Žirgų lenktynės

Pakeliui į Londoną lordas Benediktas paprašė visus savo draugus į žirgų lenktynes žiūrėti labai rimtai ir vykti į jas ne kaip į pramogą ar parodą, kur ieškoma tik malonumų. Kiekvienam jis priminė sutelkti dėmesį, nes žmogus, eidamas į minią, visada turi būti pasiruošęs į bet kokius galimus susitikimus įnešti patį didžiausią taurumą.
Žinodama motinos ir sesers aistrą žirgų lenktynėms, Alisa visą laiką galvojo apie jas, apie jų tingumą ir nesugebėjimą be jos pagalbos elegantiškai apsirengti. Merginos širdis pamiršo skriaudas ir tai, kad jos, kaip kvaišos, niekada nepasiimdavo į lenktynes, prieš kurias ji ištisomis savaitėmis mažai miegodavo siūdama joms rūbus. Nei Dženi, nei motina niekada nelaikė adatos rankose ir net negalvodavo jai padėti, bet jų pykčiui nebūdavo ribų, kai pasipiktinęs tėvas įsakydavo Alisai mesti darbą ir eiti į sodą pailsėti. Praeities scenos viena paskui kitą kilo Alisos atmintyje. Staiga ji tarsi naujai praregėjo ir suprato, kad niekada neturėjo savo šeimos, kad ji turėjo tik tėvą, o greta gyveno jiems abiem abejingos laikinos pakeleivės.
– Jeigu ir nebūčiau taip įdėmiai tavęs stebėjęs, dukrele, – tarė pastorius atsistojęs greta dukters prie lango, – tai vis tiek tavo veide būčiau išskaitęs visas mintis. Juk tu galvoji, kaip motina ir Dženi apsieis be tavęs prieš žirgų lenktynes. O kaip tu iš viso įsivaizduoji jų tolesnį gyvenimą? Argi tu viena pajėgsi tempti nepajudinamą, dviejų žmonių gyvenimo našta pakrautą vežimą?
Giliau suvok didžią gyvenimo išmintį: kiekvienas gali gyventi tik savo gyvenimą. Kad ir kaip mylėtum žmones, už juos nė akimirksnio nepagyvensi. Nerink ant savo pečių pareigų ir prievolių, kurių tau niekas neužkrovė. Eik džiaugsmingai. Prabusdama ryte laimink savo naują auštančią dieną ir pasižadėk priimti iki galo viską, ką ji tau atneš. Žmogaus širdies kūryba slypi jo kasdienybėje. Ji pasireiškia tuo, kad priima visas tos dienos aplinkybes kaip neišvengiamas, vieninteles savas ir apvalo jas meile bei gailestingumu. Tik tai nereiškia, kad reikia sulenkti nugarą ir leisti blogiui jodinėti ant savęs; tai reiškia kovoti ir mokytis save valdyti, kristi ir vėl keltis, pažaboti kliūtis ir jas nugalėti. Gal išoriškai ir ne visada pavyksta jas įveikti, bet savo viduje jas visuomet reikia nugalėti meile. Stenkis savo santykius su žmonėmis iš smulkmeniškumo ir sąlyginumo šiukšlyno pakelti iki Amžinosios Ugnies. Visur gerbk Dievą ir jo įsakymus.
Griauk tarp savęs ir žmonių atsirandančius barjerus. Pasitelkdama didžiausią taktą ieškok galimybių visa savo sąmone suprasti to, su kuriuo bendrauji, padėtį ir tu visada rasi išeitį, kaip nugalėti absurdiškai tarp žmonių kylančius prietarus, kaip atverti visa, kas geriausia savyje, ir patekti į kito širdies šventovę. Surask savyje meilės žiedą ir mesk po kojomis savo pašnekovui. Tik išimtinais atvejais susitikimai su absoliučiai piktais žmonėmis neatneš tavo meilės pergalės. Toks, Alisa, mano dvasinis priesakas tau. Tik jeigu išvysi visai aptemusią sąmonę – baisu net ištarti: kaip Dženi ir motinos, – praeik pro šalį. Laimink ir atleisk, bet niekada neprisiliesk prie jų. Nesistenk jų išvesti į tiesos kelią, tai neįmanoma. Aš to siekiau visą laiką ir tik apsunkinau tavo ir savo gyvenimus, neduodamas joms jokios naudos. Tą dieną, kai manęs čia jau nebus, tu daugiau nebegrįši namo, liksi lordo Benedikto namuose, kur ir yra tavo tikroji šeima. Tai irgi priimk kaip mano paskutinę valią.
– Oi, tėte, tėte, kiekvienas Jūsų žodis man buvo, yra ir bus įstatymas, bet kam gi kalbėti apie mirtį? Jūs taip pasitaisėte per šias dienas. Lordas Benediktas man kalbėjo, kad Jūs kartu su mumis visais kaime praleisite dar porą mėnesių. Ar įsivaizduojate šią laimę? Mes su Jumis vaikštinėsime, skaitysime, ir niekas nereikš nepasitenkinimo mūsų dykinėjimu. Jeigu Jūs dabar taip pasitaisėte per tris dienas, kas gi bus po dviejų mėnesių?
Alisos skruostai nuraudo; akyse spindėjo energija; visa ji švytėjo džiaugsmu ir buvo tokia žavi, kad pastorius švelniai sušnibždėjo:
– Niekada nesupratau, kokia tu graži, mano brangi mergaite. Bijau, kad tavo viltys dėl mano pasveikimo neišsipildys; bijau kad vietoje pasivaikščiojimų ir malonumų nesuteikčiau tau, mieloji, rūpesčių bei vargo, kad vietoje poilsio netektų tau sėdėti prie išeinančio tėvo.
– Tada, tėte, aš išpildysiu Jūsų valią: tvirtai ir ramiai priimsiu tai, ką man atsiųs gyvenimas; bet aš prašau – nedraskykite savo širdies mintimis apie praeitį ir ateitį. Aš tokia laiminga, kad Jūs dabar su manimi, kad Jūs sveikas, žvalus, gerai atrodote. Jūs atspėjote mano nerimą dėl mamos ir Dženi, bet Jūsų žodžiai nuėmė nuo manęs didžiulį sunkumą. Kas bus, tas bus – teįvyksta Dievo valia, palikdama plakti mano širdį, jeigu mums teks skirtis. Aš duodu Jums žodį. Negalvokite daugiau apie mane, jeigu taip lemta, išeikite ramiai, nesikrimskite dėl manęs.
Traukinys sustojo perone. Florentietis padavė Alisai ranką, kažkaip įdėmiai pažvelgė į ją ir pasakė:
– Tu, mieloji, važiuosi kartu su manimi. Aš noriu su tavimi pasikalbėti. Tėvu nesirūpink. Su Nal ir Nikolajumi jam bus saugu.
Kai tik Florentietis ir Alisa įsėdo į karietą, jis suėmė jos rankas ir lengvai spustelėjęs pasakė:
– Kiekvienas, Alisa, neša savo gyvenimo kryžių. Mes su tavimi jau kalbėjome apie tai. Dabar atėjo metas, kai tau teks sukaupti visas jėgas ir aktyviais veiksmais kasdien rodyti savo meilės ištikimybę. Tėvas išsakė tau paskutinę valią, užsiminė apie savo mirtį. Aš patvirtinu, kad jo mirtis jau arti, arčiau, negu tikiesi. Sutelk visą savo ištikimybės ir meilės jėgą ir visiškai ramiai palydėk tėvą į tolimą kelią. Tu – vienintelė, ką jis savo gyvenime sukūrė tikrai puikaus. Tik tu viena įsiliejai į pasaulį ta veiksminga jėga, kuri tęs jo amžių veiklą žmonių gerovei. Tu dabar savo ramybe ir savitvarda gali apdovanoti tėvą už visą jo kančių ir kovos gyvenimą. Matydamas tave tokią susitvardžiusią ir ramią, jis išeis nurimęs, supratęs, kad ne tuščiai gyventa.
Tai viena reikalo pusė, kur tu ir tėvas galite susilieti į vieną harmoniją ir kur tavo vaidmuo šventas. Išlydėti žmogų nušviečiant jo paskutines dienas džiaugsmu, o ne liūdesio ašaromis, reiškia užmegzti su juo naują ryšį tolesniam amžių gyvenimui.
Antra tavo kryžiaus kelio pusė sunkesnė, bet čia aš tau padėsiu. Paimk mano ranką, atsiremk į ją ir nesiskirk su manimi nei mintyse, nei veiksmuose. Tu daugiau jau negrįši į savo namus. Išorinis ryšys su motina ir seseria dar realus, o tavo dvasioje jis nutrūks šiandien. Pagal tėvo testamentą tu iki pilnametystės jau nepaliksi mano namų, bet motina ir sesuo darys viską, kad tik tave susigrąžintų.
Šiandien tu jas pamatysi lenktynėse, pamatysi ir tave nustebins jų pažeminimas, lyginant su tavimi. Tavęs net nedomina, kur tu sėdėsi, kuo tu apsirengsi. Tuo tarpu jos net sunyko iš apmaudo, kad rūbai nebus pritrenkiantys, nors motina įklimpo į skolas ir nebežinos, kaip iš jų išbristi. Jos pamatys tave ir tėvą su mumis, nustebs, o jų širdys prisipildys pikto pavydo ir keršto, iš kurių nei tu, nei aš, nei mes visi kartu nesugebėsime jų ištraukti. Ar tu savo širdyje nors kiek abejoji tuo keliu, kurį aš ir tavo tėvas tau nurodėme?
– Ne, lorde Benediktai. Abejonės net nebuvo prisiartinusios. Aš galiu kaltinti save vien tik tuo apsvaigimu laime būti šalia Jūsų, o dėl Dženi aš Jūsų nieko neprašiau, nemaldavau jai padėti.
– Ir čia tu gali nurimti. Dženi savaip pati savimi pasirūpino, bet su prašymu kreipėsi ne į mane, o į Nikolajų. Tu net nesusigaudysi visose sudėtingose tos sielos machinacijose. Prisimeni, aš tau kalbėjau, kad jeigu žmogus pripažino kitą savo vadovu, tai turi visiškai savanoriškai paklusti Mokytojo reikalavimams tais klausimais, kurie pačiam mokiniui tuo metu nesuprantami, kuriais jis negali žinoti tiek, kiek žino Mokytojas. Jeigu tu nori eiti paskui mane, tapti mano šeimos nariu kaip Nal ir Nikolajus, štai tau užduotis šiai dienai ir ateičiai: nepriimk nuo sesers ir motinos nei laiško, nei siuntinio. Neik nei į vieną pasimatymą su jomis. Tu gali man perduoti savo mintis ir pageidavimus, kaip norėtum joms pagelbėti, bet gali neabejoti, kad viskas – ir kur kas daugiau, negu tu gali įsivaizduoti – bus padaryta joms padėti. Deja, galima ištraukti skęstantį iš vandens, bet negalima ištraukti žmogaus iš blogio tinklo, nes šį tinklą jis pats audžia. Štai mes ir atvykome. Praryk šią rausvą piliulę, ir aš tikiu, kad tau viskam užteks jėgų.
Buvo be penkių minučių vienuolika, kai visi lordo Benedikto namų gyventojai baigė pusryčiauti ir išsiskirstė į savo kambarius pailsėti ir persirengti lenktynėms. Namų šeimininkas nuėjo į savo kabinetą ir sėdo peržiūrėti susikaupusių laiškų. Nors jo susirašinėjimas buvo intensyvus, Florentietis pats tvarkė savo korespondenciją ir visus reikalus, apsieidamas be sekretoriaus. Pastaruoju metu prie šio darbo jis pritraukdavo Nal, Nikolajų ir Alisą. Daugiausia su juo dirbo Nikolajus, ir moterys juokaudamos priekaištavo Florentiečiui, kad šis Nikolajų padarė savo numylėtiniu.
Šį rytą Florentiečio veide keletą kartų šmėstelėjo susikaupimas. Jis tarsi kvietė kažką iš tolo ar siuntė kažkam savo mintis. Po to vėl dirbo toliau.
Alisa ir Nal nuėjo pas Doriją susižinoti apie savo rūbus. Abiem širdį slėgė mintys apie pastorių, bet nė viena apie savo liūdesį neprasitarė. Dorija šį kartą nustebino abi savo ponias drauges: Nal buvo paruošta apelsinų spalvos suknelė su baltų nėrinių pelerina ir žavinga balta skrybėlė, Alisai – balta suknelė su juodo šilko pelerina ir juodų nėrinių skrybėlė. Kai lengvu pilku kostiumu vilkintis Nikolajus atlydėjo savo damas į apačią, tai visų bendras susižavėjimas ir pritarimas jas prajuokino.
– Tai štai, – tarė Nal, iš tikrųjų stulbindama švelnios odos, žalių akių ir tamsių plaukų deriniu su apelsinų spalvos suknele ir baltais ploniausiais nėriniais, – mes abi tikėjomės, kad jūs pasmerksite šias spalvas, Alisa įtikinėjo, kad jos per ryškios ir kad mus abi palaikys atskridusiomis kakadu, o jūs staiga žavitės. Būkite pagaliau teisingi ir padovanokite mūsų mielai, negailinčiai savęs Dorijai gėlių ir dėžutę saldainių. Mes su Alisa nė piršto nepajudinome, viską padarė viena Dorija.
– Ir už visą pasiaukojimą, – įsiterpė Alisa, – ši nuostabi moteris, išpuošusi mus kaip princeses, lieka namuose kuopti mūsų paliktą betvarkę, nors taip pat nė karto nematė žirgų lenktynių. Kaip viskas gyvenime nepastovu, kaip visa tai būtų nieko verta, jeigu neturėtum savyje kitos laimės ir kitų vertybių. Aš taip norėčiau, kad Dorija būtų mano sesuo ir mes kartu su ja sėdėtume lenktynėse, lorde Benediktai. Kaipgi galėjo atsitikti, kad taip išauklėta, išsilavinusi, labai graži, turinti tokį skonį Dorija savo padėtimi – mūsų tarnaitė?
