Paskutiniai išvykstančiųjų pusryčiai. Atsisveikinimo žodis vaikams. Dar kartą Ariadna. Mulgos pasakojimas apie Radandą. Užsispyrėlių vienatvės sektorius. Staranda ir Georgas. I. pokalbis su Andrejeva ir Oldenkotu

Grįžęs į savo kambarį, dar ilgai nemiegojau, o mano brangusis Eta, nepanorėjęs su manimi skirtis, snaudė ant mano kelių, įkišęs galvą į mano rankovę. Peržvelgęs savo elgesį per visą dieną, tokią kupiną įspūdžių ir susitikimų, nuolat grįždavau mintimis prie Natalijos Vladimirovnos ir siunčiau jai pačią švelniausią meilę, kokią tik galėjo rasti mano širdis.
Pirmą kartą pajutau, koks sunkus nuolat įsiaudrinusio žmogaus kelias ir kaip tiksliai Radandos žodžiai apibrėžė, kas yra ištikimybė ir kad ją pirmiausia turi stiprinti žmogus savyje bei sutiktuosiuose. Bet koks susijaudinimas kyla iš užaštrinto asmeninio gyvenimo ir sukelia kitame žmoguje asmeninę atsakomąją reakciją. Asmenybė uždengia individualybę, o iš to seka, kad ta žmogaus dalis, kurioje gyvena ištikimybė, blanksta. Tuo metu ištikimybė nustoja egzistuoti. Visa individualybė, užgožta ryškios asmenybės šviesos, pasitraukia į šešėlį.
Taip bemąstantį užklupo mane I., tyliai, kaip tik jis vienas mokėjo vaikščioti, įėjęs į mano kambarį ir kaip visada užpildęs visą jo erdvę nuostabia savo būtybės šviesa bei jėga.
? Baik spręsti filosofines problemas, mano mielas sekretoriau, rytoj Slava tave pažadins anksčiau nei visada. Tu eisi kartu su manimi valgyti ankstyvųjų pusryčių ir išlydėti išvykstančius. Naktis pralėks labai greitai, o keltis išlydėti reikės dar tamsoje. Taigi miegoti teliko pora valandų. Gulkis, rytoj pakalbėsime apie tai, kaip teikti žmonėms pagalbą, nešti jiems ramybę bei paguodą.
I. paglostė Etos nugarėlę, apkabino mane ir nuėjo į savo kambarį. Kad netrukdyčiau jam dirbti ? o aš buvau įsitikinęs, kad jis ne miegos, bet dirbs, ? skubiai atsiguliau į lovą, saugodamas jo ramybę ir jam reikalingą tylą. Kaip visada iš karto užmigau ir kai Slava mane žadino, sunku buvo suvokti, kad miegui skirtas laikas baigėsi, kad laikas pradėti naują dieną. Nuskubėjau į dušą, Eta, aišku, bėgo kartu su manimi. Labai greitai apsisukęs, nuėjau tvarkyti I. kambario.
Nustebau, kad kambarys buvo jau sutvarkytas, be I., jame sėdėjo dar ir Jasa. Abu jau laukė manęs ir mes tuoj pat išėjome pas Radandą. Ten radome mūsų laukiančius Gregorą su Vasilionu. Apsidžiaugę susitikimu, visi kartu nuėjome į valgyklą. Šiandien čia manęs laukė netikėtas reginys. Visi išvykstantieji buvo apsivilkę plačiausius chalatus ir apsimuturiavę skraistėmis nuo galvos iki kojų. Greitai papusryčiavę, visi išėjo į aikštelę, iš kurios alėja vedė tiesiai prie vartų. I. išėjo kartu su mumis ir jį iš karto apsupo būrys vaikų, kartu su tėvais vykstančių į tolimą kelią.
Aš dažnai matydavau I. tarp vaikų ir besikalbantį su jais, bet dar niekada nemačiau jo tų pokalbių metu tokio susikaupusio ir dėmesingo. Jis taip skvarbiai žvelgė į vaikų veidus, tarsi būtų norėjęs amžiams įsiminti kiekvieno vaiko veidą ir vidinį atvaizdą.
? Mano mieli vaikai. Įsiminkite šią valandą, kai išvykstate iš čia. Įsiminkite, kokie nesudrumsčiamai laimingi buvote čia. Įsiminkite mano atvaizdą ir mano paskutinį pokalbį su jumis.
Jūs dar vaikai, bet jumyse jau gyvena visos suaugusių žmonių savybės. Kalbėsiu su jumis labai trumpai. Pasistenkite tai įsiminti ir, ką gyvenime beveiktumėte, kur begyventumėte, vadovaukitės šiomis trimis trumpomis taisyklėmis, kurias dabar pasakysiu:
Pirma, kurią turite geriausiai įsiminti: dėmesys kiekvienam žmogui, su kuriuo kalbate, kiekvienam darbui, kurį darote. Visas žmogaus gyvenimas ? tik dėmesys. Tai pirmoji gyvenimo būtinybė. Tas, kuris neišvysto savo kasdieninio dėmesio, nesugebės nė vienoje srityje ko nors daugiau pasiekti. Jūs dar maži, didelių darbų atlikti negalite, bet visus savo darbus jau galite dirbti su visu savo dėmesiu. Kaip atsikėlėte, kaip nusiprausėte, kaip pradėjote darbą ? viską darykite su absoliučiu dėmesiu. Kiekvieną prabėgantį “dabar” tegalvokite tik apie tą darbą, kurį darote tą akimirką, ir darykite jį gerai iki galo.
Antra: kai kalbate su žmogumi, įsigilinkite ir įsiklausykite į jo žodžius. Žiūrėkite į jo akis, stebėkite, koks jis, ramus ar susijaudinęs. Nepulkite kažko daryti, kol žmogus nebaigė kalbėti, iki galo išklausykite, ką jis jums sako. Jeigu jūs pastebite, kad žmogus suirzęs, stenkitės atsakyti jam taip, jog jis pajustų, kaip jūs jį mylite bei norite jam padėti. Pokalbio metu galvokite ne apie save, o apie tą žmogų, kuris su jumis kalba.
Trečia: niekada neverkite. Gyvenime tėra tik viena nepajudinama jėga ir ta jėga ? Džiaugsmas. Kiekvieną kartą, kai jums kas nors nepasiseks, kai jūs norėsite nugalėti visas kliūtis ir pasiekti rezultatų, nugalėkite mylėdami bei džiaugdamiesi. Kiekviena jūsų šypsena priartins jūsų pergalę ir išskleis jūsų jėgas. Kiekviena ašara ir kiekvienas liūdnas žodis sujauks visus jūsų pasiekimus ir ilgam atitolins pergalę.
Trečia taisyklė, kaip ir pirma ? jūsų veiklos programa visam gyvenimui, visiems darbams, mokslui, menui. Antra taisyklė ? jūsų amžinas darbas su savimi. Atminkite: jeigu pradėjote dieną su meile ir nešėte ją vienas kitam, visi jūsų darbai, kiek jų benuveikėte, buvo džiaugsmo ir kūrybos darbai. Tačiau jeigu jūs nenešėte meilės, patys didžiausi ir kruopščiausiai atlikti darbai bus beverčiai. Nes visa, ką jūs darote mylėdami, jūs darote visuotinei gerovei. O visa, į ką neįnešėte meilės bei džiaugsmo visiems žmonėms, tedarėte tik patys dėl savęs ir tai neturi jokios vertės Amžinojo Gyvenimo akivaizdoje. Jūs vykstate toli. Jūs pamatysite didžiulius miestus, upes ir kalnus, slėnius ir laukų platybes. Bet žinokite, kad bet kuri vieta, kurioje jūs begyventumėte, neturi reikšmės kaip viena ar kita vieta. Svarbu tik tai, ką jūs į ją atsinešėte. Stenkitės nešti naujoms vietoms ir naujiems draugams tuos meilę, ramybę bei džiaugsmą, kuriuos čia supratote ir kuriais čia gyvenote. Neškite visur savo širdyse būtent juos ir jūs visur nešite laimę, rodysite žmonėms, kad jūs žinote, kaip gyvena žmonės, jeigu jie perduoda vienas kitam meilės pasveikinimą.
I. kiekvieną vaiką palaimino ir apkabino, kiekvienam ant kaklo pakabino po Didžiosios Motinos paveikslėlį ant plonytės grandinėlės, ir man dar kartą pasirodė, kad jo skvarbus žvilgsnis amžiams fiksavo jo sąmonėje kiekvieno vaiko atvaizdą.
Kai visi susėdo ant kupranugarių, o moterims ir vaikams buvo paruoštos aukštos vietos, primenančios lizdus, su pagalvėmis ir baldakimais, Bendruomenės vartai atsidarė ir I. dar kartą palaimino visą karavaną, palydėdamas jį atsisveikinimo žodžiais:
? Vykite, mano draugai, linksmai, lengvai. Nesineškite širdyse niekam nereikalingos liūdesio naštos. Tegul širdys bus tuščios ir laisvos nuo viso ko asmeninio. Jūs vykstate į pasaulį ne tam, kad su naujomis žiniomis bei nauja kūryba ieškotumėte sau prabangos ir savo asmenybių plėtimo. Jūs vykstate į pasaulį padėti žmonėms priimti jų dieną tokią, kokia ji yra. Kad nauji sutiktieji suvoktų, jog nėra dienos, lemiančios jiems skausmą ir kančias, bet kad kiekviena diena ir visos jos aplinkybės ? viskas paties žmogaus sukurta. O jeigu diena sunki, tai ji tėra tik iš nuosavų prietarų uždangų suvytas kamuolys. Gyvenkite negudraudami. Stenkitės su kiekvienu žmogumi būti kuo paprastesni. Ir vėlgi ne protu ieškokite šio paprastumo, bet savo širdies šiluma. Kiekvieną kartą, kai jūs patirsite nesėkmę su savo artimaisiais, pasitikrinkite: ar jūs buvote visiškai laisvi, ar išlaikėte širdžių tyrumą? Ar jūs buvote už žemės sąlyginumų ribų? Ar jūsų susitikimas vyko Mokytojo akivaizdoje? Ar jūs skriejote nešami Amžinybės dėsnių, o gal pasidavėte asmenybės žavesiui, patekote jos liūdesio ar džiaugsmo įtakon ir su sutiktaisiais dalijotės ne Amžinybe, bet tuo laikinu, kuo jie gyveno? Budrumą, patį atidžiausią įžvalgumo budrumą neškitės per savo dieną ne kaip lazdą, ne kaip ramentus, bet kaip didžiulę žinojimo džiaugsmo jėgą, vienintelio vertingo ir būtino žinojimo: gyventi kiekvieną prabėgančią akimirką kaip pratekančios Amžinybės akimirką. Iki pasimatymo, draugai. Su daugeliu aš susitiksiu dar Žemėje, su likusiais ? kituose pasauliuose, bet kiekvienam iš jūsų pažadu dar vieną susitikimą su manimi. Būkite palaiminti, telydi jus mano ramybė.
