Testamento skaitymas pastoriaus namuose

Sandra ir Mildrėjus, gavę Florentiečio nurodymus, kartu su juristais nuvyko į pastoriaus namus. Visada ir visiems randantis laiko lordas Benediktas spėjo atskirai pasikalbėti su Sandra, kad padėtų jaunuoliui susikaupti, sutelkti visas mintis ir per visą testamento skaitymą neišsiblaškyti, nė karto neišeiti iš sutelkto dėmesio atmosferos.
– Sandra, tavo miręs draugas savo laiku tave surado tik tam, kad atkreiptų tavo dėmesį į kai kurias tavo darbo klaidas. Tik jo nesavanaudiškumo ir dėmesio tavo darbui dėka tu išvengei daugelio sunkumų. Atsilygink jam dabar ir pasistenk, kad jam artimi žmonės kaip galima lengviau sutiktų jo paskutinę valią. Mūsų pareigos palikusiems žemę nesibaigia išsiskyrimu su jais. Galvok, kad pastorius visą laiką kartu su tavimi ir negali išreikšti savo valios ar paveikti žmonos ir dukters kitaip kaip tik per tave, per tavo fizinę pagalbą. Galvok, kad ir aš stoviu greta tavęs ir laikau tavo ranką.
Išmok dar vieną pamoką, kaip reikia įdėmiai žiūrėti ne į žmogaus išorę, o bandyti įžvelgti mums patinkančio žmogaus sielą; prisimink, kaip tau patiko Dženi, kaip tu naiviai tikėjai visu tuo, kuo ji stengėsi tau pasirodyti, o tavyje nebuvo tvirto budrumo, kuris būtų leidęs bent iš dalies patikrinti rodomą nuoširdumą ir mąstymo gilumą. Dabar gi, žvelgdamas į Dženi vidų, tu prarandi drąsą ir nežinai, kaip šalia jos elgtis, nors visą savo gyvenimą pašventei meilei žmonėms ir tarnavimui jiems. Ieškok Dženi ne tau patinkančios ar nepatinkančios asmenybės, kuria tu patenkintas ar nepatenkintas, galvok ne apie jos asmenines savybes, o apie džiaugsmą būti galingu meilės laidininku, kad padėtum jai suvokti tėvą, geranoriškai paklusti jo valiai. Aišku, tu nebūsi atsakingas už jos nesąmoningus veiksmus, jeigu ji ir motina sugalvotų teisme užginčyti pastoriaus valią, bet tu liksi ištikimas pastoriaus draugas, jeigu įžengsi į jo namus be asmeninių jausmų. Tada, vietoj manęs apsiėmęs vykdyti jo paskutinę valią, tu skleisi vien tik gailestingumą, garbę ir meilę, visišką savitvardą ir atsidavimą.
– Lorde Benediktai, jeigu aš nors akimirkai galėčiau pakilti bent iki šimtosios Jūsų sąmonės dalies ir sutalpinti ją savyje, būčiau laimingas, nes tada gal pajėgčiau išlikti savo sutelkto dėmesio atmosferos rate. Tas vienatvės viešumoje ratas, kurį Jūs išmokėte mane susikurti, pavyksta tik dirbant. Kai aš veikiu žmonėse, bendrauju su jais, aš būnu visą laiką išsiblaškęs ir pamirštu pačią svarbiausią ir didžiausią tos akimirkos esmę: kad kaip tik ši akimirka ir yra nepakartojama, praskriejanti Amžinybės akimirka, kad kaip tik šis momentas ir yra pats svarbiausias ir vertingiausias gyvenime. Tik dėl to visos iki vienos mano akimirkos dingsta tuštumoje, bet rytoj pasistengsiu savo dieną pradėti naujai, pasistengsiu dar šiandien tam pasiruošti.
Važiuojant traukiniu, visą kelią Sandros galvoje šmėkščiojo Florentiečio ištartos atskiros frazės ar žodžiai ir jam net atrodė, kad kartu su juo važiuoja ir lordas Benediktas, ir pastorius. “Kaip puikiai gali dirbti mintis, – galvojo Sandra. – Pakako lordui Benediktui tik pasakyti, kad aš įsivaizduočiau jį ir pastorių stovinčius šalia savęs, ir aš visą laiką jaučiuosi tarp jų. Jeigu neprarasčiau šio jausmo stovėdamas prieš Dženi, tai nepasimesčiau, rasčiau tinkamus žodžius ir tikriausiai pasiekčiau maksimalų rezultatą.”
Mildrėjus netrukdė Sandrai mąstyti. Jis suprato, kad jaunuolis, kaip ir jis pats, kaupia jėgas. Pastaraisiais mėnesiais jo paties mintyse ir širdyje vyko intensyvus darbas. Nors Mildrėjus ir labai pavargo per laidotuves, nes visi rūpesčiai gulė beveik ant jo vieno pečių, jo sąmonėje įvyko milžiniškas lūžis. Jam kėlė nerimą Alisos liga. Alisa nuo pat pirmo pasimatymo tapo jo meilės ir žavėjimosi objektu, o dabar virto šventa, kilnia svajone. Amedėjus nelaikė savęs vertu net jos siekti ir žiūrėjo į ją tik kaip į jam rodomą nepelnytą gyvenimo gailestingumą. Dabar vykdamas į pastoriaus šeimą, lordas Mildrėjus, nors ir nežinojo testamento turinio, jautė, kad ne viskas ten vyks sklandžiai. Jam pakako pamatyti Dženi ir ledi Katariną pas Florentietį per pietus, taip pat ir lenktynėse, kad tinkamai įvertintų jų skonį bei polinkius. Įprotis įdėmiai stebėti aplinką, vertinti ją, o taip pat įprotis visiems padėti, jo veiklumas žmonėse sukūrė tyliam Mildrėjui geraširdžio vargšų gynėjo reputaciją. Ne kartą klube bičiuliai iš jo tyčiojosi klausdami, ką ir kur jis perkraustė, ką išgelbėjo nuo bado, kam ieško darbo.
Jautri Mildrėjaus širdis persiėmė pastoriaus kančia. Jis įtemptai galvojo, kaip padėti Dženi įveikti pavydą seseriai Alisai, kurį jis iš karto taikliai nuspėjo. Jo mintys nutrūko stotyje. Čia jie persėdo į karietą. Pastoriaus namuose jų jau laukė.
Apsivilkusios prašmatniais gedulo rūbais, motina ir Dženi sėdėjo svetainėje ir labai iš aukšto priėmė Sandrą, kurį vienintelį pažino iš įėjusių keturių vyrų.
– Argi lordas Benediktas ir Alisa važiavo ne kartu su jumis? – šaltai paklausė Dženi Sandrą, net nesiteikusi dirstelėti į jai pristatomus kitus dalyvius ir nesivargindama išgirsti jų pavardes. – Mes nepradėsime, kol jie neatvyks. O štai ir jie, girdžiu skambutį.
– Manau, kad Jūs klystate, mis Vodsvord, – atsakė jai Mildrėjus. – Lordas Benediktas įgaliojo mane pavaduoti jį Jūsų tėvo testamento skaitymo metu, o Jūsų sesuo labai rimtai serga ir negali dalyvauti, bet reikalo tai nekeičia. Aš turiu visus lordo Benedikto įgaliojimus. Jeigu Jus domina kokios nors smulkmenos, aš įgaliotas jas paaiškinti ir atsakyti į Jūsų klausimus.
Į kambarį įėjo misteris Tendlis. Nusilenkęs juristams jis priėjo prie Dženi.
– Misteri Tendli, kaip Jūs šiandien nelaiku, – nepatenkinta ištarė pastorienė. – Jūs tikriausiai norite pakviesti Dženi pasivažinėti ar papusryčiauti, bet, deja, mes užimtos bjauriu neatidėliotinu reikalu.
– Atleiskite, gerbiamoji ponia, – įsikišo į pokalbį senasis advokatas, seniai jau griežęs dantį ant abiejų damų už tokį išdidumą, nes jis, Londono visuomenės šviesulys, turtuolis, klientų numylėtinis, nebuvo pratęs prie tokio elgesio, – mano klerkas turi teisę gyventi, kaip jis nori, bet dabar jis atvyko dėl to paties testamento, dėl kurio ir mes turime malonumą Jus regėti.
– Kaip tai! – sušuko Dženi, – Jūs norite pasakyti, kad misteris Tendlis – niekas daugiau, tik paprastas Jūsų raštininkas?
– Kaip tik taip, mis Vodsvord. Aš jį čia pakviečiau skaityti ir kaip papildomą liudininką. Tikiuosi, Jūs neprotestuosite prieš mano klerko dalyvavimą?
– Kuo tolyn, tuo blogyn, – krisdama į krėslą pro dantis iškošė Dženi. – Ką gi, pradėkite, misteri advokato klerke, besidedantis padorios visuomenės nariu.
– Dženi! – garsiai sušuko Sandra ir norėjo pulti prie merginos, bet išsitiesęs visu ūgiu, tarsi staiga išaugęs, Mildrėjus sulaikė jį už rankos.
– Atleiskite, misteri Tendli, už įžeidimus, kuriuos Jūs išgirdote vesdamas lordo Benedikto bylą. Aš jį pavaduoju ir jo vardu prašau atleisti. Neabejoju, kad lordas Benediktas panorės pats Jus pamatyti ir asmeniškai atsiprašyti. Matau reikalą atsiprašyti ir Jūsų, sere, – Mildrėjus kreipėsi į senąjį advokatą, – už Jūsų bendradarbio ir sūnėno įžeidimą, – ir kreipdamasis į juos abu pridūrė: – Jeigu jums mano atsiprašymo pakanka, galime pradėti.
– Tik didžiai gerbdamas lordą Benediktą ir Jus, lorde Amedėjau, sutinku pradėti. Prašau pradėti skaityti, misteri Tendli. Tik prieš tai leiskite paveldėtojoms įsitikinti, kad antspaudų ant vokų tikrai niekas nelietė, – senasis advokatas kreipėsi į išbalusį kaip kreida Tendlį.
Netaręs nė žodžio jaunuolis paėmė iš dėdės rankų didelį voką, užantspauduotą penkiais raudonais atspaudais su pastoriaus inicialais, užrašytą jo paties ranka, ir perdavė pastorienei. Ledi Katarina įdėmiai apžiūrėjo visus antspaudus ir parašą, o jos veido išraiška ir be žodžių bylojo: “Kas man garantuos, kad čia nėra jokios apgavystės?”. Dženi metė žvilgsnį į voką ir į visus čia esančius aiškiai norėdama parodyti, kad visa ši procedūra jai nuobodi ir kad tik jos nuolankumas padeda jai iškęsti šią kančią. Su aukos išraiška ji atsistojo ir persėdo taip, kad šviesa nekristų jai į veidą.
– Ar nepasiūlysite ir mums prisėsti? – tokiu sarkastišku tonu paklausė senasis advokatas, kad Dženi net perkreipė.
– Jūs čia ne svečiuose, o su reikalu. Galite elgtis taip, kaip to reikalauja Jūsų vizito etiketas, – atrėžė pastorienė.
Jos balse, žvilgsnyje, šiuos žodžius lydėjusiame moste buvo tiek neapykantos ir pykčio, lyg ji būtų norėjusi sutrinti į miltus visus tuos žmones, atnešusius jai paskutinę vyro valią.
Senasis advokatas atsisėdo, likusieji liko stovėti. Tendlis atplėšė voką ir pradėjo skaityti testamentą. Kai priėjo iki punkto apie namą, pastorienė pašoko.
– Tai apiplėšimas! Jis mane ir Dženi apiplėšė tos niekingos mergiotės naudai. Mes paduosime į teismą. Iš kur mes žinome, kuo apžavėjo mano vyrą to Jūsų lordo Benedikto namuose.
– Atsargiau parinkite žodžius, gerbiamoji, – kreipėsi į pastorienę senasis advokatas. – Kai Jūsų duktė įžeidė mano sūnėną, nuslėpusį nuo jos savo profesiją ir nepranešusį jai, kad jis – vienas stambiausių L-so grafystės dvarininkų, mes dar nebuvome pradėję oficialios testamento skaitymo dalies, todėl aš galėjau atleisti Jums tokį Jūsų grubumą, bet jeigu Jūs dabar leisite sau kokį nors įžeidimą, aš būsiu priverstas nutraukti skaitymą ir patraukti Jus teismo atsakomybėn. Apie kiekvieną testamento punktą, taip pat ir namą, yra juridiškai patvirtinti dokumentai. Po to Jūs galėsite susipažinti su senelio testamentu. Pagal jį šis namas, kuriame Jūs gyvenate, niekada faktiškai Jums nepriklausė. Jis visada priklausė Jūsų jaunesniajai dukrai. Tęskite, Tendli.
