Grįžtant atgal, džipas užstrigo kamštyje. Vairuotojas išėjo pažiūrėti kokia priežastis ir grįžęs pranešė, kad priekyje stovi dvi karvės.
– Karvės? – nustebo Eliza. – Tai kodėl jų niekas nenuvaro nuo kelio?
– Karvės Indijoje laikomos šventais gyvuliais ir nei vienas indas neišdrįs užrikti arba pakelti prieš jas ranką.Tai laikoma švebtvagyste, – paaiškino Ramajanas.
– Tai kaip mes pravažiuosim?
– Palauksim, kol jos pačios nueis.
Tuo metu mašiną apsupo minia pusnuogių įvairaus amžiaus vaikučių. Jie beldė ir krebždeno stiklą ir kažką rėkavo.
– Ko jiems reikia? – paklausė Eliza.
– Jie prašo pinigų arba maisto, – atsiduso Ramajanas. – Beraščiai, alkani vaikai – tai ligi šiol Indijos bėda. Karvėms skiria daugiau dėmesio ir rūpesčio, negu vaikams.
Ramajanas išėmė saują monetų ir ėmė dalinti per pravertą langą. Tuo metu priekyje stovėjusi mašina pajudėjo iš vietos. Vairuotojas užvedė automobilį ir netrukus išvažiavo į plačią gatvę. Vaikučiai dar kurį laiką bėgo paskui mašiną, prašydami išmaldos, kol džipas nepradėjo važiuoti dideliu greičiu.
Susitikimas su alkanais vaikais, Elizai padarė slogų įspūdį. Ji nulindo į sėdynės kampą ir susikrimtusi stebėjo kelią. Jų kelyje sutiktos nedrumsčiamosios karvės su didžiuliais ragais, atrodė prižiūrėtos ir nupenėtos, lyginant su liesais gatvės vaikais.
Greitai automobilis sustojo prie kažkokio administracinio pastato su vėliavomis. Ramajanas atsiprašė ir pasiūlė moterims palaukti ji keletą minučių mašinoje, kol jis pasirašys būtinus popierius jų tolimesnei kelionei po šalį.
Eliza susimąsčiusi beldė pirštais į stiklą, kai staiga pajuto, kad į ją kažkas žiūri. Ji pakėlė akis ir pamatė simpatišką, gražiai aprengtą, kokių dvylikos metų berniuką. Sustingęs prie vartų, berniukas didžiulėmis juodomis akimis žiūrėjo į Elizą. Pastebėjęs nepažįstamosios žvilgsnį, jis nusišypsojo, ištraukė iš kišenės daiktą, primenantį dūdelę ir užgrojo juo. Po to berniukas priėjo prie mašinos, ištiesė dūdelę Elizai ir kažką pasakė.Eliza nuleido stiklą ir paėmė į rankas įstabųjį muzikinį instrumentą.
– Įdomu, ko nori šis berniukas? – paklausė Nadiežda, dėl viso ko siekdama piniginės.
– Mama, jis paprasčiausiai dovanoja man dūdelę! – sušuko Eliza.
– Iš kur tu žinai?
– Aš jaučiu!
Eliza panoro atsidėkoti berniukui atsakomąja dovana. Jos žvilgsnis krito į savo darbo apyrankėlę iš biserio, kurią ji supynė prieš išvažiuojant. Ji nusiėmė apyrankę ir ištiesė berniukui. Jis kažką džiaugsmingai šūktelėjo ir kaip didžiausią brangenybę, priglaudė dovaną prie širdies. Tuo momentu pro vartus išėjo Ramajanas. Jis apie kažką pasikalbėjo su berniuku, kaip su senu pažįstamu, o po to atsisveikino su juo ir sėdo į mašiną.
– Kas jis? – pasidomėjo Nadiežda.
– Tai Ramešas, mano gero pažįstamo, dirbančio pasiuntinybėje, sūnus. Aš pakviečiau jį kartu su tėvais išeiginėmis dienomis apsilankyti mano užmiesčio namuose ir arčiau susipažinti su draugais rusais.
– Tai bent! – apsidžiaugė Eliza. – Man patiko tas berniukas. Jis man padovanojo dūdelę, o aš jam – apyrankę iš biserio.
– Reiškia jūsų gyvenimai surišti, – nusišypsojo Ramajanas ir Eliza negalėjo suprasti, ar jis čia juokauja, ar kalba rimtai.
Mergaitė norėjo apie tai paklausti, bet Nadiežda ir Ramajanas užsiėmė būsimos kelionės po šalį maršruto aptarimu. Ir Eliza paniro į savas mintis.
Vakare po vakarienės Žuravliovų šeima, kartu su Ramajanu ir Tenčingu nuėjo į biblioteką.
– Mes jau susipažinę su indų filosofija iš knygų, – pradėjo pokalbį Nadiežda. – O dabar nekantraujame išgirsti apie ją iš paties indo lūpų.
– Ir, prašau, pasakokite pačia paprasčiausia kalba, kad net aš suprasčiau, – nusišypsojo Aleksandras.
– Kas būtent jus domina? – paklausė Ramajanas.
– Žinoma, viskas apie praeitus gyvenimus! – išpyškino Eliza. – Man anksčiau niekas nesakė, kad žmogus gyvena ne vieną, o daug kartų!
Ramajanas klausiamai pažvelgė į Elizos tėvus.
– Tai mūsų aplaidumas, – sutriko Nadiežda. – Jau keletą kartų ruošiausi pasikalbėti su dukra, bet nežinojau nuo ko pradėti ir jaudinausi, kad kol kas ji nesupras.
– Mama, aš jau didelė! – pasipiktino Eliza. – Reikėjo paprasčiausiai apie viską papasakoti!
– Turbūt, jūs patys ne iš karto priėmėte naujas žinias, štai ir jaudinotės dėl dukros, – spėliojo Ramajanas. – Bet vaikai, ypatingai iki penkių-septynių metų, dar išlaiko ryšį su kitu pasauliu, todėl jie netgi gali atsiminti atskirus praeito įsikūnijimo epizodus. Pranešimas apie daugelio gyvenimų egzistavimą jų nei kiek nešokiruoja, kaip kad kai kuriuos suaugusiuosius, nesusipažinusius su reinkarnacijos įstatymu.
– O kas tai yra reinkarnacija? – paklausė Eliza.
– Žodis „inkarnacija“ reiškia įsikūnijimą, konkretų žmogaus žemišką gyvenimą. O „reinkarnacija“ – tai persikūnijimas. Todėl reinkarnacijos įstatymą dažnai vadina persikūnijimo įstatymu.
– Sakyk, Eliza, – Ramajanas kreipėsi į mergaitę, – kuo tu domiesi, kas tau įdomu šiame gyvenime?
– Man patinka kalnai, o iš gėlių – rožės, ypatingai purpurinės, – noriai pradėjo vardinti Eliza. – Dar labai mėgstu šokti ir dažnai įsivaizduoju save baliuje gražia ilga suknele su atvirais pečiais. Dar domiuosi Egipto piramidėmis, aš net paruošiau pranešimą apie jas ir papasakojau klasėje. O vaikystėje man patikdavo gydyti lėles.
– Kaip jūs manote,- kreipėsi Ramajanas į Žuravliovus vyresniuosius,- iš kur pas Elizą tokie skirtingi potraukiai?
– Tarkime, kad susidomėjimas kalnais – tai iš manęs. Kalnai ir man patinka. O štai iš kur potraukis piramidėms ir gydymui, nesuprantu, – patraukė pečiais Aleksandras.
– Ir šokiams, juo labiau su balinėmis suknelėmis, niekas giminėje tuo nesidomėjo, – pridūrė Nadiežda.
– Iš tikrųjų, tai nesuprantama, jei nežinai reinkarnacijos įstatymo. Tačiau iš šio įstatymo požiūrio taško interesų įvairumas paaiškinamas labai paprastai. Elizos individualumas klostėsi per daugelį amžių, jos daugybės įsikūnijimų eigoje. Visi jos šiandieniniai siekiai ir gabumai – tai praeitų gyvenimų sankaupų rezultatas.
– Reiškia, mes, tėvai, čia visai niekuo dėti?- nustebo Aleksandras.
– Dar ir kaip dėti! – linksmai šūktelėjo Ramajanas. – Jūs davėte fizinį kūną įsikūnijimo siekusiai sielai. Be to, būtent jūsų šeimoje sukurtos tinkamos sąlygos, kad ištobulinti šios sielos savybes, kurios reikalingos jos užduoties įvykdymui.
– Kokios užduoties? – nustebo Eliza.
– Tą teks suprasti tau pačiai. Kiekvienam žmogui, įsikūnijusiam Žemėje yra sava konkreti užduotis, arba misija.
– O kas man uždavė tą užduotį?
– Tu pati ją sau numatei, kai tavo siela subtiliuosiuose pasauliuose ruošėsi žemiškąjam įsikūnijimui.
– O kas bus, jei aš neišspręsiu savo užduoties? – susidomėjo Eliza.
– Tu ją spręsi sekančiame įsikūnijime.
– O jei vėl neišspręsiu? – toliau atkakliai klausinėjo mergaitė.
– Eliza, kiekvienas žmogus Žemėje įsikūnija daug kartų, kad gautų eilinę pamoką. Be to jis pasirenka visada savanoriškai. Pamokos perėjimui jam sukuriami išbandymai. B9tent pats žmogus sugalvoja savo išbandymus! Todėl žinok, kad nėra nei vieno išbandymo, kurio nebūtų galima pereiti.
Bet jei žmogus neišmoko pamokos, nieks jo nepasmerks ir nenubaus. Jis tik sukuria sau naują užduotį sekančiai pamokai. Ir naujos žmogaus gyvenimo sąlygos, kurias jis vėl pasirenka sau pats, priverčia jį susimąstyti ir pradėti ieškoti užduoties sprendimo.
Eliza patrynė kaktą, kaip visuomet darydavo, ieškodama svarbios minties.
– O kodėl žmogui aplamai reikia spręsti kažkokias užduotis? – šelmiškai paklausė ji. – Gyventų sau ir džiaugtųsi!
– O kaip tu galvoji, kodėl žmogus gimsta? – šypsodamasis klausimu į klausimą atsakė Ramajanas.
– Aš kai kada galvodavau apie tai…- susimąsčiusi pratarė Eliza.
Tėvai nustebę susižvalgė. Jie niekada su dukrele nesikalbėdavo apie gyvenimo prasmę.
– Ir tu turi atsakymą? – apstulbusia širdim paklausė Nadiežda.
– Turiu keletą variantų.
Mergaitė žvilgtelėjo į Ramajaną. Indas švelniai žiūrėjo į Elizą, vos pastebimai linkčiodamas galva.
– Visų pirma, žmogus gimsta tam, kad pratęstų savo giminę, savo šeimą. Ir bendrai, kad žmonija neišmirtų. Antra, kad tapti geresniais ir doresniais. O dar džiaugsmui ir laimei. Štai.
Eliza pažvelgė į tėvus. Mama aiškiai didžiavosi savo dukra, žiūrėdama į ją pasigėrėjimo kupinu žvilgsniu. tėtis trynė pirštu kaktą, kaip visai neseniai tai darė Eliza.
– Aš metų metais laužiau galvą dėl gyvenimo prasmės, – prisipažino tėtis, – o dukra, būdama vos devynerių metų, jau žino visus atsakymus.
– Ir kokia gi iš to išvada? – šypsodamasis paklausė Ramajanas.
– Tikriausia ne protu, o širdimi atsakymų reikia ieškoti, – išsakė Nadiežda mintį, kurią neseniai aptarinėjo su Aleksandru.
Tėtis atsiduso.
– Tu, kaip visada, teisi, brangioji.
– Mokytojau, leisite man pasakyti? pasigirdo ligi šio momento tylėjusio Tenčengo balsas.
– Žinoma, mano drauge! – linktelėjo Ramajanas.
– Gerbiami tėveliai, – kreipėsi tibetietis į mamą ir tėtį, – pamėginkite pažvelgti į dukrą iš persikūnijimo įstatymo pozicijos. Eliza – ne jūsų nuosavas vaikas, atsižvelgiant į jauną amžių, neturintis pakankamai žinių ir patirties. Tai siela, atėjusi į jūsų šeimą, savo vystimosi kelio eilinio etapo perėjimui. Ir pagal savo dvasines sankaupas, ši siela gali pasirodyti tobulesne, nei žemiškųjų tėvų, padovanojusių jai fizinį kūną, sielos.
– Dabar aš vis labiau imu suprasti, kodėl maldininkai aerouoste atsiklaupė prieš Elizą! – pasakė mama.
– Aš supratau! – šūktelėjo tėtis. – Aš nepakankamai pasitikėjau dukra ir labai atlaidžiai elgiausi su ja, būtent todėl, kad laikiau ją maža. Nuo šios dienos pradedu taisytis!
– Visi nusijuokė, o Eliza puolė tėčiui į glėbį ir pakštelėjo jam į žandą.
– Tėtuk, tu kai kada vis tik įsiklausai, ką sakau!
– Gini mane?!
– Paprasčiausiai atiduodu duoklę teisybei, – kukliai pastebėjo Eliza. – Tu gi pats pasakei: „Vaiko lūpomis kalba tiesa“, kai mes nusprendėme važiuoti į Indiją.
– Tu mūsų išmintingoji! – pagyrė tėtis dukrą ir švelniai pabučiavo ją į kaktą.
– O galima dar kai ko paklausti? – kreipėsi Eliza į Ramajaną.
– Žinoma, mes čia dėl to ir susirinkome.
– Kaip galima sužinoti, kuo aš buvau praeituose gyvenimuose?
– Jei jau tau iškilo toks klausimas, reiškia, anksčiau ar vėliau tu gausi atsakymą.
– Ir kada gi tai įvyks?
– Kai tik tavo siela bus pasiruošusi tam, kad priimti ir suvokti tą naują informaciją.
– Greičiau jau būtų! – atsiduso Eliza.
– Panašu, šis įvykis nutiks labai greitai, – pastebėjo Ramajanas, – juk krištolinio rutulio dvasia pažadėjo supažindinti tave su praeitais gyvenimais. Tačiau dar neaišku, ar pradžiugins tave vaizdai iš praeities.
– Netgi jei bus baisu, aš vis tiek noriu sužinoti apie savo praeitus gyvenimus! – tvirtai pareiškė Eliza.
– Kam tau tai? – paklausė tėtis.
– Gal būt tai padės man suprasti mano gyvenimo užduotį, – spėliojo mergaitė.
Po to pokalbis nukrypo kita vaga. Aleksandrui, iki gyvo kaulo logikui ir techno-žmogui, prireikė sielos persikūnijimo įrodymų. Ramajanas ištraukė iš spintos keletą vakarų tyrinėtojų knygų šiuo klausimu. Eliza perskaitė pavadinimus ant viršelių: Stivensonas „Reinkarnacija- dvidešimt paliudytų atvejų, kai atsimenama apie praeitus gyvenimus“, A.Donimirskij „Hipotezės reinkarnacijos tema“, R.Moudi „Gyvenimas po gyvenimo“ ir „Gyvenimas iki gyvenimo“. Kitos knygos buvo anglų kalba.
Greitai pokalbis mergaitei atsibodo ir ji ėmė žiovauti.
– Eliza, tu galėti eiti ilsėtis! – pasiūlė jai Ramajanas.
Mergaitė palinkėjo visiems labos nakties ir tylutėliai išėjo iš bibliotekos.