Kartu su visais išlydinčiųjų linkėjimais ir palaiminimais karavanas išjojo pro vartus ir greitai dingo vos brėkštančio ryto migloje. I. atleido visus, išskyrus mane, Gregorą ir Vasilioną. Mes pasukome į kitą parko pusę, kurioje buvau tik vieną kartą, kai nešiau sergantį berniuką tai moteriai, kuriai turėjau perduoti Francisko laišką. Greitai supratau, kad kaip tik ten eina I., pas Ariadną, kurios vardą gerai įsiminiau. Aš tarsi tik dabar suvokiau, kiek daug laiko mes jau praleidome Radandos Bendruomenėje. Viskas šmėstelėjo, tarsi mes tik vakar būtume joję per dykumą, bet kartu su šiuo pojūčiu dabar suvokiau čia praleistus mėnesius kaip ištisą ilgą gyvenimą.
? Dabar mes užeisime pas moterį, kurią ? tada mergaitę elgetą ? tu, Vasilionai, vieną kartą išgelbėjai ir globojai. Be tavęs jai būtų grėsęs skurdas bei palaidas gyvenimas, tu išgelbėjai ją nuo to, nors buvai ne ką vyresnis už ją. Dabar tu ją pamatysi, atpažinsi, o kartu ir daug ką prisiminsi iš savo praeities. Ar nori, kad ir ji tave prisimintų ir padėkotų už jai padarytą gerą?
? Pasigailėk, Mokytojau. Jeigu tavo valia man lemta atpažinti moterį ir dar kartą jai palinkėti tolesnės laimės būti tavo globojamai, tai būk gailestingas, išvaduok mane nuo jos dėkingumo. Tu neliepi mums rodyti savo dėkingumo tau, o juk pats žinai, kiek mes tau skolingi. Man būtų labai nepatogu klausytis dėkingumo už kažkada padarytą menką paslaugą. Meldžiu tave, padėk man išvengti šios lemties, ? atsakė Vasilionas tokia prašančia intonacija, kad I. nusijuokė, apkabino jį ir pasakė:
? Kartą buvau sutikęs berniuką, kuris stebino visus savo aiškiaregyste matyti ligas. Jis tiksliai matydavo skaudamas žmogaus vietas ir taip gerai apibūdindavo gydytojams ligos pobūdį, kad nepasitaikė nė vienos mirties, kad ir kokios sudėtingos buvo operacijos. Bet berniukas skundėsi žmonėmis ne tais devyniasdešimt devyniais atvejais iš šimto, kai žmonės jam būdavo nedėkingi ir pamiršdavo jį tą pačią dieną, kai tik pasveikdavo, berniukas skundėsi tais, kurie reiškė jam savo dėkingumą “tuščiai” jį gaišindami, kaip jis sakydavo. Ar kartais nesigiminiuoji, Vasilionai, su šiuo berniuku?
? Ak, Mokytojau, ką aš galiu atsakyti į šį Jūsų pajuokavimą? Aš iš tikrųjų stengdavausi išvengti žmonių dėkingumo už tą truputį gero, kai galėdavau jiems padėti. Bet ne todėl, kad tai reikštų tuščiai leisti laiką, nors mano atveju taip ir yra. Ir ne dėl mano drovumo, o todėl, kad aš matau tiek daug savo paties sunkių nuodėmių, kad visi geri darbai kažin ar padengs Šviesa mano kelią į žmones.
Vasiliono balsas dabar buvo toks liūdnas, kad aš nustebęs žvilgtelėjau į jį. Aš jį įsivaizdavau kaip labai tyrą ir šviesią būtybę ir negalėjau suprasti, kodėl jo širdyje tiek daug liūdesio ir skausmo. I. atsisėdo ant suolo, mus pakvietė atsisėsti greta.
? Aš tau jau esu sakęs, mano drauge, negyvenk praeitimi. Tu nesi kaltas dėl savo žmonos mirties. Ji būtų mirusi tą pačią valandą, net jeigu tavo meilė ir nebūtų dvejinusis tarp jos ir Gregoro, net jeigu tu nebūtum kartu su juo pasukęs jo liūdnu keliu. Pamiršk liūdnas mintis apie praeitį, nustok sau priekaištauti, kad kažko nepadarei dėl savo žmonos, kad nepadėjai jai gyventi žemėje viskuo patenkintai. Kiekvieną kartą, kai tu atgaivini jos liūdną atvaizdą, tu pamiršti, kad tokio jos atvaizdo, kokį tu sukuri, jau seniai nėra. Švytinčios būtybės, tokia jos dabartinė forma, šviesa blanksta kiekvieną kartą, kai tik tu apgaubi ją savo širdgėlos, liūdesio ir atgailavimų mintimis. Liūdnos mintys, asmeninės ašaros, prisimenant seniai išėjusią formą, nepakeliamai sunkios kiekvienai išsikūnijusiai būtybei, gyvenančiai tame pasaulyje, kuriame ryšys su Žeme dar nenutrauktas. Atmink, kad praeities liūdesys tvyro ant tavo išsilaisvinimo kelio. Jis yra pati didžiausia kliūtis dvasios išsilaisvinimui, jis tau trukdo tapti Šviesa sutinkamų žmonių keliuose.
I. kiekvienam iš mūsų pasakė dar po keletą žodžių, į ką artimiausiu metu atkreipti dėmesį, po to tylėdami tęsėme savo kelią ir greitai priėjome Ariadnos namus. Jau visiškai prašvito ir pasigirdo pirmas varpo dūžis, kai durys atsidarė ir netikėto I. pasirodymo nustebinta Ariadna sustingo ant savo namų slenksčio.
? Sveika, Ariadna. Aš tau pažadėjau, kad ateisiu ir pats palydėsiu tave su sūnumi į valgyklą, kur jūs nuo šiol visada eisite. Ir šiame name daugiau nebegyvensite. Radanda jums parodys kambarius viename iš jo kaimynystėje esančių namų. Iš čia toli eiti į mokyklą ir į dirbtuves, kuriose tu dabar dirbsi. Nieko nereikia pasiimti, kaip stovi, taip ir eik su manimi.
? Deja, Mokytojau, mano sūnelis dar per silpnas taip toli nueiti. Vaistai, kuriuos tu atsiuntei, vakar pasibaigė. O vaikas vis dar silpnas ir taip išblyškęs, tarsi ir nebuvo šiuos mėnesius gydomas.
? Tai niekai, Ariadna. Greičiau ruoškis. Liovuška tavo sūnų atnešė čia, nuneš ir į valgyklą. Radanda jam duos naujų lašų, ir rytoj pati nepažinsi savo berniuko. Užeik, Liovuška, padėk motinai aprengti berniuką, susuk į antklodę ir pasivyk mus. Mes eisime labai lėtai. Neskubėk, mes turime apie ką pakalbėti ir be tavęs, o iki paskutinio varpo dūžio suspėsime.
Kai įėjau į Adrianos kambarį, tai apstulbau išvydęs berniuką. Atnešiau jį tada dar visai mažą, o dabar lovoje gulėjo ištįsęs paauglys, tarsi kas būtų jį iškočiojęs kaip tešlą. Jis buvo išblyškęs ir liesas, jam buvo šalta, nors oras jau buvo įkaitęs. Padėjau motinai aprengti sūnų, kas ir su mano pagalba jai sekėsi nelengvai. Po to ji trumpam išėjo iš kambario ir grįžo persirengusi kita suknele. Paėmiau berniuką ant rankų, ir mes nuskubėjome paskui I. ir jo pašnekovus. Kokia lengva dabar man atrodė mano našta, nors per tą laiką stipriai paaugęs berniukas buvo daug sunkesnis nei tada. Jis gulėjo ant mano rankų prisiglaudęs prie mano peties, abejingas viskam, kas aplink jį vyko.
? Visai nesitikėjau, kad Mokytojas užeis šiandien pas mus. Aš nepraradau nei tikėjimo, nei vilties, kad Mokytojas I. mus prisimena, bet sielos gilumoje galvojau, kad manęs laukia išsiskyrimas su brangiuoju sūneliu, ir vis telkiau jėgas, kad didvyriškai sutikčiau išsiskyrimo akimirką. Tai man sunkiai sekėsi.
Adrianos balsas virpėjo ir trūkčiojo. Išėjome į tiesią alėją ir toli priekyje pamačiau tris figūras. Pagreitinau žingsnį, norėdamas sutrumpinti tarp mūsų ir jų esantį atstumą, bet išlaikiau tokį nuotolį, kad mūsų nepasiektų jų pokalbio žodžiai. Netoli valgyklos I. sustojo ir palaukė mūsų. Vos spėjau prieiti prie jo, kai varpas sugaudė paskutinį kartą, ir aš kartu su kitais įžengiau į valgyklą. I. nuėjo tiesiai prie Radandos stalo, paliepė man sėstis į savo nuolatinę vietą, o motiną su sūnumi pasisodinti greta savęs. Atlikau jo nurodymus, bet berniukas neturėjo jėgų sėdėti ir mano rankos prilaikomas beveik gulėjo ant mano peties. Radanda priėjo prie Ariadnos, kurios išblyškęs ir išsikankinęs veidas buvo sutrikęs, o akys pilnos ašarų. Jis švelniai uždėjo savo ranką jai ant galvos ir, nuėmęs skarelę, po kuria ji slėpė gražias storas kasas, paglostė jos tankius lygius plaukus.
