– Kodėl tave taip stebina sero Vomio įžvalgumas? Manau, kad dar čia būdamas jis jau galėjo padaryti atitinkamas išvadas iš Žanos elgesio ir numatyti, kaip ir kokia forma jis galės jai padėti,- tarė man I.- Kuo ilgiau tu su mumis gyveni, tuo tau aiškiau, kad stebuklų nėra, o tėra tik žinios. Matydamas, kokios neišmatuojamos žinios tokių žmonių kaip seras Vomis, Florentietis, Ali – tu turi suprasti, kaip reikia tikėti kiekvienu jų žodžiu, kaip reikia būti jiems ištikimam, kaip besąlygiškai reikia paklusti kiekvienam jų nurodymui įvertinant ir suprantant visą jų žinių aukštį ir mūsų tamsumą, palyginus su jais. Čia ir glūdi visas besąlygiško paklusnumo dėsnio pagrindas, tik čia ir niekur daugiau.
“Viešpatie,- galvojau aš,- brolis Nikolajus rašo, kad jis suprato, koks jis dar neišsiauklėjęs! I. kalba apie savo tamsumą! Ką tada daryti ir sakyti man?”
– Mokytis ir džiaugtis laime gyventi supratus, kas yra šviesa kelyje,- šypsodamasis šnipštelėjo man Ananda, lyg vėl būtų žvilgtelėjęs į mano smegeninę ir perskaitęs visą jos turinį.
Mes ėjome labai lėtai. Matyt mano draugai leido man bent kiek atsipeikėti. Ananda ėjo priekyje, I. vedė mane už parankės ir ėjo paskui jį, bet kažin ar jo mintys buvo čia. Jis buvo taip įsigilinęs į patį save, kad aš niekuo nesiryžau sudrumsti jo susikaupimo.
Laikas man švystelėjo lyg akimirka, o iš tikrųjų jau temo, ir mes įžengėme į parduotuvę, kai darbas ten jau baigėsi.
Anna ir Žana dėliojo į dėžutes paskutines skrybėles, kunigaikštis joms padėjo ir dar kartą mane nustebino. Atrodė, kad šis žmogus visur buvo savo vietoje. Jis taip lengvai ir paprastai tvarkė kaspinus ir gėles, taip atsargiai ir sumaniai dėliojo plunksnas ir šilkus, lyg būtų tik tą ir tedaręs visą gyvenimą.
Prisiminiau jį slaugant kunigaikštienę – ir ten jis visada viską mokėjo, niekada nepasimesdavo ir atrodė ne prasčiau už gailestingąjį brolį.
Savo namuose prie stalo jis buvo žavingas šeimininkas; bet visgi kažkas buvo kunigaikštyje, kas, pasak Annos, daro jį “ne tokį kaip visi”. Ir mano brangusis kapitonas kartais tardavo su humoru : “Kunigaikštis kartais būna idiotuku”.
Kapitonas,- toks aiškiaregis Žanos atžvilgiu,- ką jis matė ypatingo kunigaikštyje ir kam aš pats nerandu pavadinimo? Kas yra kunigaikštyje ir taip išskiria jį iš mūsų tarpo?
Prisiminiau kunigaikštį garlaivyje greta savo šėlstančios žmonos, jo veidą tada, jo nunarintą galvą ir neviltį akyse; prisiminiau jo silpnumo ir neapibrėžtumo kančią, jo pasiaukojimą pirmomis žmonos ligos dienomis, mūsų pirmą vizitą į jo namus ir kunigaikštį dabar. To žmogaus nėra, yra naujas, kitas, bet juose abiejuose yra kažkoks bendras bruožas, tik koks – nežinojau.
Mano apmąstymus pertraukė staigus Žanos juokas. Jis suskambo taip dirbtinai – tarsi skustuvu kas butų rėžęs per ausis!
– Daktare I., aš niekada nemačiau Jūsų tokio ir net nežinojau, kad Jūs galite būti toks iškilmingas,- tarė ji tarsi iššaukdama I. ginčui.
