Dženi ir jos pasimatymas su seru Vomiu. Jos nusivylimas ir
paskutinis sprendimas prieš išvykstant iš Londono

Po įtempto Alisos ir motinos laukimo muziejaus salėje, kur Dženi tikėjosi jas taip lengvai užvaldyti ir kur jai atrodė, kad viską tiksliai apskaičiavo, Dženi pasikvietė į pasitarimą Bondą ir savo vyrą.
Išbandęs visas priemones atgauti balsą, Bonda nieko negalėjo padaryti ir toliau tik švokštė, sunkiai išspausdamas ir tą švokščiantį šnibždesį. Ir kuo labiau siuto, tuo sunkiau jam buvo šnibždėti.
Nuo to laiko, kai Dženi pamatė jo bejėgiškumą padėti sau pačiam, ji nustojo Bondos bijoti ir panieka jam dabar pakeitė ankstesnę baimę. Ypač tai, kad Bonda nepasitikėjo nė vienu sūnėnu ir kreipdavosi į Dženi su prašymais padėti įvairiuose reikaluose, kai jam reikėdavo kalbėtis su žmonėmis, o prastas kalbos mokėjimas trukdė susirašinėti, darė jį šiek tiek priklausomą nuo Dženi ir net kažkiek pavaldų jai.
Bijodamas Bracano, kurio pavedimų – ir pačių svarbiausių – jis neatliko, Bonda nepamiršo, kad Dženi – Bracano duktė, ir siekė jai įsiteikti. Nors jis Dženi nesižavėjo, bet sugebėjo įvertinti jos gudrumą ir pyktį, suprato, kad ji gali būti negailestingu priešu, ir nusprendė padaryti viską, jog taptų jai naudingas, o jeigu pavyks, tai ir reikalingas. Todėl, gavęs Dženi raštelį su prašymu užeiti kitos dienos vakare svarbiu reikalu, Bonda apsidžiaugė, vienas pats sau piktdžiugiškai kvatojosi ir nusprendė suvaidinti jai atsidavusį draugą ir ištikimą pagalbininką. Bonda ėmė kurti savo tolesnio elgesio planą ir ruošti tuos kabliukus su jauku, ant kurių, jo nuomone, žuvis geriausiai kibs.
Ką gi Dženi veikė tas dienas? Kodėl ji atidėjo pasimatymą su savo draugais, užuot veikusi tuoj pat ir iš vieno?
Dženi vis dar nelaikė savęs sutriuškinta. Visą savo dėmesį ji sutelkė į mėlynakį naivuolį, kaip ji pavadino serą Vomį. Jai šovė į galvą, kad jis galėjo negauti jos laiško, kad namų šeimininkas galėjo jam jo neatiduoti, jeigu korespondencija pateko tiesiai į jo rankas. Dženi nusprendė dar kartą parašyti naivuoliui – ji prilipdė šią pravardę serui Vomiui šaipydamasi iš jo – ir suvaidinti prieš jį įžeistą moterį, tikėjusią rasti džentelmeną ir pagalbą, o sulaukusią tik abejingumo ir net nemandagumo.

“Aš net nežinau, ką man apie Jus galvoti, sere Vomi, – rašė Dženi. – Jeigu aš nors akimirką tikėčiau, kad Jūs gavote mano laišką ir neatsakėte man, aš, aišku, Jums dabar nerašyčiau. Mano nuomone, vyras, jaunas kavalierius, koks turi būti kiekvienas anglas, neatsakęs net į laišką yra nevertas dėmesio. Kadangi aš rašiau Jums, o kartu motinai bei seseriai ir iš jų taip pat negavau atsakymo, supratau, kad nei Jūs, nei jos mano laiškų negavo. Nenoriu kartotis. Pradėsiu nuo svarbiausio: man reikia pasimatyti su Jumis. Pasimatyti reikia ne tik dėl manęs pačios, bet ir dėl mano motinos bei sesers, ir dėl jų saugumo.
Mano motina visą gyvenimą nebuvo nei protinga, nei tvarkinga, o sesuo dar tokia nieko nesuvokianti paauglė, kad jos nuomonės neturėjimu stebėtis netenka.
Tikiuosi, kad Jūs padėsite man jas išgelbėti iš tų baisių lordo Benedikto letenų, į kurias jos pateko per savo neapsižiūrėjimą, o iš dalies, aišku, ir per tėvą. Nelaimingasis mano tėvas patikėjo Alisą lordui Benediktui, o motiną šis jėga išvežė iš namų. Jūs, aišku, apie tai nieko nežinote, kaip ir daug ko apie savo šeimininko elgesį, bet aš pasistengsiu atverti Jums akis.”

Šioje laiško vietoje Dženi ranka truputį suvirpėjo. Ji prisiminė kažkada iš lordo Benedikto gautus laiškus, prisiminė, kad jų net kaip reikiant neperskaitė, bet žinojo, kad juose buvo gailestis jai, prisiminė jo žodžius kontoroje, ir jos širdis pradėjo stipriau plakti; bet ji nesileido į tolesnius apmąstymus, godžiai griebė visada paslaugiai jai paruoštą papirosą ir keletą kartų užsitraukusi nuvijo šalin įkyrų sąžinės balsą. Taip įžūliai ir piktai nusijuokusi, kad ir Bracano būtų ja patenkintas, Dženi toliau tęsė savo laišką:

“Neverta mums su Jumis eikvoti nei jėgų, nei energijos skaičiuojant popieriuje svetimas nuodėmes, geriau mums susitikti, pabandyti vienas kitą suprasti ir sutriuškinti priešo armiją, net nespėjusią sukaupti jėgų. Aišku, man nemaloniausia atvykti į lordo Benedikto namus, bet jeigu Jums taip patogiau ar, Jūsų nuomone, man naudingiau dėl mano brangių kalinių, įkalintų tame name, išlaisvinimo – aš, be abejo, atvažiuosiu ir ten, nugalėjusi savo pasišlykštėjimą tuo oru, kurio jis prisisunkęs.”

Pasirašiusi “drauge”, Dženi buvo patenkinta savo laišku, išsikvietė pasiuntinį ir įsakė tuoj pat nunešti šį laišką ir be atsakymo negrįžti. Baigusi su laišku Dženi apsirengė ir išėjo su savo reikalais, kaip ji paaiškino vyrui, o iš tikrųjų ji norėjo iš tolo stebėti lordo Benedikto namą, nes sėdėti ir laukti atsakymo jai buvo be galo liūdna. Tačiau stebėti jai nepasisekė, nes prie viešbučio durų ją pasivijo Bonda, laikęs rankoje telegramą. Jis buvo toks niūrus ir išbalęs, kad Dženi suprato reikalo, dėl kurio jis ją kvietėsi, svarbą. Pakeliui Bonda tylėdamas ištiesė jai telegramą. “Martinas mirė. Persiunčiu laišką. Tendlis”, – perskaitė Dženi.
– Kaip galėjo išslysti iš mūsų rankų tas pašlemėkas? – švokštė Bonda. – Nejau, nė vienas sūnėnas negalėjo susiprotėti to padaryti, jeigu aš sergu ir negaliu asmeniškai visko prižiūrėti? Mane apima neviltis, Dženi, – kuklinosi Bonda, stengdamasis įtraukti Dženi į šį reikalą ir greičiau paversti ją bendrininke. – Perskaitykite šį nelemtą laišką. Jame yra šis tas nemalonaus Jums pačiai, bet Jūs nekreipkite į tai dėmesio. Įsigilinkite tik į esmę: Martinas prieš mirtį išdavė mus. Jūs dar labai mažai žinote, todėl negalite įvertinti viso šio fakto nemalonumo, tačiau įsidėmėkite, kad žmogų savo asmeniniais tikslais galima išnaudoti ne tik gyvą, bet ir mirusį. Tik tas niekšas rado sau apsaugą ir dabar nė vienas iš mūsų negali jo pasiekti, bet tik kol kas. Jeigu sugausime Alisą – reikalas išdegė. Būtų gerai, jeigu Jūs rastumėte kokį nors nevisišką kvailį, kuris galėtų prasibrauti į lordo Benedikto namus. Jeigu tik jis sugebėtų užmesti Jūsų seseriai ant kaklo vieną daikčiuką, viskas būtų tvarkoje, – varstydamas Dženi akimis, kurių ji dabar jau nebijojo, švokštė Bonda.
– Jūsų daikčiukai ant kaklo, atrodo, mažai teverti prieš lordo Benedikto naudojamus užkeikimus, – įžūliai kvatojosi Dženi.
Bondos akys svaidė įsiūčio kibirkštis, kas dar labiau linksmino Dženi, bet ji visgi suprato, kad Bondos jėga dar stipriai ją valdo, nes pajuto smūgį tiesiai į krūtinę. Dženi nesusidrovėjo, bet kvatotis nustojo. Bonda savo ruožtu taip pat susivaldė, jis prisiminė svarbiausią uždavinį ir nusišaipęs tarė:
– Tas daikčiukas, kuris dabar skirtas Alisai, įmantresnis už Jūsiškį, – ir kol Dženi svarstė, pasakyti Bondai apie savo planus ar ne, jis padavė jai laišką.
Dženi pribloškė laiško išvaizda. Matyt, jį rašė daug dienų, jis visas buvo išteptas kažkokiomis rūdžių dėmėmis, tarsi jį rašiusi ranka būtų kraujavusi.

“Rašau tau, prakeiktas Bonda, šį laišką todėl, kad prieš mirtį noriu atsiskaityti su tavimi. Jeigu ne susitikimas su tavimi ir tavo įžūli apgaulė, kuria tu mane suviliojai, negulėčiau aš dabar čia, mirties patale. Neturiu jėgų net atsiskaityti su jumis, mano sielos žudikais, taip, kaip norėčiau. Kai aš susirgau, jūs išmetėte mane kaip šunį, ir jeigu manęs nebūtų priglaudę tie, kuriuos jūs vadinate savo priešais, aš taip ir nebūčiau žinojęs, kas tai yra gyventi su šviesa ir gerumu, iš kurių, gyvendamas su jumis, tyčiojausi.”

Toliau laiške buvo praleistos kelios eilutės, matyt, jį rašęs pavargo ir padarė pertrauką, o po to kiek pasikeitusiu braižu tęsė:

“Dabar aš net nesidžiaugiu padaręs jums visiems kiaulystę ir išlaisvinęs savo dvasią iš jūsų niekšiškos įtakos. Aš supratau šį tą daugiau, ko nesuprasite jūs ir apie ką su jumis neįmanoma kalbėti, bet asmeniškai tau, Bonda, ir triskart prakeiktam Bracano aš neatleidžiu niekšybės, kad jūs mane pražudėte. Viską, ką jūs mane vertėte vogti, aš vogiau nepamiršdamas ir savęs, ir čia mes atsiskaitę. Bet tai, kad jūs iš manęs pavogėte mano šeimą, mano širdį – to aš jums neatleidžiu ir atlyginu pats sau taip, kaip jūs net įsivaizduoti negalite. Tik žinokite, kad tuo aš jums atkeršijau. Galite perduoti Bracano, kad jo žaviai dukrai, kuriai jūs visi padedate prarasti žmogišką pavidalą, aš taip pat uoliai padedu ir dar uoliau padėsiu iš karsto.”

Matyt, vėl buvo pertrauka, ir po kelių eilučių jau silpnesniu braižu ir beveik neįskaitomai buvo parašyta:

“Baigdamas gyvenimą, žinau tik viena: jūs visi greitai žūsite, o jūsų parankinė, Bracano duktė, išgėrusi visą niekšybių taurę, pabėgs nuo jūsų. Gerai ją prižiūrėkite, nes visus jus apgaus. Jeigu tu, Bonda, mirsi taip, kaip mirštu aš, tai man to pakaks, bet manau, kad tavęs, nevidone, nė viena gailestinga ranka neglobos. Jūs pavertėte mane kraujuojančiu, o aš visas jūsų paslaptis atidaviau tiems, kuriuos jūs vadinote priešais. Pabandykite dabar su jais pakovoti.
Gal pragaras po kelių valandų praris mane, bet kiekvienas iš jūsų neturės ramybės – taip aš prakeikiu jus už visas savo kančias, į kurias jūs mane įstūmėte.
Tas, kuris kažkada buvo žmogus ir vadinosi
Martinas”

