Jei nori, kad kančia pamažu apleistų tavo namus – mokykis visiems atleisti pradėdamas bent nuo tų, kurių nepažįsti, o tik iš kalbų ar žiniasklaidos sužinai apie tikras ar išgalvotas jų nuodėmes, nes kitais besipiktindamas nuteisi pats save.
Sukurtasis pasaulis kiekvieną akimirką dovanoja nesiliaujantį gyvybės judesį, besišaukiantį atsako tavo sieloje. Jei šio judesio nejauti – atėjo laikas gydyti sergančią širdį. Jei siela neturi jėgų atsiliepti į kūrinijos šauksmą, ji neįstengs pažinti Kūrėjo. Teatsiveria tavi dvasios durys, kad Kūrėjo Dvasia aplankytų ir troškimą gyvent dovanotų.
Jei gali būti balsu pavasarį sprogstančio ar rudenį lapus numetančio medžio, vadinasi, dar tavyje tebegyvuoja rojaus prisiminimai. Koks džiaugsmas įsileisti į save gamtos laimę ir joje švęsti gyvenimą!
Jei iš tiesų trokšti padėti kenčiančiam žmogui – kuo mažiau kalbėk. Tik prieš tai maldoje išgrynink savo širdį ir atsivesk kenčiantįjį į Viešpaties Akivaizdos slėpinį tyloje. Leisk, kad Dievo meilė per tave apkabintų paliestąjį skausmo ir dėkok už stebuklą regėdamas priimtą ir išgyventą Dievo artumą.
Jei manai esąs nepataisomas ir beviltiškas, negaliu uždrausti tau taip galvoti. Tik pasilieku sau teisę manyti kitaip, nes žinau, kad Dievo meilė nepalyginamai didesnė už tavo beviltiškumą. Šios meilės šviesa leidžia man patikėti tavimi ten, kur tu pats jau nebeturi jėgų tikėti.
Jei Dievo šviesa nuskaidrins širdį, tu nematysi kito žmogaus ligų, nuodėmių ir viso to, dėl ko iki šiol stokojai jėgų mylėti savo artimą.
Žmonės taip dažnai guodžiasi dėl įvairiausių netekčių. Visiems tad norėčiau priminti dėsnį: jei išmoksi atsisakyti – įgysi, jei prisiriši – prarasi.
Jei nori ko nors gauti – pirmiausia išmok duoti. Kuo mažiau iš kitų tikėsiesi ir kuo labiau ugdysi troškimą dalytis, tuo daugiau gausi, kad niekuomet nestokotum galimybių tęsti dalijimosi stebuklą.
