Šiandien į treniruotę eiti nereikia. Dieną prigulsiu. Tiek daug klausimų prisikaupė Iriusui.
Jaučiuosi keistai, ne toks kaip visi, ir man nuo to negera. Man sunku ilgesnį laiką išlaikyti sukoncentravus dėmesį į kažką vieną, sunku save kontroliuoti ir sulaikyti jausmus. Ir klasėje, ir namuose aš atkreipiu į save dėmesį bet kuriais būdais, nes aš noriu, kad mane pastebėtų. Aš tai rėkiu, tai kvatojuosi. Kada manęs negerbia, kaip asmenybės, mane apima toks pyktis. Juk mano tik kūnas mažas, o aš pats didelis ir daug žinau. Kodėl suaugusieji to nemato ir negali manęs suprasti?
Štai tada mano emocijos ir pasileidžia kamuoliais.
Man patinka kalbėtis su medžiais miške ir su viskuo, kas yra aplink mane. Jie paprasčiausiai klausosi ir myli mane tokį, koks aš esu. Kaip šaunu būti ten, kur tu gali tiesiog būti, kur tavęs niekas nesmerks. Aš nuolat jaučiu, kad mano aplinkoje mane vertina ir teisia. Kodėl jie nesupranta, kad aš nesu blogas? Aš tiesiog kitoks!
Aš žinau, kad skiriuosi nuo kitų, tiesa, nežinau kuo. Man negera nuo jų nesupratimo. Taip norisi, kad mano artimieji mane mylėtų, suprastų, palaikytų ir gerbtų. Argi aš kaltas, kad esu ne toks, kaip visi?
Su šiomis mintimis aš ir užmigau.
Iriusas jau buvo mūsų susitikimų vietoje ir supratingai žvelgė į mane.
– Vladai, ar tu neatsimeni kokiu tikslu gimei Žemėje? Tokius, kaip tu, vadina indigo vaikais pagal jūsų tamsiai mėlyną auros – energetinio apvalkalo spalvą. Jūs atėjote su šventu tikslu paskelbti apie naujos visuomenės atėjimą, kuri pagrįsta sąžiningumu, bendradarbiavimu ir meile. Laikui bėgant, kada indigo žmonių bus labai daug, jūsų pasaulis pasikeis, lyginant su šia diena. Jame vis mažiau bus prievartos ir konkurencijos. Palaipsniui pati savaime dings būtinybė lenktyniauti.. Išsivystys telepatiniai sugebėjimai ir melas taps paprasčiausiai neįmanomas.
Ir kuo greičiau tu ir kiti žmonės išsivaduos iš savo neigiamų savybių ir kenksmingų įpročių, tuo greičiau Žemėje bus Rojus. Tai realybė, nors dar ne visi gali tuo patikėti. Indigo – ta žmonijos dalis, kuri tai suvokia.
O ant suaugusių tu nepyk, kad jie nesupranta tavęs. Jie tave myli, tik paprasčiausiai nežino, kaip su tavimi bendrauti. Paprašyk jų tau neįsakinėti, o susitarti su tavimi, tada visiems bus lengviau gyventi.
– Aš pamėginsiu, Iriusai.
– O dabar, jei nori, parodysiu tau „Godumo“ vietovę ?
– Važiuojam!
Vietovė buvo išsidėsčius tamsiai rudose ir juodose kalvose, o ant jų stovintys namai buvo tamsiai pilkos spalvos. Pilkai žali gyventojai buvo panašūs į vikšrus ir kirmėles. Jie ištempdavo savo liemenis, o po to susisukdavo į kamuoliuką, slėpdami ten ką nors valgomo. Vienas turėjo medžių vaisius, bet jis nenorėjo jų su niekuo dalintis. Kitas turėjo braškes, bet irgi nenorėjo niekam nieko duoti. Trečias turėjo uogų, ketvirtas riešutų, penktas žolių ir javų. Bet kiekvienas stengėsi užslėpti maistą sau.
„Tai juokingi, – pagalvojau aš, -jei jie visi tarpusavyje pasidalintų, tai tada visi turėtų įvairaus maisto. O dar ir susidraugautų, kaip mes su vaikais žygyje, kai valgėme iš vieno katilo!“
– Žiūrėk, du ėmė dalintis vienas su kitu! – išgirdau Iriuso balsą. – Jiems taip patiko gerumo pojūtis, lyginant su sunkiomis godumo vibracijomis, kad jie ėmė dalintis su visais savo vaisiais.
– Žiūrėk, kai kurie iš jų ima, o savo neduoda.
Mes dar kurį laiką stebėjome tuos du, kurie suprato, kad dosniais būti geriau. Išdalinę visiems viską, ką turėjo, jie išskrido.
– Jei nori, dabar aš tave nuvešiu į „Susimąstymo“ vietovę?
– Važiuokim, Iriusai, tik kas čia gero iš susimąstymo?
– Tuoj pamatysi.
Čia būtybės sėdėjo išilgai upės ir nejudėdamos žiūrėjo kažkur į tolį.
– Kodėl jos čia sėdi?
– Jos mąsto be jausmų, be emocijų, be palyginimų. Ties niekuo savo dėmesio nesustabdo, savo energijos niekur nesiunčia.
– O ar tai gerai? Kas bus, jei jie niekam savo energijos nesiųs?
– Tada iliuzinis pasaulis, kuris įsitvirtina sąmonėje, išnyks ir liks tik realus pasaulis. Jei visi žmonės iš savo sąmonės pašalins iliuzinį pasaulį, tai jo nebus.
– O koks tada bus?
– Žymiai lengvesnis ir džiaugsmingesnis, pagrįstas meilės energijomis.
– Tai šaunu! O kaip pašalinti iliuziją iš sąmonės?
– Greitai nepapasakosi. Bet tas, kas suprato, stengiasi tai padaryti. Jūsų kartos indigo vaikai pasistengs tai padaryti.
– Ačiū tau, Iriusai! Iki pasimatymo!
Sekantį rytą, nelaukdamas kol tėtė išplūs, atsiprašiau mamos už savo vakarykštį grubumą. Su apetitu suvalgiau pusryčius, pagyriau už juos mamą.
Mokykloje buvau tylus, atidus ir mandagus. Tiesa, visa tai man gavosi sunkiai. Mokytoja netgi paklausė, ar aš sveikas. Ir kai atsakiau, kad jaučiuosi puikiai, ji ėmė per visas pamokas mane kviesti prie lentos.
Susikaupiau, kaip mokė Iriusas, ir gavau du penketukus(Rusijoje penketukas – Lietuvoje atitinka dešimtuką). O per skaitymo pamoką taip išraiškingai perskaičiau eilėraštį, kad visa klasė man plojo.
Po to man taip pakilo nuotaika, kad pasiūliau Denisui padėti ruošti rusų kalbos ir skaitymo pamokas. Jis nustebęs sumirksėjo blakstienomis ir sutiko. Aš netgi savo konkurentui, dvejetukininkui Genai pasiūliau padėti mokytis. Jis taip pat nustebo, bet atsisakė.
Nors ir labai užimtas, bet laiko atlikti namų darbus rasiu visuomet. Manęs ilgai įkalbinėti nereikia. Jei sėduosi ruošti pamokų, tai užtrunku maždaug po penkiolika – dvidešimt minučių kiekvienai pamokai. Štai ir šiandien su pamokų ruoša per valandą susitvarkiau.
Treniruotėje chamiškai nesielgiau, nieko nestumdžiau, nors ir čiuožiau dideliu greičiu.
Ir namuose niekas iš manęs grubaus žodžio neišgirdo. Tėtis nutarė palaukti ir papildomai neauklėti, pasitenkindamas ta nuobauda, kurią man paskyrė mama.
O, kad taip išsilaikyti dvylika kartų! Arba nors pusę! Po to, gal būt, ir įprasčiau.
Užsnūdau iš karto. Iriusas, pasirodo, buvo vietoje.
– Na ką, Vladai, sunku tau šiandien buvo?
– Sunku, Iriusai, bet garbės žodis, aš stengiausi.
– Žinau, Vladai. O širdyje kaip, malonu?
– Tikrai, Iriusai, aš netgi didžiuojuosi, kad įveikiau save!
– Šaunuolis, aš gi sakiau, kad tu gabus vyrukas. Taip ir tęsk, neatitrūk.
– Pasistengsiu. O tu gali man parodyti „Pavydo“ vietovę, o tai tas konkurentas mane veikia.
– Važiuojam, parodysiu.
„Pavydo“ vietovė buvo gilioje duobėje. Ji neturėjo konkrečios spalvos. Vietovės gyventojai buvo pačių negražiausių spalvų ir jų atspalviai nuoilat kaitaliojosi. Ir elgėsi jie keistai: kas save ietimi badė, kas kabojo ant kablių pakibęs, kai kurie gulėjo nejudėdami.
– Iriusai, kodėl jie taip keistai elgiasi, argi jiems neskauda?
– Pavydas – tai visada skausmo sau sukėlimas. Jie kankina save savo pavydu, todėl ir jų spalva keičiasi tokiais nemaloniais atspalviais. Bet, kaip matai, jie kenčia ir toliau save skaudina.
– Kodėl?
– Tikriausia jiems patinka būti apkvaitusiais nuo patirto skausmo.
– Argi tai gali kam nors patikti? Štai man jau įgriso pavyduliavimas! Kaip man išsivaduoti iš pavydo?
Tai praeis, kai suprasi, kad tavo išrinktoji – ne tavo nuosavybė, kad ji taip pat turi pasirinkimo teisę: su kuo būti, kuo užsiimti, kur eiti.
– Bet juk anksčiau aš patikau Ksiušai, o dabar ji žiūri į Geną!
– Jeigu pasirinko kitą, o ne tave, reiškia verta pagalvoti, kodėl taip atsitiko. Gali būti, kad tau reikia savyje kažką pakeisti?
– Aš pagalvosiu, Iriusai.
– Žiūrėk, va tas nustojo kyboti ir daugiau jau nebesikeičia tos bjaurios spalvos, o jis pats tapo šviesiai geltonas.
– Supratau. Kam man į save savanoriškai ietimi durti? Daugiau nepyksiu ant Ksiušos. Geriau pagalvosiu apie ką nors gero! Iriusai, o ar pas jus yra „Svajonių ir Fantazijų“ vietovė? Man visuomet patinka ką nors sugalvoti, fantazuoti! Bet man kai kada sako, kad aš melagis.
– O žinai, kur čia skirtumas? Svajonė, kaip taisyklė, pakylėta, nukreipta į grožį, fantazijos skrydis nuostabus, o melas neharmoningas ir kenkia tiek sau, tiek kitiems.
– Žinau, žinau. Svajonė ir fantazija yra lengvų vibracijų, o melas – sunkių. Reiškia, melas – tai trūkumas.
– Tu šaunuolis ! Teisingai supratai skirtumą. Na, o dabar nuvešiu tave į “Svajonių ir Fantazijų” vietovę.
Šioje vietovėje viskas buvo šviesių atspalvių. Ir namų konstrukcijos buvo grakščios, lengvos, beveik besvorės. Šalia kiekvieno pastato glūdėjo gražus skverelis arba fontanas, apsuptas nuostabių gėlynų. Jų formos, spalvos ir dydžiai nuolatos keitėsi, kadangi kiekvienas gyventojas fantazavo, kaip tik galėjo, puošdamas savo plotelį. Tuo pačiu keitėsi ir patys jų kūrėjai.
– Čia svajoja apie pačias nuostabiausias ir praktiškiausias kūnų ir namų formas, – paaiškino Iriusas.
– Išmėginę savo fantazijas ant savęs, gyventojai pereina į svajones apie visą planetą. Ir jei daugumos gyventojų sąmone pritariama kuriam nors projektui, tai jis greitai įsikūnija gyvenime.
– O, kad taip man irgi išmokus mintimis statyti!
– Tu ir statai. Ir kiekvienas iš jūsų stato, tik ne visi tai numano, todėl, kad nemato greito rezultato.
– O kodėl mes jo nematom?
– Pas jus Žemėje viskas vyksta žymiai lėčiau, nei pas mus. Todėl jums sunkiau pastebėti, kaip kuria jūsų mintis. Kai kada tarp minties gimimo ir jos realizavimo Žemėje praeina mėnesiai, kai kada metai ir netgi šimtmečiai. O mūsų planetoje rezultatas matomas praktiškai akimirksniu. Tu girdėjai tokį išsireiškimą “mintis materiali“?
– Girdėjau, bet nelabai supratau. Bet jūsų planetoje viskas akivaizdu. O ką, bet kuri mintis materiali, bloga taip pat?
– Bet kuri. Dėl šios priežasties pas jus ir vyksta stichinės nelaimės ir gamtiniai kataklizmai.
Jeigu daugumos žmonių sąmonėje kyla piktos mintys, pilnos nuoskaudų, rūstybės, neapykantos, tai fiziniame pasaulyje jos pavirsta viesulais, žemės drebėjimais, potvyniais, netgi pulkais skėrių, savo kelyje suryjančių viską, kas gyva.
– Bet juk tai siaubinga! Reikia skubiai ką nors daryti! Padėti žmonėms ir Žemei!
– Jei nori padėti žmonėms ir savo planetai, pradėk nuo savęs! Pasikeisi pats, pasikeis ir tavo aplinka, o reiškia, pasikeis aplink tave pasaulis.
– Teisybė, Iriusai! Tik va, su mintimis nelengva susitvarkyti! Dažnai blogos mintys taip ir lenda į galvą.
– O tu jas pastebėk ir persijunk į geras.
– Aš įsivaizduosiu blogas mintis kaip piktus, pasišiaušusius ir dantytus kamuoliukus. Kai tik jie atsiras mano galvoje, sakysiu „Lauk, dantytieji! Priešas nepraeis!“ O pats imsiu galvoti apie ką nors gero, pavyzdžiui, kokį gerą darbą padaryti.
– Stulbinantys laimėjimai, Vladai! Bet, atrodo tau reikia grįžti, girdžiu žadintuvo skambutį.
– Ačiū tau, Iriusai, už viską. Iki susitikimo!