– Kodėl Jūs man davėte skaityti šį bepročio kliedesį? Apie kokią Bracano dukterį jis čia kalba?
Bonda tulžingai išsiviepė ir atrodė, kad jo šypsena iškalbingai bylojo: “O aš galvojau, kad Jūs protingesnė ir įžvalgesnė”, bet žodžiais teprašvokštė tik tiek:
– Aš daviau Jums paskaityti šias nesąmones, kad suprastumėte, jog niekuo, išskyrus mane ir Bracano, negalima pasitikėti. Net Jūsų vyras – ir tas nepatikimas. Jeigu sugebėsite jį pririšti prie savęs, tada gal dar ir bus galima kalbėti apie kokį nors pasitikėjimą, bet… aš Jums patariu nepasitikėti juo jokiuose rimtuose reikaluose. Siekiant Alisos, būtų geriausia susidraugauti su kuo nors iš lordo Benedikto namų. Man atrodo, kad Tendlis – pats tinkamiausias. Jį būtų galima sužavėti ir prasimušti į slaptą pasimatymą su Alisa, o mums tik tiek ir tereikia.
– Pasimatyti su Alisa lengviau, nei Jūs galvojate, dėdule. Gal greitai tai net ir įvyks. Palaukite iki ryt vakaro, tada gal aš Jums ir pasakysiu ką nors malonaus šiuo klausimu, o dabar man reikia eiti. Kodėl Jus taip jaudina Martino mirtis? Aš dar nė karto nemačiau Jūsų tokio paniurusio.
– Greitai apie daug ką Jūs pradėsite kitaip galvoti. Dabar Jums galiu pasakyti tik viena: nelabai džiugus bus mūsų susitikimas su Bracano, jeigu pasirodysime jam be Alisos ir dar be Martino.
Išsiskyrusi su Bonda Dženi mažai galvojo apie jį ir apie jo niūrumą. Ji visiškai pamiršo Martino laišką ir jį patį, galvojo tik apie atsakymą į savo laišką ir apie pasimatymą su seru Vomiu, kurio dabar laukė nekantraudama. Jos mintys jau skrajojo po lordo Benedikto kambarius, ji jau įsivaizdavo, kaip ras juose Alisą ir nusiveš pas Bracano. Kodėl Bracano taip siekia Alisos? Ar tik ne ji jo duktė? Dženi net stabtelėjo, tokia kvaila pasirodė jai ši mintis – Alisa buvo taip panaši į pastorių. Dėl savęs pačios Dženi nė karto nešmėstelėjo abejonė, nors ir nudiegė širdį aštriai ir maudžiančiai. Dženi grįžo į savo kambarius, kur rado pasiuntinį su laišku. Apsidžiaugusi ir savo pačios laišką, kurį jai padavė pasiuntinys, palaikiusi sero Vomio atsakymu, bet pagaliau supratusi tiesą, Dženi iš nevilties piktai sušuko:
– Ką tai reiškia?!
– Džentelmenas, kuriam adresuotas laiškas, išvykęs į prieplauką ir grįš tik trečią valandą, kaip man paaiškino jo tarnas.
– Tai Jums reikėjo sėdėti ir laukti atsakymo. Juk aš liepiau be atsakymo negrįžti. Eikite atgal, laukite iki trijų ir nedelsdamas atneškite atsakymą, – jau visiškai suirzusi šaukė Dženi.
Buvo beveik dvi valandos. Dženi pagalvojo, ar tik neverta jai pačiai nuvažiuoti į prieplauką ir lyg netyčia susitikti su mėlynakiu; bet iki prieplaukos buvo toli, o sužavėti kavalierių gatvėje jai pasirodė sunkiau ir ne taip įdomu. Dženi puikiai žinojo visą savo odos ir plaukų žavesį kambaryje, žinojo, kad gatvėje ji ne tokia patraukli. Ji nusprendė važiuoti pas madingą siuvėją ir išsirinkti juodą suknelę, panašią į tą, su kokia paskutinį kartą matė Alisą.
Įgyvendinusi savo norą, Dženi užėjo į kavinę, norėdama ilgiau negrįžti namo ir sero Vomio atsakymą rasti jau atneštą. Sėdėdama prie puodelio šokolado, kurio visai nenorėjo, Dženi pirmą kartą pasijuto visai viena. Kai ji rašė tai laiškuose, ji tik rinko kuo graudesnius žodžius, bet jos sieloje jokios vienatvės nebuvo, o dabar, stebėdama poras ir draugiškas šeimas, Dženi staiga pati savęs paklausė: “O kas toliau?” Kiek ji beklausinėjo vyro, niekaip negalėjo išgauti, kur jie važiuos. Iš pradžių jis jai sakė, kad jie vyks į Konstantinopolį, po to minėjo kažkokius nedidelius Austrijos miestelius, kur jie važiuos pasimatyti su Bracano, besigydančiu ten kažkokiame kurorte.
Dženi apėmė jai gerai pažįstamas suirzimas iki įsiūčio, pasiutęs pyktis ant motinos. Motina, visą gyvenimą įtikinėjusi ją savo meile, vėl jai ėmė atrodyti visų nelaimių kaltininke. Dženi širdyje įsižiebė laukinė neapykanta motinai. Jai atrodė, kad svarbiausia dabar turi būti kerštas motinai, palikusiai Dženi pačiu sunkiausiu metu; bet ji susitvardė ir nusprendė nekeisti savo veiksmų plano. Išėjusi iš kavinės, ji patraukė pėsčia, kad turėtų laiko nusiraminti. Namuose jos laukė trumputis atsakymas ant telegrafo blanko: “Seras Vomis džiaugsis galėdamas priimti sinjorą Sedelani rytoj, antrą valandą dienos.” Toliau buvo nurodytas lordo Benedikto namų adresas ir sekretoriaus parašas, kurio Dženi net nesivargino perskaityti. Ją vėl apėmė pyktis. Motinos pagyrimų pripratinta ir tikėjusi, kad jos grožiui niekas neliks abejingas, jeigu ji panorės ką sužavėti, dabar nusprendė, kad serui Vomiui vertėjo pačiam paskubėti pas ją arba bent pačiam parašyti, o ne per sekretorių skirti pasimatymą.
“Pagalvok tiktai, kokiais ministrais save laiko tie ponai iš benediktyno”, – piktai pagalvojo Dženi. Toptelėjo mintis pasitarti su Bonda ir pasakyti jam, kad rytoj ji ruošiasi apsilankyti lordo Benedikto viloje ir pasimatyti su Alisa, bet nugalėjo piktdžiugiškas noras pasipuikuoti prieš Bondą ir parodyti jam, kad ji kur kas gudresnė ir įžvalgesnė už jį. Bonda, aišku, kažką įtarė, nes vakare netikėtai atsirado pas jaunavedžius kviesdamas papietauti prabangiame restorane. Jo akys kiaurai varstė Dženi ir naršė visus stalus, bet jauna moteris, dar taip neseniai mėčiusi savo laiškus ir daiktus po visus kambarius, dabar buvo nepaprastai tvarkinga, nes ne kartą įsitikino, kad visas kišenes ir popierius kažkas nuolat tikrina. Širdyje ji pasijuokė iš Bondos nerimo ir priėmė kvietimą norėdama pasėdėti tarp puošnios publikos, paklausyti lengvos muzikos ir sutrumpinti laiką iki rytojaus.
Be dykinėjimo ir rūpinimosi savo kūnu, kurį Dženi pradėjo dievinti, jos rankose buvo galima pamatyti tik madingus romanus, kuriais ją aprūpindavo vyras, kurstęs joje aistras bei jausmingumą. Jeigu pastorius būtų pamatęs šią merginą, dėl kurios išsilavinimo tiek stengėsi, siekdamas pažadinti jos domėjimąsi mokslu, protiniu darbu, jį būtų nustebinęs jos dabartinis gyvenimas. Dabar jai nerūpėjo niekas, išskyrus ją pačią ir norą visur pirmauti, nors pati Dženi nelabai tesuprato, kuo tas pirmavimas turi pasireikšti.
Jai atrodė, kad svarbiausia – turtai, teikę lordui Benediktui pranašumą. Dženi užsibrėžė tikslą įsigyti turtus, bet visų pirma – nubausti motiną ir Alisą, neturinčias teisės į tą prabangą, kurioje jos dabar gyvena. Dženi net sudrebėjo iš neapykantos, įsivaizduodama, kaip Alisa maudosi turtuose, o turtai turi priklausyti tik gražuolei Dženi, o ne kvaišai Alisai.
– Kada Jūs gavote kokią nors žinią iš savo sesers? – išgirdo Dženi Bondos švokštimą per muzikinę pertrauką puikioje restorano salėje, kur jie visi vaidino ramiai pietaujančius, o iš tikrųjų kiekvieno sieloje, ypač Anri Dordjė, tik šiandien sužinojusio apie savo dėdulės, linksmojo Martino, mirtį, buvo sunku ir net niūru.
Anri pareiškė norą palaidoti Martiną, bet Bonda piktai atrėžė, kad reikėjo anksčiau rūpintis sergančiu dėde, o ne paleistuvauti ir linksmintis, kol ligoninė pati palaidos pamišusį valkatą. Bonda nuslėpė nuo Anri tiesą, to paties prašė ir Dženi. Jis tik pasakė, kad Martinas nukrito gatvėje be sąmonės, tvarkos saugotojų buvo nuvežtas į ligoninę ir jis, Bonda, tik per savo agentus vargais negalais sužinojo apie jo mirtį. Dabar, prie ryškiai apšviesto stalo, tarp puošnių damų gražuolis Anri galėjo jausti ne vieną į jį nukreiptą susižavėjusios moters žvilgsnį. Jo taisyklingų bruožų pablyškęs veidas, liekna figūra, ūgis apgaulingai slėpė siaubingą jaunuolio dvasios skurdą. Paprastai godus pinigams, prabangai ir pasisekimui tarp moterų, jis pats ieškojo ir mėgo rinktis tik tas, kurios galėjo apipilti jį dovanomis, bet šiandien Anri tarsi nieko nepastebėjo. Jo labai gražios pilkos su juodomis tankiomis blakstienomis akys žvelgė atidžiai, net piktai. Jis visuomet stengėsi būti malonus kavalierius Dženi, netgi sukelti Armando pavydą, bet šiandien keletą kartų piktai nužvelgė ryškia violetine suknele pasipuošusią Dženi. Ji iš tikrųjų buvo labai graži. Plaukai švytėjo visais vario ir aukso atspalviais, švelni atlasinė oda traukė žvilgsnį ne mažiau už plaukus, bet Anri šiandien viskas buvo šlykštu.
“Štai tau ir finalas”, – jis vis galvojo apie Martiną, kuris ne kartą buvo jam geras. Amžinai girtas, amžinai Bondos reikalais užsiėmęs, retomis blaivumo ar ligos akimirkomis Martinas būdavo liūdnas, ilgesingai žvelgdavo į Anri ir sakydavo: “Ir aš turėjau sūnų. Jis buvo tavo metų, bet aš jį praradau”. Deja, tos akimirkos būdavo trumpos kaip žaibas, Martinas vėl pradėdavo kvatotis bei tyčiotis ir su girtu įkarščiu vis šaukdavo: “Kai nieko neturi, tai nėra ką atimti!”. Dabar prieš Anri vis iškildavo liūdnas Martino veidas. Jis daug būtų davęs, kad ištrūktų iš šios banalios muzikos, iš apšviestos salės ir paklaidžiotų vienas tuščiomis ir tamsiomis gatvėmis.
“Galas Martinui, – galvojo Anri. – O ką matė Martinas? Vergišką darbą Bondai ir Bracano. Nejaugi jis liko elgeta, o visi jo rankomis surinkti turtai guli Bondos ir Bracano kišenėse ir laikui bėgant nutekės šiai išvaizdžiai melagei?”- šiuo puikiu epitetu jis vieną kartą visiems laikams apdovanojo Dženi po to, kai įsitikino jos apgaule dėl Alisos, kurią vaizdavo jam kvėša. Anri, pamatęs Alisą, buvo apstulbintas jos grožio ir negalėjo jos pamiršti. Jis buvo pasiruošęs didelei rizikai, kad tik gautų Alisą, kurią jau matė kaip savo būsimą žmoną.
Dženi ir Bonda, nė akimirkos neabejoję, kad Alisos jis nepamatys ne tik kaip žmonos, bet net ir kaip giminaitės, kurstė Anri meilę kiekvienas siekdamas savo tikslų. Mintimis lygindamas Alisą ir pusnuogę Dženi, Anri buvo labai nepatenkintas Dženi ir Armandu, viešai vaidinusius jaunus įsimylėjėlius. Kažkokio dvejinimosi, kažkokio nepasitenkinimo, priekaišto sau gaidelė vis ryškiau skambėjo Anri sieloje, vis atkakliau šaukė Martino atvaizdą.
– Alisa ir motina sėdi lordo Benedikto tvirtovėje, bet tai joms netrukdo man rašyti, – įžūliai melavo Dženi.
– Vadinasi, Jūs visiškai įsitikinusi, kad jos abi Londone? – vėl paklausė Bonda.
– Šiandien gavau iš lordo Benedikto namų telegramą, – tyčia garsiau, nei to reikėjo, atsakė Dženi norėdama patraukti Anri dėmesį.
Šis jai atrodė išsiblaškęs, bet iš tikrųjų atidžiai klausėsi savo kaimynų pokalbio.
– Ir ką gi Jums pranešė ta telegrama? – nepatikliai paklausė Bonda.
– Apie tai aš Jums pasakysiu rytoj vakare, kaip jau turėjau garbės pranešti, – juokėsi Dženi.
– Keista, labai keista, – patylėjęs su nerimu pasakė Bonda. – Mano agentas tvirtina, kad pats matė, kaip Jūsų motina šiandien, ketvirtą valandą, išvažiavo iš lordo Benedikto namų su daiktais, jaunos ledi ir džentelmeno lydima.
– Ką gi, gal ji apsigalvojo ir grįžo namo, – iš pažiūros abejingai atsakė Dženi niekuo neparodydama, kad pranešimas ją sujaudino.
– Ne, namo negrįžo. Pastoriaus namuose aš pats buvau. Ten viskas aklinai uždaryta iš visų pusių.
– Matyt, mamai ko nors prireikė ir ji su Alisa ir Sandra važiavo į savo namą, o po to vėl grįžo. Jūsų agentas, be abejo, buvo nepakankamai atidus ir nepastebėjo jos grįžtant, – Dženi džiaugėsi galėdama įgelti Bondai.
Tačiau Bonda net nepastebėjo išpuolio ir tarė Anri:
– Dabar Martino nėra, nėra kuo pasikliauti. Tau teks rytoj stebėti savo nuotakos namus. Nenoriu tikėti apkalbomis, bet man sakė, kad lordas Benediktas ruošiasi visus pergudrauti ir pats vesti Alisą, išsiveždamas ją iš čia. Mes negalime leisti jiems išvažiuoti.
– Kol sužadėtinis trypčios prie vilos, jo sužadėtinė maloniai leis laiką su manimi muziejuje ir kavinėje. Ar ne geriau jam lyg netyčia užsukti į mėgstamą Alisos kavinę ir karieta palydėti mus abi pas mane į viešbutį? Apie trečią valandą mes su Alisa būsime kavinėje prie B-o tilto.
– Kodėl Jūs man nieko apie tai nesakėte? – sušvokštė Bonda.
– Aš Jums jau aiškinau, kad pakviečiau jus į pasitarimą. Negalima organizuoti didelės veiklos pasakojant apie tai visam pasauliui. Aš tikėjausi šnipštelėti apie tai Anri prieš pietus, bet jis visą laiką buvo toks paniuręs, kad aš atidėjau šią naujieną iki grįžimo į namus, o viskas pakrypo kitaip.
Kai norima tikėti, patikima pačiais neįtikėčiausiais dalykais, o kai su tokiu aplombu įtikinėja graži moteris, patikėti dar lengviau. Anri pralinksmėjo, pamiršo Martiną, ir Dženi jam dabar atrodė ir maloni, ir artima. Bonda, susierzinęs dėl savo ligos, dėl Martino ir dėl ištisos virtinės nesėkmių, kurias stropiai slėpė nuo savo artimųjų, nors ir neturėjo jokio ypatingo pagrindo tikėti Dženi, visgi lengviau atsiduso. Jis norėjo pasiūlyti, kad pats atvažiuos su Anri, kad taip patikimiau, bet pagalvojo, jog patys didieji norai išsipildo netikėtai, tik nereikia trukdyti.
Jis nusprendė brangiausiąjį talismaną, kurį Bracano liepė jam ypač gerai saugoti ir kuris buvo skirtas ypatingai svarbiam tikslui, įduoti ne Dženi, o Anri, bet Dženi, tarsi atspėjusi jo mintis, tarė:
– Rytojaus pasimatymui aš turiu būti ypač gerai apsišarvavusi. Jūs man kalbėjote apie vieną daikčiuką, skirtą Alisai. Aš turiu jį gauti jau šiandien, kad apsiprasčiau su juo ir pasitreniruočiau jį užmesti.
Bonda nenorėjo į Dženi rankas atiduoti brangenybę, kuriai tiek daug reikšmės teikė Bracano. Jis negalėjo susitaikyti su mintimi, kad vieną brangakmenį seras Vomis savo jėga jau išardė, ir tuo pačiu bijojo savo užsispyrimu sugadinti visą taip puikiai prasidėjusį reikalą.
Visa kompanija grįžo namo su kur kas geresne nuotaika. Tik prieš išsiskirstydami į savo kambarius dar nusprendė pasigrožėti puikiu rausvo atspalvio briliantu ant plonytės auksinės grandinėlės, apie kurį Bonda jiems pasakojo ir kurį atsinešė iš savo kambario. Paduodamas jį Dženi, jis pasakė:
– Šį brangakmenį ilgai nešiojo pats Bracano, – jis niekinamai šyptelėjo pamatęs, kad Dženi prispaudė jį prie krūtinės. – Jums jis netinka. Raudonplaukėms nedera rausvi ir raudoni tonai, bet … gal dėl abipusės simpatijos su Bracano akmuo jums bus malonus.
Pragarišką išraišką ir šiaip jau nemalonioje fizionomijoje Bonda pasistengė nuslėpti apsimesdamas, kad kažką pametė ir lenkdamasis pasiimti, bet akylas Dženi žvilgsnis spėjo pastebėti švystelėjusį pykčio žaibą. Dženi iš anksto nusprendė apmulkinti žiaurųjį dėdulę, ji stipriai sugniaužė rankoje talismaną kaip savo jėgos ir valdžios Bondai laidą. Tarsi atsitiktinai pakėlusi ranką su talismanu priešais Bondos veidą, pati apstulbo nuo savo judesio efekto
– Ramiau, – iš visų jėgų sušvokštė Bonda. – Aš Jums sakiau, kad tai nepaprastą jėgą turintis daiktas. Niekada nelaikykite šio daikto prieš žmogaus veidą. Jūs galite jį užmušti ir pati likti invalide.
– Štai kaip, – pratarė Dženi nuleisdama ranką, o atšokęs Bonda pradėjo atsigauti ir nustojo dusti, – Jūs galėjote man tai anksčiau paaiškinti ir aš nebūčiau suteikusi Jums tokio nemalonumo. Kokių dar judesių negalima daryti, kad nesužeisčiau Alisos, o tik priversčiau ją paklusti?
– Alisai pakaks paprasčiausiai užmesti jį ant kaklo ir ji pati eis paskui jus kaip avelė, bet jeigu Jūs susidursite su kuriuo nors prityrusiu lordo Benedikto bičiuliu, tai laikykite brangakmenį visą laiką aukštai iškėlusi ranką. Galite apvynioti grandinėlę kelis kartus apie riešą kaip apyrankę, bet jokiu būdu nerodykite jo, jeigu išvysite patį lordą Benediktą. Šis daiktas, aišku, ne pora Jūsų vėriniui, bet į kovą su tuo fokusininku nesivelkite.
– Gerai, kad Jūs man viską paaiškinote. Aš būsiu atsargi.
Dženi nesitvėrė džiaugsmu. Nors brangakmenį ji laikė suspaudusi rankoje, bet jautė, kaip auga jos jėgos, įžūlumas ir valia.
– Karamba! – nusikeikė Bonda. – Kas galėjo pagalvoti, kad Jūsų rankose šis talismanas bus toks grėsmingas? Aš jau seniai jį turiu, bet jis nerodė jokių savybių. Matyt, iš tikrųjų užsimegs draugystė tarp Jūsų ir Bracano.
– Gana, dėdule, – lyg netyčia kilstelėdama ranką tarė Dženi ir vėl rausvo brangakmenio padarytas efektas ją nustebino. – Aš Jums uždraudžiu prie manęs minėti Bracano vardą kitaip, kaip tik man leidus.
Ji vis tebelaikė ranką prieš Bondos akis.