? Kodėl tu, drauge, abejoji? Juk Mokytojas I. pasakė, kad tavo sūnus pasveiks, kad nėra ko nerimauti dėl jo. Jeigu tu būtum slaugiusi sūnų visą laiką tvirtai atmindama tuos Mokytojo žodžius, tavo sūnus būtų pasveikęs kur kas greičiau. Tavo abejonės, širdgėla, nuolatiniai svyravimai jam labai, labai trukdė. Tu esi įsitikinusi, kad myli sūnų visa pasiaukojimo jėga. Tuo tarpu per visą jo ligos laiką tu galvojai apie save ir tik apie save, o ne apie jį. Tu ieškojai jėgų savyje ne tam, kad stiprintum ištikimybę Mokytojui ir savo energija padėtum sūnui pasveikti. Tau rūpėjo tik viena: kaip pasiruošti išsiskirti su juo. Nors dabar būk iš tikrųjų atsidavusi motina ir galvok tik apie sūnų, pamiršk save.
Radanda kilstelėjo berniuko galvą ir vikriai įpylė jam į burną keletą lašų iš mažos, į vaikišką žaislinį arbatinuką panašios stiklinėlės, kurią jis turėjo rankoje. Berniukas šiek tiek krūptelėjo, po keleto minučių atsimerkė, išsitiesė, apsidarė aplink.
? Mama, tu čia? Kur mes? Kodėl čia tiek daug žmonių ir taip karšta?
Vietoj motinos jam atsakė Radanda:
? Tu, vaikeli, esi valgykloje, į kurią dabar, kaip ir visi tavo amžiaus vaikai, kasdien vaikščiosi. O karšta tau pasidarė todėl, kad tu sveiksti. Kad greičiau pasveiktum ir vėl galėtum lakstyti į mokyklą, eik dabar kartu su mama į mano kambarius. Ten tu gausi specialaus maisto ir specialią priežiūrą. Dar keletą dienų aš tave gydysiu, o po to abu su mama persikelsite į naują namą. Eik, vaikeli, mano kambariuose tau bus vėsiau.
Radanda pasikvietė vieną iš savo patarnautojų, paliepė motiną su sūnumi palydėti į vieną iš jo kambarių ir perduoti globoti gydytojui, kuris jau perspėtas iš anksto. Didžiai mano nuostabai, berniukas pats atsistojo, padavė motinai ranką ir žvaliai nužingsniavo paskui Radandos patarnautoją. Atsisėdęs į savo vietą, Radanda paliepė nešti valgį, ir visi ramiai pavalgėme. Pastebėjau, kad valgykloje daug naujų veidų, bet nei Andrejevos, nei Bronskio su Igoru prie mūsų stalo šį kartą nebuvo.
Dabar jau pripratęs be reikalo nemąstyti, kur kas gali būti, vieną kartą visiems laikams supratęs, kad jeigu žmogaus nėra Bendruomenėje ten, kur jis paprastai būna, vadinasi, jis dirba kitoje vietoje, ramiai laukiau, kol I. man praneš tolesnę darbotvarkę. Aš jau supratau, kad mes greitai iš čia išvyksime, ir neabejojau, jog I. dar turi keletą labai svarbių ir neatidėliotinų susitikimų. Šmėstelėjo mintis, kad mes eisime pas Starandą ir senąją Karlotą. Mano intuicija ir šį kartą manęs neapgavo. Kai tik pusryčiai baigėsi, I. šnipštelėjo man:
? Nueik pas Mulgą ir palauk manęs pas jį. Mes eisime pas Starandą ir Karlotą.
Apsidžiaugiau būsimu susitikimu su Mulga, kuris kaip paprastai saugojo mano Etą. Šio žmogaus vientisumas ir atsidavimas, kaip ir jo gerumas, jau seniai mane žavėjo. Bet šios širdies išmintį pamačiau tik šiandien. Kiekviename Mulgos žodyje buvo tiek ramybės ir pasitikėjimo, kad aš dažnai savęs klausdavau: “Kur visa tai įgijo paprastas žmogus Mulga?” Ar tai jam buvo būdinga dar Ali Bendruomenėje, ar visa tai jis įgijo čia, savo tylioje sargo trobelėje, stovėjusioje pačioje alėjos pabaigoje, kur augo gražiausios gėlės. Mulga tipiškai, rytiečiams būdinga maniera, atsakė į mano neištartą klausimą:
? Daug vietų, daug žmonių matė mano akys. Daug verksmo girdėjo mano ausys. Daug ašarų guodė mano širdis. Bet niekur nesutikau tokio gerumo, kad iš karto pamirščiau viską, ką iki šiol mačiau, kad suprasčiau: viskas, ką mačiau ir girdėjau, viskas netikra. O tikra ? tiesa, amžina kaip Dievas ? tai, ką daro ir kalba Radanda bei Mokytojas I. Aš ir anksčiau buvau girdėjęs daug didžių pamokslininkų, bet jausdavau, kad tai pamokslai. O čia supratau žodį veiksmas ir sukūriau savo širdyje tokią ramybę, kuri kaip bokštas iš širdies ir galvos žvelgia tiesiai į dangų. Aš nekvėpuoju kitaip, kaip tik per savo širdį tiesiai į dangų, į Dievą, ir Dievas gyvena mano širdyje. Visa tai atsitiko iš karto. Girdžiu kartą naktį, kad Radanda išėjo vienas ir eina prie vartų į dykumą. Išsigandau. Kaipgi dabar: vienas, toks senas, ir eina prie vartų? Ir nuėjau per atstumą jam iš paskos. Tik matau, jis atsidaro vartelius ir eina tiesiai į dykumą. Neiškenčiau ir nusekiau paskui jį. Mėnulis švietė, ir naktis man pasirodė net šalta. Matyt, jau įpratau prie karščio. O Radanda vis eina ir eina, jau gal varstą nuo vartų nuėjo. Pasigailėjau, kad bent lazdos nepasiėmiau, juk čia naktimis daug šakalų laksto. Kuo gi aš senį apginsiu? Tik spėjau pagalvoti, žiūriu, Radanda sustojo prie kažko ? lyg kritęs kupranugaris guli ir verksmą kažkieno girdžiu. Pribėgau, kiek kojos leido, ir laiku spėjau. Radanda jau išiminėjo iš kritusio kupranugario balno prie jo pririštą moterį su kūdikiu. Turėjau nedidelį peiliuką, tuoj pat nupjoviau diržus, paėmiau iš moters vaiką, perdaviau Radandai ir padėjau išsivaduoti motinai. Ji buvo jauna, pati dar vaikas, ir nuo ilgo sėdėjimo ant kupranugario buvo taip sustingusi, kad man teko ant rankų ją čia parnešti. Kupranugaris jau gaišo, ir jo išgelbėti jau buvo neįmanoma.
“Ši moteris ? nekalta šmeižto auka, ? pasakė man Radanda, kai grįžome atgal pro vartelius. ? Čia, dykumoje, yra karingos ir žiaurios genties oazė. Nusikaltusias žmonas jie baudžia pririšdami jas prie gerai atšerto ir sotaus kupranugario balno. Gyvulį nuvaro taip toli, kad jis nerastų kelio atgal. O kad jis nesulėtintų pašėlusio bėgimo tol, kol kris išsekęs ir visai be jėgų, po balnu įbeda kelis aštrius kaktuso spyglius. Iš pradžių gyvulys nejaučia spyglių, po to jie tik kutena jo nugarą, bet bėgant jie sminga vis gilyn ir siutina. Kai įsiutęs gyvulys praradęs jėgas krenta, jis greitai nugaišta dėl išsekimo, beveik iš karto. Bet kita žmonių žiaurumo auka, stipriai pririšta, patiria visą deginančios saulės ir troškulio siaubą arba ją gyvą suėda dykumų žvėrys. Šis kupranugaris ne taip seniai buvo pavogtas, tiksliau, pagrobtas iš vieno Bendruomenės karavano. Jis prisiminė kelią į gimtąją vietą ir atnešė čia savo nelaimingus raitelius, tuo išgelbėdamas motinos ir kūdikio gyvybes.”
“Mano nuomone, juos išgelbėjo tavo gerumas, šventasis tėve.”
“Nieko nėra visatoje, Mulga, ką galėtų padaryti vienas žmogus. Viskas pasaulyje susiję meilės gijomis. Dėmesys, jeigu žmogus jį išsiugdė iki galo, kiekvienam atveria nenutrūkstamą žmonių likimų procesą. Būk dėmesingas aplink tave esantiems žmonėms, ir tu plėsi savo dėmesį vis tolyn ir tolyn. Tu matysi per daug varstų aplink, kam ir kur reikalinga tavo pagalba. Žmogaus dėmesys atbunka ir susiaurėja todėl, kad jis jį daug ir ilgai kreipia tik į save patį. Kai jis nustoja koncentruotis į save, dėmesys nevargsta. Daugeliui tai ilgas ir sunkus darbas. Žmogui pradeda atrodyti, kad jis tik ir tegalvoja apie aplinkinius, o iš tikrųjų jo prigimtis paprasčiausiai talentingesnė už kitų ir jis nuolat ieško, kaip plačiau pritaikyti savo talentus. Ir čia yra du keliai: proto ir širdies kelias. Einantys širdies keliu neklausia savęs: gerai ar blogai bus tai, ką aš darau. Jie eina ir daro. Juos veda paprastas gerumas, panašiai kaip dabar tave nuvedė paskui mane. Tu pagailėjai senio, kad jis vienas naktį išėjo į dykumą, ir tik po to susimąstei, kad net lazdos neturi apsiginti nuo žvėrių. Nesigėdyk, ? pridūrė vyresnysis, tarsi matydamas tamsoje, kaip aš visas nuraudau dėl savo kvailystės, kad norėjau apginti šventąjį, kuris pats buvo apsauga ir ėjo gelbėti žmonių. ? Tavo gerumas atvers tau akis greičiau, negu tau ateis knygų išmintis. Eikime į ligoninę ir perduokime nelaiminguosius į patikimas seserų rankas. Nebijok, tavo našta nenumirė. Ją sukaustė nuovargis ir išgyventas siaubas. Ji pasveiks, jos ir kūdikio laukia didi ir šviesi ateitis.”
