7 skyrius
Panašūs įrašai
7 skyrius
Alisos liga. Florentiečio laiškas Dženi. Nikolajus
Ledi Katariną ir Dženi, gavusias skubų pranešimą apie pastoriaus mirtį, nustebino ne pati mirtis, kurios abi laukė gerai žinodamos, kad jo liga mirtina, bet netikėtai įvykusi atomazga, kurios tikėjosi tik po dvejų trejų metų.
Dženi iš karto pareikalavo kuo greičiau grįžti į Londoną, bet ledi Katarina atkalbėjo dukrą vardindama įvairias priežastis, sakydama, kad dieninis diližanas jau išvyko, o vakariniu važiuoti visą naktį nesaugu, be to, kaipgi jos po tokios varginančios kelionės iš karto pasirodys žmonėms, kurie, be abejo, atsivilks palydėti savo mylimą pastorių.
Atrodė, kad dabar, amžinai išsiskyrusi su žmogumi, ištraukusiu ją iš vargo gniaužtų, iš samdinės likimo, sukūrusiu jai jaukų, aprūpintą gyvenimą, ir kiečiausia širdis išreikštų nors kokį dėkingumą; tačiau pastorienės žodžiai apie vyrą buvo prisisunkę nuodų ir neapykantos. Susikaupęs pavydas jo gerumui, iššaukusiam atsakomąją žmonių meilę, dabar pasireiškė noru atkeršyti ir pasityčioti iš visko, kas buvo su juo susiję. Kai Dženi ir toliau tebereikalavo vykti, pastorienė jai pasakė:
– Suprask gi, jeigu mes dabar ten atvyksime, tai mus užguls visi tie rūpesčiai, o jeigu atvyksime tik į laidotuves, viskas jau ir taip bus atlikta. Alisa mėgavosi tėveliuko artumu toje lordo Benedikto prabangoje, tai tegul dabar viskuo ir pasirūpina. Mes šią dieną paskirsime gedulo rūbams įsigyti. Čia jie mums atsieis pigiau ir mažiau sugaišime laiko. Beje, pats pranešimas apie mirtį parašytas lordo Benedikto vardu, bet pasirašė jį Amedėjus Mildrėjus. Nesuprantu kodėl. Sekretoriumi jis negali būti, nes iš visos jų giminės liko tik tas vienas lordas ir dabar jis pats turtingiausias ir žymiausias Londono jaunikis. Ką jis tame kaime veikia? Ar tik ne grafienė jį traukia?
Pasikeitusios dar keliomis panašaus pobūdžio pastabomis abi damos išėjo į miestą užsisakyti gedulo rūbų. Kitą rytą, vilkėdamos pagal griežčiausią gedulo etiketą, motina ir duktė išvyko į Londoną rytiniu diližanu, palikusios savo gerbėjams ir naujiems pažįstamiems trumpas žinutes apie jas ištikusį liūdną įvykį, kuris taip staiga nutraukė jų malonų buvimą prie jūros.
Kaip pastorienė ir buvo apskaičiavusi, jos suspėjo dar prieš karsto išnešimą į kapines. Į paskutinę kelionę pastorių lydėjo nesuskaičiuojama vargšų minia, kurioje daugelis apverkė savo draugo ir nuolatinio užtarėjo mirtį. Nors ledi Katarina ir Dženi visą gyvenimą matė tą liaudies meilę savo ganytojui, bet tik dabar suvokė jos mastą ir pastoriaus populiarumą, o kai pradėjo dėti vainikus ir gėles, kai įvairiausi mokslininkai ir labdaringos draugijos pradėjo sakyti kalbas, kai prieglaudos ir vaikų namai pradėjo vardinti jiems pastoriaus pervestas sumas, ledi Katariną vos čia pat neištiko smūgis. Ji negalėjo atleisti, kad pastorius taip kukliai gyveno, taip kukliai išlaikė šeimą, o savo labdara prilygo milijardieriui.
Iš visų vainikų išsiskyrė Artūro padėtas sidabrinis vainikas, kuriam senasis tarnas išleido didžiąją savo santaupų dalį, o taip pat Alisos ir lordo Benedikto šeimos vainikai; ir užrašai ant jų visų buvo vienodi: “Iki greito pasimatymo”. Dženi nustebino šie užrašai. Jeigu Artūras jau ruošėsi sekti paskui pastorių, tai kokia prasmė rašyti “iki pasimatymo”, ir dar greito, visiems šiems gyvenimo džiaugsmu trykštantiems lordo Benedikto šeimos nariams, jam pačiam ar Alisai?
Per visą ilgą kalbų sakymo ceremoniją Dženi negalėjo atitraukti akių nuo Alisos, kuri per šį sezoną, o ypač per vasarą ir rudenį labai pasikeitė. Ji tarsi išaugo, sustiprėjo ir daugiau jau nepriminė badu marinamos vargšės paauglės. Stovėdama greta Nal, ji nenusileido šiai nei ūgiu, nei lieknumu, nei… grožiu. Taip turėjo pasakyti Dženi širdis, jeigu ji būtų buvusi teisinga. Dženi nė karto neaplankė mintis apie tėvą, kad čia ji atsisveikina su juo. Ji žiūrėjo į seserį, stebėjosi jos išvaizda ir joje augo dar didesnis pavydas.
Nors motina su Dženi ir buvo nusprendusios, kad tiesiai iš kapinių parsiveš Alisą į namus, bet grįžo vienos, numalšino apetitą ir negalėdamos pačią pirmą gedulo dieną niekur išeiti ėmė kurti ateities planus. Pirmiausia nusprendė persikelti iš savo kambarių. Pastoriaus kabinete ir jo miegamajame gyvens Dženi, svetainėje įsikurs motina, Alisos kambaryje bus drabužinė. Jeigu pavyks susigrąžinti Alisą, ji galės gyventi Dženi kambaryje. Iki kitos dienos dvyliktos valandos, kai atvyks skaityti pastoriaus testamento, dar reikėjo laukti visą vakarą ir rytą. Jeigu pastoriaus ir Alisos kambariai nebūtų buvę užrakinti, jos jau būtų galėję tuoj pat pradėti pertvarkyti namus, bet idiotiškai kvailas Artūras ne tik užrakino duris dvigubais užraktais, bet dar užveržė ir sunkiai nuimamus varžtus su spynomis. Dženi ir pastorienė taip nekantravo, kad apie šį savo sprendimą nutarė bent pranešti Alisai. Dženi nuėjo į savo kambarį rašyti seseriai laišką, o motina nutarė pamiegoti, ką ji galėdavo daryti ištisą parą.
“Miela Alisa, – šabloniškai pradėjo savo laišką Dženi. – Tikriausiai rytoj, kai mums skaitys tėvo testamentą, ar artimiausiomis dienomis tu sugrįši į namus. Kad nenustebtum juose įvykusiomis permainomis, aš nutariau tau apie tai parašyti.
Geriausia vieta namuose, mano nuomone, – tėvo kambariai. Dabar jie laisvi ir aš ten persikraustau. Mano kambarys šiek tiek tamsokas, bet tu jame galėsi gyventi, nes dienomis tu vis tiek siuvi arba dirbi sode. Tavo buvusiame kambaryje nutarėme įrengti drabužinę, o mama persikraustys į svetainę. Mūsų gyvenimas, kuo tu tikriausiai neabejoji, dabar bus visiškai kitoks. Mes su mama nustatysime svečių priėmimo dienas ir pagaliau priiminėsime tuos žmones, kurių draugija atitinka mūsų padėtį visuomenėje. Retkarčiais, aišku, bus galima rengti ir muzikinius vakarus, nes visur atsiranda muzikos manija apsėstų žmonių. Tada ir tu kartais galėsi truputį pabarškinti.
Beje, prašau pasakyti, iš kur tu ištraukei savo ir grafienės gedulo rūbų fasoną. Jis taip paaukština, palieknina, kad aš ir sau užsisakau pas tave tokį patį be eilės. Kad kaip tik tu visa tai pasiuvai ir kad abi skrybėlės taip pat tavo rankų darbas – gali apgauti ką nori, bet ne mane, puikiai tuos dalykus išmanančią žinovę. Netgi tokia vargšė kvaiša kaip tu visai neblogai atrodė kapinėse. Matai, kokia aš teisinga, nors esu visų pripažinta gražuolė, bet visgi galiu pasakyti, kad skrybėlė tau padėjo atrodyti įdomiai.
Tikiuosi, kad grafienė į tavo vietą susiras kitą siuvėją. Tu reikalinga mums su mama namuose, o jeigu tėvas ir pritarė tavo kaprizams, tai jo dabar nėra ir visa tai turi baigtis. Atmink, kad tu nepilnametė. Aš tau perduodu motinos valią: rytoj atvyksi į testamento skaitymą ir jau nebepaliksi namų. Ne tiek daug laiko liko iki to iškilmingo momento. Tikiuosi, mūsų keistuolis tėvas neiškrėtė čia kokių nors nesąmonių. Pakankamai prisikentėjome nuo jo keistenybių jam gyvam esant, kad jos persekiotų mus dar ir iš ano pasaulio.
Paliepk senajam kvailiui Artūrui atvežti raktus nuo tėvo ir tavo kambarių. Dėl jo kvailystės mes negalime persikraustyti tuoj pat, nes jis visas duris užrakino dar ir su varžtais.
Paprastai laiškai baigiami perduodant linkėjimų šeimininkų šeimai, bet aš geriau apsieisiu be šios ceremonijos.
Tavo sesuo D˛eni”
Išsiuntę savo draugus į kaimą ankstesniu traukiniu, Alisa, lordas Benediktas, Artūras ir Mildrėjus ilgiau už kitus pasiliko prie kapo. Tik savo rankomis ant kapo susodinę gėles, jie grįžo į kaimą. Užlipusi į savo kambarį Alisa pajuto tokį fizinį nuovargį, kad turėjo gultis į lovą, nes jai viskas pradėjo suktis akyse. Dorija apie Alisos savijautą pasakė Nal, ši tuoj pat atbėgo pas savo draugę, bet išsigandusi jos išblyškimo ir silpnumo puolė ieškoti lordo Benedikto.
Po keleto minučių Florentietis kartu su Nikolajumi jau buvo Alisos kambaryje. Įdėmiai apžiūrėjęs ligonę, gulėjusią jau beveik be sąmonės, jis pasakė:
– Tau, Nal, ir Nikolajui reikės šią naktį praleisti čia, nes Dorija labai pavargusi. Pavojaus jokio nėra, bet Alisai teks pagulėti savaitę, o gal net dešimt dienų. Vargšelė turi labai daug dvasinių jėgų, bet labai mažai fizinių. Mums su tavimi, Nikolajau, teks daug ir ilgai užsiimti šio dar vaikystėje palaužto organizmo fiziniu atstatymu. Kad šiame laidininke įsivyrautų pilna harmonija, reikės panaudoti visus fizinius gydymo metodus ir kai kurias sporto rūšis.
Dabar eikite žemyn, pietaukite be manęs, aš pasiliksiu prie Alisos, o po to grįžkite čia, patogiau įsitaisykite nakčiai ir pasidalinkite budėjimą pusiau. Kiekvienas gausite tikslius nurodymus. Nebijok, Nal, jokio smegenų uždegimo ar nervų karštligės čia nėra. Alisa išseko slaugydama tėvą, bet tai nepavojinga.
Nuraminti Nal ir Nikolajus nulipo žemyn, kur jų laukė pirmi nelinksmi pietūs lordo Benedikto namuose – be jo paties, be pastoriaus ir be Alisos. Nal perdavė Florentiečio žodžius Sandrai ir Mildrėjui, o taip pat ir prašymą palaukti jo valgomajame; kai tik Nikolajus ir Nal pakeis jį, jis iš karto nulips į apačią. Pietūs baigėsi greitai, nes visi tik stengėsi atrodyti valgantys. Vėl užlipę į viršų jaunavedžiai rado Alisą jau kliedinčią ir karščiuojančią, o Florentietį ruošiantį vaistus. Nutarė, kad Nal budės pirmą nakties pusę, o Nikolajus – antrą, Florentietis kiekvienam atskirai paaiškino, kaip reikės slaugyti. Besiveržiantiems Artūrui ir Dorijai griežtai paliepė eiti miegoti, nes budėjimo naktų prieš akis dar nemažai ir visiems reikia laikytis griežto režimo, jeigu nori, kad ligonė pasveiktų, ir dar tuo pačiu metu visi sklandžiai pasiruoštų persikraustyti į Londoną.
Pietauti Florentietis atsisakė, bet sutiko su Sandra ir Mildrėjumi išgerti po puodelį prieš juos jau garavusios kavos. Po to pakvietęs juos į kabinetą pasakė:
– Turiu jums abiem didelį prašymą. Rytoj dvyliktą valandą pastoriaus namuose bus skaitomas jo testamentas. Aš galvojau pats su Alisa dalyvauti tame juridiniame akte, bet jos liga pakeitė šį mano planą. Man reikalingi du liudininkai, kurie galėtų pakeisti mane ir Alisą. Jeigu jūs sutinkate, parašysiu jums įgaliojimus, kuriuos patvirtins juridinėje kontoroje. Pastoriaus testamento originalą atvešite man, o kopiją įteiksite jo žmonai. Be to, štai čia Alisos, namo savininkės laiškas, su kuriuo jūs ten esančius supažindinsite po testamento skaitymo. Jis taip pat su kopija. Originalą parvešite man, o patvirtintą kopiją įteiksite Alisos seseriai. Ar neapsunkins jūsų šis mano prašymas? Juk tu, Sandra, tik neseniai pasveikai.
