Nuo 2000 metų aš stojau į Įšventinimų Kelią vadovaujant Didžiosios Baltosios Brolijos Valdovams. Pajutau būtinybę sukurti elektroninį leidinį, kuriame aš galėčiau dalintis asmenine patirtimi, duoti aktualią informaciją dvasinėmis temomis ir suteikčiau žodį skaitytojams, kurie nori pasidalinti savo informacija ir nuomonėmis.
Savo leidinyje aš niekada nepretendavau visko aprėpti ir atvaizduoti viso dvasinio gyvenimo įvairiapusiškumo. Pagrindinė užduotis, kurią aš sau kėliau, tai išsaugoti tą Dieviškąją vibraciją, kurią aš gaudavau iš Valdovų meditacijų metu.
Idėją tokio leidinio sukūrimui aš gavau iš viršaus ir aš niekada negalėjau numanyti, kad Valdovai panaudos mano gyvybės srautą ir šį leidinį tiesioginiam bendravimui su žmonėmis per savo laiškus. Vienok 2005 metų kovo 4 dieną aš padėjau priiminėti iš Valdovų diktavimus.
Diktavimai tęsėsi kiekvieną dieną iki 2005 metų birželio 30. Beveik keturis mėnesius nepertraukiamai kiekvieną dieną. Neslėpsiu, kad išlaikyti save tokį ilgą laikotarpį geroje dvasinėje formoje buvo pakankamai sunku, nekalbant apie tai, kad tokios didelės apimties informacijos ir energijos įsisavinimą buvo sunku išlaikyti grynai fiziškai.
Savo meditacijų metu aš ir toliau kiekvieną dieną susitikinėju su savo Mokytoju Sanat Kumara. Kai aš bandžiau sužinoti apie tolimesnius planus, tai gavau tokį atsakymą, kad jokios naujos informacijos nebus duodama iki tol, kol nebus pakankamai plačiai išleista tai, kas buvo duota iki šiol. Todėl pirmaeile užduotimi dabar yra diktavimų knygos išleidimas. Sanat Kumara taip pat ne mažesnę reikšmę suteikia būtinybei išleisti knygą „Gėris ir Blogis“, kuri buvo per mane duota pereitų metų rudenį. Internete su šia knyga jūs galite susipažinti pagal nuorodą http://www.viduje.puikiai.lt/sirius2011/?p=1043
Valdovai reikalavo, kad diktavimus aš publikuočiau interneto svetainėje tą pačią dieną, kai aš juos gaunu. Ir tai aš stengiausi padaryti.
„Jūs sakote, kad po diktavimų priėmimo, Jums reikia pasisemti jėgų, bet nejaugi jie neduoda Jums jėgų, nepamaitina Jus Šviesa?“
Pagarbiai, Liepsnos Saugotojas
Viena ar kita forma šis klausimas kartojasi daugelyje laiškų, ateinančių mano adresu, todėl aš nusprendžiau atsakyti į šį klausimą ne asmeniškai, o „Siriaus“ puslapiuose. Iš tikrųjų, žmonės, lankę klases, kuriose buvo mokomi Summit Lighthouse atstovų, dažnai prisimena apie skirtingų žmonių cituojamus prisiminimus, kaip Elizabet. K. Prophet dalijosi savo įspūdžiais, kuriuos patirdavo priimdama diktavimus.
Po diktavimų priėmimo Elizabet jausdavo nepaprastą jėgų antplūdį ir kartais negalėdavo užmigti dėl ją pripildžiusių energijų. Dėl to daugelis mano pervargime mato tą faktą, kad diktavimai buvo priimami ne iš eterio oktavų, o iš melagingos hierarchijos, astralinių būtybių ir t.t. ir vietoj to, kad būčiau pripildyta Šviesa, vyko atvirkščiai, aš atiduodavau savo Šviesą būtybėms.
Apgailestaujant, aš niekada asmeniškai nedalyvavau kai Elizabet priimdavo diktavimus ir niekada su ja nebendravau fiziniame plane. Man tik 1998 metais pavyko perklausyti keletą diktavimų tiesioginėje transliacijoje per Internetą. Todėl apie tai, kaip diktavimus priimdavo Elizabet, aš galiu spręsti tik iš mano video kasetėse matytų įrašų. Ir tai truputį skiriasi nuo to, kaip diktavimus priimdavau aš. Ir, aišku, papasakoti aš galiu tik apie savo asmeninius pojūčius ir apie savo asmeninę patirtį.