Daugiau Radanda nepridūrė nė žodžio. Mes perdavėme savo rastinukus į ligoninės seserų rankas ir grįžome prie Radandos namų. Prie mano trobelės jis sustojo, pažvelgė man į akis ir nusišypsojo. Patikėk, broli Liovuška, visą savo gyvenimą, nuo vaikystės, kiek save prisimenu, visada turėjau norą: gyventi šalia Dievo. Savo tėvui, iš pradžių juokais leidusiam tokią vaiko paikystę, taip nusibodau, kad jis vydavo mane šalin. O gera mama švelniai man šypsodavosi ir atsakydavo:
“Iki Dievo toli, vaikeli. Mylėk žmones, ir gyvensi šalia Dievo.”
Aš tada nesupratau jos žodžių. Išėjau iš namų. Vaikščiojau po šventas vietas. Priėjau Ali Bendruomenę, kur tu mane sutikai, ir vis nesupratau motinos žodžių. O kai Radanda man nusišypsojo, kai mane peržegnojo, viską iš karto supratau. Supratau, kad viskas ir visur yra Dievas, nes Dievą žmonės nešiojasi širdyse. Ir puoliau aš jam po kojomis.
“Eik su ramybe, mano sūnau, ? pasakė vyresnysis, prikeldamas mane nuo žemės. ? Tu Dievo kelias ir aš Dievo kelias. Ir kiekvienas žmogus ? vis Dievo keliai. Nesistenk suprasti, kaip, kur, iš kur eina žmogus, jeigu tu jį susitikai. Stenkis suteikti jam pagalbą ? tą susitikimo akimirką. Nes nieko nėra svarbesnio žemėje už dabar vykstantį susitikimą. Jeigu sugebėsi į savo susitikimą įnešti ramybę, Gailestingumas priims į savo glėbį ir tave, ir tavo sutiktąjį. Suteik savo dėmesiui budrumo, ir visas gyvenimas nė vienai akimirkai nepraeis tau pro šalį.”
Radanda mane palaimino, apkabino, priglaudė prie savęs, ? ir nesugebėsiu tau žodžiais perteikti to džiugesio, tos laimės, kurią tada jutau. Nuo to laiko tarsi sparnai būtų išdygę man už pečių. Štai tada ir išaugo virš mano galvos bokštas.
Kai tik Mulga baigė savo pasakojimą, prie jo trobelės sustojo Radanda, I. ir Jasa. Eta netruko kiekvienam atėjusiam mandagiai nusilenkti. Nors aš jau ne vieną kartą mačiau šiuos grakščius fokusus su viena į šoną atmesta koja ir su pilnu uodegos išskleidimu, bet vis tiek negalėjau sulaikyti juoko. Mano plunksnuotas draugas palaikė šį juoką nepageidautinu ir nederamu, užšoko man ant peties ir norėjo kaip visada sutaršyti mano šukuoseną. Deja, šį kartą mano sustiprėję rankos suspaudė jį kaip žnyplės, ir išdaigininkas buvo ramiai pastatytas ant Mulgos suolo. Su žodžiais nenusakoma nuostaba pažvelgė į mane povas, ne taip seniai nustojęs būti paukščiuku, ir, atrodo, pirmą kartą mes perėjome prie draugiškų santykių, kur aš pasirodžiau esąs vyresnysis draugas. Tai ir teko Etai pripažinti kaip dabar atsiradusią mūsų naujo bendravimo formą.
? Ką, broliuk, teko pereiti į pavaldinius? ? glostydamas Etos nugarėlę juokėsi Radanda. ? Nieko nepadarysi, už tai aš tave išmokysiu dar vieno fokuso, tada tu vėl sužavėsi savo šeimininką. O kol kas tau teks pabūti jo tarnu. Vaikščiok paskui jį oriai, rodyk jam didelę pagarbą ir gink iš visų jėgų, jeigu iškils pavojus.
Nežinau, ką Eta suprato iš šios kalbos, bet jis skubiai nušoko nuo suolo, nusilenkė man ir oriai nužingsniavo greta paskui I. ir Radandą. Jasa ėjo šalia manęs, per atstumą nuo didžių draugų, kalbėjusių man nežinoma kalba. Aš jų kalbos nesupratau, bet iš intonacijos suvokiau, kad jų pokalbis liečia svarbius klausimus. Mintimis prigludau prie Didžiosios Motinos, paliečiau jos nuostabią gėlelę, su kuria nesiskyriau, ir meldžiau Ją padėti man nešti ramybę bei džiaugsmą į būsimus dienos susitikimus. Mes ėjome man nepažįstama parko dalimi ir tolumoje pamačiau keletą žavingų mažų kotedžų, tvarkingų, su gražiomis pievelėmis, gėlynais, daržais, tarsi sudarančiais atskiras mažas valdas. Tai buvo taip nepanašu į visus iki šiol čia matytus gyvenamuosius namus, kad aš nustebęs pažvelgiau į Jasą. Jis suprato mano nebylų klausimą ir nusišypsojo.
? Tu, Liovuška, dar jaunas ir negali pastebėti kai kurių žmonių savybių bei savitumų. Yra daug žmonių, kurie senatvėje tebeturi gausybę neišgyventų norų, nuo kurių jiems tebeskauda širdį. Šie neišsipildę jų gyvenimo norai užgožia jiems visa kita ir jie negali gerai suvokti savo tikrosios padėties. Visą gyvenimą jie ieško Dievo ir kelių į Jį, bet negali priartėti nė prie vieno takelio, vedančio į šiuos kelius, nes kiekviename žingsnyje juos apakina vienas kuris nors iš tūkstančio neįgyvendintų ir jų sielas drumsčiančių norų. Čia gyvena žmonės, kurie kažkada gyvenime turėjo nuosavybę, prie kurios buvo labai prisirišę ir kurios dėka jautėsi nepriklausomi. Jiems teko viską prarasti, tapti klajojančiais vienuoliais, bet vis tiek prisiminimai apie praeitį, apie savo tariamą nepriklausomybę iki šiol drumsčia jų sielas. Čia kiekvienam iš jų duotos atskiros valdos, kad jie galėtų pilnai patenkinti savo savininkiškus instinktus. Juk įžengti į vienijimąsi su Šviesiąja Brolija negali nė vienas žmogus, kol jį laiko pavergęs nuosavybės instinktas. Tu pats dabar pamatysi, koks sunkus net ir labai gero žmogaus kelias, kol jo mintyse gyvena nuo kitų atitolinantys prisiminimai apie praeitį, noras gyventi savarankiškai, neįdedant į tai savo paties darbo, jau nekalbant apie jų norą visus “mokyti”.
Mes praėjome pro daug tokių namų ir pagaliau įėjome į vieną labai gražų namą, apaugusį žydinčiais vijokliais ir skendusį nuostabių gėlių jūroje. Keletas kačių ir šunų ramiai gulėjo saulės kaitroje, ištiesę kūnus, o galvas paslėpę augaluose. Mums pasirodžius, jie net nesiruošė pajudėti ir liko tingiai tįsoti.
Niekieno nesutikti, mes įėjome į namo prieangį, perėjome keletą jaukių, bet netvarkingų kambarių, kuriuose ne vienoje vietoje buvo pristatyta indų su kačių ir šunų maistu. Pirmą kartą per visą buvimo čia laiką pamačiau tokią betvarkę ir tiek daug musių. Nuo visą laiką greitai besisukančių ventiliatorių musių Bendruomenėje nebuvo. Ir šiaip niekur kitur jų nemačiau, tik šioje parko dalyje. Eta užšoko man ant peties, šnairuodamas į jam neįprastą aplinką.
Į mano širdį įsiskverbė iki šiol dar nepatirtas gailesčio tam, kuris čia gyveno, jausmas. Susiejau šią aplinką su Jasos žodžiais ir pagalvojau, kad čia gyvenantis žmogus visų pirma turi būti be galo vienišas. Jį turi slėgti atsidavimo Žemės malonumams ilgesys, noras nuolat būti jį mylinčių būtybių apsuptam, tegul tai bus bent gyvūnai, bet kad aplink tvyrotų meilės iliuzija. Mane tarsi apšvietė šių labai nelaimingų žmonių suvokimas. Jie puldinėja po gyvenimą su amžinu meilės ir prieraišumo troškimu, užuot nešę kiekvienam ramybę ir pagal savo jėgas teikiamą pagalbą.
Mes išėjome į priešingą, ūksmingą namo pusę ir išgirdome du besiginčijančius seniokiškus balsus, vyro ir moters. Balsai sklido iš už žydinčių ryškiai mėlynos spalvos hortenzijų, didžiulių ir tankių kaip alyvos krūmai.
? Ne, ne, tai ne taip paprasta, kaip Jūs įsivaizduojate, ? girdėjosi vyriškas balsas. ? Kaip čia yra, Jūsų nuomone? Širdis svarbiau už galvą? Tada kiekvienas kvailiausias ir paprasčiausias, jeigu tik jis geras ir ištikimas, gali pasiekti Mokytoją? Bet juk kiek reikia žinoti, kad Mokytojas galėtų priimti žmogų mokiniu.