– Kaip Jūs dar galite klausti, lorde Benediktai! – su jam būdingu įkarščiu atsakė indas už abu. – Aš jau visiškai sveikas.
Paaiškinęs viską apie juristus, pridūręs, kad ekipažas jų lauks Londono geležinkelio stotyje, lordas Benediktas palinkėjo jiems sėkmės ir paprašė Sandrą surasti jam Artūrą. Kai senasis tarnas įėjo į kabinetą, šeimininkas rankose laikė laišką ir portretą.
– Artūrai, pastorius prašė manęs perduoti Jums šį jo vaikystės portretą, priklausiusį jo motinai, o šiame laiške Jūs rasite jo paskutinę valią.
Florentietis priėjo prie Artūro, uždėjo jam ant pečių rankas ir žvelgdamas į akis švelniai tęsė:
– Jeigu kas nors bus neaišku, drąsiai klauskite manęs. Artūrai, gyvenime nėra stebuklų. Yra tik žinios, ir tas, kuris žino, kad gyvenimas yra amžinas, nebijo mirties. Mirties nėra, yra tik darbas, didelis darbas amžinai tobulėti. Kiekvienas žmogus gyvena daug kartų ir kiekvienas jo gyvenimas – darbas, besitęsiantis iš amžiaus į amžių. Ypatinga žmonių ištikimybė ir meilė sukuria jiems ir ypatingą gyvenimą. Taip Jūsų nepaprasta, begalinė, bebaimė ištikimybė ir meilė pastoriui sukūrė Jums tolesnį neperskiriamą gyvenimą su juo. Jūs būsite jo brolis. Vėl gyvensite vienoje šeimoje ir ne Jūs globosite jį, o jis Jus. Dabar būkite ramus, gyvenkite šalia manęs ir Alisos, ir mes po truputį paaiškinsime Jums viską, kas atrodys keista ar nesuprantama. Būkite laimingas, Artūrai, taupykite jėgas. Jums teks gyventi dar daug metų.
Florentietis apkabino verkiantį Artūrą ir palydėjo iki durų. Likęs vienas savo kabinete jis atsisėdo prie rašomojo stalo ir pasiėmė popieriaus lapą laiškui. Jo akys išsiplėtė, atrodė, kad žvilgsnio jėga kiaurai vėrė erdvę, į kurią jis žiūrėjo. Jis visas sustingo kaip skulptūra, įamžinusi susikaupimo įtampą. Visas aplinkinis pasaulis nustojo jam egzistuoti. Visa jo valia susitelkė į vieną mintį. Jis nejudėjo – ir visgi jame buvo veiksmas, aktyvus dvasinis susiliejimas su kažkuo, kam jis siuntė savo mintį. Pagaliau paėmė plunksną ir pradėjo rašyti.
“Dženi, aš pažadėjau Jūsų tėvui, kad po jo mirties pasistengsiu padaryti dėl Jūsų viską, ką tik leis mano jėgos. Tik tam, kad atsirastų galimybė ką nors dėl žmogaus padaryti, reikia ne tik pačiam turėti tam jėgų, reikia, kad ir tas žmogus norėtų priimti teikiamą pagalbą, norėtų valdyti save, savo širdį ir mintis, sugebėtų palaikyti jų tyrumą, kasdien harmoningai vystytų savo organizmą. Negalima net galvoti apie pagalbą tiems žmonėms, kurie neturi džiaugsmo, nesupranta viso savo gyvenimo vertės dvasinės kūrybos prasme, o gyvenimu laiko didžiavimąsi tarp panašių į save ir tuos buitinius patogumus, kuriuos atneša pinigai.
Nėra absoliučiai blogų žmonių. Niekas negimsta plėšiku, išdaviku, žmogžudžiu. Tie, kuriuose pavydo, gobšumo, šykštumo virusai graužia jų šviesias mintis ir širdžių tyrumą, patys ritasi į blogio bedugnę, į kurią juos traukia jų aistros. Dvasios irimas vyksta labai lėtai ir nepastebimai. Iš pradžių pavydas kaip rūdys nusėda ant tarpusavio santykių su žmonėmis. Po to kurioje nors širdies vietoje jis išėda skylę. Virš jos pradeda kauptis dvokiančios dvasios irimo atliekos – taip atsiranda pūlių lašai. Vėliau jie pradeda tekėti srove. Visi, kurie prisiliečia prie tokio sparčiai nuo minčių pūvančio žmogaus, patys sumenkėja, jeigu nesugeba apsisaugoti nuo infekcijos. Jeigu jų širdyse jau slypi pavydo, baimės virusai, tai susitikę didesnį blogį jie visiškai patenka jo vald˛ion.
Vieną kartą pasidavęs blogio valdžiai, žmogus jau negali iš to išsivaduoti. Dženi, kuo gi Jūs užsiėmėte šiandien, pačią pirmą dieną likusi be tėvo jo namuose? Ką Jūs nuveikėte jo garbei – taip labai mylėjusio Jus, taip puoselėjusio Jus, taip atkaliai mokiusio Jus grožio, – kokį savo dvasios paminklą žmonių laimei Jūs sukūrėte? Kokią savo širdies grožio dovaną ištiesėte šiandien žmonėms? Ar nors vienam palengvinote šiandien gyvenimą paguosdama jį vardan tėvo atminimo? Gal bent savo vienintelei seseriai radote švelnų žodį ir būdama vyresnė, stipresnė, panorote padrąsinti sesutę, taip darbščiai tarnavusią Jums visą gyvenimą?
Gal iš to kapitalo, kurį senelis paliko Jums po tėvo mirties, Jūs nusprendėte padovanoti pensiją senajam Artūrui, artimiausiam mirusio tėvo draugui ir tarnui? Gal Jūs nusprendėte dirbti ir susisteminti tėvo rankraščius, kurių reikšmę supratote iš prie karsto pasakytų kalbų? Gal Jūsų širdis ras išėjusiam tėvui kitą epitetą nei keistuolio? Gal Jūs norite įgyvendinti jo kūrybines idėjas, išnešti jas į pasaulį praturtinusi savomis?
Pažvelkite į save, Dženi. Jūs turite daug galimybių pradėti naują gyvenimą. Ten, kur Jumyse klesti vien tik aistros, gali sušvytėti kūrybinės jėgos, bet jeigu Jūs sustosite, jeigu Jūsų dvasia nesiverš į priekį bandydama išsivaduoti iš prietarų smulkmės, jei tingėjimas ir amžinas dykinėjimas, pramogų ieškojimas taps Jūsų gyvenimo dalimi – blogis ne tik priartės prie Jūsų, jis apsivynios apie Jus tokiu šnypščiančių gyvačių žiedu, kad jau niekas nepajėgs ištiesti Jums pagalbos rankos, net jeigu pati to praysite.
Užversti gyvenimo puslapį ir lengvabūdiškai pasakyti: “Viskas” yra pati paprasčiausia iš visų tingių egzistavimo galimybių, bet perversti jį taip, kad tartumėte sau: “Kurk” – tam visų pirma reikia išsiugdyti savitvardą. Žmogus, nemokantis būti savo paties valdovu, visą laiką suirzęs, lydimas įsiūčio priepuolių ir pavydo kančių – dar ne žmogus. Tai tik žmogiškos stadijos užuomazga, dvikojis gyvūnas.
Norėjote pasikalbėti su manimi, o kai ši galimybė atsirado, supratote, kad tai buvo tik veidmainiavimas prieš save pačią. Šią akimirką į Jūsų širdį beldžiasi nuoširdumas, Jūs norite įveikti savo žiaurią ir egoistišką aplinką, bet užsispyrimo ir pavydo nuodų srovelė trukdo šiems kilniems norams išvysti dienos šviesą.
Nėra pasaulyje didesnio sielvarto kaip atgailaujančio žmogaus kančia. Dženi, negaiškite brangaus laiko toje tuštybėje, į kurią Jus traukia. Visa ta tuštybė, tas prabangos troškimas, kuriuo Jus dabar gundo, neverti to išorinio atpildo, už kurį sumokėsite širdies skilimu, viso žmogaus tyrumo pagrindo – ištikimybės ir garbės – suirimu. Iki šiol Jūs nepragyvenote vientisai nė vienos savo sąmoningo gyvenimo dienos. Nuolatinis visur Jus lydintis kompromisas, su kuriuo taip kovojo Jūsų didis ir išmintingas tėvas, pavertė Jus lengvai pasiekiamu grobiu kiekvienam blogam ir atkakliam padarui. Jūs neišmokote nieko siekti iki galo ir dėl to lengvai švaistote savo valią ir jėgas, kurias gali užvaldyti atkaklūs blogieji. Pakilkite mintimis virš savo kambario. Įsivaizduokite, kad sienų nėra, kad Jūs viena stovite vidury visatos, kad esate jos dalis, jos duktė, jos amžinybės akimirka, įkūnyta Jūsų pavidalu.
Ką iš dabartinių vertybių – namų, sienų, gatvių – norėtumėte išlaikyti šalia savęs toje žvaigždžių, eterio, stichijų jūroje? Jeigu savo pačios širdyje, savo mintyse, savo sąmonėje neišsinešite meilės harmonijos – su kuo Jūs įžengsite į bendrą visuotinį visatos gyvenimą? Man aiškus Jūsų kelias. Kartoju tai, nuo ko pradėjau laišką: neturiu vilties prasiveržti į ką nors geresnio Jumyse, nes visa tai netyra ir nevientisa. Visi mano siekiai voliojasi po Jūsų kojomis kaip sulaužytų pieštukų ir plunksnų krūva, bet aš pažadėjau savo draugui, Jūsų tėvui, padaryti viską, kas nuo manęs priklauso, Jūsų išgelbėjimui ir tai darau. A kviečiu Jus atvažiuoti čia, į kaimą, praleisti čia keletą dienų tyroje, rimties kupinoje atmosferoje. Gal tai padėtų įvykti Jumyse nors kokiems likimo pokyčiams – tiek išoriniams, tiek ir vidiniams.
Nesitikiu, kad Jumyse prabus visa, kas geriausia, ir nuo mano kvietimo Jūs pakeisite visą gyvenimo kursą, bet aš esu senas Jūsų tėvo skolininkas. Skolas reikia mokėti. Todėl duodu Jums teisę kreiptis į mane pačią sunkiausią Jūsų gyvenimo akimirką. Duok Dieve, kad man tada pakaktų jėgų pasitarnauti Jums ir apsaugoti nuo galutinio kritimo.”
Vokas ir popierius buvo su grafo karūna, laišką lordas Benediktas pasirašė pilnu vardu. Užrašęs adresą laišką nunešė ir įdėjo į Mildrėjaus kambario laiškų dėžutę pridėjęs raštelį su prašymu įteikti Dženi šį laišką po visų oficialių skaitymų.
Po to jis užlipo pas Alisą, kur Nal, jau atbudėjusi savo nakties dalį, miegojo, o Nikolajus keitė ligonei kompresus ir šildiklius. Jos kvėpavimas buvo dar sunkus, bet karštis ir kliedesys rimo. Veidas tebedegė ir lengvas traukulys vis dar perbėgdavo per kūną.
– Jau gali rečiau keisti kompresus, Nikolajau, o šildikliai ant kojų iš viso nereikalingi. Krizė jau praėjo, bet tai dar nereiškia, kad ji pasveiko. Alisai dar teks ilgai pagulėti, ir tai iš dalies apsaugos jos palaužtą organizmą.
Dabar, kol niekas mums netrukdo, pakalbėkime apie tave. Visus tau Ali duotus išbandymus tu praeidavai arba taip lengvai, kad atrodė, jog tu jų net nepastebi, arba taip griežtai, tiksliai, susikaupęs, su tokiu besąlygišku paklusnumu, nė karto neuždavęs jokio betikslio ar smalsaus klausimo, kad prieš visa tai tiesiog ištirpdavo tie sunkumai, kuriuos mokiniai patys susikuria savo kelyje. Dabar atėjo laikas ne tik vykdyti užduotis. Sunkiausią, – Florentietis linktelėjo į Nal pusę, – kur tavo vietoje kitas būtų uždavęs ne vieną klausimą, tu įvykdei nepaprieštaravęs nė vienu žodžiu, bet nei Ali, nei aš pats neturėjome iliuzijų dėl tau tekusių kančių, kurias tu išgyvenai besąlygiškai priimdamas šią pamoką.
Tau atrodė, kad tu išsuki iš tiesaus mokinio kelio. Tau atrodė, kad tikrasis mokinio kelias neatsiejamas nuo skaistybės įžado, bet ir čia tu buvai ištikimas Ali iki galo ir tu neprotestavai net mintyse.
Mano brangus drauge ir sūnau, toje šeimoje, kurią jūs su Nal kuriate, įsikūnys didis žmogus. Jis labai ilgai laukė absoliučiai tyrų žmonių, kurių aplinkoje galėtų užaugti, jiems padedant perprastų savo naujos dabarties sąlygas, kad šiuo nauju įsikūnijimu tęstų savo tarnavimo žmonėms kelią.
