Portreto sukūrimo istorija
Кuthumi [1]
Valdovas Kuthumi paskutiniajame savo įsikūnijime buvo vadinamas Kut Humi Lal Singhas ir buvo Kašmyro brahmanas(braminas). Tai buvo XIX amžiuje, Tibete, Šigadzė. Taip jis žinomas kaip K. H. Gimė jis Pendžabe, daugybę metų jo šeima gyveno Kašmyre. Manoma, kad jis daug keliaudavo, 1850 metais lankė Oksfordo universitetą ir mokėsi Leipcigo universitete Vokietijoje septyniasdešimtais XIX amžiaus metais. Būdamas Leipcige Kuthumi susipažino su Gustavu Teodoru Fechneriu – filosofu ir šiuolaikinių psichologinių tyrinėjimų pradininku.
Кut Humi Lal Singhas
1875 metais Kuthumi kartu su El Morija įkūrė teosofų bendruomenę, kurio vadovė buvo Jelena Petrovna Blavatskaja. Mokymai, kuriuos per Blavatskają davė El Morija, Kuthumi bei kiti adeptai, atvėrė senąsias tiesas, gulinčias tiek Rytų, tiek ir Vakarų religijų pagrinde. Mokytojai siekė supažindinti žmoniją su dvasine brolija, kuri dirba neregimai, prisidėdama prie dvasinio žmonijos augimo.
Adeptų apsupta J.P. Balavatskaja
(iš kairės į dešinę: Кuthumi, El Morija ir Sen Žermenas)
Žinomas teosofas, Teosofų bendruomenės narys Čarlzas Ledbiteris savo knygoje “Mokytojai ir Kelias” pateikia kai kurias smulkmenas iš atsiskyrėliško savo mokytojo Tibete gyvenimo:
“…Kartais jis sėdi savo dideliame krėsle ir, kai jo žmonės mato jį ten, jie žino, jog jam negalima trukdyti; jie tiksliai nežino, ką jis daro, tačiau jie supranta, kad jis yra samadhi būsenoje. Tas faktas, kad Rytų gyventojai suprantą šią meditacijos rūšį ir jį gerbia, yra, galbūt, viena iš priežasčių, kodėl adeptai linkę gyventi Rytuose, o ne Vakaruose.
Tokiu būdu, turime įspūdį, jog didesnę dienos dalį Mokytojas ramiai sėdi ir, kaip mes pasakytume, medituoja; tačiau tuo metu, kai atrodytų jis ramiai sėdi, iš tikrųjų jis užimtas įtemptu darbu aukščiausiuose planuose, manipuliuodamas įvairiomis gamtos jėgomis ir darydamas pačias įvariausias įtakas tuo pat metu tūkstančiams sielų, juk adeptai – patys užimčiausi žmonės pasaulyje. Vis dėlto, Mokytojas atlieka daugybę darbų ir fiziniame plane – jis turi muzikinius kūrinius, jis rašo pastabas ir dokumentus skirtingais tikslais. Taip pat jis ganėtinai domisi fizinių mokslų augimu, nors tai yra, daugiausia, vieno iš Didingų Išminties Mokytojų specialybė.
Kartkartėmis Mokytojas Kut Humi išvažiuoja su dideliu bėru arkliu, o kartais, kai jie turi bendrą darbą, jį lydi Mokytojas Morija, kuris visada važinėja nuostabiu baltu žirgu. Mūsų Mokytojas reguliariai lanko kai kuriuos vienuolynus, kartais leidžiasi į tolimas keliones į atokius vienuolynus ant kalvų. Kelionės su reikalais yra lygtai pagrindinis jo fizinis pratimas, tačiau kartais jis vaikštinėja su Mokytoju Džvalu Kulu, gyvenančiu nedidelėje lūšnelėje, kurią jis pasistatė savo paties rankomis, visai netoliese nuo didelės uolos, nuo kurios atsiveria vaizdas į ežerą.