? Nežinau, ką ir kiek reikia žinoti, bet kad reikia mylėti, o ne būti sausam kaip Jūs ? tai aš žinau, ? atsakė moteriškas balsas.
? Ar tik negalvojate, kad mylėdama savo kates ir šunis pasieksite tikslą? Argi gali užsiskaityti tokia meilė? Juk Jūs mylite ne kates, o save jose.
? Štai Jūs vėl ginčijatės, juk aš nesakau, kad Jūs save mylite, kai mokote kinų rašto vargšą savo sodininką. Jeigu Jūs jį mokytumėte jo gimtosios anglų kalbos, tai būtų aišku. Jis anglas ir beveik neraštingas. O Jūs štai ? būtinai kinų. Na kam jam tai? Juk iki mirties jis gal tik tris raides teišmoks. Ar ne save Jūs mylite?
? Ir kaipgi Jums išaiškinti? Kitą įsikūnijimą jis bus misionierius, ir mes abu su juo vyksime į Kiniją. Ar aišku? Aš dirbu dėl jo ateities.
? Tai jau ne, aš geriau padirbėsiu dėl šio kačių gyvenimo. Mes su Jumis nerasime bendros kalbos, ? atsakė susinervinęs moteriškas balsas.
Neaišku, kaip būtų pasibaigęs šis klasikinis ginčas, jeigu supykusi senutė nebūtų apsisukusi ir išnirusi iš krūmų pavėsio į takelį, ant kurio mes stovėjome. Pamačiusi mus, pažinusi Radandą, ji taip sutriko, kad paleido iš glėbio katę, kuri, matyt, snaudė ant jos kelių. Paskui ją iš tankmės išėjo senis, aukštas, tikriausiai dar stiprus, stačia, užsispyrusia kakta, visai nederėjusia nei prie jo veido, nei prie figūros, nuolankiomis, mėlynomis akimis.
? Labas rytas, seserie Karlota, ? pasisveikino su senute Radanda.
Ir aš tik dabar prisiminiau, kad tai ta pati moteris, pas kurią ėjau kartu su Francisku tą atmintiną naktį, kai mane užpuolė maištingasis vienuolis Leonorė ir kai mes į Ali Bendruomenę atvedėme profesorių bei Mulgą. Dabar aš vos atpažinau ją. Ji papilnėjo, atsigavo, sakyčiau, netgi pajaunėjo, jeigu jos amžiuje šis žodis galėtų ką nors reikšti.
? Tėvas Radanda! Taip anksti aš nesitikėjau Jūsų pamatyti, ? sumišusi tarė sesuo Karlota.
? Nejaugi anksti, mano drauge? Juk aš vakar specialiai siunčiau Zeichedą pasakyti tau, kad šiandien ateisiu pas tave su Mokytoju I., kurį taip prašei manęs leisti tau pamatyti, kad galėtum asmeniškai su juo pasikalbėti.
? Taip, taip, aš pamiršau. Mano kaimynas visada atitraukia mane nuo reikalų, ir aš nespėjau pasiruošti.
? Eik, drauge Aleksandrai, namo. Mes pas tave ateisime vėliau.
Senis nusilenkė Radandai ir skubiai dingo krūmuose.
? Na, prisėskime čia, prieangyje, ? vėl kreipėsi Radanda į seserį Karlotą. ? Tavo kambariuose, drauge, labai blogas oras ir netvarka. Palik savo katę, gal ji laikinai ras sau kitą vietą, nebūtinai ant tavo kelių, ? pridūrė jis matydamas, kaip sesuo Karlota stengiasi į sterblę priglobti katę, kuri veriančiai miaukdama veržėsi į laisvę.
? Atleisk, tėve Radanda, bet tu nežinai, kad mano katė serga. Aš tuoj nunešiu ją į kambarį ir grįšiu, ? skubiai virpančiomis rankomis suėmusi katę į sijono padurkus, pasakė Karlota, bet katė šnypšdama išsiveržė ir galvotrūkčiais pabėgo.
Senutė suglumusi žiūrėjo jai iš paskos, o mes tylėdami žiūrėjome į ją. Pažvelgiau į I., ir man pervėrė širdį. Jo veidas nebuvo griežtas, jis buvo gailestingas kaip visada, bet… visą jo figūrą apgaubė neįveikiama didybės siena. Aš pamačiau tarp jo ir Karlotos atsivėrusią bedugnę, kuriai peržengti ji neturėjo jėgų.
? Argi tu nesupranti, seserie Karlota, ką aš tau atvedžiau? Juk visą mėnesį per pokalbius su manimi tu tvirtinai, kad nei Franciskas, nei aš nesuprantame ir nepažįstame tavęs. Kad mes galime klysti, nesuvokti nei tavo prigimties, nei tavo būtybės. Aš bandžiau tau išaiškinti, kad, kol tu būsi užsiėmusi tik savimi, tol pasimatymas su Mokytoju negali tau suteikti nei ramybės, nei naudos. Štai tu dabar stovi prieš jį ir nesiryžti pakelti akių nuo žemės. Drįsk pagaliau. Susitikimo akimirkos bėga. Mokytojas negali ilgai laukti, kol tu apgalvosi, nuo ko pradėti ir kaip išdėstyti jam per ilgą tavo gyvenimą susikaupusias nuoskaudų ir kartėlio šiukšles.
? Aš negaliu kalbėti, tėve Radanda, Jūsų akivaizdoje, be to, Jūs atsivedėte man visiškai nepažįstamus žmones.
? Na, šie mieli žmonės ne tokie jau svetimi tau, brangi seserie. Mes pasitrauksime. Dar kartą atleisk, Mokytojau, kad mano gerumas pastūmėjo mane suklysti ir tau bereikalingai tenka patirti sunkias akimirkas.
? Pasilik, Liovuška, ? trumpai įsakė man I., matydamas, kad aš ruošiuosi pasitraukti kartu su Radanda ir Jasa.
? Negaišk laiko, seserie, beprasmėms mintims, kaip ir nuo ko pradėti man aiškinti, kodėl tu neišsiugdei to didelės narsos ir džiaugsmingumo laipsnio, kurį pasiekia žmonės, iš tikrųjų ieškantys susitikimo su Mokytoju, iš tikrųjų pamirštantys save, kad gyventų žmonių gerovei. Nevardink man žmonių, “trukdžiusių” tau didvyriškai gyventi. Tu ir Radandą, kasdien tave lankiusį ir įtikinėjusį užsiimti darbu bent apsikuopiant namus, samčiais liejusio tau savo meilę, laikei per menku išspręsti tavo gyvenimo problemas. Ką iš žmonių, sutiktų per visą savo gyvenimą, tu mylėjai ne todėl ir ne už tai, kad jie vienaip ar kitaip buvo geri tau? Kam tu savo egzistavimu įnešei ramybę ir poilsį? O jeigu ir įnešei vienetams, tai kodėl ne žmonėms, o gyvūnams atiteko laimė užkariauti tavo atsidavimą bei draugystę? Vienatinį žmonėse tu iškeitei į Vienatinį gyvūnuose? Neužtemdyk savo dienų didžiuliu smerkimu ir kartėliu, kurie nusėdę tavo širdyje. Žmonės, kuriuos tu ne kartą smerkei, laikei neteisiais tavo atžvilgiu, išėjo iš šio pasaulio ir tu daugiau jau nebeturi galimybės atsiprašyti jų ir padėti jų ramybei. Rask dabar jiems pateisinimą ir sau pačiai pasmerkimą. Bet ne tą negyvą pasmerkimą-apgailestavimą, o gyvą, aktyvų meilės veiksmą: kiekviename naujame susitikime stenkis matyti Amžinumą. Franciskas tau daug kartų kalbėjo, kas yra geras žmogus. Jis, kaip ir Radanda, kalbėjo tau, kad pasiekti susitikimą su Mokytoju galima tik darbu vienijantis su žmonėmis. Darbas taip pat būna skirtingas. Galima turėti mažai fizinių jėgų, bet kiekvieną rytą, tik prabudus, galima kartu su visais savo tautos žmonėmis įsilieti į didžius tautos dienos uždavinius, juos regėti, jiems savo dvasia nešti meilės pagalbą. Tvirtumas gimsta tik iš visų dvasios, smegenų, širdies faktorių. Jie įsilieja į dienos darbą, jais sušvyti žmogaus diena. Galvoji, kad savo nevalyvumą gali pateisinti senatve ir silpnumu? Ne. Jie tėra tik tavo dvasinio silpnumo ir įsišaknijusio įpročio suversti savęs priežiūrą svetimoms rankoms atspindys. Galvoji, kad liūdesys, vienatvė ir kartėlis gimė iš tavo liūdnų išorinių aplinkybių? Ne. Jie taip pat tėra tik tavo vidinio susmulkėjimo atspindys. Tavo vientisumas tik formalus. Kartoji tau duotų nurodymų žodžius, o Gyvenimas tavyje neišskleidžia Savo aspektų. Tik kažkada tolimoje praeityje šiems žmonėms, kuriuos tu pavadinai svetimais, pajusto gerumo dėka tu pasiekei Ali Bendruomenę ir atkeliavai čia. Bet baiminkis tęsti savo skurdų vidinį egzistavimą. Tavo neigimas gimdo veiksmą. Kiekviename tu matai šiandien blogą, rytoj ? gerą, užuot visada mačius amžiną. Tavo diena ? besitvenkiančių liūdesio ašarų diena, kurią tu stengiesi paįvairinti proginiais susitikimais, proginėmis paslaugomis, progine gyvūnų priežiūra. Svajoji nueiti kur nors “į svečius”, o greta, už keleto namų, gyvena moteris, motina, kuri jau seniai serga. Ar pasiūlei nors kartą savo paslaugas pabudėti prie ligonės ir pakeisti išsikankinusią dukterį? Atsipeikėk, drauge. Susikaupk. Vieną kartą iš tikrųjų nukreipk mintis “nuo savęs”, viduje, o ne išoriškai. Per paskutinius savo gyvenimo Žemėje mėnesius pagalvok, paruošk savo dvasią didžiam perėjimui į kito ilgio bangų, kurių dabar nepagauni, darbą. Bet nepamiršk, kad tai bus darbas, kuriam tu čia neišsiugdei savyje nei griežtų ir tikslių įpročių, nei disciplinos… Permąstyk: užuot visur aplink save teigusi klestintį gyvenimą, tu kiekvienoje vietoje atsijungdavai nuo jo, nieko nepripažindama ir nieko nelaikydama savo mokytoju ir globėju. Tuo tarpu pirmąjį mokiniui pateikiamą aforizmą: “Niekas tau ne draugas, niekas tau ne brolis, bet kiekvienas žmogus tau didis mokytojas”, ? tu gerai žinojai. Žinojai ir tebežinai formaliai, kaip ir daug ką. Atsipeikėk, veik. Rytoj tu iškeliausi į vienatvės sektorių, kuriame gyvena užsispyrėliai. Stenkis ten niekam nedrumsti ramybės, netrikdyti niekieno minčių, nė akimirkai nesudirginti niekieno širdies, nelieti liūdesio dėl savo apgailėtino egzistavimo. Amžiams suprask: siekis matyti Mokytoją ? tuščias blaškymasis, kylantis iš pačių grubiausių prietarų. Kas pasiruošęs, tas gali pamatyti Mokytoją, tas metų metus kaip tik todėl gyveno ir dirbo ramiai, su džiaugsmu, kad savo širdyje nešiojosi atvaizdą, dirbo nematomoje jo akivaizdoje ir taip išsiugdė savo tvirtumą bei nesutrikdomą garbę. Iš šios dienos patirties matai, kad kalbėti Mokytojo akivaizdoje gali tik tas, kuris gyveno su juo bendraudamas, širdyje slėpdamas niekam nematomą jo atvaizdą. Kai suprasi, kaip rasti tikruosius pasišventimą ir nuolankumą, suprasi ir meilę žmonėms, suprasi, kaip dirba tie, kurie nori įnešti indėlį į Šviesiosios Brolijos darbo planus. Eik į nurodytą sektorių, ten susikaupk ir perorientuok savo išmanymą, kas t. y. gyvas Gyvenimas savyje, tiesiantis mylinčią ranką tokiam pačiam Gyvenimui sutiktame žmoguje.
