Gerai, kad šiandien sekmadienis ir nereikia eiti į mokyklą! Aš vasarvietėje ir visą dieną ką noriu, tą ir darau.
Noriu – svajoju apie sesutę. Jei ją turėčiau, aš ja rūpinčiausi, žaisčiau su mažyle, eičiau pasivaikščioti. Bet mamai su tėčiu nėra kada, užsiėmę manieji, sesutei sukurti jie neturi laiko.
Noriu – svajoju apie mergaites. Oi, kaip man patiko pirmoje klasėje Ksiuša! Ji ir dabar man patinka. Gena – dvejetukininkas, mano konkurentas, jai laikrodį padovanojo. Ir ji paėmė. Bet aš jai taip pat dovanėlę padovanojau: sagę-katinėlį. Ir Ksiušai jis patiko!
O bendrai tai man ir kitos mergaitės patinka. Pavyzdžiui Julija iš muzikos mokyklos. Mes su ja kartu autobusu važinėdavom; aš į treniruotę, ji – į muzikos pamokas. Pernai man prie jūros Katia patiko, ji dviem metais vyresnė už mane. Ir čia vasarvietėje man taip pat viena su kasytėmis patinka.
Su mergaitėm telefonu įdomu paplepėti. Tik jos keistos būtybės, vos tik kas – įsižeidžia ir netgi verkia. O aš lyg ir nieko šiurkštaus nepasakau.
Kalba, kad aš greit susižavinti natūra. Aš visuomet kuo nors susižavėjęs. Nei vienos dienos nepraeina, kad nebūčiau kuo nors nesusidomėjęs, todėl, kad man viskas įdomu!
Šiandien reikia pagalvoti apie užduotį, tą, kurią Iriusas pasiūlė. Kaip padaryti, kad visi aplinkui panorėtų atsikratyti trūkumų. Gal Internete mestelti idėją, kad kiekvienas žmogus savaitės bėgyje pašalintų vieną savo trūkumą? Visi kartu kiekvieną savaitę draugiškai atsikratysim vieno trūkumo. O per mėnesį – keturių! O per metus – 48 blogų savybių. Taigi mes per porą metų išvaduosim žmones ir savo Žemę nuo visokio blogio. O čia tai būtų! Bet ar visi panorės tapti geresniais? Gal būt kažkam malonu būti godžiu arba greit įsižeidžiančiu? Bet aš jau mačiau, koks tai bjaurumas, Iriusas parodė gyvenvietėse. Man tada nuo tos pelkės darėsi bloga.
Aš nusižiovavau.Užsimaniau miego.
Šį kartą Iriusas buvo susimąstęs:
– Sveikas, Vladai, nepaprasta tai užduotis. Kad pakeisti Pasaulį ir pagerinti gyvenimą Žemėje, reikia, kad visiškai pasikeistų žmonių sąmonė. Reikia išmesti iš sąmonės visą ką negatyvaus. Svarbu, kad žmonės tai suprastų ir geranoriškai atsisakytų nuo viso ko blogo. Pasikeis sąmonė, tada pakils vibracijos. Ir žmonės atras sau naujas nuostabias galimybes.
– Kokias, Iriusai?
– Tikriausia tu girdėjai apie žmones, kurie daro tikrus stebuklus? Jie mintinai atlieka sudėtingiausius skaičiavimus, per 10-15 minučių perskaito storas knygas, pereina kiaurai sieną, pakyla į orą, pagydo ligonius, keičia orus. Visus šiuos ir kitus sugebėjimus turės kiekvienas žmogus.
– Fantastika! – sušukau aš. – Dėl to verta padirbėti!
Bet po to man į galvą atėjo liūdna mintis:
– Iriusai, o jei kai kurie nepanorės keistis, kas bus?
– Deja, Žemėje jie likti negalės, jiems reiks palikti planetą ir patirties semtis ir mokytis jau kitoje vietoje. Žemė pakeis savo vibracijas į aukštas ir subtilias, ir liks tik tie žmonės, kurių vibracijos atitiks atnaujintos planetos meilės dažniams.
– O tie, kurie nepanorės keistis, kur jie eis? Jie mirs?
– Jų fiziniai kūnai mirs Žemėje. O subtilieji kūnai keliaus į kitas planetas, kur bus priversti pradėti savo augimą iš naujo.
– Kaip tai, panašiai kaip pas mus antramečiai?
– Taip, panašiai.
„Bet aš tai keisiuosi. Tikrai! Išmoksiu mylėti! Ir ne tik save!”- pagalvojau aš. Kaip paprastai, atsakydamas į mano mintis, Iriusas nusišypsojo.
– Iriusai, o ką tu man šiandien parodysi?
– O ką tu norėtum pamatyti?
– Dumiam į „Laimės“vietovę!