Kartais mūsų Mokytojas groja vargonais, kurie yra jo namo didžiajame kambaryje. Šie vargonai padaryti Tibete jam vadovaujant ir yra fortepijono bei vargonų su klaviatūra kombinacija, kuri naudojama pas mus Vakaruose. Juo Mokytojas gali atlikti visą vakarietišką muziką. Tačiau šie vargonai, nepanašūs nei į vieną iš man žinomų instrumentų, nes jie lygtai dvipusiai ir groti ant jų galima ir iš svetainės, ir iš kabineto. Pagrindinė klaviatūra (ar greičiau trys klaviatūros – dideli vargonai, ekspresyvas ir rečitatyvas ekspresyvas chorui) yra svetainėje, o fortepijono klaviatūra – bibliotekoje. Šiomis klaviatūromis galima naudotis kartu ir atskirai. Visuose vargonuose su pedalais galima groti iš svetainės, o jeigu pasuktume rankenėlę, analogišką rankenėlei, įjungiančiai registrą, tai su vargonais gali būti sujungtas fortepijono mechanizmas, ir abu kartu gali groti tuo pačiu metu. Iš šio požiūrio taško fortepijonu faktiškai galima naudotis kaip papildomu vargonų registru. Toje klaviatūroje, kuri yra kabinete, galima groti, kaip įprastu fortepijonu, visiškai jį atskyrus nuo vargonų, tačiau kažkokio sudėtingo mechanizmo dėka su šia klaviatūra galima sujungti ir vargonų chorą, taip kad juo galima groti ir kaip fortepijonu, lydint vargonų chorui, arba, bent jau, su kai kuriais vargonų registrais. Įmanoma, kaip sakiau, visiškai atskirti šiuos du instrumentus, ir, turint po muzikantą kievienai klaviatūrai, atlikti fortepijono su vargonais duetą. Mechanizmas ir šio keisto instrumento vamzdžiai beveik visiškai užima tai, ką galima pavadinti viršitiniu Mokytojo namo aukštu. Magnetizmo dėka jis susiejo jį su gandharvomis, arba muzikos deivėmis, taip kad jos jam padeda, kai jis groja, ir tokiu būdu jis gauna garsų kombinacijas, niekada negirdėtas fiziniame plane, be to gaunasi muzikos efektas, kurį sukelia patys vargonai, lygtai su styginių ir pučiamųjų instrumentų akompanimentu.
Pasaulyje visada dainuojama devų daina, ji visada skamba žmonių ausyse, bet jie neįsiklauso į jos grožį.
Duslus jūros šniokštimas, vėjo įkvėpimas medžiuose, kalnų tėkmės čiurlenimas, upelio muzika, upės, krioklio, kurie susipynę su kitais garsais, sukuria galingą gamtos gyvybės dainą, tačiau ji – tik aidas fiziniame plane žymiai didingesnio, devų Būties, skambėjimo. Kaip pasakyta „Šviesoje Kelyje”:
“Tik atgarsis didingos dainos pasieks tavo klausą, kol tu dar tik žmogus. Tačiau jeigu tu įsiklausysi į ją, teisingai prisimindamas, taip, kad nė viena iš jos melodijų nepradingtų ir stengsiesi pažinti jos gilią prasmę tave supančios paslapties, tai laikui bėgant tau jau nereikės mokytojo. Nes kaip individualumas turi balsą, taip balsą turi ir tai, kame individualumas egzistuoja. Pats gyvenimas taria savo kalbą ir niekada nenutilsta. Ir šis balsas – ne riksmas, kaip jūs, kurti, galite manyti – tai daina. Sužinokite iš jos, kad tu esi harmonijos dalis, išmok iš jos sekti harmojos dėsniais.”
Kiekvieną rytą keletas žmonių – ne mokiniai, o greičiau, pasekėjai ateina prie Mokytojo namo ir sėdi verandoje ir prie jos. Kartais jis su jais kalbasi lyg būtų maža paskaita; tačiau dažniau jis užimtas savo darbu ir neskiria jiems dėmesio, išskyrus švelnią šypseną, ir jie, matomai, vienodai tuo pasitenkina. Akivaizdu, kad jie ateina turėdami tikslą pasėdėti jo auroje ir išreikšti jam savo pagarbą. Kartais jis maitinasi jiems esant, sėdėdamas verandoje, apsuptas pulko šių tibetiečių ir kitų žmonių, sėdinčių ant žemės sukryžiuotomis kojomis, tačiau įprastai jis valgo vienas už stalo savo kambaryje. Galbūt, jis laikosi budistinių vienuolių taisyklės ir nevalgo po vidurdienio – aš neprisimenu, kad būčiau jį matęs valgant vakare; galbūt netgi, kad jam ir ne kiekvieną dieną reikalingas maistas”.
El Morijos ir Kuthumio laiškai mokiniams, esantiems Teosofiniame judėjime, publikuojami „Machatmų Laiškuose” ir kitose knygose. Kai kurie iš tų laiškų saugojami Britanijos muziejaus rankraščių skyriuje.
Valdovas palaiko židinį Šigadzė, Tibete, kur grodamas didžiuliais vargonais išgauna kosminę harmoniją šventomis savo širdies ugnimis. Šia dangiška muzika jis siunčia išgijimą ir taiką visoje planetoje sieloms, kurios yra perėjimo būsenoje(konkrečiai, mirties valandą) ir veda jas į eterinės Didžiosios Baltosios Brolijos šventąsias buveines, kad išmokytų pasirengti būsimiems žemiškiems gyvenimams. Jis įkvepia architektus, poetus ir mokslininkus, pažadindamas mistinį prisiminimą apie jų pačių dvasinę harmoniją dangiškojoje geometrijoje ir žvaigždžių ritme.
Pitagoras, apie. 582 – 507 m. pr. m. e., graikų filosofas ir matematikas, “nuostabių plaukų samietis”, buvo garbinamas kaip Apolono sūnus. Be kitų dalykų jis turėjo įpatingą talentą prisiminti visus savo buvusius įsikūnijimus. Štai ką apie tai rašo antikos autoriai:
„…Apie save jis kalbėjo (pagal Pontijaus Geraklidą), kad kadaise jis buvo Aetalidas ir buvo garbinamas kaip Hermio sūnus; ir Hermis jam siūlė pasirinkti bet kurią dovaną, išskyrus nemirtingumą, o jis paprašė jam gyvam ir mirusiam palikti atmintį apie tai, kas su juo buvo. Todėl ir būdamas gyvas jis prisimindavo apie viską, ir mirdamas turėdavo tą pačią atmintį. Po to jis pakilo į Evforbą, Menelajas jį sužeidė; ir Evforbas papasakojo, kad jis kadaise buvo Aetalidas, kad iš Hermio gavo jo dovaną, kaip keliavo jo siela, kokiuose augaluose ir gyvūnuose ji keliavo, ką patyrė ji Aidoje ir ką kenčia ten likusios sielos. Po Evforbo mirties jo siela perėjo į Hermotimą, kuris, norėdamas tai įrodyti, pasirodė Apolono šventykloje branhide ir nurodė skydą, skirtą Menelaemo dievui, – išplaukdamas iš Trojos, sakė jis, Menalijus Apolonui paskyrė šį skydą, o dabar jis visas jau supuvo, liko tik drablio kaulo apmušalas. Po Hermotimo mirties jis tapo Piru, deloskio žveju, ir kaip ir anksčiau viską prisiminė, kaip jis iš pradžių buvo Aetalidu, po to Evforbu, po to Hermotimu, po to Piru. O po piro mirties jis tapo Pitagoru ir taip pat išsaugojo atmintį apie viską anksčiau pasakytą.” (Diogenas Laertskietis. Apie įžymių filosofų gyvenimą, mokymus ir posakius. Taip pat žiūrėkite http://krotov.info/lib_sec/05_d/dio/gen_09.htm)
Apie kitas neįprastas Pitagoro savybes pasakoja Porfirijus savo knygoje “Pitagoro gyvenimas”
( http://krotov.info/lib_sec/05_d/dio/gen_09.htm) :
„…Vieną ir tą pačią dieną jis buvo ir itališkame Metaponte, ir siciliškoje Taorminoje, ir čia ir ten kalbėjosi su mokiniais; tai patvirtina beveik visi, tuo tarpu nuo vieno miesto iki kito ilgas kelias sausuma ir jūra, kurio nenueisi ir per daugelį dienų. Visiems žinoma ir tai, kad hiperboriečiui Abaridui, hiperboriečių Apolono žyniui jis parodė savo auksinį šlaunikaulį, patvirtindamas jo žodžius, kad Pitagoras ir yra Apolonas Hiperborietis; o kai vieną kartą jo draugai, žiūrėdami į priplaukusį laivą, spėliojo, įvertindami jo prekes, Pitagoras pasakė: “Būti pas jus numirėliui!” – ir tiksliai, priplaukusiame laive buvo numirėlis. be galo yra ir kitų pasakojimų, dar labiau dieviškų ir keistų, pasakojančių apie šį vyrą vieningai ir užtikrintai; trumpiau sakant, apie nieką nekalba tiek daug ir taip neįprastai.
Taip pat pasakoja ir apie tai, kaip jis nesuklysdamas nuspėdavo žemės drebėjimus, staigiai sustabdydavo epidemines ligas, nukreipdavo uraganus ir ledomušius, sutramdydavo upes ir jūros bangas, kad jos atvertų lengvą perėjimą jam ir bendrakeleiviams; o iš jo šitai perėmė Empedoklas, Epimenidas ir Abaridas, kurie taip pat panašiai darė ne kartą, kaip tai pasakoja jų eilėraščiai, – ne be reikalo Empedoklas buvo pramintas vėjų atgrąsintoju, Epimenidas – Švarintoju, Abaridas – bėgantis ore, lygtai jis iš Apolono dovanų gavo strėlę, ant kurios perskrisdavo ir upes, ir jūras, ir bekeles, lygtai bėgtų oru. Kai kurie mano, kad tą patį darė ir Pitagoras, kai vieną ir tą pačią dieną bendravo su mokiniais ir Metaponte, ir Taorminoje. O dainomis, melodijomis ir lyriniu grojimu jis nuimdavo dvasines ir kūniškas negandas; to jis išmokė ir savo draugus, pats gi mokėjo girdėti netgi visatos harmoniją, pagaudamas visų sferų ir jomis judančių šviesulių sąskambį, kas mums neduota girdėti dėl mūsų prigimties silpnumo”.
Dar būdamas jaunuolis Pitagoras bendravo su mokslininkais ir žyniais, aistringai ieškodamas vidinio įstatymo, kuris jam atsivėrė bemąstant apie Demetrą – Žemės Motiną, mokslinių įrodymų. Didingos tiesos sintezės paieškos iš pradžių jį vedė pas tuo metu žinomus graikų filosofus (Ferekidą, Hermodasą, Anaksimandrą, Falesą ir kt.), o po to į Egipto šventoves, kur jis užsitarnavo memfiso žynių pasitikėjimą ir laikui bėgant buvo prileistas prie Izidės misterijų Fivose.
Kai azijiečiu karvedys Kambis žiauriai įsiveržė į Egiptą apie 529 metais, Pitagoras buvo išvytas į Babiloną. Čia lygumos jam atvėrė slaptuosius Mozės duotus mokymus. Zoroastriečiai-žyniai mokė jį muzikos, astronomijos ir švento šaukinių mokslo.
Po dvylikos metų Pitagoras paliko Babiloną ir įkūrė įšventintųjų broliją Krotone – daugybę žmonių turinčiame doriečių uoste, dabar esančiame Italijos pietuose. Jo “išrinktųjų miestas” buvo Didžiosios Baltosios Brolijos paslapčių mokykla. Kortone kruopščiai atrinkti vyrai ir moterys studijavo filosofiją, pagrįstą matematine visatos įstatymo išraiška, atsispindinčia muzikoje, ritme ir gyvenimiško kelio harmonijoje, charakteringa aukšta disciplina. Po penkių metų išbandymų tyla Pitagoro „matematikai” pereidavo seriją įšventinimų, vystydami intuityvius širdies gebėjimus, kurių dėka Dievo sūnus ar dukra galėjo tapti, kaip sakoma “Auksinėse Pitagoro eilėse”, „nemirtingu keistu Dievu”.
Pitagoras mokė slapčia nuo mokinių žvilgsnių, kalbėdamas simbolių kalba, visiškai suprantama tik pasistūmėjusiems įšventintiesiems. Reikšmingiausia jo mokymų tema buvo pagrindinis supratimas to, kad skaičius yra kaip forma, taip ir kūrinijos esmė. Jis suformulavo pagrindines euklido geometrijos dalis ir išvystė astronominius pavaizdavimus, pasekoje atvedusius prie Koperniko teorijos. Pagal kronikas du tūkstančiai Krotono gyventojų paliko savo įprastą gyvenimo būdą ir susirinko Pitagoro bendruomenėje, vadovaujant išmintingai Trijų Šimtų Tarybai – administracinio, mokslinio, religinio ordino, kuris po to Didingoje Graikijoje turėjo didelį politinį svorį.
Jo doktrinos darė didžiulę įtaką daugybei filosofų.