Karlota, klausiusi I. žodžių su vis taip pat į žemę nuleistomis akimis, puolė ant kelių, užsidengusi veidą rankomis. I. peržegnojo ją, palaikė savo ranką ant jos galvos, virpėjusios nuo stiprių kūkčiojimų, ir nuėjo pas Radandą su Jasa.
Puoliau prie senutės, pakėliau ją, lengvą kaip pūkas, ir pasodinau į krėslą prieangyje. Jeigu ne mano naujas tvirtumas bei Galijoto jėga, aš ir pats būčiau pravirkęs iš širdgėlos bei užuojautos jai. Bet dabar mano širdyje buvo tiek tvirtumo, savitvardos ir džiaugsmo, kad aš Didžiosios Motinos gėlele paliečiau mėšlungiškai ašaras braukiančias senyvas rankas, pabučiavau jas abi, žemai jai nusilenkiau ir tyliai tariau:
? Neverk, brangi seserie, Mokytojas tau paskyrė tvirtumo įžadą. Šaukis Didžiąją Motiną. Ji padės tau rasti kelią. Kol žmogus gyvas, niekada ne per vėlu. Rytoj aš ateisiu, išsiprašysiu iš Mokytojo leisti mums su Jasa palydėti tave į užsispyrėlių sektorių. Mes lankysime tave ten tol, kol išvyksime iš čia, ir tarnausime tau taip stropiai, kaip tik sugebėsime. Jeigu Mokytojas nematytų galimybės tau rasti tikrąjį kelią, jis nebūtų su tavimi šiandien kalbėjęs.
Aš dar kartą pabučiavau jos abi gumbuotas rankas, dar kartą nusilenkiau jai ir nuskubėjau vytis I., pasigriebęs ant rankų Etą, kantriai laukusį manęs, tarsi jis būtų supratęs visą mano guodžiančių žodžių svarbą.
Pasivijau I. kaip tik tuo metu, kai jis kalbėjosi su seniu, kurį Radanda pavadino Aleksandru.
? Kiek kartų tau, drauge, Radanda kartojo, kad nesvarbu, kuo tu buvai savo gyvenimuose ar būsi. Svarbu tik viena: kas tu dabar. Sena ir banali tiesa, kad Gyvenimas ? tai tavo dabar prabėganti akimirka. Ir visgi tai ir toliau lieka tau ne realus žinojimas, o formali problema. Ir atvirkščiai, praeities bei ateities šešėliai užgožia tavo mintis, versdami tave veltui prarasti brangų gyvenimo Žemėje laiką. Savo laiką, kurį tu pažadėjai Radandai pašvęsti vaikų mokymui, tu leidi beprasmiams ginčams bei pokalbiams ir dar beprasmiškesniam neraštingų žmonių švietimui tokiomis žiniomis, kurios negali būti naudingos jiems nei šį, nei ateinančius gyvenimus. Gana tau terliotis su savimi, su savo nepriklausomybe ir amžinomis mintimis apie tavo vaikų bei anūkų gyvenimą. Šiandien pat eik į mokyklą ir pasakyk jos viršininkui, kad aš tave atsiunčiau padėti senajam mokytojui mokyti vaikus graikų ir lotynų kalbų. Mokyk juos linksmai, džiugiai, kad jie ne prakaitą brauktų kaip tavo sodininkas, bet linksmai krykštautų ir abėcėlę įsimintų iš tų juokingų figūrų, kurias tu taip puikiai moki piešti. Apsigyvenk pačioje mokykloje ir būk geriausias tarnas, o ne tik auklėtojas tiems vaikams, su kuriais tave šiandien suves gyvenimas.
I. nusilenkė Radandai.
? Malonėk, tėve, prižiūrėti, kad šiandieninius mano nurodymus tiksliai įvykdytų abu tau pavestos Bendruomenės nariai. Jasa ir Liovuška, jūs eisite kartu su manimi.
Mes išsiskyrėme su Radanda. I. pasuko atgal, išėjo į vieną iš pačių plačiausių alėjų ir pasuko į užsispyrėlių sektorių. Mes ilgai ėjome tylėdami, ir tik kai priėjome sektoriaus vartus, I. tarė man:
? Pasibelsk į vartus, mano vardu paliepk juos atidaryti ir palik prie vartų budinčiam seniui Etą.
Viską atlikau, kaip I. paliepė, ir mes įėjome į didelį sektoriaus kiemą. Čia taip pat žydėjo daug gėlių, aplink namą ir palei alėjas buvo pristatyta daug gražių suolelių. Pro namus ėjome vis tolyn į parką. Mano nuostabai, čia tekėjo mažas upelis, gal net maža upė, o parkas nepastebimai pasikeitė ir tapo panašus į mišką iš kažkokių nematytų spygliuočių, labai įdomių ir gražių. Miške neliko alėjų ir gėlių, tebuvo tik vos įžiūrimas, siauras, vingiuotas takelis, kuriuo mes sekėme paskui I.
Iš pradžių keliavome lygiu mišku, po to takelis ėmė leistis žemyn. Kurį laiką mes ėjome pačiu griovos dugnu ir, užsiropštę ant priešingo jo kranto, atsidūrėme priešais baltų namų gyvenvietę, aptvertą žema medine tvora. Supratau, kad griova ir kalvos ? ne kas kita, kaip kažkada dykumos vietoje tyvuliavusios jūros dugnas.
Prie vartelių nieko nebuvo, I. pats atsidarė juos, bet niekas neišėjo mūsų pasitikti. Visi namai atrodė kaip išmirę. Taip priėjome nedidelę bažnytėlę ir išvydome pirmą gyvą žmogų. Jis tvarkė namelį, purtė demblius. Tai buvo liesas vyras vienuolio rūbais, jis dirbo nusisukęs nuo mūsų, ir, matyt, neišgirdo mūsų žingsnių. I. pasuko tiesiai prie jo.
? Sveikas, Staranda, ? garsiau nei paprastai ištarė I., prieidamas prie žmogaus.
Tas krūptelėjo, išmetė iš savo seniokiškų rankų demblį, greitai atsisukdamas į jį pasveikinusio pusę. Dieve mano, kaip pasikeitė Staranda! Tai buvo vis tas pats senas vienuolis, pas kurį mes vieną kartą buvome apsilankę. Bet aš mačiau jį dviejose fazėse: grubų neigėją, nesukalbamą užsispyrėlį ir pasigailėjimo vertą, nelaimingą žmogų, suvokusį savo klydimo gelmę ir skaudžiai kentėjusį nuo šio suvokimo. Dabar, praėjus pirmajam netikėtumo ir nuostabos priepuoliui, priešais mus stovėjo džiugiai besišypsantis žmogus, kurio veidas švytėjo palankumu ir švelnia meile. Ant kaklo ryšėjo Francisko skarelę, kurios galai buvo tvarkingai sukišti po skurdžiu, išblukusiu abitu.
? Viešpatie, tu manęs pasigailėjai, Mokytojau! Nesitikėjau, kad tavo gailestingumas taip greitai atves tave pas mane, nuodėmingąjį, ? su žvalia ir laiminga šypsena kalbėjo Staranda, ranka perbraukęs savo žilus garbanotus plaukus, siekusius pečius ir, matyt, prieš darbą buvusius supintus į kaseles. ? Kaip netvarkingai atrodantį tu mane užklupai, Mokytojau! Ir dar su svečiais, ? varžydamasis tęsė senukas, valydamasis dulkėtas rankas į ilgus abito skvernus. ? Gal tu su brangiais svečiais užsuktum pas vyresnįjį? O aš tuoj pat susitvarkyčiau ir atbėgčiau ten.