– Klausau, – visas išbalęs, drebėdamas atsakė Bonda. – Nuleiskite greičiau akmenį, Jūs mane pribaigsite.
Dženi iš pažiūros labai naiviai, bet sieloje džiūgaudama, kokia jėga jai netikėtai atiteko, nuleido ranką, nusižiovavo ir abejingai pratarė:
– Aš pavargau, noriu miego, – ji vėl kilstelėjo ranką, palaikė prieš kiekvieną iš trijų vyrų ir pridūrė: – Dėdule, eikite miegoti ir iki penkių vakaro man nesirodykite. Tu Armandai, pernakvosi svetainėje ir rytoj penktą taip pat prisistatyk, o Jūs, Anri, laukite manęs prie kavinės nuo trijų iki penkių, o iki to laiko sėdėkite namuose. Jeigu iki penkių aš nepasirodysiu kavinėje, važiuokite namo, tai reikš, kad Alisa jau čia.
Visi trys tylėdami jai nusilenkė, priimdami jos įsakymus, o Dženi nuėjo į savo miegamąjį. Ji neturėjo patyrimo ir nežinojo, kad savo įsakymą reikėjo sutvirtinti, pakeliant akmenį aukštai virš kiekvieno, kam įsakė, galvos.
Vos tik ji nuėjo, visi trys vyrai tarsi prabudo. Kiekvieno pykčiui nebuvo ribų. Abu jaunuoliai užsipuolė Bondą, keikdami jį ir klausdami, nuo kada jam taip pasimaišė protas, kad atidavė į Dženi rankas brangakmenį, turintį tokią valdžią jiems ir jam pačiam. Jų riksmai ir keiksmai buvo tokie siaubingi, kad Dženi, jau norėjusi kviestis kambarinę, nejuokais išsigando. Jai pasivaideno, kad vyrai tariasi ją užmušti. Iš siaubo net šiurpas perėjo per jos kūną. Ji pagriebė brangakmenį į ranką, vėl pajuto įžūlumą ir jėgą įsakinėti, atlapojo duris, kurias jau daužė kumščiais įsiutęs Armandas, ir prikišo brangakmenį beveik prie pat jo akių. Armandas atšoko, susvyravo ir baukščiai tarė:
– Nepyk, Dženi. Aš išeinu. Iki rytojaus.
Netardama nė žodžio ji nukreipė talismaną tiesiai į akis Bondai, kurio rankoje pastebėjo botagą.
– Lauk iš čia, niekše, – nesavu balsu riktelėjo Dženi, – tu dar ant kelių atsiklaupęs prašysi manęs pasigailėti.
Bonda pradėjo sukinėtis, lyg jį čirškintų ant keptuvės, ir suklupo ant kelių.
– O Jūs, Anri, to paties norite? – pakeldama brangakmenį prie jo veido paklausė Dženi.
– Aš būsiu rytoj namuose, po to lauksiu Jūsų karietoje, – atsakė Anri, ir visi trys išėjo palikdami iš drebančios Bondos rankos iškritusį botagą, kurio tas nepajėgė net pakelti.
Likusi viena, Dženi įmetė į židinį malkų, su žnyplėmis paėmė nuo kilimo botagą ir su didžiausiu pasišlykštėjimu įmetė jį į įsidegusią ugnį. Su pergalės jausmu ji žiūrėjo į degantį botagą, nusijuokė, kai jo oda pradėjo gruzdėti, ir nuėjo į savo miegamąjį, pirmą kartą per savo vedybinį gyvenimą likdama viena. Nusivilkusi prašmatnią suknelę, Dženi pasijuto tokia išsikankinusi ir pavargusi, kad užmigo iš karto, vos tik atsigulė.
Naktis Dženi taip greitai prabėgo, kad prabudusi ir pamačiusi, jog jau vienuolikta, ji tuoj paskambino ir paliepė paduoti pusryčius jai į lovą. Apmąstydama savo dieną, Dženi pirmiausia pasiteiravo, ar siuvėja jau atsiuntė jai suknelę. Nurimusi, kad suknelė atsiųsta, Dženi įsakė kambarinei pakabinti ją čia, miegamajame, ir pusryčiaudama ją apžiūrinėjo. Suknelė jai pasirodė per daug kukli, bet prisiminusi su paprasta juoda suknele efektingai atrodžiusią Alisą Dženi nusprendė būtinai ją apsivilkti.
Jauna moteris tiek daug dėmesio skyrė sau, kūno masažui, voniai, taip rūpestingai matavosi naują skrybėlę, derindama ją prie šukuosenos, kad pirmą valandą dar nebuvo pasiruošusi. Siusdama ir eilinį kartą keiksnodama įžūlią mergiotę Alisą už tai, kad nėra kam padėti jai apsirengti, Dženi sutrumpino mėgavimąsi savimi prie veidrodžio ir įsakė pakviesti kebą. Kad ir kaip keista tai buvo pačiai Dženi, ji niekaip negalėjo įsivaizduoti naivuolio sero Vomio veido ir nežinojo, kaip pradėti pokalbį.
Sėdėdama kebe, ji nusprendė kalbėti išlepintos mažos mergaitės tonu, bet pusiaukelėje apsigalvojo. Prisiminusi, kad turi kalbėti apie paauglę seserį, kurią iš jos jėga atėmė, nusprendė apsimesti nuliūdusia ir pamesta auka. Dženi apsivyniojo savo talismaną apie ranką, eidama pro vilos vartus stipriai prispaudė jį prie krūtinės šaukdama visus jo burtus sau į pagalbą. Ji prisiminė, kad reikia vengti lordo Benedikto, ir įėjusi į holą greitai jį apžvelgė. Pamačiusi, kad, be tarno, jame nieko daugiau nėra, ji nurimo ir pasakė, kad nori matyti serą Vomį. Tarnas pažiūrėjo į laikrodį ir tarė:
– Jūsų laukia jau dvidešimt minučių. Po keturiasdešimties minučių seras Vomis bus užimtas kitais reikalais.
Sulig tais žodžiais tarnas atidarė duris į gretimą kambarį, kur už stalo sėdėjo seras Vomis, o Ananda stovėjo rodydamas jam kažkokį brėžinį.
– Sinjora Sedelani, – pranešė tarnas įleisdamas Dženi į kambarį.
Visa tai labai nemaloniai paveikė Dženi. Priėmimo oficialumas, tai, kad tarnui buvo pranešta jos pavardė, kažkoks viso to solidumas bei tikslumas ir tai, kad seras Vomis buvo ne vienas, – viskas erzino Dženi. Nors ji ir glaudė prie savęs talismaną, bet buvo sumišusi ir jautė nepasitikėjimą savimi. Be to, ji atpažino šį jai ypatingai nemalonų kambarį, tą lordo Benedikto kabinetą, kuriame nuo namų šeimininko žvilgsnio jos kojos tada taip prisiklijavo prie grindų, kad ji negalėjo pajudėti iš vietos.
Keturios akys įsmigo į pasimetusią Dženi, ir jai net rankos atšalo. Staiga ji suvokė visą savo elgesio absurdiškumą, jai atrodė, kad abu šie vyrai perskaitė jos slapčiausias mintis, kurias ji buvo taip puikiai užmaskavusi.
– Iki trečios, Ananda, – tarė seras Vomis savo bičiuliui ir šis, nusilenkęs jam ir dar kartą pažvelgęs į Dženi, kaip jai pasirodė, su užuojauta, išėjo iš kambario.
– Prašau atleisti už pavėlavimą, – sėsdama į jai pasiūlytą fotelį prie stalo tarė Dženi, nors jai net į galvą nebuvo atėję pradėti pokalbį nuo atsiprašymo.
– Aš taip ir galvojau, kad tualetas damai visada pirmoje vietoje.
Ir Dženi vėl pasivaideno, kad jis atspėjo jos mintis, bet ji susivaldė, nusišypsojo, lyg netyčia pakėlė ranką tiek, kad brangakmenis sušvito priešais sero Vomio akis. Ji net nespėjo užbaigti šio judesio, kai sero Vomio veidas pasikeitė. Per šį puikų, prieš akimirką dar tokį gerą ir nepaprastai ramų veidą persirito rūstybės banga. Sero Vomio akys sužaibavo, jis kilstelėjo ranką ir Dženi ranka nukrito jai ant kelių kaip paralyžiuota.
Nesusiejusi šių savo ir jo rankos judesių, Dženi nusprendė, kad ji per mažai susipažinusi su brangakmenio savybėmis ir kad naivuolis jau užkibo. Ramiausiai pasitaisiusi apyrankę Dženi familiariai pradėjo:
– Aš jau rašiau Jums, kokios pagalbos iš Jūsų tikiuosi. Man reikia iš čia išsivežti savo seserį Alisą ir savo motiną. Abi jos man rašo, kad čia kankinasi, ir prašo jas pasiimti iš šių namų, kuriuose jos gyvena nelaisvėje.
Pašaipa nuslydo sero Vomio veidu, o akyse sušvito humoro kibirkštėlės. Dženi savaip išsiaiškino šią savo kavalieriaus šypseną ir neleidusi jam ištarti nė žodžio tęsė:
– Taip ir žinojau, kad Jūs man padėsite. Tiksliai negaliu prisiminti, ką Jūs man kalbėjote tą siaubo valandą teismo kontoroje. Tiesą sakant, ir tada nieko nesupratau, bet intuicija man pasakė, kad Jūs man padėsite. Aš noriu tuoj pat pamatyti Alisą, – baigė Dženi vėl pakeldama brangakmenį į sero Vomio veido lygį.
Šį kartą efektas buvo pats netikėčiausias. Seras Vomis tik lengvai krustelėjo pirštą, o Dženi ranka smogė jai pačiai į galvą kaip mestas kamuolys ir numušė skrybėlę.
Apstulbusi, sumišusi ir įpykusi Dženi buvo pasiruošusi šokti ir sviesti į serą Vomį savo skrybėlę, su tokiu vargu namuose priderintą prie šukuosenos, bet jos rankos tarsi pagaliai gulėjo ant kelių, ji visa sustingo iš netikėtumo bei nuostabos ir negalėjo ištarti nė vieno žodžio.
“Prakeiktas akmuo, – pagalvojo Dženi. – Tikriausiai Bonda žinojo, kokius triukus jis krečia, ir tyčia man nieko nesakė. Na, aš jam parodysiu. Tegul tik sugrįšiu į namus.”
Seras Vomis tylėdamas žiūrėjo į pykčio subjaurotą Dženi veidą.
– Gaila, kad šiame kambaryje prieš Jus nėra veidrodžio. Jūs galėtumėte įsiminti, kad einant į pasimatymą negalima taip įniršti. Tai pirma. Antra: kas Jums sakė, kad Alisa ir motina yra čia? Nei viena, nei kita šiuo metu čia negyvena.
– Kaip tai? Kokį dar triuką iškrėtė Jūsų šeimininkas? – visiškai nesivaldydama sušuko Dženi.
Kad ir kaip ji stengėsi pakelti savo ranką ir trečią kartą nukreipti brangakmenį į sero Vomio akis, ji nieko negalėjo padaryti, nors nuo pastangų net prakaitas išpylė.
– Aš Jums paliepiau nejudėti, – tarė seras Vomis. – Aš tai padariau saugodamas Jus nuo Jūsų pačios beprotiškų veiksmų, nelaimingoji moterie. Jeigu Jūs dar ir trečią kartą drįstumėte nukreipti į mane šį savo niekingą ginklą, kurį Jums davė kaip visa pavergiantį talismaną, Jūs kristumėte negyva, nes man tektų prisiliesti prie Jūsų, o didelės, tyros jėgos prisilietimo, apsivyniojusi šį žaisliuką, Jūs negalėtumėte atlaikyti. Be reikalo keikiate tą, kuris Jums davė šį brangakmenį. Prieš jį – blogio tarną – jis visagalis. Prieš Jūsų seserį jis būtų bejėgis, nes jos tyrumas be priekaištų. Ji nepajustų jo jėgos, bet ir Jums nepakenktų. Susitikimas su manimi, kartoju, baigsis Jums mirtimi, jeigu Jūs pakelsite prieš mane savo brangakmenį. Ir ne tik prieš mane, bet ir prieš kiekvieną, kuris gyvena šiame name. Gerai tai įsidėmėkite. Dabar prie reikalo. Jūs pati žinote, kokiame mele ir kokioje ištisinėje apgaulėje Jūs dabar gyvenate. Abu Jūsų laiškai – štai jie. Pasiimkite juos. Gal kada nors juos perskaičiusi Jūs rasite pakankamai proto ir takto veikti kitaip. Jūsų sesuo jau antra para plaukia vandenynu kartu su lordo Benedikto šeima, o Jūsų motina gyvena Londono priemiestyje, nes to reikalauja jos sveikata. Jūs pati geriau už visus žinote, kokio sveiko proto buvo pastorius, gerai žinote jo gerumą, o kokia jo garbė – prisiminsite visą gyvenimą. Jūs sakėte, kad nesupratote mano žodžių kontoroje. Vargšele Dženi! Gaila, dabar dėl Jūsų aš nieko negaliu padaryti – nei padėti Jums, nei apsaugoti Jus. Jeigu Jūs, įžengdama čia, būtumėte atsinešusi širdyje bent lašą meilės, bent kruopelę gerumo, aš būčiau galėjęs įžiebti joje liepsną, bet Jūs atėjote su blogais, išdavikiškais kėslais. Jūs troškote paversti mane, kaip ir Jūsų Bondą, vergu ir tarnu. Paimdama Bracano akmenį ir įsakinėdama tiems, kurie nuo jo priklauso, pati tapote jo verge. Greitai Jūsų gyvenimas iš pažiūros bus puikus, bet… Jūsų širdies žaizda kur kas gilesnė už visą išorinę gerovę. Eikite namo. Ginkitės nuo Bondos ir jo tarnų savo brangakmeniu, kad pati nekristumėte nuo jų rankos. Bet visgi atminkite, kad kiekvienas liūtų tramdytojas gyvena su laukiniais žvėrimis, kurie jo nekenčia ir laukia momento jį sudraskyti. Kol savo širdyje nerasite meilės seseriai ir motinai, kol, užuot keikusi jas, nepradėsite maldauti jų išgelbėti Jus – netarkite veltui mano vardo. Nerašykite man, iš to nebus naudos. Tik atlikęs žemėje pirmą savo uždavinį – meilę žmogui – kiekvienas be jokių kliūčių gali rasti kelią pas mus. Jūsų gyvenimo pamoka – išpirkti savo išdavystę prieš seserį. Kiek isteriškai berėktumėte, kad mylite seserį, kiek besistengtumėte tuo ką nors įtikinti, aš visada matysiu ir Jūsų tikrąją meilę, ir Jūsų veidmainystę. Net tada, kai Jums pačiai jau atrodys, kad Jūs ją mylite, ir tada Jūs galvosite apie save, o ne apie ją. Tol Jūsų širdyje matysiu veidmainystę, o ne meilę, kol Jūs nuolankiai nesuprasite savo pareigos ir netarsite sau: “Aš turiu būti šalia sesers, kad ir kažin kas atsitiktų, kad ir kas man ar jai grėstų.” Tik tada Jūs iš tikrųjų pamiršite save. Jūsų meilė nebekils vien iš praktinės naudos sumetimų ar žemiškos baimės. Ir Jūs pati atversite sau siaurutį takelį į didį kelią, į tą kelią, kur žmonės laisvę vertina ne kaip priklausomybę ar nepriklausomybę nuo žemės sąlyginumų, bet kaip plačiausią vidinį savęs paties išlaisvinimą iš regimų vertybių valdžios. Tada Jumyse prabus Jūsų pačios dvasios kūryba. Kur bebūčiau, kokiame siaube ir neviltyje bebūtumėte Jūs pati, aš išgirsiu Jus. Ir mano pagalba ateis pas Jus… Tik negalvokite prietaringai, kad Didžio Gyvenimo pagalba – tai atsitiktinė laiminga loterija; bet kokią pagalbą reikia užsitarnauti ir būti jos vertam. Jeigu Jūs vertinate tik žemiškas gėrybes, pinigus, turtus, brangenybes ir su jais susijusią padėtį visuomenėje, o dvasios reikalai Jums – niekam nereikalingas, nemokamas priedas, Jūsų pastangos rasti tikrąsias žinias, kurios būdingos tik aukštesniam gyvenimui, visada baigsis nusivylimu. Visko, ką Jūs pati pasirinkote ir su kuo Jums teks susidurti tik todėl, kad Jūs save su tuo surišote, paimdama šį Bracano akmenį, per tokį trumpą laiką išvardyti neįmanoma. Viena galiu pasakyti: nespauskite prie savęs taip stipriai šio brangakmenio. Jis buvo skirtas ne Jums, bet dabar Jūs jau nebegalėsite jo nusiimti. Jeigu aš panorėčiau Jus nuo jo išvaduoti, tai jis prarastų bet kokią savo jėgą. Tada Jūs liktumėte beginklė prieš savo siaubingus bendrus. Nuo jų pykčio ir net žiaurių kankinimų tik jis tegalės Jus apsaugoti. Nebijokite jų bandymų nuimti jį nuo Jūsų. Jie to nepajėgs. Kad apsaugočiau Jus nuo Bracano, aš uždedu ant Jūsų siaubingos apyrankės draudimą, ir niekas, be manęs ir mano pasiuntinio, negalės jos nuo Jūsų nuimti. Kaip jau sakiau, tai galės įvykti tik tada, kai Jūs pati dvasiškai praregėsite. Eikite. Jums duota galimybė rasti išsigelbėjimo kelią, bet dabar Jūs skendite tokiame mele ir veidmainystėje, tokioje tamsoje ir blogyje, kad nieko, be išorinių formų, negalite įžvelgti.
– Jūs pasakėte, – piktai žiūrėdama į serą Vomį greitakalbe pylė Dženi tarsi bijodama ką pamiršti, – kad išorinė prabanga, svajonės apie turtus – tai tik žemi blogio norai. Leiskite paklausti: kodėl gi Jūs pats negyvenate lūšnoje, purve, o priimate mane kambaryje, kuris tik vienas tikriausiai vertas kelių šimtų svarų sterlingų? Kodėl Jūsų visi draugai turtuoliai, o ne elgetos?
– Jūs dabar šito nesuprasite, net jeigu aš ir daug valandų aiškinčiau Jums šiuos klausimus. Galima gyventi tarp pačių puikiausių daiktų ir net nepastebėti jų; ir galima, specialiai išdalinus turtus, gyventi pačioje menkiausioje buityje ir vis tebegalvoti tik apie prabangą, kurios netekta ar kurios nebuvo. Dar kartą kartoju: viską, ką aš galėjau dėl Jūsų padaryti, aš jau padariau, o visi Jūsų klausimai ir žodžiai – tai tik Jūsų nuodų ir pykčio rezultatas. Pasilikite juos sau. Mano paskutinis patarimas Jums: nevažiuokite dabar pas Bracano. Jis dar pakankamai stiprus, kad priverstų Jus kentėti, bet savo ankstesnės jėgos nesusigrąžins ir po kurio laiko žus. Jeigu norite išsigelbėti pati ir išgelbėti vyrą nuo niekšo pykčio, važiuokite į Romą, kur Jūsų vyras turi mažą namelį. Ten abu galėsite pradėti dirbti, o su savo apyrankės pagalba galėsite rasti sau daug gabių tarnų. Jiems padedant, galėsite įsigyti ir turtus, ir prabangą, bet Bracano piktadarystės nepalies Jūsų. Romoje jis Jūsų ir pats negalės pasiekti.
Dženi visa drebėjo iš pasiutimo. Jos pyktis vis augo, nes ji niekaip nepajėgė nuplėšti apyrankės ir nukreipti akmens į pačias sero Vomio akis. Jos pirštai vos galėdavo paliesti plonytę grandinėlę. Ji negalėjo ištarti nė žodžio.
– Paklausykite mano patarimo, Dženi, ir važiuokite į Romą. Ką galėsiu, viską iš savo pusės padarysiu, kad apsaugočiau Jus ir padėčiau Jums. Jeigu važiuosite pas Bracano, kaltinkite pati save.
Seras Vomis atsistojo ir nuėjo prie durų. Atidarė jas ir nusilenkęs Dženi tyliai pridūrė:
– Atkalbėkite Bondą nuo minties patekti į šį namą. Jeigu jis nepaklausys šio mano patarimo – Jūs išvažiuosite iš Londono be Bondos, o nuo to Jums bus dar blogiau. Tada visas Bracano pyktis išsilies ant Jūsų vienos.
Dženi tylėdama išėjo iš kambario. Kunkuliuodama pykčiu, kentėdama iš bejėgiškumo ir neapykantos, ji visiškai įsiutusi įsėdo į kebą ir kuo toliau važiavo, tuo piktesnės buvo jos mintys.
Privažiavusi viešbutį, ji jau nusprendė: pirma, tučtuojau nusiųsti patį Bondą į lordo Benedikto vilą tų brangenybių, kurių iš ten neparnešė Martinas; antra, kai tik Bonda atneš tuos daiktus, kurių jį Bracano ir siuntė į Londoną, važiuoti pas Bracano ir prisijungti prie jo.

