Žinau, kad labai pasaulis bijo sergančiujų užkrečiamosiomis ligomis. Hepatitas, ŽIV, tuberkuliozė ir kitos ligos vis plačiau tiesia grobuonišką leteną. Ar tai nekalba apie naujus laikus, siunčiamus mums kaip išbandymą, patikrinantį, ar iš tiesų esame krikščionys?
Mirtinos ligos akivaizda šiandien mūsų Bažnyčiai tampa ugnimi, nuskaidrinančia tikėjimo kokybę. Deja, daugelio maldos namų durys ne visiems kenčiantiems atsivėrė. Tik nežinau, ar už tų durų dar tebėra Kristus. Manau, kad Jis daugelį šventovių jau apleido, nes ten nebeliko Jam vietos, ir išėjo į pakeles ieškot visų, kuriems šventovių sargai draudžia užeiti.
Anądien žiūrėdamas televizijos laidą pamačiau, kokie pikti mūsų žmonės. Kai kurie reikalavo bet kuria kaina atskirti sergančiuosius, net naikinti juos, manydami, kad tokiu būdu patys liks sveiki. Jie nežino, jog šia ištarme pasirašė sau daug žiauresnį nuosprendį, nesusimąstydami, kad už nugaros jau stovi lemtis, priversianti anuos paniekintuosius laikyti laimingais, lyginant su tuo, kokį kryžių teks nešti patiems.
Kai imi suprasti, kad svarbiausia tavyje – tavo dvasia, tuomet privalai įtikinti kūną ne pasipriešinti dvasiai, o gyventi su ja bičiulystėje. Jei tokio sutarimo nebus, kūnas ims sirgti ir numirs pirma laiko.
Subjaurotas kūnas yra pati baisiausia liga: negali tapti kliūtimi tiesiant pagalbos ranką, nes privalome žvelgti vien į šviesą, slypinčią kenčiančiojo viduje. Tad koks džiaugsmas pasitarnauti ligoniui, suvokiant, kad pasitarnaujame pačiam Kristui! Per žmones, kuriems pasitarnaujame, parodome meilę Dievui, panorusiam šitaip su mumis susitikti.
Jei tavo liga nepagydoma, priimk ją kaip vaistą sielai ir aukojimo dovaną. Pasidalyk savo kančia su kitais kenčiančiaisiais. Aukodamas už juos sopulius įprasmink skausmą. Būk nežinomas šventasis, kurį vienas Dievas pažįsta. Liga gali tapti stebuklu, vertu kasdien dovanoti, kad suprastume skausmo saldumą ir patirtume laimę, kai visi, už kuriuos kančią aukojame, gaus tai, ko jiems su ašaromis meldžiame.
Kančioje gimsta išmintis. Ji mums primena, kad iki šiol niekas gyvendamas žemėje nepatyrė laimės pilnatvės. Todėl neapsigaukime: nors ir kaip besistengtų pasaulis vilioti pažadais, jiems išsipildyti nėra lemta. Tik į Dievą nukreipta mintis skausmą stengiasi paversti džiaugsmu, o ligai suteikia prasmę.
Ne kartą stebėjau, kaip Viešpats dovanoja išgelbėjimą, šitaip atlygindamas už atkaklų ryžtą tikėti. Šis tikėjimas – prieš mūsų akis persiskirianti jūra, išmėginanti, ar užteks drąsos leistis kelionėn, kai iš abiejų pusių gaudžia nerimą žadinantys vandenys. Tačiau abejonės išnyksta vos mums pradėjus žingsniuoti ir matant link mūsų artėjantį Dievą.
Nebijokime besiartinančios senatvės. Nors metams bėgant vis labiau stokojame kantrybės, tačiau meilė artimui darosi pastovesnė, ištikimesnė, brandesnė. Ligos sulaiko nuo pasaulio šurmulio, kad atrastume jėgų ruoštis amžinajam gyvenimui.
Tu klausi, kodėl kenti? Kodėl kiti tave verčia nešti kryžių? Būk dėmesingas ir nieko nekaltink: pažvelk į savo praeitį. Kol neištaisysi kitados padarytų klaidų, neįstengsi džiaugtis šiandiena. Tačiau jei atrasi jėgų ligą ir nelaimę priimti kaip priemonę sielai gydyti ir širdį išlaisvinti, imsi džiugiai šlovinti Viešpatį dėl Jo begalinio gailestingumo, suteikiančio galimybę nenusinešti skolų į amžinybę.
Ne kartą įsitikinau, kad sergančiame kūne slypi nuostabi siela, jei ji išmoko atsižadėti kūno troškimų ir kasdien laidoja jo pojūčius. Sergantis kūnas dažnai yra nutyrintas, ligonio lūpos kalba apie tai, kas skaidru, o jo protas mąsto apie prakilnius dalykus, atsiveriančius Viešpaties išminties bei gailestingumo paslaptis. Todėl palaimintą vadinu tokio žmogaus ligą, nes ji atrakina vartus į Dangaus Karalystę.
Liga niekada nėra Dievo bausmė. Greičiau Jo begalinės meilės ženklas, nes į kenčiančio žmogaus širdį Viešpats sudeda didį gailestingumą, mokantį gelbėti sveikuosius kūnu, bet sunkiai sergančius dvasia.
Susirgęs pirmiausia dėkok Dievui už ligą. Šį išbandymą ramiai priimdamas tu atveri duris sveikimui. Nors ir suprantu, koks yra sunkus kelias į tokio tikėjimo šalį, vis dėlto paklausęs šio patarimo greit tapsi laimingas, nes jei nori pamatyti šviesą, išmok nusišypsoti tamsai.
Kartais mumyse apsigyvena baisus priešas, norintis mus nuvaryti į kapus. Jo vardas – pyktis. Kur tik jis apsilanko, visur griauna ne tik tarpusavio santykius, bet ir sveikatą. Apsigyvenęs žmoguje dažnai, jei jam nepavyksta nukreipti strėlių į kitus, jis atsigręžia į tave patį. Tavo uždavinys atpažinti šį klastūną ir visiems laikams išvyti iš širdies šventovės. Pykčio atsikratymas – pirmas vaistas nuo visų ligų.
