvokiamą tylą sudrumstė Leokadija.
? Nesistebėkite, kad Jūsų atėjimas padarė mums visiems tokį stiprų įspūdį. Matote, mes visi atvykome čia Mokytojo I. nurodymu vienokiais ar kitokiais keliais. Ir kiekvienas iš mūsų esame jam vienaip ar kitaip įsipareigoję. Bet mes čia gyvenome linksmai ir nerūpestingai, todėl nenuostabu, kad visiškai užmiršome nemaloniąją prisiimtų įsipareigojimų pusę. Mes…
? Baik, motin, šias kalbas. Gal Mokytojo atvykimas mūsų visai neliečia. Maža kokių reikalų jis gali turėti Bendruomenėje. Matote, ponas sekretoriau, mes čia gyvename išlaikomi senelio Dartrano, o ne Bendruomenės. Turime parke savo dalį, kurioje, be išeivių iš oazės, niekas negyvena. Neneigiu, kad ir aš pats, kaip ir visi kiti, esu įsipareigojęs, bet kartu, kaip ir visi, esu nepriklausomas. Ar Jūs turite ką nors perduoti asmeniškai mums nuo Mokytojo I.?
? Ne, Mokytojas tik įsakė man atlikti Dartrano pavedimą: perduoti laiškus ir siuntinius iš oazės.
Motinos ir sūnaus veidai prašvito, abu su palengvėjimu atsiduso.
? Ak, štai kaip! Na, mums čia nieko netrūksta. Senelis Dartranas galėjo ir nesirūpinti dėl mūsų. Mes, aišku, džiaugsimės Jūsų atėjimu ir gautomis dovanomis, ? vėl pereidamas į arogantišką toną ir aukštai iškeldamas savo gražią galvą pasakė man Demetras.
Pažvelgiau į seseris ir iš visų jėgų stengiausi įlieti ramybės į jų širdis, nes iš pasipiktinimo jos susijaudino ir nervinosi. Pasigirdo lengvas beldimas į duris ir aš pamačiau atėjusį Slavą.
? Jums ko reikia? Jūs pas mane? Aš dabar užsiėmęs, ateikite vėliau.
Demetras kalbėjo nepaprastai iš aukšto.
? Ne, jis atėjo manęs, ? skubiai atsistodamas pasakiau jam, nuliūdęs dėl tokio nedraugiškumo, kurį per mane teko patirti mano maloniam palydovui.
? Kurgi Jūs skubate? Pasilikite, prašau, vakarienės, ? kreipėsi į mane sesuo Leokadija.
? Taip, taip, ? palaikė ją sūnus. ? Juk Jūs nenoromis tapote priežastimi, dėl kurios mes likome vieni. Kaip matote, visi draugai išsilakstė. Dabar Jūsų tiesioginė pareiga užimti mus.
? Atleiskite, aš esu tik kuklus savo pono pasiuntinys ir tegaliu labai tiksliai vykdyti jo įsakymus, bet ne daugiau. Turiu tuoj pat grįžti namo. Manęs gali prireikti Mokytojui I.
Motina su sūnumi labai atkakliai protestavo tvirtindami, kad vakarienė jau ant stalo, kad jų Bendruomenėje nepriimta išeiti nuo padengto stalo, kad t. y. net nemandagu. Bet aš tik dar kartą atsakiau, kad negaliu viršyti man duotų nurodymų. Sunkiai, tik panaudojęs visą savo atkaklumą, išsiveržiau iš pernelyg vaišingų šeimininkų namų.
Kai jau atsisveikinau su seserimis prie jų balkono, Rolanda sulaikė mano ranką.
? Tai aš kalta. Jie visi puikūs žmonės, bet jų lengvabūdiškumo net nėra su kuo palyginti, nebent su jų pomėgiu dykinėti. Man reikėjo juos iš anksto perspėti, tada Jums nebūtų tekę stebėti šios sunkios scenos. Ateityje aš pasistengsiu paruošti žmones susitikimui su Jumis.
? Esu labai patenkintas, kad pamačiau ir išgirdau žmones, nelaukusius šios žinios. Dabar man aišku, kiek daug reikia turėti savyje ramybės bei džiaugsmo, kad sėkmingai atlikčiau man pavestą misiją. Nesistenkite pateisinti Demetro. Mano širdis jau išteisino jį. Visa esmė čia ne Demetras ar kas nors kitas, bet aš pats ? kiek aš rasiu takto bei žavesio atlikti, o ne sugadinti man pavestą uždavinį.
Mes atsisveikinome su seserimis, palinkėję joms ramios nakties, kuri jau sutemo. Virš mūsų švietė ryškiomis, stambiomis žvaigždėmis nusėtas dangus, retkarčiais sutikdavome namo grįžtančius žmones. Tylėdami ėjome parko takeliais. Staiga Viačeslavas sustojo.
? Broli, aš nežinau, kaip gyvena žmonės tolimame pasaulyje, todėl atleisk man, jeigu tai netaktiška, kad aš sudrumsiu tavo tylą. Bet Radanda ne kartą kalbėjo man: “Jeigu matai, kad susitikimas su žmonėmis prasidėjo ir baigėsi be džiaugsmo, pasistenk bent vienam iš nesėkmingai sutiktų atiduoti savo sielos šilumą bei ramybę”. Tu nuliūdęs, ir aš noriu paaiškinti tau, naujam čia žmogui, nesuprantamą elgesį tų, su kuriais tik ką susitikai. Visa ši Bendruomenės dalis, kurią užima išeiviai iš oazės, beveik neįsilieja į visuotinį darbinį Bendruomenės narių gyvenimą. Jie atvyko čia gavę nurodymą savarankiškai pasirinkti vieną iš Bendruomenės veiklos sričių. Jie ilgai nieko nesirinko. Po eilės pokalbių su Radanda jie pasiryžo apžiūrėti visas čia esančias veiklos sritis. Bet jiems niekas nepatiko. Tik penkiasdešimt – šešiasdešimt žmonių, tarp jų tau ? jau pažįstamos seserys, pradėjo dirbti kartu su mumis, daug ko išmokė mus, kai ko išmoko iš mūsų. Likusieji viską sukritikavo, nusprendė dirbti atskirai, įsisteigė savo dirbtuves, mokyklas, bet viskas baigėsi tuo, kad jeigu jų vaikai ir mokosi, tai tik mūsų mokyklose. Patys jie gyvena dykinėdami ir nieko nesukuria net savo pačių reikmėms, jau nekalbant apie visos Bendruomenės gerovę. Kai kurie, kaip, pavyzdžiui, Demetras, stengiasi sudaryti tik darbo iliuziją. Kažką piešia, siuva, sodina, bet savo darbo rezultatų niekam nerodo. Griežtą savo kritiką beria ant mūsų kaip žirnius. Nesielvartauk dėl pirmos savo nesėkmės. Pats Radanda jiems ne vieną kartą priminė apie pažadus Mokytojui I., apie tai, kad metai greitai bėga, kad teks parodyti darbų rezultatus. Aš prisimenu vieną jo frazę, kurią jis prie manęs jiems pasakė: “Žmogaus tinginystė atkeršija jam. Tinginystė sudegina žmogaus iniciatyvą, o netekęs iniciatyvos žmogus ne ką aukštesnis už gyvulį. Kuo ilgesnis tinginystės periodas, tuo skaudesnis energijos irimas žmoguje. Metai, nugyventi tinginystėje, uždaro žmogui visas galimybes įžengti į bet kurį Šviesos kelią. Nes įžengti gali tik tas, kuriame gyva lanksti valia darbui.”Tu matai, koks gilus šis klausimas. Ir ar galėjai taip iš karto rasti būdą vienytis su jais?
