Bendraminčių pokalbiai mūsų laivo denyje tęsiasi.
– Ar galima nugyventi be tikėjimo? Tikėjimo į tai, kas Aukščiausia, Nematoma ir Protinga.
– Galima, bet tada gyvenimas bus tuščias ir nepakeliamai sunkus. Tikėjimas – tai mūsų šerdis, ašis, pagrindas. Tikėjimas – tai ir mūsų atrama, ir apsauga, ir vaistai.
– Visa tai taip. Tikėjimas mus palaiko gyvenimiškuose išbandymuose. Bet kaip be įrodymų patikėti Tuo, ko neįmanoma nei pamatyti, nei išstudijuoti?
Kai mumyse yra Tikėjimas, tai mums nereikia proto įrodymų. Nes tikėjimas – tai intuityvaus žinojimo lygmuo, kuris gyvena ne prote, o žmogaus širdyje. Mes tiesiog žinome, kas Dievas yra.
– Jeigu Dievas yra, kodėl jis leidžia tiek nelaimių ir kančių?
– Mes jau kalbėjome, nelaimes ir kančias sukuria pats žmogus. Mes per daug linkę į baimę ir nusivylimą, įsižeidimus ir pyktį. Ir šios negatyvios sąmonės būsenos galų gale nusėda į fizinį planą kaip tarpvalstybiniai konfliktai, karai, epidemijos bei gamtos kataklizmai. Mes nesiekiame pažinti Kūrinijos Įstatymų, nejaučiame ryšio tarp mūsų pačių poelgių ir tarp tų bėdų, kurios mus užgriūva. Iš čia kyla bedievystė ir dorovinis degradavimas.
– O ką gi bažnyčia? Visame pasaulyje egzistuoja didžiulis skaičius šventyklų, bažnyčių, mečečių, sinagogų? Kodėl religijos nesusitvarko?
– Religija ir tikėjimas – tai skirtingi dalykai. Religija organizuoja išorinį Dievo garbinimą. Tikėjimas – tai vidinis Dievo tikrumo pripažinimas.
Betgi paklauskime Valdovų, kas padės pasauliui šiuolaikinėse sąlygose.
Religijos ir Tikėjimo temą apšviečia Numylėtinis Jėzus. Numylėtinis Jėzus, 2013m. birželio 27d.
„Bažnyčios institucija, pašaukta išlaikyti žmones Dieviškojo Įstatymo rėmuose, praranda savo reikšmę, nes žmonės praranda tikėjimą ir atsitraukia nuo doros idealų.
Vienintelis žmonijos išsigelbėjimas šiomis sąlygomis yra sugrįžimas į Dievą ir tikrąjį tikėjimą, kaip sąmonės būseną. Dievo suvokimas ne kaip senelio, pavaizduoto bažnyčios ikonose, o kaip vidinės Šviesos, kiaurai perveriančios visą Kūriniją ir esančios visose gyvose būtybėse jų širdžių altoriuose, šiame žmonijos vystymosi etape gali suteikti pagalbą.
Dievo, kuris negyvena šventovėse, o savimi pripildo visą supančią aplinką, koncepcija šiame evoliucijos vystymosi etape žmonių protų gali būti įsisąmoninta. Ir tame dabar pasaulyje egzistuojančiame chaose vienintelis stabilumo garantas ir reguliatorius yra vidinis valdytojas – žmogaus sąžinė arba Dievas, kuris esti kiekviename žmoguje.”
Tai visiškai kitoks Dievo suvokimas, skirtingas nuo to, kurį pateikia religijos. Dievas – ne šventovėse ir ne ikonose. Jis yra mūsų širdyse. O tai reiškia – Dievas visada yra su mumis. Bet kuriuo metu galime į jį kreiptis. Dievas – tai mūsų sąžinė. O mūsų sąžinė visada žino: teisingai ar neteisingai mes elgiamės.
Svarbu ne forma, ne religinės apeigos ir ceremonijos, o tik siekių nuoširdumas, mūsų tikėjimo laipsnis. Mes galime kreiptis į Dievą savo žodžiais, o galime – bet kurios mums žinomos maldos ar mantros žodžiais. Svarbiausia, kad tai nebūtų tik parodymui, tik mechaniškai, o tik iš visos širdies.
Valdovai sako, kad Dievas savimi užpildo visą supančią erdvę. Reiškia Dievas yra ne tik mumyse, mūsų širdyse, bet ir mes jame esame. Visi mes – Jo dalelės, jo beribio ir milžiniško kūno ląstelės. …Dievą sudarome mes.
Ar gali viena kūno ląstelė savo laisva valia gyventi ne harmonijoje su kitomis ląstelėmis, bet jų sąskaita?
Kai ląstelė pradeda taip elgtis, ji pavirsta į vėžinę ląstelę ir lėtai, bet neišvengiamai naikina visą organizmą.
Reškia, jeigu mes nematome Dievo kitame žmoguje, jeigu mes elgiamės nedorai, ne pagal sąžinę, reiškia mes žudome Dievą ir visą Kūriniją. Ir tada blogai yra visiems.
Taip išeina, kad tikras Tikėjimas – tai mūsų išsigelbėjimas.
Valdovai tai patvirtina.
„Jeigu jūs tikite, nuošidžiai tikite, jūs jau išgelbėti.<...>
Tik stipriausias tikėjime gali įveikti bet kurias šizinio pasaulio viliones ir žabangas”. (Sanat Kumara,2014 metų birželio 20).
„Vienintelis žmonijos išsigelbėjimas šiomis sąlygomis yra sugrįžimas į Dievą ir tikrąjį Tikėjimą, kaip sąmonės būseną.”(Numylėtinis Jėzus,2013 metų birželio 27).
Tikėjimas – tai vaistai nuo baimės. Jis duoda mums drąsos, ištikimybės savo idealams, Dievui.
Tikėjimas – tai skydas. Jis suteikia nepažeidžiamumo dovaną, apsaugo nuo griaunančių pasaulio reiškinių pačiose kritiškiausiose situacijose. Tikėjimas mums duoda džiaugsmą, Meilę, įsitikinimą, ramybę, palaimos jausmą nuo prisilietimo prie Aukščiausiojo pasaulio.
Tikėjimas mums suteikia jėgų veikti. Gyventi prasmingai.
Jelena Iljina
Tatjana Mikušina
Leidinio redaktorius Tatjana Martynenko
Vienas Komentaras
Pingback: (2020-05-14) Kelionė į ateitį Sirijus