Mes sparčiai ėmėme riedėti link mėlynų kalnų. Netrukus pamačiau kažką panašaus į vaivorykštinį debesį. Privažiavus arčiau, pamačiau, kad ši vietovė liejosi visomis vaivorykštės spalvomis.
Gražiausiame slėnyje stovėjo tvarkingi namukai. Įvairiausios gėlės, didelės ir mažos, augo orinėse gėlių lysvėse. Jos tarsi kabojo ore, įvairiame aukštyje ir buvo toks įspūdis, kad esi didžiulės puokštės viduryje. Oras buvo prisipildęs maloniais garsais. Tai buvo panašu į muziką, bet žemėje aš tokios nebuvau girdėjęs. Iriusas vėliau paaiškino, kad tai – Sferų Muzika.
Kokių tik būtybių čia nebuvo! Kiekviena jų buvo savito, akiai malonaus atspalvio. Vietovės gyventojai lengvai, beveik nepastebimai judėjo slėnyje, be bruzdesio, neskubant. Viskas alsavo ramybe ir laime.
Čia būti buvo malonu.
– Taip, Vladai, šioje vietovėje aukštos vibracijos, tu tai jauti. Paprastai čia poilsiaujama po buvimo „Šlovės“ vietovėje.
Po kurio laiko aš staiga pajutau kažkokį nerimą. Staiga užsinorėjau pabėgioti, netgi susimušti.
– Ilgai tu neišlaikysi, Vladai, – pastebėjo Iriusas, – todėl, kad tau šios vibracijos yra pernelyg švarios, pernelyg aukštos, todėl tau ir norisi susimušti, kad jas sužemintum. Kai tu išsilaisvinsi iš daugelio trūkumų, tau pakylėtasis būvis taps savaime suprantamas. O dabar keliaukime į „Šlovės“ vietovę.
„Šlovės“ vietovė buvo pačioje kalno viršūnėje. Medžiai ten atrodė, lyg stovintys garbės sargyboje. Namai buvo pastatyti ant aukštų stulpų. Čia vyravo ryškiai raudona spalva. Staiga iškilmingai suskambėjo fanfaros ir gyventojai ėmė bėgti iš namų ir ropštis ant postamentų. Kažkokios būtybės raudonomis mantijomis ėmė rengti juos sunkiais blizgančiais rūbais ir įteikinėti medalius. Vargšai gyventojai, sulinkę nuo medalių sunkumo, stengėsi išdidžiai, iš paskutiniųjų jėgų stovėti ant savo postamentų.
Kai fanfarų garsai nutilo, gyventojai palaipsniui išsiskirstė į savo namus.
– Ką jie daro? – paklausiau aš.
– Neša šlovės naštą, kol nenukris nuo persitempimo, nes ant jų gi periodiškai kabina tuos rūbus ir medalius.
– O kam jiems tai?
– Kad jie pajustų visą šlovės sunkumą ir nuspręstų, kiek jiems tai reikalinga. Galų gale šios vietovės gyventojai suvokia šlovės naštos nereikalingumą ir išskrenda iš čia.
– Dabar suprantu kodėl jie po to poilsiauja „Laimės“ vietovėje!
Čia suskambo žadintuvas ir aš prabudau.
Šiandien pirmadienis. Ir vėl visą savaitę reiks eiti į mokyklą!
Kažkokia nesėkminga diena tas pirmadienis! Mokytojai, sakytum susitarę, vis mano dienoraštį stveria. Matote, jiems reikia pranešti tėvams apie mano elgesį.
O kam tėvams reikia žinoti, kad aš per anglų kalbos pamoką miauksėjau? Dar gerai, kad pasirinkau katino balsą, o ne dramblio! Bendrai, tai idėja! Sekantį kartą mokysiuos trimituoti.
Klasės auklėtoja vis trata, kad aš nemoku elgtis klasėje, atitraukiu kitų dėmesį. O kuo čia dėtas aš? Tai jie nukreipia dėmesį, o ne aš. Aš tai moku ir kalbėti ir sekti, kas vyksta klasėje.
Gaila, Deniso šiandien klasėje nebuvo, taip norėjosi kam nors užvožti už visą neteisybę ir požiūrį į mane.
Dar ir Ksiuša, kaip ant piktumo, šaudė akelėm į mano konkurentą. Ir vėl, turbūt, ką nors padovanojo. Ir kur gi ji žiūri! Gena juk dvejetukininkas!
Nors ledo ritulyje išliejau širdį! Puoliau priešininkui po kojomis, parverčiau jį. Po to susimušiau prie bortelio. Juk negaliu jiems leisti mums įvarčius įmušinėti! Berniukai mane gyrė, o treneris išbarė: sakė, kad reikia žaisti pagal taisykles.
Nesėkminga ši diena – ir viskas!
Su auklėtoja grubiai elgiausi. Ji vis kentė mano išsišokimus, kentė, o po to išbėgo vos neverkdama. Gaila, reikėjo nors pamokas su ja paruošti, o po to virkdyti. Ruošk dabar viską pats!
Brolis su seserimi šiandien šūkauja ant manęs. O aš ką, kentėti turėsiu? Ir aš jiems nenusileidau.
Patys kalti, tegu nesikabinėja.
Mama grįžo iš darbo. Aš jai iš piktumo grubiai išrėžiau, kad ji ėmė valgį neskaniai gaminti, tiesiog valgyti neįmanoma. Ir kas man čia užėjo? Juk aš dievinu jos patiekalus. Ir atrodo jie kaip restorane.
Čia dar sesuo prisiskundė ant manęs. Mama už diržo: „Niekas man nekelia tiek nemalonumų, kaip tu!“. Žinoma, visi suaugę. Aš vienas vaikas! Kas mano nervus pasaugos, man va kiek mokytis! Nesupranta, kad ir mane gerbti reikia!
Gerai dar, kad jau buvau lovoje, kai tėtis iš darbo grįžo, o tai nuo jo tai jau man tikrai būtų kliuvę!
Nusisukau į sieną ir pagalvojau, kad nors su Iriusu pailsėsiu.
Iriusas buvo susimąstęs:
– Panašu, Vladai, kad tau atsibodo šalinti savo trūkumus? Supykai ant mokytojų, pasmerkei Ksiušą, grubiai elgeisi treniruotėje, įžūliai kalbėjai su auklėtoja…Visu tuo elgesiu tu smarkiai pažeminai savo vibracijas. Tokiais atvejais tu prarandi sugebėjimą mokytis, kaip keisti savo kūną.
– Aš nežinau, kas iš manęs lenda, Iriusai. Reiškia man visus išbandymus vėl iš naujo pereit reikia?
– Reiškia, kad reikia.
– Tai kvailys aš! Pats sau pakenkiau. Niekada daugiau taip nedarysiu!
– Žinoma, gaila, kad tu netekai visų savo laimėjimų. Bet visuomet galima vėl iš naujo pradėti taisytis. Tik reikia , kad tavo ketinimas to daugiau nekartoti, būtų tvirtas.
Patikrinimai vyksta kiekvienam žmogui, kas tik panori save pakeisti. Tik pareiškė ketinimą tapti geresniu, štai tau tinkama situacija, pamėgink ją garbingai išspręsti! O tu kol kas neišlaikei egzamino, matyt dar nesutvirtėjai.
– O daug tokių patikrinimų bus?
– Daug, Vladai. Ir kuo toliau, tuo sunkiau. Tik tu neišsigąsk sunkumų! Viskas tau duodama sulig tavo jėgomis. Jei papuolei į sudėtingą situaciją, reiškia tu gali su ja susidoroti! O toliau- tavo pasirinkimas, kaip elgtis.
– Bet kaip tai sunku – visuomet teisingai elgtis!
– O tu ne į save, o į kitą žmogų sutelk dėmesį. Tada bus lengviau, – patarė Iriusas.
– Kaip tai? – nesupratau aš.
– Štai tau pavyzdys. Tavo mama skaniai gamina?
– Dar ir kaip!- Įdomu, kodėl jai taip viskas skaniai gaunasi?
– Todėl, kad jai patinka tą daryti. Kai kada iki pusiaunakčio gali virtuvėje prabūti! Gaila, kad įskaudinau ją, reiks atsiprašyti. Pats kaltas, prisivalgau saldumynų, o po to viskas neskanu.
– Na štai, matai, mama gamina jums su meile. Ruošiant valgį ji su meile ir švelnumu galvoja apie tuos, kurie tą valgį valgys, todėl valgiai gaunasi skanūs, naudingi ir gražūs.
– Tikrai, kaip restorane!
– Ar tikrai taip? Restorane maistą gamina įvairūs žmonės, kurie, gal būt, tuo metu kuo nors įsižeidę, suirzę, ką nors smerkia. Ir visa tai atsiras patiekale. Įsivaizduoji, kuo jie žmones primaitins? Galbūt maistas gausis ir skanus, bet toli gražu ne naudingas.
– O aš galvojau, kad restorane – pats geriausias valgis. Taip galima ir apsinuodyti!
– Jei tik žmonės tą žinotų, jie valgytų tik tą maistą, kuris gamintas su meile.
– O kaip sužinoti, su meile ar be jos pagamintas valgis?
– Laikui bėgant, kai tavo vibracijos taps aukštesnės, tu išmoksi tai pajusti. Ir maisto tau reikės kur kas mažiau. Tu valgysi tik lengvą maistą ir mažais kiekiais.
– Tai šaunu! Ekonomija. Iriusas nusišypsojo.
– Ir bet kokį darbą, Vladai, reikia daryti su meile ir džiaugsmu. Tada nekils noro peštis, įsižeisti, grubiai kalbėti. Nori, parodysiu, kas vyksta vietovėje „Chamiškumas“?
Mes greitai ėmėme riedėti į priekį. Aplink ėmė temti. Prieš mus atsirado tamsiai rudas slėnis su negražiais tokios pat spalvos nameliais. Murzinos būtybės mėtė vienos į kitas purvo grumstus ir pataikydamos į tikslą, azartiškai klegėjo.
– Iriusai, nejaugi jiems malonu mėtytis purvu?
– Bet juk kartais būna, kad ir tu taip pat elgiesi.
– Kažkodėl neprisimenu!
– O kai tu grubiai kalbi, ar nepurvini žodžiai iš tavęs išlekia?
Aš net šniukštelėjau nosimi iš nuostabos, įsivaizduodamas, kaip iš mano burnos lekia blogi žodžiai, panašūs į purvo gabalus. Mama, kai supyksta ant manęs, sako, kad aš chamas ir chamiškai elgiuosi. Auklėtoja man paaiškino, kad chamas – tai grubus, įžūlus žmogus. Taip išeina, kad aš panašus į tuos įžūlius murzius?!
– O dabar įsivaizduok, kad tau grubiai ką pasakė! Na kaip? Ar malonu?
– Dar ko, kam gi gali patikti!
– Tai kodėl tu sau leidi taip daryti?
Pasijutau nejaukiai.
– O kaip man atsikratyti to, Iriusai?
– Pažiūrėk čia, Vladai. Keletas gyventojų stovi nuošalėje ir nedalyvauja tuose žaidimuose, nors į juos taip pat lekia purvo grumstai.
– Tikriausiai jie suprato, kad laikas mesti užsiiminėti šiais purvinais žaidimais, – pajuokavau aš.
– Teisingai, jie susivokė, kad pradėti reikia nuo savęs, o ne reikalauti iš kitų, kad jie nustotų mėtytis purvu. Pažiūrėk, kiti vis rečiau ir rečiau į juos purvą mėto.
– Tai sakai nuo savęs reikia pradėti ? O jei brolis rėkia ant manęs ir įsakinėja, kaip man elgtis?
– Tai, kas mums kliūva kituose, yra mumyse pačiuose. Reikia atsekti tas blogas savybes ir pareikšti ketinimą visam laikui jas pašalinti. O po to kontroliuoti save, kad nieko nesuteptum purvinais žodžiais. Pamatysi, kad ir kitų santykiai su tavimi taps geranoriškesni.
– Suprantama. Dabar seksiu save. Važiuokim iš čia, Iriusai. Čia kažkaip nejauku.
– Aplankykim „Smerkimo“ vietovę, mes čia netoli jos esame.
Šioje vietovėje nameliai buvo juodi. Ir kas tik sugalvojo juos tokia šiurpia spalva nudažyti?
– Pas jus žemėje, Vladai, dauguma nusižengia smerkdami, neįtardami, kad tai viena iš pačių blogiausių savybių.
– Bet aš tai nieko nesmerkiu!
– Ar tikrai taip, Vladai?. O kas mokytoją smerkė, kad ji rėkė. O į moteris, kurios tau pastabą padarė, kaip reagavai, ar nesmerkei?
– Oi, kiek manyje trūkumų! – atsidusau aš.
– Svarbiausia tu juos pastebėk, tuomet bus lengviau su jais išsiskirti.
Ant kai kurių namelių atsirado šviesios dėmės. Mes pamatėme, kai vienas namelių tiesiog akyse tapo visiškai šviesus, o iš ten išlėkė džiaugsminga būtybė.
– Aš žinau, Iriusai, šitas ėmė suprasti, kad smerkti negalima. Todėl ir išskrido! Kaip jis tai sugalvojo?
– O ar tu pastebėjai, Vladai, kad kai kitą smerki, širdyje darosi negera? Štai ir vietiniai gyventojai jaučia tas sunkias vibracijas ir pradeda suprasti, kad jiems nuo smerkimo darosi bloga, jie nustoja kitų „kaulus narstyti“ ir tuomet jų nameliai šviesėja. O jei jie dar pradeda džiaugtis kitų sėkme, tai jų kūnai, atsikračius smerkimų, tampa lengvesni. Ir tuomet, sėkmingai išmokusios pamoką, būtybės išskrenda. Tas, kas gali džiaugtis kitų pasisekimais, labai greitai juda savo vystymosi laipteliais.
– Dabar pamatysi, Iriusai, aš visais džiaugsiuosi!
– Ir aš džiaugsiuosi tavimi.
Ir vėl skamba žadintuvas! Taip nesinori skirtis su draugu!