Pirmą mėnesį, kai netikėtai pradėjau gauti diktavimus, aš iš tikrųjų jaučiau nepaprastą jėgų ir energijos antplūdį. Be to, aš jusdavau nuostabios harmonijos ir vidinės ramybės būseną. Atrodė, niekas visame pasaulyje negali išvesti manęs iš lygsvaros. Taip ir buvo. Aš pati stebėdavausi. Aš guldavau miegoti ir prabusdavau jausdama tas vidinės palaimos ir susitaikymo būsenas, kurių aš nejaučiau nuo vaikystės. Miego valandų kiekis smarkiai sutrumpėjo. Aš galėdavau nemiegoti iki 3-4 valandos ryto ir po 5-6 valandų miego mano jėgos pilnai atsistatydavo. Aš guldavau miegoti ir prabusdavau su mintimi apie tai, kad reikia vėl priimti diktavimą. Bet pirmą mėnesį aš niekaip negalėjau priprasti prie tų neįprastų pojūčių, kurie buvo susiję su diktavimų priėmimu.
Prieš diktavimų priėmimą aš įeidavau į gilią meditaciją. Tam reikėdavo apie 1 valandos. Ir tik tada, kai aš pasiekdavau pilną minčių nebuvimo būseną, mano sąmonė mane palikdavo sekundės dalims, kaip man atrodė( aš iš tikrųjų nežinau, kiek praeidavo laiko), iš karto sekdavo komanda :”Stokis, prieik prie kompiuterio, mes pradedame“. (Aš medituodavau prieš altorių, truputį toliau nuo kompiuterio.) Aš sakau „komanda“, nors tai skambėdavo labai geranoriškai ir netgi, galima sakyti, rūpestingai. Iš tikrųjų toje sąmonės būsenoje, kurioje aš buvau tuo momentu, buvo labai sunku ne tik atsistoti, bet ir pajudinti pirštu. Todėl komanda buvo pakartojama keletą kartų, tol, kol aš neatsistodavau.
Aš prieidavau prie kompiuterio, o galvoje buvo visiška tuštuma. Ir kiekvieną kartą aš nustebdavau, ką galima parašyti, kai galvoje absoliuti tuštuma? Bet kaip tiktai aš atidarydavau programą, iš karto gi mano galvoje atsirasdavo atskirų žodžių mintys, keleto žodžių ar sakinių pavidalu. Sekantys žodžiai-mintys atsirasdavo iš karto gi, kaip tiktai aš užbaigdavau surinkti buvusius. Buvo visiškai pilnas jausmas, kad aš renku kažkokią tai beprasmybę, nesąmonę todėl, kad aš buvau susitelkusi į raidžių rinkimą klaviatūroje ir kartais net nesuprasdavau to, ką aš renku esmės.
Antrąkart aš stebėdavausi tuo, kai gaudavau galimybę perskaityti pilną diktavimo tekstą. Jame buvo prasmė!
Ištisą mėnesį ar ilgiau aš laukiau, kada šis stebuklas baigsis, bet jis nesibaigdavo. Diktavimus gaudavau kiekvieną dieną maždaug tuo pačiu metu, kai saulė būdavo zenite.
Vakare aš ištaisydavau rašybos ir sintaksės klaidas, įdėdavau tekstą į svetainę ir išsiuntinėdavau visiems užsiprenumeravusiems, nes dieną blogai dirba Internetas. Kai pradėjo eiti antras mėnesis, kai aš gaudavau diktavimus, aš pradėjau pastebėti, kad pradėjau ilgiau miegoti. Ir jei nors vieną dieną neišeidavau į parką ar paprasčiausiai į kiemą, tai sekančią dieną mano savijauta būdavo nekokia. Reikia pasakyti, kad diktavimų priėmimo metu praeina labai stiprios, didelės energijos. Ir šios energijos visiškai skiriasi, priklausomai nuo to, koks ateina Valdovas. Aš nematau Valdovų, bet jaučiu.
Trečią mėnesį pradėjau jausti nuovargį. Atsirado būtinybė ilgiau pamiegoti, kad atstatyčiau jėgas ir ilgiau būčiau gamtoje. Tuo metu gaudavau daug laiškų ir aš nesuspėdavau į juos atsakyti. Man prisireikdavo save nugalėti ir atsakyti į laiškus iki vėlios nakties. Po trijų mėnesių aš jau galvojau tik apie tai, kad galėčiau ištverti. Analogija čia tokia: kai jūs būnate saulėje pusvalandį ar valandą, tai šitai jūsų sveikatai naudinga ir malonu. O dabar įsivaizduokite, kad jums būtina būti po atvira saule ištisą dieną ir taip kiekvieną dieną, be jokios galimybės pasislėpti pavėsyje? Aš manau, kad jums būtų sunku šitai išlaikyti. Bet esmė buvo ne tiktai Šviesos energijos pertekliuje. Kaip vienąkart numylėtinis Alfa pasiliko po diktavimo, aš paklausiau, kodėl man taip sunku. Aš negaliu pažodžiui pasakyti to, ką Jis atsakė, nes neužrašinėdavau. Bet Jis maždaug taip atsakė: „Tu netobula. Jai tu būtum tobula, tu negalėtum būti fiziniame plane. Kadangi tu netobula, tai kitų žmonių išpuoliai veikia tave ir tu jauti šiuos išpuolius kaip nuovargį ir jėgų trūkumą“.
Reikia pabrėžti, kad ne visi, kas skaitė diktavimus, jautė susižavėjimą. Labai daugelis išreikšdavo labai neigiamas mintis, apie kurias aš net nenoriu prisiminti, kad nepažeminčiau vibracijų. Tuo metu svetainės „Sirius“ http://sirius-ru.net lankytojų skaičius išaugo iki 5 tūkstančių per mėnesį. Lankytojų skaičius Sergejaus Kišinevskio svetainėje www.ascension.ru/, kur taipogi diktavimai buvo dedami kiekvieną dieną, viršijo 6 tūkstančius žmonių. Žmonių, peržiūrėjusių temos, pavadintos „Tatjanos Mikušinos čenelingas“, svetainės „Sąmonė“ forume, viršijo 11 tūkstančių žmonių. Galima tik spėlioti, kiek žmonių skaitydami diktavimus jautė neigiamas emocijas ir siuntė mano adresu mintis ir jausmus. O mano jautrumas diktavimų priėmimo metu buvo unikalus. Aš girdėdavau tiesiog kiekvieną namo kaimynų šnabždesį. Ir esant šiam jautrumui, aš atsiliepdavau į kiekvieną neigiamą mintį ar jausmą, kuriems nėra atstumų minčių ir emocijų pasaulyje.
Ir taip, Alfa tęsė:“Kadangi tu netobula, tai išpuoliai iš kitų žmonių pusės daro tau poveikį ir tu jauti šiuos išpuolius kaip nuovargį ir jėgų nebuvimą. Todėl mes tave saugome“. Nežinau, ką aš daryčiau be jų apsaugos. Jei diktavimų priėmimo metu pas kaimynus pradėdavo groti muzika, ar pradėdavo garsiai kalbėtis, aš pašaukdavau Valdovus ir visi garsai nutildavo.
Vienok po diktavimo apsauga sumažėdavo ir aš kartais pasijusdavau visiškai bejėgė ir neapsaugota nuo mane supančio pasaulio. Patikėkite manimi, tai nepakeliama, kai iš jų pasaulio nusileidi į šį pasaulį. Toks jausmas, kad šis pasaulis ir yra pragaras.
Aukščiausių vibracijų, kuriose aš būnu, kai priimu diktavimus būsenų pasikeitimą iki tų vibracijų, kurių lygmenyje yra supantis pasaulis, kai aš išeinu į kiemą, labai sunku išlaikyti ir fiziškai, ir psichologiškai. Jeigu diktavimai būtų trukę vieną mėnesį ar du, tai aš išlaikyčiau labai ramiai ir netgi esant visiems išpuoliams.
Bet keturi mėnesiai! Atsižvelgiant į tai, kad aš dirbdavau nuo 8 ir daugiau valandų kiekvieną dieną be išeiginių, pati įkeldama diktavimus į svetainę ir išsiuntinėdama užsiprenumeravusiems, atsakinėdama į daugelį laiškų? Aš nežinau, ar dar kas nors taip bandė? Buvo pasaulyje precedentas?
Ir dar, fizinis laidininkas negali išlaikyti per didelės Šviesos, jei ji viršija atitinkamą ribą.
Ir visgi, su Dievo pagalba aš išlaikiau. Ir, tikriausiai, kažkam tai būtent tai, kad aš pavargau, yra nenuginčijamu įrodymu, kad diktavimai ėjo iš kažkur tai „ne iš ten“.
Ką gi, nieko neįmanoma kuo nors įtikinti, jei žmogus jau turi nuomonę ir nenori jos keisti. Ir be to, į mano užduotį neįeina kažką tai atkalbinėti. Aš turėjau tik užrašyti tai, ką norėjo pasakyti Valdovai ir duoti galimybę šitai perskaityti tiems, kas turėjo tai perskaityti svetainėje, ar išsiuntinėjant užsiprenumeravusiems.
Aš manau, kad aš savo užduotį įvykdžiau. Tiesa, buvo sunku. Bet jokios žinios neateina į šį pasaulį lengvai. Ir bet kuris Tiesos laidininkas pereina per gimdymo skausmus ir kančias tam, kad Tiesa būtų pervesta į šį pasaulį ir žmonijos sąmonės būtų įsisavinta. Ir prisireikia daug kuo paaukoti.
Aš džiaugiuosi tarnaudama Dievui ir Valdovams.
Ir aš tikiuosi, kad Valdovai artimiausiu metu patikės man tarnavimą ir ateityje. Bent jau aš dėsiu tam visas savo pastangas.
2005 metų liepa,
AŠ ESU Tatjana Mikušina,
Didžiosios Baltosios Brolijos Pasiuntinys
