VII
Neturi žmogus vertingesnės nuosavybės, nei pakylėtas idealas, į kurį jis be perstojo kyla ir pagal kurį jis formuoja savo mintis ir jausmus, bei kuria savo gyvenimą, o tai yra geriausia, ką jis gali daryti. Ir jeigu jis stengsis ne tiek atrodyti, kiek tapti, jis būtinai pamažu artės prie savo tikslo. Tačiau šio tikslo negalima pasiekti be kovos; taip ir jo suvoktas realus progresas nepažadins jame pasipūtimo ir pasitenkinimo savimi; nes jeigu jo idealas aukštas, ir jei jis iš tikrųjų prie jo artėja, tai greičiau jis jaus savojo „aš“ nereikšmingumą, nei jo išsipūtimą. Tolesnio žengimo galimybės ir vis aukštesnių prieš jį išsiskleidžiančių būties planų suvokimas, nesusilpnins jo uolumo, nors neišvengiamai sunaikins jo savimonę. Būtent šis begalinių žmogiškojo gyvenimo galimybių suvokimas yra būtinas tam, kad visiškai sunaikintų nuobodybę ir abejingumą paverstų į troškimą. Gyvenimas savo tikrąją prasmę įgauna tik tada, kada tampa aiški jo paskirtis ir kai jo spindinčios galimybės yra deramai įvertintos. Pats tiesiausias ir teisingiausias kelias pasiekti šiuos aukštus planus – tai altruizmo išugdymas bei vystymas ir mintyse, ir veiksmuose. Iš tiesų, siauras bus asmeniškojo „aš“ apribotas akiratis, viską vertinantis per savo asmeninių interesų prizmę, nes tokia save ribojanti siela negali įsivaizduoti kiek nors aukštą idealą, arba priartėti prie aukštesnio egzistavimo plano. Tokio pasistūmėjimo sąlygos greičiau įkalintos žmogaus viduje, ir, laimei, nepriklauso nuo gyvenimo aplinkybių bei sąlygų. Todėl kiekvienam suteikiama galimybė pakilti į vis naujesnes ir naujesnes būties aukštumas ir tokiu būdu bendradarbiauti su gamta vykdant apreikštą gyvenimo paskirtį. [1]
Jei gyvenimo tikslu mes laikome tik mūsų materialaus „aš“ patenkinimą, jo aprūpinimą visokiu komfortu, ir tikime, kad šis materialus komfortas dovanoja mums aukščiausią įmanomos laimės būseną, tai žemą mes priimame už aukštą, iliuziją už tiesą. Mūsų materialus gyvenimo būdas yra materialios mūsų kūnų sandaros pasekmė. Mes „žemės kirminai“, nes visais savo siekiais mes limpame prie žemės. Žengtume mes evoliucijos keliu, kuriuo sekdami mes tampame vis mažiau materialūs ir labiau eteriniai, – ir susiklostytų visiškai kitokia civilizacijos forma. Daiktai, kurie dabartiniu momentu atrodo nepakeičiami ir būtini, prarastų bet kokią vertę, jeigu savo sąmonę mes galėtume minties greičiu pernešti iš vienos žemės rutulio pusės į kitą, dabartinės ryšių priemonės taptų paprasčiausiai nereikalingos. Kuo giliau mes grimztame į materiją, tuo daugiau materialių priemonių reikia komfortui, tačiau neatskiriamas ir galingasis Dievas žmoguje ne materialus ir neturi apribojimų, kuriems paklūsta materija. Kas iš tikrųjų gyvenime yra būtina? Atsakymas į šį klausimą visiškai priklauso nuo to, ką mes laikome būtinu. Geležinkeliai, garvežiai ir t.t. dabar yra mums būtinybė, tačiau milijonai žmonių ilgai ir laimingai gyveno apie juos nežinodami. Vienas neįsivaizduoja savo gyvenimo be tuzino rūmų, kitas be karietos, trečias – be tabako pypkės ir t.t. Tačiau visi šie dalykai būtini tik tiek, kiek pats žmogus juos tokiais padarė. Jie kuria tokią būseną, kurioje žmogus yra patenkintas pats savimi, ir gundo jį pasilikti šioje būsenoje nenorint, nesiekiant nieko aukštesnio. Jie gali netgi trukdyti žmogaus vystymuisi, užuot kad jį stumtų pirmyn. Jeigu mes iš tikrųjų veržiamės į dvasinį augimą, viskas, kas materialu, neturėtų mums daugiau tapti būtinybe. Būtent aistringas noras ir minties švaistymas dėl vis naujų ir naujų žemiausio gyvenimo malonumų trukdo žmonėms įžengti į aukščiausią gyvenimą. [2]
[1] J.Buck. “Man”, 106psl.
[2] F.Hartmann. “Magic”, 61psl.