Jojame pasitikti Jasą. I. pasakoja Jasos gyvenimo istoriją. Susitikimas dykumoje ir regėjimas. Grįžimas į Bendruomenę ir Jasos įšventinimas. Valgykla. Pokalbis su Gregoru. Dvi I. kalbos valgykloje ir balkone

Nuo daugybės naujų ir netikėtų įspūdžių, kurių buvo kupina kiekviena diena Bendruomenėje, lyginant su ankstesniais mano pojūčiais, išlaikiau visišką minčių aiškumą, dabar jos nesusivydavo į vientisą kamuolį kaip anksčiau, kada būdavo sunku užčiuopti loginį ryšį. Dabar mintys rikiavosi tiesia linija. Bet jaučiau savyje ne tik šį skirtumą. Nei dykumos karštis, nei sunkūs, prie kūno prigludę rūbai, nei dulkės ? niekas manęs ne tik nebevargino, bet aš net nustojau visa tai fiksuoti, tarsi tai būtų savaime suprantama. Dabar aš visiškai kitaip suvokiau patį save. Jaučiau savyje kitą, su niekuo nepalyginamą, ne tik fizinę jėgą: jaučiau subrendusio vyro minčių jėgą, kuri liejosi iš manęs į visa, ką mačiau, dariau, stebėjau. Kai sėsdamas į balną kaip visada pasistiebiau balnakilpėse, žirgas net susvyravo.
? Atsargiau lipk ant žirgo, Liovuška. Tu dabar stiprus ir sunkus. Gerai apskaičiuok judesius, kad neapsunkintum gyvulio ir nesužalotum jo. Ir savo mintis prilaikyk, nes dabar jau ir jos turi kitą, ugningesnę jėgą, ? pasakė man labai tyliai I.
Kai sveikinausi su Zeichedu ir Oldenkotu, man pasirodė, kad jie atsakė taip pat kitaip, tarsi per tas išsiskyrimo su jais dienas aš būčiau taip išaugęs, jog jie dabar elgėsi su manimi kaip su sau lygiu, o ne kaip su ankstesniu berniuku.
Kai nuo Bendruomenės nujojome jau nemažą atstumą, malonus Oldenkotas suturėjo žirgą ir prijojo arčiau manęs, kad galėtume pasikalbėti.
? Labai džiaugiuosi, Liovuška, matydamas Jus taip pasikeitusį iš išorės ir įgijusį tokią vidinę jėgą. Aš net neklausiu, ar Jūsų neskriaudžia Natalija Vladimirovna, nes dabar Jūs jau negalite būti niekieno pajuokos objektu, ? su humoru nusišypsojo jis man. ? Jeigu mano žodyne dar galėtų egzistuoti toks apibūdinimas, tai aš pasakyčiau, kad pasiilgau Natalijos Vladimirovnos ir Jūsų. Man jos trūkdavo atskirais naujo mokymosi momentais, nes ji visada mokėjo palengvinti man sunkiai suprantamus reiškinius. O Jūsų man trūko kaip nuolatinio vientisos, be menkiausių svyravimų ir abejonių ištikimybės pavyzdžio. Aš dar nebuvau sutikęs žmogaus, kuris sugebėtų taip tiesiai be kompromisų eiti užsibrėžtu keliu.
? Mane Jūsų žodžiai labai stebina. Šiandien jaučiuosi taip, tarsi tik dabar supratau, kas yra gyvenimo tikslas bei prasmė, ir tik dabar sužinojau, kokiu džiaugsmo keliu einama į Tiesą.
? Labai gerai žinau šį jausmą. Ne kartą gyvenime jį patyriau, žengdamas žinių keliu. Ir kiekvieną kartą su nauja pasaulėjauta stabtelėdavau susimąstydamas, kokia paties Mokytojo jėga, jeigu Jo gailestingumas mūsų, einančių ir ieškančių su tokia įtampa bei nepastovumu, atžvilgiu beribis. Kiekvienas iš mūsų, sugebėjęs pasiekti tą stadiją, kai Mokytojas priima jį savo mokiniu, yra patyręs tris neišvengiamas psichologinio brendimo pakopas. Per savo ilgą gyvenimą pastebėjau, kad šias tris nekintamai pasikartojančias pakopas praeina kiekvienas, pradedantis savo mokinystės kelią.
Pirma ? žmogus pradėdavo bodėtis savo gyvenimu, kuris iki šiol buvo visa jo ankstesnių dienų prasmė bei žavesys. T. y. jis pradėdavo skirti Amžinybės vertybes ir sąlyginumo nerealumą.
Antra ? ateidavo savęs suvokimas ne vienos visuomenės nariu, bet pasauliniu vienetu. T. y. žmogus pradėdavo veikti nematomame, o matomą priimdavo kaip nedalomą visumą, kaip sau pačiam būtiną etapą, kaip savo patirties bei savitvardos pakopą.
Trečia ? pati didingiausia iš visų žmogiškos kūrybos pertvarkų ? kiekviename atsiverdavo ištikimybė bei atsidavimas tam reikalui, kuriam jis tarnaudavo. Ir čia, priklausomai nuo to, ką pagal jo suvokimų bei galimybių mastus jis nešdavo į gyvenimą kaip ištikimybę iki galo, ? jis pradėdavo visur matyti Amžinybę. Ir žmonių keliai į tą Amžinybę tapdavo jam visi vienodai svarbūs.
Šias tris sąmonės pakopas mačiau praeinant kiekvieną prie Tiesos artėjantį žmogų. Jos veda taip aukštai, kaip jo pasiaukojanti meilė sutiktam žmogui atveria jo vidines akis. Čia nėra nei šablonų, nei visiems vienodų sąlygų. Čia viskas individualu.
Norėjau užduoti savo puikiam pašnekovui keletą klausimų apie jo asmeninį kelią, bet išgirdau I. balsą:
? Tik aš ir Zeichedas žinome visą Jasos gyvenimo istoriją. Šią valandą, kad suprastumėte didžiulį šio žmogaus žygdarbį, manau, jog reikia papasakoti jums dalį jo sunkios ir sudėtingos gyvenimo istorijos. Aišku, aš papasakosiu jums tik svarbiausius jo gyvenimo etapus, kurie padės jums suvokti, kiek reikia žinoti apie žmogų, kaip reikia būti dėmesingam savo sutiktajam, prieš pasiryžtant išsakyti savo nuomonę apie vieną ar kitą žmogų. Iš šio pasakojimo kiekvienas iš jūsų pasiims naują pamoką apie ištarto žodžio vertę, o kartais ir jo padarytą nepataisomą blogį.