Po kiekvieno perskaityto punkto motina ir dukra jautėsi vis blogiau, o kai palietė kapitalą, kurio tik procentai priklausė ledi Katarinai, ši jau buvo pasiruošusi sukelti isteriją, bet numatydamas pastorienės temperamento prasiveržimą, lordas Mildrėjus paaiškino, kad dar yra ir Alisos laiškas, kuris turi būti oficialiai perskaitytas, nes jis juridiškai patvirtintas ir turi dokumento statusą.
– Nuo kada gi kūdikiai Anglijoje pradėjo rašyti oficialius laiškus, – prunkštelėjo pastorienė.
– Nuo tada, kai jie turi teisę į paveldą ir nuosavybę, – atsakė advokatas.
Mildrėjus padavė Tendliui Alisos laišką su tokiais pačiais kaip ir ant testamento antspaudais.

“Mielosios mama ir Dženi. Šį laišką rašau sėdėdama šalia tėtės, primygtinai jam prašant ir dalyvaujant lordams Benediktui ir Mildrėjui.
Man labai skaudu, kad šiuo metu, kai tėtė taip gerai jaučiasi, sveikas, puikiai atrodo, jis nori, kad rašydama išreikščiau jo valią tuo atveju, kai jo jau nebebus su mumis. Mano širdis plyšta vien nuo minties apie tai ir niekaip negaliu įsivaizduoti, kad po šios netekties dar galėčiau likti gyva – tiesiog neliktų tam jėgų. Bet aš paklūstu jo valiai ir paliesiu tuos punktus, kurie jam atrodo būtini jūsų ir mano tolesniam gyvenimui.
1. Kaip jūs žinote, namą senelis užrašė man. Tėtė nori, kad nė viena siena jame nebūtų išgriauta, nesulaužytos nė vienos durys. Viskas, net pačios menkiausios smulkmenos, turi likti savo vietose. Niekas negali kraustytis iš kambario į kambarį, viskas turi išlikti taip, lyg tėtė dar grįžtų į savo namus. Mano kambarys, kaip ir jo kabinetas, turi išlikti nepaliesti.
2. Šiame name jūs galite gyventi dar dvejus metus, jeigu iki to laiko nesusirasite kito buto. Jeigu po dvejų metų jūs vis dar būsite šiame name, tai globėjų taryba iškeldins jus, nes iki to termino namas turi būti tuščias.
3. Visą tą laiką gausite iš manęs pinigų, reikalingų namo priežiūrai ir remontui. Pasamdykite tam tarną ir sodininką.
4. Artėjant žiemai atsiųsiu meistrą, kuris visiškai užkals praėjimą į mano ir tėtės kambarius.
5. Atsakomybę už namuose esančio turto išsaugojimą jūs prisiimate prieš tuos juristus, kurie skaitys tėtės testamentą ir šį mano laišką.
Tokia tėtės valia, liečianti namą. Lordas Benediktas, kurį tėtė paskyrė mano globėju, tvirtina tai kartu su tėte savo parašais, nes aš esu nepilnametė. Iš testamento sužinosite, kad namo po tėtės laidotuvių negrįšiu jo paties valia. Nors ir kaip skaudu man būtų tai suprasti, bet dabar jau žinau, kad išsiskyrimas su manimi jūsų neliūdina. Aš jus abi visą gyvenimą labai mylėjau. Stengiausi nusipelnyti bent lašą atsakomojo jausmo, bet, deja, man tai nepavyko. Skaudu ir tai, kad mus su tėte priglaudė svetimi žmonės, kad čia, tarp svetimų, mes radome švelnumą ir rūpestį, meilę ir dėmesį, apie kuriuos namuose nedrįsome net svajoti. Aišku, kad tai net ne priekaištas, tai tik mūsų nelaimė, nes aš tik dabar supratau, kokia brangi žmonių tarpusavio draugystė, kokia laimė ne tik pačiai mylėti žmones, bet ir būti jų mylimai. Norėčiau prisiminti bent vieną dieną namuose, kai buvau jums reikalinga ne kaip siuvėja ar virėja, o kaip sesuo, draugė, duktė…
Tik kam svajoti apie neišsipildžiusią laimę? Visa, ko norėčiau tau, brangi Dženi, palinkėti – tai puikios šeimos, kurioje tu galėtum vienodai mylėti visus savo vaikus. Stipriai jus abi apkabinu, ir kažkodėl taip keistai atrodo, kad daugiau jūsų jau nepamatysiu, kad lyg daugiau jau neturiu gimtų namų, kad kažkoks vienas gyvenimas baigėsi ir prasideda visai kitas. Paskutiniu metu taip susenau, kad iš vaikystės iš karto peršokau į suaugusius pamiršusi, kad dar yra jaunystė. Gyvenu čia tokiame grožyje, apie kurį niekada negalėjau net svajoti. Lordo Benedikto dėka viskas čia pripildyta harmonijos, o tėtė tiesiog atgijo. Man atrodo, kad per visą savo gyvenimą jis pirmą kartą pajuto laimę.”

– Gal galite nutraukti šio įžūlaus lyrinio kliedesio skaitymą? – visa išmušta raudonomis dėmėmis, pasipiktinusi sušuko pastorienė.
– Mano pareiga perskaityti iki galo, – atsakė Tendlis, į kurį nukreipė savo pyktį pastorienė, – bet aš jau baigiu.

“Šią akimirką prieš mano akis staiga iškilo vaizdas, kad tėtės jau nėra, ir mano širdis sudejavo iš skausmo. Jeigu iš tikrųjų mus ištiks tokia nelaimė ir tėtė mus paliks, meldžiu Apvaizdą padėti mūsų trijų likusių širdims rasti kelią į tarpusavio meilę. Te amžiams atmintis apie tėtę išlieka tuo mūsų tarpusavio ryšiu ir jo tyras gyvenimas tegul būna mums pavyzdžiu. Stipriai apkabinu jus abi ir dar kartą meldžiu: neišmeskite iš savo širdžių jus mylinčios mažosios Alisos.”

Perskaitęs laišką Tendlis sulankstė jį ir padėjo ant stalo greta testamento. Pastorienė atsistojo, priėjo prie stalo ir atsainiai numetusi Alisos laišką į šoną paėmė testamentą.
– Jeigu neklystu, testamentą turėjo pasirašyti bent du liudininkai.
– Tikrai taip. Čia Jūs matote net tris parašus, bet ką Jūs norite tuo pasakyti? – paklausė senasis advokatas.
– Noriu patikrinti, ar dokumentą atvežė tie patys asmenys, kurie jį pasirašė.
– Pirmas parašas – lordo Benedikto, – paaiškino advokatas. – Jo paties čia nėra, bet štai dokumentas, patvirtinantis lordo Amedėjaus Mildrėjaus įgaliojimus jį pavaduoti.
Jis ištiesė pastorienei dokumentą.
– Mama, manau, kad čia viskas tvarkoje, ir kuo greičiau mes baigsime šį nuobodų išbandymą, tuo maloniau bus mums pačioms ir mūsų svečiams. Tiesiog nepaprastai malonu iš Jūsų pusės, lorde Mildrėjau, kad Jūs atvykote pas mus, – prakalbo Dženi visiškai pakeitusi toną. – Sėskite greta manęs, noriu truputį pasikalbėti su Jumis. Jums kaime jau tikriausiai nusibodo be visuomenės, be pasilinksminimų. Negalima gi visuomene vadinti mūsų mažąją kvaišelę Alisą. Ji ten viena ir tesudaro visą grafienės T. freilinų svitą, – Dženi juokaudama užbaigė savo mintį bandydama paveikti lordą savo apžavais.
Mildrėjus tylėdamas įdėmiai žvelgė į ją.
– Jūs ne taip įsivaizduojate visuomenę, mis Vodsvord, – pagaliau ištarė sėsdamasis į gretimą krėslą. – Kaime lordo Benedikto suburti žmonės, tarp jų ir Jūsų sesuo – tai rinktinis, puikiausias visuomenės branduolys, ir sukinėtis tarp jų man ne tik didelė laimė, bet ir labai didelė garbė, o moterys, panašios į grafienę T. ir į Jūsų seserį, gali priversti pamiršti, kad, be jų, pasaulyje egzistuoja dar ir kitos moterys.
Tarsi iš dangaus nukritusi, Dženi išplėtė akis ir tiesiog įsispoksojo į lordą Mildrėjų. Pirmą kartą gyvenime ji pasijuto ne tik sumišusi, bet ir nugalėta.
– Turiu Jums asmeninį lordo Benedikto laišką, – tęsė Mildrėjus tiesdamas merginai mums jau žinomą Florentiečio laišką. – Jeigu norėtumėte jį dabar perskaityti ir parašyti atsakymą, mes su Sandra galėtume palaukti, ir jeigu abi paveldėtojos neturi nieko prieš, aš atsisveikinu su abiem juristais ir nedrįstu daugiau trukdyti jų brangaus laiko.
– Mes sutinkame. Galite išsiųsti šiuos teismo vergus, – aštriai išrėkė pastorienė, bet prisiminusi, kad prie šių teismo vergų priskyrė ir šiandien čia jau įžeistą turtingą pavydėtiną jaunikį, užsikirto, susinepatogino ir kaip visada dėl to pasiuto dar labiau.
– Ko gi Jūs, Sandra, vis tebestovite? Nejaugi Jus dar reikia prašyti malonės atsisėsti, – visą savo pyktį išliejo ant liūdnai į ją žvelgusio Sandros.
– Dėkoju, ledi Katarina, aš taip sukrėstas priėmimu, tuo, kaip Jūs mus sutikote šiuose visada tokiuose prie lordo Vodsvordo svetinguose namuose, kad niekaip negaliu atsipeikėti ir išsivaduoti iš aštraus širdies skausmo. Man atrodo, kad aš šiandien matau čia sklandantį šeimininko šešėlį, kad girdžiu jo balsą. Savo dainomis, žodžiais ir darbais jis kaip gyvas pavyzdys kvietė mylėti žmones.
– Mylėti, mylėti! – jau isteriškai klykė pastorienė. – Jis apiplėšė mus, išmetė į gatvę, ir tai, Jūsų nuomone, meilė?
– Pastorius, ledi Katarina, atidavė kiekvienai iš Jūsų viską, ką turėjo, taip teisingai, kad joks teisėjas geriau nebūtų to paskirstęs.
– Ką Jūs galite suprasti apie teisingumą! Jūs būsite toks pats knygų graužikas, koks buvo ir Jūsų velionis draugas. Kad aš negalėčiau savo nuožiūra naudotis kapitalu! Kad po mano mirties abi mergiotės taptų turtingomis moterimis, o aš vos galėčiau pragyventi! Ir tai teisinga! – ir trenkusi durimis ji išėjo iš kambario.
Likusi su Mildrėjumi ir Sandra Dženi niekaip negalėjo nurimti. Pagaliau paėmė laišką ir tarė lordui Mildrėjui:
– Laiškas atrodo netrumpas. Matyt, teisi patarlė: “Toks tokį pažino…”. Tai rodo ir mano tėvo draugystė su lordu Benediktu. Tikriausiai tėvužėlio gražbylystė atitiko lordo Benedikto charakterį, – sverdama laišką rankoje sarkastiškai šypsojosi Dženi.
– Vargše, vargše Dženi! – beveik su neviltimi sušuko Sandra. – Kaip Jūs galite būti tokia akla! Juk gauti lordo Benedikto laišką tokia laimė, už kurią daugelis atiduotų pusę gyvenimo, o Jūs tyčiojatės.
– Galbūt kam nors tai ir laimė, o aš esu visiškai abejinga bet kokiai mistinei laimei ir pirmenybę teikiu apčiuopiamai laimei, – tuo pačiu tonu tęsė Dženi.
– Štai ant šio jauko ir užkimba žmonės. Juos patraukia šėtoniškas turtų troškimas, o po to… garbė ir visos kitos vertybės blėsta šios aistros blizgesy. Teko matyti nemažai liūdnų atvejų, kai viskas prasidėdavo turtingų jaunikių vaikymusi, o baigdavosi smukimu, – tyliai kalbėjo Mildrėjus.
Dženi veidas išblyško, akys svaidė piktas žiežirbas, rankos mėšlungiškai atplėšė voką, lyg ji būtų norėjusi suplėšyti ir patį laišką.
Kol Dženi skaitė, Mildrėjus pasivedė nuliūdusį Sandrą prie lango. Čia jie išvydo puikų, bet jau apleistą sodą ir abu galvojo apie čia nesančius tėvą ir dukrą, prižiūrėjusius šį grožį ir tikrai buvusius šių ištuštėjusių namų siela. Abiem tapo aišku, kad iš šių moterų, vertinusių tik išorinį blizgesį ir tai, ką galima pačiupinėti rankomis, gyvenimo pasitraukė visas jas supęs grožis, ramybė, jaukumas.
