Pakylėjimas

Ritualas, kai siela susijungia su Gyvojo Dievo Dvasia, AŠ ESU Buvimu. Pakylėjimas – tai pergalingojo Dievo sielos buvimas erdvėje ir laike. Tai dievobaimingojo apdovanojimas Jo dovana po paskutinio teismo prieš didį baltą sostą, kur kiekvienas žmogus teisiamas „pagal savo darbus“. Pakylėjimą išbandė Enochas, apie kurį užrašyta, jog jis :„ėjo su Dievu: paskui jo nebebuvo, nes Dievas pasiėmė jį“; Elijas, kuris pakilo viesule į Dangų; Jėzus (nors jo žengimas į dangų iš tikrųjų įvyko ne tą kartą, kai, kaip liudija Testamentas, jis buvo paimtas debesyje į dangų. Pakylėtasis Valdovas El Morija skelbė, jog Jėzus pakilo iš Šambalos po to, kai išėjo iš žemiškojo plano Kašmyre sulaukęs 81 metų, t.y. 77 metais po Kr.). Susijungimas su Dievu, žymintis karmos ratų ir persikūnijimų pabaigą ir grįžimą į VIEŠPATIES šlovę, yra Dievo sūnų ir dukterų gyvenimo tikslas. Jėzus sakė : „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik nužengęs iš dangaus Žmogaus Sūnus“. Gelbstint, kai Dievo Sūnus sąmoningai kyla sielos šventovės viduje, ji, siela, apsisiaučia savo vestuviniu drabužiu, kad įvykdytų Sūnaus (Saulės arba Šviesos) pareigas žmogaus pasireiškime. Dėl Jėzaus malonės ir palaimos siela tampa verta nešti jo kryžių ir jo vainiką. Eidama Jėzaus įšventinimo keliu, ji pakyla per Kristaus AŠ prie VIEŠPATIES savo, AŠ ESU Buvimo, ten, iš kur nusileido.