“Viename iš nedidelių, atkampių Kinijos miestų gyveno varginga, daugiavaikė šeima. Vienas iš jaunesnių berniukų, kurį dabar jūs pažįstate kaip Jasą, bet kurį tada vadino visai kitu vardu, visuomet išsiskyrė nepaprasta meile savo senam tėvui. Iš pradžių berniukas, vos pradėjęs vaikščioti savo silpnomis kojelėmis, stengdavosi nepastebėtas prasmukti visur, kur tik dirbo jo tėvas. Valandų valandas, alkanas, kartais net šaltyje, jis tyliai sėdėdavo nuošalyje, žiūrėdamas į sunkų tėvo darbą, ir visuomet tik kartu su juo grįždavo namo skurdžiai ir prastai vakarienei.
Kai tik jo kojos sustiprėjo, jis stengdavosi dienomis ištrūkti, bėgdavo į turgų, prašydavo išmaldos, grįždavo pas tėvą su duonos gabalu, o sėkmingesnėmis dienomis ir su šiuo tuo daugiau, atiduodamas į nuo darbo iškankintas tėvo rankas savo menką laimikį, abiem atrodžiusį karališkais pietumis. Prabėgo dar ne tiek daug laiko, o mažasis Jasa jau tapo tėvo pagalbininku. Nepasakosiu apie vaiko nuovargį ir nusiplūkimą, nes jis iš visų savo vaikiškų jėgų bei atsidavimo stengdavosi ne tik dirbti kartu su tėvu, bet ir palengvinti suaugusio žmogaus darbą. Tai jūs patys galite suprasti, pažinodami šiandieninį Jasą.
Dažnai tėvas, dirbdamas ryžių lauke ir norėdamas palengvinti sūnui darbą, sekdavo jam pasakas. Berniukas įdėmiai jų klausydavosi ir stulbino tėvą tuo, kad žodis žodin jas įsimindavo ir grįžęs namo perpasakodavo broliams bei seserims.
Vieną kartą berniukas paklausė, iš kur tėvas moka tokių nuostabių pasakų. Kai tėvas atsakė, kad jam visa tai sekė jo senelis, seneliui ? jo motina, o motinai ? mokytas dėdė, berniukas susidomėjo, ką reiškia “mokytas”. Tėvas paaiškino, kad mokytas ? tai labai svarbus asmuo, kuris gali skaityti knygas, o labai mokytas gali net rašyti.
? O iš kur atsiranda mokyti? Juos gimdo angelai? ? paklausė berniukas.
Sužinojęs, kad tai tokie patys žmonės, kuriems Dievas davė laimę mokytis, berniukas nebegalėjo gyventi be svajonės tapti mokytu. Ne kartą jis pasakojo tėvui savo svajones, kalbėjo, kad dieną ir naktį meldžiasi Dievui prašydamas tik vienos malonės: mokytis.
Laikas bėgo, bet Jasai, nekantriai laukusiam Dievo stebuklo, jis slinko vėžlio greičiu. Ne kartą tėvas matė ekstazėje klūpantį sūnų į dangų įbestomis akimis; ir žinojo vargšas tėvas, kokio stebuklo prašo dangaus jo sūnus.
Sunkaus darbo ir nepriteklių metai tėvui atėmė tikėjimą stebuklais. Jis su kartėliu galvojo, kad negyvas dangus neatsakys į sūnaus maldas, kaip neatsakė jam per visą ilgą, kančių kupiną gyvenimą.
Vienos tokios Jasos ekstazės metu iš tankių bambukų sąžalyno staiga išniro aukštas vyriškis, ir tėvas atpažino žinomą gretimo miestelio mokyklos mokytoją. Jo reputacija buvo nelabai gera, buvo kalbama, kad jis piktas burtininkas.
? Cha, cha, cha, ? sustojęs prie klūpančio berniuko, spyriu į nugarą pasisveikino su Jasa mokytojas. ? Nori mokslų? Kas prikimšo tavo galvą tokių kvailysčių? Vargšams nėra reikalo mokytis. Tam, kad stovėtumėte iki pilvo vandenyje ir augintumėte ryžius, kad turtingiesiems valytumėte kelius bei namus, jums, vargšams, mokslas nereikalingas. O mokslui reikalingų gabumų, atminties vargšai negali turėti.
? Atleisk, didis žmogau, ? įsikišo tėvas. ? Aš negaliu prieštarauti tavo mokytiems žodžiams, bet mano sūnų dangus apdovanojo atmintimi už mus visus. Jis bet kokią pasaką gali pakartoti tau žodis į žodį, kaip tu jam bepasektum. Jis net mūsų didžiam mandarinui patiko, ir tas žadėjo jį mokyti. Bet jo nustatytas mokestis toks didelis, kad visa mūsų šeima negali jo uždirbti. O motina nenori parduoti savo apyrankių, nes kaip ir Jūs sako, kad vargšams žinių nereikia. Aš pats taip pat kažkada buvau gabus, bet gyvenimas nedavė laimės mokytis. Tikriausiai ir mano sūnaus svajonės neišsipildys.
? O aš štai imsiu ir patikrinsiu tavo sūnaus talentus, ? tarė mokytojas, patogiai atsisėsdamas ant nupjauto bambuko. ? Na, stokis priešais mane, žiūrėk man į akis ir klausyk, ką aš tau kalbėsiu. Stenkis viską gerai įsiminti ir pakartoti. Žiūrėk, jei nors kartą suklysi, mokslai praeis pro šalį. Susikaupk, viską įsidėmėk.
Susižavėjęs mokytoju, žvelgdamas į jį kaip į dangaus pasiuntinį, berniukas klausėsi kalbos, kurios prasmės nesuprato. Būdamas apdovanotas ne tik nepaprasta atmintimi, bet ir artistiškumu bei muzikine klausa, jis įsiminė ne tik jam nesuprantamos kalbos žodžius, bet viską: visas mokytojo intonacijas, balso pakėlimus bei akių vartymą.
? Dabar malonėk pakartoti viską, ką aš tau kalbėjau, iki menkiausių smulkmenų, ? kvatojosi visa gerkle mokytojas.
Jasa nusišypsojo, nusišypsojo ir tėvas, nes abu žinojo, kad berniukas nepraleido nė vieno mokytojo ištarto garso, kad jis sugebės pakartoti viską iki paskutinės smulkmenos. Ir iš tikrųjų, tikėjęsis nustebinti vargšus darbininkus, mokytojas pats liko nustebęs. Berniukas atkartojo visą mokytojo elgesį taip meniškai, taip komiškai perteikė visus balso pakėlimus ir akių vartymą, kojų tabalavimą ir rankų mostus, kad tėvas neišlaikė šio išbandymo ir juokėsi susiriesdamas.
? Jūs ką, sugalvojote iš manęs pasityčioti? ? įsiutęs suriaumojo mokytojas.
Jis pašoko nuo bambuko, išsitraukė diržą ir užsimojo, taikydamas į vaiko galvą. Tėvo juokas iš karto nutilo, jis kaip tigras puolė prie sūnaus, pagriebė prie Jasos kojų gulėjusį bambukų pjovimo peilį ir sušuko tokiu balsu, kokio Jasa net nesitikėjo iš savo visada romaus tėvo.
? Tik pabandyk suduoti mano niekuo nekaltam sūnui ir aš nupjausiu tavo ranką kaip bambuko lazdą. Tu pats liepei berniukui pakartoti viską, tai jis ir stengėsi iš visų jėgų. O jeigu jam, mažamečiui, taip pavyko, tai man juokinga buvo tai, kas tau, didžiam, laikoma mokytumo požymiu, bet tu puikiai žinai, kas stovi priešais tave. Mes mokytų nematę ir negalime suprasti, kas jūsų aplinkoje yra geros manieros. Tu turi mums, tamsuoliams, atleisti, paaiškinti mums mūsų atsilikimą, o ne mušti už uolumą. Štai ir viskas. Mes per daug alkani bei išvargę, kad ieškotume pasilinksminimų ar juoktumėmės iš žmonių. Aš juokiausi iš džiaugsmo, žavėjausi sūnaus gabumais.
Jasa gyvenime nebuvo girdėjęs, kad jo tylus tėvas kam nors būtų pasakęs tiek daug žodžių. Ranka su diržu dar tebebuvo iškelta į viršų, kaip ir tėvo ranka tebegynė sūnaus galvą.
? Na gerai, ? nuleisdamas ranką žemyn ir vaizduodamas, kad jį įtikino tėvo žodžiai, pasakė mokytojas, bet jo veidas tebebuvo pykčio perkreiptas. ? Pasisuk į mane nugara, klausyk, ką aš tau kalbėsiu, ir vėl visa tai tiksliai pakartok.
Berniukas paklusniai nusisuko, bet tėvas nepajudėjo iš vietos tebelaikydamas peilį rankose.
? Sūnus nusisuko, o tu ko lauki? Taip ir stovėsi čia su peiliu? Tu brangenybę saugai, ar ką? ? nustumdamas tėvą suniurzgė mokytojas.
? Tu manęs nestumdyk, aš ne bailys. O mano sūnus man tiek pat brangus kaip ir tavasis tau. Ir ginsiu aš jį nuo bet kokio blogio kaip ir tu savąjį, nors man grėstų mirtis.
? Cha, cha, cha, tik pagalvokite, kokie sentimentalūs tie vargšai! Aš tau savo sūnų, tinginį, nenaudėlį ir idiotą, dykai atiduosiu, ne tik neginsiu nuo blogio. Visa nelaimė, kad jokioms blogio jėgoms kvailiai nereikalingi.
Mokytojas ėmė tratėti kiniečių greitakalbe vieną po kito posakius tokiu greičiu, kad tėvui į pabaigą atrodė, jog jo galvoje trata būgnas. Kai mokytojas nutilo, Jasa ėmė kartoti visą tą tratėjimą ir tėvas vėl neišlaikė nesusirietęs iš juoko.
Mokytojo veidas dabar buvo tamsesnis už naktį. Jis siaubingai vartė akis, jo lūpos ir skruostai trūkčiojo, rankos konvulsiškai gniaužė diržą. Atsisukęs į mokytoją berniukas be jokios baimės žiūrėjo į jo veidą. Matyt, dėl savo naivumo jis galvojo, kad visi šie požymiai ? neišvengiami mokytumo atributai. Tėvo juokas akimirksniu nutilo, dingo visas jo linksmumas, kai tik jis pažvelgė į naivų savo sūnaus veidą ir suprato jo vaikiškos širdies maldą, viltis, troškimą išgirsti savo kankintojo pagyrimą, norą įtikti jam, kad tik taptų mokytu.
? Na, kiek gali mokėti už sūnaus mokymą?
Vidinė tėvo širdies kova neatsispindėjo jo veide, tik šalto prakaito lašai išpylė jo sulysusius skruostus ir kaktą. Atiduoti Jasą šiam žvėriui? Dievas mato, su kokiu džiaugsmu jis atiduotų sūnų mokytis pas gerą žmogų! Bet kaip paaiškinti naiviam, aistra mokslui apsėstam sūnui, kad nuo tokio kaip šis mokytojo jis patirs vien tik vargą? Kaip atsisakyti šio gal vienintelio šanso įgyti žinias? Ir visgi intuityvi meilės jėga privertė jį pasakyti:
? Jeigu tu būtum geras žmogus, aš gal ir tau pasakyčiau tą patį kaip mandarinui, kad neišgaliu mokėti. Bet kadangi tu iš karto norėjai jį mušti, tai aš iš viso atsisakau tau jį duoti. Dievas didis, jis dar atsiųs galimybę išsipildyti vieninteliam mano tyro, stropaus sūnaus troškimui. Sudiev, tegul būna pagarbintas Jo didis mokytumas tavyje.
? Cha, cha, cha, atsirado dar vienas išminčius! Kvailys tu, kvailys. Pasakytum, kad kiekvieną savaitę porą dienų su visa šeima ateisi dirbti pas mane… Tada aš gal pasigailėčiau ir imčiau mokyti tavo sūnų.
? Ką sakiau, tą pasakiau, ? tyliai atsakė tėvas, imdamasis darbo.
Mokytojas ėmė šaukti, keiktis, prikaišioti nedėkingumą ir tamsuoliškumą, nueidavo ir vėl grįždavo į bambukų giraitę, kurioje neištardami nė vieno žodžio toliau dirbo tėvas ir sūnus. Tėvui plyšo širdis stebint mylimą sūnų, matant didvyriškas berniuko pastangas išlaikyti rimtį ir paslėpti nuo tėvo besikaupiančias ašaras.
Daug kartų grįždavo į giraitę mokytojas vis mažindamas savo reikalavimus. Pagaliau, įsmeigęs į tėvą aršių aršiausią žvilgsnį, šimtą kartų išvadinęs jį kvailiu ir idiotu, saldžiausiu balsu užgiedojo:
? Aš supratau, kad tu labai protingas žmogus, mano drauge. Aš sutinku mokėti tau už berniuką kasmet gerą sumą, kad išsimokslinęs jis grąžintų man triskart didesnę sumą už tą, kurią tau už jį sumokėsiu. Be to, aš jį rengsiu, maitinsiu, bet draudžiu visai tavo šeimai su juo matytis. Ir jis pats, ? durdamas pirštu Jasai į krūtinę su tokia jėga, kad šis vos neparkrito, ? turi čia iš karto prisiekti mano diržu, kuriuo tu neleidai man jam suduoti, būti ištikimu, paklusniu, uoliu ir tarnauti iki gyvos galvos man vienam, laikydamas mane savo vieninteliu ponu, karaliumi ir Dievu.
? Nejaugi tu, mylimas, romus sūneli, nori išeiti su šiuo baisiu žmogumi? Nori prisiekti jam kaip Dievui?
? Tėve, aš būtinai turiu tapti mokytu. Aš turiu to pasiekti, kokia bebūtų mokytumo kaina! Atiduok mane. Koks bebūčiau nelaimingas be visų jūsų, ypač be tavęs, aš vis tiek būsiu laimingesnis, nei gyvendamas be mokslo. Aš prisieksiu jam ištikimybę ir paklusnumą, bet mano ištikimybė tau ir Dievui nuo to negali pasikeisti.
Jasa prisiekė, kaip liepė mokytojas, nesuprasdamas nė vieno žodžio iš to, ką kartojo. Vakare tėvas vienas grįžo namo.
Išsiskyrimas su sūnumi, jo ilgesys, visa tėvo išgyventa drama, susendinusi jį ir pavertusi ligotu, silpnu seniu, buvo niekis palyginus su ta tragedija, kurią teko išgyventi pačiam Jasai. Mokytojas jo nemušė, nes suprato, kokią neįkainojamą brangenybę ir ginklą savo piktai valiai jis gali nukalti iš talentingo berniuko. Jis pats, be rašto ir keleto amžiams įsikaltų blogio formulių, nieko daugiau nežinojo. Ir berniukas per mėnesį pranoko jį.
Tada jis nuvedė Jasą į vyrų vienuolyną, esantį penkiasdešimt varstų už miesto, ir čia prasidėjo Jasos tamsieji okultiniai mokslai. Berniukas niekaip nesuprato, ko jį moko, o naujiesiems mokytojams jo nekaltumas buvo geriausia jų mokyklos apsauga.
Trejus metus jis mokėsi šių mokslų ir tik tada, kai mokytojai nusprendė pradėti savo aukos moralinį tvirkinimą, Jasa suprato, į kokį kelią įžengė, kas jį supo ir kas jo laukia. Ne pagal metus išsivystęs dvylikametis berniukas atlaikė siaubingą kovą pats su savimi. Visų jo kančių rezultatas buvo pabėgimas, prie kurio aš prisidėjau. Ilgai slėpiau jį vienoje iš slaptų Baltosios Brolijos buveinių, po to nuvežiau į Dartrano oazę. Bet ir ten aptiko jo pėdsakus. Man teko paslėpti jį slaptoje dykumų Bendruomenėje, o po to keletą metų jis gyveno čia, pas Radandą.
Įvaldęs visiškos apsaugos nuo tamsių jėgų galią, Jasa išvyko į Ali Bendruomenę, kur jūs jį ir sutikote, vieni pirmą kartą, kiti kaip savo seną draugą.”