– Gal kada iš jos pačios tai sužinosi, o dabar laikas į karietas. Nikolajus su žmona, tu, Alisa, ir Sandra su manimi, o lordas Mildrėjus važiuos kartu su pastoriumi.
Sandra, šį kartą taip pat labai elegantiškas, iki šios akimirkos stengėsi laikytis gan solidžiai, bet neišlaikė ir atliko vieną iš savo antreša, priversdamas juoktis net orius lordo Benedikto tarnus. Susėdusi į karietas pagal lordo Benedikto nurodymą, visa kompanija išvažiavo į žirgų lenktynes.
Iki šiol, nors ir visą naktį nemiegojusi, Dženi dar vis negalėjo išspręsti klausimo – eiti pas lordą Benediktą ar ne. Tai jai atrodydavo, kad eiti beprasmiška, nes nieko naujo, išskyrus banalius pamokymus, iš lordo neišgirs, tai ji norėjo pavergti šį žmogų ir priversti jį tarnauti sau kur kas daugiau, negu jis stengėsi dėl Alisos. Šmėkščiojo mintys, kad jis nevedęs ir kokia tai būtų pergalė – tapti jo žmona bei turėti savo žinioje jį ir visą jo dvarą, ne tik Nal ir Alisą; bet kai tik prisimindavo jo žvilgsnį, nuo kurio jėgos išeidama iš jo kabineto ji pritūpė vos ne iki žemės, visos jos fantazijos išlakstydavo, jai vėl būdavo baisu pajusti tą žvilgsnį, kuris iš karto ją kiaurai perpras. Dženi vėl mąstė apie Alisą ir jos gyvenimą. Būti tokia darbštuole kaip sesuo, valandomis išsėdėti prie rojalio ar su knyga – Dženi apimdavo siaubas nuo tokios reguliaraus darbo perspektyvos. Ji galutinai nutarė neiti pas lordą Benediktą. Ūmaus pavydo Alisai iššauktas irzlumas augo joje su dar didesne jėga. Sieloje neliko užuojautos ir apgailestavimo dėl seseriai nuo pat vaikystės darytų skriaudų. “Taip jai, kvaišai, ir reikia, abu su tėvu – silpnapročiai”, – galvojo Dženi. Ji net neabejojo, kad sesuo sėdi kaime ir siuva Nal rūbus. Kartėlis jos širdyje kaupėsi ne iš užuojautos seseriai, tapusiai grafienės įname, kaip galvojo Dženi, bet kad iš jos pačios atėmė gabią siuvėją ir stropią kambarinę. Dženi priėjo prie veidrodžio ir labai sau nepatiko: oda ka˛kokia išd˛iūvusi, veide nuovargio pėdsakai, kur kas mažiau blizgėjo akys, net lūpos nebuvo tokios raudonos kaip visada.
Ji atsidarė langą ir dienos šviesoje apžiūrėjo vakar vakare siuvėjos atsiųstą kostiumą. Šis pasirodė jai per ryškus, net rėžiantis akį: intensyviai violetinis su sidabriniais nėriniais ir tokia pati skrybėlė. Kai saulės spindulys nušvietė medžiagą, ryškumas spigino akis. Siuvėja siūlė visai kitokį spalvų derinį sakydama, kad Dženi pati tokia ryški, jog jai reikalingas ne rūbas, o tik elegantiškas rėmelis jos grožiui, bet Dženi, bijodama dingti minioje su elegantiškų atspalvių rūbu, nepasidavė siuvėjos įkalbinėjimams. Dabar ji gailėjosi, bet buvo jau vėlu. Pastorienė taip pat nepriėmė siuvėjos pasiūlymų apsirengti juodai ir išsirinko žalią spalvą. Kad ir kiek Dženi ją atkalbinėjo, ji užsisakė sau ryškiai žalią suknelę ir net skrybėlę pageidavo ne juodą, bet žalią. Negana to, motina dar pasipuošė per Nal vestuves jai padovanotomis brangenybėmis. Tik dukrai kategoriškai pareiškus, kad ji tuoj pat persirengs ir liks namuose, pastorienei teko nusiimti papuošalus ir užsisegti apkūnų kaklą.
– Nejaugi Jūs, mama, tiek metų važinėjote į žirgų lenktynes ir nepastebėjote, kad ten niekas nedėvi brangenybių ir nesėdi apnuogintu kaklu?
Apkūni pastorienės figūra atrodė tarsi įsprausta į žalią ankštoką futliarą. Kadaise gražios formos jau seniai prarado savo stangrumą ir žavumą, bet pripratusi būti gražuole ledi Katarina pati sau tokia ir išliko, tą jai tebetvirtino ir jos lengvos trumpalaikės pergalės. Dženi iš anksto nuogąstavo, kad per ryškūs, tarpusavyje nederančių spalvų rūbai, iššaukianti ledi Katarinos išvaizda ir raudonų plaukų kupetos gali pritraukti ne visai malonų minios dėmesį, tuo labiau, kad jos sėdės ne ložėje, bet gana aukštai tribūnose. Dabar Dženi suprato, kaip prastai, vulgariai ir ne pagal savo vietas jos apsirengusios, bet dar kartą tai buvo po laiko. Motinos draugai jau laukė jų. Dženi su liūdesiu nužvelgė apgailėtiną samdytą ekipažą. Mintyse iškilo kasdien Alisos atvažiuodavusi paimti elegantiška karieta, Dženi pagalvojo, kad sesuo su tėvu dabar kaime, ir šį kartą nuo to jai palengvėjo.
Pastorienė pati sau atrodė žavesnė už dukterį, kurią ji labai mylėjo ir dievino, bet dabar Dženi, jos akimis, buvo neįdomi, paniurusi, kaip ir visas šias dienas. Nuo to vakaro, kai nei Alisa, nei tėvas negrįžo namo, motina su dukra nė žodžiu apie tai neužsiminė, nors kiekviena žinojo, kad mintys apie Alisą įstrigę į jų protus ir širdis. Nusprendusi, kad vien ji puošia šią kompaniją, pastorienė visą kelią į lenktynes čiauškėjo kaip paukštelis, o Dženi degė iš gėdos ir apmaudo dėl tokio motinos netakto ir bukumo. Ji apsidžiaugė, kai pagaliau privažiavo hipodromą. Patekę į ilgą karietų virtinę, galiausiai pasiekė ir patį pastatą. Tribūnos ir ložės turėjo skirtingus privažiavimus, ir Dženi pajuto stiprų širdies smūgį būti šitaip atskirtai nuo aukštosios visuomenės. Šį kartą likimas buvo jai gailestingas ir Dženi nematė, kaip prie ložių privažiavo tėvo ir Alisos karietos, ir kaip jie sveikinosi su ta rinktine visuomene, į kurią juos įvedė Florentietis. Dženi vis tik prisivertė nusišypsoti padavusiam jai ranką kavalieriui. Ji iš karto įsitikino, kad būkštavo ne be reikalo: nors tūkstantinė minia mirgėte mirgėjo ryškiomis vasarinėmis spalvomis, jų raudoni plaukai ir rėkiančios rūbų spalvos iššaukė ne visai padorias publikos replikas. Šiaip taip surado savo vietas aštuntoje eilėje ir susėdę pradėjo apžiūrinėti publiką. Jų kavalieriai atkreipė dėmesį, kad jų vietos beveik priešais karališkąją ložę. Aukštoji visuomenė neskubėjo užimti savo ložių ir tik patys didžiausi aistruoliai jau sėdėjo jose. Dženi beveik nepažinojo savo kavalieriaus, kuris pasirodė esąs labai kompetentingas žirgų žinovas. Jis paaiškino, kurie ristūnai labiausiai domino jo didenybę karalių, o kurie kėlė daugiausiai vilčių ir ginčų. Pats jis nežaidė, bet pasiūlė Dženi statyti už kurį nors žirgą įtikinėdamas, kad jai šiandien pasiseks. Dženi kategoriškai atsisakė, bet pastorienę sulaikyti buvo neįmanoma. Ji paklausė savo kavalieriaus ir pastatė sumą net už keletą ˛irgų.
Pagaliau į ložes pradėjo rinktis žiūrovai, bet karališkoji ir ložės abipus jos dar buvo tuščios. Tik štai tribūnose pasigirdo balsų gaudesys, per minią nuvilnijo susijaudinimo banga, visi vienas kitam perdavinėjo, kad atvyko karalius. Karališkosios ir abiejų gretimų ložių durys atsidarė vienu metu, visų žvilgsniai nukrypo į audringų minios ovacijų lydimą karališką porą. Pasisveikinęs su publika karalius davė ženklą ir lenktynės prasidėjo.
Dženi su motina, apžiūrinėdamos karalienės ir jos damų tualetus, dar kartą įsitikino, kad jų siuvėja buvo teisi: net tribūnose sėdinčioje margoje minioje jų rūbai rėžė akį. Nukreipusi binoklį į ložes Dženi staiga aiktelėjo, pabalo ir nuleido binoklį.
– Kas tau, Dženi? – sunerimo pastorienė.
– Binokliu užsigavau pirštą, – atsainiai ištarė Dženi, – bet jau praėjo.
Lenktynės vyko įprasta tvarka, bet Dženi, be tos vienos ložės, nieko nematė, nieko negirdėjo. Ji net nepastebėjo, kad jos kavalierius atidžiai ją stebi. Pagal jos žvilgsnį jis atsekė tą ložę ir nukreipė binoklį. Dženi taip sudominusi ložė buvo greta karališkosios. Misteris Tendlis, taip vadino Dženi kavalierių, apžiūrėjo toje ložėje sėdėjusias dvi reto grožio moteris, už jų pamatė didingą žavų lordą Benediktą, apie kurį šį sezoną Londone buvo tiek kalbama, gerokai nustebo greta lordo išvydęs savo bičiulį Sandrą. Jam atrodė, kad Sandra tik daug kalba apie pažintį su lordu, o čia pasirodė, kad tai tiesa. Nikolajaus ir pastoriaus jis nepažinojo, bet lordą Mildrėjų buvo ne kartą matęs su Sandra ir ˛inojo, kad jie dideli draugai.
– Kas Jus taip domina lordo Benedikto ložėje, mis Vodsvord? – paklausė jis savo susijaudinusią damą. – Gal pažįstate Sandrą?
Ko tik nebūtų davusi Dženi, kad susigrąžintų prarastą savitvardą ir neišduotų jos širdį draskiusios paslapties svetimiems žmonėms. Mintis, kad motina pamatys tėvą ir Alisą ir su jai būdingu netaktu išdės viską, ką apie juos galvoja, jai tapo nepakenčiama. Jos suirzimas augo kartu su suvokimu, kad pati atkreipė savo kavalieriaus dėmesį į lordo Benedikto ložę. Šiuo momentu jai net pasirodė, kad lordo žvilgsnis pasiekė ją. Ji nustebo, kad nuo to žvilgsnio jai netapo sunkiau, atvirkščiai, ją atgaivino tyra vėsaus oro srovė. Pastorienė, išgirdusi iš misterio Tendlio Sandros vardą, paklausė:
– Argi Sandra čia? Jūs jį matote, misteri Tendli?
– Ne, mama, misteris Tendlis tiesiog pasakojo man apie Sandrą, – išraiškingai žiūrėdama į Tendlį atsakė Dženi.
Tuo metu, kaip tyčia, indas atsistojo ir pasilenkė į priekį norėdamas perduoti Alisai saldainių dėžutę. Jo tokia iš šiauriečių visada išsiskirianti, šviesaus kostiumo pabrėžta išvaizda buvo ypatingai egzotiška greta dviejų žavių moterų ir jau seniai traukė į save aplinkinių dėmesį. Į Sandrą nukrypo šimtai binoklių, tarp jų ir ledi Vodsvord vyresniosios.
– Ak tai štai, kokius pokštus krečia mūsų tyleniai! Štai kaip! Mes sėdime čia, tribūnoje, o jie geriausioje ložėje! Na, Alisa, tu už tai atkentėsi!
Pastorienę apėmė siutas. Jos skrybėlė nusmuko į šoną, skruostus išmušė raudonos dėmės, akys svaidė žaibus. Į ją buvo bjauru žiūrėti. Dženi iš patirties žinojo, kad dabar jau niekas neišlaikys motinos padorumo ribose, ir mąstė, kaip ją dabar išvesti iš tribūnos ir parvežti į namus, kol dar nesukėlė skandalo. Ledi Katarina jau buvo pasiruošusi kilti iš savo vietos, bėgti į lordo Benedikto ložę ir iškoneveikti dukrą bei vyrą, tik pajuto, kad kažkokia jėga tarsi prismeigė ją prie suolo, ji neturėjo jėgų ištarti nė vieno žodžio. Ji suprato, kieno žvilgsnis ją kausto ir kas laiko ją padorumo ribose.
Ristūnai ir žokėjai keitė vienas kitą. Žmonių aistros, jų godumas ir šykštumas tai blėsdavo, tai vėl įsiliepsnodavo, o Dženi ir pastorienės širdis be jokio atokvėpio degino pavydo ir pykčio ugnis.
– Pažvelk, Alisa, tau atrodė, kad mūsų rūbai rėžiančių spalvų, o štai ten – violetinė ir žalia. Tai bent spalvos! Ispanijoje – ir tai būtų per ryškios. Net pas mus, Azijoje, nerasi tokių chalatų, – juokėsi Nal.
Alisa, o paskui ją ir pastorius, Sandra, lordas Mildrėjus nukreipė binoklius Nal nurodyta kryptimi. Visiems kartu išsprūdo – “Oi!”. Visą laiką buvęs ramus Alisos veidas mirtinai išbalo.