Pitagorui – „nepatyrusiam adeptui” – buvo devyniasdešimt metų, kai Kilonas, kurį atsisakė priimti į paslapčių mokyklą, surengė žiaurų filosofo persekiojimą. Stojęs prieš Krotono teismą, Kilonas garsiai skaitė Pitagoro slaptąją knygą “Hieros Logos” („Šventasis Žodis”), iškraipydamas ir išjuokdamas mokymą. Kai Pitagoras ir keturiasdešimt vedančiųjų ordino narių susirinko į pasitarimą, Kilonas padegė pastatą ir visi, kas ten buvo, išskyrus du žmones, žuvo. To pasekoje bendrija iširo ir didesnė mokymo dalis buvo prarasta. Vis dėlto Mokytojas padarė įtaką daugeliui didingųjų filosofų, įskaitant Platoną, Aristotelį, Augustiną, Tomą Akvinietį ir Frensį Bekoną.
Baltazaras, pirmasis amžius, vienas iš trijų karalių(astronomų, adeptų), nusekusių paskui žvaigždę (AŠ ESU Buvimą) Sūnų-Naujagimį, kurį pagimdė Mergelė Marija ir atlikusių kelionę iš Rytų, kad pagerbtų. Yra manoma, kad jis buvo Etiopijos caras ir atnešė Kristui savo šalies turtų – smilkalų dovaną.
Šventasis Pranciškus Asyžietis, apie 1181-1226 m., Italija. Pranciškonų ordino įkūrėjas, dieviškasis elgeta, atsisakęs šeimos ir turtų bei susižadėjęs su “ponu Skurdu”. Pirmas šventasis, gavęs stigmas.
Šventasis Pranciškus Asyžietis – vienas iš pačių žinomiausių krikščionių šventųjų: galbūt pats patraukliausias ir, neabejotinai, pats populiariausias ne katalikų tarpe ir, kas nuostabiausia, netgi tarp ateistų.
Šventojo Pranciškaus Asyžiečio paveikslas 800 metų buvo patrauklus patiems skirtingiausiems požiūriams: bažnyčios hierarchų ir mąstytojų, karalių ir revoliucionierių: jame matydavo subjektyvizmo ir individualizmo pradininką, Renesanso šauklį, reformatorių, socialistą, pirmąjį hipį, kovotoją už aplinkos apsaugą, romantinį herojų. Ir tai yra atsižvelgiant į tai, kad pačio Pranciškaus Asyziečio gyvenime, iš esmės, nebuvo nieko, išskyrus tikslaus sekimo krikščionišku idealu ir Kristumi.Kalbama, kad būtent šventasis Pranciškus įnešė į niūkią asketišką viduramžių krikščionybę džiaugsmo dvasią. Tai ne visai tikslu: dėkingumo Kūrėjui džiaugsmas, Prisikėlimo džiaugsmas iš pat pradžių buvo krikščionybėje. Ir Rytų – pas Klimentą Aleksandrietį, Joną Auksaburnį, ir Vakaruose – pavyzdžiui, pas šventąjį Benediktą. Pranciškus Asyžietis neatrado nieko, kas krikščionybei būtų kaip atradimas ir juo labiau be jo krikščionybė niekada netaptų tokia patraukli milijonams tikinčiųjų, kokia ji yra šiandieną.
Pranciškus (Frančesko) Bernardonė gimė 1181 (arba 1182) metais Asizijoje prekiautojo medžiagomis šeimoje ir visą savo jaunystę praleido nerūpestingai ir linksmai. 24 metų jis šventojo Domijono bažnyčioje išgirdo Kristaus balsą, kviečiantį jį tarnauti, – bent jau taip pasakoja jo gyvenimo aprašytojai. Jaunuolis paliko šeimą ir pradėjo gyventi skurde, prižiūrėjo ir rūpinosi raupsuotaisiais ir atkūrinėjo sugriautas bažnyčias. 1209 metų vasario 24 dieną šv. Motiejaus mišiose jis gavo apreiškimą, kad jo pašaukimas tiesiog sekti Evangelija – ir vienišas atsiskyrėlis tapo keliaujančiu pamokslininku. Atsirado jo bendrakeleivių. Jis jiems davė gyvenimo pagal evangeliją įstatymą, kurį 1210 metais aprobavo Tėvas Inokentijus III. Taip viduramžių Europoje atsirado dar vienas vienuolių ordinas. Šventasis Pranciškus pamokslaudavo, darydavo stebuklus, panašiai kaip ir daugelis kitų krikščionių šventųjų ir mirė, kentėdamas nuo jau prasidėjusio jo priesakų užmiršimo.