? Nesijaudink, mano mielas drauge, ? pasakė I. tokiu balsu, kad net aš, jau pripratęs prie dieviškai švelnaus Mokytojo balso, susijaudinau nuo šio ypatingo gerumo ir švelnumo, su kuriuo jis kreipėsi į Starandą. ? Mes užeisime į tavo celę.
Staranda, jautriai sureagavęs į nuostabų Mokytojo I. balsą, iš karto tarsi tapo stipresnis, pasitikintis, šypsena dar ryškiau nušvietė jo veidą, jis norėjo nusilenkti I. iki žemės, bet tas apkabino jį ir nuėjo kartu su juo prie artimiausio namo, tebelaikydamas savo ranką jam ant pečių.
? O skarelės tai taip ir nenusiimu nei dieną, nei naktį, ? paliesdamas Francisko skarelės kampus, tyliai pasakė Staranda, įvesdamas mus į savo mažutėlę celę.
Švarios palmės medžio sienos buvo taip pat gražiai nupoliruotos kaip ir stalai valgykloje. Nedidelis piupitras su Evangelija, priešais kurį kabėjo didelis baltas kryžius ir degė lempelė, kietas gultas su atkalte, nedidelis stalas, taburetė ? štai ir visas celės apstatymas. Ant palangės stovėjo rašalinė, grafinas su vandeniu ir puodelis.
? Aš atėjau išsivesti tave, Staranda. Ką tu man atsakysi, jeigu aš pasiūlysiu tau pakeisti gyvenamą vietą ir darbą?
? Tebūnie Dievo valia ir tavo, Mokytojau. Aš džiaugiuosi: tau prireikė mano vargano darbo. Čia, išskyrus bažnyčios tvarkymą, niekam daugiau netinku. Mažai jėgų teliko, tik su tokiu darbu ir tepajėgiu susidoroti. Bet viską, ką įsakysi, stengsiuosi atlikti su Dievo pagalba.
Staranda vėl palietė ranka skarelę, pažvelgė į kryžių, atsiduso, persižegnojo ir nusilenkė I., tarsi laukdamas jo tolesnių nurodymų.
? Tu net nepasidomi, Staranda, kur aš tave vesiuosi? ? įdėmiai pažiūrėjo į vienuolį ir nusišypsojo I.
? Mokytojau, jau numirė tas Staranda, kuris ginčijosi ir laikė save visa žinančiu bei visur teisiu. Dabar gyvena Staranda, težinantis vieną tiesą: kad visą gyvenimą mažai mylėjau žmones ir ne apie juos galvojau, o apie save. Ankstesniam Starandai visur buvo sunku gyventi. Dabartinis Staranda pamilo žmones. Nuo jo nukrito liūdesys, nuogas stovi jis prieš savo Kūrėją, koks nuogas ir atėjo į Žemę. Jį tedengia vien tik meilė, ir lengva jam gyventi savo dieną. Tik viena kartais slegia širdį, kad nesupratau aš tavęs, Dievo pasiuntinio. Galvojau, kad nepakaks tavo gailestingumo greitai atleisti mano nuodėmę. Dabar tu aplankei mano prieglobstį, ir nuo širdies nukrito paskutinis sunkis. Būk palaimintas, didis tėve, teeisiu aš tavo pėdomis iki pat mirties ir po jos.
Staranda atsiklaupė prie I. kojų, bet šis apkabino senį ir pasisodino greta savęs. Nieko daugiau nebemačiau, išskyrus vaivorykštinį debesį, kuris apgaubė visą celę ir kuriame dingo ir senis, ir pats I. Kai tirštas debesis išsisklaidė, aš vėl pamačiau I. ir Starandą. Abu jie jau stovėjo ant celės slenksčio, ir Staranda, atsisukęs į mane pasakė:
? Neprašau tavęs atleisti, brangus broli, nes viską man pasakė tavo duota skarelė. Ji pasakė man, kad pasaka ? nuostabi pasaka ? žmogaus širdis. Ir kad kiekvieno gyvenimas ir yra ši pasaka, kurią seka žmogaus širdis. Nepasmerk manęs nė vienai akimirkai. Ir Didžioji Motina Gyvenimas nepasmerks tavęs, ir amžiams suteiks tau Savo Gerumo prieglobstį. Tesaugo tave džiaugsmas tavo ilgose dienose.
Staranda išėjo paskui I., mes su Jasa nužvelgėme varganą celę, kurioje Staranda rado savo išsilaisvinimą, ir, palinkėję laimės bei ramybės jos būsimam gyventojui, nuskubėjome paskui juos.
Išėję iš Starandos celės mes pamatėme iš visų pusių prie I. skubėjusius vienuolių rūbais vilkinčius brolius. Jų priekyje, sunkai kilnodamas nuo senatvės nesilankstančias kojas, pasiramsčiuodamas lazda, ėjo aukštas vienuolis su reto grožio pėdsakais veide. Iš pagarbaus atstumo, kuriuo nuo jo laikėsi likusieji broliai, supratau, kad tai buvo sektoriaus vyresnysis. Nepriėjęs iki I., dar iš tolo, jis norėjo atsiklaupti kaip ir visi paskui jį ėjusieji vienuoliai, bet I. sulaikė jį:
? Aš jau sakiau jums, kad neleidžiu lankstytis man iki žemės. Lankstykitės prieš Dievą, jeigu taip nori jūsų sielos. Mokytojas mato jūsų nusižeminimą ir be tokio lankstymosi, kaip mato ir jūsų užsispyrimą pačiame žemiausiame nusilenkime. Būkite tvirti, mano broliai. Nepraraskite drąsos dėl to, kad jūsų širdis negali iš karto išsilaisvinti nuo į ją įsigėrusių įpročių ginčytis ir filosofuoti. Paprasčiausiu kasdieniniu darbu plėskite veiksmingą meilę savo širdyse. Negalvokite tiek daug apie save, apie savo nuodėmes, apie savo išsigelbėjimo žygdarbį. Dažniau ir daugiau galvokite apie Pasaulį-Visatą, apie joje gyvenančius žmones, ieškančius meilės, šaukiančius ir meldžiančius pagalbos bei išganymo. Kiekvienai širdžiai siųskite savo širdies pasveikinimą. Visiškai nieko nereiškia, kad jūs čia nematote žmonių ir pasaulio. Jūs ? žmonės, jūs ? pasaulis, jūs galite taip plačiai mylėti ir laiminti žmones, liūdnus bei nelaimingus, savo plačiajame gyvenime, kad jūsų geranoriškumo bangos pasieks juos ir nuneš jiems ramybę bei paguodą. Kiekviena aistra, kurią savyje nugalėsite, nuo kurios išlaisvinsite širdį, džiaugsmo ir energijos spinduliu nuskries į tolimą pasaulį. Jokia energija, žmogaus pasiųsta su gerumu, negali pradingti pasaulyje. Blogio energija apgaubia tik tuos, kuriuose sutinka irzlumą. Tada ji įsiskverbia į žmogų. O gerumo energija neaplenkia nė vienos būtybės pasaulyje, ir jeigu neišlaisvins, tai bent palengvins kiekvieno kenčiančiojo, pro kurį skries, sopulį.
? Atleisk man, Mokytojau, kad aš tiek mažai tepadariau dėl savo sektoriaus nuo to laiko, kai tu mane paskyrei vyresniuoju. Liga beveik kasdien laiko mane prikausčiusi prie lovos, broliai viską daro patys ir papildomai dar turi rūpintis manimi. Aš jau keletą kartų prašiau Radandos išlaisvinti mane nuo vyresniojo pareigų, įrodinėjau jam, kad aš invalidas, o kaip invalidas gali būti vyresniuoju, jeigu jis dirba mažiausiai iš visų?
? Nesisielok, Matvejau, juk ir nuoskauda, kad tu negali dirbti taip ir tiek, kiek, tavo nuomone, turi dirbti vyresnysis, taip pat nėra išsilaisvinimo požymis. Argi kai esi prikaustytas prie lovos, tu, tavo dvasia, tavo mintis, tavo širdis inertiški? Argi nesiunti nuolat tolimam pasauliui, bet kuriam gyvam broliui, kurioje visatos vietoje jis begyventų, savo meilės, savo palaiminimo, savo džiaugsmo ir ramybės? Nuolankiai nešk savo pareigas. Tavo sektoriaus broliai auga, kaip augi tu pats, vienydamasis su jais be prietarų ir nusistatymų. Tu norėjai pasikalbėti su manimi apie užsispyrusį brolį Georgijų, kurio niekaip negali nugalėti savo meile. Kur jis yra?
? Jis tikriausiai oranžerijoje. Jeigu jis išgirdo, kad tu esi čia, Mokytojau, ir kad mes visi laimingi, tave matydami ir gaudami iš tavęs nurodymus bei tavo palaiminimą, vadinasi, jam reikia elgtis savaip ir pabėgti į patį toliausią kampą. O iš tikrųjų jis miršta iš noro pamatyti tave, Mokytojau, ir, jeigu taip atsitiks, kad tavo gerumas neras galimybės jį pamatyti, jo akys ištins nuo ašarų ir širdis apsunks nuo tikros širdgėlos. Jis geras, Mokytojau. Jis mielas ir švelnios prigimties. Užsispyręs vien tik jo išorinis charakteris. Ne jis, o aš kaltas, kad iki šiol nesugebėjau atverti man patikėto brolio esmės ir kad jis tiek daug laiko prarado veltui, ? vyresnysis kalbėjo labai nuoširdžiai, ir jo balse girdėjosi grynai tėviškos, nuolaidžios meilės intonacijos. ? Leisk man eiti jo paieškoti, aš pasistengsiu padaryti tai kaip galima greičiau ir neužlaikyti tavęs, Mokytojau, ? pridūrė vyresnysis, maldaujančiai žiūrėdamas į I.