Vos I. baigė savo nuostabų pasakojimą, kai tolumoje pasirodė dulkių debesis, kuriame aš įžvelgiau raitelių siluetus.
? Aš jums papasakojau vieno žmogaus gyvenimo istoriją. Kiekvienas iš jūsų suprato, kodėl Ali pasirinko Jasą palydėti į slaptąją Bendruomenę kitą žmogų, patekusį į tokią pačią tamsiųjų įtaką. Jasos ištikimybė meilės bei gėrio Dievui sukūrė jam apsauginį tinklą, kurio dabar jau negali pramušti jokie tamsiųjų išpuoliai. Šis nepramušamas tinklas padėjo jam ištraukti iš persekiotojų rankų Benjažaną, sėkmingai pristatyti jį į mano nurodytą vietą ir grįžti atgal. Šiuo kovos su tamsos jėgomis dykumoje ir kito žmogaus apsaugojimo nuo jų žygdarbiu Jasa išsilaisvino iš paskutinių įsipareigojimų tamsiajam okultizmui, nesąmoningai prisiimtų su savo vaikiška priesaika. Tik sunkus darbas padėjo Jasai nusikratyti siaubingą ryšį, prisiimtą su savo vaikišku bebaimiškumu bei tvirtumu vardan vienintelės jam brangios gyvenimo formos ? mokslo. Dabar Jasa gali būti priimtas į išsilaisvinusių, tyrų ir veiksmingų Šviesiosios Brolijos narių gretas ir pradėti savo mokinystę. Iš šio pavyzdžio jūs dar kartą pamatėte, kaip individualiai skirtingi žmonių keliai, kaip neįmanoma ko nors pasiekti mokinystėje autoritetų sekimu ir kaip skiriasi pakopos, nuo kurių žmogus pradeda savo oficialią mokinystę. Dar prieš priartėdamas prie Mokytojo, kiekvienas žmogus jau buvo pastebėtas, paženklintas ir gaudavo iš vienų ar kitų Šviesiųjų Brolių pagalbą kaip atsakymą į savo šaukimą. Nepasiduokite išorinės pagalbos iliuzijoms. Jeigu jums patenka į rankas vieni ar kiti šaltiniai, vedantys į žinias, žinokite, kad į susitikimą su Mokytoju jus veda tik tos jėgos, kurios atgijo jumyse, Vienatinio jėgos-aspektai, per kuriuos ? tik per juos vienintelius ? kiekvienas žmogus gali bendrauti su Gyvenimu, kokiose formose Jis bebūtų. Ruošdami dabar Jasai savo karštą glėbį, apkabinkite per jį Patį Gyvenimą, nesumažindami Jo didybės nuo Jo priimtos formos. Su šiuo Gyvenimui atvertu apkabinimu kilkite į tą Grožio aukštumą, kurią kiekvienas šiomis dienomis pasiekė Didžiosios Motinos Skambančio Džiaugsmo koplyčioje.
Mes dar šiek tiek pajojome. I. sustabdė savo žirgą, mes visi išsirikiavome už jo pusračiu, pagarbiai stebėdami žingine artėjančią kavalkadą su Jasa priešakyje.
Pastaruoju metu greta savo didžio draugo I. aš išgyvenau nemažai iškilmingų bei didžių momentų. Ir visgi, jeigu prie Didžiosios Motinos kojų nebūčiau tapęs Galijotu, esu įsitikinęs, kad nebūčiau sugebėjęs suturėti ašarų ir savo nepaprastu džiaugsmu plakusios širdies virpesio.
Neprijojęs iki mūsų penkių žingsnių, Jasa nulipo nuo žirgo, priėjo prie I. ir atsiklaupė, nusiimdamas nuo galvos šalmą, nuo rankų pirštines ir patiesdamas savo apsiaustą po I. žirgo kojomis.
Nušokęs nuo žirgo, I. žengė ant Jasos apsiausto, prikėlė jį, apkabino, priglausdamas prie savęs. Kelias minutes nemačiau nieko daugiau, tik didžiulį švytintį rutulį, kurio spinduliuose, kaip man atrodė, užtemo kaitri dykumos saulė, o kartu dingo ir pati dykuma. Man buvo sunku atlaikyti šią šviesą, tarsi be perstojo aplink blykčiojusių žaibų švytėjimą. Pamačiau, kaip tarp dangaus ir dykumos smėlio sušvito didžiulė raudona žvaigždė, švytėjusi tokio ilgio ir intensyvumo spinduliais, kad žmogaus akiai atrodė, jog juose turėtų paskęsti pusė visatos.
Nežinau, kiek laiko truko šis dieviškas reginys. Kai įveikiau savo apakimą, išvydau I., švytintį ne mažiau už pačią saulę, išvydau Jasą, pasikeitusį ir švytintį tarsi angelas, išvydau visus savo bendrakeleivius, klūpančius ant dykumos smėlio ir užsidengusius veidus savo apsiaustais, tarsi jie negalėjo atlaikyti akinančios Šviesos. Aš dar kartą supratau, kad tik Didžioji Motina suteikė man jėgų atlaikyti šį reginį neužsidengiant veido ir neapakti.
Keletą minučių aplink vyravo tokia tyla, kad man atrodė, jog viskas ? ir žmonės, ir žirgai, ir pati dykuma ? sustingo apimti didžios palaimos, bežadės pagarbos…
? Stokitės, mano draugai, atsidenkite veidus, ? išgirdau I. balsą, tokį gerą ir minkštą, kad vėl šis balsas suskambo man visiškai naujai. ? Įsiminkite šią savo naujos laimės akimirką. Nuo šiol ne tik jūsų gyvenimas ? po to, kai jūs atlaikėte pačios Dievo Jėgos švytėjimą, ? bet ir gyvenimai visų tų, su kuriais kiekvienas iš jūsų susitiksite, bus kitoniški. Jūs supratote, patys patyrėte, kad nėra žmogaus gyvenime jokios kitos vedančios gijos, kaip tik jo paties, jame amžinai gyvenanti, amžinai laisva Dievo kibirkštis. Jūs supratote, kad niekas, niekada ir niekur negali pavergti jūsų laisvės, nes kiekvieno iš jūsų laisvė ? jumyse gyvenanti Amžinybė. Prieš išorinius žmogaus likimo posūkius visada atgyja arba užgęsta jo vidinis žmogus. Nėra galimybės pereiti iš vienos vidinio tobulumo būsenos į kitą, aukštesnę, kol žmogus nesugebėjo palaiminti visas išorines kliūtis. Dabar jūs visi iškeliausite į platųjį pasaulį, pamiršite dykumų smėlį, bet amžiams atminsite šią palaimingą patirtos laimės akimirką. Čia jūs buvote laisvi nuo žmonijos prietarų ir neigiamų nusistatymų. Čia jums buvo lengviau saugoti savo laidininkus nuo aplinkinių menkų aistrų ir sekinančių troškimų. Bet nuo to momento, kai Gyvenimas išplukdys jus į Jam būtinus šurmulio srautus, jūs būsite iš visų pusių apsupti aistrų. Šias aistras jūs, pasikeitę, jausite stipriau už ugninius botagus. Visiems laikams išsaugokite atmintyje nepajudinamus savo bendravimo su žmonėmis principus, kuriuos aš jums dabar išvardinsiu kaip jūsų amžino darbo tarp žmonių priesakus:
1. Niekada neklausykite apkalbų, visa savo džiaugsmo ir gerumo jėga nutraukite bet kokius žmonių skundus, bet kokias piktas kalbas apie jūsų šalies žmones, apie pačią šalį, apie savo tautą, apie savo liaudį, apie savo valdžią. Giliai suvokite, kad jūs, palaikydami arba klausydamiesi panašių neigiamų pokalbių, talkinate žemės ir astralinio plano būtybių blogiui ir jų irzlumui. Jūs padedate apkalbančiųjų lūpomis naikinti arba ardyti tuos kelius, kuriuos suplanavo Vienatinė Jėga, vedanti visą visatą pagal tautų, šalių ir visos gyvos žmonijos karmą. Nusikalsta ne tik tas, kuris savo smerkiančiu žodžiu trukdo Dieviškos Jėgos plano įgyvendinimui, bet ir tas, kuris nesugebėjo nutraukti tokio pokalbio gijos ir su visa savo meile įlieti į maištaujančio širdį ramybės.
2. Gyvenkite savo dieną kaip Amžinybės akimirką ir stenkitės neįnešti į ją nė menkiausio žiaurumo. Tvirtai žinokite, kas yra žiaurumas.
Jeigu jūs matote, kaip muša bejėgį kūdikį, ir neužsistojate jo, jūs tiek pat nusidėjote prieš Amžinybę kaip ir ta žiauri ranka, kuri mušė kūdikį.
Jeigu jūs girdite žiaurius žodžius, kapojančius nekaltą žmogų, ir nesugebate apsaugoti jį, nuvesti šalin nuo piktojo, jūs kalti prieš Amžinybę ne mažiau už patį kaltininką.
Jeigu jūs dalyvaujate fiziškai kankinant bejėges būtybes ir neprotestuojate, neginate nelaimingų, jūs kalti netgi daugiau už tuos, kurie kankino.
3. Žmonių prietarai, su kurias jums teks susidurti kiekviename savo gyvenimo žingsnyje, ne tik neturi jūsų dirginti ir skaudinti, bet jūsų žvalumas turi augti nuo kiekvieno susitikimo su tokiu žmogumi, kuriam prietarai trukdo plačiai žvelgti į visą pasaulį.
Eidami per savo dieną suimkite į save visą sutinkamą skausmą ir džiugiai perduokite jį man. Nesiskirkite su manimi nei dirbdami savo darbus, nei bendraudami su žmonėmis. Gyvenkite ir veikite su mano energija širdyje bei prote, ir mūsų bendradarbiavimas neleis jums nutolti nuo suvokimo, kad visa jūsų gyvenimo dienų Žemėje energija ir visa jų prasmė ? darbas dėl Amžinybės. Dar ir dar kartą grūdinkite narsą ir visuomet tikrinkite save, ar visą savo narsą atidavėte žmogui ir kam jame ją atidavėte? Ar Amžinybę matėte jame? Ar suvokėte per susitikimą, kas yra jūsų Meilės pareiga žmogaus atžvilgiu? Ar jūs stengėtės padėti jam įnešti ramybę į jo dieną? Nes mažiausia, kuo jūs galite padėti Amžinybės Evoliucijai, ? baigti susitikimą su žmogumi ramybėje. Tik su ramybe nuėjęs nuo jūsų bus mažiausiai kenksmingas vieninteliam reikalui, dėl kurio jūs gyvenate: Gyvenimo plano realizacijai. Eikite ramūs, mano brangūs draugai, neškite džiaugsmą visiems susitikimams, nesavanaudiškumą visiems darbams, kurie teks jums jūsų naujame kelyje, ramybę ir atvangą visiems greta dirbantiems. Neškite savyje jėgą ir stenkitės įtikinti žmones, kad ašaros ne tik nepalengvina nuosavo skausmo, bet dar stipriau sukausto juos aklumo bei prietarų šarvais, trukdydamos jų akims aiškiai matyti, nes verkiančios akys negali matyti aiškiai. O tiems, dėl kurių jie verkia, savo ašaromis trukdo išsilaisvinti ir eiti Šviesos Keliu, apsunkina jų gyvenimą, kokiame iš pasaulių šiuo momentu jie begyventų.
I. dar kartą apkabino Jasą ir visus dabar jau atsidengusius savo veidus jo bendrakeleivius. Labai nustebau tarp jų atpažinęs visus tuos pakeliui į Radandos Bendruomenę mūsų sutiktus raitelius, kuriems I. įsakė palydėti į slaptąją Bendruomenę piktąjį maištininką, bandžiusį primesti mums savo valią. Mintyse prigludęs prie Didžiosios Motinos kojų, pagarbiai meldžiau Ją apgaubti Savo Džiaugsmo mantija žmones, išeinančius į naują tarnavimo Jai formą.
Po keleto minučių mes vėl jojome dykuma. Dabar ir linksmai prunkščiantys žirgai, tarsi atpažinę vieni kitus bei skubantys greičiau grįžti prie savo ėdžių, ir slūgstantis karštis, ir mano širdies džiaugsmas už Jasos laimę bei pergalę ? viskas liejosi į mane kaip Skambantis Džiaugsmas, kurio atmosfera vis labiau ir labiau gaubė mane. Aš meldžiausi už mano nuostabią auklę ? Jasą, šlovinau žiaurų ir nepaprastą likimo paženklinto berniuko, težinojusio savo vaikiškoje širdyje vienintelį Dievą: “Žinoti”, kelią.
? Ačiū, Liovuška, ačiū, ištikimas drauge, ? išgirdau tylų Jasos balsą, kai jis nepastebimai prijojęs prie manęs paspaudė mano ranką, inertiškai gulėjusią ant žirgo sprando. ? Jeigu tu galėtum matyti, koks nepaprastas stebuklas įvyko manyje, tai visa nauja tavo jėga išsilietų žodžiais: “Tebūnie palaiminta žmogaus mirties valanda”. Nes dabar jau numirė tas Jasa, Liovuška, kurį tu pažinojai, ir gyvena naujas Jasa, pakeistas, kurį palytėjo Dievo Ugnis. Aš nepajėgčiau išsakyti tau žodžiais, kuo pasireiškia mano patirtas pakeitimas. Nepajėgčiau to niekaip išreikšti. Tegaliu pasakyti, kad per akimirką pamačiau visą Gyvenimą, visus Visatos gyvenimo amžius: nuo ugninių lavos srautų iki akmens, nuo pirmykščių žvėrių iki žmogaus, nuo vabzdžių iki paukščių ir žvaigždžių. Pamačiau Gyvenimą Žemės centre, supratau kiekvieno gyvio ryšį su žeme ir dangumi. Pamačiau gyvą Darbą, kurio dydis bei galia neturi ribų. Dabar man jau nėra pliko žodžio, už kurio neslypėtų viena ar kita Ugnies Jėga. Nėra veiksmo atskirai nuo visos žmonijos gyvenimo patirčių. Per vieną akimirką man nustojo egzistuoti smerkiantys ar neigiantys žodžiai, kaltinantys ar suteikiantys širdies skausmą žodžiai. Žodžius dabar suvokiu tik kaip žvalumo, pagailos ir pateisinimo simbolius.
Jasa nutilo. Nenorėjau ir nedrįsau pertraukti jo tylos, bet stengiausi įsiminti kiekvieną jo žodį, kad ir pats galėčiau pakilti iki didžios pakeisto žmogaus dvasios jėgos.
? Mes greitai prijosime Bendruomenės vartus, mano brangūs draugai ir vaikai, ? pasigirdo nuostabus I. balsas. ? O dar greičiau prabėgs jums laimės ir visiško išsilaisvinimo kupinos dienos Bendruomenėje. Nelaikykite jų atpildu už vienus ar kitus savo žygdarbius. Jos ateina jums kaip natūrali jūsų pačių darbo pasekmė. Ne pertrauką poilsiui siunčia Gyvenimas savo ištikimiems tarnams, bet Pats Gyvenimas atgyja širdyse tų, kurie neša jo taurę tyromis rankomis. Jūs išvyksite į pasaulį, imsitės vienokio ar kitokio darbo šurmulyje, aistrų gaisravietėse, kovos už visus šiuolaikinių žmonių taip branginamus kultūros bei civilizacijos sąlyginumus sūkuriuose. O jūs, išminčiai, tevertinsite tik tas gyvenimo gėrybes, kurios neapčiuopiamos ir besvorės. Jūs su džiaugsmu priimsite visą išorinį šio laikmečio gyvenimą, bet tarnausite Realiam, slypinčiam visose sąlyginėse formose. Ar gali jūsų žodžiai, nors ir pačiais sunkiausiais atvejais, smerkti ar kaltinti? Atminkite, draugai, ką aš jums jau sakiau: atpažinkite svetimus prietarus, šypsokitės ir neškite viskam pateisinimą. Jums, Amžinybės tarnams, jau nėra asmeninių sąlyginumų. Jums yra Gyvenimas nesuskaičiuojamose Jo formose, tarnaukite Jam dieną ir naktį, ir tiek jūsų, tiek ir jūsų sutiktųjų kelias bus palaimintas bei džiugus.
I. nutilo. Saulė artėjo prie horizonto. Baigėsi dykumos diena. Tolumoje jau matėsi Bendruomenės sienos, jau girdėjosi tolimas varpų gausmas, o aš net nepastebėjau, kaip prabėgo diena, kaip prabėgo balne praleistos valandos. Buvau stiprus, galėjau dar daug nuveikti, man atrodė, kad aš tik ką nulipau Didžiosios Motinos koplyčios laiptais.