Tai kur gi yra jo nepaprastumas ir kas davė savanoriškam vargšui iš Asizijos tokią garbę? Galima prisiminti, kad šv. Pranciškus davė pradžią veiksmingai vienuolijai-misionystei; kad pranciškoniškas dvasingumas savo turiniu priminė ankstyvojo itališko meno Atgimimą ir visų pirma Džoto; kad jo “Himnas Saulei” tapo pirmu eilėraščiu italų kalba, davusiu postūmį poezijos nacionalinėmis kalbomis vystymuisi ir įkvėpusios didingąjį Dantę. Tačiau, galbūt svarbiausia, kas padarė šv. Pranciškaus asmenybę tokia patrauklia – tai nuostabi meilės, gėrio ir paprastumo atmosfera, kurią jis sugebėjo sukurti šalia savęs gyvendamas ir kuri taip aiškiai perduota jo amžininkų išlikusiuose gyvenimo aprašymuose. Ypatingai pačiame žymiausiame iš jų – „Šventojo Pranciškaus Asyziečio žiedeliuose”(„Šventojo Pranciškaus Asyžiečio žiedeliai”, M., EKSMO-Pres”, 2000 m.). Viešpats šventajam Pranciškui atvėrė dieviškąjį buvimą “brolyje-saulėje” ir „sesėje mėnulyje” ir apdovanojo jį už ištikimybę nukryžiuotojo Kristaus stigmoms. Šventojo Pranciškaus malda žinoma visame pasaulyje, ją skaito žmonės, priklausantys bet kuriai religijai:
Padaryk mane Ramybės nešėju:
Ten, kur neapykanta, leisk pasėti Meilę;
Ten, kur skriauda – Atleidimą;
Ten, kur abejonė – Tikėjimą;
Ten, kur neviltis – Viltį;
Ten, kur tamsa – Šviesą;
Ten, kur liūdesys – Džiaugsmą.
Dieviškasis Mokytojau,
Leisk nelaukti paguodos, o kitus guosti.
Padaryk, kad nesiekčiau, jog mane suprastų,
O aš kitus išklausyčiau;
Kad ne mane mylėtų, o aš kitus mylėčiau…
Nes duodami gauname,
Kai mes atleidžiame, mums atleidžiama.
Kai mirštame – užgimstame Amžinam Gyvenimui.
Šachas Džahanas, 1592-1666 m., Indijos imperatorius iš Mogolų dinastijos. Po tėvo Džahangiro mirties jis paveldėjo sostą ir dalinai atstatė savo senelio Akbaro Didžiojo kilnią etiką. Jo valdymo metu Mogolų didybė pasiekė apogėjų ir Indijoje prasidėjo audringas vystymasis mene ir architektūroje, ko pavyzdys yra Tadžmachalas, kurį pastatė sostinėje Agroje. Pinigus iš imperijos iždo Šachas Džahanas naudojo muzikai, tapybai ir didingų monumentų, mečečių, visuomeninių pastatų visoje Indijoje statybai, kai kuriuos iš jų galima pamatyti ir šiandien.
Тadžmahalas
Garsusis Tadžmahalas – „stebuklų stebuklas, paskutinis pasaulio stebuklas” – buvo pastatytas kaip jo mylimos žmonos Mumtaz-Mahal laidojimo rūsys-šventovė. Ji valdė kartu su juo beveik kaip lygi su lygiu ir numirė 1631 metais, duodama gyvybę keturioktajam vaikui. Šachas Džahanas nieko nepagailėjo, statydamas monumentą „tokį nuostabų, kaip ir ji”. Monumentas yra meilės simbolis ir įamžina nepraeinančią imperatoriaus meilę Mumtaz-Mahal.
[1] Teksto pagrindą (išskyrus pastraipas, po kuriomis nurodytos nuorodos į kitus šaltinius) sudaro duomenys, išdėstyti knygoje „Žmogiškoji aura”, kurią parašė pasiuntiniai Markas ir Elizabeth Prophetai pagal Valdovo Kuthumio ir Valdovo Džvalo Kulo diktavimą.