– Nežinau, ar aš Jums atrodau iškilmingas, ar dar koks nors, bet žinau, kad visa mano minčių jėga ir visa mano širdies meilė lydi Jūsų vaikus į jų tolimą kelią, linki jiems ramybės ir laimės, kurios jie nerado čia,- atsakė I.
Žana iš karto pritilo. Be abejo, meilus, liūdnas, toks geras ir švelnus I.balsas prasiskverbė pro visas kliūtis tiesiai į pačią Žanos širdies gelmę, kurioje – žinojau – slypėjo gėris.
– Turiu į Jus klausimą, Žana,- vis taip pat meiliai tęsė I.- Rytoj mes su Liovuška išvažiuojame. Per šį kartu su mumis pragyventą laiką Jūs ne kartą ir man, ir jam sakėte, kad daug mums skolinga. Ar Jums neatrodo, kad aš turiu teisę užduoti Jums klausimą, jeigu klausdamas aš vadovaujuosi tik mintimis apie Jūsų laimę ar bent jau noru apsaugoti Jus nuo pačios didžiausios nelaimės, į kurią Jūs galite pati save įstumti?
– Klauskite,- labai tyliai atsakė Žana.- Nežinau, koks bus Jūsų klausimas, tačiau bet kuriuo atveju atsakysiu teisingai.
– Ar Jūs pažadėjote Leonidui tekėti už jo ir dar iki vestuvių išsiųsti vaikus?
Tarsi dejonė išsiveržė iš Annos krūtinės. Ji su siaubu pažvelgė į Anandą, bet tas žvilgsniu jai neatsakė, kaip visada tai darydavo, o sėdėjo žvelgdamas į tolį, lyg spręstų kažkokį labai svarbų uždavinį, lyg įsiklausytų į kažką.
Žana visai sumišo, plykstelėjo, pabalo, irzliai maigė nosinę, vėl plykstelėjo, pagaliau išspaudė kažkokį nervinį krizenimą ir tarė:
– Jis taip manęs maldavo laikyti paslaptį, taip įtikinėjo, kad reikia susituokti pas jo draugus pagal kažkokį ypatingą ritualą – ir pats Jums viską išplepėjo, o bijojo Jūsų labiau už patį velnią. Štai ir patikėk.
– Jūs neatsakėte į mano klausimą, Žana.
– O ką čia atsakyti, jeigu Jūs ir taip viską žinote? Jis kabinėjosi dėl to prie manęs nuo pat pirmų mūsų pažinties dienų. Iš pradžių jis tik meilinosi, bet kai jį pavariau, ėmė kalbėti apie santuoką ir apie tai, kad Bracano palaikys mus ir šiuo klausimu.
– Ir Jūs pažadėjote jam? Ką būtent?
– Aš pažadėjau išsiųsti vaikus ir ištekėti už jo. Šiomis dienomis turėjo įvykti mūsų vestuvės, tik tie, kurie turėjo mus tuokti pagal ypatingą ritualą, vis neatvažioja ir Leonidas šėlsta.
– Jūs mylite jį, Žana? Jeigu paaukojote vaikus, vadinasi, mylite?- klausė I.
– Ne, tiesiog aš neturiu jėgų gyventi viena. Aš turiu turėti greta savęs vyrą, negaliu daugiau būti apsupta vien moterų. Noriu linksmai gyventi. Be vyrų gyventi negaliu,- niūriai atsakė Žana.
– Nejaugi Jūs nematote, kad šis žmogus – bailys, kad jis nedoras, kad jis nori Jus vesti tik Bracano palieptas, kad jis Jumyse temato tik darbo jėgą, tenori išnaudoti Jūsų darbą ir paversti Jus verge?
Žana pasitrynė kaktą, ėmė miksėti, stengėsi kažką pasakyti, kažką prisiminti ir vis trynė kaktą nieko neatsakydama. Dabar I. atsisuko į Anną.
– Štai dar vienas Jūsų rankų darbas. Jūs linkusi į geradariškus meilės kitiems protrūkius. Jūsų meilė žmogui – tik teorija, tik svajonės, o kasdienybėje, pačiose paprasčiausiose gyvenimo smulkmenose Jūs nesugebėjote tapti dvasinio vienijimosi su Jus supančiais žmonėmis pagrindine grandimi. Ananda seniai įsakė Jums surinkti ir sudeginti visas motinai ir broliui Bracano dovanotas dovanas. Jūs palaikėte tai smulkmena ir neįvykdėte. Ananda perdavė Jums sero Vomio įsakymą nuo pat pirmųjų susitikimų stoti tarp Žanos ir brolio – Jūs čia įžvelgėte prievartą dviejų suaugusių žmonių atžvilgiu ir sudarėte galimybę Bracano sukurti iš šios moters tyros sielos sau blogio kanalą. Dėl šios blogio aukos, kritusios tik dėl Jūsų nepaklusnumo, dėl tų pas serą Vomį vykstančių vaikų pasikeitusių gyvenimo kelių – Jūs atsakinga ne tik prieš Anandą, bet – Anandos laimei – ir prieš serą Vomį. Tik per savo beribį gerumą jis būtų dar kartą užsikrovęs ant savęs Jūsų naštą; o Jūs, nedėkingoji, akloji, dar kartą būtumėte paslydusi – ir stipriau negu anksčiau. Taip neseniai Jūs raudojote čia ir kalbėjote sau bei kitiems, kad gerai, jog Jūsų nepaklusnumas išryškėjo čia, o ne ten, kur Jums reikėjo vykti. O atėjus naujai galimybei parodyti savo paklusnumo heroizmą – ir vėl į gyvenimo sceną išėjo Anna – eilinė moteris, o ne Anna – ištikimybė. Kiek dar žmogiškos dramos aktų – Jūsų gyvenimų žemėje – Jūs galvojate taip nugyventi? O gal laukiate, kol ateis eilė penktam aktui, kuriame pasirodys užrašas : “finita la komedia” ir uždanga nusileis?
Kambaryje buvo taip tylu, kad aš girdėjau šiugždesį nuo Žanos rankų trynimo. I. priėjo prie vargšelės, vis dar taip pat nesąmoningai tebetrinančios savo kaktą. Ananda taip pat atsistojo iš savo fotelio ir suėmė abi jos rankas.
– Jūs girdite mane, Žana?- paklausė I.
– Aišku, daktare I., aišku, girdžiu,- pasigirdo ankstesnis skambus Žanos balselis.
– Jūs niekada neprisileisite prie savęs Leonido, kurio dabar taip bijote. Jums nėra ko jo bijoti,- tęsė I. dėdamas abi savo rankas jai ant galvos.
– Jūs jį mylite?- vėl paklausė Žanos I.
– Ką Jūs, daktare I. Jis šlykštus, bet juk jis Annos brolis ir iš pradžių aš nenorėjau jos skaudinti, o po to – aš pati nesuprantu, kaip visa tai taip toli nuėjo.
– Nieko dabar nebijokite. Niekada neikite pas Stroganovus į namus ir nesusitikinėkite su Jelena Dmitrijevna. Neimkite iš jos ne tik jokių dovanų, bet net ir medžiagų skrybėlėms ir nieko jai nedirbkite. Tegul Anna pati padaro motinai viską, ko reikės. Paimkite šį kryžių. Nešiokite jį visada ir nepamirškite užuolaidos. Didžiausio silpnumo ir širdies skausmo akimirkomis apsivalykite ja veidą, glauskite ją prie kaktos. Visa tikėjimo jėga mintyse tarkite vieną žodį : “Ali”. Jums akimirksniu ateis palengvėjimas ir rasite jėgų gyventi dorai bei tyrai. Likite sveika, Žana. Pasimatysime labai negreitai, ir, deja, viskas, ką galiu dėl Jūsų padaryti – duoti Jums šį kryžių. Jis amžiams apsaugos Jus nuo visų bracanų ir leonidų. Jūs jų nebijokite, kaip ir nieko iš viso nebijokite, kol nešiosite šį kryžių. Aš duodu Jums jį kaip dalį savo jėgos ir globos.
I. užkabino Žanai kryžių iš topazų su tokia pačia grandinėle, kokią man davė seras Vomis. I. atsisuko į Anną.
– Dabar Jūs pamatėte, kaip kalamos iš nežinojimo, išdidumo ir nepaklusnumo neatsargiai supinto blogio grandinės. Jeigu paprastoje Žanos sieloje nebūtų pakankamai gerumo atleisti Jums, Anna, šios visos beprotiškos hipnozės, į kurią ją Bracano panardino tik dėl Jūsų pažeisto – taip mums visiems netikėtai – savanoriško paklusnumo įžado – tai kokį žiaurų priešą šimtmečiams turėtumėte dabar jos asmenyje! Tada ir per septynis metus negalėtumėte priartėti prie mūsų! Dabar dar kartą Jums paduodamas Gyvenimo šaukimas. Ir tai vėl daroma Anandos meilės ir gerumo žygdarbiu. Venkite pagaliau samprotauti ten, kur reikia išminties paprastumo.
– Žana,- vėl kreipėsi jis į mažąją šeimininkę,- štai, vienintelis ištikimas, nesavanaudiškas ir rūpestingas draugas, kurį siunčia Jums dabar gyvenimas ilgiems metams,- privesdamas prie jos kunigaikštį tęsė I.- Klausykite jo, tarkitės su juo. Nueikite pas kunigaikštienę ir pasistenkite savo gera širdimi ir linksmu juoku palengvinti jos nuobodų gyvenimą. Nesikraustykite iš proto dėl vaikų. Jūs pati dar neišauklėtas vaikas. Chava Jums rašys apie juos. Pas serą Vomį, pati suprantate, jiems negali būti blogai.
– Kaip galiu išreikšti Jums savo dėkingumą, daktare I.? Aš įvykdysiu viską, ką Jūs man pasakėte – viską, patikėkite. Man staiga užplaukia kažkoks žiaurumas ir blogis ir aš pati tuo stebiuosi, bet nepajėgiu susivaldyti. Kaip patį švenčiausią saugosiu Jusų kryžių ir šauksiu šventąjį Ali, apie kurį Jūs man pasakėte, nors ir nežinau prancūzų bažnyčioje tokio šventojo,- apsipildama ašaromis kalbėjo Žana.
Kunigaikštis atsisėdo greta jos, ir mes nepastebėti išėjome. Anna išėjo kartu su mumis, bet Ananda ją sustabdė sakydamas, kad jos vieta dabar greta Žanos, kur jai reikėtų laikinai , o gal ir ilgeniam laikui persikelti gyventi.
Jis paskyrė Annai pasimatymo valandą rytojui ir aš supratau, kad tai jau bus mums išvažiavus ir kad aš abi moteris dabar matau paskutinį kartą.
Ar galėjau pirmosiomis dienomis Konstantinopolyje galvoti, kokioje širdgėloje paliksime Anną, tokią dieviškai tobulą, kokia ji man tada atrodė.
Ananda liepė jai priminti kunigaikščiui, kad septintą valandą mes lauksime jo namuose, norėdami kartu su juo papietauti.
Tylėdami grįžome į namus. Abu mano draugai švytėjo galia, ramybe ir tvirtumu, kurie man atrodė net ne žmogiški.
Aš pats buvau ne tik beviltiškai susikrimtęs, bet jaučiausi taip, lyg mane būtų išvertę į išvirkščią pusę. Niekaip negalėjau išlikti ramus besikaitaliojančiame dienos kaleidoskope. Kiekvienas netikėtumas sudrebindavo mane.
Pasiekęs namus atsiguliau ant sofos, ir atrodė, kad negaliu net pajudėti – taip buvau visas sudaužytas nuo daugybės šmėkščiojusių minčių ir jausmų : tai važiavau su Žanos vaikais; tai baisėjausi, kaip vargšė Anna neatsargiai supintu blogiu tapo žmonių gyvenimų painiavos priežastimi; tai negalėjau įsivaizduoti begalinio Žanos skausmo, kai ji suvoks išsiskytrimą su vaikais; tai stengiausi nuspėti kunigaikščio elgesį…
– Išgerk, drauguži,- meiliai tarė Ananda.- Dabar tu matai, kaip žmonėse verda aistros. Po to tu pamatysi, kaip jie tų aistrų pavergiami, o dar vėliau tu suprasi gailestingumo kelią, pagalbos žmonėms kelią išsilaisvinti iš jų. Atsigauk ir pasistenk žvaliai ir be baimės užbaigti savo konstantinopolišką gyvenimą. Kaip tu užbaigsi savo “šiandien” – lygiai taip tu pradėsi savo “rytoj”.
Išgėriau kažkokių karčių lašų, lyg ir nusnūdau ir greitai pajutau viso kūno lankstumą, žvalumą, tarsi būčiau išmiegojęs visą naktį.
Mes spėjome persirengti pietums ir jau buvome visiškai pasiruošę, kai atėjo mūsų kviesti prie stalo. Nežinojau, kada mes išvykstame, bet iš stalo serviravimo ir iš šeimininko vakarinės aprangos supratau, kad tai – jo atsisveikinimo pietūs mums.
Prie stalo ypatingų pokalbių nebuvo ir tik paskutiniame kunigaikščio atsisveikinimo toste nuskambėjo gaida, kupina tokio liūdesio išsiskiriant su mumis, tokio skausmo, kad mūsų susitikimas, – jo švytinčios laimės susitikimas, kaip jis ne kartą sakė,- iš dalies jau baigiasi šiandien, jog man užgniaužė gerklę.
Atsakomajame toste I. tarė jam:
– Susitikimai – ne gėlės. Jie nevysta, nežūsta, nesutrūnija be pėdsakų. Susitikimai moko. Ir net tada, kai išsikyrimas atrodo nebepakeliamas, kai mirtis nusineša draugą, sūnų, tėvą arba dukrą – net tada širdis auga ir plečiasi jos kūryba. Gi jeigu žinai, kad draugas eina kažkur greta ir tu negali jo pajausti tik todėl, kad surambėjo tavo dvasia – reikia plačiau atverti mintį ir širdį ir suvokti žmones ne tik kaip asmeniškai artimus, o kaip bendrakeleivius į tiesą. Ir tada visi susitikimai bus palaiminti. Miesčionio, kuriam atrodo, kad jis ieško tiesos, dvasia amžinai linksta į melancholiją. Ji lyg šuns uodega – kiek betiesinsi, vis tiek ieško progos susisukti. Tuo tarpu žmogaus, iš tikrųjų ieškančio minčių ir jausmų heroikos, dvasia panaši į metalinius bėgius, kurių niekas negali sulenkti. Susitikimas su jumis, kunigaikšti, parodė man, kaip lengvai, paprastai, džiaugsmingai, net neieškodamas, kur statyti koją,- Jūs perėjote iš silpnumo į Jums dabar jau įprastą tvirtumą, iš tvirtumo pereinate į jėgą ir iš jėgos pereisite į grožį. Visas kasdienybės uždavinys susiveda tik į tai, kad sunkų paverstumėte įprastu, įprastą – lengvu, o lengvą – žaviu savo darbo dienoje. Susitikimas su Jumis man visada bus atmintinas kaip žmogaus šuolis – vienu akimirksniu – į kitą, herojišką, pasaulėžiūrą.
Mes visi išgėrėme į kunigaikščio sveikatą ir perėjome į I. kambarį.
Čia kunigaikštis mums papasakojo, kad mums išėjus iš parduotuvės Žana buvo rami, bet Annos nusivylimui nebuvo ribų. Joje kilo ne kova, bet kančia aiškiai supratus savo neteisingą elgesį, kurį pirmą kartą pilnai suvokė.
Kunigaikščiui pavyko padėti jai atsigauti tik papriekaištavus, kad ji temąsto tik apie save vieną ir negalvoja nei apie Žaną, nei apie tėvą, kuris turi tuojau ateiti ir pamatys tokią jos būseną. Anna pasistengė susivaldyti, ir kai tėvas atėjo, sutiko jį jau su šypsena.
Kai Anna pareiškė, kad nakvoti namo negrįš, tėvas ne tik neprotestavo, bet net apsidžiaugė, nes jo žmona ir jaunesnysis sūnus visą dieną prasiginčijo nuodydami gyvenimą sau ir visiems namiškiams.
Anada, išklausęs kunigaikštį, tarė jam:
– Mūsų prašymas, kunigaikšti, dvigubas : ne tik Žaną apgaubkite savo rūpesčiu, bet būkite pagalba ir Annai. Aš liksiu čia dar ilgam ir išgydysiu Jūsų žmoną, bet Annai ir Žanai reikia ramentų kaip šlubuojančioms ir tokios jos bus dar ilgai, nežiūrint to, kad aš jas kasdien gydysiu. Lengviau pažadinti miegančioje sąmonėje visą ištikimybę, nei padėti sustiprėti vieną kartą paslydusio reginčio žmogaus ištikimybei. Štai šį darbą, gerumo darbą, nuolatinių rūpesčių ir žaizdų užgydymo darbą aš ir noriu paprašyti Jus prisiimti sau. Jeigu Jūs galite lengvai įsikinkyti į šį jungą – aš Jus atskirai ypatingai ruošiu šiam uždaviniui.
– Lengvai?- sušuko kunigaikštis.- Jūs duodate man džiaugsmą! Jūs duodate man į rankas laimę ir gyvenimo prasmę, kurių iki šiol nežinojau, ir dar klausiate, ar lengvai padarysiu? Iškyla kitas klausimas : aš pasiruošęs numirti, kad įvykdyčiau Jūsų pasiūlymą, bet … ar sugebėsiu? Aš juk daugiau negu profanas. Vieno noro neužtenka.
– Man reikalingas tik Jūsų noras. Visa kita ateis. Meilė – gerumas, meilė – gailestimgumas ir meilė – nesmerkimas turi susitikti vienoje širdyje, kad atsirastų galimybė pradėti gyvenime kūrybinį kelią. Ar norite eiti su manimi pagalbos ir gailestingumo keliu, kunigaikšti? Ar galite duoti man du įžadus : ištikimybe – vientisa, nepajudinama – sekti manimi ir vykdyti visus mano nurodymus – suprantami jie Jums ar visai nesuprantami – tiksliai ir besąlygiškai paklūstant?- paklausė Anada.
– Ir tai viskas, ko Jūs reikalaujate už laimę sekti Jumis?- nustebęs tarė kunigaikštis.
– Jūs jau Annos, Henrio, Ibrahimo, pagaliau senuko Stroganovo pavyzdžiais matėte, kokios sunkios tos dvi sąlygos, kunigaikšti. Pagalvokite iki rytojaus,- atsakė jam Ananda.
– Aš Jūsų tiesiog nesuprantu,- palingavo galva kunigaikštis.- Kodėl man reikia galvoti iki rytojaus? Galite abejoti, ar aš iš viso tinku išminčiai, ar aš – toks niekuo nepasižymintis žmogus – tinku didžios meilės, reikalaujančios tiek takto, proto, dėmesio, veiklai, bet mano garbe – su Jūsų sugebėjimu skaityti žmonių širdis – man atrodo, abejoti negalima.
Anada ištiesė kunigakščiui ranką ir tarė:
– Jeigu rytoj, šią valandą Jūs patvirtinsite man savo norą, aš pradėsiu ruošti Jus naujam žinių ir Jumyse snaudžiančių jėgų išvystymo gyvenimui.
Čia ir išsiskyrėme su kunigaikščiu.
Ir tik dabar sužinojau, kad po dviejų valandų išvyksta mūsų traukinys, išvežantis mane ir I. į man nežinomas šalis, pas man nepažįstamus žmones, į visai naują gyvenimą, į viltį susitikti Florentietį ir brolį Nikolajų.
Pirmos dalies pabaiga