Kai mes įjojome pro Bendruomenės vartus, priekyje jojęs I. pristabdė savo žirgą ir pasikvietė mane. Kai prijojau, jis nužvelgė mane savo mielu žvilgsniu ir pasakė:
? Nepamiršk, kad dabar tau vėl reikia imtis mano sekretoriaus bei pasiuntinio pareigų, Liovuška, ir nenutolk nuo manęs.
Kad ir kokios didžios buvo mano išgyventos akimirkos, negalėjau suturėti šypsenos iš džiaugsmo, kad vėl visur lydėsiu savo karštai mylimą draugą.
Jau temo. Prie Bendruomenės vartų mus pasitiko Radanda su broliais. Visus mus jis šiltai pasveikino, paliepė broliams nuvesti mūsų pavargusius žirgus. Visus mus apdalino savo širdies šiluma, bet Jasos dar ilgai nepaleido iš savo glėbio. Jis tyliai kažką kalbėjo jam į ausį, ko niekas iš mūsų negalėjo girdėti, o ir nesistengė.
Mes sustojome truputį toliau nuo Jasos, I. ir Radandos, laukdami tolesnių nurodymų. Mane sujaudino Zeichedo dėmesys, kai jis supažindino mane su Jasos bendrakeleiviais, kuriuos pats seniai pažinojo. Jie jau seniai įsiskverbė į mano mintis bei širdį, ne tik kaip Jasos bendrakeleiviai, bet nuo paties pirmo susitikimo dykumoje, kai mane taip nustebino jų veidai. Jau norėjau maloniai su jais pasišnekučiuoti, bet mano žvilgsnis nejučiomis įsmigo į Oldenkoto veidą, ir… aš vėl išvydau jo akyse tą dieviško gerumo išraišką, kuri pirmą kartą mane pribloškė per Francisko pokalbį prie laužo. Atrodė, kad šis žmogus viską pamiršo. Jam nebeegzistavo nei laikas, nei erdvė, nei žmonės. Priešais save jis tematė tik mokinystės kelio žygdarbį, žmogaus dvasios tobulumą, brolį, kuriam jis skyrė savo pasveikinimą, savo susižavėjimą, savo palaiminimą.
Dar kartą nusilenkiau prieš žmogų, kuris sugebėjo visuomet matyti priešais save vieną tikslą, vieną prasmę, vieną sąvoką: gyvenimą Amžinybėje…
? Liovuška, nueik į mano kambarį, padėk ten mano daiktus, persirenk ir perduok Natalijai Vladimirovnai šį raštelį. O taip pat palydėk Zeichedą ir Oldenkotą į mūsų namą ir apgyvendink juos tuose dviejuose laisvuose kambariuose, kurie greta tavojo. Slavai pavesk palydėti juos į dušą ir paruošti švarius rūbus. Kai tik susiruoši, palydėk visus į Radandos valgyklą.
Kalbėdamas su manimi, I. tuo pačiu metu rašė raštelį, kas manęs dabar jau nestebino, nes aš ne vieną kartą mačiau, kaip I. darė keletą darbų iš karto: su vienu kalbėjosi, kitam diktavo, trečiam nurodinėjo sudėtingo matematinio uždavinio klaidas ? ir nė vienas darbas nenukentėjo, o, atvirkščiai, kiekvienas jo dalyvis vos spėjo kartu su juo.
Paėmęs raštelį, pakviečiau Zeichedą ir mieląjį amerikietį eiti kartu su manimi, o visi kiti nuėjo paskui Radandą. Turėjau ne tik du kartus pakartoti savo kvietimą Oldenkotui, bet teko net paliesti jo ranką, kad jis suprastų, jog aš į jį kreipiuosi.
? Atleiskite, Liovuška, aš, atrodo, užlaikiau Jus savo išsiblaškymu, ? švelniai pasakė jis, sunkiai grįždamas į dabartį iš to pasaulio, po kurį klaidžiojo jo mintys. ? Aš vis dar nepajėgiu galutinai nusileisti į žemę, pajusti savo fizinio kūno sunkį po to, kai realiai mačiau Dievą, kai Jis pripažino žmogų, pripažino didį žygdarbį, kurį tas žmogus sugebėjo atlikti per vieną įsikūnijimą. Aš taip džiaugiuosi Jasos dvasine didybe, jaučiuosi laimingas, kad Gailestingumas leido man pamatyti naują žmogaus gimimą, jog man net sunku, skaudžiai sunku sutilpti į savo fizinį kūną.
Nei aš, nei Zeichedas nepertraukėme geraširdžio žmogaus žodžių. Mes pagarbiai klausėmės jo balso, o aš pats mintimis skridau pas Didžiąją Motiną, melsdamas Jos apgaubti Savo atmosfera tyrą mano pašnekovo širdį ir palengvinti jam perėjimą nuo dangaus Šviesos į paprastą darbo kasdienybę. Niekaip negalėjau suvokti, kodėl jo sielai, tokiai šviesiai, tyrai ir visada ramiai, šį kartą taip sunkiai sekasi susitaikyti su prabėgančiu “dabar”. Mano paties siela džiūgavo…
Pažvelgęs į mane, jis tarsi suprato mano nebylų klausimą ir dar maloniau atsakė:
? Visa prasmė ? ne tie kasdieniniai darbai, kuriuos mes dirbame, bet ta didvyriška įtampa, kurią mes lengvai liejame į visus darbus. Viską, ką daro Jasa, ? jis daro lengvai. O viską, ką darau aš, darau širdyje suvokdamas pareigą. Bet mokinio kelias ? ne pareiga, o džiaugsmas. Ne darbas, o savo Meilės atspindys. Ir tik tas, kuris tapo, o ne “suprato”, pasiekia baigiamąjį laimės momentą, kurio liudininkais šiandien buvome.
Mes priėjome prie mūsų namo. Zeichedą ir Oldenkotą perdaviau Slavai, parodžiau jų kambarius ir taręs, kad užeisiu pas juos po pusės valandos, nuskubėjau pas Nataliją Vladimirovną.
Nepaprastai šiltai jos sutiktas, perdaviau jai raštelį, kurio turinio nežinojau, papasakojau, kad mes grįžome su Jasa ir kad jos draugas, kaip ir Zeichedas, dabar gyvens kartu su mumis. Po pusės valandos užėjęs pas savo draugus, teradau tik Zeichedą. Jis man paaiškino, kad Oldenkotas manęs lauks prieangyje, nes nuėjo pas Andrejevą. Abu su Zeichedu išėjome į prieangį, kur jau sėdėjo ir gyvai kalbėjosi abu seni bičiuliai. Galvodamas, kad Natalija Vladimirovna turi eiti kartu su mumis, ir matydamas ją dar nepersirengusią, labai nustebau.
? Brangioji, Jūs dar nepasiruošusi? Juk mes pavėluosime. Jūs žinote, kaip mėgsta punktualumą I.
? Jeigu man būtų paliepta eiti su Jumis, tada aš pati raginčiau Jus skubėti, ? kalbėjo ji iš pažiūros lyg ir ramiai, bet aš aiškiai mačiau jos vidinį maištą, jau nekalbant apie nervingus rankų judesius, kuriais ji lankstė mano jai perduotą raštelį. ? Mano guvernantės pareigos prie kūdikių dar nesibaigė, ? pridūrė jau visai suirzusi.
Humoro kibirkštys žybtelėjo Oldenkoto akyse, ir gyvenime dar nebuvau matęs juokingesnės scenos už tą, kurios liudininku dabar tapau.
? Įsivaizduoju, kokie laimingi jaučiasi Jums pavesti globotiniai, jeigu Jūs jiems taikote savo įprastinius, man taip gerai pažįstamus, auklėjimo metodus, ? galantiškai kilstelėdamas skrybėlę ir mandagiausiai nusilenkdamas Natalijai Vladimirovnai, pasakė Oldenkotas.
Nuo vidinės nervinės įtampos virpančiame Natalijos Vladimirovnos veide atsispindėjo ištisa gama viesulu praūžusių išraiškų. Pačią pirmą akimirką aš pagalvojau, kad ji mažių mažiausiai ištrauks iš jo rankų skrybėlę ir tėkš ant žemės, jeigu dar kaip nors stipriau nepasireikš jos žaibo greičiu plykstelėjęs suirzimas. Po to jos akyse šmėstelėjo aštrus sarkazmas, čia pat ištirpęs kaip ledokšniai, jį pakeitė staiga atsiradęs linksmas humoras, ir… ji pratrūko tokiu geru, linksmu bei užkrečiančiu juoku, kad ir mes visi jai pritardami leipome iš juoko, o atsisveikinę su ja dar ir toliau tebesijuokėme eidami pas Radandą.
Kelias šį kartą man pasirodė kaip niekada trumpas. Tikslios, iki galo išmąstytos, vaizdinės mintys sekė viena kitą visai nauju būdu, nieko bendra neturinčiu su ankstesniu mano padriku mąstymu. Radanda, šiandien ypatingai švytintis, sutiko mus pats ant savo ryškiai apšviestų namų slenksčio ir, švelniai nusišypsojęs, pasakė man taip tyliai, kad vos suvokiau jo žodžius:
? Daug, oi, kiek daug pakopų praeina kiekvienas žmogus. Negalvok, kad tu šiandien baigei kažkokį vieną savo periodą ir pradėjai kitą. Žmogaus dvasiai nėra į tiesias atkarpas padalintų kelio ruožų kaip duonos riekių. Kad žmogus galėtų išgirsti ir suprasti daug aukštesnes vibracijas, kurios visada aplink jį gyveno, bet jis jų negirdėjo, jo sąmonė turi sumaišyti savyje visą savo dabartinį suvokimą su nauju Gyvenimo suvokimu taip tampriai, kaip susimaišo vanduo su pienu, tapdami neatskiriami be ypatingų priemonių. O tam, kad žmogus taptų veiksmingas su nauju suvokimu, jame turi atsiskirti sena nuo naujo kaip vanduo nuo sviesto. Atmink, kad tu dar tik pienas ir vanduo. Rask savyje kur kas įdėmesnį pastabumą ir skatink savyje greitesnį vandens bei sviesto atsiskyrimą, t. y. tavo asmenybės ir individualybės atsiskyrimą. Tada įžengsi į nuolatinį įprotį gyventi Amžinybėje.
Kai dabar pabandžiau perteikti Radandos kalbą žodžiais, turėjau daug jų panaudoti ir vis tiek tikriausiai nesugebėjau atverti kitų žmonių sąmonėms viso šių žodžių prasmės gylio. O iš tikrųjų visa Radandos kalba tetruko tik keletą trumpų mirksnių, įeidama į mano sielą, širdį bei smegenis kaip seka harmoningų žaibiškų momentų, kuriuos aš sugerdavau tuo pačiu greičiu, kokiu jie sklido. Dabar, kai pokalbis vaizdais bei spalvomis man jau nesudaro sunkumų, aš suprantu, kad Radanda tada padėjo man pažadinti savyje tą sugebėjimą, tuo metu manyje dar tik snūduriavusį ir neatsiejamą nuo žodžių.
Paėmęs už rankų Oldenkotą ir Zeichedą, o man paliepęs eiti iš paskos, Radanda pasuko į siaurą ir vos teapšviestą koridorių ir išvedė mus į didelę šviesią salę, apie kurios buvimą iki šiol net neįtariau. Salė buvo aukšta, be langų. Sienos man atrodė iš marmuro, bet geriau įsižiūrėjęs pamačiau, kad jos padarytos iš to paties nuostabaus stiklo kaip Gregoro ir Vasiliono puodeliai.
Viduryje salės stovėjo aukštas altorius, panašus į Francisko, tik daug didesnis, ant jo stovėjo septynios nuostabios taurės, degusios tokiomis pačiomis nežemiškai gražiomis spalvomis kaip ir ant Francisko altoriaus. Aštunta aukšta taurė, tuščia, stiklinė, visiškai balta, stovėjo priekyje kitų stalo viduryje. Aplink visa salė buvo pilna baltais rūbais vilkinčių seserų ir brolių, rankose laikiusių įvairiausių spalvų bei atspalvių rožes, kurių Bendruomenėje buvo gausybė. Matyt, Radanda arba jo sodininkai ypatingai mėgo šias gėles. Daugelyje parko vietų jos augo kaip žemaūgis miškas, stulbindamos savo aromatu ir žiedų dydžiu.
Aukštai palubėje sukosi didžiuliai ventiliatoriai, užpildydami salę gaivia vėsa. Radanda nuėjo prie altoriaus ir sustojo netoli jo, taip ir laikydamas už rankų Oldenkotą bei Zeichedą, o man liepė atstoti priekyje jų. Pasigirdo tyli giesmė, jos garsai atsklido lyg iš tolo, kažkur iš dešinės, bet kiek bežiūrėjau į dešinę sieną, niekur nemačiau jokių durų.
? Sutelkite savo mintis, mano brangūs vaikai. Šią didžią ir iškilmingą valandą Jūs visi dalyvaujate naujo dvasinio žmogaus gimimo akte. Ir šis didis aktas ne mažiau svarbus už patį fizinį žmogaus gimimą. Melskitės dabar, kad pasiekęs savo naują gimimą žmogus įžengtų į šią salę nuogas nuo aistrų bei asmeninių jausmų. Pasitikite ateinantį čia brolį liedami iš savęs visa tyriausia ir didžiausia, ką tik savyje turite, ir padėkite jam peržengti slenkstį į Džiaugsmą, kurio Šviesa atgyja jame tam, kad jo nauja sąmonė jau nebegalėtų gyventi taip, kaip gyvena vienos Žemės žmogus, kaip gyvena dar daugelis iš jūsų, t. y. gyvendami Žemėje jūs dar sukaustyti savo asmenybės. Siųskite laimės kupinas mintis įžengiančiam žmogui, kad jo mintims žemėje vadovautų Amžinybė. Šią valandą galvokite, kad ir jūs kada nors pasieksite didį išsilaisvinimą iš aistrų bei norų, iš minčių apie save kaip apie asmenybę ir pereisite į tą atmosferą, kurioje darbas vyksta kartu su gyvu Gyvenimu, suvokiant Jį vienu metu ir savyje, ir ne savyje bei jaučiant save tik kaip individualybę, savo aukščiausiąjį “Aš”. Tas, kuriame atgijo Gyvenimas, eina ne dėl vienų ar kitų vietų, reikalų, žmonių, jis eina per visatą, dėl visatos, su visata, kaip iš išorės beatrodytų siauras jo darbo sektorius. Atverkite savo širdis, kvėpuokite Grožiu ir su Juo sutikite savo brolį.
Radanda nutilo, giesmės suskambo visai čia pat, ir staiga per patį sienos vidurį atsidarė plačios, aukštos durys, pro kurias įėjo I., vesdamasis Jasą už rankos. Juos supo didelis seserų ir brolių choras, visi kaip ir mes buvo apsirengę baltais rūbais. Iš viso puikių balsų choro tembro grožiu bei jėga ypatingai išsiskyrė švelnus tenoras, užgoždamas visą chorą, tarnavusį jam tarsi akompanimentu. Kad ir kaip buvau susikoncentravęs bei nusiteikęs aukštoms sferoms, panorau padėkoti tenorui už jo pastangas dėl Jasos, akimis pradėjau ieškoti kaip lava besiliejančio balso. Bet niekaip negalėjau jo įžvelgti, nes augaloti broliai, tarp kurių pastebėjau Gregorą, uždengė jį nuo manęs. Tik štai, eisena priartėjo, figūros persiskirstė, ir aš pamačiau Vasilioną kažkur į tolį įsmeigtomis akimis, ant krūtinės sudėtomis rankomis, kuriose jis laikė gėlę. Įkvėpimo apimtas veidas ir visa į giesmę įsitraukusi figūra man priminė epizodą, kai aš mačiau šį žmogų su gėle rankose jo namo balkone. Prisiminiau nepaprastas gėlės spalvas, mintimis nuskriejau į Didžiosios Motinos koplyčią, prispaudžiau Jos man duotą gėlelę prie širdies ir ištariau Jos akivaizdoje savo pirmąjį įžadą:
? O Didžioji Motina, padėk man per amžius nepamiršti Žemės brolių, per amžius nešti prie Tavo kojų visų draugų bei priešų širdgėlas, kad Tu, Skambantis Džiaugsme, pasiųstum jiems pagalbą ir pateisinimą.
Pamiršau ir laiką, ir vietą. Pajutau pažįstamą virpesį, išgirdau Florentiečio balsą ir išvydau jį anapus altoriaus.