? Patausok savo ligotas kojas, mano drauge. Pasėdėk čia su Jasa, jūs rasite apie ką pakalbėti. Jis neseniai grįžo iš slaptosios Bendruomenės ir atvežė tau daug padėkos žodžių bei laiškų. Nesijaudink, ramiai priimk daugelio tau už savo išgelbėjimą skolingų žmonių dėkingumą. Prisimink, kaip vikriai lakstydavo tavo kojos, kaip taikliai kirsdavo priešus tavo rankos, ir neliūdėk, kad dabar tu praeini gyvą ir veiksmingą kuriančią dvasią nešančio kūno apmirimo pamoką.
I. ženklu parodė man eiti paskui jį, paėmė už rankos Starandą, ir, aplenkę namus bei tankų atžalyną, mes greitai atsidūrėme didelėje laukymėje, kurioje stovėjo ištisas oranžerijų ir šiltnamių kompleksas. Dauguma iš jų buvo apdangstyti tamsiomis užuolaidomis, dengusiomis egzotiškus vaismedžius nuo per kaitrios saulės. Dabar aš supratau, iš kur Bendruomenėje tiek daug puikių ir labai retai pasitaikančių vaisių. I. paliepė mums sustoti prie vienos iš didžiausių oranžerijų ir parodė vienišą žmogų, liūdnai stovintį po didžiuliu man nežinomos rūšies medžiu. Žmogus vilkėjo vienuoliškais rūbais, stovėjo nunarinęs galvą, o rankose laikė kastuvą. Kartas nuo karto jis ilgesingai pažvelgdavo į langą ir nubraukdavo nuo skruosto riedančią ašarą. I. pastovėjo, tarsi įsiklausydamas į žmogaus pokalbį su pačiu savimi, po to nusišypsojo ir, parodęs mums ženklą eiti iš paskos, įėjo į oranžeriją.
? Kur čia sodininkas Georgijus? ? garsiai paklausė I., prieidamas prie didžiulės, išsikerojusios palmės, tokiais plačiais lapais, kad mes visi trys po ja pasislėpėme.
? Aš esu sodininkas Georgijus. Kas klausia? Kam manęs prireikė? Dabar poilsio metas, koks kieno reikalas, kur aš esu?
Atsklidęs balsas buvo minkštas, malonus, be abejo, dainininko, ką mano ausis jau išmoko skirti. Nors atsakymas buvo grubus, aš iš karto supratau, kad kalbantis yra kultūringas žmogus, kad jis geras, tik, matyt, nelaimingas.
? Tu labai reikalingas vienam labai sunkiam ligoniui, ? atsakė I. ? Argi ligonio slauga gali laukti, kol baigsis tavo poilsio valandos?
? Iš tiesų keista. Kas tu toks? Aš net tokio balso nesu čia girdėjęs. Kodėl tu imiesi mokyti mane čia man paskirtų pareigų? Savo ligoniui aš viską paruošiau, ? ir žingsniai pasuko tiesiai į mūsų palmę, po kuria mes slėpėmės.
Priėjęs prie medžio Georgijus tiesiog atsitrenkė į mane ir nustebęs sušuko:
? Dievaži, tu greitai įsirėši į oranžerijos stogą. Iš tavo balso, tokio nepaprasto, įsivaizdavau, kad tu, ko gero, Dievo sukurtas, kaip pati harmonija. O tu mat kaip, greitai dangų pasieksi, nors dar visai vaikiško veido.
I. išėjo priešais jį, ir įvyko tai, ką aš jau šimtus kartų mačiau. Georgijus išmetė iš rankų kastuvą ir taip įsisiurbė akimis į I. veidą, tarsi negalėtų atplėšti žvilgsnio. Taip ir stovėjo, čia baldamas, čia rausdamas. Tai buvo jaunas vyras, vidutinio ūgio, bet jo pečiai ir krūtinė buvo tokio pločio, tarsi būtų pridurti iš kitos figūros. Didžiulės šviesiai pilkos akys ir stati, užsispyrusi kakta ? viskas bylojo, kad tai atkaklus, užgaidus, savimeilis, gal net grubus, bet geras ir tyras žmogus.
? Ko gi tu, Georgijau, neišėjai kartu su visais broliais manęs pasitikti? Argi savimeilė tavyje yra aukščiau už meilę žmogui? Per paskutinį mūsų susitikimą tu man pažadėjai, kad galvosi apie žmones ir pamirši save. Matyt, tau sunku pasikeisti vaidmenimis su savo broliu, kuris per daug galvoja apie žmones ir visai nesirūpina savimi, nors gyvena vis ten pat, tarp pasauliečių, Maskvoje.
Georgijus krūptelėjo, tarsi I. būtų smogęs jam, ir sušnibždėjo:
? Brolis? Kuo čia dėtas brolis? Aš jau daug metų visai negalvojau apie jį. Ką tu nori tuo pasakyti?
? Aš noriu tau priminti, kaip grubiai tu atsakei broliui, pakeitusiam tau tėvą, į jo prašymus nepasitraukti iš pasaulio. Jis norėjo tau įrodyti, kad visur galima būti tyru ir garbingu žmogumi bei atsidavusiu savo tėvynės piliečiu, visur galima mylėti žmones ir tarnauti jiems. Tu atėjai čia. Ir visą šį laiką tavo širdies kova, kova-protestas prieš kiekvieną kito žmogaus išsakytą nuomonę tavo mintyse tebeužima svarbiausią vietą. Kas sudaro tavo dieną čia? Kuo ji skiriasi nuo tavo pasaulietiško gyvenimo dienų? Kuo padedi sutiktiesiems? Kaip padedi jiems gyventi gerume? Matvejus tau daug kartų kalbėjo, kad, neturint ramybės savo paties širdyje, negalima jos paduoti kitiems. Duoti galima tik tai, ką pats turi. Ar prisimeni mano tau skirtą įžadą? Aš tau pasakiau: nešk visiems ramybę, ypač nešk ramybę-poilsį greta tavęs dirbantiems. Kodėl gi ir čia, ramybės sektoriuje, tu vis dar tas pats nenurimęs Georgijus, kuris visame pasaulyje negali niekur pritapti ir su niekuo susigyventi? Tik todėl, kad tau ir čia svarbiausią vietą užima meilė sau, o ne žmogui.
Georgijus užsidengė veidą rankomis, ir aš pamačiau, kaip ant jo abito, vargano, sunešioto, išblukusio, upeliais tekėjo ašaros.
? Neverk, mano drauge, ? I. priėjo prie vienuolio ir perbraukė ranka per jo ilgus juodus plaukus. ? Nuramink savo nepasiekiamose svajose klaidžiojančias mintis. Tu tik ir tesvajojai apie susitikimą su manimi. O aš atėjau, ir tu baugščiai pabėgai nuo šio susitikimo. Mano meilė susirado tave čia, kur tu pasislėpei, trokšdamas mane matyti. Tavo širdis apsunko nuo širdgėlos ir nuo troškimo man ją išsakyti, o tavo lūpos tyli, neturėdamos jėgų perteikti žodžiais širdies skundus.
Georgijus puolė I. po kojomis, pakėlė savo ašarotą veidą ir karštai pasakė:
? Palaimintasis, tu numalšinai visą mano maištą. Tavo švelnume dingo visas mano sudirgimas, tu atnešei man ramybę. Per vieną akimirką aš supratau, kas yra tikroji meilė žmogui, per vieną akimirką nušvito mano širdis, ji patyrė ramybę. Ir dabar aš visur ją nešiu, nes tu davei man ją amžiams. Atleisk man už kvailą vaikišką užsispyrimą, ? bučiuodamas I. rankas kalbėjo vienuolis.
? Stokis, drauge, eik dabar kartu su mumis ir dar pagyvenk čia. Paguosk savo ramybe bei meile Matvejų prieš jo greitą mirtį. Grąžink jam savo skolą rūpesčiu apie jį, o kai atliksi paskutinę pareigą jo palaikams, Radanda pasiims tave pas save. Pas jį mokysiesi, ruošiesi valstybiniam egzaminui universitete ir, kai jau būsi pasiruošęs, aš atsiųsiu tau pasiuntinį. Tapsi profesoriumi ? ir bus numalšintas mokslo ilgesys. Nurimk, rask savitvardą, kad galėtum prieiti prie Matvejaus su ramiu ir džiaugsmingu veidu.
I. švelniai apkabino Georgijų, palaimino jį. Dabar vienuolio veidas švytėjo, ir mes sugrįžome atgal pas Matvejų bei jo brolius, kuriuos radome gyvai besikalbančius su Jasa. Dar šiek tiek užtrukome šioje gyvenvietėje. I. apkabino kiekvieną brolį, pasakė po švelnų ir kiekvienam labai svarbų žodį, o po to, paėmęs už rankos Starandą, nuėjo tiesiai į mūsų namus. Grįžęs paliepė Slavai viename iš laisvų kambarių apgyvendinti Starandą. Nusiprausęs po dušu ir persirengęs jis įsakė man pakviesti pas jį Andrejevą ir Oldenkotą.
Nė vieno iš jų neradau kambariuose. Nežinodamas, kur jų ieškoti, išėjau į parką, ir čia sutiktas Slava man pasakė, kad neseniai matė abu draugus, sėdinčius baltojoje pavėsinėje ir skaitančius knygą. Nuskubėjau alėja ir iš tikrųjų radau juos abu kartu skaitančius vieną didžiulę knygą. Į mano perduotą I. kvietimą abu draugai reagavo visiškai skirtingai. Natalijos Vladimirovnos veidas stipriai išraudo, tarsi į jį būtų suplūdęs visas kraujas. Ji suskubo, ėmė karštligiškai rankioti kaip visada išmėtytus savo daiktus, ir visi jos judesiai rodė vidinį nerimą. Tuo tarpu malonusis amerikietis išliko ramus, jo puikiame veide nesimatė jokio nerimo. Jis ramiai užvertė knygą, padėjo Andrejevai surinkti daiktus, valandėlę pastovėjo susimąstęs, tarsi susitelkdamas būsimam pokalbiui, ir tarė man: