Sekantį rytą tamsiai mėlynas džipas atvežė Nadieždą, Elizą ir Ramajaną į Kalkutą. Pradžioje vairuotojas važiavo pačia plačiausia miesto gatve, lenkdamas nerangius autobusus ir vikrias velorikšas, energingai sukančius savo ekipažų pedalus. Abejose gatvės pusėse stovėjo šiuolaikiniai daugiaaukščiai namai, kokius galima buvo pamatyti ir Maskvoje. Po to vairuotojas pasuko į vieną siaurų gatvelių ir ėmė vingiuoti begale skersgatvių tarp mūrinių ir molinių balintų namų. Kai kuriose vietose namai stovėjo taip arti vieni kitų, kad Elizai atrodė, kad automobilis tuoj tuoj užstrigs ir toliau jiems reiks eiti pėsčiomis.
Pagaliau džipas sustojo prieš baltą namą su ryškiai žaliomis durimis, virš kurių puikavosi iškaba su spindinčio brangakmenio piešiniu. Į prieangį išėjo pats šeimininkas, stiprus, neaukšto ūgio, pagyvenęs indas ir tradiciškai suglaudęs delnus, žemai nusilenkė svarbiems svečiams. Ramajanas padėjo moterims išlipti iš mašinos, o po to draugiškai pasisveikino su juvelyrinės krautuvėlės šeimininku ir trumpai apie kažką su juo pasikalbėjo. Išgirdęs, kad damos atvažiavo iš Rusijos, indas nušvito. Akimirksniu jo reikšmingas rimtumas pasikeitė nuoširdžiu džiaugsmu. Žybčiodamas baltadante šypsena, šeimininkas džiaugsmingai atvėrė duris į krautuvėlę.
Peržengę slenkstį, svečiai atsidūrė nedidelėje patalpoje, kurios viduryje aplink žemą ovalinį stalą stovėjo tokios pat žemos, šilku aptrauktos sofutės. Pasodinęs brangias viešnias, šeimininkas ėmė atitraukinėti šilkines užuolaidas, dengusias visas kambario sienas. Už jų pasirodė lentynos nuo grindų iki lubų užpildytos juvelyriniais dirbiniais, statulėlėmis, taurėmis ir vazomis iš brangiųjų ir pusiau brangiųjų akmenų. Prasižiojusi iš nustebimo, Eliza apžiūrinėjo šią tviskančią, meniškai nepastebimais šviestuvais apšviestą, akmenų karalystę. Elizos mama, dar nuo mokyklos laikų besidominti geologija ir mineralogija, nesulaikiusi susižavėjimo šūksnio, priėjo prie lentynos su jos mėgstamos žalios spalvos akmenimis. Čia buvo Budos ir Ganešo statulėlės iš švytinčio matinio nefrito ir stambiau grūdėto žadeito, rutuliai ir vazos iš šviesaus ir tamsaus serpantino, kulonai ir pakabukai iš jaunos žolės atspalvio skaidraus chrizolito ir auskarai iš obuolio žalumo chrizoprazo, dėžutės ir liūtų bei meškų figūrėlės iš sluoksniuotojo malachito ir dryžuotojo onikso. Ir, pagaliau, rėžiančiai žali visais įmanomais būdais nušlifuoti smaragdai, tiek be apsodų, tiek ir auksiniuose papuošaluose.
Ramajanas priėjo prie Nadieždos:
– Jums čia kas nors patiko?
– Aš susižavėjus šia prabanga! Net nežinau ką ir pasirinkti. Prašau, patarkite.
– Atkreipkite dėmesį į šią senovinę chrizoprazo gemą (raižytą brangakmenį). Chrizoprazas – vilties akmuo. Jis simbolizuoja sėkmę, išmintį ir turtingumą. Be to, tai naujovių ir išradimų akmuo. Jis naudingas, pradedant bet kokius naujus reikalus, planus ir projektus, todėl ieškantiems žmonėms jis atneš gerovę. Jis labai naudingas ir vaikams. Taip, kad ši chrizoprazinė gema bus visos jūsų šeimos pagalbininke. Juo labiau, kad nagingasis juvelyras ant jos išraižė Lakšmi- Gausybės ir Klestėjimo deivės atvaizdą, kas dar labiau sustiprina gemos veikimą.
Kol suaugusieji kalbėjo, Eliza keliavo išilgai sienos, smalsiai apžiūrinėdama tiek paprastus auskarus, tiek ir tikrus meno kūrinius. Lentynoje su žydrais ir mėlynais akmenimis, jos dėmesį patraukė senovinis žiedas su ovaliniu tamsiai mėlynu, beveik violetiniu akmeniu. “Va, kad taip jį Ramajanui padovanojus! Jis mėgsta mėlynus atspalvius! – pagalvojo Eliza. – Reiks mamos paprašyti, kad nupirktų šį žiedą tokiam geram žmogui“.
Eliza jau norėjo prieiti prie mamos, kai staiga pamatė kažką nepaprasto paskutinėje lentynoje, kuri buvo lengvai pridengta užuolaida. Mergaitė atitraukė šilkinį audinį ir ėmė apžiūrinėti didžiulį krištolinį rutulį, stovintį ant krištolinio postamento. Rutulys paslaptingai švytėjo. Jo gilumoje vyko kažkoks mirguliuojantis judėjimas, iš kurio staiga išniro senolio su ilgais baltais plaukais ir barzda atvaizdas.
– Tau patiko mano krištolinis rutulys?
Klausimas, atrodė, pasigirdo mergaitės galvoje. Eliza krūptelėjo iš netikėtumo ir atsisuko. Už jos stovėjo baltais ilgais rūbais apsirengęs senolis, kurio ji anksčiau krautuvėlėje nepastebėjo. „Tikriausiai aš pamačiau jo atspindį krištoliniame rutulyje, kai jis priėjo prie manęs. Gal tai krautuvėlės šeimininko draugas?“
– Taip, labai patiko, – mergaitė pažvelgė į rutulį. – Jis toks paslaptingas!
Eliza vėl ėmė apžiūrinėti rutulį, kuris sužėrėjo dar ryškiau. Senolio atvaizdas darėsi vis ryškesnis, o aplink jį liejosi, keisdamos vienos kitas, įvairiaspalvės ugnys. Ir vėl Elizos galvoje suskambo žodžiai:
– Imk šį rutulį ir nesiskirk su juo, kol neateis laikas. Jis atvers tau praeitų gyvenimų paslaptis.
– Kieno gyvenimų? – nustebo Eliza.
– Tavo!
– Mano?! Kaip įdomu! Aš paprašysiu mamos, kad ji man duotų pinigų!
Mergaitė atsisuko į senolį, bet iš paskos jo nebuvo. Pasimetusi, Eliza vėl pažvelgė į rutulį. Senolio atvaizdas kaip ir anksčiau buvo rutulyje ir tik lūpų kampučiais šypsojosi mergaitei.
– Pinigų nereikia, tai dovana! – nuskambėjo paskutiniai žodžiai ir rutulys palaipsniui ėmė blankti, kol jame beliko tik lygus miglotas švytėjimas.
Eliza paėmė į rankas rutulį kartu su pastovu ir priėjo prie sofučių, ant kurių sėdėdami suaugusieji kalbėjosi apie brangiųjų akmenų savybes.
– Tu nori nusipirkti šį krištolinį rutulį? – kreipėsi Nadiežda į dukrą.
– Ne, mamyte, man jį padovanojo senelis baltais rūbais.
Mama nesuprasdama žvilgsniu permetė krautuvėlę ir nustebusi įsispoksojo į dukrą.
– Koks senelis? Be mūsų keturių čia daugiau nieko nėra.
Tuo metu krautuvėlės šeimininkas susijaudinęs ėmė kažką kalbėti. Ramajanas išvertė:
– Mano draugas tvirtina, kad jo krautuvėje niekada nebuvo tokio krištolinio rutulio.
– Bet aš jį paėmiau štai čia!
Eliza pribėgo prie užuolaidos, slėpusios slaptąją lentyną ir atitraukė ją. Už užuolaidos buvo…langas! Mergaitė sutriko. O krautuvėlės šeimininkas staiga priėjo prie jos, atsiklaupė ir nusilenkdamas ėmė kažką greitai kalbėti sava kalba.
– Mano draugas tau, Eliza, dėkoja, – vertė Ramajanas, – už tai, kad tu aplankei jo kuklią krautuvėlę. Jis tave vadina sena siela ir sako, kad krištolinį rutulį tau padovanojo pati šio rutulio dvasia.
– Prašau, atsistokite! – kreipėsi mergaitė į krautuvės šeimininką. – Man nesmagu, kad jūs klūpite.
Pagaliau visi susėdo ant sofų.
– Niekada nebūčiau pagalvojus, kad mums gali nutikti toks nuotykis! – sušuko Nadiežda. – Tarp kitko, nuotykiai prasidėjo jau Maskvoje.
Ir mama papasakojo apie susitikimą aerouoste.
– Tai buvo šventi žmonės, maldininkai, kurie pajuto jūsų dukroje nepaprastą sielą, – paaiškino Ramajanas.
– Kodėl nepaprastą? – pasidomėjo mergaitė.
Tavo siela, Eliza, pasiekė tam tikras dvasines aukštumas, perėjusi praeitų įsikūnijimų kančias, – atsakė indas.
– Ar jūs susimokėte? – suraukė kaktą Eliza. – Rutulio dvasia kalbėjo apie praeitus gyvenimus, o jūs, Ramajanai, apie praeitus įsikūnijimus.
Čia jau atėjo eilė stebėtis mamai. Ji pažvelgė į dukrą taip, lyg būtų ją mačius pirmą kartą.
– Mielosios damos! – suskubo moteris nuraminti indas.- jaučiu, kad pribrendo būtinybė pokalbiui apie senovės indų filosofiją. Gal pratęskim šią itin rimtą temą namuose, o kol kas atsisveikinsim su mano draugu, kad šiandien suspėtume padaryti dar vieną darbą.
– Taip, žinoma! – susigriebė mama. – bet aš neišeisiu iš čia, kol neišrinksiu jums dovanos.
– O aš žinau, ką mes padovanosim Ramajanui! – apsidžiaugė Eliza. – Aš ir pati norėjau tavęs to paprašyti!
Mergaitė būkštaudama žvilgtelėjo į tą pusę, kur matė mėlynai žydrus akmenis. Lentyna buvo vietoje ir senovinis žiedas su violetiniu lazuritu taip pat nedingęs. Eliza atsargiai paėmė jį į rankas.
– Padovanokim štai šį žiedą!
Su dėkingumu priėmęs dovaną, Ramajanas ėmė ją atidžiai apžiūrinėti. Po to jis apie kažką pasikalbėjo su krautuvėlės šeimininku ir vėl pasisuko į moteris.
– Mielosios damos! Jūs grąžinote į mūsų šeimą mano senelės žiedą, kuris buvo prarastas dar jai esant gyvai. Šį žiedą su lazuritu senelei padovanojo jos Guru ( o jūsiškai, Mokytojas). Lazuritas tarnauja auros valymui nuo negatyvios įtakos ir praeities apnašų, kurių nėra reikalo neštis toliau. „Ajurveda“ lazuritą vadina „dangaus akmeniu“ ir rekomenduoja jį fizinio kūno, proto ir sąmonės stiprinimui. Šis akmuo padeda žmogui susikaupti, sustiprinti valingumą, pamatyti savyje dieviškosios šviesos pasireiškimą.
Bet lazuritas niekuo negali padėti žmogui, kuris pats nesiekia vystimosi. Kaip, tarp kitko, ir bet kuris kitas akmuo, – pridūrė indas.
Jūs pasakojate apie akmenis taip, lyg jie būtų jūsų geri pažįstami, – nusišypsojo Nadiežda.
Aš studijavau senovės indų ir kiniečių traktatus apie akmenis, tyrinėjau juos juos gamtoje ir muziejų bei mano draugų kolekcijose, – paaiškino Ramajanas. – Brangieji akmenys turi daugybę gydomųjų ir psichinių savybių.
Indas uždarė dėželę su dovana ir įkišo ją į kišenę.
– Kaip gi žiedas pateko į juvelyrinę krautuvę? – pasidomėjo Nadiežda.
– Mano draugas sako, kad prieš keletą dienų jis išpirko jį iš muitininkų. O jie konfiskavo žiedą iš nusikaltėlio.
– Tai bent! – sušuko Eliza. – O čia kaip tik mes atvažiavome ir jūs mus atvežėte į juvelyrinę parduotuvę! Ir susitikote su žiedu! Kaip pasakoje!
– Ir gyvenime pilna stebuklų, Eliza! – atsiliepė indas. – Argi tu nepastebėjai?
– Pastebėjau! Ypatingai vaikystėje!
– Tu kalbi taip, lyg tavo vaikystė senų seniausiai praėjo, – nusišypsojo mama.
– Žinoma, praėjo, – patvirtino mergaitė. – Vaikystė – tai, kuomet šliaužioji grindimis ir sakai pirmus žodžius. O man dabar atėjo…vystymosi laikas! Štai!
– Kuklioji tu mūsų! – susijuokė Nadiežda.
– Kuo gi tau galėčiau atsidėkoti, Eliza? – susimąstė Ramajanas. – Gal būt tu turi kokį nors norą?
– Žinoma turiu, – tuoj pat atsiliepė mergaitė. – Papasakokite, kas tai yra „aura“.
Ramajanas apdovanojo Elizą šiltu tėvišku žvilgsniu, kokiu mylintis mokytojas žiūri į trokštantį žinių mokinį.
– Aura – tai visų gyvų būtybių: žmonių, gyvūnų, augalų, akmenų išspinduliuojamas energetinis laukas.
– Argi akmenys gyvi? – nusistebėjo mergaitė.
– Gyvesni, nei tu manai. Kai kurių brangiųjų akmenų aura žymiai didesnė, nei daugelio žmonių, gyvenančių nesveiką ir nesuvoktą gyvenimą, energetinis spinduliavimas. Pavyzdžiui, tavo rutulio aura savimi užpildo visą patalpą, kurioje esame.
Eliza pagarbiai pažiūrėjo į jai padovanotą krištolinį rutulį.
– Paprasto žmogaus aura yra nuo kelių centimetrų iki kelių metrų, priklausomai nuo jo būklės, – tęsė Ramajanas. – Dvasiniai išsivysčiusių žmonių – dešimtys ir šimtai metrų, o didžiųjų sielų aura gali siekti daugelį tūkstančių kilometrų.
Turtinga mergaitės vaizduotė tuoj pat nupiešė sėdinčio žmogaus, nuo kurio į visas puses sklido žydras švytėjimas, paveikslą. Šis žmogus buvo Ramajanas baltais rūbais, su safyru čalmoje ir žiedu ant dešinės rankos piršto. Jis siuntė tai į vieną, tai į kitą pusę spindinčius baltai žydrus spindulius.
– Eime, Eliza! – ištiesė jis ranką mergaitei. – Mes kartu siųsime žmonėms pagalbos spindulius.
Eliza atsitokėjo. Prieš ją stovėjo Ramajanas ir žiūrėjo į ją skvarbiu žvilgsniu.
– Eime, Eliza! – Ramajanas ištiesė ranką ir nusišypsojo. – Mums laikas!
2014 © Sirijus