? Kad klausimas apie jų bendrą darbą gilus, tu, Slava, be abejo, teisus. Ir ne man jį spręsti. Bet tą mažą jų gyvenimo atkarpėlę, prie kurios prisiliesti mane pasiuntė ? perduoti linkėjimus iš tėvynės ? reikės įveikti su didžiausiu džiaugsmu ir kilnumu, kokiems tik esu subrendęs. Aš melsiu savo didžius draugus padėti man atlikti šį uždavinį.
Mes priėjome mūsų namo prieangį, ir pirmas mano pamatytas žmogus buvo Natalija Vladimirovna su apsimiegojusiu, sunkiu Eta ant kelių. Šis vaizdas buvo ir neįprastas, ir nebūdingas Andrejevai. Ji nejautė Etai jokio prieraišumo. Aš ne kartą pastebėjau net kažkokį jos šlykštėjimąsi mano nuostabiu povu. Dabar ji švelniai ir rūpestingai laikė paukštį ant kelių, priglaudusi galvą prie minkštos Etos nugaros. Atrodė, kad šiaip visada jautriai reaguojanti į žingsnius ir į bet kokį judėjimą, šį kartą Natalija Vladimirovna negirdėjo mūsų ateinant. Tik kai mes jau užlipome ant pirmo laiptelio, ir ji, ir Eta vienu metu pakėlė galvas. Eta tuoj pat peršoko pas mane, o vargšė Natalija Vladimirovna, nors ir linksmai juokėsi, bet nelengvai stojosi, trindama nutirpusias rankas bei kojas.
? Liovuška, aš taip norėjau su Jumis pasikalbėti, kad paprašiau Mokytojo I. leidimo parvesti Jums Etą. I. labai šelmiškai pažiūrėjo į mane, leido atvesti povą, bet… kiek rūpesčių suteikė man Jūsų išdykęs draugas! Prireikė viso Radandos autoriteto, kad Eta malonėtų paklusti ir eiti su manimi. Vos dingome iš I. ir Radandos akių, jis užšoko man ant rankų ir nepanoro eiti pėsčias. Taip ir teko man parnešti jį iki pat namų. O kai atėjome čia ? privertė mane laikyti jį ant kelių. Gudruolis taip komiškai dėkodavo už paslaugas švelniais žvilgsniais bei koketiškais galvos judesiais, kad aš atleidau jam už visą šį vargą.
? Mane labai nuliūdino, brangi Natalija Vladimirovna, kad Eta išliejo ant Jūsų visą savo despotizmą. Niekaip nesuprantu, kaip Jums pakako jėgų jį parnešti. Jis net man jau sunkus.
Mes abu kvietėme Slavą pabūti kartu su mumis, bet jis nuėjo namo taręs, kad jo dar laukia darbas. Į mano priekaištus Etai, kodėl jis privertė Nataliją Vladimirovną nešti tokį svorį, ji pati linksmai atsakė:
? Na, mano našta man buvo lengva! Aš žinau tokį žodį. O Jums norėjau papasakoti, kaip mane šiandien nustebino Radanda. Jo bibliotekoje aš radau visus didžiųjų Graikijos ir Romos rašytojų originalus, o kai paklausiau jo, kam čia reikalingi tokie kūriniai, jis man atsakė: “Man buvo reikalingi anksčiau, kol aš jų nemokėjau mintinai, o dabar reikalingi visiems išsilavinusiems Bendruomenės žmonėms, besiruošiantiems tarnauti savo artimui plačiajame pasaulyje, kur jie greitai išvyks. Štai, leiskite Jus supažindinti su keletu iš jų”, ? džiugiai pridūrė jis, eidamas prie grupės jaunų žmonių, įėjusių į kambarį, kuriame mes sėdėjome. Ar Jūs galite, Liovuška, įsivaizduoti, kaip aš suakmenėjau ir kokia kvaila buvo mano veido išraiška, kai sveikinausi su man pristatytais žmonėmis? Radanda juokėsi iš manęs ne mažiau nei tada, kai Eta taršė Jus visų akivaizdoje, apie ką jis man nepaprastai juokingai papasakojo. Nepagalvokite, Liovuška, kad aš iš Jūsų juokiausi. Aš iš visos širdies užjaučiau Jus, o juokiausi tik iš situacijos komiškumo.
? Kaip tik taip aš ir galvoju, brangi Natalija Vladimirovna, o dabar esu labai sujaudintas Jūsų dėmesio mano asmeniui. Jeigu Jus Radanda nustebino savo išsimokslinimu ir jaunais žmonėmis, tai mane ne mažiau nustebino vienas jo mokinys, mūsų brolis-palydovas po Bendruomenę.
Ir aš papasakojau jai visus vakaro įspūdžius, su visomis detalėmis perteikdamas pokalbį su Viačeslavu. Mes sėdėjome dviese, užburti žvaigždžių švytėjimo ir stebuklingos parko tylos. Natalija Vladimirovna kalbėjo tyliu, nuoširdžiu balsu:
? Kaip skiriasi mano pasaulėjauta šią akimirką nuo viso to, ką man tekdavo išgyventi anksčiau. Per tas kelias mano gyvenimo dienas čia manyje gimė kažkoks visiškai naujas išsilaisvinimas. Kai anksčiau man pasitaikydavo įtemptu darbu neužpildytų valandėlių, iš pasąmoningų mano dvasios gelmių verždavosi vos ne liūdesys. Net nuostabi naktis, jeigu aš nedirbdavau ar nemiegodavau, teikdavo man ne nuostabią dievišką ramybę, bet mintis apie vienatvę, apie tai, kad neturiu žemėje nieko daugiau, kad stoviu nuoga tarp milijonų žmonių, apsirengusių visomis savo aistromis ir laikinos meilės prisirišimais. Nuo jų atitolau, o iki dangaus nepakilau… Jausdavausi kabanti tarpplanetinėje erdvėje, neturėdama tvirto atramos taško. Šią akimirką aš suvokiu savyje ir dangų, ir žemę. Susitaikymas ir pilnas mirties bei gimimo suvokimas ateina į mane su kiekvienu žolės ir lapo šnaresiu, su kiekvienu juoku ir aimana, su kiekviena paukščio trėle ir gyvulio riksmu. Aš jaučiu savyje didžią Šviesą, nepriklausomai nuo supančios aplinkos, nuo laiko ir vietos. Ir ši mano ramybė, naujai įgytas susitaikymas ? mano nuolatinis Amžinojo Šlovinimas, mano ištikimybė jam jau nepajudinami. Viskas, kas mano širdyje dar liko nuo buvusių sąlyginumų ir prietarų, viskas, kas dar galėjo joje atverti išsiskyrimo žaizdas ar slėgti ją šalčiu nuo artimųjų mirties, nuo artimų bei jai brangių žmonių kančios bei paklydimų ? viskas atitrūko, virto pelenais, išlaisvindami mintį ir paruošdami dvasiai kelią į kur kas platesnį Gyvenimo suvokimą. Jūsų šios dienos patirtis, kai Jūs akivaizdžiai pamatėte, kaip žūsta žmonių gyvenimai, jeigu jie nesuvokė darbo reikšmės Žemėje, sutapo su mano nauju suvokimu, kaip turi gyventi žmogus Žemėje. Tai, kad Žemė iš principo ? darbo arena, aš niekada neabejojau. Bet kaip? Kam kiekvieno darbas reikalingas? Kokia kasdieninio darbo reikšmė