Tai bus trečias iš eilės jūsų vaikas, kai tu ir Nal jau būsite pilnai subrendę auklėtojai, kai pasieksite dvasios galią. Prieš jį į jūsų šeimą ateis sūnus ir duktė, su kiekvienu iš jūsų susiję tvirta džiaugsminga karma. Gavęs iš Mokytojo Ali įsakymą, tu tarei sau: “Reikia pamiršti norą būti savo Mokytojo mokiniu. Matyt, aš dar netapau ta dvasine jėga, kuri jam reikalinga. Tapsiu nuolankiu, eiliniu, geru šeimos tėvu. Gal ateis mano išsivadavimo iš siaurų buities pareigų valanda ir aš kada nors surasiu savo kelią, tapsiu vertas gyventi šalia Mokytojo. Dabar nešiu tą naštą, kurią jis man uždėjo. Nors ir kokia sunki ji man būtų, nešiu ją su džiaugsmu, ir lengva man bus ją nešti, jeigu to nori Mokytojas. Aš būsiu stiprus ir geras tame savo paprastame kasdieniniame darbe. Saugosiu visus, ką tik man atsiųs gyvenimas. Stengsiuosi į savo šeimą ir į aplinkinių širdis įnešti kaip galima daugiau džiaugsmo ir ramybės.” Taip nutaręs tu žengei, kaip liepė Ali, stengdamasis nuo visų nuslėpti savo išsiskyrimo su juo liūdesį. Tada tu nežinojai, kad gyvensi greta manęs, ką dabar vadini laime. Ėjai nė karto neatsigręždamas atgal, kur, tavo nuomone, tu palikai visus savo dvasinius turtus bei pasiekimus ir vienintelį artimą žmogų – brolį-sūnų, pavedęs jį Ali, man ir Anandai.
Tas, kuriam užteko ištikimybės, bebaimiškumo ir meilės jėgų taip pasielgti, įveikė savo ugninę sieną ir visiems laikams atsistojo greta Mokytojo. Išmušė tavo savarankiškų veiksmų valanda. Keletą metų tu dar gyvensi su manimi. Aš padėsiu tau ir Alisai greta savo šeimų kurti naujo tipo šeimas, naujai suvokiančias auklėjimą, draugystę, vienybę su vaikais ir kitais žmonėmis. Tu jau išaugai iš vedamų ir tapsi vedančiu.
Tavo brolis šturmuoja savo dvasines tvirtoves ir jo gyvenime viskas visai ne taip, kaip tu įsivaizdavai, bet jūsų susitikimas įvyks tik tada, kai ir jis išaugs iš vedamų, nes jo ištikimybė prilygsta tavai. Jis skrieja savo keliu kaip uraganas, patirdamas traumas, o tu ėjai kaip sunkusis pabūklas ir visada žiūrėjai, koks kelias. Jūsų keliai skirtingi, bet abu pasieksite visišką išsilaisvinimą. Tik negalvok, kad laisvas dvasia visada turi būti laisvas ir nuo išorinio šurmuliuojančio gyvenimo, nuo jo tariamų pančių, nuo buitinių rūpesčių ir jų sąlyginumų.
Geriausiai savo tautai tarnauja tas, kuris nejaučia šurmuliuojančios išorės sunkumų, nes suvokė savo gyvenimo prasmę: nešti Šviesos jėgą kaip tik į tą šurmulį. Palaidojus asmenybę kaip aistrų, norų, garbės troškimo junginį, galima būti idealiu vyru ir tėvu, matyti savo misiją kaip pagalbą Mokytojui šiuo savo pasiaukojimu. Tuojau tavęs pakeisti ateis Dorija. Nors tu ir nepavargai, visgi pasiimk žmoną ir pailsėkite abu kaip reikiant. Stenkis ir Nal užgrūdinti taip, kaip užgrūdinai save. Ji – tavo pirmoji mokinė, kurią vesi gyvenimo keliu savarankiškai. Greitai aš tau perduosiu dar ir Sandrą.
Florentietis apkabino nuo tokio jo švelnumo ir gerumo susijaudinusį Nikolajų, visai nesitikėjusį, kad jo didis draugas taip tiksliai perskaitys visas jo slaptas mintis. Nikolajus negalėjo ištarti nė žodžio. Jo nuolankumas, kurio niekas negalėjo nuspėti po jo nepriklausoma ir idid˛ia laikysena, neleido jam net mintyse pakilti į tokį aukštį, į kokį jį dabar užkėlė Florentietis. Likęs vienas jis prisiminė visą savo gyvenimą.
Nikolajus anksti liko visiškas našlaitis su trejų metų broliuku ant rankų ir niekaip negalėjo atsiduoti savo pašaukimui – mokslui. Universitetą baigė laikydamas egzaminus iš karto už du kursus. Jam teko eiti į armiją, į tolimą Kaukazo užkampį, kur per tėvo draugą lengvai gavo tarnybą, galinčią išmaitinti du žmones, ir pinigų persikėlimui. Prigrūdęs dėžes knygų, pasiėmęs menką brolio kraitelį ir šį tą iš savo rūbų, Nikolajus patraukė į nežinomą kelią, tolimą, vienišą, pačiais bjauriausiais vieškeliais.
Vargais negalais, ne kartą pridengdamas ir savo kūnu šildydamas mažylį, ne kartą dėl jo rizikavęs gyvybe, jaunasis karininkas pagaliau atvyko į pulką. Kadangi buvo “mokytas”, jį čia sutiko nelabai džiaugsmingai. Visoje gubernijoje nebuvo nė vieno karininko su aukštuoju universitetiniu išsilavinimu, o tokio atvejo, kad žmogus laikytų egzaminus iš karto už visą junkerių mokyklos kursą ir tuo pačiu iš karto taptų karininku, niekas net nebuvo girdėjęs; bet jau nuo pat pirmų žingsnių, nuo pirmų susidūrimų su kalniečiais be galo drąsus, visada šaltakraujis ir išradingas Nikolajus patraukė į save karininkų ir kareivių dėmesį ir širdis. Nusidriekė takelis ir į jo namelį. “Mokytas” tapo visų draugu. Ir tai, ko naujokams paprastai neatleisdavo – negerti ir nemokėti lošti kortomis, – niekam neatrodė kaip Nikolajaus trūkumas. Tik modavo ranka: “Keistuolis tas Mokytas”, bet išgerti arbatos puodelį, išrūkyti pypkę ir kuo nors palepinti mažylį kiekvienam tapo maloni pareiga.
Jeigu pulke įvykdavo nesusipratimas, garbės teisėju visada rinkdavo Nikolajų. Jeigu reikėdavo sudaryti kovinį puolimo planą, nepaisydami jo jaunystės kviesdavo Nikolajų. Visi pasitikėdavo jo talentu, ir jo žodis neretai būdavo paskutinis. Jeigu reikėdavo atstovauti pulką, vienbalsiai išrinkdavo Nikolajų. Pagaliau šlovė apie jo drąsą ir garbę pasklido ir už siaurų pulko ribų. Nebuvo dienos, kad koks taikus kalnietis neatjotų į jo kuklų namelį. Švytėdami šypsenomis, blyksėdami dantimis, jie mėtydavo mažylį, kuris visiškai nustojo bijoti svetimų žmonių, nes visada kas nors svečiuodavosi jų mažuose švariuose kambarėliuose.
Nepaisant viso šio išorinio bruzdesio, Nikolajus daug skaitė ir mokėsi, o mažajam broliui stengėsi savo švelnumu ir rūpesčiu atstoti visą šeimą.
Prabėgusio gyvenimo vaizdai šmėkščiojo Nikolajaus atmintyje. Bėgo metai. Tame kalnų užkampyje jis praleido jau penkerius metus ir atrodė, kad gyvenimas jį pamiršo, kaip ir jis pats pamiršo, kad kažkur pasaulyje egzistuoja triukšmingi miestai, minios žmonių, sostinių blizgesys. Tik jo ryšys su knygynais nenutrūko ir vis stiprėjo. Dažnai kartu su užsakytomis knygomis jam atsiųsdavo ir paskutines naujienas prašydami atsiliepimų.
Toje nuostabioje gamtoje Nikolajaus dvasioje vyko didžiulis darbas, bet tarp aplinkinių žmonių nebuvo nė vieno, kuris pranoktų jį protu ir talentais, kuris galėtų atsiliepti į jo apmąstymus, nukreipti jo polėkius. Uždaras, bet geraširdis Nikolajus tapo visų paguoda ir patarėju, tačiau troško ir pats sutikti draugą, su kuriuo galėtų pasidalinti mintimis. Ir išaušo tokio susitikimo diena. Vieną kartą kalnuose jį užklupo uraganas ir ieškodamas, kur pasislėpti, pasuko žirgą kažkokio namo griuvėsių link. Prijojęs nustebo, kad iš toli varganai atrodęs būstas buvo tvirta, švari, erdvi troba. Vos jam įjojus pro vartus, išgirdęs pasagų kaukšėjimą, išėjo aukštas, kalniečių rūbais vilkintis vyras ir netardamas nė žodžio paėmė iš jo žirgą ir nuvedė į arklidę, o Nikolajui parodė į namo pusę. Įėjęs į prieangį rado atidarytas duris į erdvią seklyčią, apstatytą rytų stiliumi, su didelėmis žemomis sofomis palei sienas. Ant vienos tokios sofos rytietiškai sukryžiavęs kojas sėdėjo žmogus balta čalma. Sofa buvo žema, bet žmogus, matyt, buvo labai aukštas, nes ir sėdėdamas atrodė ne ką žemesnis už Nikolajų, tačiau šį nustebino ne ūgis, o akys ir visa nepažįstamojo išvaizda. Jo akys kiaurai degino, ir nors jis savo didelėse gražiose rankose laikė puodelį pieno, atrodė, kad joms labiau tiktų kardas. Iki šiol nepažinusi baimės Nikolajaus širdis suvirpėjo. Jis pirmą kartą gyvenime pajuto šį jausmą. “Kad nebūčiau patekęs pas plėšikus”, – pagalvojo Nikolajus čiupinėdamas savo ginklą.
– Ne, aš ne plėšikas, – staiga vietiniu dialektu prakalbo nepažįstamasis. – Tu gali ramiai su mumis pailsėti, nes audra dar ilgai siaus, o svečias mums – šventas.
– Kaipgi Jūs galėjote perskaityti mano nebylią mintį? – juokdamasis atsakė Nikolajus. – Žinau, kad pagal kalniečių papročius svečias yra šventas, bet teko man čia pabuvoti ir tokiose vietose, kur plėšikaujantys neskirsto aukų nei į svečius, nei į draugus, kur iš viso nelikę nieko švento.
– Tokios vietos tavęs nepritrauks. Tu seniai lauki susitikimo ir nori patekti pas Tuos, Kurie žino gamtos ir stichijų paslaptis, Kurie žino dvasios paslaptis. Gamta ir stichijos turi savo paslaptis, iššifruojamas tik žiniomis. Stebuklų gyvenime nėra, yra tik žinios, o dvasios srityje iš viso nėra jokių paslapčių, jokios mistikos. Yra tik augimas, lygiai toks pat, koks vyksta žmogaus sąmonėje. Kad galėtum įžengti pro mano širdies vartus, kuriuos aš tau atvėriau šiuo susitikimu, tu turi kartu su manimi stovėti ant tos pačios meilės ir nuoširdumo pakopos ir tik tada išvysi, kaip plačiai aš juos tau atvėriau. Mačiau, kaip tu jojai plačiu vieškeliu, ir prašiau tave pasukti kaip tik čia. Štai kaip aš atvėriau tau savo širdies vartus, – šypsodamasis kalbėjo nepažįstamasis, – o tu nusprendei, kad aš plėšikas.
– Kaip keista. Aš kaip tik šiandien įtemptai mąsčiau apie meilės pakopas, apie tai, kad tobula meilė turi atverti akis.
– Na, aš negaliu tvirtinti, kad esu tobulas, – nusijuokė nepažįstamasis, – bet kad tavo gyvenime greitai įvyks didelės permainos, galiu išpranašauti. Ir įvyks jos ne todėl, kad kažkas tau jas išbers iš gausybės rago, o todėl, kad savo dvasios vidine veikla pats jas iššaukei į gyvenimą.
– Dar keisčiau. Juk aš tik ką sprendžiau klausimą, kas kuria žmogaus gyvenimą ir kaip jis vystosi: paties žmogaus kūryba ar Apvaizdos nuožiūra.
– Prietarai – tai menką protą teturinčių lemtis ir reikalas, o tau, tikrai protingam, nei su prietarais, nei su išankstiniais nusistatymais nepakeliui. Keliaudamas iš vienos vietos į kitą, tu visur sukeli tą gaisrą, kuriame sudega nešvarūs žmonių įpročiai. Už tavo namo sienų žmonės aistringi, girti, susmulkėję, o ateis pas tave – žiūrėk – blaivūs, nori būti geresni. Nori šalia tavęs, tavo dvasioje sudeginti savo nešvarų vidinį skurdą ir tavo širdies liepsnoje apsidžiovinti prie jų prilipusį purvą. Kodėl gi juos taip traukia tavo atsiskyrėlio gyvenimas? Dėl to paties, dėl ko ir aš tave čia pasišaukiau. Meilė pripažįsta tik vieną dėsnį – kūrybinio atsidavimo dėsnį, ir visa tai, ką žmonėms atiduodi su meile, kilniaširdiškai, visa tai tau siunčia pats gyvenimas, atplukdo kaip sraunios kalnų upės. Štai, imk mano ranką, sėskis greta.