– Kas atsitiko? Kas tau, brangioji? – klausinėjo Nal, iš taip toli nepažinusi su tais ryškiais rūbais nei Dženi, nei pastorienės.
Alisa akimirksniu pagalvojo ne apie save, bet apie Nal sveikatą, susivaldė, nusišypsojo Nal ir tarė, kad tų damų tualetai tikrai rėžia akį ir yra gana pamokantis pavyzdys. Ir tuoj nukreipė kalbą paklausdama Nikolajų, kodėl jis toks susikaupusiai tylus.
– Ši diena mane daug ko moko. Taip pat ir Jūs, Alisa. Jeigu kada nors turėsiu dukrą, šios dienos garbei pavadinsiu ją Alisa, kad pats per amžius atminčiau, kaip reikia nešti savo kančią, – tyliai, pasilenkęs prie merginos, tarė Nikolajus.
Prasidėjo pertrauka. Lordo Benedikto ložės durys tik ir darinėjosi įleisdamos lordo pažįstamus aristokratus, nepamirštančius jo damoms paduoti gėlių ar dėžutę saldainių – kol Nal ir Alisa nusprendė, kad grįžtant jų kavalieriai virs nešikais. Pertrauka baigėsi, lenktynės tęsėsi. Prabėgo ir garsūs ristūnai, o karališkoji pora dar tebesėdėjo savo vietose, tai ir visa aukštuomenė neleido sau išvykti anksčiau už juos; bet lordas Benediktas dar kartą įdėmiai pažvelgė į dvi ryškias dėmes tribūnoje ir šnipštelėjo savo draugams, kad jie išeidinėtų iš ložės.
Alisa, kuriai kančia darėsi vis sunkiau pakeliama, iš karto nusekė paskui lordą Benediktą ir kartu su Sandra nuskubėjo prie išėjimo. Greitai pririedėjo šveicoriaus iškviestos karietos, kadangi išsivažinėjimas – ypač damų mėgstamas, nes kaip tik čia jos demonstruodavo savo tualetus, neva laukdamos karietų – dar neprasidėjo.
Alisos jėgos išseko, bet nuostabus, geras, kupinas meilės ir švelnumo Florentiečio veidas palinko prie jos, ir ją apgaubė džiaugsmo bei ramybės banga. Sandra buvo neįprastai tylus. Jo veidas prarado savo vaikiškai geraširdišką išraišką ir nuo jame staiga atsiradusių raukšlių atrodė vyresnis. Alisa pirmą kartą pamatė tokį Sandrą ir nustebo, kad žmogus gali šitaip keistis. Jai atrodė, kad toks Sandra galėtų būti tik po dvidešimties metų.
– Apie ką susimąstei, išminčiau? – staiga pasigirdo Florentiečio balsas.
– Aš negaliu negalvoti apie pastorių. Mis Alisa, man atrodo, kad Jūsų gerumas, Jūsų elgesys, Jūsų romumas neįmanomi žemėje. Jūs atsiųsta į ją nusidėjėlių paguodai. Aš galvoju apie tą laimę, kurią Jumyse surado Jūsų tėvas, apie pasitikėjimą, kurį jis turi jausti išeidamas ir palikdamas žemėje tokį perlą kaip Jūs, – vis tokiu pačiu rūsčiu veidu, nežiūrėdamas į savo pašnekovus, tarsi įsiklausydamas į kiekvieną savo žodį, kalbėjo Sandra.
– Kitaip sakant, savo širdyje tu negali jų atskirti, jie abu vienodai tave apžavėjo, – juokavo Florentietis. – Dabar be Alisos ir pastoriaus gyvenimas tau jau praranda savo patrauklumą.
– Taip, lorde Benediktai. Ta diena, kai nebeišgirsiu savo brangaus draugo balso ir nebematysiu jo nuostabiai gerų akių, nebegalėsiu jo širdžiai atverti visų savo smulkių nuoskaudų, ilgam prislėgs mane savo skausmu. Jo dukters, jaunos moters, nešančios šias didžio skausmo dienas, kaip tegalėtų tik žilas išminčius, pavyzdys ne kartą sugėdino mane. Turiu prisipažinti, kad dabar aš silpnas ir kiekvienas pasimatymas su akyse nykstančiu pastoriumi mane plėšo; o šiandien per lenktynes man atsivėrė visas šio pasišventėlio gyvenimas. Supratau, kaip dažnai jo namuose būdavau kvailas, grubus, netaktiškas.
Sandra žiūrėjo pro langą, bet nieko nematė. Jo juodos akys tarsi prigeso ir žvelgė į savo vidų, ašaros tekėjo jo skruostais.
– Mano sūnau, mano drauge. Tu šią minutę kenti. Tu galvoji apie išeinantį iš gyvenimo savo draugą ir apie save, kaip tu kentėsi, netekęs ištikimo draugo, bet tu pamiršai, kad priešais tave, nors tu ir priskyrei ją prie dangaus angelų, sėdi tavo apraudamo pastoriaus duktė. Jauna moteris – iš kūno ir kraujo, ir jos širdis labiau kenčia už tavąją, į jos kančią susmigę tūkstančiai adatų, kurių tu net nenumanai. Ar tu galvoji, kad jos at˛vilgiu esi labai taktiškas?
– Ne, lorde Benediktai, aš suprantu, kad ne tik netaktiškas, bet net ir žiaurus. Tačiau jeigu aš dabar nebūčiau viso to išsakęs, aš būčiau numiręs iš skausmo, kurio kupina mano širdis. Aš dar neišmokau gyventi taip, kad meilės jėga mane lengvai neštų per visas kasdienines kliūtis.
– Paimk mano ranką, Sandra. Eis metai, tu pats būsi šeimos galva, tapsi žinomu mokslininku, vadovausi universitetui, bet šio momento, kai tu buvai silpnesnis už moterį, tu niekada nepamirši. Daugiau tavo gyvenime nepasikartos ta protesto prieš mirtį audra, kuri dabar tavyje siaučia. Tu sužinosi, kad mirties nėra; kad tėra amžina atnaujinanti visatos Meilės jėga; kad tėra tik išmintingas grožis, kiekvienam atveriantis vartus į naują džiaugsmą gyventi ir kurti. Tu turi ne verkti dėl pastoriaus, bet atiduoti jam savo jėgas ir tvirtumą, kad jis galėtų išeiti iš čia pasiėmęs iš kiekvieno paskutinę mūsų meilės dovaną. Menka meilė, palydinti draugą ašaromis.
Karieta privažiavo namus, ir greitai visi jau sėdėjo už pietų stalo. Su nepaprastu taktu šeimininkas taip pralinksmino visus savo svečius, kad slogi lenktynių nuotaika greitai išdilo iš jų atminties. Po pietų namas vėl iš karto ištuštėjo, nes visi jo gyventojai grįžo į kaimą.
Kai tik Dženi ir pastorienė pamatė, kad lordo Benedikto ložė ištuštėjo, joms neteko prasmės ir pačios lenktynės. Dženi nuostabai, dabar ji pajuto vienatvę ir liūdesį. Atrodė, kad išvažiavus tėvui, o ypač seseriai, jai turėjo palengvėti, bet Dženi staiga pasijuto našlaite. Ji norėjo greičiau iš čia ištrūkti, tačiau akyse stovėjo tuščias jų namas, todėl ji buvo pasiruošusi važiuoti bet kur, kad tik nereikėtų likti dviese su motina. Daug ką ji dabar būtų davusi, kad grįžusi namuose rastų tėvą ir skambinančią Alisą. Dabar jai atrodė, kad Alisos muzikos garsuose buvo pats gyvenimas. Nutilo garsai, įsivyravo gūdi, niekuo neužpildyta tyla, nuo kurios norėjosi bėgti… Dženi su siaubu mąstė apie grįžimą į tą slogią tylą.
– Ar nenorėtumėte, mis Vodsvord, pabandyti prasiskverbti prie išėjimo? – išgirdo ji misterio Tendlio klausimą.
– O taip, labai norėčiau išsiveržti iš čia, bet atrodo, kad tai gana sunku.
– Jeigu Jūs norite patekti į pagrindinį taką, kur dabar prasidės madų demonstravimas, tai, aišku, būtų sunku pro ten prasiskverbti, bet jeigu Jūs nesuinteresuota tuo puikavimusi, tai šiuo atsarginiu išėjimu mes visai lengvai galime nulipti į mūsų privažiavimą.
Pastorienė nenorėjo prarasti malonumo pažiūrėti į žmones ir parodyti save, bet duktė taip į ją pažiūrėjo, kad ši nutilo nuo pusės žodžio ir pasuko link kuklaus atsarginio išėjimo, kuriuo dar niekas nelipo. Misteris Tendlis greitai surado jų ekipažą, ir net nesibaigus lenktynėms jie išvažiavo karietomis dar neužkimšta alėja.
Kavalieriai pasiūlė damoms kokiame nors restorane papietauti. Pastorienė mielai sutiko, o Dženi, nors ir labai bodėjosi tuščiais namais, buvo geriau linkusi grįžti į juos, negu likti motinos ir jai nepatikusio jos kavalieriaus kompanijoje. Kategoriškas Dženi atsisakymas įsiutino pastorienę ir ji, vos išlaikydama padorumą, šaipėsi iš dukros vienatvės troškimo. Kartu su savo vulgariu kavalieriumi ji išlipo prie pirmo padoresnio restorano. Misteris Tendlis, likęs vienas su mergina ir matydamas, kaip ji kenčia, nors ir nesuvokė jos kančių priežasties, visaip stengėsi prablaškyti jos niūrumą, kas iš dalies jam pasisekė. Šio žmogaus gerumas ir nepaprastas taktas nejučia patraukė Dženi. Jiems besikalbant jai atsiskleidė neeilinis jaunuolio protas, platus išsilavinimas ir nemaža erudicija.
Dženi įdėmiai nužvelgė savo pašnekovą ir susidūrė su didelėmis pilkomis akimis, mąsliai ir smalsiai žiūrinčiomis į ją. Garbanotas rausvaplaukis, saulėje įdegęs blondinas, aukšto ūgio ir puikaus sudėjimo misteris Tendlis, be abejo, buvo nepaprastai įdomus vyras.
Kai priva˛iavo pastoriaus namus, jis padėjo Dženi išlipti iš karietos ir pakėlė atsisveikinimui skrybėlę. Merginai suspaudė širdį. Dabar ji liks tame tylinčiame name viena su savo mintimis, nuo kurių norisi bėgti, ir jos veide tikriausiai atsispindėjo toks liūdesys ir abejonės, kad persidavė ir šiam geram žmogui, panorėjusiam išsklaidyti tą liūdesį.
– Ar nenorėtumėte, ledi Vodsvord, – tarė jis pagarbos kupinu balsu, – šiai dienai pavirsti studente? Mes galėtume atleisti ekipažą, Jūs apsirengtumėte kaip universiteto laisva klausytoja ir omnibusu nuvyktume į parką papietauti.
– Labai norėčiau priimti Jūsų pasiūlymą, bet…
– Bet nežinote, kaip tai suderinti su etiketu. To neverta paisyti. Visų pirma, Jūs šiandien jau ne kartą nusižengėte etiketui, o antra, parkas toks didelis, kad kažin ar iš viso rizikuojate ten susitikti pažįstamų. Trečia, visada reikia rinktis ne sąlyginius ir išorinius, nieko nevertus dalykus, bet gilias, viduje slypinčias vertybes. Jos vienintelės vertos žmogaus dėmesio ir rūpesčio, o kartais priverčia mus ypatingai įsiklausyti į jų reikalavimus, nepaisyti išorės ir gerai suvokti, kas dedasi mūsų sąmonėje. Tais atvejais nauja aplinka gali netikėtai nušviesti mums patiems neaiškius polėkius.
– Sutinku, – tyliai atsakė Dženi. – Dabar tas tylintis namas man panašus į karstą.
Atleidę ekipažą jaunuoliai įėjo į prieškambarį. Dženi palydėjo svečią į svetainę ir pasiūlė pavartyti keletą naujausių mokslo žurnalų. Į nustebusį svečio žvilgsnį ji atlaidžiai nusišypsojo ir paaiškino, kad jos tėvas visą gyvenimą galvojo esąs didis dainininkas ir dar didesnis mokslininkas, nors iš tikrųjų buvo ir yra tik kuklus pastorius.
– Kaip! – persimainiusiu veidu sušuko misteris Tendlis, – tai aš patekau į namus to garsaus filosofo ir mokslininko, kurio knyga ne šiandien – rytoj pasirodys iš spaustuvės ir apie ją jau kalba viso pasaulio mokslininkai? Dieve mano, kaip aš svajojau su juo susipažinti! Man pasakojo, kad jis ne tik eruditas, bet dar ir nepaprastų savybių žmogus. Tai jis – Jūsų tėvas?
– Tėvas man nieko nepasakojo apie savo knygą, – šaltai ir išdidžiai atsakė Dženi. – Ar Jūs nemaišote jo su kokiu kitu Vodsvordu, juk jų yra ir daugiau, – su užslėptu apmaudu kalbėjo ji.
– Pastorius Vodsvordas, įžymaus veikalo autorius, gali būti tik vienas, ledi Vodsvord. Juk Jūsų tėvo vardas Endrius?
– Taip, bet mes iki šiol nežinojome, kad mūsų šeimos galva toks korifėjus, kaip Jūs sakote. Tėvas labai uždaras ir nemėgsta kalbėti apie savo reikalus. Tarp kitko, jie su Sandra dažnai įnikdavo mąstyti.
– Laimės kūdikis Sandra! Ir kaip jam pavyko susipažinti su Jūsų tėvu? Pas lordą Benediktą jis, aišku, pateko per savo draugą lordą Mildrėjų.
– Labai klystate. Sandra su lordu Benediktu artimi seniai. Jis su lordu pažįstamas dar nuo Indijos ir jų ryšys siekia Sandros vaikystę. Jis ir lordą Mildrėjų įvedė į lordo Benedikto namus. Gi mano tėvas visą gyvenimą ieškojo jaunų talentų ir juos globojo. Jums leidus, palieku Jus, misteri Tendli, ir pasistengsiu tapti kuklia studente.
Įėjusi į savo kambarį Dženi greitai nusimetė nepakenčiamą ryškų kostiumą, apsivilko paprastą juodą ir užsidėjo tokią pačią skrybėlę. Pati sau dabar patiko labiau negu su ta rėkiančia violetine spalva. Jos mintys susipainiojo. Svetimas žmogus pavadina jos tėvą korifėjumi, įžymiu mokslininku, o jos su motina iki šiol jį vertino kaip linkusį į pamišimą keistuolį. Kodėl tėvas nė žodžiu neužsiminė apie savo knygą? Tiesa, jis visą gyvenimą kažką kūrė, Alisa kažką vis perrašinėjo, bet jai visa tai atrodė tik originalaus žmogaus pramoga, nes jam nepasisekė gyvenime ir iš neturėjimo ką veikti jis rado paguodą mokslinėje veikloje. Nevykėliai nuolat įsikanda visokias idėjas, ir staiga … knyga ir tėvo šlovė, o ji toli nuo jo ir net nežino, ar jis rytoj grįš į namus.
Grįžusi į svetainę Dženi rado savo svečią įsigilinusį į kažkokį straipsnį. Misteris Tendlis buvo taip susidomėjęs skaitymu, kad net ne iš karto suvokė, kur esąs ir kas prieš jį stovi. Atsipeikėjęs jis linksmai juokėsi ir labai mandagiai atsiprašinėjo už tokį išsiblaškymą.
– Tikriausiai, – kartojo jis, – visi, jaučiantys aistrą mokslui, vienodai išsiblaškę. Kilniaširdiškai atleiskite, mis Vodsvord. Aš taip ir sustingčiau su ta knyga, pamiršęs viską pasaulyje.
Jaunuoliai išėjo, bet pripratusi, kad visada pabrėžiamas jos grožis, Dženi jautėsi įžeista, nes misteris Tendlis taip pasinėrė į skaitymą, jog net nepažvelgė į ją ir ne tik neįvertino, kaip juodas šilkas po violetinio paryškino jos grožį, bet ji sugavo jo žvilgsnį, su apgailestavimu mestą į knygą, nuo kurios jis taip nenoriai atsitraukė.
Tai vėl atvedė jos mintis prie tėvo ir Alisos, ir širdyje atgimė pavydas. Nuo minties, kaip jos naujas pažįstamas elgtųsi prie sesers, Dženi pajuto naują suirzimo priepuolį ir paniuro. Jos palydovui teko nemažai pasistengti, kad ji nusišypsotų. Pietūs parke truputį atitraukė Dženi dėmesį nuo šios dienos išgyvenimų. Daug kas, apie ką kalbėjo misteris Tendlis, ją stebino. Daug kas buvo nauja ir netikėta. Ir vis tik Dženi nė karto nepagalvojo apie patį jaunuolį, kas jis toks. Nepaklausė nei apie jo gyvenimą, nei apie jo likimą.
Ji galvojo ne apie jį, o tik apie savo vienatvės baimę, ir priėmė jo kompaniją kaip receptą šiai dienai, kurį bus galima išmesti rytoj, nes jo daugiau nebereikės. Grįžusi į namus anksčiau už motiną, Dženi užsirakino savo kambaryje ir atsigulė miegoti, kad tik nereikėtų apie nieką galvoti.
Taip visiems mūsų herojams baigėsi ši nerami ir liūdna diena.

Toliau

Mano naujų žinių laimės diena ir trys susitikimai joje

Žengę dar keletą žingsnių išėjome į taką. Iš tolo pamačiau Bronskį, lėtai ėjusį į mūsų pusę. Jis ėjo nunarinęs galvą ir kuo labiau artėjo, tuo aiškiau mačiau, koks liūdesys gaubė mano draugą.
Gailestis suspaudė mano meilės ir laimės perpildytą širdį. Pajutau tokį meilės antplūdį jam, kokio dar nė karto nebuvau patyręs jokiam svetimam žmogui.
Nuskubėjau prie nesitikėjusio mane čia sutikti Bronskio, plačiai išskėčiau rankas ir apkabinau jį. Tik dabar netikėtai pastebėjau, kaip aš fiziškai išaugau. Jau nebebuvau tas mažas išgeibėlis Liovuška, bėgęs kartu su Florentiečiu iš K. Apkabinęs Bronskį, aukšto ūgio vyrą, pajutau, kad mano pečiai jau viename aukštyje su jo pečiais, o mano akys beveik viename lygyje su jo akimis.
Mintyse nustebau, kada gi aš spėjau taip išaugti bei išplatėti, bet nesileisdamas į apmąstymus linksmai juokiausi iš taip netikėtai į mano glėbį patekusio Bronskio išgąsčio.
– Liovuška, mielas drauge, – kalbėjo jis savo žaviu balsu, – iš kokio dangaus Jūs nukritote? Aš toks laimingas susitikęs su Jumis šią valandėlę. Dieve mano! Bet juk Jūs iš tikrųjų atrodote kaip nusileidęs iš dangaus. Jūs švytite lyg šventos dvasios palytėtas!
– O taip, mano mielas Stanislavai, – atsakiau linksmai juokdamasis ir pirmą kartą pavadinęs savo draugą be tėvavardžio, ko anksčiau negalėjau, nepaisant visų jo prašymų, bet šiandien mano liežuvis pats galėjo atspindėti tą meilę, kuria visas degiau, ir pavadinti jį taip, kaip liepė mano širdis. – Aš iš tikrųjų dabar esu nukritęs iš dangaus. Ir prieš keletą minučių dar nesupratau, kokia didelė laimė pernešti dangų į žemę ir perteikti sutiktam žmogui visa širdimi sugertą jo grožį. Aš myliu Jus, Stanislavai, šią akimirką ta broliška meile, kuriai jau nereikia nei žodžių, nei aiškinimų, norint ne tik pasidalinti su draugu jo sielvartą, bet ir nešti jį kartu sunkiu gyvenimo keliu.
– Liovuška, Liovuška, su Jumis, be abejo, atsitiko kažkas ypatinga, – prispausdamas prie krūtinės mano rankas ir žiūrėdamas į mane savo puikiomis liūdnomis akimis, tyliai kalbėjo Bronskis. – Tačiau kas su Jumis bebūtų atsitikę, kokia stipri bebūtų Jūsų laimė šią akimirką, – palūkėkite su pažadu dalintis mano sielvartą. Aš jau keletą dienų sprendžiu man sunkų klausimą: ar turiu teisę taip artimai bendrauti su Jumis – taip artimai, kaip aš to noriu. Visas mano gyvenimas persismelkęs sielvartu kaip tik dėl to, kad kur tik aš bepasirodydavau, ką tik bepamildavau, su kuo tik bedraugaudavau, – visada visiems neišvengiamai galų gale atnešdavau nelaimę ir sielvartą. Kiek gyvenime savo talentu esu pavergęs žmonių!.. Jie siekė susipažinti su manimi, didžiavosi artumu bei draugyste ? ir visada finalas būdavo vienas ir tas pats: juos ištikdavo nelaimė ir man belikdavo juos guosti. Ar paguosdavau – nežinau, bet mano susitikimo su jais data visada, be išimties, būdavo jų nelaimės pradžia. Mano vienatvė – tai mano išvadų apie savo bendravimą su žmonėmis pasekmė. Pradėjau bijoti bet kokio suartėjimo su žmonėmis. Kaip amžinas žydas ėmiau klajoti po visą pasaulį, niekur nesukurdamas sau jokio pobūdžio laimingų asmeninių jausmų oazių. Pasinėriau vien į meną, atidaviau jam visą savo gyvenimą be jokių išlygų, bet žmonės ir su tokiu mano gyvenimo būdu nepaliko manęs ramybėje. Jie ? noriu aš to ar nenoriu – prieina prie manęs per tą patį meną, kurį jiems nešu. Meilė menui, tai, dėl ko aš gyvenau ir tebegyvenu, tarnavau ir tebetarnauju savo Dievui ir visuotinei gerovei, verčia žmones suartėti su manimi, o mane priverčia priimti juos kaip mokinius ir bendradarbius. Ir neišvengiamai vaizdas visada būdavo ir yra vienas ir tas pats: jeigu aš atnešdavau žmonėms džiaugsmą ir atsivėrimą per meną, aš taip pat neišvengiamai atnešdavau jiems nelaimes į jų asmeninį gyvenimą. Tai ėmė taip mane slėgti, kad aš nusprendžiau baigti savo sąskaitas su gyvenimu, išeiti iš žemės į Amžinybę, kuria šventai tikiu. Jau susiruošiau įgyvendinti savo sprendimą, kai susitikau su tuo didžiu žmogumi, kurio laišką atvežiau ne mažiau didžiam, kaip man atrodo, nuostabiam Jūsų draugui I. Jeigu ne šis nepaprastas įvykis, aš niekada nebūčiau susitikęs su Jumis, Liovuška. Šiluma dvelkia į mane nuo Jūsų. Jūsų jaunystė, Jūsų nepaprastas talentas, gyva fantazija ir sugebėjimas iki pačių gelmių prasiskverbti į aktoriaus išgyvenimus, susidomėjimas ir draugystė, kuriuos Jūs man reiškiate – viskas traukia mane prie Jūsų. Dabar aš ėjau ir sprendžiau vis tą patį klausimą: ar neatnešiu Jums nelaimės? Gal man atsitraukti nuo Jūsų, kad dangaus rūstybė neperskrostų Jūsų jauno gyvenimo?
– Brangusis Stanislavai, – linksmai nusijuokiau aš, – užtikrinu Jus, kad dangaus rūstybė nelaukė mano susitikimo su Jumis. Ji skrodė mano gyvenimą visaip, kaip tik buvo įmanoma. Aš noriu paprieštarauti Jums. Visų pirma, kur mes dabar su Jumis esame? Čia ne ta atvira gyvenimo scena, kupina prietarų ir sąlyginių sąvokų. Čia mums, kaip ir visiems kitiems, atvykusiems į Bendruomenę, – Švenčiausia žemė, kiekvienam pasiekiama tiek, kiek jis pats sugeba į ją įžengti. Čia gyvenama be prietarų, be buities sąlyginumų ir jos diktuojamų išorinių kontaktų. Čia kiekvienas kuria savo dieną tiek išlaisvintą, kiek jis jau suvaldė savo aistras. Antra, Jūs kalbate apie tuos išorinius požymius, kuriuos sukėlėte žmonių gyvenimuose, bet tas sielvartas, kurio šaukliu Jūs ėjote, nebuvo vien kančia. Jis virto žmonėms laiptais jų vidiniam dvasios tobulėjimui. Jeigu Jūs nustosite savo ir Jūsų sutiktų žmonių gyvenimus vertinti vienpusiškai, tematydamas tik vieną žemės planą, ir susiesite savo bei visų sutiktų žmonių sąmones dar ir su gyvo kuriančio dangaus planu, Jūs pats pradėsite gyventi Amžinybėje ir kitų žmonių gyvenimų faktus pradėsite vertinti dviejuose planuose, suliedamas juos į vieną visumą, kuri nebedaloma. Taip vertindamas susitikimus, Jūs atrasite savyje didžiausią Išmintį, nes žadinate žmonėse jų galimybes įžengti į tą amžinai tekantį srautą, kuris yra Amžinas Judėjimas. Šiandien aš visa savo būtybe pajutau žemės žmogaus ryšį su kuriančio dangaus meile ir rūpesčiais. Supratau, kad ne idėjomis ir aukštais žodžiais turiu perteikti žemei gyvo dangaus didžių brolių darbą, bet su visu savo kilnumu turiu prasiskverbti į sutikto žmogaus dvasią. Ne teorijomis ir įžadais turi pasireikšti mano meilė tėvynei. Ir meilė broliui žmogui – tai ne fantazija ir svajonės, ne meditacinė mantrų ir maldų forma, o veiksminga ir efektyvi veiklos forma paprasčiausioje kasdienybėje. I. kalbėjo man visa tai, kalbėjo, kad nėra pilkų dienų, o tėra tai, ką mes per jas kuriame patys, tačiau aš suvokiau tai tik protu, žavėjausi, svaigau, bet… mano meilė tylėjo. Ji visada tebuvo žavus švyturys, kol buvo “meilė svetimiems”, bet kai tik ji paliesdavo “savus”, iš karto peraugdavo į susierzinimą. Šiandien, Stanislavai, visa mano būtybė virpėjo Meilės ugnyje, kurią į mane liejo vyresnieji gailestingieji broliai, neklausdami manęs, ką duosiu jiems mainais, bet apgaubdami mane savo meilės ir apsaugos tinklu, kad aš savo tyrumu galėčiau prisidėti prie jų veiklos. Tarsi galingą ugnį jaučiu savyje jų jėgą. Ir kalbėdamasis dabar su Jumis, esu laimingas, nes jaučiu, kaip atiduodu Jums šią varančią jų ugnies jėgą. Tai, kas verčia Jus kentėti su tokia Jūsų meile žmonėms, kai Jums pačiam norėtųsi nešti kiekvienam vien džiaugsmą, Jūsų sugebėjimas įstumti žmones į kančių kelią neturi Jūsų varginti. Nustokite galvoti apie save, pamirškite, kad Jūs – laikinos jų nelaimės šauklys. Nelaimė, kaip gerovės praradimas buityje, tėra iliuzija. Atminkite tik tai, kad Jūs ? gyvo dangaus bendradarbis ir įvedate žmones į juos apvalančią sielvartų tėkmę. Žmonės prabunda vidiniam gyvenimui ir gauna galimybę nusimesti nuo savęs užaugusius egoizmo gumbus, kad išeitų į Šviesos kelią. Štai ir viskas, ką aš galiu Jums pasakyti. I., aišku, pasakys Jums kur kas daugiau ir išves į naują suvokimo ir veiklos lygį, o mano susitikimas su Jumis – tik palaiminga akimirka. Man teko laimė ir garbė Jums pirmajam perduoti savo tyro džiaugsmo perlą, savo nuostabų Meilės perlą, kurį man padovanojo mano didieji draugai.
Švelniai glosčiau dailias aktoriaus rankas, kuriomis jis buvo užsidengęs veidą ir kuriomis riedėjo ašaros. Taip mes ir stovėjome, kai mūsų pečius apkabino kažkieno rankos, ir aš pamačiau prie mūsų priėjusį Franciską.
– Aš Jūsų ieškojau, mano brangūs draugai.
Dieve mano! Nieko ypatingo nebuvo šiuose pačiuose paprasčiausiuose žodžiuose, bet Francisko veidas, akys, balso intonacija, – viskas spinduliavo tokią meilę, tokį švelnumą, kad aš supratau, kodėl liaudyje jį vadina šventuoju. Jo paprasti žodžiai pasiekė mano širdį, kaip ištarti tada, kitomis aplinkybėmis: “Ateik pas mane ir aš tave paguosiu”.
Išgirdęs Francisko balsą, Bronskis nuleido rankas, pažvelgė į jį ir, matyt, pirmą kartą, kaip ir aš, suprato, kas tai yra Meilė žmoguje. Jis atsiklaupė, prigludo prie Francisko, suėmė abi jo rankas ir pravirko.
Mano širdis tarsi apsivertė nuo šios raudos. Aš taip pat atsiklaupiau greta Bronskio, apsikabinau jį, prisiglaudžiau prie Francisko ir meldžiau gyvą dangų, savo draugus Florentietį ir Ali pasidalinti aktoriaus kančių sunkumu, padėti jam pereiti į naują jo žemės gyvenimo ir veiklos jame suvokimo pakopą.
Bronskio raudoje jautėsi nepakeliamas širdies skausmas, jo nešama kančia. Franciskas glostė kenčiančiojo galvą, palinko prie jo ir tyliai, švelniai šypsojosi. Aš nustojau matyti priešais mus stovintį žmogų kaip Franciską. Temačiau tik Šviesą, tik Meilę, kuri švytėjo aplink visą jo žemišką formą, platėjo, peraugo į šviesų debesį ir apgaubė jį ratu.
– Mano brangus broli, – vis tuo pačiu balsu tęsė Franciskas, – tavo šiandieninės ašaros – tavo gyvenimo lemtinga riba. Tu buvai savo sutiktųjų išlaisvintojas, savo meno genijumi skaldantis jų dvasios šarvus. Tu sielvartavai ir kentėjai, matydamas, kaip dūžta trumpalaikė laimė. Dabar tu suprasi, kad nuo degtuko liepsnos sudegusią jų laimę pakeis nesudegančios Ugnies Šviesa. Dabar tu tapsi jiems atgimimo paguodos jėga. Tu suprasi, kad didis mokinystės kelias Amžinybės akivaizdoje vienodai didis tiek nešantiems savo taurėje rausvus džiaugsmo perlus, tiek nešantiems juodus kančios perlus. Džiaugsmo taurė tik atrodo lengvesnė, o iš tikrųjų žmonėms vienodai sunku garbingai ir su pusiausvyra nešti tiek džiaugsmą, tiek liūdesį. Stokitės, mano broliai, kad kiekvienam iš jūsų galėčiau palinkėti Meilės, sveikindamas ir sutikdamas jo naują gyvenimą.
Franciskas padėjo mums atsistoti, ir aš vėl nusistebėjau šių gležnų rankų jėga. Franciskas apkabino Bronskį, prisitraukė jį prie savęs ir kažką kalbėjo jam tiesiai į ausį, ko aš negirdėjau. Kaip pasikeitė aktorius, visa jo laikysena, kai Franciskas paleido jį iš savo glėbio! Veidas švytėjo, figūra išsitiesino, tapo galinga, akyse įsižiebė jėga, jis visas man dabar atrodė kūrybinės energijos įsikūnijimu. Jo dabar tokiame jauname veide neliko nė vienos raukšlelės, o juk mūsų susitikimo pradžioje jis buvo išvagotas rūpesčių raukšlėmis.
Franciskas kreipėsi į mane:
– Liovuška, tavo brolis Nikolajus siunčia tau linkėjimus. Jis dovanoja tau savo užrašų knygelę, kurią tu jam taip šventai iki šiol saugai ir į kurią su tokiu retai pasitaikančiu sąžiningumu nei karto nepažvelgei, saugodamas svetimą paslaptį. Dabar brolio knygelės užrašai tau jau nėra paslaptis, viską, kas ten parašyta, jau suprasi. Priimk ir mano meilės bei džiaugsmo dovaną. Šį kuklų žiedelį užkabink savo povui ant kaklo. Štai tau ir grandinėlė.
Kaip apsidžiaugiau Francisko dovana! Ne tik aš, bet ir mano povas, mano amžinas priešas šiandien gavo meilės pasveikinimą. Jokie dėkingumo žodžiai negalėjo išreikšti mane pripildžiusio džiaugsmo jėgos. Puoliau Franciskui ant kaklo, tuo pačiu metu ir verkdamas, ir juokdamasis, ir skęsdamas jo begaliniame gerume.
– Liovuška, tu uždusinsi Franciską, – išgirdau už nugaros I. balsą.
Skubėdamas pasitikti Bronskio, net nepastebėjau, kaip ir kada pasimečiau su I. ir savo draugais laiduotojais. Taip ir dabar net nesusimąsčiau, kaip ir iš kur jie šalia manęs atsirado, – visi šios dienos įvykiai man atrodė savaime aiškūs, paprasti, lengvi.
I. nusivedė mus į tolimąją parko dalį, kur pamačiau gražią oranžinę pavėsinę. Čia Franciskas atsisveikino su mumis priminęs man, kad vakare ateičiau pas jį pasikalbėti su neūžaugomis ir būtinai atsivesčiau Bronskį.
Aktoriui, matyt, buvo sunku išsiskirti su Francisku, jis laikė savo naujojo draugo ranką, neatplėšdamas nuo jo akių. Franciskas nusijuokė, išlaisvino savo ranką, paėmė abi Bronskio rankas ir padavė jas I.
– Aš tik meilė, – tarė jis, – o jos taikymo techniką, Jūsų artistinio talento ugdymą ir sugebėjimą taktiškai bei su privaloma savitvarda ir žavesiu padėti žmonėms Jūs rasite pas I. ir Florentietį. Visas dabar Jums reikalingas žinias Jūs rasite pas I. Mano ir jo Meilė padės Jums įžengti į naująją gyvenimo pakopą, bet sugebėjimą pritaikyti šias žinias Jūs galite rasti tik pats.
Franciskas paliko mus ir greitai dingo už pavėsinės. Bet vieni mes buvome neilgai. Tik spėjau dar kartą prispausti prie lūpų Francisko dovanotą žiedą ir įsivaizduoti, kaip nuostabiai žėrės raudona grandinėlė ant balto povo kaklo, kai I. tarė man:
– Liovuška, čia ateina Natalija Vladimirovna. Sutik ją taip, kaip tave ką tik sutiko Franciskas. Perteik jai visą savo gailestingumo jėgą, kaip tau ji šiandien buvo perteikta. Jeigu sugebėsi pamiršti save ir, galvodamas tik apie ją, priglausti ją prie širdies, nematydamas joje nieko, išskyrus jos Meilę, – tu padėsi jai patekti į tą aukštį, kuriame jai reikia rasti naujų jėgų baigti ankstesnįjį ir pradėti naują veikalą. Nesvarbu, kad tu pats dar tik neofitas. Tau dar negali būti atskleisti slapto žmonių karmų valdovų darbo keliai. Svarbu, kad tu atiduotum jai visą savo džiaugsmo tyrumą, kurį ji šiuo metu gali suimti į save tik per tave. Svarbus ne žmogus, kuris neša žinią, svarbi pati žinia ir meilė to, kuris tą žinią neša. Padėk jai, pamiršęs save, kaip šiandien padėjo tau, nematydami nieko daugiau, išskyrus tave.
I. paėmė už parankės Bronskį ir išėjo iš pavėsinės, o kartu su jais, švelniai man nusišypsoję, išėjo ir Nikita su Zeichedu. Praėjo labai nedaug laiko, gal dešimt penkiolika minučių. Bet kokios tai buvo minutės! Aš nejaučiau kūno svorio. Būties laimės pilnatvė, kažkoks iki šiol nepatirtas saldus širdies jausmas susiejo mane su visa aplinka, tarsi ir šviesa, ir saulė, ir gėlės – viskas skambėjo. Aiškiai girdėjau, kaip skamba mano paties gaida bendroje visatos simfonijoje. Aš buvau visumos dalis, nebeskyriau, kur prasideda “Aš” ir kur jau ne “Aš”.
Pasigirdo lengvas šnarėjimas, ir aš pamačiau prie pavėsinės ateinančią Andrejevą. Baltų nėrinių skarelė, kaip visada dengė jos garbanotus plaukus, bet, deja, ne kaip visada jos akys buvo kupinos paties giliausio liūdesio. Tai buvo jau ne tie elektriniai ratai, prie kurių buvau pripratęs. Jos akys tarsi užgeso, ir dramblota figūra šiandien atrodė dar sunkesnė. Ji ėjo tarsi nieko nematydama ir nepastebėdama. Pagalvojau, gal ją slegia kokia mintis, gal ji neturi jėgų išspręsti jai rūpimą svarbų klausimą? Nuėjau jos pasitikti, bet ji vis dar nematė manęs, kol aš nepaėmiau jos už rankos, kurioje ji laikė neišskleistą skėtį.
– Brangioji Natalija, – tariau su visu tuo džiaugsmu, kuris šiandien buvo mane pripildęs, – koks aš laimingas susitikęs Jus šią akimirką! Aš nejaučiu tarp Jūsų ir savęs jokių pertvarų. Aš žinau, kas Jums neduoda ramybės, ir nešu Jums vyresniojo Ali pagalbą. Brangi Natalija, nežiūrėkite į mano blogąsias savybes, aš tesu tik ta skruzdėlė, kuri neša Jums Ali žinią.
Staiga pajutau jau pažįstamą viso kūno virpėjimą ir išgirdau Ali balsą:
– Paimk savo seserį už rankos ir veskis ją į mano kambarį. Ten iš trečios spintos antros lentynos paimsi tą knygą, kuri sušvytės tavo akyse. Paduosi ją seseriai Natalijai ir savo tyra harmonija bei atsidavimu padėsi jai perskaityti tai, kas jai būtinai reikalinga.
Labai apsidžiaugiau ir nustebau, kad Andrejeva stovi greta manęs be jokio džiaugsmo, lyg nebūtų girdėjusi Ali man pasakytų žodžių. Persakiau jai gautą nurodymą. Ji krūptelėjo, tarsi būtų staiga prabudusi. Neleidęs jai atsipeikėti kažkaip staiga suvokiau arčiausią kelią į Ali salelę ir nusivedžiau ten savo mielą seserį Nataliją.
Keistai jaučiausi eidamas nauju taku, kurį pats pirmą kartą mačiau. Jau tiek laiko gyvenau Bendruomenėje, kad, atrodė, puikiai pažįstu visą parką, ir štai vėl einu naujomis vietomis.
– Kur tu mane vedi, broliuk? – Andrejevos balsas buvo tas minkštas, švelnus Nr. 2, kuriame skambėjo švelnumas ir žavesys.
– Argi tu, brangi seserie, nematai, kad mes einame į Ali kambarį jo salelėje. Štai, ji jau matosi. Tiesa, aš ir pats ateinu čia iš kitos pusės, – atsakiau taip švelniai, kaip tik sugebėjo tam atsiverti mano širdis.
– Kokioje salelėje? – nustebo Natalija. – Juk Ali kambarys, kiek žinau, baltoje uoloje, o apie salelę nieko negirdėjau.
Mes išėjome iš medžių tankmės ir priėjome tiltelį, apraizgytą žydinčiomis lianomis ir apaugusį aukšta žole. Tai tebuvo siaurutis, siūbuojantis virš vandens pakabintas lieptas. Pastatęs ant jo koją, suabejojau, ar pereis juo dramblota mano sesuo, atsigręžiau į ją ir… vėl vos nepavirtau Liovuška Varnų Gaudytoju. Vietoje liūdno, griežto veido, atspindinčio giliausius vidinius apmąstymus, išvydau jauną ir linksmą, su iš akių trykštančiu energijų srautu…
Šios akys vėl tapo man pažįstamais elektriniais ratais, bet tai buvo ne tas man įprastas Andrejevos, vidutinio amžiaus moters veidas, grubių, valingų bruožų ir kietai sučiauptomis lūpomis. Pamačiau nepažįstamo jaunuolio veidą, nušvitusį vidine šviesa, kažką girdintį, ko negirdėjau aš, kažką regintį, ko neregėjau aš.
Tik dabar supratau, ką kalbėjo man I: “Kiekvienas mato ir girdi tik tai, kam jis subrendęs. Pro žmogų nuolat skambančioje visatoje gali sklisti didžiulės reikšmės garsų banga, ir ji nesuskambės žmogui, jeigu jo širdyje nėra jai harmoningos atsakomosios gaidos, galinčios sugerti į save tos eterio bangos harmoniją”.
Prieš keletą minučių girdėjau tai, ko negalėjo sugerti į save Andrejevos harmonija. Dabar ji kažką girdėjo, ir tai jai buvo neabejotinas faktas, bet to negalėjau suvokti aš.
Apimtas gilaus pagarbos jausmo jos vidiniam tyliam pokalbiui, švelniai paėmiau Andrejevą už rankos ir, eidamas atbulas, vedžiau ją siauru lieptu. Anksčiau negalėjau atlaikyti ne tik jos prisilietimo, bet netgi jos artumas veikdavo mane labai aštriai ir žinojau, kad nuo jo galiu susirgti, kaip susirgo ledi Berdran, kurią vis dar tebegydė I. Tačiau šiandien laikiau Andrejevos ranką ramiai ir linksmai, ir nuostabus dalykas ? negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad veduosi jaunuolį.
Sėkmingai perėjome siūbuojantį ir po kojomis linkstantį lieptą, atsidūrėme salelėje, ir kaip visada mus pasitiko baltas povas bei sargas. Šių mielų salelės gyventojų pasveikinti nuėjome prie Ali namo, kuris šiandien man atrodė toks švytintis, tarsi iš visų jo akmens porų būtų sklidę auksiniai spinduliai.
“Sustok, keleivi, sustok ir pagalvok, ko tu čia atėjai”, – perskaičiau užrašą, tarsi balta juosta užtvėrusį mums kelią. Iš kur atsirado šis užrašas, aš nesupratau, bet faktas buvo akivaizdus: jis užtvėrė mums kelią, likus tik keliems žingsniams iki namelio.
“Aš atėjau čia atlikti Mokytojo ir savo draugo užduoties”, – mintyse atsakiau į tai. Užrašas fizine prasme nesudarė jokios kliūties, kurią būtų reikėję sunkiai įveikti, bet mano kojos tarsi įaugo į žemę ir apėmė toks jausmas, lyg priešais mane iškilo nepraeinama siena.
Vos spėjau baigti mintyse savo frazę ir užrašas užgeso. Žengėme dar kelis žingsnius į priekį ir kelią užtvėrė antras užrašas:
“Besąlygiškas paklusnumas, džiaugsmas ir nesavanaudiškumas gali praeiti pro mano vartus, bet tik tyrumas tegali padėti neofitui išsivesti atgal tą sielą, kurią jis apsiėmė įvesti į jėgos namą.
Dar turi laiko, keleivi. Jeigu tavyje yra baimė, jeigu bijai atsakomybės – grįžk ir nesivesk tau patikėtos sielos į mano namą.”
– Man taip paliepė Mokytojas, aš einu, – atsakiau garsiai, stipriau suspaudžiau Natalijos ranką ir žengiau tiesiai į degančias užrašo raides. Galvojau, kad susidursiu su karšta liepsna, savo kūnu užstojau Nataliją, bet užrašas užgeso, ir mes įėjome į namą.
Užlipę laiptais sustojome prie Ali kambario durų. Pakėliau akis į viršų ir linksmai perskaičiau baltos liepsnos užrašą virš pačių durų:
“Būk palaimintas, įeinantis. Žinios plečiasi ne nuo tavo pergalių prieš kitus, pergalių, tave išaukštinančių, bet nuo išminties, nuolankumo ir džiaugsmo, kuriuos tu išsiugdei savyje tada, kai to niekas nematė.
Atlikdamas meilės pareigą artimui, rodai meilę man. Ir įvesdamas į mano namą seserį – atlieki mano darbą žemėje.”
Pažvelgiau į Nataliją ir vėl supratau, kad ji nemato jokio užrašo. Jos veidas buvo romus, skaistus. Ji kantriai stovėjo laukdama, kol aš ją įvesiu į kambarį, ir niekuo nebepriminė tos Natalijos, kurios pagrindinis charakterio bruožas buvo nekantrumas. Paprastai ji nė akimirkos negalėdavo nieko niekur laukti. Dabar tai buvo rimties įsikūnijimas.
Atrakinau duris, pasodinau Nataliją prie stalo, prie kurio visada mokydavausi pats, ir padaviau jai knygą, radęs taip, kaip buvo paaiškinęs Ali.
Ne tik mano, bet ir jokio kito žmogaus plunksnai neaprašyti to džiaugsmo ir laimės, atsispindėjusių Natalijos veide, kai aš padaviau jai brangią knygą! Ji tučtuojau atsivertė ją ir, viską pamiršusi, įniko skaityti. Aš jos knygoje, didžiam mano nusivylimui, išvydau man nepažįstamą šriftą ir šiaip taip suvokiau, kad tai buvo senoji žydų kalba.
Išreiškęs nebylią pagarbą savo draugės žinioms ir dar kartą nusišypsojęs savo paties nemokšiškumui, palikau ją tyliai skaityti ir nuėjau į kambario gilumą.
Niekada iki šiol nebuvau įžengęs į šią kambario dalį. Kiekvieną kartą, įėjęs pro duris, pasukdavau į kairę ir eidavau prie stalo, už kurio mane pasodino Ali brangiojo I. rankomis.
Šiandien, stengdamasis netrukdyti giliam Natalijos susikaupimui, pasukau į dešinę kambario pusę ir nustebau nuo atsivėrusios erdvės. Visą antrąjį namo aukštą užėmė tik šis vienas kambarys. Čia, dešinėje jo pusėje, taip pat buvo daug knygų, stovėjo dar vienas rašomasis stalas, ant kurio puikioje baltoje vazoje buvo pamerktos gaivios gėlės. Pagalvojau, kad tikriausiai jas čia atneša nebylys tarnas. Stulbino kambario skaistumas, nes jis visas buvo iš balto marmuro ir tarsi ką tik išplautas.
Pažvelgiau į knygas įstiklintose spintose ir vėl nustebau – tokią kalbų įvairovę išvydo mano akys! Pirmą kartą po išvykimo iš Peterburgo mane patraukė rašyti. Taip knietėjo rašyti, kad buvau pasiruošęs tuoj pat sėsti už Ali stalo ir pradėti rašyti savo gyvenimo dienoraštį apie tuos viesulo greičiu pralėkusius beveik jau ištisus metus.
Jau norėjau sėsti prie stalo, bet mano dėmesį patraukė mažos, vos pastebimos durelės dešinėje, už knygų spintos. Tai buvo labai netikėta, nes aš įsivaizdavau, kad visą viršutinį aukštą sudaro šis vienas didžiulis kambarys, o dabar supratau, jog yra ir dar vienas.
Prisiminiau Anandos kambarį Konstantinopolyje, kaip I. ruošė “princui ir išminčiui” antrą, slaptą kambarį, į kurį įėjimas buvo visiems uždraustas. Pagalvojau, kad ir Ali čia turi tokį patį šventą kampelį, į kurį teįeina jis vienas ir dar galbūt jo patys artimiausi draugai ir mokiniai.
Mane apėmė pagarba šventai paslapčiai to brangaus mano draugo, kurį taip neseniai mačiau laiminantį mane prie altoriaus I. namelyje. Prisiminiau visą susitikimą su vyresniuoju Ali ? jo veidą, judesius, jo didingumą ir neišsenkantį, nenusakomą švelnumą, su kuriuo jis kreipdavosi į žmogų net tada, kai patys žodžiai būdavo griežti ir rimti. Šis nuostabus veidas nebūdavo griežtas net tada, kai jo deginančios akys, atrodo, skaitydavo žmogaus širdies gelmes.
Prisiminiau puotą ir prieš ją vykusį Ali pokalbį su Nal ir Nikolajumi. Prisiminiau pasivaikščiojimą po Ali sodą, jo pokalbį su manimi, kaip jis išlydėjo mus su Florentiečiu, kaip paskutinį kartą ištiesė man ranką, apkabino ir švelniai priglaudė prie savęs.
Kiek daug laiko prabėgo nuo tų dienų, kiek daug susitikimų ir žmonių buvo mano gyvenime, o tas apkabinimas ir žvilgsnis liko mano atmintyje kaip gyvi, tarsi tik dabar Ali būtų paleidęs mane iš savo glėbio.
Prisiminiau ir Anandą, ir serą Vomį, taip kilniai pakentusį savo negrabų sekretorių, ir I., atidavusį man tokią didelę savo gyvenimo, rūpesčių ir dėmesio dalį. Aš tarsi verčiau lapas po lapo savo pastarųjų mėnesių gyvenimo knygą, vėl stipriai išgyvendamas visus susitikimus. Jaunasis Ali, brangusis kapitonas Džeimsas, Anna ir Stroganovas, Žana, jos vaikai, mielas kunigaikštis, turkai, Chava, Henris ir, pagaliau, siaubingieji Bracano ir Bonda…
Mane užplūdo toks dėkingumas visiems didiesiems mano globėjams už jų antgamtišką gerumą, taip paprastai man ištiestą, toks gailestis ir užuojauta tiems nelaimingiesiems, kuriems atidaviau Meilės bučinį, bet negalėjau padėti, kad jis atvėrė mano širdį karštai maldai. Nejučiomis atsiklaupiau, prigludau prie durelių ir šaukiausi Ali, kad per jį mano meilė pasiektų nelaimingąjį Bracano, kad mano malda nebūtų vien gera mintis, bet kad galėčiau rasti tokius veiksmus ir energiją, kurie meilę paverstų aktyvia veikla nelaimingųjų išgelbėjimui ir laimei.
Nugrimzdau į savo maldą ir tyra širdimi nešiau naujų žinių džiaugsmą visiems kenčiantiems, tebesantiems blogyje vien dėl savo nemokšiškumo, tamsos ir grubių aistrų. Mano maldoje neliko nei liūdesio, nei dvejinimosi, kaip būdavo anksčiau, kai melsdavausi už nelaiminguosius ir kenčiančius. Savo malda nešiau palaiminimą visai būčiai. Mano pasitikėjimas ir džiaugsmas gyventi, pažinus savyje Amžiną Gyvenimą, nebeturėjo tų plyšių, per kuriuos anksčiau į mano maldas visada įsiliedavo širdgėla. Manęs daugiau nebejaudino klausimas, kam pasaulyje tiek daug kančių, aš supratau: “Viskas į gera”. Nebejaučiau savęs, visas ištirpau palaimingame kreipinyje į Ali, susiliejau su juo…
Švelni ranka palietė mano galvą – greta manęs stovėjo I. Jis šypsojosi, tyliai pakėlė mane ir tarė:
– Tu atspėjai, mano drauge. Ten “šventasis” Ali kambarys. Įvesti į jį tave gali tik jis pats. Aš neabejoju, kad radęs tave čia jis tai padarytų. Tavo pamaldus dėkingumas jam atvėrė tau galimybę ten įeiti, bet šią savo laimės akimirką užbaik iki galo susitikimą su Natalija. Baik jį su džiaugsmu, kaip ir pradėjai, ir būk laimingas gavęs šį pavedimą.
Nuėjau pas Andrejevą. Mano siela švytėjo, manyje nebuvo nė vienos bent kiek tamsesnės dėmelės, aš visas buvau kupinas tokios meilės jėgos, kad jaučiausi galintis kalnus versti.
Man prisiartinus, Andrejeva pakėlė į mane akis, ir aš pamačiau jose suirzimą ir nekantravimą. Tai teiššaukė manyje šypseną, aš buvau pasiruošęs priimti į save ne tik jos suirzimą, bet ir viską, ką ji ant manęs beužpiltų, kad tik palengvinčiau jai dabar gyvenimą ir prijungčiau ją prie savo džiaugsmo. Tikriausiai mano meilė persidavė jai. Nuo mano žvilgsnio ji nurimo, nusijuokė ir pasakė:
– Na argi galima Jums priekaištauti ir pasakyti viską, ką ruošiausi? Atleiskite man, aš jau perskaičiau viską, ką iš šios knygos man reikėjo sužinoti, užsidegiau noru kuo greičiau bėgti rašyti savo veikalą ir šiame ištisiniame baltume negalėjau suvokti, kur yra durys. Jūs nuėjote palikęs mane čia vieną – štai aš ir pradėjau nekantrauti. Be to, nuo šios akinančios šviesos, atsispindinčios nuo visų sienų, man pradėjo nepaprastai stipriai skaudėti galvą. Aš susirgsiu, jeigu Jūs tuoj pat manęs iš čia neišvesite.
Jos kančia vertė mane skubėti ir nebuvo laiko pasakyti jai, kaip mane nustebino jos žodžiai ir bloga savijauta. Vadinasi, ji nematė, kad aš visą laiką buvau čia. Kambarys buvo nuostabiai nušviestas, jame buvo vėsu, lyginant su karščiu lauke, bet mąstyti nebuvo kada, paėmiau knygą, padėjau atgal į spintą, padaviau vargšelei ranką, nes ji jau blyško ir duso, ir išvedžiau ją į salelę, kur jai iš karto palengvėjo.
Palydėjau ją per man iš anksčiau gerai pažįstamą tiltelį į tą parko pusę, kurioje buvo pagrindinė Bendruomenės dalis, ir tik čia jos liguista išvaizda pasikeitė, ji pralinksmėjo, ėmė lygiau kvėpuoti.
– Kaip gaila, kad nepasiėmiau Ali piliulių. Jums nuo jų iš karto pagerėtų, išnyktų silpnumas ir vėl būtumėte žvali.
– Aš laiku suspėjau. Būtų labai neblogai, jeigu Jūs, seserie Natalija, paimtumėte vieną saldainį, – tarė I., ištiesdamas Andrejevai dėžutę su labai mažais baltais žirneliais.
Andrejeva paėmė vieną mažą žirnelį, nurijo jį ir giliai atsiduso.
– Kas vyksta su Jūsų Liovuška? Kaip Jūs jį grūdinate? Per tris mėnesius jis tapo galiūnu, jau nekalbant apie šią dieną. Šiandien jis tiesiog gražuolis.
– O juk ir Jūs, Natalija, būnate gražuole, – linksmai jai atsakiau, – bet kaip tik tais momentais Jūs savęs, deja, nematote, kaip ir aš pats nė karto savęs tokio nemačiau.
– Brangioji, jeigu Jūs būtumėte turėjusi jėgų nugalėti savo nekantrumą ir irzlumą, ? paėmęs Andrejevos ranką ir glostydamas ją švelniai kalbėjo I., – Jūs jau šiandien būtumėte galėjusi perskaityti tuos žodžius Ali kambaryje, kurie Jums ten degė. Būtent apie juos rašė Jums Ali savo paskutiniame laiške. Jūs turite perskaityti juos pati, be Liovuškos pagalbos, ir tik tada galėsite toliau dirbti su Ali ir išnešti į pasaulį tas žinias, kurioms atėjo laikas pasiekti žmones. Ali patikėjo man perduoti Jums, kad ta darbo dalis, kurioje Jūs dabar įstrigote, Jums sunki ne todėl, jog Jūs kažko nežinote, bet todėl, jog ji reikalauja iš Jūsų daug aukštesnio dvasingumo. Pakeisti savęs Jūs negalite, bet Jūs galite į tą darbą sudėti visą savo gerumą ir meilę žmogui. Galvokite ne apie savo veiklą žmonijai, o apie savo meilę Ali. Stenkitės taip džiaugtis savo laime tarnauti jam plunksna, kad mintis apie asmeninį Jūsų pačios žygdarbį nesusilietų su Jūsų pastangomis. Sąvoką “žygdarbis” žmogus suvokia asmeniškai. Mokiniui negali būti kitos laimės jo kasdienybėje, kaip tik laimė tarnauti Mokytojui, trykštant džiaugsmu. Pats paprasčiausias kiekvienos pačios paprasčiausios dienos veiksmas – štai kas yra mokinystė, bet ne žygdarbis ir ne tie darbai, per kuriuos žmogus išgarsėja.
I. kalbant Andrejeva vis labiau rimo. Jos susijaudinimas geso, veidas minkštėjo, o akyse blanko ugniniai atšvaitai.
– Jūs man dabar atvėrėte naują pasaulio suvokimą, daktare I. Aš einu dirbti kitaip nei iki šiol. Man atrodo, kad aš supratau viską, ką Jūs man sakėte, – ir nusilenkusi mums ji nuėjo namo.
Kai mes likome vieni, I. paklausė manęs:
– Liovuška, ar dar tebejauti savyje tą jėgą, kurią jautei Ali kambaryje?
– O, taip. Šiandien aš supratau, kad meilės kiekybė gali tapti bet kokia kokybe, bet kokia energija. Dabar aš suprantu, kas tai yra Meilė-Jėga.
? Tada eikime pas ledi Berdran. Ji jau pasveiko, ir rytoj noriu leisti jai grįžti iš mūsų korpuso bendrauti su visais. Ir noriu, kad tu savo didžią laimės dieną pasveikintum ją pasveikus ir perduotum jai dalį savo tyriausių vibracijų, kuriomis tave nuskaidrino didys ir gailestingi broliai.
– Kaip aš džiaugiuosi, I., brangusis, kad galėsiu aplankyti ligonę ir perduoti jai dalį savo džiaugsmo, kuris liejasi šiandien aplink mane. Jūsų buvimas padės man rasti reikiamus žodžius ir būdą, kaip pasidalinti su ja savo džiaugsmu.
– Negalvok apie tai, kaip praeis susitikimas. Jausk, kad Ali ir Florentietis greta tavęs, ir tu viską atliksi taip, kaip reikia.
Mes įėjome į savo namą ir pasukome tiesiai pas ledi Berdran, kurios aš neatpažinau, kai pamačiau žavią, gaivią ir jauną moterį, su šia lengva balta suknele labiau primenančią gražų gėlės žiedą, o ne liūdną, išblyškusią gražuolę, sutiktą pirmą mano atvykimo į Bendruomenę dieną.
Ledi Berdran savo ruožtu linksmai pasisveikino su I., o į mano nusilenkimą teatsakė taip, kaip linktelėjama pirmą kartą gyvenime matomam žmogui. Net lengvas nusivylimas šmėstelėjo šiame žaviame veide. Aš nusijuokiau, pagalvojęs, kaip mes vienas apie kitą nieko nežinome, kaip ši moteris net neįtaria, iš kur ir dėl ko aš atėjau, ir net nuliūdo pamačiusi “svetimą”.
– Ledi Berdran, Jūs nepažinote manęs lygiai taip pat, kaip ir aš būčiau Jūsų nepažinęs, jeigu I. nebūtų manęs perspėjęs, kad vedasi pas Jus. Jeigu anksčiau Jūs buvote panaši į išpuoselėtą orchidėją, tai dabar Jūs tiesiog ta išdykusi, atspari kalnų gėlė, auganti šiose viršukalnėse, kaip besistengtum ją sulenkti – ji vis tiek išsitiesia.
– O, dabar aš pažinau Jus iš kalbėjimo manieros ir juoko, – tiesdama man abi rankas atsakė miela kambario šeimininkė. ? Bet kaip Jūs pasikeitėte! Jeigu aš Jus nustebinau savo sveikata ir net išdykėliška išvaizda, tai Jus net nežinau su kuo palyginti. Jūs buvote berniūkštis, o dabar galite būti Beatai herojaus modelis.
Juokaudamas atsakiau, kad jau turiu paruošęs dailininkei užsakymų kur kas vertesniems darbams, o žvilgsniu įdėmiai tyrinėjau amerikietę. Ir kuo įdėmiau ją tyrinėjau, tuo labiau suvokiau, kokią meilės jėgą turi turėti I., kad kitas žmogus galėtų taip pasveikti, užsigrūdinti ir iš pagrindų pasikeisti per tokį trumpą laiko tarpą.
– Kuo gi Jūs buvote užsiėmusi visą tą ilgą laiką, ledi Berdran? – paklausiau šeimininkės, kai mes susėdome balkone, kur I. paliko mus taręs, kad aplankys Igoro ir greitai sugrįš.
– Turėjau tiek įvairiausių užsiėmimų, kad net nežinau, nuo ko pradėti savo pasakojimą. Pirmosiomis dienomis vis norėjau gulėti, buvau tokia silpna, kad negalėjau net skaityti, bet Jūsų draugas nenorėjo nieko girdėti apie mano silpnumą. Ir pirmiausia paliepė pradėti nuo fizinio darbo. Man atrodė, kad mane reikia slaugyti, manimi reikia rūpintis, kaip stengėsi mano brangioji draugė Natalija Vladimirovna, o daktaras I. iš karto, jau trečią dieną, gailestingajai seseriai liepė išeiti, užtikrinęs, kad man pakaks kambarinės. Paklusau ne be vidinio protesto ir ne be nuostabos, bet nuo to, kad ištisas valandas buvau be priežiūros, blogiau nepasijutau. Dar po trijų dienų man, kaip tada atrodė, rimtai ligonei, liepė keltis iš lovos ir eiti maudytis. Dar labiau nustebusi, baigusi visas vaistų procedūras, ? nepasakysiu, kad man buvo linksma pačiai sverti ir matuoti miltelius bei mikstūras, kuriais buvo nukrautas visas stalas – pabandžiau nulipti laiptais žemyn. Keista, bet nieko su manimi neatsitiko. Taip, savo kambarinės lydima, priėjau ežerą, nusimaudžiau, grįžau atgal ir vis geriau jaučiausi. Vakare nepermaldaujamas daktaras I. paliepė man į tėvynę išsiųsti savo kambarinę, nes šios Indijos dalies klimatas jai kenkia. Tai mane sukrėtė. Pripratau galvoti, kad teikiu malonę savo tarnams, leisdama jiems pas mane tarnauti, kad mano kambarinės didelis atlyginimas – tai viskas, ko jai reikia. Ir staiga daktaras I. sako man, kad tarnaitė važiavo su manimi čia tik iš meilės man, gailėdama manęs, kad jai buvo labai sunku išsiskirti su savo gausia ir labai draugiška šeima ir kad mergina tiesiog gęsta, nes viskas čia jai kenkia, pradedant klimatu ir baigiant dvasinėmis Bendruomenės vibracijomis. To aš jau niekaip nepajėgiau suvokti. Aš pasipiktinau. Vadinasi, daktaras I. galvoja ne apie mane, o apie kažkokią merginą iš prastuomenės! Bet… vienas jo žvilgsnis ir klausimas: “O, tiesą sakant, ko Jūs čia važiavote?” – mane sukrėtė ir išblaivė. Nedaug žodžių jis tepridūrė, o visas mano gyvenimas pasirodė man ištisa veltėdystė ir žiaurus egoizmas. Man niekada neatėjo į galvą paklausti savo merginos, kur ir kokia jos šeima, arba įsivaizduoti jos ligą, džiaugsmą ar sielvartą. Klasiniai skirtumai man atrodė teisėta ir nepajudinama siena. Nepasakosiu smulkiau visos gan nuobodžios savo vidinės metamorfozės. Trumpai tariant, pati nesitikėjau, kad manyje tiek šiukšlių. Koks sunkus darbas bei išbandymas man atrodė, pavyzdžiui, pačiai susitvarkyti kambarį. Jau nekalbu apie tragediją, kada pačiai teko skalbti ir lyginti savo baltą suknelę. Dabar, kai visa mano buitis jau tapo įprasta kiekvienos dienos pradžia, aš net nepastebiu to fizinio darbo. Aš džiaugiuosi, atlieku tuos paprastus smulkius darbelius ir, būtent juos atlikdama, ypač susikaupusi, šlovinu savo gyvenimą, savo susitikimą su Natalija Vladimirovna, nes per ją susitikau su daktaru I. Kai mes ruošėmės čia važiuoti, Andrejeva prašė leidimo pas kažką, ką ji vadino Mokytoju Ali. Ji labai apsidžiaugė, kai per didelį vargą gavo leidimą pasiimti kartu ir mane. Gal Jūs, Liovuška, žinote, kas tas Ali? – baigė savo pasakojimą ledi Berdran.
– Aš pažįstu Ali, bet viską, ką apie jį žinau, galiu išreikšti keliais žodžiais, nes tas mano žinojimas labai ribotas. Ali ? tai toks nepaprastai didelis, visiškai nuo prietarų išlaisvintos meilės žmoguje kiekis, kuris tapo beveik begaline jėga. Kadangi jo jėgos ? nei pradžios, nei pabaigos – įžiūrėti negaliu, tai ji man atrodo antgamtiška ir švyti mano menkai dvasiai kaip dieviškas reiškinys. O Ali veikla tokia pati nenuilstanti, įvairiapusė ir man nesuvokiama, kaip ir I. veikla. Kiekviename iš šių gyvenimų nėra nė vienos tuščios akimirkos.
– Siaubas, – toliau tęsė ledi Berdran, ? kiek laiko praleidau veltui. Visas mano gyvenimas iki susitikimo su Natalija Vladimirovna tebuvo vien tik malonumų ir pasilinksminimų ieškojimas. Tik dabar pradedu suprasti, kad gyvenime yra ne tik už pinigus pirkti džiaugsmai. Ir visgi I. dabar čia mane išmokė kiekvieną laikyti žmogumi. Liovuška, noriu Jūsų atsiprašyti. Aš šaipiausi iš Jūsų, iš Jūsų išgeibumo ir iš akių-ylų. Dabar, žiūrėdama į Jus, prisimenu pasaką apie bjaurųjį ančiuką. Jūs iš tikrųjų tapote gulbinu, o aš nepajudėjau iš vietos ir, atrodo, visiems laikams galiu likti Pelene. Ar atleisite man už mano kvailas pašaipas? Ilgiau nebegaliu gyventi su šiuo slogumu širdyje.
– Esu laimingas, ledi Berdran, kad tie nekalti pasišaipymai padėjo mums įveikti sąlyginumų kalną ir taip priartėti vienam prie kito, kad pastebėtume tiek savo, tiek pašnekovo žmogiškas savybes. Šiandien savo širdyje atnešiau Jums tiek tyros meilės, kad Jumyse neturi likti nė lašelio užgaulumo. Aš dar labai mažai žinau ir dar labai mažai mačiau savo gyvenime. Kiekvienas žmogus, pradėdamas žinių kelią, visų pirma pradeda suprasti, kaip jis nieko nežino. Šiandien ypatingai aiškiai suprantu, ypatingai aiškiai jaučiu, kaip dar absoliučiai nieko nežinau. Ir man, kaip ir Jums, atrodo, kad didžiulė gyvenimo dalis prabėgo veltui ir tuščiai, nors aš dar tik mokausi. Šiandien supratau du didelius žmogaus gyvenimo žemėje momentus: pirma, kad gyvenimas – tai ir yra paprasta kasdienybė bei darbas joje; antra, kad susitikimai kasdienybėje tik tada bus tikri susitikimai, kai matysi ne asmenines žmogaus savybes, o jo Šviesą ir Ramybę. Dabar aš mokausi matyti tik žmogaus Šviesą ir Ramybę ir Joms nešti savo meilę.
– Kaip paprastai Jūs man tai pasakėte, Liovuška. Negaliu suprasti, kaip pati iki šiol neradau savo mintims išraiškos. Aplink visa tai sukosi mano naujos mintys, bet tokių žodžių joms niekaip neradau. Liovuška, – atsistodama ir prieidama prie manęs tarė amerikietė, – šiandien aš matau Jus kažkaip ypatingai. Jūs man atrodote toks stiprus, pasitikintis, didelis. Tarsi Jūs žinote kažką naują, nuostabų, kas teikia Jums ramybę ir pasitikėjimą. Aš visiškai nemoku pasitikėti savimi. Kol matau I., gyvenu kilniais polėkiais, tačiau kai tik lieku viena, mano pasitikėjimas išsisklaido, o aš vėl nežinau, ką man daryti, kas gyvenime svarbu ir ko siekti.
– Norėčiau perteikti Jums tą pasitikėjimą, kurį jaučiu dabar, bet dar niekas ir niekada nesugebėjo gyventi svetima patirtimi. Jeigu Jūs pamatėte Jus sužavėjusias I. išmintį ir energiją, jeigu Ali leido Jums čia atvažiuoti, – patikėkite, kad būtent čia rasite visų savo klausimų sprendimą ir čia įvyks kažkas didinga Jūsų gyvenime, ko galbūt nepastebės niekas kitas, bet kas nušvies ir pakeis visą Jūsų gyvenimą.
Amerikietė taip išbalo ir nuliūdo, kad vėl priminė tą ledi Berdran, kurią susitikau čia pirmąją dieną.
– Jeigu žinotumėte, Liovuška, kokią skaudžią žaizdą palietėte. Mano prašmatnus, turtingas, nepriklausomas išorinis gyvenimas buvo tikras pragaras. Nė vienai gyvai būtybei neatnešiau laimės. Atvirkščiai, visi, kurie prisiartindavo prie manęs, tapdavo nelaimingi. Jūs sakėte, kad čia galėčiau rasti atsakymą į savo neišsprendžiamus klausimus, bet kas gali paaiškinti man, koks prakeikimas kabo virš manęs? Juk to niekas negali žinoti?
– Manau, kad yra daug žmonių, kurie gali žinoti ir tai, ledi Berdran. Prieš mėnesį Jums atrodė neįmanomas fizinis darbas. Dabar Jums atrodo neįmanomas žmogaus dvasinis įžvalgumas. Iš kur Jūs galite žinoti, kokios žinios atsivers Jums per septynerius metus? Aš kartoju savo klausimą: ar pripažįstate I. išmintį ir žinias tiek, kad patikėtumėte jam savo gyvenimą ir norėtumėte siekti tobulėjimo ir vystymosi jam vadovaujant?
– O, aišku, aš lenkiuosi prieš I., bet… jam esant labai varžausi. Nė už ką negalėčiau kalbėtis su juo taip lengvai ir paprastai, kaip kalbu su Jumis. Ne vieną kartą stebėjausi, kaip drąsiai Jūs elgiatės su juo, lyg būtumėte lygus jam. Greta jo aš patiriu tokį jausmą, tarsi slėpčiausi savo kiaute.
– Nežinau, negaliu Jums atsakyti, kaip atsitiko, kad aš tarsi suaugau su I. Aš sutikau jį labai liūdną savo gyvenimo valandą. Matyt, mano vaikiška ir vieniša širdis, to “bjauraus ančiuko”, iš kurio Jūs šaipėtės, širdis iš karto pajuto begalinę meilę I., jo gailestingumą ir rūpestį, kurie išgelbėjo man gyvybę, tiesiogine to žodžio prasme, ne vieną kartą per palyginti neilgą mūsų pažintį. Mano galvoje buvo visiška košė, aš ne tik niekuo nebuvau įsitikinęs, aš net nepajėgiau niekur susigaudyti – nei pats savyje, nei aplinkiniuose žmonėse ar įvykiuose. Tiesa, aš nepastebėjau, kad nuolat neščiau žmonėms kančias ir nesėkmes, bet klausimas, kam pasaulyje žmogus turi tiek kentėti, slėgė mane taip sunkiai, kad buvau pasiruošęs neigti gyvenimo prasmę. I. savo išmintimi ir meile išvedė mane iš aklavietės. Jo darbo kupinas gyvenimas, kurio kasdieniniu liudininku buvau, kurį tokį patį matau ir čia, – gyvenimas, kupinas žmonėms nešamos pagalbos ir ramybės, – išmokė mane, kur reikia ieškoti jėgų, kad galėčiau išeiti į Meilės kelią ir žengti tuo keliu nors pirmąjį žingsnį. Tas pirmas žingsnis – savitvarda. Man asmeniškai jis buvo labai sunkus, daug sunkesnis nei Jums, ir ėjau į jį visai kitaip negu Jūs. Savo besąlyginiu paklusnumu, kai darėte, Jūsų supratimu, siaubingus dalykus, bet darėte juos vien todėl, kad taip “paliepė daktaras I.”, Jūs radote tą savitvardą, kuri jau išvedė Jus į pirmąjį, patį sunkiausią žingsnį kelyje, apie kurį aš kalbėjau. Esu įsitikinęs, kad Jūsų varžymasis prieš I. praeis taip pat nepastebimai, kaip nepastebėjote savo pirmojo žingsnio. Jūsų varžymasis – ne kas kita kaip išdidumas ir savimeilė. Kai tik vietoje savimeilės išsiugdysite meilę žmogui, Jūs žengsite antrąjį žingsnį, tai yra paprašysite I. padėti Jums rasti žinias. Jeigu nuoširdžiai jų ieškote, atmeskite visas sąlyginių tradicijų, kuriose užaugote, smulkmenas ir pradėkite naują gyvenimą.
– Liovuška, man neužteks drąsos prašyti I. Gal Jūs galite paprašyti jį imti mane mokyti?
– Ne, ledi Berdran. Gyvenime yra tokie veiksmai, kuriuos dėl savęs žmonės gali atlikti tik patys. Nuspręsti, į kurią pusę reikia eiti, aklai negalima. Savo gyvenimo kelyje, kaip ir dvasiniuose dalykuose, tik pats žmogus gali pasirinkti, kokiu būdu ir kokia forma sieks tobulėjimo. Kiekvienas žmogus, kaip ir visos jo gyvenimo sudedamosios dalys, visiškai nepanašus į kitą. Aš tik galiu Jums, asmeniškai Jums, atnešti visą savo pasiaukojimą ir meilę. Galiu savo ištikimybės Mokytojui jėga padėti nusimesti Jus graužiantį išskirtinumo prietarą. Galiu bandyti įkvėpti Jums herojinę įtampą, kad buities kasdieniškumas ir vienodumas neįsiurbtų Jūsų. Bet tik Jūs pati galite pakilti į tą jausmų ir minčių heroiką, kurioje galėtų plėstis Jūsų sąmonė, išsivalytų ir išsilaisvintų Jūsų meilė, kurioje Jūs galėtumėte rasti bebaimiškumą kreiptis su prašymu į I.
– Dieve, kaip aš norėčiau rasti savyje tas jėgas! Dabar, kai man vėl teks grįžti į savo kambarį, man taip gaila skirtis su šiuo namu. Nors aš nedažnai matydavau I. ir visai nemačiau Jūsų, bet žinojau, kad jis ir Jūs gyvenate čia, greta. Dabar aš tarsi atradau Jumyse brolį, labai man artimą ir brangų, ir man nepaprastai liūdna skirtis su Jumis.
– Kam gi skirtis su Liovuška, ledi Berdran? – pasigirdo I. balsas, o mes užsikalbėję net nepastebėjome, kada jis įėjo. – Jeigu Liovuška Jums toks artimas ir brangus, norite, aš įpareigosiu jį išmokyti Jus sanskrito kalbos? – I. šypsojosi žiūrėdamas į mane ir spinduliavo iš akių savo humoro srautus.
– O, daktare I., Natalija Vladimirovna Jums tikriausiai pasakojo apie mano negabumą kalboms. Jeigu Liovuška turėtų ir antgamtiškus sugebėjimus dėstyti kalbas, net ir tada jis nerastų būdo išmokyti mane sanskrito, o ir kantrybės jam neužtektų.
– Aišku, jeigu Jūs galvojate, kad Jūsų tingėjimas prilygs jo kantrybei, tai iš tokių užsiėmimų nieko nebus, bet jeigu Jūs suvoksite, kad Jums reikia kai ką perskaityti ta kalba, pavyzdžiui, kodėl Jūs žmonėms nešate nelaimes… Ir suprasti tai galėsite tik tada, kai perskaitysite vieną papirusą sanskrito kalba – tik sanskrito ir jokia kita, nes tokia Jūsų karmos tėkmė. Tuo atveju Jūs tikriausiai kibsite į tokį mokytoją kaip Liovuška ir iš visų jėgų pasistengsite palengvinti jam jo kantrybės ir santūrumo pamokas.
Pažiūrėjau į jį ir net nesupratau, kada iš jo akių dingo humoro kibirkštys ir kada juokus pakeitė rimtumas. Jo balse skambėjo man jau pažįstamos įsakančios metalinės gaidelės.
Atsistojau, nusilenkiau jam ir linksmai atsakiau:
– Esu laimingas galėdamas priimti šią užduotį būtent šiandien. Dėsiu visas savo meilės pastangas, kad ledi Berdran galėtų greičiau perskaityti savo papirusą.
Per mane nuvilnijo jau ne ta man iš anksčiau pažįstama visą kūną sukrečianti vibracija, kuri pranešdavo, kad dabar kažką išgirsiu ar pamatysiu iš aukštesnių sąmonės lygių. Dabar aš patyriau naują pojūtį, tarsi tarp mano gerklės ir krūtinės būtų atsivėręs kažkoks besisukantis mechanizmas, teikiantis jėgų matyti vidinėmis akimis ir girdėti vidinėmis ausimis.
Išvydau Ali, išvydau jo rankose senovinį papirusą ir išgirdau jo žodžius: “Jeigu meilės aukos neaukos tas, kuriam ją skyrė karmų valdovai, ji vis tiek turės būti paaukota. Tuo atveju prisiimk ją sau. Pradėk ir baik užduotį su tokiu tyrumu, koks dabar esi.”
Mane užvaldė iki šiol dar niekada nepatirti jausmai: visiškos pusiausvyros, tvirtos ramybės ir paprastumo mažai pažįstamo žmogaus atžvilgiu. Priėjau prie ledi Berdran.
– Negalvokite, kad aš pats jau gerai moku sanskritą, bet mokydamas Jus, toliau mokysiuosi pats. Kai tik I. leis, aš ateisiu pas Jus ir atsinešiu knygas. Kad ir kaip sunkiai besisektų Jums ta kalba, tai vis tiek bus lengviau, negu diena iš dienos nešti nežinojimo naštą. Jeigu Jums atskleista, kur ieškoti paaiškinimo Jūsų liūdesiui, matyt, bus nurodytas ir būdas, kaip išeiti iš jo rato arba kaip nešti jį toliau be graužaties.
Mes atsisveikinome su ledi Berdran ir nulipome žemyn. Gongas kvietė į valgyklą.
– Eikime į alyvų giraitę. Šiandien tau, Liovuška, būtų sunku didelėje kompanijoje. Nikita ir Zeichedas laukia mūsų ūksmingoje pavėsinėje netoli grotos, kur mes pietausime tik keturiese. Ši diena, tavo didžios laimės diena, tampa ir tavo didžiųjų atidavimų diena. Dabar tu baigei pirmą ir lengvesnę savo senųjų karmų dalį, bet po pietų pasiimsi savo paukščiuką, kuris jau suspėjo išalkti bei pasiilgti tavęs, ir mes kartu su tavo laiduotojais eisime pas Franciską, kad galėtum pradėti gesinti sunkiausią karmos dalį su savo pikčiausiuoju priešu. Žinau, kad visą laiką nori paklausti, kas tai yra “karmų valdovai”, apie kuriuos tu nieko nežinai. Aš papasakosiu tau apie juos, o dar šiek tiek sužinosi iš savo brolio užrašų knygelės. Šią valandėlę ilsėkis, drauguži, toje meilėje, kuri dabar taip dosniai supa tave iš visų pusių.
Vos spėjo I. baigti savo žodžius, kai pamačiau ateinančius mūsų pasitikti mano laiduotojus. Įėjęs į ūksmingą pavėsinę, pasipuošusią gražiausiais žiedais, pamačiau nedidelį, balta staltiese dengtą ir kukliai keturiems serviruotą stalą bei keturias palmės medžio taburetes. Ant stalo jau buvo padėti šalti užkandžiai ir daug vaisių.
Kaip skyrėsi visi mano pojūčiai dabar ir anksčiau! Jeigu anksčiau vos tik paliesdavo mane Andrejeva ir aš jau būdavau ligonis, tai dabar mano jėgos tarsi dar tebeaugo, ir atrodė, kad kuo daugiau savo meilės atiduodu, tuo tampu stipresnis. Nejaučiau alkio ir valgiau tik todėl, kad I. liepė man šeimininkauti prie stalo ir rodyti pavyzdį svečiams.
Nikita kelis kartus priminė man tolimos vaikystės epizodus. Aš juos aiškiai prisiminiau ir vis labiau supratau, kiek daug esu skolingas broliui Nikolajui ir kaip mažai tesuvokiau tikrąjį brolį Nikolajų toje žmogaus formoje, kurią taip mylėjau. Tikėjau, kad jis žino apie dabartinę mano laimę. Nejaučiau kartėlio, kad jo nėra čia kartu su manimi. Teturėjau vienintelį norą: perduoti jam šiandien savo meilės pasveikinimą, brolio-sūnaus padėką už visa tai, ką dėl manęs padarė brolis-tėvas.
– Perduok savo priešui ir jo šeimai visišką savo atleidimą ir tuo broliui bei jo būsimai šeimai padarysi didelę amžių paslaugą, – tarė I.
– Nejaugi žmonių gyvenimuose viskas taip stipriai susiję, I.? – paklausiau aš.
– O, taip. Tu dar tik žengi į tą kelią, kuriame pradedi suvokti aukštus dėsnius, o jie ir yra vieninteliai visatos judėjimo dėsniai: tikslingumas ir dėsningumas ? atmink juos.
Lengvi pietūs ilgai neužtruko, ir mes nuėjome į mano kambarį pasiimti poviuko, kuris – ledi Berdran terminologija – iš bjauraus ančiuko pradėjo tapti puikiu, karališku paukščiu.

Toliau