? Jasos įšventinimo diena ? ir tavo džiaugsmo diena, nes šiandien pamatysi, kaip žmogus nugali tamsos jėgas, jeigu prisiekė nesuvokdamas dėl savo naivumo. Nėra sąlyginumų, kurie taptų žmogaus kelio kliūtimis. Jeigu Mokytojas juos nurodo žmogui, tai tik todėl, kad šiam žmogui jie trukdo. Žiūrėk ir įsimink, mokykis gyventi savo dieną su visa jėga bei galia. Ir jėga, ir galia ateina kaip savyje nešamos Laisvės aspektai.
Balsas nutilo, ir mano didžio draugo atvaizdas išnyko.
I. priėjo prie altoriaus, vesdamas Jasą už rankos. Dabar galėjau įžiūrėti, kad I. ir Jasa buvo apsivilkę oranžinius rūbus, kad I. rūbai švytėjo fantastiškomis ugnimis, o per Jasos rūbus kiaurai mačiau švytinčius bei judančius centrus, kuriuos pirmą kartą pastebėjau pas Radandą. I. pastatė Jasą priešais altorių taip, kad visi galėjo matyti jo veidą ir iki pusės figūrą. Pats I. atsistojo Jasai iš dešinės. Nužvelgęs visus susirinkusius, I. davė ženklą chorui nutilti. Įsivyravusioje tyloje pasigirdo jo balsas:
? Šiandien šioje salėje nėra nė vieno žmogaus, kurio gyvenime ši valanda nebūtų svarbi kaip vienos ar kitos dvasinio brandumo jėgos išbandymas. Visi čia esantys yra susiję senų karmų gijomis arba tarpusavyje ir su manimi, arba tarpusavyje ir su Radanda. Jūs dalyvaujate akte, iš kurio turite išsinešti sąmonėje vienokią ar kitokią naują dvasinio pasaulio pažinimo formą, kad galėtumėte būti ir tapti. Čia turi sustiprėti bei atsinaujinti ne jūsų dvasinių jėgų dalis, bet visa kiekvieno iš jūsų galia turi būti atiduota kūrybiniam veiksmui ? sukurti visiems naują dvasinio augimo pakopą. Galvokite ne apie save. Dėkokite ne už “laimę” dalyvauti didžioje įšventinimo ceremonijoje, bet širdies džiaugsmu kurkite tokią tyrą atmosferą, į kurią galėtų nusileisti Dieviškos Šviesos srautas. Kiekvieną kartą, kai žmonės susirenka kartu ? dėl ko jie besusirinktų, ? atveria širdis ir visi mąsto vieną mintį: “Tikrasis Gyvenimas, esantis mumyse, šviečia pasauliui”, ? Gyvenimo Šviesa nusileidžia ir atsako į susirinkusių šlovinimą. Tomis akimirkomis, kai jūs galvojate tik apie Vienatinio Gyvenimo reikalą, kai jūs dirbate pamiršę, kad už darbą jus gali apdovanoti, jūs kuriate tyrumo atmosferą. Tokių akimirkų, kai jūs pamiršdavote save, suma kiekvienam iš jūsų sukurs atitinkamo ilgio bei pločio kelią, kuris ves jus vis artyn ir artyn prie Šviesiosios Brolijos. Jūs dabar esate čia. Kodėl? Kiekvieno iš jūsų širdis plaka vien tik ramybe bei džiaugsmu, jūs neskleidžiate maišto bei neigimo, jūs išmokote teigti, t. y. kurti Gyvenimą. Už šios salės sienų liko nemažai net ir labai gerbtinų žmonių, padariusių dėl savo žemės brolių kur kas daugiau už esančius čia. Ar tai reiškia, kad jie mažiau už jus nusipelnę? Ne. Bet, matuojant jų harmonijos mastais, juose per mažai ramybės. Todėl jų išsilaisvinimas dar nepakankamai subrendęs, kad būtų galima juos čia įsivesti. Nors jie savo kelyje kartais galėdavo įveikti tokias aukštumas, apie kurias jūs net neįtariate, bet jų buvimas gali suardyti aplinkinių žmonių harmoniją. Sutelkite širdyje džiaugsmą. Tegul gėlės jūsų rankose tampa jūsų džiaugsmo simboliu. Meskite savo gėles šiandien į naują pažinimo ratą žengiančiam broliui po kojomis. Giedokite giesmes, sveikinančias jį ir siunčiančias pagalbą jo naujam keliui, jo naujiems suvokimams.
Kol I. kalbėjo, daugeliu veidų ritosi ašaros. Bet, kai jis pakvietė visus kūrybiniam džiaugsmui, kai pasiūlė visiems kaip džiaugsmo simbolį mesti po Jasos kojomis gėles, neliko nė vieno verkiančio veido. Tarsi būtų plykstelėjusi laužo liepsna, vėl pasigirdo giesmė, ir visos grindys buvo nuklotos rožėmis bei mirtomis.
I. nusivedė Jasą į kitą altoriaus pusę, kur kartu su mumis stovėjo Radanda. Giesmė nutilo, visi broliai bei seserys atsiklaupė, ir iškilmingoje tyloje pasigirdo du balsai ? I. ir Radandos. Dabar Radanda stovėjo iš kitos Jasos pusės ir I. mantras keitė Radandos mantros.
I. aukštai virš galvos iškėlė kažkokį daiktą, kaip man atrodė, panašų į lazdą, bet nuo jo sklido toks spindesys, tarsi nuo didžiulio deimanto į visas puses būtų tiškę gausybė švytinčių kibirkščių. Todėl aš negalėjau gerai įžiūrėti, ką I. laikė rankose. Jo balsas vis garsėjo. Radandos balsas prarado visas senatvės intonacijas, atsiliepdamas I. įkvėpimo kupina pilnatve bei jėga. Abu balsai skardėjo vis dažniau ir greičiau, man atrodė, kad nuo kiekvieno I. rankos mosto jaučiu viso kūno krūpčiojimą. Girdėjau ir supratau jų abiejų kalbą, aiškiai suvokiau, kad tai senoji pali kalba, bet visi šie žodžiai skverbėsi į mane ne per mano fizines ausis, o per tą ypatingą klausą, per kurią aš suprasdavau Florentiečio ir Ali žodžius, per klausą iš mano antrosios sąmonės, atsiveriančios manyje, man atsiribojant nuo tų fizinių vibracijų, kuriose gyveno mano kūnas. Jų abiejų tariamų žodžių prasmė buvo skirtinga.
? Ar girdi mus, Didžioji Motina? Mes atvedame Tau Tavo sūnų, ? kalbėjo I., o kibirkščių lietus pažiro ir ant jo, ir ant Jasos.
? Gailestingume, Amžinas Gyvenime, aš liudiju Tau, kad Tavo sūnus jau apvalytas nuo blogio. Jo dvasia švari, priimk jį, ? meldė Radanda, o kibirkštys žiro ir ant jo, ir ant Jasos.
? Ar gali visa Didžiosios Šviesiosios Brolijos gailestingumo bei gerumo jėga priimti naują brolį į savo gretas ir suteikti pagalbą jo veiklai? ? šaukėsi I., o kibirkštys žiro ir ant jo, ir ant Jasos.
? Liudiju visai Šviesiajai Brolijai, kad naujojo brolio darbas, jo meilė žmogui, jo ramybė ? nepajudinami ir nesavanaudiški. Niekas neigiama negali prasiskverbti per jį į didį Brolijos darbo kelią, ? vėl šaukėsi Radanda, o kibirkštys žiro ir ant jo, ir ant Jasos.
Bet štai I. ištiesė Jasai oranžinę taurę, stovėjusią priekyje kitų spalvotų taurių ir buvusią visiškai baltą, kai mes įžengėme į salę. Aš tą gerai įsidėmėjau.
Jasa atsiklaupė su taure rankose. I. iškėlė virš jo galvos ranką su lazda, kurios antrą galą paėmė Radanda. Pasigirdo garsi choro giesmė, viskas aplink sušvito, ore kaip drugeliai suplazdėjo daugybė spalvotų žvaigždžių.
Radanda ir I. dabar kalbėjo abu kartu, bet per garsų choro giedojimą negalėjau įsiklausyti į jų žodžius. Staiga visa salė sušvito tokia akinančia šviesa, kad turėjau net užsimerkti. Suklupau ant kelių…
Man atrodė, kad praėjo labai nedaug laiko, bet kai pagaliau pajėgiau atsistoti, Jasos jau nebuvo prie altoriaus, broliai ir seserys giedodami išeidinėjo iš salės, o greta manęs stovėjo Oldenkotas, padėdamas man atsistoti. Jis labai tyliai ištarė:
? Mokinyje nėra nė vienos minties apie save. Jame tėra tik Meilės jėga, siunčiama broliui į jo naują kelią. Viskas, ką gali padaryti vienas žmogus dėl kito didžiausiomis jo gyvenimo ir mirties akimirkomis, ? įnešti savo paties meilę į jo šventovę, kad dar ryškiau šviestų jam Šviesa, kad jis galėtų greičiau praeiti prieš jį esančių naujų kelių siauras sankirtas.
Jis paėmė mane už parankės. Jaučiau savyje didžiulę fizinę jėgą, bet dar keletą minučių tebebuvau apakintas ir apkurtęs. Kai visi broliai ir seserys išėjo, Oldenkotas paleido mano ranką ir priėjo prie Jasos. Aš negirdėjau, ką jis jam kalbėjo, bet iš Jasos veidą nušvietusios laimingos šypsenos supratau, kad jo žodžiai giliai prasiskverbė į naujojo įšventintojo širdį ir suteikė jam džiaugsmo. Mačiau, kad ir Zeichedas priėjo prie Jasos, kad ir jis pasakė šiam kažką reikšmingo, ? tik aš vis tebestovėjau vienoje vietoje, neturėdamas jėgų prieiti prie brangaus Jasos ir išreikšti savo meilės šiai švelniai auklei, draugui bei pagalbininkui. Kreipiausi į Didžiąją Motiną, paliečiau jos gėlelę, ir mane nušvietė nauja atsivėrimo jėga. Aš išvydau save kažkur toli, seniai prabėgusiame laike, greta berniuko Jasos. Aš tiesiau jam pinigų, duonos, pieno… Puoliau prie savo Jasos, apkabinau jį su visiškai nauju senos, senos draugystės bei meilės jausmu ir nesuturėdamas laimės sušukau:
? Jasa, Jasa, aš prisiminiau, kad kai tave nubaudė burtininkas, aš atnešiau tau valgyti. O, Jasa, jeigu aš galėčiau tau kaip nors atitarnauti už visą tavo gailestingą rūpestį, kuriuo tu mane dabar apgaubei. Priimk mano ištikimybę, aš pasistengsiu daugiau niekada nepamiršti, kaip seniai aš tave pažįstu ir myliu.
? Ak, Liovuška, tu man atnešei ne tik valgio ir pinigų, bet ir padėjai man pabėgti. Mano skola tau kur kas didesnė, ? bučiuodamas mane pasakė Jasa.
Prie mūsų priėjo I. ir Radanda, pasveikino Jasą ir nusivedė į vyresniojo kambarius. I. paliepė mums visiems eiti į valgyklą ir palaukti jo ten.
Nuėjome į valgyklą. Ji buvo dar beveik tuščia. Joje tebuvo tik tie keli broliai bei seserys, kuriems Radanda paliepė čia ateiti. Tie, kurie buvo dalyvavę Jasos įšventinime, atėjo kartu su mumis, o kiti jau laukė čia.
Iš karto, kai tik įėjome į valgyklą, prie manęs priėjo Gregoras. Jo veidas dabar buvo ramus, bet aš įžvelgiau tiek jo jaudinimąsi, tiek ir vidinį pakilimą. Jaučiau, kad jame kunkuliuoja vulkanas, bet tik naujas mano įžvalgumas padėjo man prasiskverbti pro jo išorinę savitvardą. Gregoras be jokių įžangų ėmė kalbėti su manimi taip, lyg mes tik prieš valandėlę būtume pertraukę savo seniai pradėtą pokalbį.
? Liovuška, aš turiu pasidalinti su Jumis savo naujomis žiniomis, nes tik Jūsų dėka jas atradau. Pirmasis mano atradimas: nereikia ypatingų, nuolat žmogų lydinčių sąlygų, kad jis būtų artimas Mokytojui. Antrasis: žmogus gali būti jaunas, gali nieko neprisiminti šiame įsikūnijime apie savo praeitį. Ir visgi praeityje jis turėjo būti labai gerai pasiruošęs mokinystei, turėjo būti praėjęs jos pradines pakopas. Trečias: visos pastangos jėga prasiskverbti į aukštą dvasinį kelią, proto pastangos įsprausti į save kelio aukštį negali atnešti rezultatų.
Su nuostaba klausiausi Gregoro nesuvokdamas, kuo čia dėtas aš, bet jis neleido man stebėtis ir tęsė toliau:
? Pirmuoju savo susitikimu su Mokytoju I., kurio aš pats neapsakomai siekiau, buvau visiškai nusivylęs. Tada aš buvau vienas iš žinomiausių dailininkų, nusprendžiau, kad einu grožio keliu, kad taip aš tarnauju žmonijos švietimui bei tobulinimui ir turiu teisę būti Šviesiosios Brolijos nariu. Galite įsivaizduoti, su kokia gera nuomone apie save, gerbėjų ir mane dievinusių žmonių išlepintas, atvykau pas Mokytoją prašyti priimti mane į šios Brolijos narius. I. nepradėjo man aiškinti, kokius privalumus turi turėti žmogus, norintis tapti Didžiosios Šviesiosios Brolijos nariu. Jis tik paklausė manęs:
“Jums atrodo, kad Jūs einate grožio keliu ir taip tarnaujate žmonijai? Ar galite prisiminti bent vieną savo darbą, kurį Jūs pradėjote ir baigėte su džiaugsmu? Ar galite man pasakyti, kad imdamasis kūrybos pamirštate apie viską, išskyrus tas sielas, kurioms savo darbu stengėtės atverti grožį? Kas yra grožis? Tai kuriančiojo harmonija su jo aplinka. Tai jo pasveikinimas Dieviškai Jėgai, kurią jis savyje atgaivino ir stengiasi išnešti į išorę. Tai vienintelis kelias tarnauti žmonėms grožiu. Nes jeigu Jūs kūrėte kupinas asmeninių jausmų, Jūsų kūrinys palies kiekviename tik jo asmeninį lygį, ir nieko daugiau. Grožio kūrėjas neša Jį žmonėms pamiršęs save. Jis kuria ten, kur baigiasi asmeniška. Jis myli ir gerbia žmones, todėl gali vienytis su jais per grožį ir vienyti juos grožyje. Jis nėra aistrų apsėstas. Jūsų kelias nebuvo toks ir jis negali jūsų atvesti į vienijimąsi su Šviesiąja Brolija.”
I. galėjo ir nepridurti šių žodžių. Kol jis kalbėjo, priešais mane kaip regėjimų virtinė praplaukė viso mano gyvenimo, visos mano kūrybos vaizdai. Ir aš, aišku, supratau, kaip stipriai ir kvailai klydau.
Gregoras nutilo. Jo akys tarsi vėl vartė savo praeities puslapius, jis giliai atsiduso, perbraukė ranka kaktą, savo liūdną veidą, pažvelgė man į akis, nusišypsojo ir tęsė toliau:
? Matau, kad Jūs laukiate paaiškinimo: kaip, tai supratęs, ištaisiau savo klaidą? Jūs galvojate, kad aš nušvitau, padėkojau Mokytojui už jo išmintingus žodžius ir ėmiau naujai kurti dėl to paties tikslo, kurį pavadinau šventu? Deja, Jūs klystate. Aš viską supratau, kaip Jums ir sakiau. Supratau iki galo ir tikriausiai ne be I. pagalbos. Bet maištas, kurį sukėlė manyje jo žodžiai, įžeistas “pasaulinės įžymybės” išdidumas, nukentėjusi savimeilė ? visa ši vidinė banalybė taip mane apakino, kad aš išėjau baisiausiai suirzęs. Visą savaitę siautėjau, išliejau savo nelaimę ? patikėkite, man tai buvo tikrai didžiulė nelaimė ? ant visų mane supusių, ištikimai mylėjusių žmonių. Užmečiau darbą. Pradėjau gerti bei rūkyti, ko anksčiau niekada nedariau. Ir kuo labiau suvokiau absoliutų Mokytojo teisumą, tuo labiau mane tai siutino, tuo atkakliau ieškojau išorinių argumentų apkaltinti jį žiauriu neteisingumu ir pateisinti save patį.
Gregoras vėl patylėjo, ir šį kartą jo veidu šmėstelėjo skausminga išraiška, tarsi skausmo spazmas, po to prakalbo daug tylesniu balsu: