Pastoriaus liga ir mirtis. Jo testamentas

Sėkmingai pasiekę kaimą jau mėnulio šviesos nutviekstu keliu, šiek tiek pavargę, lordo Benedikto draugai iš karto išsivaikščiojo po savo kambarius. Tiktai pastorius liko apačioje, šeimininko kabinete. Jie abu susėdo į krėslus terasoje.
– Tikriausiai tai viena iš paskutinių mėnesienos naktų, kai aš dar vaikščioju ir galiu vertinti visada taip mylėtą žemės grožį. Kiek daug kartų aš lydėjau žmones prie Tėvo sosto ir kaip retai temačiau tikrąjį žmonių žinojimą ir tikėjimą, kaip dažnai stengdavausi nugalėti žmonių baimę jų paskutinę valandą. Dabar, kai aš pats einu pas savo Tėvą, suprantu, kad žmones slegia ne baimė, bet nenaudingai, nevaisingai nugyvento gyvenimo suvokimas; suvokimas, kad buvo nepakankamai ištikimi meilės priesakams, kad nepakankamai dorai pragyveno savo gyvenimą.
– Brangus drauge, mirties nėra. Tuo momentu, kai išeina paskutinis žmogaus atodūsis, dvasia jau būna palikusi savo formą, kurioje žmogus gyveno žemėje. Ir tie, kurie miršta, ir tie, kurie gimsta – žemėje gyvena vien tam, kad pažengtų tobulėjimo keliu. Kartu su šiuolaikiniu auklėjimu žmogus įsiurbia į save tiek prietarų, kad net nesupranta, jog gyvenimas – visas didis Gyvenimas – juda, kunkuliuoja aplink jį ir pačiame jame. Jeigu Jūsų širdyje nebūtų tos Šviesos, kuri mus abu ir viską aplink dabar gaubia – Jūs nebūtumėte galėjęs pasiekti tokio aukšto tyrumo, kuriame gyvenote ir gyvenate. Žmogaus širdyje, atitikdamos jo vystymąsi, viena po kitos atgimsta tos Vienatinio Gyvenimo savybės, kurios glūdi jame pačiame. Pasiekusios pilną išsivystymą, žmogaus savybės perauga į visada aktyvią, gyvą jėgą. Jos nustoja būti vien tik žmogaus savybėmis, jos teka jo gyslomis kaip kraujas, kaip spindulinga meilės materija ir pagaliau atsiskleidžia jame kaip atgijęs jo amžino Gyvenimo aspektas. Viskas, ką žmogus sugebėjo savyje iki galo išvystyti, tapo jo dieviškos dvasios aspektu, jo vidine kūrybos ugnimi. Kai fizinė forma tapo ankšta tokiai atgijusiai žmogaus dvasiai, kai jis išaugo ją kaip vaikišką rūbą – žmogus keičia formą, o mes tai vadiname mirtimi. Jūsų gyvenimas, kad ir kaip griežtai Jūs jį vertinate – be priekaišto. Ir mūsų susitikimas – ne atsitiktinumas, bet mums abiem duotas didis džiaugsmas. Mano ištikimas, atsidavęs drauge, iki šiol aš buvau Jums skolingas.
– Aš nesuprantu Jūsų, lorde Benediktai. Nors tikra tiesa, kad jaučiu Jums didelio artumo – lyg senos pažinties – jausmą, bet… tas, kuris susipažįsta su Jumis, tas ir negali greta Jūsų kitaip jaustis. Jūsų gerumas ir žavesys pavergia kiekvieną.
– Jūs niekada nemąstėte apie žmonių gyvenimą žemėje kaip apie amžiną gyvenimą, o ne tik kaip apie atkarpą tarp gimimo ir mirties. Tuo tarpu tai – gyvenimų žemėje seka per ištisus amžius. Danguje nėra vietos poilsiui. Visa, kas gyva, danguje darbuojasi taip pat kaip ir žemėje. Mes išeiname iš čia, dirbame, mokomės, gyvename lengvesnėse formose, pagal kitus dėsnius lygiai taip pat, kaip žemėje mes galime gyventi tik pagal žemės dėsnius.
Šioje žemėje Jūs jau ne kartą buvojote ir ne kartą susitikote su manimi, bet tai vis būdavo trumpalaikiai susitikimai, kur kiekvieną kartą aš vis likdavau Jums skolingas. Paskutinio mūsų susitikimo metu Jūs išgelbėjote man gyvybę. Dabar ilgai Jūsų ieškojau norėdamas atsilyginti už visą man padarytą gerą. Tik prieš keletą mėnesių, būdamas Maskvoje, sužinojau, kad Jūs Londone, kad Jūs pastorius. Viską apie Jūsų gyvenimą sužinojau iš savo draugų, kurie pametė Jūsų pėdsakus Venecijoje ir nusekė ne tuo keliu, ieškodami Jūsų artistų aplinkoje.
Kai tik gavau žinią apie Jus, pakeičiau savo planus ir atvykęs čia tuoj pat Jus susiradau. Dabar priimkite visas mano paslaugas Jums ir Alisai kaip mano Jums grąžinamą amžių skolą ir daugiau nelieskime šios gyvenimo pusės. Čia viskas šviesu, viskas švyti. Apie antrąją Jūsų šeimos pusę galiu pasakyti tik tiek: aš padarysiu viską, kas bus įmanoma, Dženi ir Jūsų žmonai išgelbėti. Bijau, kad tai neduos naudos, bet vis tiek padarysiu.
– Kaip keistai jaučiuosi, lorde Benediktai. Aš tarsi tampu lengvas lengvas ir iš tikrųjų prisimenu savo seną draugystę su Jumis. Į mano sielą leidžiasi nuostabi rimtis ir ramybė, ir ne tiek nuo Jūsų žodžių, kiek nuo Jūsų buvimo čia, nuo ypatingo Jūsų gerumo, nuo kažkokių beveik nežmogiškų Jūsų tvirtumo ir jėgos, kurie tiesiog sklinda nuo Jūsų. Priimkite palaimingą išeinančios sielos padėką už tą aiškumą ir ramybę, kuriuos įliejate į ją šiuo paskutiniu mano gyvenimo žemėje periodu. Jūsų dėka mano atsisveikinimas su žeme kupinas didybės. O dėl mano žmonos ir Dženi – Dieve mano, kiek daug jėgų atidaviau, kad apsaugočiau jas nuo blogio. Čia Jūs mane dabar nuraminote ir aš palieku jas su Jūsų apsauga. Aš aiškiai mačiau, kaip nuolatinis irzlumas ir prabangos bei pramogų troškimas vis labiau ir labiau gramzdina jas į bendravimą su melagingais ir netgi negarbingais žmonėmis. Mačiau, kaip jos skęsta smulkmeniškose mintyse ir jausmuose, kaip jų amžinas siautėjimas jas stumte stumia nuo visų aukštesnių, kilnių žmogiškos meilės jėgų ir bloškia į nuolatinį egoistinį koncentravimąsi tik į pačias save; bet taip ir negalėjau jų širdyse rasti jokių gėrio kabliukų, už kurių ištraukčiau jas iš miesčioniško bukumo.
– Dabar liaukitės apie jas galvoti, mielas lorde Vodsvordai. Jums dar likęs žemėje laikas priklauso Jums vienam. Šiomis paskutinėmis dabartinio Jūsų įsikūnijimo dienomis aš atėjau pas Jus suteikti Jums tas žinias, kurių ieškojote visą gyvenimą ir ištrypėte į jas takelį kojomis tų žmonių, kurie pas Jus ieškojo paguodos ir išėjo iš Jūsų ne tik paguosti, bet ir suvokdami, kad rado draugą; kurie pas Jus ieškojo ramybės, o išėjo ne tik nurimę, bet ir nešini džiaugsmu, nes suvokė savo teisę į gyvenimą, į laimę, į darbą.
Nusimeskite nuo savęs visus sąlyginumų pančius, kurie riboja Jūsų sąmonę ir trukdo Jums bendrauti dvasia ir ugnimi. Visos ašaros, skausmas, aistros, kurias Jūsų širdis surinko į save kaip į taurę, jau dega ne vien Jūsų širdyje, bet ir mano, ir širdyse visų tų žmonių, kurie pašventė save visuotinės gerovės tikslui. Jumyse jau nebeliko nei sąlyginės meilės, nei prietarų pančių. Visas tas dienas, kol paliksite šią žemišką formą, gyvenkite, kaip gyvenama atsikračius visa ko asmeniško. Laimindamas kiekvieną savo dieną, gyvenkite narsiai ir išmintingai negęstančios Didžiosios Motinos-Gyvenimo meilėje.
Ne tik savo dukrai Alisai, bet ir savo jaunajam gerbėjui Sandrai, ir slapta labai giliai kenčiančiam Mildrėjui, ir mano vaikams, Nal ir Nikolajui – visiems palikite didžią išminčiaus pamoką, kaip ramiai ir džiaugsmingai reikia atsisveikinti su žemės gyvenimu prieš pradedant, tiksliau, tęsiant savo amžino gyvenimo veiklą. Šviesa, kuri kasdien liejosi iš Jūsų į žemės kelius, Šviesa, kuri Jums dabar atsiveria kaip amžina atmintis apie vienatinį Gyvenimą ir kuri jau ne kartą leidosi kartu su Jumis į žmogišką formą, telieka amžinai jų visų gyvenimų atmintyje kaip paprasčiausias žinojimas: užsnūsti su Išmintimi, su mintimis apie Amžiną, su laimės ir viso vienatinio Gyvenimo savyje ir visame kame suvokimu. Žvelkite į visas likusias dienas kaip į užtarnautą nerūpestingą poilsį ir skinkite meilės, kurią pats kaip saują brangakmenių pažėrėte žemėje, vaisius.
Florentietis palydėjo pastorių į viršų, į jo puikų kambarį, kur už atvirų durų buvo matyti mėnesienos nušviestas parkas ir už jo atsiveriantys toliai.
– Aš nenusipelniau šios laimės, lorde Benediktai, o apie tokį grožį, kuriame dabar gyvenu, negalėjau net svajoti. Jeigu Jūs kalbate apie skolą man, tai ką gi aš turiu sakyti? Meldžiausi Tėvui, kad galėčiau mirti ramybėje, tik vis nerasdavau jos. Jūs padėjote mano širdyje atsiskleisti ne tik ramybei, bet ir absoliučiam džiaugsmui. Koks nuostabus gyvenimas! Koks galingas ir didis šio gyvenimo daigas žmoguje, jeigu jis per amžius keičia formą ir vėl gyvena! Tik dabar aš tai iki galo supratau. Kodėl tada bažnyčia moko apverkti vienam kito mirtį? Kodėl moko ilsėtis ramybėje dangaus karalystėje, jeigu ramybę galime rasti tik kiekvienas savyje? Ir dar aš supratau, kad rasti ją galima tik gyvenant su Šviesa. Kol žmogus gyvas, jį reikia mokyti, kaip gyventi Šviesoje, o ne kaip ilsėtis ramybėje.
– Labanakt, lorde Vodsvordai. Štai Jums dar viena piliulė, kuri atneš miegą.
Florentietis tvirtai paspaudė pastoriui ranką, dar kartą palinkėjo labos nakties ir nulipo žemyn į savo kabinetą. Pastorius dar truputį pasėdėjo nakties tyloje, bet greitai taip užsinorėjo miego, kad vos spėjęs nusirengti iš karto užmigo.
Atrodė, kad visas tyloje skendintis namas jau miega, tačiau šeimininkas sėdėjo prie rašomojo stalo ir rašė laišką retkarčiais įdėmiai įsižiūrėdamas į kažkokį tolimą tašką. Durys į terasą buvo atviros, ir naktinis gėlių aromatas sklido po kambarį. Kartas nuo karto atklydęs vėjelio gūsis virpino ant stalo degančios žvakės liepsną, vertė ją plazdėti ir mainyti atšvaitus prie stalo rašiusiojo auksinėse garbanose. Staiga Florentietis pakėlė galvą, į kažką įsiklausė ir palingavęs galvą tyliai tarė:
– Alisa, Alisa, aš tikėjausi, kad tu šiandien turėsi kur kas daugiau jėgų. Jeigu tau taip sunku ir nyku, eikš čia. Galvojau, kad tu jau supratai, kaip turi palaikyti tėvą ir paskutines jo dienas paversti žemiškuoju rojumi, o tu atsidavei liūdesiui galvodama tik apie save. Nustok verkti ir ateik.
Grįžusi iš lenktynių Alisa iš karto užlipo į savo kambarį, užsimetė ant pečių chalatą, atidarė balkono duris ir prisitraukusi prie jų fotelį sustingo jame skausmingai suvokdama, kad išsiskyrimas su dievinamu tėvu neišvengiamas. Atmintyje rikiavosi jos gyvenimo vaizdai nuo pat vaikystės. Nė karto ji nematė tėvo suirzusio, nė karto jis negrįžo namo be šypsenos. Koks skausmas bespaudė jo širdį, jis visada įžengdavo į namus įnešdamas kartu su savimi ir kiekvienam skirtą švelnų žodį. Daug kas, ko Alisa nesuprato vaikystėje, paaiškėjo jai dabar.
Vaiko širdelė atspėjo tėvo dramą, ir visas jos gyvenimas, kiekviena diena – viskas tebuvo vienintelis siekimas: apginti tėvą nuo nemalonumų, neleisti jam pastebėti ką nors slogaus, nukreipti nuo jo tą ar kitą smūgį.
Dvi širdys, du gyvenimai – tėvo ir dukters – susiliejo į vieną visumą. Ir dabar… turėjo atskilti dalis jos širdies. Ne tėvas traukėsi iš gyvenimo, bet iš jos širdies plėšė jos pačios dalį. Diena be tėvo… Alisą sekino ši kančia. Ji tarsi skendo iš jos širdies besisunkiančio kraujo klane. Sėdėjo ji visa savo skausmo sugniuždyta, sukaustyta, be minčių, be vilties ir tarsi girdėjo, kaip iš jos širdies laša kraujas ir kaip aplink ją jau telkšo ištisas kraujo ežeras.
Staiga tarsi elektros srovė per kūną perbėgo kažkokia jėga. Mergina prisiminė Florentiečio žodžius, pasakytus grįžtant namo. Prisiminė jo pokalbį su Sandra ir viską, ką lordas Benediktas kalbėjo jai pastarosiomis dienomis. Taip aiškiai prisiminė, kad tarsi išgirdo nakties tyloje jo balsą, kviečiantį ateiti. Prieš valandėlę dar tokia bejėgė, dabar ji atsistojo ir nusišluostė ašaras. Savo kančią ir skausmą ji taip raiškiai įsivaizdavo, taip aiškiai jautė lašantį iš širdies kraują, kad jai ir toliau atrodė, jog krūtinėje – atvira žaizda. Ji suspaudė širdį rankomis ir pažvelgė po kojomis norėdama įsitikinti, ar nestovi kraujo klane.
Žvilgtelėjusi žemyn, į sodą, ji pamatė rankos mostu ją kvietusį lordą Benediktą. Nulipusi žemyn, rado jį laukiantį jos ant savo kabineto slenksčio.
– Užeik, kūdiki, – tarė uždarydamas paskui ją duris. – Po šiuo stogu šiąnakt nemiegame mes su tavimi ir dar vienas žmogus. Likusieji nutarė būti išmintingi ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Tu galvoji, kad nemiega Sandra. Ne, indui aš daviau raminančių lašų ir jis miega kaip ir tavo tėvas. Nemiega tas, kuris nė žodžiu neužsiminė apie tavo ir savo kančias. Nemiega lordas Mildrėjus, jo širdis plyšta nuo tavo dramos, nuo tavo liūdesio. Kad sustabdytų nors vieną kraujo lašą, tebelašantį iš tavo širdies, jis pasiruošęs lipti ant ešafoto. Ir dabar, iš pažiūros ramus, jis blaškosi lyg tigras narve, nerasdamas atsakymų į savo klausimus. Tau, dukra mano, reikia ne verkti, ne kraujais plūsti, bet prisiminti, kaip prie Amžinos Ugnies tu pažadėjai teikti žmonėms pagalbą ir paguodą. Kas iš to, kad tu sėdėsi ir verksi? Argi tai, kas neišvengiamai turi įvykti, neįvyks vien todėl, kad tu verki? Kur dabar tavo tėvui rasti jėgų ir ramybės? Dabar, kai jam išmušė valanda keisti savo gyvenimo formą? Tu įpratusi šį keitimą vadinti mirtimi, bet mirties nėra, yra tik tavo prietaras. Aš tau jau kalbėjau: kol gyveni, neprarask tuščiai nė vienos akimirkos. Mokykis kurti širdimi, nes ašarose nelieka vietos kūrybinei jėgai. Dėl ko beverktų žmogus, jis visada verkia dėl savęs. Tuo tarpu aukščiausia žmogaus meilės forma – veiksmas, energija. Tik tas, kuris tvirtas ir narsus, išeina į aukštą kilnumo ir pasiaukojimo kelią. Gyvenimui reikia tik tokių bebaimių širdžių.
Gyvenime nėra sustojimo akimirkų. Gyvenimas – amžinas judėjimas, amžinas veržimasis pirmyn, ir tik tvirtas gali žengti su juo koja kojon. Jeigu tu ir toliau apverkinėsi kiekvieną nelauktą – nelauktą tik dėl tavo neišmanymo – likimo smūgį, tai tau nėra reikalo gyventi šalia manęs. Tu nori dalintis mano gyvenimu. Tai pasiaukojančios veiklos gyvenimas. Tame gyvenime mainosi pergalės, pralaimėjimai, nelaimės ir džiaugsmai, bet jame nėra vietos liūdesiui.
Mirtis – žmogaus prietaras, jo barbariško požiūrio į gyvenimą liekana. Pažvelk į šį nuostabų gamtos grožį: dangus jau aušta, o mėnulis dar šviečia. Tavo akyse diena keičia naktį ir visa tai tėra tik to paties Vienatinio Gyvenimo, kuris glūdi tavyje, manyje, saulėje, debesyje, žolėje, formos. Vėliau, daug mokydamasi, tu pasieksi žinių aukštumas, tada gyvenimo ir mirties dėsnis jau netrikdys tavo įprasto gyvenimo ritmo. Šiandien gerai ir aiškiai suprask: jeigu nori vėl susitikti su tėvu gyvenimo veikloje, ruošk savyje tą šventą ir aukštą vietą, kur jis galėtų susitikti su tavimi ir toliau kartu darbuotis. Žinok tik viena: tu gali sukurti tą šeimą, kurioje tavo tėvas vėl galės įsikūnyti. Tu gali tapti jam motina ir motiniška meile bei rūpinimusi atsilyginti už visą jo rūpinimąsi tavimi, už visą jo meilę; bet “gali” – dar nereiškia “įvyks”. Tavyje visa meilė, tavyje visa jėga, tavyje visos galimybės pasukti likimo vairą į tą ar kitą pusę. Viskas priklausys nuo to, kaip tu dabar išlydėsi tėvą ir kokį jau dabar suteiksi jam palaiminimą į amžiną kelią.
Mergina, visa pasikeitusi, švytėdama, prigludo prie savo didžio draugo rankos ir sušnibždėjo:
– Aš viską supratau. Jūsų jėga persiliejo į mane. Nebeliko dėl ko verkti… Tik lordas Mildrėjus. Kaip aš galėčiau jį nuraminti?
– Palik šį rūpestį man.
Paglostęs nurimusios Alisos galvą, davęs išgerti vaistų, liepė iš karto eiti miegoti, nes jau reikės pradėti rūpintis tėvu. Palydėjęs Alisą iki laiptų Florentietis vėl sėdo prie rašomojo stalo ir baigė rašyti pradėtą laišką.
Rytmečio žara jau brėško. Lordas Benediktas užpūtė žvakes, trumpam užsuko į miegamąjį ir už ketvirčio valandos išėjo iš jo jau su pižama ir frotiniu rankšluosčiu ant peties.
Sutvarkęs laiškus sudėjo juos į rašomojo stalo stalčių, ant popieriaus lapelio parašė keletą žodžių ir įsidėjęs jį į kišenę išėjo į parką. Apėjęs namą iš kitos pusės, pasilenkęs paėmė nuo žemės akmenuką, įsuko jį į tą laiškelį iš kišenės ir sustojęs prieš vieną iš atvertų antro aukšto langų vikriai įmetė į vidų.
Prie visą naktį nemiegojusio, nelinksmose mintyse skendinčio lordo Mildrėjaus kojų, skambiai atsimušęs į grindis, nukrito kažkoks baltas daiktas. Iš netikėtumo krūptelėjęs jis pasilenkė ir pakėlė popierėlį, iš kurio iškrito akmenukas.
“Vilkitės pižamą, imkite frotinį rankšluostį ir lipkite žemyn, į terasą. Eisime prie ežero maudytis krioklyje.” Raštelis buvo be parašo, bet Mildrėjus iš karto pažino stambų, gražų šeimininko braižą. Pažvelgė pro langą, bet pro jį tepamatė nuostabų auštantį rytą ir teišgirdo tik paukščių balsus. Apsidžiaugęs tokia netikėta proga pasivaikščioti kartu su lordu Benediktu, Amedėjus paskubėjo persirengti ir nulipo žemyn nebaigęs mąstyti visą naktį jį slėgusių minčių.
– Na, kankiny, – linksmu juoku pasitiko jį lordas Benediktas, – į ką gi Jūs dabar panašus? Dar dvi trys taip praleistos naktys ir mane apkaltins mažų mažiausiai svečių kankinimu. Lorde Mildrėjau, puikus mano bičiulio indo auklėtojau, ar negalėtumėte man paaiškinti, koks gi liūdesys nusinešė per naktį pusę Jūsų svorio?
– Mielai, lorde Benediktai, nes tai visai lengva. Klaikus bejėgiškumas padėti žmonių kančioms varo mane į neviltį. Tik norėčiau žinoti, kaip Jūs atspėjote, kad aš nemiegu ir esu kaip tik tame iš trijų man skirtų kambarių? Juk metant akmenuką į tą langą, prie kurio aš sėdėjau, reikėjo būti įsitikinusiam ne tik kad nemiegu, bet ir kad kviečiate žmogų, kuris nedelsdamas perskaitys Jūsų laiškelį. Ir koks gi Jūs jaunas, koks žavus, lorde Benediktai, aš suprantu, kodėl Jus praminė Florentiečiu.
– Ar žinote, mielas svety, kad jeigu mes taip stoviniuosime sulig kiekvienu žingsniu, tai atgal grįšime tik tada, kai damos jau pusryčiaus? Pajudėkime energingiau ir aš, galimas daiktas, atskleisiu tą paslaptį, kaip sužinojau apie Jūsų nemigą. Pažvelkite aplink save, įsižiūrėkite į Jus supančio gyvenimo įvairovę. Kokių nuostabių formų ir kokio grožio gėlės Jus supa! Lapeliai, žolelės, drugeliai, paukščiai, musės, bitės – visi gyvena įtampos kupiną gyvenimą, kuria, atiduoda savo aromatą, vaisius, grožį ir… miršta. Jūs taip apibūdinate kiekvieno iš šių gyvenimų pabaigą.
Jūs nuskinate žiedą ir įsisegate jį į švarko atlapą ar puošiate juo stalą. Jūs negalvojate, kad atidavęs visą savo grožį žiedas numirs. Jūsų visai nejaudina ši mirtis. Jūs ją laiminate, sutinkate ramiai, kaip kažką neišvengiama, įprasta. Kodėl? Tik todėl, kad tai neliečia Jūsų asmeniškai, neliečia Jūsų prisirišimo, Jūsų įprastų norų, Jūsų meilės, į kurią kasdien įpindavote savo širdies, savo kraujo, kūno ir dvasios gijas. Jūs ramus. Jūs žinote tikslingumo dėsnio, kuris verčia visa kas gyva keisti savo formas, neišvengiamumą. Tačiau kai tik tai liečia žmogų – viskas Jūsų sąmonėje pasikeičia. Čia viskas suskirstoma į savus ir svetimus. Savi – tai tie, su kuriais Jūs susigyvenote, susigiminiavote, susijungėte kraujo ryšiais. Tada kiekvienas toks išsiskyrimas – neišvengiamos ašaros, neviltis ir tokia išvaizda kaip dabar mano mielo draugo lordo Mildrėjaus.
Jums teko dalyvauti dviejuose karuose, kai buvote tik septyniolikos-devyniolikos metų; apie Jūsų drąsą kareiviai kūrė dainas ir legendas, o Jūsų savitvarda stebėjosi visko matę karininkai. Dabar Jums dvidešimt aštuoneri. Tai kodėl pastoriaus mirties akivaizdoje Jūs praradote ne tik savitvardą, bet ir pusiausvyrą? Jūsų meilė Alisai – man ne paslaptis, bet ir tai nepateisina Jūsų elgesio. Kam reikalinga tokia meilė, iš kurios mylimas žmogus negali pasisemti didvyriškumo? Nejaugi Jūs manote, kad tokiu savo elgesiu reiškiate užuojautą Alisai? Tik ta užuojauta veiksminga ir tikra, kuri ištiesia žmogui ne ašaras, o perteikia savo stiprumą ir drąsą.
Nejaugi Jūs manote, kad jeigu viduje slėpsite visišką disharmoniją, tai šia veidmainiška savitvarda padėsite žmogui jo sunkią valandą? Tik tikrai išmintingas elgesys, kai Jūs viduje įtikinamai ramus, gali padėti artimam. Ir šis gyvas išminties pavyzdys vien tik savo pasirodymu, vieninteliu susitikimu gali užgesinti tūkstančius žmonių dramų. Toks yra tikro išminčiaus pavyzdys, ir kokiu pavidalu besutiktų jį žmogus, jis gali suteikti jo jėgoms didvyriškos veiksmų įtampos; gali padėti menkam, aimanuojančiam tik dėl savęs, toliau savo kiemo nematančiam siaurų pažiūrų žmogui pereiti į sudvasintą savęs suvokimą visos visatos dalele. Visatos, neišvengiamai paklūstančios vienam ir tam pačiam tikslingumo dėsniui, kuris veda visa, kas gyva žemėje – nuo vabalėlio iki žmogaus, – į tobulėjimą. Jūs galite man atsakyti, kad visa tai ˛inote ir suprantate, bet aš Jums paprieštarausiu, nes išminties kalba žinoti reiškia mokėti, o suprasti reiškia veikti. Tas, kuris kalba, kad jis žino ir supranta, bet nemoka to panaudoti savo darbo dienoje, – iš tikrųjų nieko nežino. Savo neišmanymu jis nesiskiria nuo cirko arklių ir šunų, kurie tiesiog įsiminė tam tikras kasdienines asociacijas, išmoktas ta ar kita eilės tvarka.
Pamąstykite apie visa tai, lorde Mildrėjau. Daug kas Jūsų gyvenime priklausys nuo Jūsų dabartinio elgesio – ir ne tik Jūsų gyvenime, bet ir Alisos, ir dar daugelio kitų žmonių, kuriuos kaip tik dabar sutinkate, su kuriais bendraujate. Gaila, bet dėl ne nuo manęs priklausančių priežasčių negaliu nieko aiškiau pasakyti. Galiu tik pridurti, kad dabar Jūs stovite kryžkelėje ir priklausomai nuo Jūsų energijos, nuo Jūsų drąsaus elgesio, nuo Jūsų tvirtai parodyto gerumo, nuo Jūsų kilnumo jėgos kaip tik šiuo momentu – Jūs išgirsite iš gyvenimo vienokį ar kitokį šaukimą. Jūs galite sukurti ar nesukurti tą ar kitą šeimą, kurioje duotumėte galimybę didžiai dvasiai nužengti į žemę ir Jūsų meilės bei gerumo saugomai eiti jos naujo gyvenimo keliu.
Florentietis atvedė lordą Mildrėjų prie krioklio. Gamtos grožis, nuostabus rytas ir šeimininko žodžiai ne tik išsklaidė ankstesnius svečio jausmus, bet praplėtė jo akiratį ir suteikė jam viltį. Išlipęs iš ežerėlio, atsiradusio krentant vandens srautui nuo stačios uolos, gūždamasis nuo šalčio lordas Mildrėjus atsakė:
– Net jeigu nebūčiau priėmęs šio šalto vandens krikšto, suteikusio man naujų jėgų, vis tiek jausčiausi naujai gimęs vien tik nuo bendravimo su Jumis, nuo Jūsų žodžių, lorde Benediktai. Svarbiausia, ką aš dabar supratau iš Jūsų kalbos – tai, kad meilės jėgai neegzistuoja išsiskyrimo prietaras. Tik dabartiniame mano sąmonės išsivystymo lygyje visa tai žinoti ir veikti – dar du skirtingi dalykai. Neprarandu vilties, kad šalia Jūsų abi šios sąvokos kada nors susilies manyje į pasiaukojantį ir atsidavusį veiksmą, į patį paprasčiausią sugebėjimą būti iš tikrųjų geram žmonėms ir galvojant apie juos u˛miršti save.
Į namus jie grįžo laiku, suspėjo persirengti ir pusryčiauti sėdo kartu su visais. Pastorius šią dieną jautėsi silpnas, pavargęs, bet visgi išėjo pasivaikščioti po parką. Įsikibęs dukrai į parankę, lydimas Sandros nuėjo iki skardžio, nes jam ypatingai patiko žvelgti nuo čia į atsiveriantį tolį. Tačiau po pietų jis tuoj pat užlipo į savo kambarį. Alisa nesitraukė nuo tėvo nė akimirkai. Atrodė, kad ji visiškai nepastebi nei jo silpnumo, nei ypatingo meilumo, kuriame jautėsi švelnus atsisveikinimas. Ji elgėsi kaip ir visada, lyg tėvas būtų sveikas, tik nesitraukė nuo jo.
– Alisa, vaikeli, eitum pasivaikščioti, štai, visi kartu su lordu Benediktu eina į fermą.
– Ne, tėveli, noriu tyliai pabūti šalia Jūsų.
Į duris pasibeldė. Įėjo lordas Mildrėjus.
– Gal galėčiau pasėdėti prie Jūsų, lorde Vodsvordai? Taip norisi pabendrauti su Jumis, kad net drįstu trukdyti. Ar nepyksite ant manęs už tokį sutrukdymą?
– Ne tik nepykstu, bet esu laimingas, kad Jūs užėjote. Alisa nepalieka manęs, nors ir kaip aš prašau pailsėti nuo tokios seniokiškos draugijos. Neslėpsiu nuo Jūsų, mano drauge, kad tokia dukros ir Jūsų meilė man – didelis džiaugsmas, tai tiesiog didžiulis atlyginimas už visą nueitą gyvenimą.
– Žinote, tėveli, Jūs tikras fenomenas. Kitas žmogus Jūsų vietoje daugiau galvotų apie save. Jūs bent truputį vertintumėte save ir visa tai, ką Jūs davėte žmonėms ir mokslui. Lordas Benediktas man sakė, kad čia, pas Jus, žada atvykti ištisa Mokslų Akademijos delegacija ir įteikti Jums kažkokį išimtinį apdovanojimą už tą knygą, kuri artimiausiu metu bus išleista. Akademijoje iš lordo Benedikto sužinojo, kad Jūs nesveikuojate ir negalėsite pats dalyvauti iškilmingame posėdyje, kuriame numatyta Jus vainikuoti laurais, todėl iškiliausieji mokslo atstovai atvyks pas Jus čia, o Jūs, brangus mano tėte, rodote vien nuolankumą.
– Dukrele, labai norėčiau išvengti to iškilmingumo, jis mane slegia, aš net susijaudinau. Lorde Mildrėjau, neatsisakykite paprašyti grįžusio iš pasivaikščiojimo brangaus mūsų šeimininko užeiti pas mane.
– Būtinai, lorde Vodsvordai. Esu įsitikinęs, kad lordas Benediktas sugebės apginti Jūsų ramybę. Į fermą jis išėjo su ūkiniais reikalais, todėl ilgai neužtruks, ir kai grįš, aš jam perduosiu Jūsų prašymą. Beje, šios dienos laikraščiuose įdėtas kapitono T. atsiliepimas ir straipsnis apie Jūsų knygą. Manau, pusė pasaulio autorių pavydi Jums panašaus atsiliepimo.
– Tėveli, žinai, kapitonas T., kitaip sakant, Nikolajus, turi brolį, pradedantį rašytoją. Lordas Benediktas kartą kalbėjo, kad Liovuška jau parašė ne pagal metus brandų kūrinį, o Nal pasakojo, kad ji matė jį persirengusį rytietišku kostiumu, su žila barzda, tad jeigu jie susitiktų akis į akį, tai ji net nepažintų savo vyro brolio.
– Kodėl? Nejaugi jie susipažino kaukių baliuje ir nematė vienas kito be kaukių? Tai panašu į prancūzišką romaną, – juokėsi pastorius.
– Reikia manyti, kad čia slypi šis tas daugiau, lorde Vodsvordai. Vargu ar Rytuose įmanomi karnavalai, o grafienė labai jauna ir atvyko tiesiai iš ten.
Toliau pokalbis sukosi apie gyvenimo stebuklus, prie kurių pastorius priskyrė savo ir Alisos susitikimą su Florentiečiu.
Tuo tarpu kita kompanijos dalis, pasidalinusi į dvi grupeles, pasuko iš fermos į namus. Nal su Nikolajumi pasirinko tolesnį takelį, o Florentietis su Sandra grįžo arčiausiu keliu.
– Mes su tavimi jau keletą kartų kalbėjome apie tavo paniurusią fizionomiją, Sandra. Šiandien apie tai norėčiau pakalbėti paskutinį kartą. Nuo tavo sprendimo ir tolesnio elgesio priklausys ir tavo gyvenimas artimiausiomis dienomis. Arba tu liksi prie manęs, arba išvyksi į Londoną. Matai, nusprendus kuo nors sekti, išsirinkus savo keliu kitą žmogų, prie kurio labiausiai linksta tavo širdis, reikia sugebėti susilieti į harmoniją su tuo, kurį nori vadinti savo Mokytoju. Kad suvoktum Mokytojo nurodymus ir eitum su jais kaip kūrybinė jėga per visą savo dieną, reikia trykšti džiaugsmu. Vien tik džiaugsmas atveria galimybę susilieti dviem sąmonėms, esančioms skirtingose išsivystymo pakopose. Kuo džiaugsmingesnė ir tyresnė žemesnioji mokinio sąmonė, tuo lengviau, paprasčiau ir giliau jis gali įsilieti į jo jėgas pranokstančią Mokytojo sąmonę ir tuo daugiau gali išsinešti iš jam atsiveriančios aukštesnės sąmonės. Tai viena reikalo pusė. Gyventi šalia manęs ir būti paniurusiam, įsivelti į ginčą su Dievu ir likimu – tai veltui leisti laiką ir neturėti jėgų net pastebėti, kaip į tave kiekvienu momentu liejasi šviesa.
Antra: tu davei besąlygiško paklusnumo įžadą, kuris tau atrodė laimė, kaip ir gyvenimas šalia manęs tau atrodė viliojanti ateitis, o kai ta ateitis, tau pačiam nesitikint, tapo tikrove – tu pasirodei silpnesnis už moterį ir toliau toks lieki. Savo filosofinėmis paieškomis, astronomijos ir mechanikos moksliniais atradimais tu pasiekei tą jėgą, kuria galima pasitikėti. Tuo tarpu santykiuose su žmonėmis, su gyvenimu tu pasirodei tesąs kūdikis, neišlaikantis paprasčiausių besisukančio gyvenimo rato išbandymų; o juk tu – indas, tau žinomas persikūnijimo dėsnis, kartu su ta sąvoka tu augai ir buvai auklėjamas. Atrodė, kad tavo santykis su gyvenimu ir mirtimi turi skirtis nuo europiečių. Kur tavo dvasioje esančios disharmonijos prie˛astys? Prarandi gerą, mielą draugą, kuris visaip stengdavosi tau padėti? Kuo gi tu jam atsidėkoji? Trikdai paskutines jo dienas, apverki savo vienatvę po jo mirties. Kuo tu palaikai jo dukrą? Savo širdgėlos skundais. Gėda ir negarbinga, Sandra. Jeigu aš iš karto neišsiunčiau tavęs iš savo namų kaip žmogaus, neverto tapti mano mokiniu, tai tik dėl senos skolos tau. Šiuo pokalbiu grąžinu tau iš amžių besitęsiančią savo skolą.
Pastorius žemę palieka neilgam. Jeigu Alisa sugebės drąsiai, didvyriškai išlydėti jį kaip tėvą, kad galėtų vėl naujam gyvenimui priimti kaip sūnų, tai jis vėl greitai grįš į žemišką gyvenimą. Jeigu moters meilės ir gerumo jėga sugebės pakilti tiek, kad negalvotų apie save, kad savo pasiaukojimu ruoštų vietą tėvo įsikūnijimui, tada jis laimingas grįš į žemę ir atliks tą darbą, kurio dabar nesuspėjo atlikti. Tada išsilaisvins ir atsiriš ištisas gyvenimų ratas, dabar užveržtas tamsių prietarų kilpa, ir peraugs į laimę ir šviesą. Jeigu Alisa nenugalės savo egoistinės meilės tėvui, verks ir kabinsis į jo išeinantį gyvenimą, kaip tai darai tu, ištisa gyvenimų virtinė bus pasmerkta laukti naujų galimybių, kad karminių ryšių derinys vėl pasiektų harmoniją. Aš kalbu tau visa tai pirmą ir paskutinį kartą. Dabar daviau tau galimybę įžvelgti daugelio žmonių likimus, kad tu pagaliau suprastum besąlygiško paklusnumo dėsnio esmę, bet jeigu tu kada nors nusižengsi šiam dėsniui, niekuo per amžius nesugebėsi atitaisyti šio poelgio. Meilės ryšį, kuriuo sujungiau tave ir save ir kurį tu nutrauktum savo nepaklusnumu, aš saugosiu. Jis tik dar stipriau vyniosis aplink mus, bet kad ir kaip aš norėčiau perimti ant savo pečių tau skirtus išbandymus, negalėčiau to padaryti. Aš prisiimsiu, mylėdamas ir pasiruošęs nugalėti, tavo poelgiu į mane iššauktą grįžtamąjį smūgį, bet ištisą virtinę supainiotų gyvenimų tektų atpainioti tau pačiam.
– O, Dieve, koks aš kvailas! Koks neatleistinai gėdingai kvailas esu, dievinamas lorde Benediktai! Aš verkiau, dejavau, maištavau, vos neapkaltinau Jūsų šaltumu, nes žinojau, kad dar galite palaikyti pastoriaus jėgas, bet to nedarote. Atleiskite man, nors čia ir negali būti atleidimo. Koks bukaprotis žmogus! Kokia laimė gali aplankyti pastorių ir Alisą, o aš apverkiu juos abu. Tegul tai būna man pamoka amžiams. Štai čia, žvelgdamas į besileidžiančią saulę, pažadu, mielas, maloningasis Mokytojau, visada saugoti paklusnumo džiaugsmą, nors ir kokie liūdni man atrodytų įvykiai, prie kurių turėsiu prisidėti savo valia ar veiksmu. Pažadu gyvendamas kiekvieną savo dieną neieškoti ir nesiekti išorinių gėrybių ir įvertinimų. Dabar suprantu, kad žmogaus diena – ne tai, ką jis gauna, o kaip jis tai priima ir kaip į tai atsako jo širdis. Pažadu kiekvieną savo dieną į visus susitikimus ir reikalus įnešti visa, ką aš per save iš Jūsų išsinešu. Pažadu gyventi savo dieną narsiai, be baimės ir santarvėje, nes dabar supratau, kad šios savybės – ne kas kita, kaip mano ištikimybė Jums.
– Amen, mano sūnau. Nereikia per daug žadėti. Nenusivilk savo jėgomis. Ne kvailumas vertė tave viskuo abejoti, o įprotis skeptiškai sutikti visas gyvenimo aplinkybes, įprotis nuolat eiti į kompromisus ir mąstyti apie vienintelį žemės gyvenimą, atplėšiant jį nuo visos visatos gyvenimo. Išsiugdyk pagrindinę kiekvieno tikro žmogaus taisyklę – išmok mąstyti dialektiškai. Nenutrauk daugiau ryšio su visomis džiaugsmingomis gamtos jėgomis, o kai ateis tau laikas žinioms apie visus gamtos stichijų elementus, pasitik tą momentą su visiška savitvarda ir vidine harmonija.
Išmintis – tai ne išsimokslinimas ir protas. Pastarųjų vertė – tik ta dvasios kultūra, į kurią jie gali atvesti. Jeigu atves – žmogus taps intuityviai kuriančiu, į viso visuotinio gyvenimo pusiausvyrą įsiliejančiu, švytinčiu energijos rutuliu. Jo energija veiksminga ir ugnimi praskries per visus jo susitikimus. Tačiau jeigu išsimokslinimas neatvedė per sąmoningą suvokimą į pasąmoningą – žmogus liko vienu iš tūkstančių bukapročių gudragalvių, ieškančių įrodymų ir paaiškinimų ribotam protui ten, kur žmoguje gyvena ir kuria tik beribė Išmintis.
Bendraudamas su žmonėmis niekada nepradėk su jais aiškintis. Stenkis nudžiuginti žmogų, pradėti ir baigti pokalbį su džiaugsmu, bet venk tų, kurie patys paniurę ir ieško tavyje savo paniurimo priežasčių. Venk ginčuose skendinčių šeimų. Tas, kuris kalba apie savo meilę šeimai, o iš tikrųjų yra tironas ir bambeklis – tas ne mažesnis nusikaltėlis už vagį, nusinešantį žmogaus brangenybes.
Priešais lordą Benediktą ir Sandrą jų pasitikti ėjo geraširdis Mildrėjus, dar iš tolo abiem šypsodamasis.
– Ką pasakysite, lorde Mildrėjau? Jūs tikriausiai Alisos pasiuntinys?
– Štai ir neatspėjote, lorde Benediktai. Pastoriaus vardu kreipiuosi į Jus su prašymu jį aplankyti.
Visi trys rado pastorių balkone, apdangstytą pledu, nors vakaras buvo šiltas. Sužinojęs pastoriaus nerimo priežastį lordas Benediktas pažadėjo viską sutvarkyti.
– Beje, aš norėjau Jums pasiūlyti pasikviesti čia savo tarną. Jis taip prie Jūsų prisirišęs, kad vienas likęs tikriausiai liūdi, o Jūs pripratęs prie jo paslaugų. Sandra rytoj vyks į Londoną, nuveš Jūsų ir mano laiškus į Akademiją, atstovaus Jums iškilmėse, po to užsuks pas Jūsų tarną ir vakare, visų džiaugsmui, bus jau čia. Turiu Jums dar vieną klausimą. Jūsų žmona ir Dženi mėgsta maudytis jūroje ir triukšmingą kompaniją. Ar nenusiųstumėte joms per Sandrą laiško ir pinigų išvykai? Juk Jūs greitai tapsite Krezu, nes Jūsų knygos tiražas milžiniškas. Aš dabar kaip tik galėčiau paskolinti Jums pinigų, o jos išvyktų iš Londono patenkintos Jumis ir būsimu kurortiniu gyvenimu.
– Lorde Benediktai, tai būtų geriausia išeitis mums visiems, o ypač man ir Alisai. Aš Jums labai dėkingas.
– Na ir gerai, mielas drauge. Suvalgykite šį saldainį ir eikime kartu į apačią pavakarieniauti.
Valgomajame jau laukė Nal ir Nikolajus. Jie apsidžiaugė pastoriaus ir Alisos pasirodymu, lyg kažin kiek būtų nesimatę.
– Lorde Vodsvordai, mums visiškai nepatinka būti atskirai nuo Jūsų ir Alisos. Jeigu Jūs nenorite vaikščioti, mes Jus pasodinsime pavėsyje prie teniso aikštelės su visa krūva knygų, tik labai prašome nepalikti mūsų vienų, – apkabindama tai pastorių, tai Alisą kalbėjo Nal.
Greitai pralėkė vakaras, kurį Alisa praturtino muzika, o pastorius puikiai atliko keletą arijų. Meilė menui nugalėjo silpnumą, ir įkvėpta pastoriaus daina užvaldė klausytojus.
– Kaip keistai sutvertas ˛mogus! Aš tikriausiai ir mirdamas dainuosiu.
– Nežinau, ar užteks jėgų mirštant groti, bet mirti su muzika tikriausiai didelė laimė.
– Nežinau, kokia laimė Jums teks, mis Alisa, – šluostydamas ašaras kalbėjo Sandra, – bet nuo Jūsų muzikos ir nuo Jūsų tėvo dainų šiandien mano širdis net kelis kartus prisipildė palaimos. Retai muzika išspaudžia man ašaras, o šiandien jos liejosi tiesiai iš širdies, kurią atvėrė tie nuostabūs garsai.
– Aš taip pat kažkaip ypatingai jaučiau tavo muziką, brangi sesute.
Prisiglaudusi prie Alisos, Nal sušnibždėjo:
– Dėkoju tau už du. Koks laimingas tavo dėka tas, kuris tik pradėjo manyje gyventi! Jis iš karto ruošiasi suprasti ir gamtą, ir jos grožį, ir žmones, ir garsų žavesį. Alisa, mano drauge, aš su tavimi dalinuosi ir d˛iaugsmu, ir skausmu, bet kartu tu man ir ramstis, ir pagalba. Tu mano vienintelė draugė moteris. Nors tu pati visai jaunutė, bet tavyje tiek daug gerumo, rimtumo ir meilės, kad tu man ir draugė, ir motina. Nepalik manęs, Alisa. Nepaisant visos vyro ir tėvo meilės, be tavęs aš jausiuosi vieniša.
– Nal, kodėl tu galvoji, kad aš ruošiuosi išvykti? Atvirkščiai, lordas Benediktas mums su tėte pasiūlė pasilikti čia dar porai mėnesių, bet aš ir ateityje tavęs nepaliksiu, aš visą laiką būsiu su tavimi.
Dar truputį pasigėrėję nakties grožiu, visi išsivaikščiojo po savo kambarius ir ramiai užmigo. Anksti ryte Sandra išvyko į Londoną, atliko užduotį Akademijoje ir nuvyko į pastoriaus namus. Čia jį pasitiko senas tarnas, kuriam Sandra perdavė pono laišką su nurodymu susirinkti daiktus, dar paimti kai kurias knygas iš pastoriaus kabineto ir kartu su laiško įteikėju vykti į kaimą pas lordą Benediktą. Dženi buvo namuose ir išgirdusi Sandros balsą išėjo į prieškambarį.
– Laba diena, mis D˛eni. Jums ir Jūsų mamai atvežiau Jūsų tėvo laišką. Jei panorėsite atsakyti, galėčiau palaukti, kol parašysite.
Dženi paėmė laišką, palydėjo Sandrą į svečių kambarį ir labai oficialiu tonu pasiteiravo apie tėvo sveikatą.
– Lordas Vodsvordas labai rimtai serga.
– Oi, visą gyvenimą, štai jau dvidešimt treji metai, tik ir girdžiu apie tėvo ligą, bet, ačiū Dievui, jis toliau sėkmingai gyvena, – vis taip pat šaltai tęsė Dženi. – Labai gaila, kad mamos nėra namuose, ji tikriausiai taip pat panorėtų parašyti atsakymą. Atleiskite, aš Jus truputį paliksiu.
Dženi išėjo į savo kambarį rašyti atsakymo, o Sandra atsisėdo į dulkėtą baltu užvalkalu aptrauktą fotelį. Kiek nedaug teprabėgo laiko, kai jis čia paskutinį kartą lankėsi pas pastorių, tik pora mėnesių, bet iš tuomet vyravusios namų atmosferos dabar nieko neliko. Kur dingo čia viešpatavusi rimtis, kurią savo namams skleisdavo jų šeimininkas? Kur ta nepriekaištinga šio kambario švara, kurią, matyt, palaikydavo Alisa? Kur linksmas juokas ir muzika? Slegiančioje namo tyloje jaunuolio galvoje pradėjo suktis nelinksmos mintys. Jis mąstė apie Dženi, kokia ji anksčiau jam atrodė žavi, protinga ir turininga, o visa tai pasirodė esą tik spindintis muilo burbulas. Mąstė apie ilgus metus trukusias pastoriaus kančias, apie kurias jis anksčiau net nenutuokė. Iš jo širdies veržėsi klausimas po klausimo. Kurgi tikroji daiktų esmė? Kodėl pastorius ant savo pečių turėjo nešti šią vidinės disharmonijos naštą? Kaip jis sugebėdavo visada išlikti toks vienodai ramus, geras, visiems dalinti šypseną? Kur, kas buvo jo savitvardos šaltinis, kad jis galėjo taip slėpti savo žaizdas nuo pašalinių ir dar visus guosti? O jis, Sandra, toks bejėgis, ūmus, nesivaldantis ir egoistas.
Dženi grįžo be atsakymo paaiškinusi, kad tėvo laiškas ją truputį sutrikdė ir atsakyti ji galės tik rytoj paštu.
– Tėvas taip pat rašo, kad jo sveikata prasta. Be to, jis pirmą kartą ne tik neprotestuoja, bet netgi pats nori, kad mes važiuotume prie jūros. Man tai labai patiko. Nekenčiu kaimo ir jo nuobodulio. Tai tik Alisai pati tinkamiausia vieta. Nejau Jums pačiam dar nenusibodo gamtos grožybės, – ironizavo D˛eni.
– Mis Dženi, aš dar ir apžiūrėti jų nespėjau.
– Tai ką Jūs ten veikiate? Alisa, aišku, persiuva visus grafienės tualetus ir laiko jai neužtenka. O ką veikia pati grafienė? Jūs vis dar ja žavitės?
– Grafienė ir mis Alisa beveik neperskiriamos, kaip ir mes visi kartu su Jūsų tėvu ir lordu Benediktu. Abi damos mokosi jodinėti ir sportu stiprina savo sveikatą, kaip joms rekomenduoja lordas Benediktas. Be to, mūsų šeimininkas turi nuostabią biblioteką. Damos mokosi ir su manimi, ir su grafu Nikolajumi, ir su pačiu lordu Benediktu.
– Mane kiek norite galite įtikinėti, kad Alisa nesiuva, vis tiek nepatikėsiu. Tualetus žirgų lenktynėms, be abejo, siuvo ji…
Staiga Dženi nuo Sandros žvilgsnio užsikirto. Kas buvo tame žvilgsnyje, kad dar prieš akimirką palyginti rami ji staiga pajuto įniršį? Tarsi kažkokia ugnis perbėgo per ją visą – taip ji pasijuto susierzinusi.
Sandra žvelgė į ją liūdnai, tarsi jos gailėdamas. Tai buvo jau ne tas jaunuolis-garbintojas, anksčiau buvęs jos grožio valdžioje, iš kurio pasišaipydavo ir kurį savo sąmojumi priremdavo prie sienos, ne tas vyras, kuris žavėjosi jos protu ir moteriškumu. Tai buvo naujas žmogus, atidžiai žvelgiantis į jos sielą ir ieškantis ten atsakymo į kažkokį savo klausimą, o Dženi tenorėjo tik lengvai slysti gyvenimo paviršiumi, būti moterimi, žavėti, patikti, o ne domėtis svetima siela. Pyktis privertė ją aštriai paklausti Sandros, ko jis į ją spokso kaip gailestingasis samarietis, kurio u˛uojautos jai visai nereikia.
– Taip, aš žinau, kad gailesčiui nėra vietos nei Jumyse, nei šalia Jūsų, bet aš vis galvojau, kad Jūs geriau apsaugota nuo blogio, o dabar matau, kaip Jūs plačiai atsivėrėte viskam, kas bloga. Tas, kuris gali taip lengvai susierzinti, tiesiog kviečia į save ir prie savęs pačias žemiausias kančias nuo savo aistrų.
– Pamokslauti Jūs tikriausiai išmokote lordo Benedikto namuose? O gal nuo mano tėvo užsikrėtėte manija taisyti žmones? Nekenčiu pamokslų! – Dženi treptelėjo koja. – Brangiausias pamokslautojas tėvas, prirašęs pamokymų kaip vos ne prieš amžiną išsiskyrimą, siūlydamas važiuoti į kurortą pamiršo patį svarbiausią – pinigus. Be abejo, tokią smulkmeną galima pamiršti vien per išsiblaškymą, – beveik rėkte rėkė Dženi.
– Oi, atleiskite, tai aš, vėpla, pamiršau, o ne pastorius. Štai paketas Jums, o čia – Jūsų motinai, – ir Sandra ištiesė jai du paketus, užrašytus pastoriaus ranka.
Dženi juos godžiai griebė, bet susigėdo ir dar labiau įsiuto. Ji panoro kaip nors užmaskuoti tokį savo elgesį ir nusisuko į langą. Pasinaudojęs šiuo momentu Sandra išėjo iš kambario.
Prieškambaryje jo jau laukė susiruošęs vykti Artūras. Jie tyliai išėjo iš namų, sėdo į lordo Benedikto karietą, ir štai jie jau traukinyje. Pirmą kartą Sandra įsižiūrėjo į senąjį tarną. Nuo metų naštos jis nesikūprino, tebebuvo tiesus, plačiapetis, nors ir nelabai aukšto ūgio, bet puikiai sudėtas, gražaus, kilnaus ir gero veido. Jis daugiau buvo panašus į pastoriaus draugą negu į tarną.
– Ar seniai gyvenate pastoriaus šeimoje?
– Niekada gyvenime nebuvau išsiskyręs su seru Vodsvordu. Kai velionis lordas Vodsvordas, pastoriaus dėdė, pas kurį jis tada gyveno, nušalinęs visas aukles ir guvernantes, paskyrė mane jo tarnu, man buvo keturiolika, o jam septyneri. Lordas Endrius jau tada buvo šventas vaikas, kaip vėliau buvo šventas jaunuolis, šventas vyras ir tėvas, šventas pastorius, – Artūras užsidengė veidą rankomis, kad paslėptų plūstančias ašaras. – Šventieji ilgai negyvena. Ką jiems čia veikti? Mano ponas dar jaunas, bet jo širdis jau nebegali daugiau išlaikyti kančių. Ji perdegė. Ją išdegino kančia, o kartu ir mane. Gerai žinau, kad į Londoną parvešiu tik jo karstą. Jeigu išaugai kartu su žmogumi – įaugai į jo širdį. Žodžių nereikia – viską ir taip žinai. Taip ir aš žinau, nors niekas nieko man nesakė.
Jis dar kartą nubraukė ašarą ir jo veidą nuskaidrino vidinė jėga.
– Mano ponas tikriausiai taip pat žino, kad nebegrįš. Koks didis Dievo gailestingumas, kad jis mirs ne savo kasdieninės kančios namuose.
Sandra susižavėjęs ir su pagarba žiūrėjo į šį žmogų, kurio kalba ir minčių reiškimo būdas rodė jį esant pakankamai kultūringą.
– Nejaugi Jūs taip ir pragyvenote visą gyvenimą šalia lordo Vodsvordo, nesukūrėte savo šeimos?
– Iki šių metų nė vienai dienai nebuvau išsiskyręs su savo ponu. Jei jis būtų buvęs laimingas, tikriausiai būčiau turėjęs laiko sukurti šeimą, bet pastorius buvo toks nelaimingas, jo širdis taip kentė, taip slėpė nuo visų savo skausmą ir nelaimę, kad aš jam visada buvau reikalingas. Tik kokie treji metai, kai mis Alisa pilnai atspėjo jo ligą, nes ir nuo jos mylinčių akių jam pavykdavo nuslėpti tiesą.
Didi tarno ištikimybė savo ponui persmelkė Sandros širdį. Nejučiomis jis palygino savo elgesį lordo Benedikto atžvilgiu ir į jo širdį įsiskverbė gėda ir suvokimas, kad jis, filosofas ir išradėjas, žemesnės dvasinės kultūros už šį švelnų ir mylintį tarną.
Be žodžių tarp jų nusistovėjo draugiški santykiai. Taip abu ir pasiekė lordo Benedikto namus, suspėję grįžti tik vakarienės. Pastoriaus pasimatymas su savo tarnu Sandrai buvo dar viena pamoka. Tarnas, žinodamas, kad važiuoja slaugyti savo mirštantį poną, įėjo pas jį taip, lyg visą laiką būtų buvęs čia ir tik išėjęs į gretimą kambarį atnešti kažkokios smulkmenos. Jo veidas buvo ramus, jis visus daiktus tuoj pat sudėliojo įprasta tvarka, padavė pastoriui naujausius žurnalus bei šiandieninį laikraštį ir ėmė pasakoti apie savo apsilankymą pas gimines. Sandra susižvalgė su Alisa, pasikeitė šypsenomis ir išėjo iš kambario.
Lordo Benedikto namų gyventojams laikas bėgo ramiai; tačiau ramiai ir monotoniškai tik iš pažiūros ir visiškai skirtingai, su įtampa kiekvieno vidinėje dvasinėje struktūroje, tarp dviejų žmogaus gyvenimo polių – išeinančio pastoriaus ir besivystančios naujos gyvybės Nal.
Alisa tiesiog pražydo. Jos dvasinis augimas atsispindėjo visuose jos poelgiuose. Žvelgiant į ją atrodė visai paprasta slaugyti sergantį tėvą, kai Alisa gal tūkstantį kartų per dieną kildavo nuo kėdės, maitindavo, duodavo vaistus, matuodavo temperatūrą, keisdavo kompresus ir šildykles, su šypsena bardavo ligonį už jo pernelyg didelį kantrumą ir nereiklumą. Lordas Vodsvordas nyko akyse, silpnėjo ir liesėjo, o jo veidas ir žvilgsnis vis šviesėjo. Jis gaudavo sausus laiškus nuo Dženi ir ledi Katarinos. Vieną kartą, kaip paprastai sėdėdamas fotelyje ir dukros prižiūrimas, tarė Florentiečiui:
– Kaip keista, kad Dženi – mano duktė, su kuria nesiskirdamas pragyvenau tuos dvidešimt trejus metus, kuriai skirdavau netgi daugiau dėmesio ir globos negu Alisai, net nesuprato, kad mano laiškas jai – paskutinis atsisveikinimo laiškas, kupinas meilės ir maldavimo – buvo mano paskutinė viltis prasimušti į jos širdį. Iš visų intensyvių ir gausių bandymų sulaužyti, išgriauti pertvaras tarp jos ir manęs šis mano paskutinis laiškas buvo aktyviausias širdies šauksmas. Išeidamas išsinešu didžiulį sunkumą dėl tos neatliktos pareigos dukrai.
– Jeigu visi tėvai taip gintų savo vaikus nuo blogio, kaip tai visą gyvenimą darėte Jūs, mano drauge, pasaulyje būtų lengviau gyventi ir žmonės mažiau kentėtų. Jūsų šeimoje nebuvo jokio neteisingumo Dženi atžvilgiu. Motina nepelnytai užkėlė ją ant pjedestalo, o Jūs vis nukeldavote ją žemyn kiekvieną kartą, kai tik galėdavote. Jūs žadinote jos žmogiškus jausmus ir domėjimąsi visuotiniu gyvenimu ne žodžiais, o savo paties pavyzdžiu. Ši Jūsų kova neleido jai grimzti žemyn. Be to, aš Jums jau ne kartą kalbėjau, kad vaikams kelio į gyvenimą nei tėvas, nei motina nepramins. Kokia prasmė dabar draskyti skausmu širdį dėl to gyvenimo, kurį pasirinko Dženi? Jūs galvokite tik apie tai, ar viską padarėte, kad atskleistumėte jai du žmogaus kelius, kad dvasinis kelias lygiavertis fiziniam keliui. Viskas, ką Jūs dėl jos darėte, rodė jai, kad gyvenimas – ne aistrų protrūkis, ne skrydis į grožį ar kritimas į bedugnę. Jūs jai įrodėte, kad kasdieninis darbas žemėje yra pats gyvenimas, visa jo esmė. Vadinasi, Jūs jai davėte reikiamus ramentus, visas priemones, kad ji galėtų suvokti, jog gyvenimas – tai pats žmogus, jo gerumas ir kasdieninis kūrybos procesas.
Jūs viską padarėte dėl tos sielos, kurią Vienatinis Gyvenimas davė Jums saugoti, o kaip ši siela su savo karminiais keliais ir jėgomis eina per gyvenimą, kaip priims ar nepriims Jūsų vedančias gijas – tai nuo Jūsų jau nepriklauso. Kiekvieno žmogaus gyvenime būna periodų, kada jo dvasia nusimeta nuo savęs susikaupusių įpročių pančius. Jo akys staiga atsiveria, ir mes sakome: žmogus pasikeitė, bet tai ne žmogus pasikeitė, o jame išsilaisvino tam tikras kiekis spindulingos energijos, kurią jis anksčiau naudojo kovai su pačiu savimi. Kaip sudūlėję drabužiai krenta nuo žmogaus jo aistros, slėgusios mintis ir širdį, o išlaisvinta jo dvasios materija Šviesa liejasi į jo kelią. Tarp daugelio tokių mūsų praeinamų gyvenimo posūkių kiekvieną įsikūnijimą yra visiems žmonėms bendras ir neišvengiamas kulminacinis taškas. Tai – mirtis.
Tuo momentu žmogaus dvasia visiškai išsilaisvina iš žemės dėsnių. Nėra nė vieno žmogaus, kuris dar nors akimirksniui galėtų likti žemėje, jeigu jis jau prasikalė iš tų išdžiūvusių aistrų lukštų, daugiau nebetinkančių kūrybingam gyvenimui. Visuomet individualiai nepakartojamų žmonių gyvenimų begaliniai pavyzdžiai pasireiškia tuo pačiu vieninteliu visatos dėsniu: amžinu kūrybiniu judėjimu pirmyn į tobulėjimą. Pasitaiko ir beviltiškų įsikūnijimo atvejų, kai išdžiūvusios aistros taip suauga su dvasios materija, kad nusimesti jų neįmanoma. Tada žlunga visas žmogaus įsikūnijimas. Jam buvo siunčiama daug galimybių išsilaisvinti, bet jis nesugebėjo jomis pasinaudoti, ir žmogus išeina iš žemės, kad įgavęs naują, lengvesnę formą ilgai mokytųsi, kaip reikės gyventi žemėje kitą kartą. Arba atvirkščiai, žmogus jau praaugo savo aplinką. Atliktam darbui atidavė visas savo kūrybines jėgas ir savo dvasia pakilo taip, kad vėl galėtų nešti savo kūrybą į žemės gyvenimą. Tada jis palieka žemę, kad vėl į ją labai greitai grįžtų. Šiais šviesių jėgų ypatingai saugomais atvejais žmogus ne tik greitai grįžta, bet ir jo naujo gyvenimo žemėje sąlygos susijungia su ta meile, kurią jis pats pasėjo praėjusį gyvenimą.
Nesijaudinkite, mielas drauge, Jūsų atvejis kaip tik toks. Jūs atidavėte žemei tiek daug meilės, kad jau dabar ji išaugo į galingą jėgą ir pritrauks į save Jūsų naują įsikūnijimą. Aš Jūsų jau prašiau šias paskutines savo dienas pasinerti į visos žmogaus kelio didybės suvokimo džiaugsmą. Iki šiol kiekvienam susitikimui su žmonėmis plačiai atsiverdavo Jūsų širdies durys, o dabar šios durys jau net negali užsiverti: pro jas įėjo Amžinybė ir susijungė su Jumyse gyvenančia Meile. Eikite sąmoningai matydamas visą savo kelią. Eikite be baimės, skausmo, abejonių. Jūsų harmonijos jau niekas žemėje negali pajudinti.
Florentietis išėjo iš kambario palikdamas dabar jau beveik neperskiriamus tėvą ir Alisą vienus.
Sandra ir Mildrėjus, visų čia gyvenančių prašomi, dažnai su pavedimais važinėjo į Londoną, bet beveik visą savo laisvalaikį taip pat praleisdavo prie ligonio. Namų šeimininkui reikalaujant, Nal ir Nikolajus rytais kartu su juo apeidavo laukus ir miškus, įsitraukdami į žemės ūkio valdymą ir taip mokydamiesi ūkininkauti, tačiau kiekvieną laisvą valandėlę jie stengėsi praleisti kartu su pastoriumi.
Beveik kiekvieną vakarą Florentietis vesdavosi Alisą pasivaikščioti, o prie ligonio vietoje jos palikdavo Nal. Šios valandos abiem moterims virsdavo jų didžia laime. Palyginti retai matydama pastorių, Nal mylėjo jį kaip savo antrą tėvą, bet tėvą iš kūno ir kraujo, kaip ir ji pati, nes Florentietį ir dėdę Ali ji priskyrė prie aukštesnio lygio žmonių. Greta pastoriaus ji jausdavosi kur kas paprasčiau. Visi tie gyvenimiški nesusipratimai ir klausimai, su kuriais ji nedrįsdavo kreiptis nei į tėvą Florentietį, nei į vyrą, čia labai lengvai išsispręsdavo. Pastorius iš anksto atspėdavo tuos visus būsimos motinos klausimus ir taip mokėjo įvesti į jos sąmonę didžių gamtos dėsnių suvokimą, kad šioje tyroje dvasioje nelikdavo vietos drovumo prietarams. Jis sugebėjo jai atskleisti, kad vos tik užsimezgus naujai gyvybei, motina turi galvoti ne vien apie būsimo kūdikio fizinę sveikatą, bet ir apie jo charakterį. Jis nepamiršdavo jai priminti, kokia rimtimi jau dabar ji turi gaubti savo kūdikį ir nuo pat pirmų lopšio dienų iki septynerių metų stengtis niekuo nesuardyti jį supančios šeimyninės harmonijos. Aiškindamas motinystės pareigas, visų pirma, ją pačią perspėdavo vengti protinio ir fizinio dykinėjimo.
Tuo tarpu Alisa savo poilsio valandomis greta Florentiečio ne tik stiprėjo dvasiškai, bet, kaip jai pačiai atrodė, grįždavo visai atsinaujinusi. Dabar pasikeitė visa jos psichika. Jos daugiau nebeliūdino išsiskyrimas su tėvu. Ji lengvai sau ir jam tardavo: “Iki pasimatymo”. Mergina net negalvojo, kaip įvyks tas stebuklas, tas naujas tėvo įsikūnijimas jos pačios šeimoje. Ji suprato, kad šiam būsimam bendram gyvenimui svarbu tik jos vidinė ramybė, jos dvasinis aukštis ir kilnumas. Ji daugiau nebemąstė apie išorinius gyvenimo faktorius, nes vieną kartą visiems laikams suprato, kad išorinis gyvenimas vyksta tik kaip vidinio rezultatas, o ne atvirkščiai.
Vieną vakarą, po vakarienės užlipusi į savo kambarį, Alisa išgirdo lengvą beldimą į duris. Pakvietus užeiti, duryse pasirodė Dorija, atnešusi jai rytojui skirtą suknelę.
– Atleiskite, Alisa, aš žinojau, kad Jūs dar nemiegate, ir nusprendžiau atnešti suknelę, nes ir taip su ja vėlavau.
– Tai niekai, kad Jūs vėlavote, Dorija, – sodindama ją greta savęs kalbėjo Alisa. – Aš iš viso puikiausiai galėjau apsieiti be šios suknelės, o tai, kad Jūs taip ilgai užsisėdite prie darbo, tai jau ne niekai. Mes su Nal jau ne kartą prašėme Jus daugiau ilsėtis ir anksčiau gultis. Pastarosiomis dienomis Jūs atrodote labai pavargusi; bet ko gi Jūs verkiate, Dorija?
– Verkiu, nes tik dabar iki galo supratau, ką aš gyvenime pridariau. Visas mano gyvenimas, kurį susitikimas su Jumis mane privertė pervertinti, žeidžia mane. Tik pažinusi Jus supratau, kad aš pati nieko iki galo nemylėjau, niekam iš tikrųjų nebuvau iki galo ištikima ir netgi nebuvau niekam iki galo gera, nors gyvenau, kaip galvojau, tik tam, kad daryčiau gera. Kai dabar matau, kaip gyvenate Jūs, suprantu, ką man kalbėjo Ananda sakydamas, kad viską darau vadovaudamasi protu ir vis ieškau logikos gijų, kuriomis, kaip įsivaizduojama savo meile, stengiuosi apgaubti ˛mones; ir vis noriu, jog visi aiškiai matytų, kad tai mano meilės ir gerumo gijos, kurias aš jiems nešu.
Man buvo atviras šviesus kelias. Pačiai buvo leista pasirinkti ir apspręsti savo kelią. Mano vadovas, brangus Ananda, išvystęs manyje visas amžinų gyvenimo dėsnių suvokimo jėgas, suteikė visišką laisvę pačiai save formuoti ne pagal jo nurodymus, o vedamai to pažinimo džiaugsmo, kurį jis man atskleidė, o aš galvojau, kad jis per mažai skiria man dėmesio, kad pirmenybę teikia kitiems. Pykau, pavydėjau, į savo santykius su juo ir kitais greta jo buvusiais žmonėmis įnešiau ištisą asmeninio maišto uraganą. Tik dabar, sutikusi Jus, pamačiusi Jūsų gyvenimą, supratau, ką reiškia žodžiai: “Palik savo namus ir eik paskui Mane”. Supratau, kas yra paprasčiausias gerumas, kas yra “namai” ne ta prasme, ką jie reiškia žmogui kaip normalios buities terminas, bet namai ramybės savyje prasme, kai žmogus nieko nereikalauja sau asmeniškai iš tų, su kuriais kartu gyvena; namai ne išorinio gyvenimo sąlyginumuose, o didžioje širdies tyloje, kurią žmogus sugeba saugoti savyje tiek svetimuose namuose, tiek visų susidūrimų ir susitikimų su žmonėmis metu, kur tai beįvyktų. Alisa, Jūs pati tapote meile ir gerumu ne todėl, kad susitikote su Florentiečiu, bet su juo susitikote todėl, kad gyvendama tame savo šeimos pragare tarnavote motinai ir seseriai kaip paprasčiausia vergė tarnaitė, niekada net nepagalvodama pareikalauti iš jų atlyginimo už savo meilę. Dabar Jūs savo mirštančiam tėvui tarnaujate taip, lyg lydėtumėte jį į didžiausią džiaugsmą.
– Taip iš tikrųjų ir yra, Dorija. Aš išlydžiu tėvą į didžiausią džiaugsmą, į mūsų abiejų bendrą džiaugsmą, nors negaliu Jums nieko daugiau paaiškinti, bet Jūs neteisi vadindama mane meile ir gerumu. Aš tiesiog grąžinu dalį tos meilės pareigos, kurioje iki šiol gyvenu šalia tėvo. Tas, kurį Jūs vadinate Florentiečiu, tikrai – tik meilė ir gerumas. Man tai nepasiekiamas idealas, prie kurio net neįmanoma priartėti.
– Štai matote, Jūs savo Mokytoją priskiriate vos ne kitam pasauliui, o aš iš Anandos vis norėjau lygybės nesuprasdama, nevertindama tų jo daromų palengvinimų, kuriais jis stengėsi išvaduoti mane iš pačios užsidėtų sąlyginumų akidangčių, su kuriais aš gyvenau. Kartą ėmiau prašyti Anandą pasiųsti mane į vieną iš tų sunkių užduočių, į kurias jis siuntė kitus. Jis man įrodinėjo, kad aš tam dar nepasiruošusi, kad ta mano proto logika, kuri skelbia: “Aš myliu”, “Aš tikiu”, ”Aš nemeluoju”, “Aš gyvenu be ramentų ir be prietarų”, ir yra patys tikriausi mano prietarai, kad reikia laukti, kol nuo tikros meilės džiaugsmo nukris mane kaustančios grandinės, tada aš būsiu pasiruošusi išbandymams ir užduotims. Kitaip tai iššauks dvigubą sielvartą ir man, ir tiems žmonėms, su kuriais bendrausiu. Ir šypsodamasis pridūrė: “Man teks priimti į save tą nepavykusį Jūsų gyvenimo bandymą, o Jums, vargše Dorija, teks viską pradėti iš naujo. Supraskite, Jumyse dega noras, pranokstantis Jūsų galimybes, o nugalėti savo norus žmogus gali tik ten, kur jo veikla vyksta žemiau jo dvasinių jėgų ribos. Ten, kur darbas atitinka jo dvasines jėgas, žmogus nugali meile ir ramybe. Jumyse jų dar nėra, ir jeigu imsitės užduoties anksčiau, nei galutinai subręs Jūsų savitvarda ir nusistovės harmonija, Jūs tik užsiliepsnosite ir… užgesite”.
Visaip siekiau, reikalavau, ir be galo geras Ananda, davęs man du pagalbininkus, netrukdė veikti. Tikriausiai Jūs jau atspėjote, kokia chaotiška buvo mano veikla, kokia buvau reikli žmonėms. Aš tada daug galvojau apie tai, kaip pavargstu, ir mažai galvojau, kad neteikiu nei poilsio, nei pagalbos tiems žmonėms, su kuriais susitinku. Jie pavargdavo nuo manęs, nedarė pažangos, o aš to net nesupratau. Tos užduoties finalas buvo liūdnas. Aš įnešdavau tiek asmeninių šiukšlių, kad negalėjau padėti žmonių akims praregėti ir pakilti iki realių vertybių didybės. Ananda, reikalaujant Tiems, kurie buvo aukščiau už jį, atšaukė mane, ir be galo gailestingas Florentietis pasiėmė mane pas save pasidalindamas su Ananda mano jam suduotą smūgį. Girdėjau, kaip jis kalbėjo mano Mokytojui: “Tu vis stengiesi, kad žmonės eitų visiškai laisvi, taip, kaip ėjai tu pats ir I. Tokių stebuklų su kitais nebūna. Per savo begalinį gerumą ir nusižeminimą nevesk silpnų žmonių į pagundą laisvai rinktis, spręsdamas apie juos iš savo milžiniškų jėgų pozicijos. Geriau leisk jiems bręsti griežto paklusnumo ribose. Taip jiems lengviau pasiekti savitvardą”.
Nežinau, ar man taip būtų buvę lengviau, tik žinau, kad atėjau padėkoti Jums už susitikimą, už tą moters gyvenimo pavyzdį, kuriame aš įžvelgiau protą, talentą, kilnumą, visiškai derančius su gerumu. Džiaugsmas būti šalia Jūsų padeda man ne tuščiai apverkti savo nesėkmes, bet verčia stiprėti, semtis tvirtumo, kaip aš tai matau kiekvieną dieną darant Jus pačią. Kokia laimė būti dabar Jums reikalingai, Alisa! Žinau, kad Jums nereikia mano paramos, kaip jos reikia man pačiai. Nuo to laiko, kai pamačiau, kad kiekvieną akimirką Jūs kam nors reikalinga, kaip visi su savo dideliais ir mažais reikalais eina pas Jus, aš panorau tapti Jūsų ištikima tarnaite, kaip senasis Artūras Jūsų tėvui.
– Dorija, brangioji, Jūs mane numarinsite iš juoko. Neišlaikiusi dar nusikvatosiu ir prižadinsiu visą namą. Jūs esate ir būsite geriausia mano ir Nal draugė, geriausia ir nuostabiausia Nal pirmagimio teta. Pakaks Jums būti nusižeminusia tarnaite. Geresnės, ištikimesnės, tyresnės ir kuklesnės už Jus net pasakose nebūna. Kol Jūs neištekėsite…
– Ne, Alisa, aš daviau visiško skaistumo įžadą ir ši gyvenimo pusė man neegzistuoja.
– Dorija, gal tai labai egoistiška iš mano pusės, bet tokiu atveju mūsų abiejų jau niekas negalės išskirti ir kiekvienas mano vaikas turės dvi motinas, kuo aš labai džiaugiuosi.
Merginos dar negalėjo taip greitai išsiskirti. Dorija pasakojo Alisai apie Anandą, jo balsą, grožį, apie jo griežimą violončele.
– Įsivaizduoju, kokia tai būtų muzika, jeigu Jūs grotumėte ir dainuotumėte kartu su juo. Kai jis uždainuoja, lyg kardu perskrodžia Jūsų širdį ir joje žūsta visi smulkmeniškumai. Anandos dainavime, kaip ir Florentiečio, slypi kažkas nežemiška… Ir aš, Alisa, buvau greta tokio žmogaus. Ir ten ieškojau ant rūbų dėmių, užuot nešusi žmonėms džiaugsmą. Gyvenau greta Anandos ant jūros kranto, neapsakomame grožyje ir, užuot džiaugusis jo buvimu, užuot stengusis visiems perteikti jo išmintingą pagalbą, vis lyginau savo likimą su jį supusių žmonių gyvenimais ir vis atrodė, kad jis per mažai man skiria dėmesio.
– Betgi visa tai jau buvo, mieloji, – apkabindama verkiančią Doriją kalbėjo Alisa. – Dabar ši patirtis atskleidė Jums savo jėgų suvokimą. Dabar Jūs greta lordo Benedikto radote naują, Jums reikalingą energiją ir, be abejo, anksčiau ar vėliau vėl susitiksite su Ananda.
– Alisa, Jūs galvojate, kad tai įmanoma?
– Neįsivaizduoju, kaip gali būti kitaip. Juk tokio lygio žmonės kaip Ananda, Florentietis ir, be abejo, daugelis kitų, apie kuriuos aš nieko nežinau, tik tam ir gyvena, kad padėtų žmonėms, visiems be išimties. Kaipgi jie gali, matydami Jūsų pastangas, palikti Jus be pagalbos? Negalima būti tik pusiau ištikimai, nes tai būtų ne širdies atsidavimas, o tik kompromisas, bet dabar Jūs jau negalite nieko mylėti pusiau. Jūs net mane ir Nal priimate pilnai tokias, kokios mes esame, su visomis mūsų savybėmis. Aš įsitikinusi, kad Jūs pradedate naują gyvenimą, kuriame ne vieną apsaugosite nuo skausmingų klaidų, nes pati perėjote žmogiško skausmo bedugnę.
Merginos išėjo į balkoną ir apstulbo išvydę jau išaušusį skaistų rytą.
– Ką gi aš vėl padariau! Jums, Alisa, taip svarbus kiekvienas jėgų lašas, o aš atėmiau iš Jūsų visą naktį.
– Todėl pasistenkite kuo greičiau išvirti man ir Alisai šokolado ir atnešti jį čia, po ąžuolu, – pasigirdo ant suolelio priešais Alisos balkoną sėdėjusio Florentiečio balsas, – o tu, Alisa, eik čia, dabar gulti jau per vėlu.
Sumišusios merginos išsiskyrė, ir Alisa netrukus jau sėdėjo greta Florentiečio.

Franciskas ir neūžaugos. Mano naujas požiūris į daiktus ir žmones.

Vos spėjau įžengti į kambarį ir iš karto atsidūriau savo paukščiuko glėbyje tiesiogine to žodžio prasme. Šiandien pagaliau pamačiau ne paukščiuką, o jauną stiprų paukštį, besiruošiantį tapti tikru gražuoliu. Pirmą kartą mano baltajam draugui nereikėjo pagalbos ir jis pats užšoko man ant peties. Išskleidęs sparnus, apglėbė jais mano galvą ir trynė savo galvelę į mano skruostą. Net pasimečiau taip netikėtai užkluptas ir atrodžiau tikrai kvailai, kai mano galva dingo povo plunksnose, o aš tegirdėjau vien tik savo ir kartu su manimi atėjusių draugų juoką iš Liovuškos su povu vietoje galvos.
Nurimusį povą I. mokė nusilenkti kiekvienam svečiui, už ką gavo taip mėgstamos saldžios duonos. Pagaliau, sočiai prilesęs ir atsigėręs, jis vėl užskrido man ant peties ir mes išėjome.
Per dar tebeįkaitusį slėnį pernešiau paukštį ant peties, bet jo svoris jau jautėsi ir miške paleidau jį ant žemės. Povas bėgo greta manęs, kas dabar jam jau nebebuvo sunku, bet šiandien aš pastebėjau jame kažką nauja, ko anksčiau nebuvo. Man atrodė, kad povas tapo tarsi dvasingesnis, virš jo galvelės ir virš tų vietų, kur prasidėjo sparnai, tarsi pleveno šviesa; o ir jo akyse atsirado nauja, paslaptinga, beveik žmogiška išraiška.
– Kokį vardą duosi savo auklėtiniui? Jam jau laikas girdėti savo vardą ir pratintis prie jo.
– Aš ir pats jau noriu pavadinti jį kokiu nors gražiu vardu, Zeichedai, bet esu prastas pramanytojas ir nesugalvoju jokio vardo.
– Na, Liovuška, ką čia ilgai mąstyti apie povo vardą. Pavadink jį Amžinu. Štai jis ir primins tau amžiną atmintį ir ryšį su tuo priešu, kuriam tu dabar su tokiu džiaugsmu atleidi ir nori paguosti.
– Žinote, I., Amžinas – nelabai skamba. Geriau pavadinsiu jį Eta, kas itališkai reiškia “amžius”. Mano gražuolis Eta lengvai įsimins savo trumpą vardą, o aš, tardamas jį, prisiminsiu, kiek dar daug darbo turiu įdėti į savo savitvardą, be kurios, matyt, gyvenau tame amžiuje, kada iššaukiau savo buvusio priešo, dabartinio Etos, neapykantą.
Būdami jau netoli Bendruomenės ligoninių, pamatėme priešais mus ateinantį Franciską. Tik dabar prisiminiau, kad turėjau atsivesti Bronskį. Sumišęs stabtelėjau, net kvėpavimas padažnėjo, taip sutrikau, kad paskendęs savo egoistinėje palaimoje galėjau pamiršti užsukti pas savo kenčiantį draugą.
– I., mano brangus globėjau, tokią didžią dieną prasikaltau, – tariau aš. – Pamiršau užsukti pas Bronskį. Tuoj pat bėgu atgal. Kaip aš taip išsiblaškiau, net suprasti negaliu.
– Nesijaudink, drauge, – švelniai pasakė Zeichedas. – Juk aš tavo laiduotojas, besidalinantis su tavimi visais rūpesčiais apie liūdnuosius, o Nikita perima iš tavęs visus rūpesčius apie džiaugsminguosius. Aš pasirūpinau, kad ateitų ne tik Bronskis, bet kad jis dar atsivestų ir Nataliją, kam gavau I. sutikimą. Po kelių minučių juos abu čia atlydės Aldaz, kuri šiandien dirba pas Kastandą, ir jis perduos jai šį nurodymą.
– Mane labai sujaudino tavo rūpestis ir pagalba, Zeichedai, bet tebūnie tai man pamoka, kaip viską reikia prisiminti, viską laikyti atmintyje, nors sieloje švytėtų dangus. Stengsiuosi, kad jis švytėtų, bet neuždengtų man žemės, o tik lietųsi į ją per mano darbą.
Franciskas priėjo prie pat manęs ir pažvelgė į akis šypsodamasis taip maloniai, kaip galėjo šypsotis tik kūdikis arba šventasis.
– Tai, drauge, ne egoizmas, tai nepatyrimas. Labai sunku nešti didelę laimę ir nepasiduoti pagundai nugrimzti į ją. Jeigu žinotum, koks didžiai vertingas tavo noras, kad švytintis dangus lietųsi į žemę per tavo darbą! Jau vien tai atveria tau galimybę suteikti pagalbą tavo priešo šeimai. Einam, abu neūžaugos šiandien labai neramūs. Juos jaudina susitikimo su tavo povu instinktas. Paimk paukštį ant rankų, nes negarantuoju, kad ir jis nepradės jaudintis.
Paėmiau Etą ant rankų, ir jau norėjome eiti toliau, bet iš paskos pasigirdo skubūs žingsniai ir iš tankios lianų žalumos išniro Aldaz, Bronskis ir Natalija.
Jaunutė Aldaz lengvai ir greitai ėjo priekyje. Bronskiui nieko nereiškė suspėti su ja, bet vargšė apkūni ir sunki Natalija vos judėjo jiems iš paskos. Prakaitas sruvo per jos veidą, bet jis dabar buvo ramus, net nuolankumo įspraudą pastebėjau šiame dabar man taip neatpažįstamame veide. Šios būtybės negalėjau net įsivaizduoti kaip maištaujančios ir protestuojančios Natalijos.
Franciskas, tebelaikydamas mano ranką, priėjo prie jos ir tarsi užliedamas ją savo meile tarė:
– Aš norėjau, kad Jūs šiandien būtumėte čia, miela sese. Jūs išvysite ne vaidinimą ar įdomų fokusą, bet vieną iš pačių didingiausių pasiaukojimo ir meilės aktų tų, kurie Jus čia atsiuntė. Jūs šiandien akivaizdžiai įsitikinsite, kas tai yra žemės veiklos veiksmuose ta savitvarda, į kurią taip atkaliai veda Jus Ali. Jūs suprasite, kad valia jos pasiekti neįmanoma. Ji gimsta iš savyje turimos palaimos ir laimės gyventi pojūčio. Keturi elementai sudaro šios laimės gyventi ratą.
Pirmasis elementas, kurį pradeda jausti žmogus, tai – Meilės palaima. Gyva meilė žmoguje – tai ne jo asmeninė savybė, ne jo dorybė. Tai toks širdies ir minčių išlaisvinimas iš visų aistrų gniaužtų, kad niekas pačiame žmoguje jau netrukdo jam įžengti į palaimingos meilės pojūtį. Ir šioje vidinėje šviesos savyje būsenoje jau nėra prietarų, kaip ir kokiu būdu Jūs nešite žmonėms pagalbą; nesvarbu ar Jūs nešite jiems džiaugsmo, ar liūdesio žinią, – svarbu, kad Jūs nešite jiems išsilaisvinimo žinią, to išsilaisvinimo, kuris išvalo žmogui kelią į meilės palaimą.
Antrasis elementas, kuris įveda Jus į savęs suvokimą amžinos veiklos vienetu, tai – Širdies Ramybės palaima. Išlaisvinta sąmonė duoda žmogui galimybę pamatyti visą didžią gyvenimo veiklą. Pamatyti ne apgailėtiną žmonijos teisingumo dėsnį, bet amžinus tikslingumo ir dėsningumo dėsnius. Pamatęs juos, žmogus mato bei suvokia ir savo paties vietą visatos veikloje visų gerovei bei džiaugsmui ir jaučia Širdies Ramybės palaimą.
Trečiasis elementas, kuris atveria šviesaus žemės darbštuolio sąmonę, – viso ko Harmonijos Džiaugsmas visuotinio gyvenimo eigoje. Išlaisvintos akys, nuo kurių nukrito tanki kūniškos meilės uždanga, duoda galimybę matyti, kad nėra nei blogio, nei gėrio – tėra laikinas vergavimas gėriui ar blogiui. Abi šios sąvokos gali tapti prietarais ir abi gali aštriais kabliais vienodai stipriai laikyti žmogaus dvasią. Išlaisvintasis jaučia Džiaugsmo palaimą kaip paprasčiausią gerumą, kurį neša į kiekvieną susitikimą, nes tai ne jo savybė, o tik gyvas jo vidinės Džiaugsmo palaimos ėjimas.
Ketvirtasis elementas, užtrenkiantis duris viskam, kas asmeniška, ir sujungiantis palaimų ratą, kuriame gyvena išlaisvinta siela, – Bebaimiškumo palaima.
Nėra aukštesnės laimės žemės žmogui, kaip pasiekti tokį išsilaisvinimą ir tokį Meilės atsivėrimą, kad ji įsilietų į šių keturių palaimų Harmonijos ratą. Visa dvasios didybė, kurią gali pasiekti žemės žmogus, slypi tame savitvardos rate, kurį žmonės vadina harmonija. Iš tikrųjų tai tik harmonijos pradžia, jos pirmosios sudedamosios dalys. Tai tėra savybė, vedanti į šventyklos prieangį, kuriame stovi būtybės, neturinčios gėrio ir blogio prietarų, ir kur galima sužinoti, kas tai yra šviesa savyje ir kaip ją nešti į sutiktojo kelią. Kiekvienas bent menkiausiu laipsniu išsilaisvinęs žmogus priartėja prie amžinos veiklos. Jis supranta, kad nebėra “dienos” kaip sąvokos jo gyvenime, o tėra tik žmogaus “budėjimo” žemėje diena. Budėjimo ne kaip žygdarbio, o kaip paprastos laimės įnešti veiksmingą gerumo energiją į visus reikalus ir susitikimus. Žmogus, susikaustęs sunkiausiais “gėrio ir pareigos” šarvais, lygiai taip pat negali pajudėti į tobulėjimą kaip ir apsunkęs nuo blogio prietarų. Tik tas gali įžengti į budinčių mokinių ratą, kuris pamiršo save bent tiek, kad nustojo įsižeidinėti, kažką už ką nors bausti, kažkam grasinti arba pats ko nors bijoti, su kuo nors aiškintis, teisintis ar ginčytis. Nepastovūs, neprincipingi, silpnavaliai, viskuo abejojantys žmonės veltui ieško ko nors paskaityti arba apie ką nors pafilosofuoti, įsivaizduodami, kad tai ir yra visa jų veikla ir siekiai ieškant dvasinio gyvenimo. Jau nekalbant apie tuos, kurie visur mato vien tik pirkimą-pardavimą. Šiandien čia ne tik tai tiems, kurie atėjo veikti, bet ir kiekvienam, pakviestam matyti, kaip veikia meilė, išlaisvinta iš didžiausių aistrų rakščių, reikia susikoncentruoti į tas keturias palaimas, apie kurias kalbėjau. Eikime, jūs pamatysite, kaip vyks aukščiausias gailestingumo aktas: senos blogio karmos išrišimas.
Franciskas nuėjo į priekį, paėmęs už parankės Nataliją, o kita ranka tebelaikydamas mane. Visi paskui jį patraukė takeliu į jau čia pat esančią ligoninę.
– Jeigu žmogui jau parodyta ir atverta jo karma su kitu žmogumi, artimu ar tolimu, būtina iš karto dėti visas pastangas, visą meilę ir atsidavimą, reikalingus nurodytos karmos išbaigimui, nors per savo aklumą žmogus labai mažai tegalvojo apie tą kitą, su kuriuo jam nurodyta karma kaip pats svarbiausias ir pagrindinis gyvenimo veiksmas, – tęsė Franciskas sulėtindamas žingsnį. – Jeigu žmogui buvo nurodyta veikla greta jo buvusio priešo, o jis praleido šią galimybę dėl vienokio ar kitokio savo lengvabūdiškumo ir buvęs priešas mirė be jo, – nereikia dejuoti ir ašaroti arba ieškoti sau pasiteisinimo, kad jo paties buvimas kitur tuo metu buvo būtinas ir svarbesnis, naudingesnis. Taip žmogui atrodo, nes nežino. Jeigu jau taip atsitiko, reikia suprasti ir žinoti, kad jokie apgailestavimai, meldimai ir teisinimasis nepadės. Jis sustojo, o karmos ratas, kurį nenuilstamu savo darbu pritraukė išlaisvinančių karmų valdovai, nesustodamas nutolo. Niekas negali pasukti atgal upės tėkmės, ne tik Amžino Gyvenimo tėkmės. Paleidusiam savo išsivadavimo ratą yra tik vienas kelias: per likusias gyvenimo dienas pasiekti visišką ištikimybę ir ištrūkti iš savo paties prietarų rato. Nelaukti sakant sau: “Aš dar ne visiškai pasiruošęs”, – nes šis egoistinis veiksmas negali atverti Gailestingumo didybės suvokimo. Tik pamiršęs save, žmogus gali būti pasiruošęs veiklai greta Mokytojo. Kupini džiaugsmo ir palaimos įeikite dabar pas du nelaiminguosius ir saugokite širdyse Ramybės palaimą, – užbaigė Franciskas savo kalbą, įvesdamas mus į man jau pažįstamą kambarį, kuriame anksčiau gulėjo Maksa.
Mums įėjus, abu neūžaugos iš kaladėlių dėliojo namelius. Pamatę pirmus įėjusius Franciską ir Aldaz, kuriuos gerai pažinojo ir mylėjo, neūžaugos nerodė nerimo. Netgi atvirkščiai, jų akys sužibo iš džiaugsmo. Tik kai įėjo I., o po jo aš su povu, jie pašoko, laukiniais balsais sumykė kažką nesuprantama, pradėjo mosuoti rankomis ir taip išgąsdino mano vargšą paukštelį, kad vos išlaikiau jį, iš visų jėgų stengdamasis įkvėpti jam savo ramybės, bet Eta virpėjo ir stengėsi pabėgti iš kambario. I. uždėjo ranką jam ant nugaros ir iš karto jį nuramino.
Abu neūžaugos, neradę, kur pasislėpti nuo lankytojų, įsikibo į Franciską, bandydami rasti priedangą jo rūbų klostėse. Iš ten jie dirsčiojo, matyt, jausdamiesi saugūs ir stebėjo kiekvieną įėjusį labai įdėmiai bei atidžiai: viena akis bijojo, o kitai buvo įdomu.
Tai buvo taip komiška! Nepaisant aiškios baimės ir įtarumo, abu maži žmogeliukai sukaupė visą savo dėmesį, kad nuo jų neprasprūstų joks mūsų judesys, nes savo elgesiu jie jau paskelbė mus priešais.
I. priėjo prie Francisko, glosčiusio siaubingas prie jo prigludusių išsigimėlių galvas su tokia meile, tarsi tai būtų buvę nuostabios gėlės, ir atskleidė rūbų klostes, kuriose slėpėsi neūžaugos.
Piktasis neūžauga, taip siaubingai kovojęs savo išlaisvinimo dieną ir po to gailiai raudojęs ant I. krūtinės, dabar patikliai glaudėsi prie jo. I. paėmė jį ant rankų, nuo ko šis visiškai nurimo, ir ėmė kažką jam greitai aiškinti vis rodydamas į mano Etą, kurį aš vis tebelaikiau glėbyje ir kuris vis nerimo.
I., glostydamas susivėlusią, baisią neūžaugos galvą, slinko vis arčiau prie manęs. Zeichedas, kurį Eta labai mylėjo ir prisiminė kaip savo pirmąjį šeimininką, priėjo prie pat manęs ir, švelniai žiūrėdamas į mano povą, ištiesė jam gabalėlį raudono audeklo.
Tas skuduras labai nemaloniai dvokė, buvo neperšvariausias ir, matyt, patyręs visas orų ir saulės negandas. Eta į šią dvokiančią skiautę žiūrėjo labai įdėmiai, o aš atpažinau atplaišą nuo piktojo neūžaugos maišelio, kuriame jis laikė nuodingus juodus akmenukus ir atidavė juos bei maišelį tik tada, kai ugnis jau apėmė visą tinklą, į kurį jis buvo įsipainiojęs, ir jam jau grėsė mirtis.
Pažvelgiau į neūžaugą ant I. rankų, nes jis ėmė garsiai rėkti ir veržtis pas atpažintą skiautę. Matyt, jis prašė I. grąžinti jam tą purviną skudurą, vis dar tebebrangindamas jį.
I. paprašė Zeichedą atiduoti neūžaugai jo turto liekaną. Šis atgavęs sugriebė ją rankomis, bet, vos iš mano glėbio nepabėgęs Eta, savo ruožtu čaižiai surikęs, su nelaukta jėga snapu ištraukė skarmalą iš neūžaugos rankų.
Tikriausiai suaugusio ir stipraus neūžaugos ranka buvo stipresnė už dar nesubrendusio povo snapą, bet smūgis buvo toks netikėtas, be to, pyktis Etai suteikė tiek jėgų, kad jis nugalėjo.
Kai tik Eta įsikando skiautę, iš karto nurimo ir atidavė savo prizą Zeichedui. Nutaisęs didingai išdidžią pozą, jis vėl ramiai įsitaisė ant mano peties, lyg nieko ir nebuvo.
Ne mane vieną, bet ir Bronskį ši žaibiška scena taip nustebino, kad mes abu virtome “varnų gaudytojais”, bet mus iš išsiblaškymo tuoj ištraukė piktasis neūžauga, kurio pykčio ir darkymosi neįmanoma aprašyti. Franciskas su geruoju neūžauga ant rankų priėjo prie jo ir pakėlęs palaikė ties jo akimis ranką. Piktasis neūžauga nustojo spiegti ir rangytis, bet tyliai tebekaukė kaip sužeistas šuo.
Gerasis neūžauga šypsojosi visa burna ir tiesė rankutes į Etą. Nepaisydamas neūžaugos draugiškumo, aš jau nepasitikėjau Eta ir norėjau pasitraukti, kad išvengčiau naujų povo išdaigų. Nespėjo ši mintis tapti veiksmu, kai pajutau stiprų rankos spustelėjimą iš dešinės pusės ir pamačiau prie manęs prisiartinusį Nikitą.
Jis ištiesė neūžaugai ranką, suėmė jo mažą rankutę ir paglostė ja Etai galvą. Šis, labai įdėmiai ir visiškai ramiai apžiūrinėdamas neūžaugą, leido jam paglostyti savo kaklą ir nugarą. Neūžauga, prisilietęs prie povo, atrodo, iš džiaugsmo visai išprotėjo. Jis plojo delnais, pliaukšėjo sau per skruostus ir kelius, kvatojosi, apsikabino Nikitos kaklą ir peršoko pas jį ant rankų. Nedelsdamas nė akimirkos, taip greitai, kad aš nespėjau net susiorientuoti, jis peršliaužė ant mano peties ir nurimo laimingas greta jį taip sužavėjusio Etos. Vėl laukiau ekscesų iš savo pavydaus globotinio, bet jis, išlaikydamas didingą ir išdidžią pozą, toliau ramiai sau tupėjo ant mano peties kaip karalius soste.
Franciskas priėjo prie I. ir paėmė iš jo piktąjį neūžaugą. Šis dabar elgėsi labai keistai. Jis savo įdėmių akių neatplėšė nuo kito neūžaugos, o tuo pačiu stebėjo ir Etą bei tyliai urzgė kaip kaprizingas vaikas, tai nutildamas, tai vėl užkaukdamas.
Kai tik jis pamatė, kad gerasis neūžauga įsitaisė ant mano peties ir retkarčiais glostinėja Etos kaklą, nugarą ir net mano galvą, sugniaužė kumščius, pagrasino jais bičiuliui ir čeksėjo savo baisiais žandikauliais lyg norėdamas suplėšyti jį į gabalus. Man atrodė, kad jis nėra toks piktas, kokiu dedasi, norėdamas iki galo atlikti kažkokią savo pareigą, kurią jis suprato kaip pasipriešinimą jį supančiam gėriui. Franciskas švelniai įkalbinėjo jį ir vėl rodė raudonąją skiautę, kurią Zeichedas tebelaikė savo rankoje. Negalėjau suprasti, ką Franciskas kalba neūžaugai, bet iš Francisko judesių nusprendžiau, kad neūžauga turi pats geranoriškai paimti iš Zeichedo rankų savo klaikaus maišelio liekaną ir padėti ją prie slenksčio. Neūžauga tylėjo, susiraukė, suspaudė kumščius lyg ruošdamasis mūšiui.
Franciskas pastatė jį ant grindų. I. tuoj pat atsidūrė prie pat manęs ir laiku suspėjo užstoti. Piktasis neūžauga ruošėsi smogti man galva ir kumščiais į pilvą, bet vietoj manęs užsišoko ant I. Aišku, jis negalėjo jo net paliesti ir nugriuvo bliaudamas ant grindų, stipriai susitrenkdamas galvą ir kumščius į grindų plytas.
Įsiutęs nuo kritimo, jis dar kartą puolė mane, dabar jau iš Zeichedo pusės. I. ištiesė priešais jį ranką ir finalas pasikartojo: neūžauga tįsojo ant grindų su pramušta iki kraujo nosimi.
Trečią kartą jis bandė atakuoti mane iš Nikitos pusės, bet lengvas I. rankos mostas parvertė jį ir jis liko tįsoti ant grindų. Pamaniau, kad jis jau numirė.
Franciskas priėjo ir pakėlė nelaimingąjį. Pyktis jį taip išsekino, kad jis visas drebėjo, vos laikėsi ant kojų ir buvo pajuodęs. Mano širdis plyšo iš gailesčio. Visa savo meilės jėga šaukiausi Florentiečio pagalbos padėti man išlaisvinti nelaimingąjį iš jo amžino pykčio ir tamsos. Ir tuo pačiu metu supratau, kad niekas negali jam padėti atlikti jo pareigą, kaip niekas prieš kelias valandas negalėjo padėti man rasti altorių su mano gyvenimo knyga, bet aš nenustojau šauktis savo išgelbėtojo, ne vieną kartą parodžiusio man savo begalinį gailestingumą.
Staiga pajutau palaimingą širdies virpesį, išvydau nuostabų Florentiečio veidą ir išgirdau jo balsą:
– Šiandien tu gali prašyti dėl žmonių visko. Aš padėsiu tau. Ko tu prašai?
– Leiskite man padėti už neūžaugą piktų jo darbų liekanas ten, kur liepia I., – atsiklaupdamas ant kelių su abiem savo naštomis, maldavau Florentiečio.
– Tu negali prisiliesti prie tos blogio jėgos, nes tada prisiimsi ant savęs naują, tau dabar nežinomą naštą, kuri daugeliui metų prislėgs visas tavo galimybes dalintis su manimi ir kitais gailestingaisiais draugais jų veikla žemėje. Bet nurimęs neūžauga ir tavo povas abu kartu gali nutempti mažąją skiautę iki slenksčio. Ji jiems atrodys labai sunki, bet jie visgi nutemps tą naštą, nes ji – jų našta. Tu tegali eiti jiems iš paskos, raginti juos, padėti meile, įteigti, kad jie nebijotų sunkumo. Pats vieną kartą visiems laikams atsimink: niekada neužsikrauk naštos, nekaupk skolų ir įsipareigojimų, neatsiklausęs Mokytojo, ar turi juos imti, ar ne. Galvodamas, kad darai gera, gali užsidėti naują blogio jungą ant savęs ir ištiso žmonių rato. Tuo tarpu ten, kur nurodė Mokytojas, veik užtikrintai, lengvai, nors viskas tau liudytų atvirkščiai ir grėstų pavojai.
Mano nuostabaus draugo atvaizdas išnyko. Aš atsistojau ir net nesusimąstęs, kaip paaiškinsiu Etai ir gerajam neūžaugai, kad reikia paimti skiautę ir nutempti ją iki slenksčio, pastačiau juos abu prie Zeichedo kojų ir keletą kartų parodžiau jiems į skudurą ir į slenkstį.
Eta pirmas suprato, ką reikia padaryti. Jis pašoko, sugriebė snapu skiautę, bet, lyg ji būtų svėrusi pūdą, bejėgiškai paleido ją ant grindų. Dabar ir neūžauga iš atkaklaus mano žvilgsnio suprato, kad reikia nutempti skudurą iki slenksčio, ką aš jam rodžiau rankų mostais. Jis nusijuokė, griebė skiautę ir labai sunkiai, tarsi skuduras priaugdavo prie kiekvienos grindų plytos, nutempė jį du mažus savo žingsnelius.
Mano raginami, abu varguoliai tai paeiliui, tai abu kartu atvilko savo naštą iki pusės kambario. Atrodė, kad ir paukštis, ir žmogutis daugiau jau nebepajėgia, o tebuvo atlikta tik pusė darbo.
Besišypsančiu neūžaugos veidu tarsi ašaros riedėjo prakaito lašai. Stiprios Etos kojos ir sparnai virpėjo, snapas prasižiojo, akys gailiai žiūrėjo į mane. Jaučiausi taip, lyg rašyčiau savo draugams mirties nuosprendį, bet taip intensyviai gyvenau Amžinybėje, taip jaučiau jos harmoniją savyje ir aplink save, kad džiugiai ir linksmai raginau savo brangiausiuosius šiam pasiaukojančiam darbui. Ir vargšeliai, vos besilaikydami ant kojų, nutempė savo naštą beveik iki slenksčio.
Šlovinau Dievą ir visus Jo gailestinguosius tarnus, padėjusius gelbėtis vienai būtybei per didžiulio nematomų ir matomų žmonių rato darbą. Ir iš tikrųjų gyvas dangus leidosi ant žemės ir veikė per mane dabar supusių žmonių rankas ir širdis. Mane vienodai graudino tiek šių skudurą tempiančių būtybėlių darbas, tiek ir greta manęs dabar stovinčių didžiųjų brolių veikla.
Franciskas laikė ranką ant piktojo neūžaugos galvos. Šis po truputį ėmė atsikvošėti ir dabar atrodė ne tiek susidomėjęs povo ir savo draugo darbu, kiek apstulbęs. Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl jiems taip sunku tempti jo maišelio skiautę, kurios svorį jis gerai žinojo. Jo akyse vėl plykstelėjo pyktis, jis norėjo pulti ir atsiimti savo brangenybę, bet Francisko balsas jį sustabdė. Franciskas kalbėjo vis ta pačia jo kalba, kurios aš nemokėjau, bet, mano didžiai nuostabai, puikiai supratau jo žodžių prasmę, kuri atsiskleidė man vaizdais sulig kiekvienu Francisko žodžiu.
Aš supratau, kad mano brangusis draugas vėl aiškina neūžaugai, kad jeigu jis pats gera valia nespės išsilaisvinti iš savo piktų ir baisių šeimininkų valdžios, tai jie tuoj pat užvaldys jo dvasią, kai tik ši paliks kūną; kad paskutinį kartą Meilė duoda jam galimybę ištrūkti iš siaubingų spąstų; kad jeigu kiti padės skiautę prie slenksčio, niekieno meilė jau nebegalės jo išgelbėti iš piktų jo šeimininkų rankų.
Neapsakomas siaubas atsispindėjo nelaimingojo veide. Jis dviem šuoliais atsidūrė prie skuduro, lengvai sugriebė jį, ir pribėgęs prie slenksčio numetė ant jo. Po to grįžo pas Franciską ir gailiai prašėsi paimamas ant rankų, ką Franciskas padarė šypsodamasis ir glostydamas jo bjaurią galvą.
Dabar atėjo eilė stebėtis Etai ir jo bendradarbiui. Pirmą akimirką iš nuostabos jie sustingo, po to abiejų džiaugsmui nebuvo ribų. Neūžauga kvatojosi, vartėsi, glebėsčiavo Etą, pribėgdavo prie kiekvieno iš mūsų ir rodydavo atliktą darbą.
I. ant vieno mano peties pasodino Etą, ant kito gerąjį neūžaugą ir privedė prie Francisko. Paėmęs iš Francisko dabar jau nurimusį maištininką, padavė jį man į rankas.
Zeichedas ir Nikita sukryžiavo savo rankas su mano rankomis, Franciskas savo rankas uždėjo man ant pečių, o I. vieną ranką uždėjo man ant galvos, kitoje švystelėjo man jau pažįstama lazdelė, kurios ugnimi I. apibrėžė apie visą mūsų grupę ugninį ratą. Tebelaikydamas savo ranką ant mano galvos, jis tris kartus apėjo aplink mus, tarsi pindamas savo lazdele ugnies tinklą.
Po to jis palietė ja kiekvieną iš mūsų ir apkabino kiekvieną stipriai prispausdamas prie savęs ir pabučiuodamas į galvą. Dabar neūžaugos virto paprastais linksmais vaikais, viską pamiršo ir žavėjosi povu. Franciskas tuo metu išėjo ir labai greitai grįžo, atsinešdamas kažką, užtiestą paklode.
Kai nuėmė paklodę, nustebau išvydęs Maksą. Pirmą akimirką jis tarsi nieko daugiau, be manęs ir I., nematė, po to žvilgsnis nuslydo į neūžaugas ir jis nepaprastai piktai suriko, visas drebėdamas iš baimės ir kabindamasis už Francisko.
Neūžaugos, kaip ir Eta, išgirdę laukinį Maksos riksmą nustebę žiūrėjo į jį, kaip žiūrima į visiškai nepažįstamą padarą, o Maksa, stipriai įsikibęs į Franciską, verkė ir blaškėsi jo glėbyje. I. palietė jį lazdele, jis krūptelėjo, dar valandėlę kūkčiojo, o po to nurimo, lyg būtų patikėjęs stipria savo globėjų apsauga.
Supratau, kad visas tas ant Maksos kūno buvusias žaizdas padarė šie maži, tik ką iš blogio galutinai išlaisvinti mano amžini priešai. Bet aš apsirikau, galvodamas, kad jau visi blogio pėdsakai panaikinti. Mano karma su neūžaugomis buvo išbaigta, bet jų karma su Maksa dar reikalavo mūsų didžiųjų globėjų meilės ir darbo.
I. priėjo prie slenksčio, kur Franciskas prinešė Maksą, aukštai virš galvos iškėlė savo lazdelę, ant kurios galo tebedegė ugnis. Staiga ugnis stipriai įsiplieskė, jos liepsna I. palietė prie slenksčio gulėjusį skudurą. Smarvė, kurią aš ir anksčiau užuodžiau, dabar pasklido po visą kambarį. Tamsūs tiršti dūmai veržėsi lauk pro duris. Mano vaizduotėje šmėstelėjo prisiminimai apie piktą džiną iš “Tūkstančio ir vienos nakties”. Dūmai greitai išsisklaidė ir oras vėl kvepėjo rožėmis bei jazminais. Nespėjau atsipeikėti, o neūžaugos jau ramiai kalbėjosi su Maksa, rodydami jam Etą ir kaladėles. Tik dabar pažvelgiau į Bronskį ir Nataliją.
Bronskis stovėjo išsitempęs kaip kareivis sargybos poste, saugantis parako sandėlį. Jo veidas nerodė jokių gyvybės ženklų. Tai buvo balta kaukė su sustingusiomis stiklinėmis akimis. Natalija, atvirkščiai, visa susitraukė į kamuoliuką, atrodė net sulysusi. Veido bruožai paaštrėjo, ji visa skendo ašarose, o kumščius gniaužė taip stipriai, kad skaudu buvo žiūrėti.
Kad ir kaip giliai mane palietė čia vykę veiksmai, Gyvenimą tebešlovinau su vis ta pačia nesibaigiančia pergalingos meilės gaida, su kuria čia įžengiau. Dar kartą nusilenkiau prieš man šiandien paduotų Jėgos ir Meilės didybę.
I. palietė lazdele Bronskį ir šis būtų griuvęs ant grindų, jeigu Zeichedas ir Nikita nebūtų jo prilaikę. Atrodė, kad gyvybė pradeda į jį grįžti. I. vėl priėjo prie jo ir dar kartą palietė lazdele viršugalvį. Bronskis vėl visas suvirpėjo, skruostai paraudo, akys sušvito, jis paėmė I. ranką ir prispaudė ją prie lūpų.
– Tai, ką Jūs čia pamatėte, – tarė Bronskiui I., apkabindamas jį, ? išmokys Jus nešti ištikimybę tiems veiksmams ir susitikimams, kuriuos Gyvenimas Jums nurodys. Nesistenkite palengvinti žmonėms jų išorinio gyvenimo. Stenkitės prasiskverbti į kiekvieno žmogaus dvasinį pasaulį, stenkitės ten apvalyti grubius audinius, trukdančius kiekvienam matyti savo Amžinos Šviesos kelią žemėje.
I. priėjo prie Natalijos, lazdele kryžmai palietė jos kaktą, krūtinę, pečius ir tarė:
– Nešk, seserie, savo veiklos žmonių laimei ir gerovei žygdarbį iki pat šio kūno gyvenimo žemėje pabaigos. Ieškok visiškos savitvardos, ir nespėsi palikti šio kūno, kai įeisi į naują, jauną kūną, kad vėl galėtum mokytis ir mokyti. Visą laiką atmink, kad tu neturėsi nė valandėlės poilsio nuo veiklos žemėje ir vėl pradėsi naują kelią čia tik su tokiu dvasiniu tobulumu, kokį dabar spėsi pasiekti. Žaibu skriek ant savo dvasinio entuziazmo sparnų, bet visada sąmonėje išlaikyk mintį, kad kiekviena entuziazmo iškrova, kurią tu užteršei savo susierzinimu ar ašara, tolina tave nuo galimybės perduoti Ali darbą dejuojančiai žemei. Tu matei čia ratą buvusių plėšikų ir žmogžudžių, jų senos karmos atomazgą, gautą išlaisvinimą. Kodėl galėjo baigtis ši amžių drama? Tik todėl, kad jaunuolis, nuolat skendęs irzlume, rado savitvardą ir tokią tyros meilės jėgą, kuri sudegino jo širdyje visus nešvarius, į kietus dantytus gurvuolius suaugusius aistrų ir pykčio audinius. Jaunuolis, iš kurio tu, sese, išdidžiai šaipeisi, per šį susitikimą su savo priešais sugebėjo atverti jiems savo širdies vartus. Jis liejo į juos gailestį ir užuojautą, pamiršęs viską, išskyrus jų nelaimę. Viena akimirka visiško atsidavimo Mokytojo veiklai, viena akimirka iki galo atsiskleidusios ištikimybės ir atsidavimo gali sukurti tau tą naują harmoniją, kuri tavyje reikalinga Mokytojui jo naujai veiklai su tavimi. Neliūdėk daugiau dėl sukrėtimų, kuriuos tau tenka atnešti žmonėms. Kuo skaidresnė bus tavo širdis, matydama žmonių nelaimes ir sielvartus, tuo greičiau pamirši savo “Aš”, taip sunkiai priimantį šias negandas, ir tuo labiau priartėsi prie glaudžios vienovės darbe su niekam nematomais, bet matomais tau, pasiaukojusiais šviesiosios žmonijos dirbančiaisiais. Tikrajam mokiniui dar nepakanka girdėti Mokytojo darbinį žodį. Dar reikia sugebėti taip suderinti visą savo organizmą, kad tavo minties jėga ir tikslus perdavimas galėtų įsilieti į Mokytojo srovės ugnį. Pamiršk visiems laikams savo ašaras, linksmai juokis, bet budriai sek, kad nė vienas žodis nebūtų kandus, kai kalbi su savo broliui. Priimk naują elgesio taisyklę: niekada ir nieko nekalbėk apie savo seseris ir brolius, kai jų nėra greta tavęs, ir kalbėk tik tai, ką gali ištarti be irzlumo. Kiekvieną kartą, kai nuo liežuvio ruošiasi nusprūsti smerkiantis žodis, prisimink, kiek mažai tau lieka laiko gyventi šiame kūne ir kaip kiekviena praleista akimirka ardo ne vien tik tavo dvasią, bet ir kiekvieno, su kuo tu tą akimirką susitikusi, dvasią. Dvasinio kelio, einančio nuo tavęs į Mokytoją, negali apsaugoti nematomas tavo pagalbininkų ir sergėtojų ratas. Kad jie galėtų apsaugoti tavo kūrybinį dvasinį kanalą, tavo pagrindinis instrumentas – tavo organizmas – turi išlikti su nepajudinama savitvarda ir ištikimybe. Būk palaiminta. Eik mylima ir mylinti, besidžiaugianti ir džiuginanti, kurianti ir skatinanti kūrybą.
I. dar kartą kryžmai palietė savo lazdele priešais jį ant kelių suklupusią Nataliją.
– Eikš čia, vaikeli, – tarė I., ir aš net nesupratau, į ką jis šiais žodžiais kreipiasi.
Iš jo žvilgsnio krypties suvokiau, kad jis kviečia Aldaz, pasislėpusią pačiame toliausiame kambario kampe. Mergina išraudo ir sumišo. Pamatę ją ateinančią, visi trys neūžaugos metė žaislus ir iš karto apsupo ją, visais primityviais būdais reikšdami jai savo meilę. Franciskas padėjo merginai išsivaduoti iš kibių neūžaugų rankų, nusivedė mažylius į kitą kambario galą, ir, užtvėręs lovelėmis praėjimą, uždraudė peržengti tą ribą.
– Aldaz, ? tęsė I., ? tu nori duoti skaistybės įžadą, nori tapti vienuole ir amžiams likti Bendruomenėje. Tu myli vaikus ir nori tapti auklėtoja tuose namuose, kur Bendruomenė priglaudžia našlaičius ir beglobius vaikus. Tik taip tu matai aukščiausią meilės žygdarbį. Aš nesiginčiju, tai tikras žygdarbis: atstoti našlaičiams motiną, bet yra ir dar didesnis žygdarbis. Yra didžios meilės žygdarbis: pamiršti save, savo norus bei pasirinkimą ir atlikti tą pamoką ir tą meilės priesaką, kurių šią valandą reikia visam didžiam visatos Gyvenimui. Kiekvienas pasiaukojantis ir sąžiningas dirbantysis turi išgirsti ir suprasti savo aukščiausios išminties valandos dūžį, kad savo veiklą įlietų į jo tėvynėje išmušusios valandos išmintį. Ir tik tada jis atliks, supras ir atiduos aukščiausią savo įsikūnijimo vertybę. Tavo tėvynė, Aldaz, dabar labiausiai kenčia dėl tyros, sąžiningos ir geros šeimos išnykimo. Visos jos nelaimės kyla dėl šios pirminės ramybės ir harmonijos grandies iširimo. Dabar mano lūpomis tau skamba Gyvenimo šaukimas. Ar nori priimti šį Išminties šaukimą ir tapti žmona bei motina, naujų žmonių šeimos centru? Jeigu tu su džiaugsmu prisiimsi šį motinystės ir auklėjimo žygdarbį, tu šiandien pat suteiksi galimybę trims būtybėms, dėl savo neišmanymo atsidūrusioms blogio centre, pabaigti nelaimių ratą. Pagalvok, drauge. Nepamiršk, kad tu visiškai laisva spręsti, kad tavęs niekas neverčia, kad tu gali eiti savo žygdarbio keliu – rūpintis svetimais vaikais – ir būsi palaiminta ne mažiau negu čia. Tu tik neatliksi šį įsikūnijimą didžiausios meilės pamokos, kurią galėjai atlikti, bet apie tai pasakyta: “Galintis atlikti, teatlieka”.
– Man netenka rinktis, Mokytojau! – minkštu, sidabriniu balsu atsakė Aldaz. – Jeigu tu manai, kad aš galiu sukurti tokią šeimą, kokios dabar reikia mano tėvynei, tebūnie tam Dievo ir Tavo valia.
– Laimingas tavo gyvenimas, mano nuolankioji seserie, vien džiaugsmą tu neši toms sieloms, kurios bus duotos tau išgelbėjimui, gimdymui ir auklėjimui, – tarė I. pasilenkdamas prie žavios merginos ir apkabindamas ją. – Eik dabar ramiai dirbdama savo darbus. Aš nurodysiu tau sužadėtinį ir viską paaiškinsiu apie tas sielas, kurioms teks laimė turėti tave motina.
Aldaz žemai nusilenkė I., taip pat žemai nusilenkė visiems mums ir tyliai išėjo iš kambario.
Prie manęs priėjo Bronskis ir aš vėl stebėjausi jo veido ir visos figūros išraiška. Pagalvojau, kad tikriausiai jis toks išeina prieš žmones, kai vaidina didžiuosius herojus: švytinčios akys, energija, trykštanti jėga, pasitikėjimas, džiaugsmingumas. Aš stovėjau sustingęs iš netikėtumo nuo šios permainos ir atsigavau tik nuo staiga man ant peties užskridusio Etos.
– Ką, Liovuška, – išgirdau Nikitos juoką, – tavo globotinis jau ne tik nesiklausia leidimo sau, bet atsivedė ir visus naujuosius draugus.
Ir iš tikrųjų neūžaugos, mėgdžiodami Etą bei juokingai strakaliodami, taip pat stengėsi užšokti man ant pečių. Matydami, kad taip nieko nepasieks, jie tarsi beždžionės kabarojosi vienas kitam ant pečių, lipo ant manęs ir pirmas ant mano galvos užsiropštė Maksa. Mano draugai padėjo man išsilaisvinti iš šios neūžaugų apgulties, pasisodindami visus tris nelaimėlius ant savo pečių, kuo tie liko nepaprastai patenkinti.
Mes išėjome iš kambario ir pasukome į sesers Aleksandros valgyklą. Čia atidavėme savo mažuosius draugus Aldaz ir pačiai seseriai Aleksandrai. Mažyliai nenorėjo palikti savo “kupranugarių”, ant kurių taip išdidžiai ir patogiai sėdėjo, bet skanaus maisto kvapas ir Aldaz meilė greitai nuviliojo juos prie stalo, už kurio šiandien sėdėjo daug pačių įvairiausių šiuo metu ligoninėje besigydančių žmonių.
Franciskas, priėjęs prie Natalijos ir Bronskio, pasiūlė jiems užeiti į jo kambarį, o mes grįžome atgal namo. I. pasiūlė mums vėl pavakarieniauti atskirai, kuo mes visi labai apsidžiaugėme.
Vakarienė buvo kuklesnė ir už pietus, tik žalumynai ir vaisiai. Visada turėjęs gerą apetitą, šį kartą nejaučiau noro valgyti ir net nepastebėjau, ką man draugai dėjo į lėkštę.
Visos mano mintys, priešingai anksčiau apimdavusiam chaosui, kai tik tekdavo patirti daug įvairių įspūdžių, dabar buvo tikslios, aiškios ir lengvai rikiavosi į harmoningas vaizdų bei prisiminimų gretas.
Pakilę nuo stalo mano brangūs laiduotojai stipriai apkabino mane, nusilenkė man ir Nikita abiejų vardu pasakė:
– Tebūnie palaiminta ši tavo diena, kuria tu pradėjai naują gyvenimo periodą, drauge ir broli Liovuška. Niekada dabar nesijausk vienišas. Tu ir tavo Viešpats – jūs visada dviese. Tu ir tavo didieji Mokytojai – jūs visada keturiese. Tu ir tavo nuolankūs laiduotojai – jūs visada trise. Be to, tavo akys atsivėrė, tu šiandien matei nesuskaičiuojamą daugybę gyvo dangaus dirbančiųjų. Neskirstyk daugiau laiko į dieną ir naktį. Vertink tik amžinos laimės akimirką ? budėjimą greta Mokytojo. Mokykis gyventi dirbdamas su Juo, t. y. gyventi vienovėje su visais dangaus ir žemės dirbančiaisiais. Mes – tavo tarnai ir padėjėjai visuose reikaluose ir susitikimuose, į kuriuos tu panorėsi mus pakviesti. Didelė laimė tiems, kurie galėjo dar gyvendami žemėje susitikti prie Amžinybės vartų ir pažinti čia draugystę bei ištikimą atsidavimą.
Abu draugai išėjo. Mes su I. grįžome į savo namus. Prie mano kambario I. apkabino mane ir priminė, kad manęs laukia mano brolio užrašų knygelė.

Toliau