žmogaus amžių arenai? Tikslų viso to ryšį aš suvokiau tik čia. Didžioji schema: gimimas, darbas, mirtis ? iškilo prieš mane trimis naujais žodžiais: jėga, ištvermė, savitvarda. Ir visi šie trys žodžiai priklauso nuo pačių paprasčiausių tiesų. Šias tiesas kiekvienas žmogus kuria pats ir iš jų grindžia sau ir kitiems džiaugsmo kelią. Šios trys pradinės tiesos skamba man dabar žodžiuose: gerumas, meilė, ištikimybė. Visiškai nesvarbu, kur ir kaip žmogus išreikš šias tris jėgas. Nesvarbu, kas jis, vienuolis ar pasaulietis, laukinis ar išsilavinęs rašytojas, nesvarbu, ar sutiko jis savo gyvenime didžių žmonių, ar visą kelią ėjo per elementarią savo išsivystymu visuomenę, svarbu tik tai, kad jis šias tiesas realizavo ir jų pagrindu vienijosi su žmonėmis. Jeigu jis jomis grindė savo paprastą dieną ? jis pasieks susitikimą su Mokytoju. Jis įžengs į ne tik protu pasiekiamą gyvenimo amžinumo suvokimą. Jis įžengs į visišką žinojimą širdimi, kad nėra nei mirties, nei išsiskyrimo. Žmogus, protu suvokęs, kad nereikia verkti dėl išėjusio draugo, visgi verks, kai draugas išeis. Savo ašaromis jis, be abejo, trauks draugą prie žemės. Žeis jį savo kančios vaizdais ir kurs jam tūkstančius kliūčių, pažeisdamas jo pirmąją pareigą naujame pasaulyje, į kurį šis pateko. O ta vienintelė pirmoji pareiga naujame pasaulyje ? vienintelė, kaip amžina atmintis, su kuria išlydi per bažnytines apeigas ? žmogaus darbingumas. Štai kodėl taip sunku bendrauti su dykūnu, nesukuriančiu sau amžinų kelių, kuriais galėtų vienytis su būtybėmis visuose pasauliuose. Darbas žemėje, kaip ir danguje, individualiai skirtingas. Vieno darbas kitam gali atrodyti kaip nieko neveikimas. Ir tai nesvarbu. Svarbi tik ta Šviesa, kuri atsivėrė žmoguje kaip jo darbo rezultatas. Svarbūs įgūdžiai, įprotis harmoningai mąstyti, t. y. derinant širdies gerumą ir proto lankstumą. Jie veda į susitaikymą. Meilė neatskiriama nuo visų šių žmogaus savybių harmoningo derinio, ji ir yra gyvo Gyvenimo kelias jame. Šiandien nuo manęs nukrito paskutiniai asmeniškumo gniaužtai. Dingo kartėlio jausmas, kad aš stoviu nuoga virš apsirengusios ir linksmos žemės, kad viskas nutraukta tarp manęs ir jos, puošnios bei žydinčios. Atvirkščiai, aš apsirengusi Šviesa, švytinčia gerumo Šviesa. Visa Žemė yra mano širdies šventovėje, ir nėra man daugiau nei mirties iliuzijos, nei atsiskyrimo nuo Žemės. Manyje gimė ir įsitvirtino susitaikymas. Žemė ir aš, lygiai kaip ir tai, kur išeis mano dvasia, palikusi brangią, daug kenčiančią Žemę, ? viskas vienovė. Džiaugsmas gyventi, bebaimiškumas mirti ? viskas susiliejo man į vieną šventą sąvoką: dirbti žmonių gerovei.
Eta pakėlė galvą, šūktelėjo ir nubėgo tamsiu takeliu. Supratau, kad mano paukštis iš tolo pajuto ateinantį I.
? Labanakt, Liovuška. Eisiu į savo kambarį. Užsirašysiu dienos įspūdžius.
Natalija Vladimirovna atsisveikino su manimi, palikdama man gilų savo žodžių įspūdį. Šie žodžiai prasiskverbė į mano širdį. Ne vieną kartą jaučiau širdyje skausmą dėl išsiskyrimo su broliu-tėvu. Kad ir kokia didžiule meile buvau apsuptas, kad ir kaip vertinau bei gerbiau savo nuostabius ir didžius globėjus, kartais širdyje prabusdavo aimana. Norėdavau pajusti niekam neprilygstantį švelnų brolio Nikolajaus apkabinimą, sau giminingą kraują ir kūną. Norėjau stotis ir eiti pasitikti I., bet nusprendžiau palaukti jo ant prieangio laiptelių. Gal ir I. buvo pasinėręs į didžias mintis, gal ir jam reikėjo šios poilsio ir vienatvės valandėlės. Nespėjau baigti savo minčių, kai išgirdau pokalbį, ir greitai aikštelėje priešais namą išvydau dvi baltas figūras, o greta jų oriai žingsniuojantį Etą. Niekada nesistebėdavau matydamas I. su netikėtais žmonėmis. Jau pripratau greta jo matyti pačias netikėčiausias figūras. Bet šį kartą aš nustebau, nes I. ėjo kartu su žilaplaukiu Radanda, linksmai pasakojusiu jam apie naujus stiklo gamybos pasiekimus. Kada gi miegodavo Radanda? Girdėjau kalbant, kad jis keldavosi anksčiau už visus, kad visą dieną būdavo užimtas pačiais įvairiausiais reikalais. Kada jis ilsėdavosi?
? Ką, Liovuška, pavargęs kūnas prašosi poilsio? ? Radanda uždėjo ranką man ant peties ir greitai, visai ne seniokiškai atsisėdo greta manęs ant laiptelio. ? Tu stebėk, vaike, viską stebėk. Ne veltui tau duotas rašytojo kelias. Tu rašyk apie žmones “paprastai”, kaip aš tau jau sakiau iš pirmo žvilgsnio. Rašytojų keliai skirtingi. Vienas prirašo daug dalykų, jie atrodo lyg ir reikalingi tam laikmečiui. Tik žiūrėk, prabėgo ketvirtis amžiaus ir pamiršo žmonės rašytoją, nors jis savo laiku buvo pripažintas ir apdovanotas. Kitas mažai ar net tik vieną knygą parašė, o gyvena jo knyga amžius, tampa priežodžiais ir citatomis. Kodėl taip atsitinka? Nieko nepaprasto. Vienas rašė ? ir pats vertino savo kūrinius, tegalvodamas, kaip įtikti amžininkams bei gauti kuo daugiau naudos. Jis laikino ieškojo, laikinas jam ir atsakė. Kitas suvokė savyje vienintelę jėgą: Amžinojo Ugnį. Jis ir kituose stengėsi Ją matyti. Stengėsi matyti, kur ir kaip nusikalsdavo žmogus to Amžinojo įstatymams ir kentėjo nuo yrančios savyje harmonijos. Pastebėdavo, kaip tas ar kitas žmogus tapdavo laimingas, susiliedamas su Amžinuoju, ir puošė aplinkinių gyvenimą. Toks rašytojas ne tik atspindės savo kūriniuose žmonių džiaugsmo bei skausmo bedugnes. Jis stengsis išmokti taip išgyventi jų gyvenimus, lyg pats būtų vieno ar kito herojaus aplinkybėse. Bet maža įsijausti į vieno ar kito herojaus aplinkybes, dar reikia rasti savo gerume pateisinimą kiekvienam, ir tik tada rašytojas supras, ką reiškia aprašyti žmogaus gyvenimą “paprastai”.