Seniai dingo pirmojo nustebimo jausmas nuošaliuose kalnuose sutikus filosofą degančiomis kaip du juodi fakelai akimis. Nikolajus jautė tik didelį džiaugsmą, o kai paėmė jam ištiestą nuostabią, siaurą, ilgais plonais pirštais, nepaprastai subtilią ranką, jo kūnu tarsi perbėgo elektros srovė. Lyg ir oras aplink tapo tyresnis, ir širdyje atsirado dar didesnis tvirtumas, ir akys tarsi pačios nušvito, ir atklystantys kaukiančios vėtros garsai jau nebuvo atsieti nuo visos visatos stichijų, o tik bylojo apie ištisinį judėjimą, kurio neatskiriama dalis buvo ir jis pats.
– Tu atkakliai išstumdavai iš savo gyvenimo visas smulkmenas ir sąlyginumus, kuriuos atnešdavo ir kraudavo ant tavęs buitis. Tu studijavai fizikos ir mechanikos dėsnius, matematiką ir chemiją, stengeisi apčiuopti žmogaus vaidmenį gyvenime ir jo priklausomybę nuo supančios gamtos. Tik niekas taip ir nepaaiškėjo. Tu ir dabar negali susitaikyti su žmogaus atsiskyrimu nuo viso visuotinio gyvenimo. Tu negali sutikti su to trumpo periodo – nuo gimimo iki mirimo – atitrūkimu nuo bendro, dėsningo ir tikslingo visatos gyvenimo.
Be abejo, nė viena gyva būtybė negali iškristi iš pavaldumo visuotiniam priežasties ir pasekmės dėsniui, lygiai taip pat kaip žmonių moralinių įstatymų kodeksas paklūsta ne išorinio, sąlyginio teisingumo jėgai, bet tam tikslingumo dėsniui, pagal kurį vyksta ir žvaigždžių, ir saulės, ir eterio bangų judėjimas. Veidmainystės žievė dengia žmones nuo galvos iki kojų, kausto jų mintis ir neleidžia prasiskverbti nei į širdį, nei į smegenis stipresnių ir tyresnių būtybių, turinčių tas žinias, kurių tu sieki, vibracijoms. Kad būtų galėjęs įvykti šis mūsų pasimatymas, buvo reikalingas visas tavo atsidavimas mokslui, visa tyra meilė jam, meilė iki galo. Jeigu įvykdysi tris mano tau keliamas sąlygas, būsi pašauktas į tokią vietą, kur galėsi pradėti naują gyvenimo kelią:
1. Visas tavo gyvenimas turi būti tarnavimas bendrai tautos gerovei, neskirstant žmonių į savus ir svetimus, nesirenkant draugų pagal skonį, o priešų – pagal bjaurėjimąsi jų asmeninėmis savybėmis.
2. Visas žmogaus naujo suvokimo problemas ir vienijimąsi su juo turi spręsti ir įgyvendinti ne kaip asmeninius, matomus savybių junginius, o kaip ištisų, susipynusių gyvenimų virtinės amžinas gijas, nes kiekvienas žmogus gyvena ne vieną, o tūkstančius ir tūkstančius kartų.
3. Į savo dieną turi sutalpinti visas į jį įeinančias aplinkybes, pripažinti jas savomis, išimtinomis ir vienintelėmis tau reikalingomis. Ne teorijomis ir įžadais turi reikštis tavo meilė broliui-žmogui ir tėvynei, o nuolatine, kasdienine veikla. Ir tiktai šis kasdieninis gerumo veiksmas yra tas tikrasis kelias į žinias, kurio tu ieškai. Pas mus ateinama tik per meilę žmonėms.
Jeigu tu sutinki trejus metus išgyventi visiškoje skaistybėje ir vadovautis tais mano nurodymais, kuriuos jau gavai ir dar gausi, tai mes susitiksime ir ne vienerius metus tampriai bendradarbiausime.
Nepažįstamasis suėmė abi Nikolajaus rankas ir priglaudė jį prie krūtinės. Narsiam karininkui, seniai pamiršusiam motinos glamonę, pasirodė, kad jis vėl tapo mažu berniuku, kad motina glosto jo galvą.
– Priimk šį žiedą prisiminimui apie mūsų susitikimą. Kai prabusi ir audra nurims, manęs jau nebus šalia tavęs, bet kad tu patikėtum, jog kalbėjai su gyvu žmogumi iš tokio paties kūno ir kraujo, o ne su vaiduokliu – užsimauk žiedą, o aš paimsiu tavąjį. Vėl susitikę atsikeisime.
Nepažįstamasis numovė nuo Nikolajaus rankos mažojo piršto motinos žiedą ir užmovė puikų deimantą senoviniame platinos apsode. Jo deginančios akys žvelgė į Nikolajaus akis, jis uždėjo jam ant galvos ranką ir kažką tyliai ištarė, ko Nikolajus nesuprato. Jo dvasią palietė nepaprastas ramybės, džiaugsmo, neapsakomo lengvumo ir rimties jausmas. Jis užmiršo viską pasaulyje ir užmigo paniręs į tą laimę.
Kai prabudo, pro atdarus langus žvelgė ankstus, šviesus ir šiltas rytas. Kambaryje nieko nebuvo, bet ant stalo šnypštė virdulys, buvo padėta sūrio, sviesto, pieno, baltos duonos. Nikolajus negalėjo suprasti, nei kur jis, nei kodėl guli svetimame kambaryje. Po truputį pradėjo grįžti atmintis, o kartu su ja ir prisiminimai apie nuostabų nepažįstamąjį, jo akis ir keistą pokalbį. Nikolajus buvo linkęs šį susitikimą priskirti sapnui, bet atsitiktinis žvilgsnis į žiedą privertė patikėti. Atsikėlė. Jam pasirodė, kad dar niekada nebuvo toks stiprus ir sveikas. Priėjęs prie stalo pamatė raštelį. Raidės buvo stambios, aiškios.
“Neieškokite manęs, tai beprasmiška, bet atminkite, kad šaukimas du kartus nesikartoja. Jis skirtingas, kaip skirtingi ir patys žmonės. Jeigu norite priimti mano sąlygas ir po trejų metų susitikti bendram darbui, visą šį laiką nevalgykite nei mėsos, nei žuvies. Aš visą tą laiką būsiu su Jumis, ir Jūs jausite mano artumą. Jeigu Jums bus sunku, šaukite mane vardu: “Ali”, ir aš atsišauksiu.
Vakar prie vartų Jus sutikęs tarnas – nebylys. Gerai papusryčiaukite, nes Jūs esate toliau nuo namų, negu galvojate. Tas pats tarnas palydės Jus iki Jums pažįstamų vietų. Mano žiedas tepadeda Jums palaikyti tikėjimą ir jėgas, ir jeigu Jūs tikėdamas seksite mano ištikimybe – mes susitiksime.
Ali”
Nikolajui ir į galvą neatėjo užkalbinti tarną, kai šis įėjęs maloniai linktelėjo jam galva. Tai buvo aukštas pražilęs vyras, labai gražaus, gero, įdegusio veido. Atrodė dar jaunas. Visa jo išorė, grakšti figūra, liekna kalniečio talija, lengva eisena, kultūringo žmogaus manieros, protingas, įdėmus žvilgsnis – viskas jame bylojo Nikolajui, kad šis tarnas taip pat nepaprastas kaip ir jo šeimininkas. Jam net pasirodė, kad jis negali būti nebylys. Į įdėmų Nikolajaus žvilgsnį tarnas atsakė džiugia ir draugiška šypsena, ištiesė jam ranką ir pasodino už stalo. Pastebėjęs, kad svečias nieko nevalgo, pats įpylė jam arbatos, pristūmė pieną ir parodė į visa kita ant stalo.
Nikolajus nenorėjo valgyti vienas. Tarnas tarsi suprato jo mintį, vėl nusišypsojo savo kerinčia šypsena ir sėdo už stalo. Po pusryčių jis nusilenkė svečiui, padavė jam veltinį apsiaustą ir maišelį su valgiu. Į nustebusį Nikolajaus žvilgsnį jis linktelėjo durų link ir išėjo iš kambario, kviesdamas svečią sekti paskui jį į kiemą. Čia jis atvedė iš arklidės du pabalnotus žirgus, be to, Nikolajaus žirgas buvo švariai išvalytas. Užrėmęs trobos duris, tarnas taip lengvai ir grakščiai užsėdo ant savo žirgo, kad Nikolajus net pasigėrėjo. Taip ir nespėjęs iš lauko gerai apžiūrėti trobos, svečias turėjo paskubėti ir pasivyti pro vartus jau išjojusį tarną.
Dabar Nikolajus niekaip negalėjo suprasti, kaip jam pavyko čia patekti. Takelis buvo toks siauras, taip užmaskuotas nuslinkusia kalnų nuošliauža, kad nežinant vietinių ženklų jo net neįmanoma būtų buvę surasti. Jie jojo tuo siauru takeliu taip ilgai, kad Nikolajų jau pradėjo varginti šalta tarpeklio drėgmė ir jis buvo dėkingas savo palydovui už tą veltinį apsiaustą, be kurio jis būtų sužvarbęs iki kaulų. Staiga ir visai ne ten, kur Nikolajus tikėjosi, takelis išvedė juos į kelią. Saulė jau buvo pakilusi aukštai, matyt, buvo gal dešimta valanda, bet Nikolajus vakare neprisuko laikrodžio ir dabar negalėjo nustatyti valandų. Supratęs jo mintį, tarnas pažvelgė į saulę ir parodė dešimt pirštų. Jis vėl nusišypsojo ir timptelėjęs pavadį nujojo pirmyn stambia risčia. Nikolajaus žirgas vos spėjo paskui vedlį, nes jau pradėjo vargti. Taip jie jojo dar apie valandą. Tada tarnas išsuko iš kelio ir patraukė į medžių paunksmę. Nikolajus vis labiau stebėjosi. Vietos jam buvo nepažįstamos, o juk visas apylinkes jis buvo gerai išjodinėjęs. Tarnas nukinkė žirgus, pašėrė ir pakvietė svečią užkąsti.
Leidę žirgams pailsėti, patraukė tolyn ir greitai išjojo į platų vieškelį, kurį Nikolajus iš karto atpažino, kaip ir jį supusius kalnus. Iki jo namų dar buvo likę ne mažiau kaip dešimt varstų, ir jis niekaip negalėjo suprasti, kaip jam pavyko prasibrauti į tokias vietas, kaip uraganas galėjo jį nuvyti taip toli. Ilgiau mąstyti jam neteko. Tarnas sustabdė savo nuostabų, juodą, su balta žvaigžde ant kaktos žirgą, nulipo nuo jo ir rankos mostu pasiūlė tą patį padaryti Nikolajui.
Matydamas, kad jo nesupranta, tarnas atsisegė vieną savo kišenę, išėmė iš jos raštelį ir ištiesė jį Nikolajui. Ir šis raštelis buvo parašytas tuo pačiu stambiu, aiškiu braižu.
“Mano drauge ir broli! Jeigu nusprendei priimti mano sąlygas, priimk nuo manęs ir šį žirgą, kurį tau perduos mano tarnas, o jam palik savąjį. Mano tarnas – puikus ir patyręs žmogus. Tavo žirgui nebus pas jį blogai, o tau greitu laiku prisireiks ir mano greitakojo žirgo, ir šio mano šilto veltinio apsiausto. Iki pasimatymo. Dėkoju, kad neteko nusivilti nei tavo garbe, nei itverme.
Ali”
Perskaitęs raštelį Nikolajus nulipo nuo žirgo, perdavė pavadį tarnui, paplekšnojo taip ištikimai jam tarnavusį žirgą. Šis pažinojo šeimininką, dar iš tolo pajutęs pats eidavo jo pasitikti ir sveikindavo linksmu žvengimu; ne kartą išnešė ir iš mirties lauko. Gaila buvo Nikolajui skirtis su kovų draugu. Jam suspaudė širdį lyg peržengiant kažkokią gyvenimo ribą…
Atrodė, kad ir tarnas tai suprato. Jis priėjo prie karininko, nusilenkė jam, paplekšnojo jo žirgui kaklą, pabučiavo į kaktą ir priglaudė ranką prie savo širdies. Po to perdavė savo žirgo pavadį Nikolajui. Žirgas kramtė žąslus, nenustygo vietoje, akys svaidė žiežirbas, bet tarnas paėmė abi Nikolajaus rankas ir uždėjo žirgui ant galvos duodamas suprasti, kad dabar jis tampa kito žmogaus nuosavybe. Maištavęs žirgas akimirksniu nurimo, nulenkė galvą ir kaip įkaltas laukė naujo raitelio. Tarnas pervertė Ali raštelį, ir Nikolajus perskaitė: “Mano žirgas nirtus. Be tavęs, niekas negalės nei užsėsti ant jo, nei jo valyti, bet tau jis visada paklus. Jo vardas – Viesulas, ir savo tarnavimu tau jis visiškai pateisins šį vardą.”
Nieko daugiau nelaukęs tarnas užsėdo ant Nikolajaus žirgo ir pasukęs atgal tuoj dingo už posūkio. Palydėjęs jį akimis, Nikolajus užsėdo ant Viesulo ir iš karto įvertino, kokią brangenybę Ali jam padovanojo.
Du kartus Viesulas išnešė jį iš mūšio lauko, o trečią kartą Nikolajus išsigelbėjo nuo vilkų gaujos.
Nikolajus prisiminė, kaip baigiantis Ali paskirtiems trejiems metams sunkiai susirgo Liovuška… Gūdžią rudens naktį sėdėjo jis prie brolio lovos praradęs bet kokią viltį. “Štai dabar tikrai atiduodu “savo” viską, ką turėjau gyvenime. Jeigu aš teisingai supratau žmogaus gyvenimo pareigą, – galvojo Nikolajus, – tai mano brolis turėtų gyventi, nes aš nežiūriu į jį kaip į savo nuosavybę, atvirkščiai, esu tik jam reikalinga pagalba ir apsauga. Daug ko galiu nesuprasti, bet meilę kaip žmogaus kelią į tobulėjimą tvirtai supratau. Jeigu aukščiausiasis tikslingumas mato reikalą tave išsivesti – eik, Liovuška. Neišliesiu nė vienos ašaros, bet visada dėkosiu tau už tą džiaugsmą, kurį man suteikei.”
Pasigirdo pasagų kaukšėjimas ir kažkieno ranka pasibeldė į langą. Nikolajus buvo pratęs prie naktinių vizitų, nes dažnai čia kas nors užsukdavo tai blogo oro atvarytas, tai sušilti ir pailsėti. Jis atsistojo ir nuėjo į priebutį atidaryti durų. Tamsoje neįžiūrėjo įėjusiojo, tik kambaryje atpažino aukštą Ali tarną iš trobos tolimame tarpeklyje. Tarnas nusiėmė veltinį apsiaustą ir išėmęs iš kišenės buteliuką, dėžutę ir laišką ištiesė viską Nikolajui.
“Kai tik gausi piliules ir mikstūrą, tuoj pat duok ligoniui piliulę. Mikstūrą gerai suplak ir duok po arbatinį šaukštelį kas dvi valandas. Miltelius ištirpink taurelėje vandens ir po vieną lašą lašink į akis ir į nosį. Ryte ligoniui palengvės, o po dviejų dienų jis visiškai pasveiks. Mano tarnas tegul visą šį laiką lieka prie ligonio. Aš tau pranešiu apie pasimatymą su manimi. Būk tvirtas ir ramus, ir kas šiomis dienomis beįvyktų, viską sutik su visiška savitvarda.
Ali”
Tarnas padėjo Nikolajui slaugyti brolį, o kai berniukas pasveiko, jų nėjo išskirti, nes Liovuška įsigudrino puikiai suprasti savo nebylią auklę. Taip prabėgo ištisas sunkaus kareiviško gyvenimo mėnuo su kasdienine aliarmine parengtimi ir puolimais. Pačiame pulke įsiliepsnoję neramumai iš dalies lietė ir Nikolajų, bet jis težinojo tik vieną tikslą, gyveno vienintele mintimi – pasimatyti su Ali. Visi kiti rūpesčiai slydo paviršiumi, nepaliesdami giliau jo vidaus. Pagaliau išaušo laukta diena, kai tarnas padavė Nikolajui Ali laišką su prašymu po mėnesio atvykti į artimiausią miestą R. ir apsistoti jo namuose, kuriuos tarnas puikiai žino. Gali pasiimti ir brolį, nes šiame mieste jam teks pragyventi kelerius metus. Nikolajus labai nustebo, bet dar tą pačią dieną jį iškvietė pas pulko vadą, kuris jį pasveikino su paaukštinimu, apdovanojimu už parodytą drąsą ir informavo apie pervedimą į miestą R. Vykti reikėjo nedelsiant.
Perdavęs visus savo nesuskaičiuojamus reikalus, nuliūdusių draugų palydėtas, šeimininkės ir jos vaikų apraudotas, Nikolajus sukrovė į vežimą knygas, įsodino Liovušką ir kartu su tarnu patraukė į kelionę. Vėl jų laukė tie patys bjaurūs vieškeliai, užeigos namai, bet kaip visa tai skyrėsi, lyginant su pirma kelione; koks jis šį kartą buvo kupinas jėgų ir įsitikinimo, kad vyksta į naują, trokštamą gyvenimo pažinimo kelią. Veždamas dabar šiltu paltu aprengtą, patogiai vežime sėdintį Liovušką, savo pirmą kelionę Nikolajus prisiminė kaip pragaro etapą. Jis tik linksmai šypsojosi nuo prastų užeigos namų ir ištižusių kelių besiraukantiems broliui ir tarnui. Baigiantis mėnesiui, pagaliau pasiekė R., kur jis buvo nustebintas dar kartą, ir kur kas stipriau nei pirmą. Nespėjęs užlipti į prieangį, pro duris išvydo ištisinėmis knygų lentynomis apstatytą gretimą kambarį. Pamiršęs viską pasaulyje, Nikolajus sustojo priešais knygas kaip įbestas. Tarnas, matydamas dar su dulkėtu apsiaustu į knygas įkniubusį karininką, pats savo nuožiūra pasirūpino bagažu, pats paskirstė kambarius, tik kiekvieną kartą su nešuliu praeidamas pro Nikolajų šyptelėdavo ir linksmai sublyksėdavo akimis.
Nikolajaus mintys tekėjo toliau. Laimingas buvo šis susitikimas su Ali, pragyvenusiu mieste R. beveik metus. Oficiali dingstis buvo prekyba, o iš tikrųjų visą tą laiką jis pašventė Nikolajaus ir dar trijų žmonių mokymui. Išvykdamas Ali paliko Nikolajui gausybę užduočių, pripildžiusių jo gyvenimą laime, ir pasakė, kad tik nuo jo paties priklausys, kaip greitai jie vėl pasimatys ir kaip dažnai jis gaus iš Ali žinią.
Praėjo dar ketveri metai tik retkarčiais pasimatant, ir pagaliau Ali atsiuntė laišką kviesdamas atvažiuoti į K. ir gyventi greta jo. Nė akimirką nesvarstęs Nikolajus greitai susitvarkė savo reikalus ir išvyko į K.
Dabar, žvelgdamas į nuo ligos sublogusį Alisos veidą, Nikolajus galvojo, kokie skirtingi žmonių keliai, kiek daug tenka kiekvienam iškentėti ir kad kiekvienas randa tik tai, ką pajėgia suvokti jo sąmonė; kiek gyvenimų dabar sukasi apie Florentietį, kiek jų veda Ananda ir I., kiek jų ateina pas Ali ir apie kiek jų Nikolajus visai nieko nežino. Ir visų keliai skirtingi, o laiptų pakopos visiems vienodos.
Štai čia gyvena dvi moterys, dvi būsimos motinos, kupinos meilės ir pasiaukojimo, o kaip skiriasi jų praeities, dabarties ir ateities keliai ir koks visiškai vienodas jų tikslas ir gyvenimo prasmė…
Dorija atėjo pakeisti Nikolajų, jis perdavė jai visus Florentiečio nurodymus, paėmė ant rankų miegančią žmoną ir tyliai išėjo iš kambario.
Panašūs įrašai
Palikite komentarą
7 skyrius
Mano brolio užrašų knygelė
Įėjusį į kambarį mane meiliai ir karštai sutiko prabudęs Eta. Dar ilgai negalėjau sukoncentruoti minčių, taip buvau perpildytas džiaugsmo energijų. Mano pakili būsena pagaliau virto Gyvenimo šlovinimu, viduje pajutau tą didžią ramybę, tą harmoniją ir šviesą, su kuriomis išėjau iš oranžinio namelio po žalios savo gyvenimo knygos skaitymo.
Mintyse prigludau prie savo brangaus draugo Florentiečio, paprašiau jo padėti suprasti visa tai, ką knygelėje užrašė mano mielas ir brangus brolis, ir nesuteršti jo šventenybės, bet sugebėti pasidalinti tomis brolio Nikolajaus kelio kančiomis ir džiaugsmais, apie kuriuos man teks skaityti.
Švelniai pabučiavau Etą, kurio akys juokingai markstėsi, nors pats dėjosi nemiegančiu ir purtė galvą, kai pastebėdavo, kad matau, kaip jis nori miego. Paguldžiau jį į jo guolį ir išsiėmiau brolio užrašų knygelę.
Dabar, kai išėmiau ją iš futliaro, ji mane dar labiau nustebino savo išvaizda nei tuos du kartus, kai laikiau ją rankose. Pirmą kartą, kai man ją padavė Florentietis brolio kambaryje K., ji nustebino mane kaip juvelyrinio darbo stebuklas. Antrą kartą vagone, kai dėliojau jaunojo Ali man atsiųstus daiktus, ji man buvo jau gyva paslaptis, brolio-tėvo gyvenimo atkarpa, prie kurios nelaikiau savęs vertu prisiliesti.
Dabar, laikydamas ją rankose trečią kartą, tarsi trigubai apstulbau ir nuo nepaprasto jos išorės grožio, ir nuo broliui atsivėrusių aukščių šviesos, ir nuo netikėtos drąsos, kurią jutau savyje, ruošdamasis skaityti brolio užrašytas paslaptis.
Paėmiau nuostabų balto povo formos raktelį ir ne be pastangų radau spynelę, šone įmontuotą į vieną iš mažų baltų povų figūrų. Ši figūra pasislinko ir po ja pamačiau užraktą.
Visa tai užėmė nemažai laiko, bet aš neatpažinau savęs! Prieš keletą mėnesių būčiau virpėjęs iš silpnumo nuo suirzimo bei nekantrumo, būčiau trenkęs ir knygelę, ir futliarą, o visą savo pyktį išliejęs ašaromis ir kojų trypimu. Tuo tarpu dabar, kuo sudėtingesnis man atrodė uždavinys, kuo sudėtingesnis buvo spynelės mechanizmas, tuo labiau žavėjausi meistru, sugebėjusiu taip jį įkomponuoti, kad jokių jo sudėtingumo požymių niekur nesimatė. Juokiausi iš džiaugsmo, kai pagaliau perpratau visas užrakto paslaptis. Ir štai, knygelė atversta ir pamatau tokį brangų vienintelio visame pasaulyje giminaičio braižą.
Kaip nustebau išvydęs, kad tai ne mano gimtoji rusų kalba, kurios tikėjausi, bet kad puslapis po puslapio visa knygelė rašyta pali kalba.
Pajutau drovumą ir nepasitikėjimą. Aš dar tiek gerai nemokėjau šios kalbos ir pagalvojau, kad, ko gero, vėl būsiu nieko nesuprantantis ir tik dulkes nuo brangių knygų valantis tarnas, tačiau tik vieną akimirką tetruko šis nepasitikėjimas. Florentiečio, I. ir mano brolio atvaizdai praplaukė prieš akis kaip didieji pagalbininkai ir mano dvasioje vėl įsižiebė drąsa.
“ŠLOVĖ TIEMS, KURIE ATVEDĖ MANE IKI ŠIO DIDŽIO MANO GYVENIMO MOMENTO.
ŠLOVĖ TIEMS, KURIE, KAIP IR AŠ, PASIEKS JĮ.”
Tokia antraštė buvo pirmajame lape. Čia nebuvo nei datos, nei vietovės, kurioje rašyta, pavadinimo. Skaičiau toliau:
“Gimiau šiandien, nors man jau dvidešimt ketveri metai. Jeigu dabar manęs paklaustų, kiek man metų, atsakyčiau: metai ir septyni mėnesiai. Viską, kas buvo mano gyvenime iki šiol, – viską užtemdė rūkas. Viskas tebuvo tik įžanga į gyvenimą, o Gyvenimą supratau tik antrą kartą gimęs prieš metus ir septynis mėnesius.
Aš pats savęs klausiu: o kas ypatinga atsitiko? Lyg ir nieko. Paklydęs kalnuose, sutikau kalnietį ir jo nuošaliame būste likau pralaukti staiga įsišėlusią pūgą.
Tai buvo epizodas, kokių pilna kiekvieno gyvenime. Epizodas, kokių buvo tūkstančiai ir gal dar nemažai bus mano klajokliškame gyvenime.
Tik šį kartą žmogaus gimimas prasidėjo ne nuo mano susitikimo su saklės šeimininku, o nuo susitikimo su jo svečiu.
Kai prabudau naktį, priešais mane sėdėjo indas.
Ką apie jį galiu pasakyti? Jo akys degino kiaurai, jas buvo galima pavadinti degančiomis žarijomis. Mano iki šiol baimės nepažinojusiai širdžiai šis nepažįstamasis kėlė siaubą, artimą visiškam kūno paralyžiui.
Negalėjau pajudinti nė vieno sąnario, neturėjau jėgų šaukti, negalėjau pats sau atsakyti, kas sėdi priešais mane: Dievas, velnias ar mano paties fantazijos padarinys.
Tik valandėlę, kuri man virto amžinybe, valandėlę, kuri sustabdė mano širdies plakimą ir kvėpavimo ritmą, tetruko ši nepaprastos būtybės tyla. Aš silpau ir suvokiau, kad mirštu nuo kažkokios mane slegiančios šviesos.
Nepažįstamasis staiga nusišypsojo, pakėlė ranką delnu į mane, ir į mane tarsi liejosi už lango siautusios pūgos jėga. Šypsenos nušviestas nepažįstamojo veidas man atrodė kaip Dievo veidas ir negalėjau suvokti, kodėl iš pradžių šią mane slėgusią jėgą palaikiau velniška.
Nuo jo žvilgsnio ir didelės, puikios formos rankos į mane liejosi ir liejosi kažkokia jėga, krėtusi visą mano kūną nuo galvos iki kojų. Lyg elektros srovės varstė mane ši jėga.
Man atrodė, kad mane visą apėmė liepsna, mano širdis plėtėsi iš džiaugsmo. Šis džiaugsmas kilo į mano gerklę, užpildė visus mano smegenis, ir aš pagalvojau, kad dabar, šiuo momentu, išskrisiu ekstazėje nuo iki šiol nepatirtos palaimos.
– Mano sūnau, – išgirdau nepažįstamojo balsą. – Tu ieškai žinių. Tu trokšti atsakymų į tave graužiančius klausimus: ar yra Dievas? Koks Jis? Kur Jis? Kaip pasiekė Jį tie, kurie apie Jį rašė ir kalbėjo?
Šiuo momentu tu esi Dieve ir Dievas tavyje. Dabar tau atsivėrė visa visata ne todėl, kad tu pasiekei savo pažinimo viršūnę, bet todėl, kad tavo širdies tyrumas, tavo gyvenimo tyrumas paprasčiausiuose kasdieninio gyvenimo veiksmuose padėjo tau kaupti dieviškos jėgos džiaugsmą ir susilieti su ja.
Jeigu žmogus negyvena vien tingėdamas ir stengdamasis vadinti tai meditavimu; jeigu jis bando lieti savo paprastą gerumą į visus reikalus ir susitikimus; jeigu jis pasiruošęs suimti į save sutiktojo ašaras bei sielvartus; jeigu jis nors kur nors sugebėjo išvystyti savo ištikimybę iki galo; jeigu jo Dievo paieškos buvo ne asmeninio tobulėjimo troškimas, o nešė žmonėms nesavanaudišką veiklą, ramybę ir poilsį – žmogus įžengė į tą dvasinio brandumo pakopą, kada mes, indai, sakome: “Pasiruošęs mokinys ? pasiruošęs ir jo Mokytojas.”
Šiandien aš ne specialiai atėjau pas tave, bet atsiliepiau į tavo nuolatinį šauksmą. Kodėl aš galėjau prieiti prie tavęs ir mano jėga nesudegino tavęs? Todėl, kad tavo širdis tyra. Ir liepsna, kurią dabar tavyje pažadinau – tavo paties liepsna. Ji nesudegino tavo kūno, neišnešė tavo dvasios už žemės ribų, bet užgrūdino visą tavo sąmonę aiškumui ir jėgai.
Kiekviena prabėganti žemės gyvenimo akimirka nėra paprastas kasdieninis, į vieną žemės formą sulietų kūno ir dvasios gyvenimas. Tai akimirka to Amžino Judėjimo, kuris įlietas į kiekvieną žemės formą kaip kūrybos dalelė. Ir todėl žmogui nėra kito išsilaisvinimo kelio kaip tik jo veiklos kasdienybė, kur žmogus begyventų.
Jeigu žmonės užsiėmę vien tik meditacija, jeigu jų proto ir širdies jėga nugrimzdusi į asmeninio tobulėjimo paieškas ? jiems uždarytas Amžino Judėjimo kelias, nes visatos gyvenime nėra galimybės gyventi vien tiktai asmeninį gyvenimą, neįsiliejant į jo pasaulinę tėkmę.
Žmogaus sąmonė negali kilti į viršų, jeigu jo širdis tyli ir jis nemato kitoje būtybėje to paties Dievo, kurį pažino savyje.
Kritiškas žvilgsnis į pas tave atėjusį liks kliūtimi, stipresne už bet kokio metalo sieną, tarp tavęs ir jo, nors prieš jam ateinant tu patyrei patį karščiausią kelio į Tiesą ieškojimo polėkį.
Tik tada, kai suprasi, kad su kiekvienu sutiktuoju Tiesa pati atėjo pas tave atverti tau pačiam tavo paties užtvaras, už kurių sienų laikai užrištus maišus su savo meile ir atrištus maišus su savo prietarais, – tik tada galėsi priartėti prie antrosios tiesos, tapusios mūsų tautos patarle: “Niekas tau ne draugas, niekas tau ne brolis, bet kiekvienas žmogus tau – didis Mokytojas.”
Ir tiek, kiek tu suvokei savo pamoką, bendraudamas su sutiktu žmogumi, kiek tu suirzai, pasmerkei, pamelavai, veidmainiavai, nebuvai palankus žmogui, – tiek tu parodei pats sau savo menkumą ir meilės stoką.
Ir kuo paprastesnis tu buvai, kuo lengviau bendravai, kuo geresnis buvai, – tuo labiau pamiršai save, tuo svarbesni tau buvo sutiktojo interesai. Ir pasimatymas buvo veiksmingas, jis sugėrė ištisus palankumo atomų kompleksus iš tų nematomų darbštuolių, kurie nuolat skuba į žemę, ieškodami, kam paduoti savo meilės darbą.
Nėra žemėje kelio į tobulėjimą be veiklos, vienijančios žmogų su visais jį supančiais žmonėmis. Negalima atsiriboti nė nuo vienos būtybės, kertančios tavo judėjimo žeme orbitą.
Jeigu supykai per tą ar kitą susitikimą, – tu atvėrei “nasrus” ir taip neužrištiems savo prietarų maišams. Ir pritraukei bendradarbiauti su tavimi visuose tos dienos darbuose smulkius piktadarius, dvasinius vampyrus ir ištvirkėlius, godžiai ieškančius, prie ko prisiklijuoti, kad numalšintų savo nesuvaldomų ir kartu su kūnu nenumirštančių aistrų troškulį ir badą. Skausmingiausias kelias – neigėjų kelias. Jų amžina karma kaupiasi ir kaupiasi naujais gumbais ant ir be to jau baisaus jų dvasinio kūno.
Kuo aiškesnis tau dabartinėje tavo prašviesėjusioje būsenoje visos visatos gyvenimas, kurio pulsą jauti karštai, lygiai ir stipriai plakantį tavo širdyje, – tuo aiškesnis tau ir meilės kelias per pilką kasdienybės veiklą į tą Gyvenimą, kuris Pats dirba visur ir visuose.
Tu iki šiol teturėjai vieną uždavinį: pačiam rasti ir pačiam suprasti. Dabar tavo uždavinys pasunkėjo: ne tu pats turi rasti ir suprasti, bet turi tapti tarnu dideliam žmonių ratui, kad pažadintum jų sąmonę, veiklą, jėgą ir siekį dirbti visuotinei gerovei.
Tu myli tėvynę. Kasdien, vos išgirdęs pavojaus signalą, be baimės stoji į mūšį su jos priešais, bet to maža. Tu matai inertiškas minias, kurioms žodis “tėvynė” – tuščias garsas. Matai šimtus ir tūkstančius, bet kokia dingstimi besistengiančius apgauti savo valdžios budrumą ir išvengti karo tarnybos. Visur matai bailius ir tinginius, vaidinančius ligonius, kad tik kitam atitektų pavojai, o patys išsirinktų geresnį likimą.
Argi gali pro juos ramiai praeiti? Argi gali jų nežadinti? Argi būtina leistis į pragarą, kad ten išlaisvintum tamsias būtybes? Aplink tave knibžda minios pasiklydusių žmonių. Jie galvoja, kad gyvena su meile ir tiesa, ištisas dienas leisdami veltui, mėgaudamiesi asmeninio gyvenimo laime ir šlovindami savo Dievą.
Jie savaip suprato Dievą bei Jo pranašus ir save laiko įžvalgiais žmonėmis bei likimo numylėtiniais, nes prilipo prie tos ar kitos bažnyčios ar religijos ir šlovina ją. Tik jų šlovinimas ? neveiklus, jis netampa jėga nei jų tėvynei, nei sutiktam žmogui. Jis nualina juos pačius, įvesdamas juos į smulkias apgaulingų reginių ir pranašysčių ekstazes. Neleisk jiems ramiai tūnoti: rask tūkstančius priežasčių jiems dirbti ir veikti, išvesk juos iš jų tingios laimės.
Kituose susitikimuose tu sutiksi aukštą dvasią, sukaustytą išsigimusia išdidumo ir savimeilės forma. Įnešk paprastos ir švelnios meilės pavyzdį, įrodyk savo kasdieniniu darbu, kad niekam nereikalingos žmogaus žinios, jeigu jos pateikiamos iš aukšto ir prisiverčiant.
Dar dažniau sutiksi neigėją, koneveikiantį savo tėvynę už joje tvyrančią betvarkę, už jos ydas ir t.t. Tokie žmonės – visada, be išimčių – labiausiai serga savęs įsimylėjimu. Jų namuose toks pats purvas, smarvė ir netvarka kaip ir jų susipainiojusiose mintyse bei noruose. Jų išorė, jų veiksmų ir minčių maniera – antiestetiškos kaip ir jų maniera rengtis, sėdėti, kalbėti, miegoti. Sunkesnio uždavinio jiems – išlįsti iš aklo neigimo – nėra.
Šiuo atveju atsargiai išsiaiškink, prie kurių iš jų prisiliesti šventa meile bei nuoširdumu, o kur praeiti pro šalį, pasiuntus palaiminimą jų tamsiam keliui, kurį jie patys tokiu pavertė.
Kiekvienas tamsus kelias prasideda nuo neigimo. Kovotojas už naują evoliucijos raidą, matydamas savo tėvynės kančią, neša į pasaulį įsitikinimą apie geresnį rytojų, savo kovos vėliava simbolizuodamas visuotinę gerovę. Jis tvirtai pasirengęs kovai, jo šaukimas išplėšia tūkstančius sąmonių iš bevališkumo ir mirties stagnacijos. Jis pats iš vidaus nušviestas jame išlaisvinto Gyvenimo šaukimo ir kviečia savo brolius į šviesą bei laisvę. Jo kelias šviesus, jis nušviečia ir sutiktųjų kelius. Jis dirba, nuolat matydamas priešais save milijonus aistrų pavergtųjų ir nelaimingųjų.
Jeigu jis tampa tautos vadu, – jį nušviečia dieviškos meilės jėga, padedanti jam nešti ant savo pečių visą daugiamilijoninę tautą į šviesą ir šlovę. Toks vadas gyvena apimdamas savo sąmone visus milijonus tautos širdžių. Su kiekvienu savo tautos nariu jis išgyvena ir džiaugsmą, ir skausmą. Jis išveda savo tautą ten, kur jam nurodo tos išmušusios valandos Išmintis.
Iš neigėjų kuria sau kadrus tamsieji valdžios užgrobėjai, įtvirtinantys savo – atskirą nuo tautos – laimę ir gerovę, pavergdami visą tautą.
Tamsiųjų vadas, siekdamas valdžios, nešaukia tautos į laisvę. Jis numeta jai smulkios nuosavybės kaulą, ieško galimybių pavergti tautą, primesdamas jai troškimą pasipelnyti iš klasinių prietarų, kad lengviau prasibrautų į pasaulinį valdymą.
Pro tokius žmones praeik kruopščiai išsiaiškinęs, ar tavo pagalba jiems bus savalaikė ir naudinga. Tu gali pats išeikvoti didžiules meilės ir nuoširdumo jėgas; gali atbukinti protą, džiaugsmą bei energijas – ir nieko nepasiekti.
Jeigu neigėjai pateks į nelaimių zoną, patys ateis pas tave. Priims tavo pagalbą ir nušliauš kaip sočios dėlės, kad vėl imtųsi auginti riebalus ant savo kūno bei dvasios, kai tik tu padėsi jiems saugiai pereiti laikinų nelaimių periodą.
Žmogaus, žengusio į šviesos ir ramybės savyje suvokimo kelią, tikrasis nuoširdumas turi pasireikšti budriu atpažinimu, kur, kada ir kaip nešti savo dvasios brangenybes.
Visiškai beprasmiška atsiduoti gyvenime religiniam savo Dievo šlovinimui. Jeigu dar nepasiekei suvokimo, kad Dievas Vienatinis visiems ir kad į Jį, Vienatinį, veda visi keliai – religinis gyvenimas žlugo. Žmogus lygiai taip pat susipančiojo savo dorybėmis kaip neigėjas savo blogiu. Ir tas, ir kitas nepakilo savo dvasiniu suvokimu virš skriaudų, aiškinimosi, asmeninių dramų išgyvenimų, savimeilės ir čaižymosi išdidumu.
Kelyje, kurio tu ieškai, negali būti sustojimų. Visatą varanti jėga, išsilaisvindama žmoguje, duoda jam galimybę dirbti, dirbti ir dirbti. Kartais ligotas žmogus ? šapelis savo fiziniais duomenimis ? daug metų tempia važį su tokiu krūviu visuotinei gerovei, kad žiūrinčiam iš šalies darosi klaiku. Tik jam pačiam jo gyvenimas atrodo paprastas ir lengvas, nes, be įsitraukimo į savo tautos veiklą, jis iš viso nemato gyvenimo žemėje prasmės.
Atsiverianti žmogaus sąmonė palengva nusimeta nuo savęs prietarų šarvus. Pirmiausia nuo prašviesėjusio žmogaus sąmonės nukrenta menkas niekų blizgesys ? visos bausmės ir apdovanojimai, sąlyginiai įvertinimai “už dorybingumą”, kurį jis supranta kaip kažko atsisakymą per jėgą, aukojantis dėl kito. Jis pradeda suprasti visą Gyvenimo didybę. Jis pradeda jausti džiaugsmą gyventi dirbant dėl kito. Jam apmaudu, jeigu šiandien jo niekam neprireikė. Sąvoka “būti kažkam reikalingam” tampa jo dienos ritmu – kaip kvėpavimo ritmas – nejuntamu, jeigu jis eina per gyvenimą su harmonija ir ramybe.
Kiekvieną dieną gyvenk kaip savo paskutinę dieną, bet paskutinę ne dėl norų patenkinimo godumo ir skubos ar dvasinės įtampos, o paskutinę savo veiklos ir jos nesavanaudiškumo harmoningumu.
Tu nešiojiesi širdyje klausimą: kur asmeninis “Aš” ir kur “ne Aš”? Nuo tavo gimimo Vienatiniam Gyvenimui tau jau nebeegzistuoja šis skirtumas. Tau viskas, su kuo tu bendrauji, – viskas tėra keliai į Didybę per laikiną formą. Tau budelis, auka ir mirties bausmė – vis tas pats Vienatinis Gyvenimas, kurio dalele tu pats esi ir kurį matai visur aplink save.
Gyvenk kiekvieną savo dieną ramiai ir garbingai. Saugok skaistybę bei tyrumą ir tu pasieksi gyvenimą tarp tų, kurie anksčiau už tave pasijuto Vienatinio Gyvenimo dalele, visos visatos dalele.
Tavo kelias – tarnavimo Dievui žmoguje kelias. Tavo veikla – žinių, su meile taikomų kasdieninėje veikloje, kelias.
Staiga pajutau, kad jėga, ta milžiniška jėga, kuri tik ką į mane liejosi, išnyko. Vieta, kurioje sėdėjo nepažįstamasis, buvo tuščia.”
Taip baigėsi pirmasis brolio Nikolajaus įrašas. Atsiguliau miegoti jau auštant ir mano draugas Eta laiku mane pažadino, kad dar suspėčiau pasivyti I. pakeliui į ežerą.
Per naktį skaityti užrašai taip paveikė mane, kad vos tik pasisveikinęs su I. iš karto jam išpyliau:
– Kaip nustebau, kad brolis Nikolajus be pašalinės pagalbos ir vadovavimo galėjo suprasti visa tai, ką jam per pirmąjį pasimatymą kalbėjo Ali.
– Kodėl manai, kad tai buvo Ali?
– Todėl, kad knygelėje aprašytos akys tegali būti tik jo, o pojūtis, kurį jauti greta Ali, kad tave kažkas gniaužia ir slegia, toks būdingas jam, jog negali sumaišyti su nieku kitu. Būtent nuo jo sklindanti šviesa akina bei slegia. Ir tas jausmas, taip gerai man pažįstamas, iš karto keičiasi, kai tik Ali nusišypso ar prisiliečia. Tada kažkur nuplaukia jo slegianti jėga ir širdį užpildo palaima. Niekada, nei greta Jūsų, mano brangus, gailestingas Mokytojau, nei greta Florentiečio, nei greta sero Vomio, aš nejaučiau tos jėgos, sukrečiančios visą organizmą. Todėl iš brolio žodžių iš karto atpažinau Ali. Pakanka vieną kartą jį išvysti, kad per amžius jį visur atpažintum.
– Gal tu ir teisus, taip jausdamas nepaprastą ir niekam kitam neįmanomą Ali jėgą, bet visgi per tuos metus čia, kai iš neofito tapsi stipriu mokiniu, tau reikės įgyti tokio lygio savitvardą, kad Ali jėga ne slėgtų tavo dvasią, o atvertų ją veiklai ir kovai. Tu matai, Liovuška, kad visi, kurie gyvena žemėje, visi kovoja, bet tas, kuris supranta savo žemės kelią kaip didžiausią vertybę, tas kovoja ir dirba visai pamiršęs save. Tam, kad taip išlaisvintum savo sąmonę, reikia kiekvieną dieną tave supančiuose gyvenimuose skirti: kur žmogus praėjo savąjį “dabar”, meile vienydamasis su žmonėmis, o kur jis juos kritikavo, likdamas beveiksmis. Suvok, drauge, kad labai daug kas “supranta” aukštus idealus, priima religiją ir jos reikalavimus, bet vienintelė tikroji religija – širdies meilė. Religija ? ne tai, ką “žino ir priima”, o tai, ką sugeba pritaikyti darbui dienos veiksmuose.
Mūsų pokalbį pertraukė susitikimas, priminęs man pirmąją mano atvykimo į Bendruomenę dieną: mes susidūrėme su Andrejeva ir ledi Berdran. Bet kaip skyrėsi abi bičiulės dabar! Ledi Berdran skruostai žydėjo rožėmis, ji buvo linksma bei išdykėliška – tikra gražuolė. Tuo tarpu Natalija Vladimirovna kaip ir anksčiau vartė savo valdingas akis, bet visa tapo tarsi vaškinė. Ir ne vien tik blyškumas iššaukė šį palyginimą: nuo jos dvelkė minkštumu ir meilumu. Jos geranoriška ironija, su kuria ji mane anksčiau pasitikdavo, virto švelnumu. Jos balsas, kai ji atsakė į mano pasisveikinimą, man atrodė kaip motinos ir mano širdyje iššaukė atsakomąją meilės bei dėkingumo bangą.
– Mano puikusis grafe, jaučiuosi esanti Jūsų, Jums labai dėkinga mokinė. Iki šiol galvojau, kad rangai ir pakopos skiria žmones. Kiekvieną priimdavau pirmiausiai vertindama jo žinias tame kelyje, į kurį veržiausi pati. Per Jus gavusi didžiojo nuolankumo pamoką, praregėjau tikrajam žinojimui, kuris dabar man pats svarbiausias ir veiksmingiausias: dvasia, siekdama pažinimo, turi atrišti savo meilės maišą ir stipriai užrišti prietarų maišą. Per savo susitikimą su Jumis supratau, kiek manyje dar buvo abejonių. Pačioje savyje pamačiau begalę sąlyginumų, kurie trukdė man laisvai bendrauti su žmonėmis. Dabar man palengvėjo, nes praregėjau ir išvydau, kur ir kokie didžiausių prietarų varžtai trukdo man pačiai.
Jos dabar ištarti žodžiai, būtent tie patys, kuriuos tik ką perskaičiau brolio Nikolajaus užrašuose, labiausiai mane nustebino.
– Nejaugi visi žmonės praeina vienus ir tuos pačius savo dvasinio vystymosi etapus? – nejučia sušukau, sustodamas vidury kelio.
– Ar visi praeina tuos pačius etapus, nežinau, – atsakė man Natalija Vladimirovna, – bet kad aš Jumyse radau stiprinantį šaltinį, tuo neabejoju ir esu Jums labai dėkinga.
Šiuos jos žodžius išgirdo prie mūsų priėjęs I., iki šiol kalbėjęs su ledi Berdran. Jis švelniai tarė Andrejevai:
– Mano brangi Natalija Vladimirovna, Jumyse gyvenanti Tiesa jau išlaisvinta. Ji trykšta iš Jūsų tyriausiu fontanu. Stora uždanga tebedengia tik tuos sąlyginumus, kurie susiję su žmonių visuomenės ir visos visatos hierarchine sandara. Turėdama didžiules išvystytas dvasios jėgas, norite Jūs to ar nenorite, dvasiniame pasaulyje žengiate stipriau ir toliau negu žemėje. Iš čia kyla ir tam tikras Jūsų išorinis išpuikimas tų žmonių atžvilgiu, kurie mažai tesupranta, kad nėra vien tik žemės kelio, arba kuriems atrodo, kad galima pasiekti žinias apgraibomis pramoktais jogos pratimais. Pastarojo laiko pamokos – ir su ledi Berdran, ir su Liovuška – padėjo jums nusimesti nuo fizinių akių slegiančias simpatijos arba antipatijos uždangas, padėjo suvokti asmeninį bejėgiškumą paveikti žmogų. Jūs išmokote atskleisti visą bendrą susitikimų, kaip monolitinės Gyvenimo kūrybos, vertę. Dabar jau niekas negali sutrukdyti atlikti Ali Jums duotą misiją. Jūs greitai išvyksite į Ameriką ir į Europą, ten paliksite dalį savo veikalų ir vėl grįšite čia įgauti jėgų dar kartą perduoti žmonėms skambančios Tylos kalbą. Jums buvo labai keista praeiti sunkų dvasinio kelio etapą su jaunuolio pagalba. Jūs maištavote ir buvote pasiruošusi neigti galimybę eiti pirmyn su “žemiau” už Jus esančių pagalba. Dabar Jūs aiškiai pajutote, kad nėra nei “žemiau”, nei “aukščiau” esančių. Nėra nei gėrio, nei blogio. Kiekvienam žmogui tėra tik ta vieta visatoje, į kurią jis gali įžengti priklausomai nuo Meilės išlaisvinimo savyje laipsnio. Čia nesvarbu, raštingas jis ar ne, bet harmonija skamba žmoguje su tokia jėga, kad jokios, pačios stipriausios jo jėgos neužmuša sutikto žmogaus, o tik teikia žvalumo kiekvienam priėjusiam. Nuo šios dienos Jūsų psichinių jėgų veikla niekam nebetrukdys gyventi. Jūs sugebėjote susitvarkyti su jomis taip, kad Jūsų takto jėga atvertų Jums iš karto galimybę tapti pagalba artimui, esančiam greta Jūsų. Iki šiol Jūs mokėjote tarnauti tik tolimiems, perduodama jiems Mokytojo Jums padiktuotas žinias. Liedama širdies meilę, dabar savo harmonija atversite sutiktų žmonių stabilumą.
Mes atsisveikinome su savo bičiulėmis. Po pusryčių I. nusivedė mane pas sveikstantį Igoro, kurio nemačiau nuo ligos pradžios. Igoro sėdėjo balkone, o greta jo ? Bronskis, Alveras ir dar keletas draugų, kuriuos per savo ligą jis įsigijo Bendruomenėje. Igoro manęs nepažino. Jį taip nustebino manyje įvykusi permaina, kad jis pasakė I.:
– Aš visą laiką tikėjau Jūsų nepaprastais sugebėjimais, daktare I., ir išbandžiau jų poveikį ant savęs, bet kad žmogus gali daryti stebuklus, – laikiau tai pasakų iš persų gyvenimo prerogatyva.
– Jeigu Jūs, Igoro, matote manyje tokią pritrenkiančią permainą, tai ką man galvoti apie Jus? Juk aš ne tik negalėjau Jūsų pažinti, bet negalėjau net patikėti, kad galima taip pasikeisti per trumpą laiką.
Igoro mūsų pažinties pradžioje buvo išblyškęs jaunuolis. Dabar jis man priminė Andrejevą. Juodos akys jo įdegusiame veide vartėsi su tokia energija, kad nenorom prisiminiau Nataliją Vladimirovną. Jo balsas buvo stiprus, visi judesiai greiti ir valdingi.
– Labai džiaugiuosi, kad Jūs buvote toks paklusnus pacientas, – linksmai atsakė I. ir uždėjo ranką ant Igoro peties. – Suprantu, kaip sunku buvo Jums paklusti ir neišeiti iš kambario, kai jau keletą dienų jautėtės visiškai sveikas. Dėl to šiandien galėsite atlaikyti ilgą pasivaikščiojimą. Kviečiu visus čia esančius į parką. Ten mes susirasime sodininką, apsiginkluosime kastuvais ir pasodinsime eukaliptų bei chininmedžių daigų būsimam atžalynui. Esu pažadėjęs pasiimti jus kartu į tolimąsias Bendruomenes. Tam Zeichedas-ogly kiekvieną dieną mokys jus joti ant kupranugarių. Kas jau moka ir kas visai nemoka – visiems reikia tobulai išmokti valdyti kupranugarį, nes kitaip neperjosime dykumos. Perspėju, kelionė bus ne iš lengvųjų.
– Nejaugi Jūs paliksite mane, sakydami, kad aš dar nepakankamai pasveikau? – sujudo Igoro.
– Nepaliksiu, jeigu ir toliau taip paklusite režimui, – nusijuokė I.
– Nuostabu! Kaip tik šiandien jau ruošiausi protestuoti, ir Jūs tarsi perskaitėte tai, kas jau buvo mano mintyse. Aišku, daktare I., dabar būsiu romus kaip ėriukas ir paklusnus kaip naminis karvelis.
Mes išėjome į parką ir greitai ėmėmės puikaus darbo. Dirbdami išklausėme I. paskaitą apie botaniką. Igoro, kuriam buvo įsakyta ramiai sėdėti pavėsyje, įsitraukė į pokalbį ir nustebino mane savo žiniomis iš botanikos ir geologijos. Dar kartą pasibaisėjęs savo nemokšiškumu nejučia sušukau:
– Igoro, kada Jūs turėjote laiko tapti mokslininku? Juk Jūs visą gyvenimą atidavėte teatrui?
– Teatrui ir žmonėms aš atidaviau sielą, bet smegenų neužantspaudavau. Stengiausi prasiskverbti į aukščiausią gyvenimo išmintį ir į savo nebylių žemės brolių – augalų, gyvūnų – išmintį. Ar daug pasiekiau, nežinau.
Jo atsakymas mane pribloškė. Kaip mažai aš pats gilinausi į mane supančią gamtą. Aš teaprėpiau tik žmogų, ir tai ? ar aprėpiau?
Iki pietų sodinome daigus. Po to nuėjau mokytis į Ali kambarį ir kaip paprastai pamiršau laiką, vietą, kasdienines pareigas. Mano gailestingasis Mokytojas I. užsuko pas mane ir po arbatos mes nuėjome į tolimąjį slėnį mokytis joti ant kupranugarių.
Daug buvo juoko iš nevikrumo, ypač bukai pasirodžiau aš pats, niekaip neišsilaikydamas mažame balne, kai tuo tarpu I. sėdėjo kaip priklijuotas.
Man į pagalbą atėjo Nikita, ir vis tiek pirmos pamokos neįveikiau. Negalėjau išlaikyti nei greito, nei lėto kupranugario žingsnio, vis nusirisdavau, gerai, kad sėkmingai. Protingas gyvulys iš karto kantriai sustodavo, nors kelis kartus galėjo užlipti ant manęs.
Bronskis aplenkė visus, ir aš juokais priekaištavau jam, kad jis nuslėpė nuo mūsų savo mokėjimą joti, o jis visai rimtai įtikinėjo mane, kad vienintelį kartą sėdėjo ant kupranugario, kai skubėjo į Bendruomenę, ir kad tereikia man įsivaizduoti save arabu ir aš nuskuosiu, teisingai sėdėdamas ir valdydamas kupranugarį. Matyt, didelis šio žmogaus talentas padėjo jam ir čia.
Po visus taip išvarginusios jojimo pamokos mes patraukėme maudytis, po to vakarieniauti, o vakare klausytis Aninovo muzikos.
Pakeliui į koncertą ryškiai prisiminiau Konstantinopolį, Anną, jos muziką ir dieviškai žmogišką Anandos violončelės balsą. Sieloje jaučiau šiokį tokį sąmyšį. Negalėjau įsivaizduoti, kad kas nors gali groti geriau už Anną ir Anandą. Bijojau, kad negalėsiu išlikti toks mandagus, kaip mane mokė I., kad neparodyčiau savo susierzinimo žmogui, artistui, kurio gyvenimą užpildė vien tik muzika.
– Argi tu eini lyginti talentus? Tu eini pasveikinti žmogaus kelią. Eini rasti savyje tas aukštas meilės savybes, kurios kitam žmogui gali atnešti įkvėpimą. Mylėk jame, jo kelyje vis tą pačią Jėgą, varančią visatą, o kokiame tobulėjimo lygyje Ji, ta Jėga, šiuo metu sustojo žmoguje – tai neturi tavęs jaudinti. Ji turi žadinti tavo džiaugsmo energiją ir padėti nešti žmogui pasveikinimą. Mesk žiedą į jo šventovę, kaip jau ne kartą tave mokiau, ir nekritikuok, kokia, tavo supratimu, ta šventovė.
Vėlai vakare, grįžęs namo, vėl atsiverčiau brolio užrašų knygelę ir ėmiau skaityti antrąjį užrašą.
“Tavyje nerimsta mintys nuo mano vakarykščių žodžių. Tu nesuvoki, kaip gali pasveikinti kiekvienu susitikimu Tiesą, atėjusią pas tave ta ar kita laikina forma. Daugelis susitikimų tau šlykštūs. Šlykščios tau ir tavo aplinkinių nuolatinės išgertuvės, kortos, ginčai ir smulkūs interesai.
Tačiau tu nė karto jų nepasmerkei. Priešingai, tu sugebėjai būti toks bešališkas kiekvienam iš jų, kad visi kareiviai ir karininkai eina pas tave su visais savo klausimais, pasirenka tave garbės teisėju ir tikisi pagalbos ištikus nelaimei.
Visi, net karščiausi mušeikos, iš pradžių siekę įžeisti ar išgąsdinti tave, nurimdavo po bandymo iššaukti tave į asmeninį ginčą. Tavo drąsa atimdavo jiems bet kokį pretekstą vaidytis, o tavo meilės žmogui jėga priversdavo kiekvieną gerbti tave ir tavo namus. Vieni nueidavo supratę, kad įsigijo draugą, kiti stebėdamiesi, bet niekam nekildavo noro pakartoti savo įžūlų išsišokimą.
Dabar pereik nuo supratimo, kad meilė ir Dievas – tai vien tik grožis. Blogiausia, ką tu pajėgi įsivaizduoti, yra ne kas kita, kaip ta pati meilė, tik blogai nukreipta žmoguje.
Vagies meilė auksui – vis ta pati meilė, tik prislėgta godumo ir glemžimo prietarų sunkio. Vyro meilė žmonai, motinos meilė vaikams – vis ta pati meilė, tik neturinti jėgų atrišti įtemtus meilės raiščius ir išvysti Dievą žmoguje už asmeninio prietaro “mano” šeima ribų.
Savo prasiplėtusia sąmone pereik į kitą tave supančių gyvų laikinų žmogaus formų suvokimo turinį. Kiekvieno susitikimo metu skaityk juose savo dienos pamoką. Suprask vieną užduotį: tas, kuris atėjo pas tave, yra pagrindinis ir pats svarbiausias tavo reikalas. Tai, kaip tik tas tavo “dabar”, jis yra svarbiausias, atiduok jam visą savo jėgų ir jausmų pilnatvę ir nepasilik nė menkiausių dvasios ir proto dalių tolesnei eigai.
Eidamas per savo dieną, nešk nesavanaudiškumą visiems reikalams, ramybę ir poilsį greta tavęs dirbantiems. Tu gyveni skaisčiai, išlik toks ir toliau. Tik jeigu galvosi, kad skaistybė pati savaime kaip savarankiška jėga gali išvesti žmogų į aukštą gyvenimo kelią ? tu klysi. Tai tik viena iš daugelio žmogaus dvasinio gyvenimo sudedamųjų dalių, kuri veda į harmoniją ir išsilaisvinimą, bet pati savaime neturi vertės.
Jeigu žmogus kupinas susvetimėjimo prietarų, visa turima skaistybė nepajudins jo iš vietos, nepaisant siekio tobulėti. Ir atvirkščiai, jeigu žmogus ieško bendravimo su Mokytoju ir neturi jėgų išeiti į skaistybės kelią, visi jo bandymai įžengti į aukštą dvasinį susiliejimą su Mokytoju liks tik užterštais bandymais, visada grasinančiais nublokšti jį į chaotiškus astralinio plano verpetus.
Negalvok apie ateitį. Priimk duotam “dabar” užduotį ir skaistybės pamoką kaip būtiną tau šiandien savitvardos grandį, vedančią į harmoniją.
Nieko nėra nekintančio mokinio kelyje, viskas teka ir keičiasi ir teturi vienintelę priklausomybę: žmogaus-mokinio kūrybinių jėgų vystymasis veda jį į tobulėjimą, kuriame jo savitvarda ir harmonija ? pirminis pagrindas.
Jos sudaro mokinio ištikimybę Mokytojui, jos augina jo dvasinių jėgų pusiausvyrą, bet, kartoju, jos kinta, nes žemės ir dangaus gyvenime nėra nieko negyvo. Dvasios jėgos žmoguje juda ir atveda jį į bebaimiškumą.
Visos tavo mintys, teikusios tau džiaugsmą, buvo tos mintys, kurios nutiesė tiltą nuo tavęs į mane. Jeigu tavo širdis būtų tylėjusi ir tave žeme būtų vedęs vien tik sveikas protas, tu nebūtum galėjęs pasiekti šio momento, kai matai mane priešais save.
Nuo šiol visi tavo susitikimai teturi tik vieną prasmę: perskaityti savo paties pamoką, atverti savo suvokimui, kas trukdė tau pradėti ir baigti susitikimą su džiaugsmu.
Mokinys negali formuoti savo charakterio taip, kaip jį formuoja eilinis žmogus. Žmogus ieško didžiausios išorinės sėkmės, o mokinys ieško puikiausių minčių savyje, kad jomis užpildytų tas širdis, kurios bendrauja su juo šiuo dabartiniu momentu.
Smegenų centrų energijos prasiveržimai nesusiję su dvasiniu keliu ir neveda į tobulėjimą. Jie teatveria tik kelią į sąmonės praskaidrėjimą ir įkvėptą kūrybą, bet patys nėra dvasios variklis.
Štai kodėl mažai raštingi žmonės gali būti išminčiais ir pasirodyti aukštesni už milijoną mokslininkų, tesuvokiančių tik tai, ką galima įrodyti geometriškai, fiziologiškai ir kitais fiziniais metodais. Tačiau ten, kur kalba eina apie dvasios materiją, t. y. apie intuiciją, ten kalba širdis. Todėl nuo dabar neieškok knygose atsakymų į savo klausimus.
Skaityk savo gyvenimo knygą, gyvenk pagal savo darbo dienos Evangeliją ir tu pasieksi visas pasaulio jogų patirtis savu ? kitiems neįmanomu – keliu.”
Nejučia atitrūkau nuo knygelės, ir mintys grįžo prie šios dienos pergyvenimų. Vėl priešais save mačiau tuos žmones, su kuriais šiandien teko susitikti. Veidai ir žodžiai išplaukdavo kaip ekrane, ir aiškiai supratau, kiek mažai šiandien tebuvau tikru mokiniu.
Kuo, kokiomis puikiomis mintimis pildžiau šiandien visatą? Ir labai aiškiai prisiminiau vakarą pas Aninovą. Muzikantas pasitiko mus visas degdamas noru groti. Jo akys žvelgė į mus, bet žvilgsnis slydo mūsų veidais, neskirdamas kam tiesė pasisveikinti savo gražią, bet tokią didžiulę ranką, kad mano plaštaka paskendo joje.
Labai keistai jaučiausi Aninovo svetainėje. Stebėjau kiekvieną išorinę smulkmeną, kiekvieną muzikanto judesį: kaip jis priėjo prie rojalio, kaip pakėlė dangtį, kaip pasitaisė europietišką fraką, sėsdamas ant kėdės, kaip paaukštino kėdę iki jam reikiamo aukščio, kaip uždėjo rankas ant klavišų, tarsi susimąstęs ir visus mus pamiršęs.
Anna ir Ananda priversdavo mane pamiršti viską, išskyrus jų veidus, kurie man atrodė antgamtiški. Čia muzikanto veidas man atrodė negražus, nors negalėjau nepripažinti, kad jis buvo savotiškas ir originalus: asketo veidas, stiprus, griežtas, įsigilinęs, be jokios prielaidos lygybei tarp jo ir jį supančių.
Pažvelgiau į I., ir mane nustebino palankumas, su kuriuo jis žiūrėjo į muzikantą. Aninovas atsiduso, pažiūrėjo kažkur į viršų, apsidairė aplink ir sutiko I. žvilgsnį. Tarsi žaibas jį perskrodė, jis krūptelėjo, vaikiškai nusišypsojo ir tarė:
– Rytietiška pergalingos meilės daina, kaip ją supranta mano širdis.
Iš po jo pirštų išsiliejo rytietiško priedainio garsai ir priminė man Konstantinopolį. Aš vieną kartą ten girdėjau dainuojant mažą elgetą, kuri jaudinančiai mušė tambūriną ir šoko, dviem akliems smuikininkams akompanuojant.
Šis vaizdas vis ryškėjo mano atmintyje, plečiantis ir vystantis Aninovo temai. Pamiršau ir kur aš, ir kas aplink mane, buvau Konstantinopolyje, mačiau jo gatves, Anną, Žaną. Vėl gyvenau kunigaikščio name. Plaukiojau tarp ašarų ir aimanų, maldų ir garbinimo, jaučiau visą Rytų žemę su jos prietarais, patirtimi, aistromis, kova.
Štai minia moterų-vergių, įsisupusių į juodus apdangalus. Štai jų aimanos apie laisvę ir nepriklausomybę, apie laisvą meilę; štai melancholiški karavanai; rūstaujantis despotas su savo haremu; štai vaikiškos dainos ir pagaliau muedzino kviečiantis riksmas.
Vis tebeviliojo Rytų daina, štai ji pasiekė nuostabią harmoniją ir aš prisiminiau savo bičiulį turką, vis sakydavusį: “Melstis moka tik Rytuose”.
Staiga į muziką įsiveržė uraganas ir vėl plaukė garsai, aistrų triumfas, žemė, žemė, žemė…
Aninovas nutilo. Jo veidas buvo išblyškęs labiau nei visada, jis valandėlę palaukė ir vėl tarė:
– Vakarų priespaudos daina ir himnas laisvei.
Pasigirdo Prancūzijos, Anglijos ir Vokietijos himnų garsai, genialiai persipindami su liūdnu stačiatikių panichidos motyvu. Staiga pro šiuos garsus prasiveržė Dono kazokų daina, rusiška, pagaunanti beribe stepių platybe ir vėl panichidos rauda…
Aš visas virpėjau nuo anksčiau nepatirtų meilės ir atsidavimo tėvynei bei savo liaudžiai jausmų. Man atrodė, kad aš visada mylėjau tėvynę, bet čia per Aninovo muziką supratau pirmąją žmogaus pareigą, apie kurią kalbėjo Ali mano broliui: apie meilę tėvynei.
Štai ji, sava vieta, ypatinga, nepakartojama, kiekvieno vieta žemėje; Aninovas liejo į pasaulį savo meilę tėvynei, nors paliko ją seniai ir nebegrįžo daug metų. Ir aš supratau, kad jo namai buvo ne internacionaliniai, o rusiški. Namai, kurie buvo jo širdies žaizda.
Mane užplūdo pagarba jo slaptai kančiai, tik dabar pasiekusiai mano sielą, ir aš nusilenkiau šiam sielvartui, kaip kažkada mano brangus draugas kapitonas Džeimsas nusilenkė įspėtam Žanos sopuliui, kurį jis sugebėjo joje perskaityti.
Supratau, kaip man dar toli iki budraus atpažinimo, iki laimės gyventi pripažįstant kiekvieną būtybę dieviška jėga.
Mano dvasia buvo sukrėsta. Negalėjau gulti miegoti ir išėjau į parką laukti aušros.