– Neturiu jėgų dabar perskaityti visas šias nesąmones, – staiga šaižiai sušuko Dženi. – Jūs, sere įgaliotini, galite perduoti savo lordui, kad jis be reikalo laužiasi pro atdaras duris. Aš ne Alisa, man jo globa nereikalinga, ir dėl Alisos dar pažiūrėsime. Esant gyvai motinai ir turint pilnametę seserį, šešiolikmetei paauglei nereikia pašalinio globėjo. Mes kreipsimės į teismą, mes esame surinkę pakankamai faktų, kad įrodytume, jog pastorius paskutiniuosius dvejus metus buvo ne visai normalus.
– O Dieve, Dženi, Jūs apsijuoksite prieš visą pasaulį, – suplojo rankomis Sandra. – Juk didysis pastoriaus veikalas, kuriuo jis pelnė pasaulinę šlovę, kaip tik parašytas per tuos dvejus metus. Na kaipgi Jūs atrodysite teisme ir nejaugi Jumyse nėra nė lašo gailestingumo tėvo atminimui? Nejau Jūs galėsite jo tokį tyrą ir šlovingą vardą išmesti į paskalų ir apkalbų šiukšlyną?
– Net neabejoju, kad visas lordo Benedikto suorganizuoto žaidimo su testamentu sumanymas ir rėmėsi mūsų taip vadinamu kilnumu, o iš tikrųjų didžia kvailyste, bet mūsų ant šio kabliuko jis nepagaus, ne. Mes iškelsime visa tai viešumon, – vis labiau šėldama, jau net nesivaldydama baigė Dženi.
– Mis Vodsvord, ir Jums, ir mums bus geriau, jeigu mes dabar išeisime, – nepaprastai ramiai, su visiška savitvarda tarė Mildrėjus, bet jo balso tonas, valdingas, ryžtingas, nepakenčiantis prieštaravimų, taip nustebino Sandrą, kad šis sumišęs žiūrėjo į savo visada tokį nuolankų draugą.
Paprastai minkštaširdis, šiek tiek susikūprinęs, dabar Mildrėjus stovėjo išsitiesęs visu ūgiu. Akyse atsirado plieninis atspalvis, o veidas įgavo nepalaužiamos valios išraišką. Jeigu Sandrai kas nors būtų pasakojęs apie tokį Mildrėjų, jis tik būtų nusijuokęs iš tokio pokšto.
– Mis Vodsvord, moteriai, kuri nori tapti aukštosios visuomenės dama, būtinai reikalingas geras išsiauklėjimas, bet paprasčiausias garbės jausmas ir be jokio išsiauklėjimo būtų galėjęs sulaikyti Jus nuo tų įžeidinėjimų, kuriais šiandien švaistėtės. Tie, kuriuos Jūs laikote naudingais jaunikiais, bet kurių dėl savo trumparegiškumo ir egoizmo iš karto neatpažinote ir todėl įžeidėte – Jums nekeršys. Jie tik atiduos visuomenės liežuviams nuvalkioti Jūsų vardą, kaip tai padarysite Jūs, jei tik pasiryšite viešai išniekinti tėvo atminimą. Niekada gyvenimas neatleis Jums už tokį žiaurų Jūsų elgesį šiandien. O tuos įžeidimus, kurie buvo skirti lordui Benediktui, jo didybė ir kilnumas, be abejo, Jums jau atleido, kuo tikriausiai greitai galėsite įsitikinti.
Nusilenkę Dženi, vyrai išėjo. Tik jiems nebuvo lemta greitai pasiekti kaimą, nes Sandra staiga pajuto aštrų širdies skausmą ir jiems teko užsukti į vaistinę, o pasėdėję čia apie valandą jie pavėlavo į traukinį. Kai pagaliau jų karieta įriedėjo į kiemą, ant laiptų jų jau laukė Florentietis ir liepė Sandrai iš karto gulti į lovą, prieš tai dar išgėrus vaistų.
– Dabar, mano mielas Sandra, tu pats patyrei, kaip stipriai iliuzijos sukausto žmogų. Tu sergi todėl , kad visą šį laiką teršei savo organizmą baime, ašaromis, suirzimu. Tavo širdies priepuolį tiksliau būtų galima pavadinti liūdesio ir siaubo priepuoliu. Mokykis nugalėti viską, kas slegia tavo dvasią. Žmogaus dvasios laisvė ir nepriklausomybė – štai tikrasis jo sveikatos pagrindas. Reikėtų sakyti, kad žmogui ne kepenų priepuolis, o savanaudiškumo, gobšumo priepuolis, ne paširdžius maudžia, o ištiko baimės ir melancholijos priepuolis. Eik gulti, ilsėkis. Ant savo pečių drąsiai išnešk visas Dženi ydas, kurias šiandien pamatei, suvokdamas jas kaip jos pikčiausius priešus. Išnešk lyg pintinę balasto ir išbarstyk pavėjui, bet išbarstyk tik po to, kai rasi savyje pakankamai gerumo įsileisti Dženi į savo širdį ir galvoti apie ją tik ieškodamas būdų jai padėti.
Atsisveikinęs su Sandra ir pavedęs jį Artūro globai, lordas Benediktas nuėjo į savo kabinetą, kur pakvietė ir Mildrėjų. Pasiūlęs savo svečiui lengvą vakarienę, kol šis valgė, papasakojo, kad Alisos, prie kurios neatsitraukdami budėjo Nal, Nikolajus ir Dorija, būklė jau pagerėjo, bet sąmonės ji dar neatgavo.
– Reikia dėkoti gyvenimui, atsiuntusiam jai ligą, Mildrėjau. Nuo kokių kančių jis išgelbėjo Alisą.
– Taip, jeigu jai šiandien būtų tekę dalyvauti tose siaubingose scenose ir pamatyti savo artimųjų žiaurumą bei šaltumą, ji tikriausiai būtų susirgusi, jeigu ir būtų buvusi sveika.
Lordas Mildrėjus papasakojo visas pastoriaus namuose buvusių įvykių smulkmenas, įskaitant ir grasinimą teismu, ir Dženi reakciją į laišką.
– Aš tuo neabejojau, bet turėjau laikytis pastoriui duoto žodžio ir padaryti viską iki galo. Jai bus dar vieną kartą duota galimybė pasitraukti nuo blogio, bet ir tą ji atmes, o kai gyvenimas ir pačiai jau atrodys pragaru, kai pati į mane kreipsis, jau nedaug tegalėsiu padėti. Ačiū, bičiuli, už padarytą paslaugą. Paskutiniu metu, važinėdamas mano reikalais, Jūs labai pavargote. Aš įvertinau Jūsų tvirtumą ir pastangas, žinau, kad Jumis galima pasikliauti, ir to nepamiršiu. Ir vis tik dar nesibaigė mano pavedimai. Norėčiau, kad rytoj iš ryto nuvyktumėte pas misterį Tendlį į kontorą ir perduotumėte jam mano laišką. Jeigu pavyktų, pasistenkite atve˛ti jį čia, pas mane, o dabar dar kartą dėkoju, eikite ilsėtis ir nesirūpinkite Alisa.
– Kai aš šalia Jūsų, lorde Benediktai, tai niekada nejaučiu nei baimės, nei jaudinimosi. Tik tada, kai atitrūkstu, kaip tą siaubingą naktį, kai Jūs pro langą įmetėte man raštelį, kenčiu ir pats sau atrodau bejėgis ir nelaimingas.
– Tas, kuris bent kartą su manimi susitiko ar bent sužinojo apie mane, tas jau niekada nesijaus vienišas, o kam, kaip Jums, ištiesta mano ranka, tas negali jausti nei baimės, nei nusivylimo. Tas, kuris gyvena su visiška savitvarda, tas visada laiko mano ranką ir visus jo reikalus – nuo mažiausio iki didžiausio – dalinuosi kartu su juo. Jeigu į tuos reikalus įsiterpia suirzimas, vadinasi, jis paleido mano ranką, pažeidė harmoniją savyje ir pats negali išlaikyti mano rankos, nors aš jos neatitraukiau. Atminkite tai, mano drauge, ir net tokiomis sunkiomis dienomis kaip šiandien saugokite širdyje ne tik pusiausvyrą, bet ir džiaugsmą.
Atsisveikinęs su Mildrėjumi Florentietis užlipo pas Alisą. Kai pakalbėjęs su Nal grįžo į kabinetą, visas namas jau ramiai miegojo.
Sandrai ir Mildrėjui išėjus, Dženi dar ilgai sėdėjo svetainėje niekaip negalėdama susitvardyti. Jos mintys be tvarkos lakstė po visą praeitą gyvenimą nuo vaikystės iki šios dienos, bet susikaupti nepajėgė. Tai jai pavykdavo kiek nurimti pagalvojus, kad asmeniškai jai palikta pinigų dalis ir motinos kapitalo procentai visgi leis pasiturinčiai gyventi, tai ji pradėdavo lyginti save su Alisa ir joje vėl užvirdavo įsiūtis, tai jai atrodė, kad būtinai reikia – lyg kažkam iš keršto – tuoj pat ištekėti, bet ir ši mintis ją erzino. Paskutiniu metu ji dažnai matydavosi su misteriu Tendliu, bet jis jai buvo reikalingas tik laikui praleisti. Važinėdavosi, eidavo į teatrą, restoraną, bet nė karto nepasidomėjo jo gyvenimu, profesija ar užsiėmimu, tiesiog tai buvo tik pakenčiamas, padedantis prasiblaškyti kavalierius, kuriam ir taip dosniai atsilyginama už visas išlaidas, nes leidžiama ja grožėtis. Kai pasirodė, kad Dženi pražiopsojo gerą progą, kad Tendlis – turtingas dvarininkas, žmogus su padėtimi ir ryšiais, kad jo darbas pas dėdę – tik iš dykinėjimo kilusi fantazija, o iš tikrųjų jis pavydėtinas jaunikis – siutas užgniaužė Dženi gerklę, kad pati jį įžeidė ir atstūmė.
Išsikankinusi, nemokanti susivaldyti mergina pirmą kartą gyvenime pasijuto visiškai vieniša. Tik dabar, mirtinoje namo tyloje griaudint pastorienės knarkimui, Dženi įvertino tėvo netektį. Nors ir kaip protestuodavo jam gyvam esant prieš įvestas namų taisykles, prieš jo reikalavimus elgtis garbingai, kas ypač varžė Dženi, bet ji žinojo, kad atėjusi pas tėvą visada ras draugą, visada bus paguosta ir nuraminta. Net ir tais atvejais, kai Dženi tikrai būdavo kalta, pastorius niekada nepakeldavo balso, jis tik kentėdavo už ją pats ir duktė išeidavo nurimusi. Kol tėvas buvo kartu, Dženi nieko nebijojo, o dabar jos sieloje atsirado tokia rytojaus baimė, kad ji panoro priglusti prie kieno nors peties, pajusti paspirtį. Prisiminusi Florentiečio laišką, pradėjo skaityti iš naujo ir kuo toliau skaitė, tuo labiau rimo. Atrodė, kad kiekvienas žodis atskleidinėjo jos klaidas, ji užsinorėjo pamatyti patį lordą Benediktą, pasikalbėti su juo, susitaikyti su seseria…
Netikėtai į svetainę įėjo pastorienė.
– Ko čia sėdi tamsoje, Dženi? Mums reikia aptarti šimtus reikalų ir kažką nuspręsti; ir kuo greičiau tai padarysime, tuo greičiau ir lengviau išsipainiosime iš visų savo sunkumų.
Pastorienė nuleido užuolaidas ir uždegė šviesą. Išsisklaidė visas laiško žavesys. Patį laišką duktė spėjo nuo motinos nuslėpti, bet su savimi pastorienė įnešė aistrų verpetus, ir Dženi vėl apėmė su nauja jėga įsiliepsnojęs maištas ir protestas.
– Ar bylinėsimės su lordu Benediktu? Alisos be teismo neatgausime, o mergiotė namuose būtinai reikalinga.
– Manau, mama, kad šiandien vienos nieko neišspręsime. Reikia palaukti rytojaus ir pasitarti su nusimanančiu juristu. Nei aš, nei Jūs čia nieko nesuprantame.
– Tik Tendlis, Dženi, galėtų išaiškinti visą juridinę bylos pusę, be jo mes nieko dabar nerasime. Tu turėtum parašyti jam laišką, atsiprašyti ir pakviesti pas save į svečius. Jis taip įsimylėjęs, kad, be abejo, tuoj pat atleis ir negalėdamas atsidžiaugti savo laime tuoj pat atbėgs.
– Ai, mama, nuo pat tėtės mirties nė akimirką neleidžiate man pabūti vienai ir verčiate būti savanaude, bet galiu gi aš nenorėti…
– Dženi, tu puikiai žinai, kaip aš tave myliu, – pertraukė ją motina. – Mielai nuvežčiau tave į triukšmingą vietą, kur galėtum puikiai prasiblaškyti, bet kaip tik dabar, negaišdamos laiko, turime viską apgalvoti ir nuspręsti, kaip toliau gyvensime. Mes turime dvi galimybes, bet abiem joms įgyvendinti reikia susigrąžinti Alisą. Kai ji sugrįš, galėsi rinktis: skubiai ištekėti už Tendlio arba išvykti į kelionę ir paieškoti tinkamos partijos. Santuoka su Tendliu, aišku, turi daug privalumų, bet skyrybų įstatymai Anglijoje tokie griežti, kad tau nepavyktų nuo jo išsivaduoti, jeigu jis būtų prastas vyras.
– Palaukit, mama, neskubėkit spręsti, ką daryti su kailiu, kol meška dar girioje. Sutinku parašyti Tendliui raštelį ir pažadu paveikti Alisą, kad apsieitume be teismo. Mergiotė užsispyrusi, bet pabandyti galima. Pakviesiu atvažiuoti pasimatyti su mumis, o tada pasistengsime jos neišleisti. Tada tegul jos globėjas bylinėjasi su mumis.
– Ne, Dženi, Alisa ne užsispyrusi. Jeigu su ja gražiuoju, švelniai, ko mes su tavimi niekada nenorėjome daryti, tai jai galima nors ir ant sprando joti. Jos velionis tėveliukas ne tiek ją mylėjo, kiek puikiai žinojo šį jos charakterio bruožą ir tuo naudojosi. Vargšelė įsivaizdavo, kad jis jau net nebežino, kaip ją mylėti, ir atsimokėjo tikru atsidavimu. Jeigu nori, kad Alisa parvyktų, apsimesk liūdinti be jos, prirašyk daugiau meilių žodžių. Tada ji paskęs svajonėse, kad tu gali jai pakeisti draugystę su tėvu, ir atvažiuos.
Protinga Dženi, puikiai supratusi tėvo ir sesers charakterių tiesumą ir nuoseklumą, sugebėjo tinkamai įvertinti jų tarpusavio santykius ir jų draugystę. Ji suprato jų idėjų ir skonių panašumą, suprato, kad kaip tik tai juos suartino, bet kartu Dženi net neabejojo, kad vienintelis raktas į Alisos širdį – būti švelniai ir maldauti gailestingumo.
Parašiusi Tendliui trumpą raštelį, žaismingu tonu prašydama atleisti už parodytą isteriją, ką, jos nuomone, galima suprasti dabartinėje situacijoje, Dženi atidavė raštelį motinai, kuri veržėsi pati asmeniškai jį įteikti.
Pastorienė ne tiek tikėjo savo diplomatiniais sugebėjimais, kiek pati norėjo patikrinti senojo advokato žodžius ir įsitikinti Tendlio valdomais turtais, nes jau vien Dženi ranka užrašytas adresas bylojo apie vieną puikiausių Londono gatvių. Kadangi ir pati Dženi, pakėlusi jaunuolį iš garbintojų į jaunikius, užsikrėtė smalsumu pažiūrėti, kaip jis gyvena, tai motinos norui neprieštaravo. Paskubomis užkandusi pastorienė išėjo į miestą, o Dženi sėdo rašyti laišką Alisai. Iš pradžių jai atrodė, kad bus visai nesunku, bet štai, praėjo vos ne pusvalandis, o lape tebuvo išvedžiotas įprastas “Miela Alisa” ir daugiau nesirezgė jokia mintis. Tiek išdidžiai nuolaidus, tiek valdingas įsakantis tonas, kuriuo ji paprastai kalbėdavosi su seseria – kvaiša ir siuvėja – dabar netiko net tam, ką pati Dženi vadino švelnumu.
Alisa ir toliau jai tebuvo tik kvailas, užsispyręs kūdikis, pavertęs meilę tėvui ir lordui Benediktui aklo garbinimo objektu. Dženi prisiminė ir tą sceną sode, kai ji, Alisos nuomone, nepagarbiai atsiliepė apie lordą Benediktą. Prisiminė ir seseryje šmėstelėjusią tėvo nepalaužiamos valios išraišką. Ji nežinojo, nuo ko pradėti šią kelionę į žodžių jūrą, kad neužplauktų ant seklumos ir neatsimuštų į savo diplomatinės išmonės rifus. Dženi dingtelėjo į galvą mintis, kad neblogai būtų į šį laišką įterpti keletą lordo Benedikto per lordą Mildrėjų perduoto laiško minčių, nes tikriausiai kaip tik tai jaudina ir traukia Alisą, tik, deja, užėjus įniršio priepuoliui ji net nepajuto, kaip tą laišką suplėšė į smulkius skutelius, o mintyse nieko neu˛siliko.
Pagaliau Dženi nusprendė net neužsiminti apie lordą Benediktą, o kreiptis į Alisos išdidumą ir įrodyti, kad tiesiog negalima ilgiau gyventi svetimuose namuose, būti grafienės T. išlaikytine, kai jos pačios tikra sesuo pasmerkta vienatvei. Dženi taip nuoširdžiai patikėjo, kad ji – Alisos žiaurumo auka, jog jai iš karto palengvėjo, ir ji pradėjo laišką nuo ištisos serijos kaltinimų seseriai.

“Tu palikai mus abi su mama likimo valiai ir sakai, kad labai mus myli. Tau net neįdomu, kaip mes gyvename šiame sename, bjauriame, nejaukiame name. Jeigu tu galvoji, kad aš arba mama galime priimti tas tavo siūlomas sąlygas, tai, matyt, pamiršai mūsų įpročius ir polinkius. Be to, jeigu tu mus iš tikrųjų mylėtum, tu ne tik nebūtum rašiusi tų juokingų potvarkių, bet dar ir tėvui būtum pasakiusi, kad jis nuo senatvės ir ligos praranda sveiką nuovoką. Alisa, tu žinai mano polinkį prabangiai gyventi. Tai kodėl gyveni prie svetimos moters, kuri gali tave pakeisti dešimtimi kitų siuvėjų, o aš tegaliu turėti tik tave vieną. Juk ir su manimi tu nebūsi visą gyvenimą. Aš greitai ištekėsiu, o tada galėsime ir tau paieškoti tinkamo vyro. Tavo norai tokie kuklūs, tau nereikia jokios prabangos, tad rasti tau tinkamą partiją bus nesunku. Jeigu tu tikrai nuoširdžiai mus myli, nepalik mūsų. Juk žinai, kad visas mano ir mamos gyvenimas buvo vieni suvaržymai, nes ko tik mes norėdavome, viskas tėvui nepatikdavo, viskam jis uždėdavo savo veto. Dabar pagaliau mes galime pradėti gyventi, kaip norime, bet tam reikia, kad tu grįžtum namo, o tu, pikta mergaite, išmainei mus į kaimą. Jeigu tu kartais užsispirtum ir nenorėtum gera valia tuoj pat grįžti namo, mums tektų kreiptis į teismą, o čia paaiškėtų, kad tėvas buvo ne visai normalus. Tokio viešumo tu, be abejo, nenorėtum, o į tavo laišką – ne į lyriką, o į tą dalį, kurioje tu dėstai savo nurodymus – rimtai net nežiūriu. Apie tai geriau pakalbėsime namie, kai grįši iš savo pakankamai užsitęsusios išvykos. Baigdama laišką dar kartą primenu, kad mergina iš aukštosios visuomenės, kuriai buvo lemta tapti pastoriaus dukra, turėtų pagaliau užimti toje visuomenėje jai priklausančią padėtį, o ne būti kažkieno išlaikytine svetimuose namuose. Greičiau grįžk namo ir pagaliau išlaisvink mus su mama. Iki greito pasimatymo.
Tavo Dženi”

Dženi liko patenkinta savo laišku; gyvendama tik savimi, jautėsi nusimetusi sunkią pareigos naštą ir ramiai laukė motinos.
Po kurio laiko grįžo ledi Katarina. Ji buvo gan blogai nusiteikusi. Misteris Tendlis, pasirodo, gyveno puikiame name, bet jo paties nebuvo, atleisti buvo ir visi tarnai, išskyrus budintį kiemsargį ir virėją. Jaunuolis gyveno viloje, į namus užsukdavo retai, tačiau kiekvieną rytą būdavo dėdės kontoroje. Visas šias žinias jai pavyko išgauti iš kiemsargio. Šiaip taip pavyko sužinoti ir advokato kontoros adresą. Nusivylusios motina ir duktė nusprendė laišką išsiųsti paštu, nes Dženi kategoriškai pasipriešino pastorienės norui asmeniškai perduoti misteriui Tendliui laišką kontoroje.
Ir Dženi, ir ledi Katariną labai suerzino ši nesėkmė. Jos jautėsi vienišos ir abi nežinojo, kuo užsiimti. Paplepėjusios apie įvairius niekus nuėjo miegoti taip ir neprisipažinusios viena kitai, kad širdį graužia nerimas, kad ateitis be vyrų jų visai nežavi.
Vien nuo minties, kad Alisa kaime apsupta vyrų draugijos, kad ji ten neturi jokių rūpesčių, kad už ją viską išsprendžia jos turtingas globėjas, Dženi širdį gnaibė pavydo srovelės. Ji tvirtai nusprendė stoti į kovą su tuo globėju, išplėšti iš jo nagų Alisą, kad ir kokią kainą tektų už tai sumokėti. Jeigu ir ne už Tendlio, tai už ko nors kito, bet ji vis tiek ištekės, ir lordas Benediktas visą gyvenimą minės, kiek Dženi jam pridarė nemalonumų.
Nuo šių malonių minčių Dženi nurimo, tvirtai apsisprendė ir pagaliau galėjo užmigti.

Toliau

Eilinė Bendruomenės naktis ir ką aš tą naktį mačiau. Antrasis brolio Nikolajaus užrašas. Mano bejėgiškumas prieš sąvokas “būti” ir “tapti”. Pokalbis su Francisku ir jo laiškai

Į savo kambarį grįžau tik tada, kai jau buvo galima skaityti, bet tą nuostabią trumpą naktį man buvo lemta išmokti dar vieną pamoką. Nespėjau toliau nueiti parko alėja, kai pastebėjau, kad aš ne vienas.
Tolimais parko takeliais be garso vaikščiojo figūros, ir kai užkalbinau vieną pirmyn atgal šia į parko užribį vedančia alėja vaikščiojusį brolį ir paklausiau, ar ir jam kaip man nesimiega šią naktį, jis atsakė:
– O ne, mielas broli, aš visada gerai miegu, bet šią naktį mano eilė budėti; ir aš džiaugsiuosi galėdamas tau padėti, jeigu tik tau reikalinga mano pagalba.
– Naktinis budėjimas? O kam jis? Argi galima tikėtis naktinio Bendruomenės užpuolimo?
– Ne, Bendruomenė priešų neturi, nors žvėrys kartais ir atbėga čia. Brolių budėjimas reikalingas tam, kad teiktume žmonėms pagalbą visą parą, nepriklausomai, diena tai ar naktis.
– Bet kam reikalinga pagalba naktį? – klausinėjau toliau stebėdamasis.
– Kam? – nusijuokė brolis. – Tu tikriausiai visai neseniai Bendruomenėje. Eikime štai į tą žiburį, kur aš ką tik nuvedžiau tris keleivius. Tu pats galėsi įsitikinti, ar aš teisus, nusprendęs, kad jiems reikalinga pagalba, nors dabar ir naktis.
Žiburys, į kurį mes ėjome, iš tolo atrodęs toks mažas, iš tikrųjų buvo tik toli nuo mūsų ir man tebuvo panašus į mažą lempą.
Mes priėjome prie namelio, kurio trys langai buvo ryškiai nušviesti. Broliui davus ženklą, aš priėjau prie vieno lango ir pamačiau liesą, išsekusią moterį nuskarusiais čiabuvių rūbais su kūdikiu ant rankų. Nugara į langą stovėjo moteris, vilkinti balta Bendruomenės seserų apranga, ir siūlė pakeleivei puodelį karšto pieno, duonos su medumi ir dar kažkokio maisto, kurio neįžiūrėjau.
Staiga sesuo pasisuko veidu į langą ir aš vos susilaikiau nesušukęs: nelaimingąją maitino ledi Berdran. Greta manęs stovėjęs brolis, pamatęs, kad atšokau, nusprendė, jog šiame kambaryje jau viską apžiūrėjau, paėmė mane už rankos ir atsargiai, kad neužlipčiau ant gėlių, privedė prie antro nušviesto lango.
Kaip tik tuo metu, kai prie jo prigludau, atsidarė durys kambario gilumoje, ir aš pamačiau, matyt, tiesiai iš vonios ateinantį senelį, kuriam man nepažįstamas budintis brolis padėjo apsirengti švariais rūbais. Brolis privedė senelį prie stalo. Pasodino. Iš senelio manierų supratau, kad jis aklas, nors akys buvo atmerktos.
Durys vėl atsidarė ir jaunutė sesuo įvedė gal aštuonerių metų berniuką, matyt, švariai išpraustą, sušukuotą, ir pasodino už stalo greta senelio. Supratau, kad berniukas buvo vedlys.
Ta pati sesuo tuoj abiem atnešė po pialą karštos, garuojančios sriubos, o brolis atpjovė jiems po didelę riekę duonos. Seniai nemačiau tokio alkio, su kokiu prie valgio puolė senelis ir berniukas.
Priėjęs prie trečio lango, pamačiau čia sėdinčią moterį, susisupusią į našlės skraistę. Ji abiem rankomis stipriai spaudė savo pilvą ir siūbavo į šonus, retkarčiais vis suvaitodama.
Kambaryje buvo dvi seserys ir man pažįstamas gydytojas. Visi jie triūsė aplink moterį, kažką stipriai jai aiškindami, kažką įtikinėdami, ko ta nenorėjo suprasti.
– Aš ją sutikau prie parko ribos ir ištraukiau iš kilpos, susuktos iš jos pačios kasų, kuriomis ji norėjo save uždusinti. Ji taip stipriai man priešinosi, kad turėjau pasišaukti į pagalbą dar du brolius. Mes trise vos pajėgėme atvesti ją čia. Įtariu, kad čia viena iš tų begalės našlių dramų. Bendruomenė išgelbėjo ne vieną moterį, besižudančią dėl siaubingų socialinių prietarų, mirčiai pasmerkiančių visas Indijos našles. Ali ir daugelis jo draugų visomis jėgomis kovoja su šia Indijos nelaime. Tolimosiose Bendruomenėse, tarp miškų, yra vaikų priglaudos, kur nelaimingosios našlės augina savo ir svetimus vaikus. Dabar, brangus broli, spręsk pats, ar reikalinga naktinė pagalba šiai pasaulio dalelei.
Jis išvedė mane į pagrindinę alėją, maloniai atsisveikino ir vėl pasuko į parko pakraštį, tęsdamas savo naktinį budėjimą. Išsiskyręs su juo, sustojau ir ėmiau dairytis aplink. Visur, kur tik pažvelgdavau, mačiau mažus žiburėlius, kurių reikšmę dabar gerai supratau.
Manyje suknibždo spiečius naujų minčių. Pradėjau suprasti, ką reiškia neleisti veltui nė vienos akimirkos, “būti budriam” ir tarnauti sutiktam žmogui, pasitarnaujant per jį pačiam Gyvenimui.
Grįžau namo ir vėl ėmiau skaityti brolio knygelę.

“Mes su tavimi pertraukėme savo pokalbį toje vietoje, kur aš apibūdinau tavo veiklą kaip tarnavimą Dievui žmoguje, – skaičiau antro įrašo tęsinį, lyg tai būtų buvęs mano paties minčių tęsinys. – Tai kiekvieno mokinystės ieškančio žmogaus kelias. Mokiniui nėra kitokių gyvenimo žemėje valandų, kaip tik jo veiklos valandos; ir visa jo diena – tai džiugus budėjimas, kuris jam ne kaip pareiga ar žygdarbis, o kaip pats paprasčiausias bendravimas su savo Mokytoju.
Mokinio džiugesys – jo žinių rezultatas. Iki to laiko pasikeičia visi jo prietarai apie sunkią pareigą, dorą elgesį, nuobodulį, pareigos įgrisimą, iki to laiko širdis išsilaisvina iš minčių apie save, apie savo “Aš”.
Kai tik taps lengva, nes akys nustos žiūrėti per savo egoizmo “Aš” prizmę, tai mokinys jau ir pasiruošęs artimesniam bendravimui su Mokytoju.
Kaip tu įsivaizduoji tą abipusę mokinio ir Mokytojo veiklą? Ar tu galvoji, kad Mokytojas nuolat vadovauja visai mokinio darbo dienai, vesdamas jį su rankšluosčiu po pažastimis, kaip motina veda kūdikį, stengdamasi išmokyti jį vaikščioti?
Mokytojo švelnumas, dėmesys ir meilė-pagalba pranoksta bet kokį motinišką rūpestį. Ir pobūdis skiriasi nuo rūpestingos motinos globos, nes jai į pirmą planą išplaukia buitiniai, grynai egoistiniai rūpesčiai.
Mokytojo veiklos stimulas saugant mokinį priklauso nuo paties mokinio, nuo jo tyrumo prasiveržimo. Mokytojas nesiūlo mokiniui tų ar kitų sąlyginių galimybių ir receptų, kaip pasiekti tobulėjimą, komplekso, – Mokytojas žadina mokinio dvasią tai veiklai, kuri būtina kaip tik jam, jo aukščiausiam vystymuisi; per kurią jis galėtų pats rasti Šviesą ir Tiesą ir pajėgtų suprasti, kad žinios ? tai ne žodis, ne mokymas, jos – veiksmas. Jos reiškia: būti ir tapti, o ne klausyti, kritikuoti, priimti, kas patinka, atmesti, kas netinka savam, kupinam prietarų dabartinio momento įsitikinimui. Mokytojo dvasia stumia mokinį į pažinimą, į sugebėjimą laisvai stebėti savo paties mintis.
Diena iš dienos stiprėja mokinio ištikimybė, jeigu jis mato kasdieniniame darbe ne save, o tą meilę, kuri teka per jį. Ne “Aš” tampa jo gyvenimo būdu, bet “per mane”. Su kiekviena diena jis išsilaisvina iš vis didesnio įsikaltų minčių kiekio, kurios buvo įsišakniję jo “Aš”. Mokinio bebaimiškumas, anksčiau buvęs tik jo proto varomu entuziazmu ir priskirtas prie jo dorybių, dabar tampa kasdienine jo atmosfera, jo natūralia jėga.
Neturėk prietaro, kad tu nesi greta Mokytojo vien dėl jus skiriančio atstumo. Atstumas egzistuoja tol, kol širdyje gyvena vien žemiško gyvenimo prietaras. Kai tik žinios praplečia akiratį, dingsta atstumo šešėlis, kaip ir vienišumo šešėlis.
Mokinio praskaidrėjusio žvilgsnio jau nebetemdo kalnai šiukšlių, trukdžiusių jam matyti Harmoniją. Harmonija nepriklauso nei nuo vietos, nei nuo šventyklos, kurioje meldžiamasi, ir pati nėra šventykla, kuria žavimasi. Harmonija pasiekiama tiek, kiek Jos turima savyje.
Per vidinę savidrausmę žmogus pradeda įnešti į savo dieną ne tik savo dvasinę kūrybą. Naujai stengdamasis suvokti, kas tai yra “charakteris”, jis naujai kuria ir visą savo išorinį gyvenimą. Jeigu jis anksčiau skubiai šokdavo iš lovos ir paskutinę akimirką išbėgdavo iš kambario, kad tik suspėtų prie neatidėliotinų reikalų, tai dabar jam tampa aišku, kad jį supanti atmosfera neatskiriama nuo jo paties.
Jeigu anksčiau jis gyveno netvarkingą gyvenimą, teisindamasis savo talentu ir priimdamas bohemą kaip neatskiriamą meno dalį, tai jis niekuo nesiskyrė nuo bet kurio “teosofo-ieškotojo”, laikančio savo tuštybę nemokamu priedu prie “savo” ieškojimų ir prie “savo” teosofijos.
Kuo plačiau atsiveria mokiniui dvasinis horizontas, tuo aiškiau jam, kiek grožio jis gali ir turi įnešti į savo buitį, kad taptų gyvu pavyzdžiu kiekvienam, su kuo jį suves Gyvenimas.
Paprasta mokinio diena, budriai pragyventa dirbant, su dėmesiu ir palankumu, nustoja būti nuobodi, pilka kasdienybė, kai tik į uždavinį įeina sąvokos ne “ieškoti”, o “būti ir tapti”.
Prieš mokinio akis nustoja suktis vien tik plikų žemės faktų panorama. Jo dvasia liejasi į viską ir meilės raiščiais nuolat suriša visus dienos įvykius, visada suliedama į vientisą vienovę abu dirbančius pasaulius: gyvo dangaus pasaulį ir gyvos žemės pasaulį.
Kad pats paruoštum iš savęs aukštą, dvasiškai išvystytą būtybę, kuri galėtų tapti mokiniu, tau reikia suprasti, priimti ir palaiminti visas savo išorines aplinkybes.
Reikia suprasti, kad kūnas ir aplinka nėra vien šio įsikūnijimo vaisiai. Jie visada – amžių karma. Nei viena išorinė aplinkybė negali būti atmesta valios pastangomis. Kuo atkakliau norėtum nublokšti nuo savo kelio tas ar kitas žmonių savybes ar aplinkybių virtinę, tuo atkakliau jos seks paskui tave, nors laikinai tau pasisektų išmesti jas ar pasislėpti nuo jų.
Jos pakeis formą ir vėl anksčiau ar vėliau iškils priešais tave. Tik meilės jėga gali išlaisvinti išorinį ir vidinį žmogaus kelią, tik ji viena pilką dieną pavers švytinčios kūrybos laime.
Dvasinio augimo pradžioje kiekvienam žmogui atrodo, kad kūrybos talentas – tai išoriškai išreikšta dvasios galia. Jis neįvertina didžiulių vidinių neapčiuopiamų jėgų: nuolankumo, tyrumo, meilės ir džiaugsmo, jeigu jie neskamba jam kaip naudinga žemės veikla.
Tik kiekvienas jo dvasinės ir fizinės kūrybos veiksmas, tik ilgas darbas, nuolat plečiant sąmonę, atveda prie kryptingo Amžinybės tikslo. Išorinė tvarka tampa tiesioginiu vidinės tvarkos atspindžiu, lygiai kaip kiekvienas kasdieninės kūrybos prasiveržimo apmąstymas negali įsilieti į dienos veiksmus be dialektinio mąstymo bazės. Jeigu skulptorius nori atvaizduoti savo tautos veržimąsi į pergalę, jis turi įsigilinti į jos istoriją, turi savo dvasia pajusti nematomus tautos šlovės ir nacionalinės išminties puslapius, širdimi jausti jos amžių naštą, pagrindines ją tobulėti verčiančias idėjas, – tik tada jis galės išgirsti gaidą, kuria skamba tautai jos šiuolaikiškumas.
Tik tada skulptorius iš molio galės sukurti gyvą veržlumą, nes savo širdyje jau išgyveno visą tautos kryžiaus kelią, visą jos nukryžiavimo skausmą, jos didįjį ėjimą per istorinius kančių ir išaukštinimo etapus, vedančius į tą kulminacinį tautos dvasios galios pasireiškimo momentą, kurį menininkas nori įamžinti istorijai.
Nei molis, nei drobė neišlaikys net kelerių metų išbandymo, jeigu jų kūrėjai pasigriebė temą ir paleido ją į mases kaip gerai perkamą ir pelningą prekę. Jų kūriniai, kaip bloga reklama, atsidurs tarp į juos panašaus atsitiktinio šlamšto.
Mokinio kūrybą, kaip ir talentingo gydytojo, visada lydi taiklus dvasios akių pastabumas, betarpiškai veikiantis per intuiciją. Bet ši intuicija – ne šios dienos produktas, o Išminties sintezė, prabundanti taip pat ne šiuo regimu dabarties momentu; ji tik matoma pasekmė tų daugelio nematomų kūrybinių įtampų, kurių vardas – Meilė.
Išlaisvinti savyje Meilę ir pasiekti galimybę lieti ją ramiai ir paprastai, kaip palankumą, į visus reikalus bei susitikimus neįmanoma proto pastangomis. Laisvai stebint savo polėkius, nepastovumą, skepticizmą ar godumą, galima tik grįsti siaurus takelius, kuriais laikui bėgant pradės tekėti jėga kaip naujo organizmo kraujotaka.
Kas tai yra mokinystė? Tik išsilaisvinimo kelias. Ar galima laikyti mokinyste gyvenimą, jeigu jis be pasaulėžiūros? Tokios mokinystės būti negali. Kiek ir kokiais keliais beieškotų žmogus Mokytojo, jis negalės jo rasti, jeigu pasaulėžiūra lengvabūdiška ir jeigu jis naiviai laukia, kad jo viduje kas nors savaime pasikeis, atsivers, sprogs kaip pūlinė votis arba, atvirkščiai, pražys pilnaviduriu žiedu.
Nuobodžiausi “ieškotojai” – tai nuolat besidairantys atgal ir ieškantys dabartyje patvirtinimo ar įrodymo tiems savo kliedesiams, kuriuos sapnavo jaunystėje. Didingiausias iš visų darbo kelių – išsilaisvinimo kelias.
Nėra nė vienos akimirkos, kuri galėtų iškristi iš karmos grandinės tarpsnio be pačios didžiausios žmogaus pareigos: tuoj pat vėl prisiimti ją, nes ji visada yra Amžinybės šaukimas, visada veda į išsilaisvinimą, kaip lengvabūdiškam žmogui nesvarbi ji beatrodytų.
Mokinys, įvertinęs ne tik savo, bet ir kiekvieno kito kelią, t. y. supratęs įsikūnijimo svarbą, nebegali būti lengvabūdiškas. Tai nereiškia, kad jis turi vaikščioti su svarbią “misiją” atliekančio fizionomija ir nemokėti juoktis. Tai reiškia kiekvieną akimirką suvokti prabėgančio “dabar” vertę bei sugebėti viską iš jo kūrybiškai paimti ir grąžinti.
Kūnas ir dvasia, kaip nedalomos ląstelės, dangų ir žemę suderinti gali tik besivystydami lygiagrečiai. Ir kuo labiau vystosi dvasia, tuo labiau išsilaisvina kūno ląstelės, pasiruošdamos sugerti į organizmą spindinčią saulės materiją.
Išvalytam organizmui mirtis tėra tik didžiausio džiaugsmo veiksmas. Žmogui, visą gyvenimą pildžiusiam prietarų maišus, mirtis – išsivalymo kryžiaus kelias, nors jis buvo ir labai dorybingas bei geras.
Buitis su visais jos sąlyginumais dažniausiai ir yra tos prietarų sienos, kurių neperžengia mirštantysis. Pirmoji mokinio elgesio taisyklė tau turi būti dienos lengvumas, kaip sudėtingas įvairiarūšio dvasinio vienijimosi su kiekvieno sutikto žmogaus gyvu gyvenimu junginys. Tau “diena” – tai visada ir visur dalyvaujantys nematomi pagalbininkai, kurie supa tave nepriklausomai nuo vietos, laiko, atstumo visuose tavo reikaluose ir susitikimuose. Tu daugiau ne vienas, tu visada dirbi su jais.
Kol išsivystys mokinio psichiniai pojūčiai, leidžiantys jam aiškiai jausti aukštų jėgų buvimą, jo ištikimybė turi išaugti į didžiulę meilę. Meilė, kam ji bebūtų skirta – Dievui, Mokytojui, mylimam šventajam – tik tada atves į geidžiamą susiliejimą su tais, kurie garbinami ir kurių šaukiamasi, kai peraugs į tarnavimą čia pat esantiems aplinkiniams žmonėms, kuriems mokinys išmoks nešti meilės linkėjimus.
Mokinystės kelias visiems vienodas: jeigu nelaimingieji beldžiasi į tavo duris – tu teisingame kelyje.”

Baigėsi antrasis užrašas.
Net nepajutau, kaip užsidengiau rankomis veidą ir nugrimzdau į tas didžias mintis, kurias skaičiau. Dieve mano! Kaip man dar toli iki tų visų brandžios dvasios etapų, apie kuriuos dabar skaičiau. Mintys nuklydo į brangų brolį-tėvą, dvidešimt ketverių metų jaunuolį, karininką, beveik kasdien dalyvavusį susidūrimuose su kalniečiais, nuolat rizikavusį būti sužeistą ar nukautą, visada rasdavusį mažam broliukui-sūneliui švelnumą, glamonę, raminančią šypseną.
Prisiminiau tą nuolatinį brolio Nikolajaus ramumą, naujai permąsčiau visą jo gyvenimą, ir tas gyvenimas dabar man atrodė žygdarbiu. Negalėjau prisiminti nė vienos moters brolio Nikolajaus gyvenimo kelyje, o juk jis buvo neabejotinas gražuolis.
Dabar naujai supratau jo skausmingą, neatpažįstamai pasikeitusį veidą, kai pirmą kartą pamačiau Nal K. alėjoje. Supratau ir tą jo kančią Ali sode prieš puotą. Prisiminiau dar vieną, pasirinkusį dvasinį kelią, – jaunąjį Ali. Ašaros pasipylė iš mano akių, bet tai buvo ne tos ašaros, kuriomis apraudamos brangių žmonių mirtinos kančios, o ašaros, riedančios iš pagarbos prieš tą didybę, kokią pajėgia atlaikyti žmogaus dvasia ir kokiu švytinčios pagalbos pavyzdžiu gali tapti toks žmogus. Mano mintys, mano širdis virpėjo pagarba visiems, kuriuos pastaruoju metu sutikau. Nepajėgiau rasti žodžių išsakyti savo dėkingumui I. ir Franciskui, tegalėjau vien tik kartoti brolio Nikolajaus užrašų pirmuosius žodžius:
“Šlovė tiems, kurie atvedė mane iki šio didžio mano gyvenimo momento.
Šlovė tiems, kurie, kaip ir aš, pasieks jį.”
Pajutau, kad Eta timpčioja mane už rankovės, pasiėmiau savo puikųjį paukštį, prigludau prie jo galvos ir niekaip negalėjau sulaikyti ašarų. Eta apglėbė sparnais mano galvą lyg suprasdamas šias ašaras ir guosdamas mane. Taip ir rado mus besėdinčius į kambarį įėjęs I.
Mano brangaus Mokytojo ir draugo ranka švelniai nusileido ant mano galvos ir nepakartojamai švelnus balsas drąsino mane:
– Ko gi tu verki, mano mielas drauge? Juk tai, ką tu perskaitei apie tau brangius žmones bei jų didžius draugus ir kas tave taip sukrėtė, tik tau atrodo išsižadėjimo heroizmas. Jiems tai – kūrimo heroika, didžiausios, nenugalimos kūrybinės jėgos ? Džiaugsmo ? heroika. Įsimink tai, ką tau dabar pasakysiu, ir pasistenk mano žodžius taikyti savo veiksmams kaip tavo naujo gyvenimo įsakymus. Mes su tavimi jau ne kartą kalbėjome apie ašaras. Ir kiekvieną kartą aš vis aiškindavau tau, kad ašaros, bet kokios ašaros, silpnina žmogų. Tuo tarpu tu, žengęs į išsilaisvinimo kelią prisiėmei džiaugsmo veiklą tapti jėga silpnam, paguoda kenčiančiam ir pagalba netekusiam vilties. Nesistenk dabar sulaikyti ašarų valios pastangomis, bet kiekvieną kartą, kai ašara jau bus pasiruošusi riedėti iš tavo akių, pakilk dvasia į viršų ir prisimink visus nelaiminguosius, kurių pasaulyje tiek daug ir be tavo ašarų. Tiek daug verkiančių visatoje, kad mokinys privalo džiovinti jų ašaras, o ne didinti tą srautą. Kai tik tavo mintis pakils virš egoizmo, tu pamatysi, kad kiekviena ašara ? ašara apie save, kaip tu ją bevertintum. Dabar, kai tu girdi Tylos balsą ir matai tau brangių žmonių atvaizdus nepriklausomai nuo vietos ir atstumo, kiekviena tavo ašara griauna kurį nors iš tų tiltų, kuriais vyksta tavo bendravimas su jais. Pradėk savo dieną palaimingu džiaugsmu gyventi dar vieną dieną žemėje, dar kartą turėti galimybę pasveikinti Dievą žmoguje ir padėti jam. Kuo aukščiau vyksta tavo paties išsilaisvinimas, tuo pačiam aiškiau, koks lengvas gali būti žmogaus kelias ir kokia katorga jis paverčia savo dieną sau, o dažnai ir savo artimiesiems. Tave šiomis dienomis supančių žmonių šeimoje, kur tu išlaisvintas nuo visų buities rūpesčių, nuo visų jos sąlyginumų, bręsk, drauge, tam metui, kai išeisi iš čia ir pajusi visą žmonių aistrų įtampą. Tik dabar tu gali visiškai ramiai ugdyti savo savitvardą. Labai nedaug kam duodama ši laimė: formuoti protą, širdį ir charakterį tarp egoizmo neturinčių žmonių. Visi tavo susitikimai čia – tai senų ir naujų karmų susitikimai. Ir kad nepraleistum nė vienos jų grandies, kurias tau paduoda tave mylintys ir tavimi besirūpinantys, tau lieka tik vienas uždavinys: nelieti ašarų, kurios užtemdo dvasios akis, bet lieti džiaugsmą, kuris padeda kiekvienai pro tave praeinančiai būtybei sujudinti savyje grožį, o ne melancholiją. Pasiimk Etą, mes eisime maudytis ir atgal negrįšime, o aplankysime Franciską. Man reikia su juo apie daug ką pasikalbėti, o svarbiausia ? sužinoti, ar jis išleis mane dabar į Tolimąsias Bendruomenes, kur mane atkakliai kviečia. Tuo tapu čia taip pat daug reikalų ir be manęs Franciskui bus sunku. Įsijunk, mano mielas, į mūsų bendro darbo interesų tinklą ir pamiršk apie galimybę verkti, nors iš pagarbos kitų heroizmui. Tai, kas šiandien tau atrodo nepasiekiamas didvyriškumas, rytoj taps tik šiaip sunkia našta, o poryt – net nesunkia. Dienos uždavinys – ne pati jausmų heroika, o tai, kad viskas, ką tu pasieki, neatrodytų tau pasiekta kryžiaus keliu, o ateitų lengvai, džiaugsmingai ir paprastai. Šiandien tu turėsi daug darbo. Ar miegojai naktį? ? paklausė I. įdėmiai žiūrėdamas į mane.
Aš papasakojau jam, kaip praleidau naktį, ką mačiau ir kaip nustebau išvydęs budinčią ledi Berdran.
– Ir dar kartą, brangusis I., įsitikinau, koks nebrandus mano suvokimas, koks aš aklas, spręsdamas apie žmones, kaip nieko neįžvelgiu mane supančiame gyvenime.
– Kiekvienam savo kelias, Liovuška. Gal tūkstančiai ir tūkstančiai norėtų pasikeisti su tavimi vaidmenimis, bet gyvenimo teatro scena paklūsta visatos dėsniams ir vaidmenys šiame teatre negali būti paskirstyti pagal asmeninį direktoriaus ar režisieriaus palankumą. Aukščiausioji režisūra kiekvieną atveda į jo visatos darbo vietą, o kaip kiekvienas dirbs čia ? tai individualus nepakartojamumas. Ir kiek vaidmenų beprisirinktų žmogus, kurs jis tiktai tą, kuriam subrendo jo harmonija.
Išsimaudę nuėjome į ligoninę pas seserį Aleksandrą. Pirmą kartą buvau ligoninėje taip anksti. Mane sugraudino vaizdas, kurį čia pamačiau. Didžiulėje valgykloje prie vaikiškų staliukų sėdėjo daug sveikstančių vaikų. Juos aptarnavo tokie patys vyresni vaikai ir jaunutės seserys. Vėl priekaištavau sau, kad iki šiol nežinojau nei ligoninės dydžio, nei gyventojams teikiamos pagalbos apimties.
Daugelis vaikų susižavėję sveikino I., o aš ir vėl nežinojau, kada ir kur jie galėjo su juo susipažinti. Neūžaugos nepaisė jokios disciplinos, puolė prie I. ir pakibo ant jo kaip vynuogės. Iš tolimojo kampo atėjo Franciskas ir nusivedė mus su visa neūžaugų našta prie savo stalo. Pusryčiams buvo paduoti šalti vegetariški patiekalai, bet kiekvienas, jeigu norėjo, galėjo gauti karštos sriubos, bulvių, ir visur buvo pridėta vaisių.
Franciskas, kaip ir visada susitikęs su manimi, ilgai nepaleido mano rankos ir švelniai šypsojosi.
– Taip, Liovuška, taip, auk, gražuoli, auk. Greitai tu pamatysi nelaimingųjų gyvenimą, kaupk džiaugsmą, kad užlietum juos. Pamatysi tokių nelaimingųjų, apie kurių egzistavimą iki šiol net nežinojai. Laikas, laikas tau suvyriškėti. Nesijaudink I., imk juos visus ir keliauk. Čia man padės. Florentietis greitai ką nors atsiųs. Pagalbininkų man atsiras.
– Tu visada pasiruošęs užsiversti bet kokią naštą, Franciskai, bet ar leis tavo sveikata tiek daug dirbti? Tu kartais pamiršti, kad Florentietis uždraudė tau be dienos poilsio budėti naktimis.
– Nesirūpink, drauge. Aš reguliariai tris valandas per dieną praleidžiu prie knygų, ir tai suteikia man tokį poilsį, kad pakanka jėgų vaikščioti naktį. Šiąnakt įvyko didis susitikimas. O, koks aš buvau laimingas, kad likimo atvestą nelaimingąją galėjau išgelbėti iš tikros mirties! Ji jau ruošėsi skandinti savo naujagimį kūdikį ir pati šokti iš paskos. Dabar ir motina, ir kūdikis džiaugiasi gyvenimu, ir aš esu įsitikinęs, kad šis kūdikis bus didis žmogus.
Franciskas visas švytėjo. Iš jo taip ir liejosi meilė. Jo veidas, kuris niekada neįdegdavo saulėje, beveik permatomas, rausvais skruostais, iš tamsių ir įdegusių veidų išsiskyrė ne tik savo baltumu. Jis būtų išsiskyręs ir iš tūkstančio baltų veidų – tokia aukšta dvasios jėga buvo nušvietusi visus šio veido bruožus.
Dar kartą akivaizdžiai įsitikinau, kas tai yra Meilė ir prisiminiau neseniai man pasakytus I. žodžius: “Tu galvoji, kad kilnus žmonių elgesys – tai išsižadėjimo heroizmas. Jiems tai – kūrimo heroika, didžiausios, nenugalimos kūrybinės jėgos – Džiaugsmo – heroika”.
Dabar mačiau gyvą šių I. žodžių pavyzdį ir mane apėmė dvejopas jausmas. Iš vienos pusės, suvokiau, kaip man dabar dar nepasiekiama tokia psichika; iš kitos – visgi tebegalvojau, kad žmogus tokią būseną pasiekia tik per eilę išsižadėjimų.
Tarsi nugirdęs mano mintis Franciskas uždėjo ranką man ant peties ir pažvelgė į akis:
– Kristus turėjo dvylika apaštalų, bet tik vienas Jonas ėjo pasiaukojusios meilės keliu. Visi likusieji ėjo pačiais įvairiausiais keliais. Ir jeigu kiekvienas iš jų praėjo savo kryžiaus kelią, tai tik todėl, kad jų aistrų jėga turėjo tapti nenugalimu ir visišku bebaimiškumu, ištikimybe ir pasitikėjimu. Aš jau kalbėjau tau, kad kryžiaus reikšmė – tai keturių palaimų derinys: meilės palaimos, ramybės palaimos, džiaugsmo palaimos ir bebaimiškumo palaimos. Šie iki galo išvystyti meilės aspektai žmoguje kiekvieną atveda į harmoniją. Įžengti į ją ir įsitvirtinti kiekvienas siekia savu keliu, bet jos vaisius skins tik tas, kuris rado džiaugsmą tobulėjimo kelyje. Gyvenimas, visas visatos Gyvenimas ? visada teigimas. Kurti galima tik teigiant. Kas negali savo gyvenimo kasdienybėje, savo aplinkybėse, išmokti teigimo džiaugsmo, tas negali tapti šviesa kelyje kitiems. Tačiau, Liovuška, negalima matuotis svetimo gyvenimo kryžiaus. Saviems pečiams tinka tik vienas: savo paties. Dabar tau atrodo neįmanomas mano kelias. Patikėk, kad toks pat neįmanomas man atrodo tavo kelias. Aš negaliu įsivaizduoti, kad sėdu rašyti kokį nors romaną ar apysaką. Pripažindamas didžią rašytojo, išradėjo ir t. t. svarbą, aš negaliu net galvoti apie kurį nors iš tų kelių. Tai būtų tik žmonių juokinimas. Dar mažiau galiu įsivaizduoti save Bronskio ar Aninovo vaidmenyse, nors pats ne kartą patyriau, kokia nuostabi jėga – menininko talentas ir kokia veiksminga jos įtaka. Talentas akimirksniu nušviečia visą žmogų, tuo tarpu kai kiti dvasinio poveikio keliai reikalauja ilgo, kruopštaus darbo. Tačiau kam ieškoti palyginimui pavyzdžių. Jeigu man tektų gyventi ir dirbti vietoje mūsų bendro draugo I., aš nepajėgčiau, nes negalėčiau klajoti tarp tiek žmonių, ir numirčiau niekam neatnešęs nei naudos, nei džiaugsmo. Kryžius, kurį neša žmogus ant savo pečių per savo kasdienybę, visada lengvas, bet žmogaus regėjimas taip užterštas, kad vietoje harmonijos, su kuria jis turėtų kurti ir kuria turėtų lengvinti visų greta einančių gyvenimus, jis pats kala aistrų vinis į savo paties kryžių. Ir vietoje keturių palaimų neša kryžių su vinimis, išdraskydamas pats sau plėštines žaizdas.
Dabar eisime pas mane. Aš tau duosiu keletą laiškų savo draugams, gyvenantiems šiuo metu Tolimosiose Bendruomenėse. Perduodamas jiems mano laiškus, įsižiūrėk į juos. Gal tau nustos atrodyti taip baisiai žmogaus gyvenimas visų užmirštame, nežinomame pasaulio taške be triukšmingos veiksmų arenos.
Mes nuėjome į Francisko kambarį ir aš niekaip negalėjau atsistebėti, kaip jis taip taikliai ir teisingai pastebėjo mano pojūčius ir mintis. Iš tikrųjų dažnai pagalvodavau apie čia sutinkamų žmonių gyvenimą, labai išsilavinusių ir talentingų žmonių, nuolat gyvenančių nuošaliose gyvenvietėse. Dar dažniau būdavo liūdna ir gūdu, kai įsivaizduodavau tūkstančius žmonių, niekada neišvykstančių iš savo užkampių, karta po kartos pasitenkinančių kukliu likimu iš protėvių paveldėtuose namuose ir darbuose. Ir visas šias mintis įžvelgė Franciskas ir tarsi pelenus pajudino dabar savo meilės žarstekliu.
Kai įėjome į jo kambarį, Franciskas pirmiausia pakėlė savo marmurinio stalo dangtį ir aš pamačiau po juo, kaip man iš pirmo žvilgsnio pasirodė, nuostabią aukštą vazą. Bet tai buvo taurė iš raudono brangakmenio, gal rubino, ir joje, žaižaruodamas visomis spalvomis, kunkuliavo skystis.
Dabar aš supratau, kad tai buvo altorius. Ir Francisko altorius nebuvo panašus nė į vieną mano iki šiol matytą.
Viduryje stovėjo raudona aukšta, didelė taurė, o už jos pusračiu stovėjo gerokai mažesnės taurės, pačių įvairiausių spalvų. Iš pradžių man atrodė, kad taurių labai daug, bet įsižiūrėjęs pamačiau, kad, be raudonos, buvo dar šešios. Trys iš jų stovėjo iš dešinės ir trys ? iš kairės pusės.
Balta, mėlyna, žalia iš kairės, truputį toliau – geltona, oranžinė ir violetinė, visos skirtingų formų ir nušlifavimo, supo raudoną taurę. Iš kiekvienos kilo nedidelė liepsna, tokios pačios spalvos kaip taurė.
Mintimis nukeliavau į oranžinį namelį, kur visai neseniai stovėjau prieš tokį altorių.
Franciskas abiem rankomis palietė raudoną taurę, jos liepsna ryškiau įsiplieskė ir aš išgirdau jo šnabždesį: “Tebūna mano rankos ir mano dvasia tyros, kaip tyra Tavo liepsna, kada aš rašysiu Tavo šaukimą Taviesiems tarnams.”
Taip susikaupęs pastovėjo valandėlę, nuėjo prie rašomojo stalo, pasiėmė popieriaus lapą ir ėmė rašyti. Kaip ir visi žmonės aš dažnai matydavau kitus rašant. Mačiau ir išsiblaškiusių, tokių kaip aš pats, ir susikaupusių, dėmesingų, bet nei iki šios valandos, nei per visą savo tolesnį gyvenimą nemačiau tokio veido ir tokios figūros kaip Francisko prie rašomojo stalo.
Be to, kad jis, atrodo, pamiršo visus ir viską, jo veido išraiška visą laiką keitėsi. Ir tokia aiški buvo šio puikaus veido mimika, kad aš tarsi pats mačiau tuos, kam jis rašo, ir supratau, ką jis rašo.
Taip įsigilinau stebėti Franciską ir jo darbą, kad net nepastebėjau, kada išėjo I. Priešais mane tarsi vyko asmeninis Francisko pokalbis su kiekvienu jo korespondentu. Praplaukė ištisa veidų galerija. Laiškų krūvelė išaugo, ir man atrodė, kad į šią krūvelę sudėti ne laiškai, bet Francisko sielos gabalėliai, kuriuos jis plėšė iš savęs ir dėjo į vokus.
Tik štai jis ypatingai susikaupė, palinko virš popieriaus lapo, ėmė rašyti lėčiau negu kitus laiškus, iš po jo pirštų į rašto eilutes tarsi nusitiesė spinduliai, ir man pasirodė, kad aš net matau moterį, sielvartingai glaudžiančią prie savęs gal septynerių metų berniuką.
Iliuzija buvo tokia ryški, kad jau norėjau išeiti iš kambario ir netrukdyti moteriai vienai pasikalbėti su Francisku, kai jis pažvelgė į mane ir tarė:
– Mokykis valdyti erdvę. Aš įtraukiau tave į savo darbą, kad tau lengviau būtų perduoti mano pagalbą visiems mano draugams ir prijungti prie jos dar ir tavo paties meilę.
Dabar supratau, kad tie vaizdai, kurie man atrodė tik mano fantazija, iš tikrųjų buvo Francisko, įjungusio mane į savo mintis, meilės rezultatas.
Baigęs paskutinį laišką, jis susimąstė, nugrimzdo į tylią maldą, atsistojo, paėmė į rankas laišką ir nuėjo su juo prie altoriaus. Čia jis atsiklaupė, uždėjo laišką ant taurės ugnies, apkabino taurę abiem rankomis, priglaudė prie jos kaktą ir apmirė maldos ekstazėje.
Mane sukrėtė iš visos Francisko būtybės sklindanti jėga, energija, kažkoks šaukimas ir reikalavimas. Aš taip pat atsiklaupiau, sukrėstas jo meilės ir pasiaukojimo ekstazės, savo maldoje užmiršusio viską, išskyrus tą moterį, kuriai meldė jam vienam težinomų aukštesnių būtybių pagalbos.
Kaip ugnies liepsna perbėgo per mane užuojauta tai, dėl kurios Franciskas meldėsi. Pirmą kartą supratau gilią maldos jėgą ir tikrąją jos prasmę.
Kaip sugebėjau ir mokėjau, taip meldžiau savo rankų ir širdies tyrumo, kad užtektų jėgų perduoti Francisko laiškus ir neužterščiau jų savo paties silpnumo bei aistrų drumzlėmis. Daug pastangų reikėjo, kad suvaldyčiau gailesčio ir pagarbos ašaras, regint mano draugo pasiaukojimą ir net sunkiai pakeliamą jo gerumą.
Mano širdis prasiplėtė, aš dar kartą prisiminiau Ali žodžius mano broliui apie nuskurdintą Dievą žmoguje, kuriam reikia tarnauti, ir dar kartą suvokiau savo bejėgiškumą prieš barjerą, ant kurio švytėjo žodžiai: “Būti ir tapti”.
Dabar mačiau vieną iš tų, kuriems jau nereikia “tapti”, bet kas jau “buvo” įsikūnijęs gerumas. Franciskas atsistojo ir pasišaukė mane prie savęs. Kai priėjau ir atsistojau greta jo prie altoriaus, jis man pasakė:
– Jeigu mokinys įžengė į bendravimą su vienu Mokytoju, jis įžengė į bendravimą su visais jais. Priešais Tų, Kurie prašviesėjo, žvilgsnį jau negali būti skaidančių uždangų. Šią akimirką Meilės spindulio Mokytojas duoda tau pavedimą, kurį tau perduodu aš. Sutelk visą širdies tyrumą ir suvok, kaip viskas visatoje susiję, kaip visur vyksta vienų laidavimas už kitus. Prieš valandėlę dar nežinojai apie ištiso žmonių būrio egzistavimą. Dabar jie tau patys artimiausi ir švenčiausi draugai, nes neši pagalbą jiems jų kančiose. Į šį voką įdėsiu vienos tyriausios ir stipriausiai mylinčios būtybės chitono skiautelę. Jeigu sugebėsi išlaikyti širdyje palaimą ir Šviesą, su kuriomis dabar stovi prie altoriaus, tuo momentu, kai įteiksi šį laišką, aptrink pats tos motinos, kuriai rašau, kūdikį šia chitono skiaute. Jeigu pajusi, kad išsiblaškei, kad mano atvaizdas nebedega priešais tavo dvasinį regėjimą, atiduok motinai, tegul pati aptrins juo savo sūnaus veiduką. Suvok dabar, kad tarnavimas artimui – tai ne gerumo protrūkis, kada tu pasiruošęs viską atiduoti, o po to galvoti, kur pačiam ką nors iš atiduoto vėl įsigyti. Tarnavimas artimui ? tai elgesio linija, tai kasdieninis darbas, kurį jungia ir maitina gyvenimo džiaugsmas. Įvertink šį džiaugsmą gyventi ne dėl Išminties ieškojimo, ne dėl žinių ir patiriamų meilės ekstazių, ne dėl Dievo, kaip laimės viršūnės šlovinimo, bet kaip paprastą sąvoką: viskas susiję, negalima atsiriboti nė nuo vieno žmogaus, ne tik nuo visos savo aplinkybių visumos. Nugyventų dienų vertė matuojama vienintele valiuta: kur ir kiek išaudei per dieną meilės gijų, kur ir kiek sugebėjai jų sutvirtinti ir kuo surišai sutvirtinančius mazgus. Išsaugok atmintyje šią valandėlę ir sutvirtink darbo su manimi giją, o tuo pačiu ir su mano Mokytoju, Meilės Mokytoju, kurio vardas Jėzus. Savo mazgą, surišusį mūsų abiejų darbo gijas, aš sutvirtinu visa savo širdies meile ir visu tyrumu. Priimk mano laiškus prie meilės altoriaus ir nunešk juos su ta harmonija, kurios dabar esi kupinas. Su džiaugsmu ir lengvai paduota pagalba visada pasiekia tikslą. Žmogus pakyla į aukštesnę pakopą, ir visi visatos šviesieji sako: “Mes nuėjome dar vieną etapą”. Nes, kaip jau minėjau, viskas susiję, viskas vienovėje, niekas negali būti išmestas iš gyvenimo susitikimų, nors pats jis ir neįsivaizduoja savo ryšio su visu Vienatiniu Gyvenimu.
Franciskas įdėjo skiautelę į voką, paėmė nuo taurės jos liepsnoje nesudegusį laišką, prispaudė jį prie lūpų, persižegnojo juo sakydamas: “Meilės palaima, Ramybės palaima, Džiaugsmo palaima, Bebaimiškumo palaima, skriskite mano ištikimybės harmonijos sparnais ir įsiliekite į tą širdį, dėl kurios meldžiu tave, Mokytojau, drauge ir Šviesos bei Meilės padėjėjau”.
Liepsna taurėje plykstelėjo. Franciskas, o po jo ir aš dar kartą priklaupėme priešais altorių ir jis uždengė stalo dangtį.
Perdavęs man ištisą krūvą laiškų – kai kuriuose tebuvo tik keli žodžiai – suvyniojo juos į gražią šilkinę skarelę, priminusią man mėlyną sero Vomio skarelę, tik Francisko skarelė buvo šiltos raudonos spalvos.
Šis sugretinimas iššaukė prisiminimus apie tą nuostabų žmogų ir aš paklausiau Francisko, ar jis pažįsta serą Vomį.
– Pažįstu, pažįstu, Liovuška, o štai Chavos nepažįstu, niekada nemačiau. Kaip tu manai, ar aš išsigąsčiau jos juodumo? ? Franciskas linksmai juokėsi, akyse švietė humoras.
– Dabar man labai gėda, Franciskai, bet turiu pasakyti, kad tada ją pamatęs taip išsigandau, kad iki šiol prisimenu tą jausmą. Po tiek laiko, kai jau taip ilgai esu tarp žmonių, kurių jausmai ir jėgos nežino nei baimės, nei susierzinimo, pasikeičiau aš pats ir mano suvokimas. Anksčiau negalėjau net įsivaizduoti, ne tik vadovautis veikloje, kad kiekvienas sutiktasis ? mano Vienatinis. Nesuvokiau, kad visai nesvarbu, koks jo Vienatinis, o svarbu, kaip mano, manyje gyvenantis Vienatinis sveikina sutiktojo žmogaus dievišką ugnį. Tuo tarpu dabar negaliu įsivaizduoti, kaip galima sutikti žmogų vien tik pagal jo asmenines savybes, o ne pagal Vienatinio Gyvenimo ugnį. Dabar ėmiau suprasti ir kitką, apie ką man dažnai kalbėjo I., kad sveikas žemės protas ir paties žmogaus taktas sudaro vientisą mechanizmą, be kurio neįmanoma budėti ir sugebėti perduoti žmonėms Mokytojo pagalbą. Man dabar visiškai aišku, kad “žinoti” – reiškia “mokėti”. Šią akimirką manyje dingo kažkas, kas trukdė man “būti ir tapti”.
– Tai, Liovuška, labai didelis žmogaus dvasinio augimo žingsnis. Vieną arba du kartus žmogus gali pasielgti angeliškai, ir tai, aišku, daug. Bet ne šiais poelgiais grįstas išsivadavimo kelias, o vien tik paprasta darbo diena. Kai neši mano laišką seniui Starandai, įdėmiai įsižiūrėk į jį. Ir ne tik į jį, bet ir į visus tuos senius, kurie gyvena su juo viename name. Visas tas didelis nuošalus namas pilnas žmonių, visą gyvenimą uoliai ieškojusių Dievo ir kelių į Jį. Bet nė vienas iš jų neturėjo ir iki šiol neturi nei takto jausmo, nei tikrojo grožio suvokimo. Visą gyvenimą jų dvasiniai ieškojimai prieštaravo jų veiksmams. Jie visi, be išimties, geri, buvo pasiruošę atiduoti paskutinį, ką turėjo, ir visgi nieko, be irzlumo, nesugebėjo aplink save pasėti. Net praėję per daugelį kančių ir pasiekę Bendruomenę, jie ir čia negali būti harmoningi, ir čia jų auros amžinai virpa kibirkščiuojančia ugnimi ir drumsčia ramybę bet kokioje atmosferoje, kur jie bepatektų. Kai kuriems iš jų, kaip pvz. Starandai, jau nėra vilties šiame įsikūnijime pasiekti taktą ir išvystytą grožio jausmą. Jame įsišaknijo ir nuo senatvės sustingo savęs pervertinimas. Į jį kaip rūdys įsigraužė supratimas, kad teisus tik jis vienas, o kiti apie didžias tiesas mąsto paviršutiniškai. Jis galvoja, kad jeigu jis suprato Mokytojo žodžius būtent taip, savaip, tai tiesa tokia ir yra. Ir kai tu matai ir žinai, kad jis viską suprato atvirkščiai ? tai vis tiek lieki bejėgis jam paaiškinti, nes jo nuobodus sustingęs egocentrizmas verčia jį tyliai tavęs klausyti ir galvoti sau: “Gerai, kalbėk, aš pats žinau, ko man reikia ir kas man geriau”. Susipažindamas su šiais žmonėmis, būk budrus. Aiškiau matyk, kas tai yra Gyvenimo savyje ir aplink save teigimas, Jo aspektų savyje ir aplink save teigimas, ir kas tai yra persidažęs egoizmas, virtęs kvailu ir užsispyrusiu savęs pervertinimu. Toks žmogus, nesiginčydamas su tavimi, tarsi stengdamasis nesudirginti tavęs, tarsi saugodamas tavo namus ir susitikimą, nemato, kad dar prieš susitikdamas su tavimi jau pasmerkė tave, iš anksto nusprendė, kad tu pasielgei ne taip, kaip reikia pagal jo aukščiausią supratimą. Jis ir iki susitikimo su tavimi, melsdamasis už tave, prašė savo Dievo “nušviesti” tave, bet jis negalvojo, kad reikėtų iš savo širdies nutiesti džiaugsmingos meilės spindulį, sutelkti savo mintis į Šviesos srautą ir pakloti jas po tavo kojomis kaip meilės kilimą. Jeigu tau atsitiks didelė nelaimė ar didelis nemalonumas, jis pasakys apgailestaudamas: “Matyt, to esi nusipelnęs”, bet neparodys tau didelės meilės, paguosdamas bent žodžiu, ko iš jo reikalauja taktas, jau nekalbant apie brangias užuojautos energijas, kuriomis nuplautų tavo nelaimę ar nemalonumą ir padėtų tau juos atlaikyti. Jeigu jis iššaukė tavyje susierzinimą, jeigu jis nuvargino tave savo netaktiškais prašymais, dažnai išprašydamas tau reikalingus daiktus ir nešdamas juos kitiems, darydamas labdarą tavo sąskaita, tai visas jo dėkingumas tau pasireikš tik tuo, kad jis tau pasakys: “Vis tik Mokytojas mus kitaip moko, o tu štai širsti”. Tuo tarpu pats ir vėl nesupras, kad jo širdis virto sausa kempine ir jis negali įnešti ramybės, nes pats nieko nemyli ir vargu ar kada mylėjo, nors, be abejo, galvojo, kad myli. Šie žmonės buvo dažnai karštai mylimi, bet jų vidinis sausumas, nors ir pridengtas išoriniu meilumu, visus nuo jų nutolindavo. Visus savo draugus jie nukamavo arba giliai nuvylė. Jie liko visiškai vieniši ir vis tiek negalėjo suprasti savo didžiulės kaltės prieš Gyvenimą. Bet kiekvienas iš jų turi ir savus didelius nuopelnus, todėl šie žmonės mūsiškiai. Pats Gyvenimas randa būdą suteikti jiems ilgaamžiškumą, kad jie turėtų laiko nusimesti nuo savęs išorinio nusižeminimo prietarą, po kuriuo slypi didelis išdidumas. Gyvenimas laukia, duodamas laiko jų pasenusiai, išdžiūvusiai širdies kempinei vėl užsipildyti meile, išvalyta ir džiaugsminga. Kartais Gyvenimui pasiseka ir toks žmogus senatvėje išgyvena vidinį perversmą, pasiekia tikrąjį nusižeminimą, kuris padeda jam lengvai pakelti netektis. Liūdniausia ? jų nepakantumas. Visą gyvenimą jie trokšta žygdarbio. Jų smegenyse dažnai sukirba mintis: “Pasiaukoti”, bet kai tenka patirti badą ir šaltį, tai tampa jiems ypatingai sunkia kančia. Čia ir išlenda, kiek savo dvasioje žmogus tesukaupė tikrojo didvyriškumo, nors visą gyvenimą veržėsi į žygdarbį, atsisakydamas mėsos ir žuvies, o kai atėjo laikas be vegetarystės žygdarbio, kasdieniškai apsieiti be to, be ko visą gyvenimą apsieina didelė vargšų dalis, jie neturi jėgų net nusišypsoti tokiai smulkmenai kaip išorinė netektis. Įsižiūrėk, Liovuška, ir išmok pamoką ne būsimo rašytojo psichologinės analizės ugdymui, bet plačiam savo meilės bei užuojautos atvėrimui, žinojimo džiaugsmui: koks sunkus kiekvienam jo išsilaisvinimo kelias ir kaip negalima smerkti žmogaus, tegalima tik mokytis iš jo, atveriant pačiam sau savo nemažus trūkumus ir silpnybes. Prieš paduodamas kiekvienam mano adresatui laišką, paruošk save šiam šventam pavedimui. Prisimink, kaip mes su tavimi stovėjome prie degančios meilės taurės ir prieš įteikdamas laišką apiplauk rankas ir širdį jos ugnyje. Eik, drauguži. Iki tavo išvykimo jau nepasimatysime, bet mintimis aš su tavimi būsiu visur.
Franciskas pabučiavo mane ir pridūrė, kad eičiau namo vienas, o I. pareis, kai baigs reikalus, ir kad aš dėl jo nesirūpinčiau.
Išėjau iš ligoninės teritorijos nešdamasis brangius laiškus. Pirmą kartą gavau pavedimą iš savo dvasia taip stipriai mane pranokstančio žmogaus. Mintimis prigludau prie Florentiečio, prašydamas jo padėti man atlikti šį uždavinį su pačia didžiausia savitvarda, taktu bei meile. Nešiausi ryšulėlį kaip šventenybę ir tenorėjau nieko nesutikti ir su niekuo nesikalbėti. Pasirinkau pačius nuošaliausius takelius ir grįžau į savo kambarį niekieno nepastebėtas.
Paslėpęs Francisko paketą, sėdau skaityti brolio užrašų knygelę. Mano sujaudinta dvasia negalėjo iš karto pereiti prie žemės darbų. Turėjau grįžti į visišką pusiausvyrą bei savitvardą ir brolio užrašų knygelė geriausiai tam tiko.

Toliau