Radandos balsas dabar skambėjo visai kitaip. Dieve mano, kiek šio žmogaus aspektų aš pamačiau per tokį trumpą laiką! Aš aiškiai pajutau, kad visiškai nežinau, kas yra Radanda. Nesuvokdamas, ar galiu taip paprastai su juo kalbėti, vaikiškai pareiškiau:
? Įsivaizduoju į kokią apgailėtiną padėtį patekčiau, į kur kas blogesnę nei tada, kai mane taršė Eta, jeigu kas nors lieptų man aprašyti Jūsų Bendruomenę ir, svarbiausia, Jus patį.
Radanda nusišypsojo, uždėjo savo miniatiūrinę ranką man ant galvos, iš arti pažvelgė man į akis.
? Didis ir tolimas tavo kelias, mano kūdiki. Dabar tu dar tik vaikas, ir tai jau daug gali. Bet ateis laikas, ir ne apie mane, o apie kur kas didesnius dalykus parašysi. Dabar eik miegoti. Rytoj aš pats eisiu su tavimi į Dartrano koloniją. Ten daug ko išmoksi ir daug ko iš amžinos žmonių kančios pasisemsi. Nelauk I., gulk miegoti. Mes su juo dar turime pas kai ką nueiti, pas tuos, kam šią naktį reikia mūsų paguodos.
Radanda peržegnojo mane. Pajutau nepaprastą lengvumą bei džiaugsmą. Tarsi pasakoje viską pamiršau ir pasiėmęs Etą ant rankų nuėjau į savo kambarį. Kaip aš buvau dėkingas Radandai! O iš kitos pusės, kaip aš supratau savo vaikiškumą! Dar ir dar kartą pamačiau, kokia tvirta turi būti žmogaus harmonija, kad jis galėtų ko nors pasiekti savo kasdienybėje, ir kokia tvirta turi būti vyro jėga.
Paguldęs Etą, laiminau visa, kas gyva visatoje, laiminau savo globėjų gailestingumą ir atsiguliau į savo siaurą lovelę pirmą kartą aiškiai suvokęs, kad esu ant ribos, skiriančios vaikystę ir jaunystę nuo jauno vyro brandos.
Naktis prabėgo greitai. Prabudau nuo varpo gaudesio ir Etos tampymo. Šį kartą jau aiškiai ir gerai prisiminiau, kur aš ir kas aplink mane. Pirmiausia pastebėjau I. raštelį, gulintį ant kėdės greta galvos.

“Kai tik atsikelsi ir susitvarkysi, eik į Radandos namus prie valgyklos. Etą palik pas Mulgą. Prieš išeidamas užsuk pas Andrejevą ir perduok jai, kad aš pavedu jos žinion visai šiai dienai Bronskį, Igorą bei Gerdą. Tegul ji būna su jais iki pat vakarienės ir savo nuožiūra randa, kuo juos užimti”.

I. raštelis suteikė man sparnus. Greitai apsisukau ir nulėkiau į Radandos namus. Kelyje kelis kartus mintyse grįžau prie Natalijos Vladimirovnos ir niekaip negalėjau atspėti, kodėl, kai perdaviau I. pavedimą, ji įdėmiai pažiūrėjo į mane ir pasakė: “Laimingasis Liovuška”. Mano mintys nuo jos peršoko prie jos neišskiriamo draugo Ali Bendruomenėje ? Oldenkoto. Tik dabar suvokiau, kad aš jo niekur nemačiau nuo pat atvykimo į Radandos Bendruomenę, kad jis negyveno kartu su mumis, nevaikščiojo kartu su mumis į valgyklą ir kad aš nieko apie jį negirdėjau per šias dienas. Nusprendžiau iš karto paklausti I. apie šį mielą ir keistą geruolį, bet, kol ėjau, šis mano noras atvėso, aš prisiminiau, kad mano žingeidumas nepradžiugins I. Tikriausiai Oldenkotas, kaip ir Zeichedas, kurio aš taip pat nemačiau Bendruomenėje, turi savo atskirą kelią. Su šiomis mintimis atidaviau Mulgai Etą, kuo apsidžiaugė abu nauji draugai, ir pasibeldžiau į Radandos duris. Jis pats man jas atidarė ir, šelmiškai nužvelgęs mane nuo kojų iki galvos, tarė:
? Bėk greičiau į dušą, kol I. tavęs nepamatė. Kur tu taip apdulkėjai, tarsi būtum lakstęs po dykumą?
Pasižiūrėjau į savo sandalus, susigėdau ir net susikrimtau: tiek sandalai, tiek ir rūbų apačia ? viskas buvo pilka nuo dulkių. Įsitraukęs į apmąstymus ir trokšdamas kuo greičiau pamatyti I., pamiršau atsargumą ir eisenos lengvumą. Atsiprašęs Radandos, puoliau į dušą. Čia pats sau atskaičiau ilgą pamokslą ir pagaliau švarus stovėjau priešais I. Mano nuolaidus globėjas nė vienu žodeliu nepapriekaištavo dėl mano nevikrumo. Nesibarė už pavėlavimą, bet švelniai pasisveikino su manimi.
? Eik, Liovuška, į balkoną, ten tau paliktas valgis. Valgyk neskubėdamas ir grįžk čia. Tu eisi su Radanda, kaip jis tau pažadėjo, į Dartrano sektorių. Su juo kartu grįši atgal ir tada kartu su manimi josi pasitikti grįžtančio Jasos.
Pasitikti brangaus, mylimo Jasos! Tada aš supratau, kodėl Andrejeva pasakė man: “Laimingasis Liovuška!”
Taip, aš iš tikrųjų buvau laimingas. Mano širdies durys plačiai atsivėrė ne tik Jasai, kuris ? buvau įsitikinęs ? grįžta su pergale, bet visam pasauliui, tarsi tilpusiam manyje. Man tapo aišku, kaip giliai reikia prasiskverbti į sutiktojo žmogaus sąmonę. Jaučiau gyvus ir veiksmingus vakarykščius Radandos žodžius, kad reikia sugebėti ne tik įsijausti į žmogaus aplinkybes bei aprašyti jas, bet ir pateisinti kiekvieną, suvokiant šį žodį ne taip, kaip mes jį naudojame buityje, bet kaip tyra širdis gali priimti į save amžiną artimo kelią. Ėjau, o manyje skambėjo džiaugsmo melodija, nors aš gerai suvokiau: tai, ko pasiekiau šiandien, rytoj bus per mažai. Visgi aš buvau laimingas, negalėjau nesišypsoti, ir visi, ką tik sutikdavau, atsakydavo man šypsenomis.
“Džiaugsmo kelias ? laimingų išrinktųjų kelias”, ? prisiminiau I. žodžius ir pirmą kartą įvertinau savo didžiąją laimę, suvokiau per savo paties patirtį, kad einu manyje gyvenančio kūrybinio džiaugsmo keliu.
Greitai papusryčiavau, ir valgis šiandien man teatrodė tik nuobodi būtinybė. Grįžau pas I., kur manęs jau laukė Radanda su lazda rankose. Kai mes išėjome į ryškią saulę, pirmą kartą ryškioje šviesoje galėjau gerai įžiūrėti vyresniojo veidą. Pamačiau, kad Radandos senumas, taip nustebinęs mane per pirmąjį susitikimą, pasireiškė ne raukšlėmis, o kažkokia ypatinga išmintimi. Veido oda buvo lygi, tamsi, kaip senas pergamentas. Geros, šviesios akys švietė kaip sietynai, o jų spalva visą laiką mainėsi nuo mėlynos iki tamsiai violetinės. Visa jo figūra, kaip visada apgaubta švytinčiu vaivorykštiniu rutuliu, buvo tiesi, ir dabar aš nesupratau, kodėl Radanda per pirmąjį susitikimą bei valgykloje man atrodė toks senas. Tačiau vis tiek, net ir dabar aš jaučiau jį esant labai seną, tarsi jis būtų gyvenęs ištisus amžius.
? Nesigilink, mano drauge, į per ankstyvus klausimus. Galvok vien tik apie Dartrano pavedimą. Jis yra tavo svarbiausias “dabar”.
Netikėtai Radanda pasuko į ūksmingą alėją.
Jo balse jautėsi gerumas, bet mano muzikinei klausai ši intonacija buvo netikėta. Jame nebuvo griežtumo, bet jautėsi tokia nepaprasta rimtis, kuri iš karto man priminė, kokį šventą ir atsakingą uždavinį einu atlikti. Radandos veidas, kai jis pažvelgė į mane, buvo panašus į vieno iš tų šventųjų, kuriuos rusų dailininkai mėgsta piešti švytinčius. Iš jo akių, kaktos, gerklės tarsi iššokdavo rubino spalvos kibirkštys ir badė mane kaip smulkios elektros iškrovos. Iš pradžių tik badė, bet po valandėlės ėmiau jausti tokį žvalumą bei džiaugsmą, mane apgaubė ir prasiskverbė į vidų tokia ramybės jėga, kad aš nejučia prisiglaudžiau prie Radandos ir pabučiavau jo išdžiūvusią ranką. Jis atsakė rankos spustelėjimu ir priglaudė mane prie savęs.
? Mes einame į džiaugsmingųjų koplyčią. Ji atsirado labai labai seniai. Pagal padavimą, ją pastatė Dieviška Jėga neatmenamais laikais. Tada, kai dykuma buvo jūra, o toje vietoje, kur dabar Bendruomenė, ? sala. Kitame jos gale, už vienatvės sektoriaus, yra antra tokios pačios kilmės koplyčia ? verkiančiųjų koplyčia. Kai subręsi, sustiprės dvasia ir pajėgsi nešti verkiantiems paguodą bei pateisinimą, mes su tavimi nueisime ir į tą antrąją koplyčią. Šį kartą mes apkabinsime Didžiosios Motinos nuostabios statulos pėdas. Kalbama, kad ši statula išskobta iš balto koralo, bet aš žinau, kad ta medžiaga vadinasi visai kitaip. Tu pats pamatysi, kad statulos švytėjimo, jos proporcijų bei grožio, vientisų harmoningą visumą sudarančių linijų negalėjo sukurti paprasto skulptoriaus ranka. Skulptorius turėjo būti apdovanotas ne tik menininko gabumais, bet ir jo dvasia turėjo degti Amžinojo Ugnimi. Ją sukūrusio poeto Džiaugsmas negalėjo prigesti nė vienai akimirkai, nes kitaip jis nebūtų pajėgęs sukurti tokio grožio. Reikėjo turėti savo viduje tyrą nesudrumstą Džiaugsmą, kad kiekviena sąmonė, su visu savo tyrumu nusilenkianti šiam jo dvasios, jo gyvo Vienatinio atspindžiui, sustiprėtų ir susitelktų į nenugalimą Džiaugsmo jėgą. Pats Gyvenimas įkvėpė skulptorių ir iki šiol įkvepia jo kūrinį. Nusilenkiant čia saugomam Didžiosios Motinos, kurią mes vadiname Skambančiu Džiaugsmu, atvaizdui, reikia pačiam skambėti visa laimės gyventi pilnatve, visa ištikimybe savo Mokytojo priesakams, kad susilietum su ta jėga, kurią spinduliuoja Didžioji Motina kiekvienam su visiška harmonija prieš Ją nusilenkiančiam. Aš susiejau tave su savo aura ir liejau į tave savo Meilės kibirkštis, kad tu pajėgtum įžengti į koplyčią, nešdamas širdyje pergalingos Meilės skambesį. Paimk mano ranką. Susiliek su mano Vienatiniu. Prašyk Didžiosios Motinos padėti tau skirti visą savo atsidavimo jėgą nuostabiam tarnavimo Gyvenimui reikalui per Jo formą ? tavo laikmečio žmoniją ? kaip rašytojui, savo amžininkų tarnui. Nusilenkdamas dėkok, laimink Didybę, suteikusią tau dalelę savo talento. Nusilenkdamas prašyk Motinos skirti apsaugą tavo talentui, kad tavęs niekada neužvaldytų abejonės ar svyravimai. Nusilenkdamas šlovink Ją ir prašyk lengvumo savo minčiai, jėgų savo žodžiui, vaizdingumo savo frazei, galios savo skvarbiai fantazijai. Tai kūrybinei fantazijai, kuri semia jėgas iš intuicijos, o ne iš jausminių emocijų. Nusilenkdamas prašyk padėti suvokti, kur driekiasi kelias į Amžinąjį kiekviename žmoguje ir kaip pateisinti klampią ašarų bei aistrų pelkę kiekviename. Tada rasi kelią, kaip rašyti paprastai.
Radanda paėmė mane už rankos ir pasuko į siaurą, vos matomą takelį, vingiavusį per tankius lig šiol nematytų kreivų, vešlių medžių brūzgynus. Be jo aš nebūčiau net įžiūrėjęs tokio menko takelio. Kartais man net atrodydavo, kad priekyje iškyla nepraeinama tankmės siena, bet kiekvieną kartą Radanda rasdavo vos įžiūrimą praėjimą. Po daugelio posūkių per šį labirintą mes pagaliau išėjome į nedidelę aikštelę, kurią pusračiu supo milžiniški kedrai, o pačiame jos centre stovėjo koplyčia.
Kaip aprašyti šį nepaprastą reginį? Tamsių kedrų, mėlyno dangaus, karštos, deginančios dykumų saulės fone, aukštai, virš baltų, ažūrinių kaip ploniausi mezginiai laiptų stovėjo tokia pati balta, lengva koplyčia, tokia lengva, kad atrodė, jog menkiausias vėjelio dvelksmas gali ją pakelti ir nunešti. Koplyčioje matėsi moters skulptūra. Jos galvą ir pečius dengė rausva skraistė.
Stovėjau kaip užburtas, neturėdamas jėgų atplėšti akių nuo tokio nepaprasto vaizdo. Statula dieviško grožio rankose laikė puokštę įvairiaspalvių gėlių, o jų spalvų įvairovė dar labiau sustiprino gyvumo įspūdį. Visa statula, jos skraistė, gėlės ? viskas mainėsi įvairiausiomis, saulės švytėjimo ugnyje virpančiomis spalvomis, minkštomis kaip venecijietiško stiklo atspalviai. Negalėjau atsikratyti iliuzijos, kad statula išskobta iš milžiniškų baltos ir rausvos spalvos perlų.
? Sutelk dvasios jėgas, nusimesk nuo akių fizinius apdangalus, drauge, ir šlovink Gyvenimą. Grožio ir vienijimosi per jį keliu gali eiti tik tas, kuris sulies savo tyrumą bei Džiaugsmą su šiuo švytinčiu Gyvu Grožiu.
Radanda apačioje prie laiptų paliko lazdą ir sandalus. Aš pasekiau jo pavyzdžiu, nusiaviau sandalus ir išėmiau iš kišenės maišelį su laiškais. Radanda vėl padavė man ranką, ir mes pradėjome kopti nuostabiais ažūriniais laiptais. Pirmomis laiptų pakopomis žengiau lengvai. Jos man atrodė netgi vėsios, bet kuo aukščiau kopėme, tuo sunkiau buvo judėti. Širdis daužėsi, smilkiniuose kalė kaip kūju. Pakopos degino padus kaip įkaitęs dykumų smėlis. Visas kūnas virpėjo. Veidu ritosi stambūs prakaito lašai. Kuo aukščiau lipome, tuo stipresni buvo šie pojūčiai, bet aš tvirtai laikiau savo gailestingo globėjo ranką. Dabar ji man atrodė stipri kaip geležinė ir liejo vėsą į mano įkaitusį kūną.
Mes užlipome ant paskutinės pakopos. Stovėjau tarsi laužo ugnyje, bet mano fizinė kančia teatrodė man visiškai niekis. Žiūrėjau į man besišypsantį dieviškos statulos veidą pamiršęs visa, kas žemiška, ir negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo švytinčios figūros. Ji iš tikrųjų buvo Gyvenimo Grožio aspekto įkūnijimas. Paleidau mane tebelaikančią Radandos ranką, pakėliau abi rankas į viršų ir sušukau suklupdamas ant kelių:
? O, Didžioji Motina, šią akimirką aš trokštu sudegti Tavo ugnyje ir atiduoti Tau savo gyvenimą, nes aš išvydau Tave, aš pajutau suvokimo, kas t. y. Amžinybės Šviesa, laimę ir džiaugsmą. Jeigu man lemta gyventi, priimk mane į Savo tarnų, į Tavo grožio bei džiaugsmo dainių tarpą. Aš daugiau negaliu gyventi be Tavęs savo širdyje. Teišmuša mirties valanda, jeigu aš nevertas šlovinti Tave kiekvienu savo įkvėpimu!
Kas toliau buvo, nieko neprisimenu. Man atrodė, kad Radandos rankos prilaikė mano griūvantį kūną. Man vaidenosi, kad Didžioji Motina man nusišypsojo ir padavė rausvą gėlelę, tarusi, kad tai Džiaugsmo gėlelė. Ugnies stulpas mane apakino…
Kai atsipeikėjau, Radanda klūpojo apkabinęs mane viena ranka ir kalbėjo:
? O, Didžioji Motina, tu padavei savo gėlelę ištikimam ir bebaimiui sūnui. Priimk mane, jo laiduotoją, ir jį patį į Tavo sustiprinančio bei išlaisvinančio Džiaugsmo Ugnį.
Su nepaprasta jėga Radanda pakėlė mane ir pastatė ant kojų. Mes dar kartą nusilenkėme nuostabiam atvaizdui ir mano globėjas per prievartą išsivedė mane iš koplyčios, nes aš nenorėjau iš jos išeiti.
Nulipęs žemyn supratau, kad visas esu pasikeitęs, tarsi tapęs kitu žmogumi. Kaip kažkada Konstantinopolyje, slaptajame Anandos kambaryje išverkiau paskutines vaikystės ašaras ir perėjau į jauno vyro amžių, taip dabar nuo manęs nukrito paskutiniai dvasinės jaunystės likučiai ? aš suvokiau save veiksminga kuriančios Visumos dalele. Kai mums grįžtant pasilenkiau pasitaisyti sandalus, iš už diržo iškrito nuostabi rausva gėlelė. Pagriebiau ją krentančią, neleidęs jai paliesti žemės, ir nustebęs pažvelgiau į Radandą ? norėjau paklausti, ką tai reiškia. Bet jis, uždėjęs ranką ant mano gėlelės, tyliai pasakė:
? Nė žodžio, drauge. Yra tokių didžių ir šventų dalykų, apie kuriuos nekalbama. Amžiams atmink, kur buvai, ir jeigu būsi ištikimas duotai priesaikai: džiaugsmui ? dar kartą ateisi čia. Bet nekalbėk apie tai, ką čia patyrei.
Jis paėmė mane už rankos, ir mes toliau ėjome nuščiuvusiu parku. Išėmęs iš savo kišenės mažą dėžutę, Radanda ištiesė ją man.
? Imk šį daiktą ir įsidėk į jį savo gėlelę. Saugok ją visada prie savęs, ir tegul tau šiandien duota šventa emblema išauga į daugiatomę, žmonėms reikalingą rašytojo kūrybą.
Dėžutė buvo žalios spalvos, pailga ir į ją lengvai tilpo mano gėlelė. Ant jos dangčio buvo nupieštas povas, be galo panašus į mano Etą. Įdėjau į dėžutę gėlelę ir grožėjausi ja.
? Dabar pamąstyk, kokia laimė tau ir visiems, pas kuriuos einame, susitikti būtent šią tavo didžio nušvitimo dieną bei valandą.
Neleidęs net padėkoti, Radanda greitai nužingsniavo pirmyn, o aš norėjau pulti prieš jį ant kelių ir per jį šlovinti visą Visatą. Ėjome ilgai ir greitai, bet aš nejaučiau nei karščio, nei nuovargio. Tarsi iš mano pečių būtų išaugę sparnai, man net atrodė, kad aš jaučiu juos judant.
Pirmiausia aplankėme seseris Rolandą ir Runką. Apstulbau, nes jos jau laukė mūsų ir sėdėjo prie namų ant suolelio pasiruošusios eiti, nė trupučio nesistebėdamos Radandos atėjimu. Nedrįsau paklausti, iš kur jos galėjo žinoti, kad ateisiu ne vienas, bet iš vos pastebimos Radandos šypsenos ir iš trumputėlio dirstelėjimo supratau, kad jis pagavo mano mintį, nors ši tik šmėstelėjo mano galvoje. Šis mažas incidentas vėl priminė man dėmesio koncentraciją. Dar kartą įsitikinau, kokios nepastovios mano mintys, kad tereikia menkiausios priežasties ir aš išsiblaškau. Paglosčiau ranka savo dėžutę, kurioje saugojau Gailestingosios Motinos dievišką dovaną, ir vidumi vėl stovėjau priešais Ją, prašydamas savo didžių sergėtojų Florentiečio ir I. padėti man gyventi bei veikti Jos atmosferoje.
? Ne, vaikai. Su Demetru ir jo motina mes susitiksime gretimame name. Juk jie be darbo nemėgsta sėdėti, todėl būtinai eis pas ką nors aptarti principinių klausimų, kad su žmonėmis praleistų laiką iki pietų, ? išgirdau juokaujantį Radandą. ? Pirmiausia eikime pas porceliano gamyklos dailininkus, tokius pačius nenuilstančius darbštuolius kaip ir jūs pačios, mielosios seserys. Jie tik ką grįžo iš tamsiaodžių oazės, kur sukūrė naujų piešinių. Jie kupini entuziazmo, dabar ilsisi ir džiaugsis mus pamatę.
Radanda ėjo pirmas, tačiau taip greitai, kad paskui jį suspėti buvo sunku kojoms, bet linksma širdžiai. Staiga jis pasuko prie gražaus namo su gėlynu, kuriame matėsi nepaprastai meniškai susodintos gėlės, ir greitai užlipo gražiai dekoruotos terasos laipteliais. Viskas ? nuo kiekvienos platų langą dengusios baltos drobės klostės iki harmoningai parinktos dekoratyvinių ir žydinčių augalų spalvinės gamos ? viskas kalbėjo, kad čia grožis ? ne priedas prie egzistavimo, bet būtinybė, paprasčiausia dvasios poreikio gyventi su grožiu išraiška. Į mūsų žingsnių garsą iš terasos išėjo aukštas vyras baltu chitonu, nešiojamu graikiška maniera, ir išvydęs Radandą linksmai sušuko:
? Koks džiaugsmas, tėve, matyti tave ir tavo palydovus mūsų namuose! Ir dar didesnis džiaugsmas, kad tu atėjai kaip tik tą valandą, kai aš šaukiausi tavęs. Aš nekantrauju parodyti tau mūsų pasiekimus.
Šis vyras, kurį kiekvienas galėjo suvokti esant menininką, kai kuriais manierų ir išorės bruožais priminė man Bronskį. Lig šiol aš tik Bronskį mačiau turint tokį judesių lengvumą, kuris visai figūrai pridavė laisvumo ir elegancijos.
? Sveikas, drauge! Ir aš labai džiaugiuosi, kad atėjau pas tave laiku. Štai, susipažink su mūsų svečiu, jaunuoju I. draugu. Jis atvežė tau laišką iš oazės ir siuntinį nuo Dartrano. Bet siuntinio turėsi pats pas jį užeiti, o laišką gausi dabar. Šį mielą laiškininką vadina Liovuška. Tikriausiai jis jau įvertino tavo darbus Bendruomenėje. Jis rašytojas ir labai jautrus grožiui. Jūs, be abejo, susidraugausite. Liovuška, tai tas dailininkas, kurio gamybos puodelių forma ir piešiniais tu taip žavėjaisi. Jo vardas ? Gregoras.
Gregoras labai maloniai pasisveikino su manimi, padėkojo už kūrinių įvertinimą, kurį aš suskubau pakartoti, bet jo veidas, kai tik Radanda paminėjo oazę, iš švytinčio, džiaugsmingo tapo rimtu, akyse atsirado liūdesys ir netgi skausmas.
Išsiėmiau maišelį su laiškais ir ant paties viršaus pamačiau didelį voką su lotynišku užrašu: “Draugui, broliui ir sūnui Gregorui Stafilionui, dailininkui”.
Padaviau jam laišką iš visos širdies prašydamas Didžiosios Motinos padėti man įnešti ramybę ir palengvėjimą į dailininko širdį. Mano siela, mano vidinės dvasios akys, kaip ir fizinės akys, buvo taip kupinos Didžiosios Motinos regėjimo, Jos Gyvo Džiaugsmo atmosferos, kad paduodamas laišką aš jaučiausi esąs prie Jos kojų, meldžiantis Ją tapti šio žmogaus užtarėja ir liūdesio pateisintoja, ? žmogaus, kurio talentas švietė iš kiekvieno jo judesio, kaip marmuro vazoje degantis šviestuvas.
? Ačiū už laišką ir už tą geranoriškumą, su kuriuo jis paduodamas.
Jis paspaudė man ranką,ir nuo jo paspaudimo į mano širdį nusruveno dar didesnė šilumos banga, mane sujaudino, kad Gregoras pajuto jam siųstą meilę ir atsiliepė į ją.
? Koks džiaugsmas! Tu čia, tėve, retas svečias, ir dar su bendrakeleiviais!
Atsisukęs į už nugaros pasigirdusį balsą, pamačiau vidutinio ūgio vyrą, apsirengusį lygiai taip kaip Gregoras ir iš veido panašų į jį, bet visiškai kitokios figūros, plaukų, manierų bei judesių. Šis buvo įsikūnijęs temperamentas. Jo kalba buvo greita, žodžiai birte biro, ir atrodė, kad jis visas pripildytas gyvsidabrio. Bet jame nebuvo blaškymosi. Kiekvienas judesys buvo tikslus, vikrus. Į akis krito tai, kad šis žmogus turi savą, ypatingą regėjimo skalę, kad jis niekur nesuklups, nieko savo veržlumu neužkliudys, o, atvirkščiai, gali ir sugeba įgyvendinti viską, apie ką galvoja ir ko nori. Jis užlipo į terasą, Radanda apkabino jį.
? Tavęs, Vasilionai, be vazono su gėlėmis niekada nepamatysi.
? Bet tu pažvelk, tėve, kokia gėlė! ? pakeldamas prie Radandos akių vazoną su puikia rausva gėle bėrė žodžius Vasilionas. ? Per paskutinį savo apsilankymą čia Dartranas atvežė man du menkus šios rūšies daigus. Kiek vargo buvo, kol aš išvedžiau šias dvi kalnų lelijas jo oazės oranžerijoje, o be manęs niekas ten nebūtų mokėjęs to padaryti. Aš nesitikėjau išvesti jas ir čia, bet tu pažiūrėk, koks gamtos stebuklas. Kas per spalva, rausva, besimainanti! Koks vaivorykštės švytėjimas! Jos atrodo taip, tarsi dieviška ranka būtų išskobusi jas iš rausvo ir balto perlo. Šitoks grožis! ? Vasilionas aukštai iškėlė ranką su vazonu. ? Gregorai, pirmasis bandymas nupiešti šią gėlę ant puodelių ? tėvui ir jo bendrakeleiviams. O, kaip aš stengsiuosi, brangus tėve, kad gėlelė ant puoduko atrodytų gyva ir sušvytėtų visa perlo vaivorykšte.
Atrodė, kad Vasilionas viską aplink pamiršo. Jo figūra atspindėjo prasiveržusį žavėjimąsi. Žiūrėdamas į jį ir jo gėlę pagalvojau, koks vientisas šis žmogus su savo entuziazmu ir kad Didžiosios Motinos koplyčia geriausia vieta jo gėlei, beveik tiksliai atkartojančiai nuostabaus Jos statulos švytėjimo spalvą. Greitas Radandos žvilgsnis bei šypsena vėl leido man suprasti, kad jis perskaitė ir šią mano mintį. Aš prisiminiau jo žodžius: “Yra tokių aukštų, šventų dalykų, apie kuriuos nekalbama”. Mintyse dar kartą nusilenkiau statulai, be kurios atmosferos jau nebegalėjau egzistuoti, ir pasiunčiau pagarbą menininkui taip besižavinčiam gėlės grožiu.
? Broli, gėlė nuostabi, bet… tavo, kaip šeimininko, svetingumas toli gražu nėra nuostabus. Susipažink su nauju svečiu ir padėkok seserims atsiskyrėlėms, kurios dėl mūsų atsiplėšė nuo savo namų, ? Gregoras paėmė gėlę iš brolio rankų, privedė jį prie mūsų, stengdamasis parvesti jį į žemę iš gėlių rojaus.
? Ir būk dėmesingesnis dar ir dėl to, kad šis jaunuolis ? ne tik Dartrano pasiuntinys, bet kartu ir Mokytojo I. draugas bei sekretorius, ? pridūrė Radanda, įdėmiai žvelgdamas į su manimi besisveikinantį ir linksmai man besišypsantį Vasilioną.
Sukrečiančią permainą išvydau Vasiliono veide. Jis išblyško, blyškumas matėsi net per tamsų jo odos įdegimą. Mano ranką spaudusi jo ranka, prieš akimirką dar šilta, tapo ledinė. Jis susvyravo ir atsirėmė į mano petį, kurį suskubau jam pakišti.
? O Dieve mano! ? šnibždėjo jis nuleidęs galvą man ant peties. ? O, aš nepasiruošęs, nepasiruošęs. Nejaugi taip greitai prabėgo dešimt metų?
Jis dar stipriau suspaudė mano ranką, dar stipriau rėmėsi į mano petį. Pirmą kartą pajutau savo didžiulę fizinę jėgą ir iki šiol net nežinojau, kad galiu būti toks stiprus. Pirmą kartą supratau, koks aš aukštas, nes Vasiliono galva buvo mano pečių lygyje. Kad aš stipriai augu, tai ir pats buvau pastebėjęs ir įžvelgiau čia tik I. auklėjimo talentų stebuklą. O šią taip staiga pajustą naują jėgą, be abejo, įgijau apsilankęs koplyčioje. Ir dar aiškiau supratau, kaip viskas žmogaus organizme turi būti visiškoje harmonijoje. Jeigu nebūčiau tapęs Galijotu, nebūčiau pajėgęs atlaikyti tokio Džiaugsmo bei Šviesos bangų galingumo, koks persmelkė mano organizmą, apakino ir akimirkai beveik numarino, pavertęs viena iš Didžiosios Motinos dieviško akordo gaidų…
Vasilionas, prieš valandėlę tryškęs energija bei veiksmu, dabar buvo inertiškas ir visiškai suglebęs. Pasodinau jį į krėslą ir pagavau Gregoro žvilgsnį. Dieve mano! Jis buvo visiška priešingybė savo broliui. Jo veide jau nebuvo nė pėdsako to liūdesio, kuris nuslinko per jį, paminėjus Dartrano vardą. Nuo džiaugsmo jis švytėjo tarsi saulė. I. vardas iššaukė į paviršių visą jo širdyje slypėjusį dievinimą. Jis buvo pasitikintis, ramus, paprastas. Jis priėjo prie manęs.
? Kokios laimės pasiuntiniu Jūs įžengėte į šį namą! Didingesnės valandos už pasimatymą su mūsų išgelbėtoju, Mokytoju I., mums negalėjo būti. Nekreipkite dėmesio į mano brolio sutrikimą. Pirmieji jo žodžiai ? neigimo žodžiai ? tėra tik materialus, išorinis senų seniausių mąstymo įpročių atgarsis. Jau seniai, kaip tai žino mus mylintis bei mylimas tėvas, draugas bei sergėtojas Radanda, Vasilionas išsilaisvino iš jo gyvenimą žudžiusio neigimo. Jis iš visų jėgų stengiasi teigti Gyvenimą ir savo pilkoje kasdienybėje dirbti Jo darbus. Nesmerkite griežtai nei jo, nei manęs, ? įsijautęs kalbėjo Gregoras.
? Smerkti Jus? O, drauge, ką Jūs kalbate? Argi aš, toks netobulas žmogus, kuriam taip neužtarnautai buvo paduota tiek gailestingumo, gali smerkti žmonių siekių kelius? Kuo labiau suartėju su žmonėmis, tuo giliau matau bei jaučiu, kas yra gailestingumas ir kaip aš pats dar nesugebu ir nemoku įnešti jį į savo bendravimą su žmonėmis.
? Vėliau parskaitysi savo laišką, Gregorai. Ir Vasilionui Liovuška paduos laišką vėliau. Niekada nereikia pradėti skaityti atsakingų raštų ar pradėti bet kokio didelio reikalo, kol organizmas nejaučia visiškos ramybės. Kas gi yra, mano brangūs vaikai, visiška kūrybinė ramybė? Kiekvienam mokiniui ? tai jo Vienatinio susiliejimas su Vienatiniu Kuriančiu Gyvenimu ir tik per Jį vykstantis bendravimas su žmonėmis ar reikalų tvarkymas. Žmogus visada turi pasiruošti tokiam bendravimui. Tu, Vasilionai, atkreipk ypatingą dėmesį į mano žodžius. Štai, tu gavai žinią, kurios ieškojai ir laukei daugiau kaip pusę gyvenimo. Tikėjaisi, pagarbiai siekei jos ir stengeisi paruošti savo dvasią. O atėjo žinia ? ir pirmi tavo žodžiai, kuriais pasveikinai bei pasitikai ją, buvo neigiami. Visiems laikams atmink šią valandėlę, kad daugiau nekartotum tos klaidos. Gailestingasis Mokytojas I. numatė tai ir apsaugojo tave nuo staigaus susitikimo su juo, kad tu neatitaisomai nepakenktum sau ir visam savo keliui. Jis pasiuntė pas tave mus su Liovuška, prieš tai sustiprinęs savo Meile ir Didžiosios Motinos Džiaugsmu, kad Jos atmosferoje mes, nuodėmingieji, rastume Meilės jėgą priimti į save tavo neigimo smūgį, kad galėtume pateisinti tave ir įvesti į Jos ramybės bei paguodos atmosferą. Stokis, atsipeikėk, perteik savo išorinei formai visą tavo dvasios vidinį džiūgavimą ir nešk laimės gyventi lengvai naują dieną. Apmąstyk, kas paskatino tave ištarti: “Aš nepasiruošęs”. Baimė. Vien tik didžios atsakomybės prieš Amžinybę baimė privertė tavo lūpas paklusti protui ir aplenkti kūrybinę širdies veiklą. Štai apie ką kalba Mokytojas, sakydamas: “Užmušk protą”. T. y. duok laiko visam sau pasiekti harmoniją, sukurk savyje tylą, kad tavęs ant slenksčio jau laukiantis nušvitimas galėtų sutikti tavyje tų vibracijų bangą, kurios jam reikalingos, kad tu jį galėtum suvokti. Protas, veikiantis be harmonijos su širdies kūryba, negali pakilti į Išmintį. Todėl negali vibruoti Išminties vibracijomis, nors Ji stovėtų greta. Mano draugai ir vaikai, ? vėl kreipėsi Radanda į mus visus, ? šis susitikimas teįrėžia į jūsų amžiną atmintį dvi mokinystės taisykles:
1. Niekas tau ne draugas, niekas tau ne priešas, bet kiekvienas žmogus tau ? didis Mokytojas.
2. Svarbu tikslus bei vientisas žmogaus veiksmas dabar, o ne po dešimties minučių.
Tęskime savo kelionę tolau.

Radanda paėmė Vasilioną už rankos ir truktelėjo jį su tokia jėga, kad šis net susvyravo, po to švelniai priglaudė prie savęs.