– Ne, ne, daktare, neišeikite – štai, jie vėl čia! Aš viską padarysiu, tik išgelbėkite nuo jų!- šaukė Olga.
– Tai darosi nuobodu,- rūsčiai tarė Ananda.- Kartoti vieną ir tą patį – beprasmiška. Jums yra tik vienas kelias – meilės ir gailestingumo našlaičiams sesers vaikams kelias. Jūs tik plėšėte, kaupėte, melavote, apkalbinėjote. Jeigu nenusitversite šio vienintelio atvejo, kai Jums siunčiama galimybė meile nugalėti visus savo ožius, Jūsų nešvaria sąžine iššauktus į gyvenimą – visi tie ožiai sutryps Jus,- tęsė jis ir jo balsas skambėjo jau švelniau.- Pasirinkimo Jūs neturite. Jūs visą laiką žaidėte žemomis žmonių aistromis, pykote, irzote ir kitus stūmėte į niekšybes. Dabar jau vėlu rinktis. Arba važiuokite iš čia, paimkite sesers vaikučius, sukurkite jiems tyrą – girdėjote, tyrą – gyvenimą, arba laukite – su šiuo pamišimu ir siaubu, – kol Jus sutryps pačios pagimdyti ožiai.
Iš Anandos akių vėl skriejo žaibai. Jis buvo nuostabus, dieviškai žavus! Man pačiam nesuvokiamu būdu, kai kitame žmoguje vykusio proceso supratimas įeidavo į mane, aplenkdamas manyje loginius minčių kelius, ir atskleisdavo man kažką nematomą ir paslaptingą jo sieloje – aš supratau, kad Ananda dabar tvėrė tuos siaurus rėmus, tiksliai nustatytus paklusnumo ir disciplinos rėmus, kurių jis iki šiol kitiems netaikydavo. Aš tarsi mačiau, kaip jis ima I. ranką ir įveda šį jo pagalbos ir žmonių auklėjimo principą į savo veiksmų ratą.
Kas vyko su Olga – sunku net apsakyti, bet gal labiausiai jos veide atsispindėjo nustebimas.
– Tai štai kaip galima kuo nors pasitikėti! Tik tam vienam niekingam durininkui teprasitariau apie sesers mirtį, o ir tai tik todėl, kad gerai žinojau jo smalsumą. Veikiausiai pats bus anksčiau perskaitęs prieš man paduodamas. Ir telegrama atėjo naktį. Kada jis suspėjo Jums viską perduoti?
– Aš Jūsų paskutinį kartą klausiu : ar eisite meilės ir gailestingumo keliu? Ar… mums čia nėra ko daugiau veikti?- vėl paklausė Ananda.
– Jei aš ir nenorėčiau užsiiminėti labdara tiems vaikams, vis tiek nieko negalėčiau padaryti – tie prakeiktieji vis dar čia. Aš sutinku važiuoti, bet jeigu jie mane vysis?- su siaubu dairydamasi į šalis atsakė Olga.
– Jeigu išsivešite iš čia vogtus daiktus – vysis ir bėgs tol, kol negrąžinsite prisigrobto. Jeigu būsite pikta ir suirzusi, negera vaikams – vėl rodysis ožiai. Kai tik piktos mintys ir seni įpročiai temps Jus prie blogų žmonių ir blogų darbų – vis pateksite į savo ožių ratą,- tyliai, tvirtai nuskambėjo Anandos balsas. – Eikite, ruoškitės į kelią ir atminkite, ką aš Jums kalbėjau apie svetimus daiktus. Vakare išvyksta traukinys. Mano pažįstamas vyksta juo į Peterburgą. Paprašysiu jo pasiimti Jus kaip savo žmoną, kad nereikėtų gaišti su užsienio pasu, nes tai čia gan ilgai užtrunka. Kai susiruošite, ateikite pas mane į apačią.
Olga išėjo. Mes patys palydėjome ją laiptais žemyn, bet ji vis dar drebėjo iš baimės, dairėsi į šalis, kur, aišku, be jai įprastų daiktų, tikrai nieko nebuvo.
Grįžęs pas save Ananda parašė Stroganovui raštelį ir pasiuntė pas jį vieną iš mūsų sargybinių.
Neilgai tebuvome vieni. Pas mus užsuko kunigaikštis atsiprašinėdamas už visus mums suteiktus neramumus ir sakydamas, kad Olga kategoriškai pareiškė tučtuojau išeinanti, o jis dėl to atsidūrė keblioje padėtyje, nes neturi kuo ją pakeisti.
Ananda jį nuramino sakydamas, kad tuoj atvažiuos Stroganovas, kurio šeimoje daug išlaikytinių, ir bus kam slaugyti jo žmoną, kol ši taip serga, o po to bus matyti.
Kunigaikštis nurimo nežinodamas, kaip ir bedėkoti Anandai, bet staiga griebėsi už galvos:
– Viešpatie, taigi jūs abu dar nieko nevalgę! Tai man neatleistina.
– Nesirūpinkite, kunigaikšti, gal mes su Liovuška nenumirsime, jeigu dar valandą kitą pabadausime. Kai tik pakalbėsime su Stroganovu, važiuosime pietauti.
– Negaliu to leisti. Jums čia tuoj pat atneš pusryčius, o vakare Jūs tikriausiai neatsisakysite su manimi papietauti,- ir nelaukdamas atsakymo kunigaikštis beveik išbėgo iš kambario.
Ananda sėdo prie stalo skaityti kažkokį laišką, o aš buvau taip nusibaigęs, kad negalėjau net sėdėti, atsiguliau ant sofos ir jaučiau, kad mane apleidžia jėgos.
– Mano vargšas berniuk, išgerk šį vandenį,- išgirdau švelnų balsą – tokį minkštą, harmoningą ir mylintį, kad vos bejutau jame valdingą, metalinį Anandos kardų žvangėjimą.
Man greitai pasidarė lengviau. Atnešti pusryčiai sustiprino mano jėgas – tuo rūpinosi pats kunigaikštis, dėdamas man viską savo rankomis. Kai po kurio laiko įėjo Borisas Fiodorovičius, aš jau ir pamiršau, kad tik Anandos rūpestis išgelbėjo mane nuo apalpimo.
Slaugė pas Stroganovą, aišku, atsirado, ir jis taip pat apsiėmė nuvežti Olgą pas Anandos pažįstamą, šiandien išvykstantį į Peterburgą. Ananda paprašė Stroganovą perduoti išvykstančiam pirkliui žodžiu, kad Olga – kunigaikštienės kambarinė, kurią sesers mirtis privertė skubėti pas našlaičius. Pačiam Borisui Fiodorovičiui jis papasakojo visus šios dienos įvykius. Stroganovas ilgai tylėjo, po to tarė:
– Manau, kad Annai būtinai reikia aplankyti kunigaikštienę, kai šiai kiek pagerės.
– Negaliu priimti iš jos tokio žygdarbio,- apmąstydamas žodžius atsakė Ananda.
– Ne, Anna jau ne ta. Dabar jai daug kas lengva, kas anksčiau buvo už neįveikiamos sienos. Manau, ji pati ateis, kai tik sužinos apie tai,- vėl patylėjęs pasakė Stroganovas.
Jis greitai išėjo pas tą pirklį, ir mums pagaliau atsirado kelios laisvos minutės poilsiui ir ramybei. Susimąsčiusiu Anandos veidu, dabar švelniu ir ramiu, praskrido vos pastebima laimės šypsena, tarsi jis būtų kalbėjęsis su kuo nors labai mylimu, bet tolimu. Kiek daug kartų – pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis – mačiau šį žavų veidą, šias akis-žvaigždes, ir atrodė, kad jau jį pažįstu, o dabar vėl mačiau naują žmogų, nuo kurio viskas aplink prisipildė ramybės ir palaimos. Ir aš supratau, kad iki šiol mačiau tik menkas tikrojo, didžiojo Anandos daleles, kaip ir dabar kad matau tik menką Anandos-išminčiaus dalį, bet niekada dar nemačiau Anandos-princo. Koks gi jis turi būti, kai būna princas? Tuoj tapau Liovuška Varnų gaudytoju ir atsipeikėjau tik nuo Anandos juoko, kai šis paplekšnojo man per petį sakydamas:
– Šį svarbų klausimą išspręsi Indijoje. Aš tave ten susirasiu ir paklausiu, koks radža tau pasirodė žavesnis už mane, o dabar grįš Borisas Fiodorovičius ir ateis Olga. Perduok jai šį laišką prieangyje ir pasakyk, kad palauktų Stroganovo ir kartu su juo važiuotų pas pirklį. Ten jai viską pasakys ir parodys. Ko ji tavęs beprašytų – perduok jai tik tai, ką tau pasakiau.
Stroganovas grįžo ir pareiškė Anandai, kad pirklys labai džiaugėsi nors kuo galėdamas išreikšti jam savo dėkingumą. Dar pridūrė, kad slaugę pas kunigaikštienę atveš Stroganovo vyriausias sūnus.
Mano paskutinis pasimatymas su Olga vyko dalyvaujant Borisui Fiodorovičiui. Ji, matyt, norėjo pamatyti Anandą ir to visaip siekė. Į jos klausimus neatsakinėjau, tvirtinau, kad perduodu jai tik tai, kas man Anandos pavesta, ir daugiau nieko nežinau.
Visą likusį laiką po to, kai išėjo Stroganovas ir Olga, iki pačių pietų Ananda diktavo man laiškus, kelis dalykinius atsakymus į kažkokius bankus ir paliepė įrašyti į didelę knygą krūvą adresų. Anandos laiškai keliavo į visus pasaulio kampus.
– Ištisas adresų biuras,- nejučiomis išsprūdo man.
– Po kokių dešimties metų aš tave paprašysiu parodyti savo adresų knygą, tada sulyginsime mūsų adresų biurus,- atsakė Ananda juokdamasis.
Kunigaikštis pats atėjo mūsų pakviesti pietų. Džiaugiausi, kad baigiasi ši chaotiška diena, ir nekantraudamas laukiau grįžtant I.
– Nežinau, kaip aš gyvensiu be jūsų, be I., be Liovuškos,- kalbėjo kunigaikštis, kai po pietų išėjome į balkoną.
– Aš Jūsų vietoje, kunigaikšti, galvočiau atvirkščiai ir sakyčiau : “Koks aš laimingas, kad Jūs liekate vienas su manimi, išminčiau ir prince Ananda”,- juokavau aš.
– Koks aš laimingas, šmaikštuoli filosofe, kad tave už tokį blogą elgesį dabar papurtys tavasis auklėtojas I.
Ananda dar nebaigė savo frazės, o aš jau pamačiau nuo vartelių alėja ateinantį I., strimgalviais puoliau jo pasitikti ir po valandėlės jau kabėjau ant jo kaklo pamiršęs viską pasaulyje, ne tik mandagumo taisykles.
2014 © Sirijus